Turbūt ne iš vienos moters esate girdėję, kad vienintelis dalykas, kurio ji tikrai niekada neatleistų savo vyrui, yra neištikimybė. Tačiau tos pačios moterys po kurio laiko ima ir atleidžia savo neištikimiems vyrams ir lyg niekur nieko gyvena toliau. Kas nutinka per kelis ar keliolika santuokos metų, kad moterys praranda įsitikinimus ir ilgai puoselėtas vertybes?
Vienoms poroms neištikimybė tampa skyrybų priežastimi, kitoms – brandesnių santykių pradžia. Žinoma, kad neištikimybė galėtų sutvirtinti santykius, o ne juos sugriauti, turėtumėte visiškai iš širdies atleisti savo partneriui. Ar tai įmanoma, priklauso tik nuo jūsų.
Deja, žmonių, gebančių iš širdies visiškai atleisti neištikimybę, yra vienetai. Daugelis moterų tiesiog susitaiko su faktais ir gyvena toliau… su tais pačiais vyrais. Kodėl? Kodėl jos taip paprastai atsisako galimybės būti mylimoms ir pasirenka kitą kelią – gyventi su žmogumi, kuris jau kartą apvylė.
Viena iš priežasčių, kodėl moterys susitaiko su vyro „sukimu į kairę“, yra ta, kad šiais laikais neištikimybė šeimoje yra toks dažnas reiškinys, jog tai beveik tapo normaliu dalyku. Moterys ima galvoti: „Na, visi jie tokie“ ir atleidžia siekdamos „išsaugoti šeimą“. Tačiau sunku pasakyti, ką tiksliai reiškia „išsaugoti šeimą“. Kai du beveik nesikalbantys žmonės gyvena po vienu stogu – ar tai šeima? Apie tai verta susimąstyti kiekvienai moteriai, ketinančiai pasirinkti šį kelią.
Neištikimybė šeimoje taip pat sukuria sąlygas moteriai tarsi „pagerinti“ save kitų ar savo akivaizdoje. Juk situacija, kai „reikia gelbėti šeimą“, joms leidžia pasijusti šeimos gelbėtojomis, didvyrėmis, o šis vaidmuo padeda moterims pajusti moralinį pasitenkinimą. Tokiu būdu moteris turi galimybę pakelti savo savivertę – „aš gera, o jis blogas“.
Kita priežastis, kodėl moterys atleidžia neištikimybę, yra finansinis pagrindas. Per kelerius metus, kai pasilieka namuose ir augina vaikus, moteris praranda socialinį ir finansinį stabilumą. Dėl prarastų profesinių įgūdžių moteris paprastai ima mažiau savimi pasitikėti profesinėje veikloje, o grįžus į darbą jai dažnai reikia pradėti viską iš naujo. Taigi moteris atsiduria tikrai nepavidėtinoje situacijoje – ji neturi finansinio pagrindo po kojomis, tačiau turi pasirūpinti vaikais.
Šeimoje įsivyravęs finansinis stabilumas yra iš tiesų svarbus argumentas, dėl ko moterys visgi apsisprendžia atleisti neištikimybę. Žinoma, tokiu atveju dažniausiai jos atleidžia tik paviršutiniškai, todėl santykiai po to niekada nebebūna tokie patys, o meilės santuokoje nelieka nė kvapo.
Atleisti neištikimam vyrui skatina ir baimė pralaimėti. Jei moteris nepasitiki savimi, ji bijo prarasti savo vyrą, nes tai jei reikštų pralaimėjimą. Tokiu atveju savimi nepasitikinti moteris tarsi gautų patvirtinimą, kad kovoje su kita moterimi laimėjo kita, o tai reišktų, kad ji yra už ją blogesnė. Savivertę praradusi moteris jokiu būdu negali to leisti, taigi geriau gyvens su jos negerbiančiu vyru nei susitaikys su pralaimėjimu bei užleis vietą kitai. Ir visai nesvarbu, kad ta vieta gali būti tik namų šeimininkės, o ne mylimosios.
Su neištikimais vyrais moterys gyvena ir bijodamos aplinkinių pasmerkimo. Būkime atviri – šiandieninėje visuomenėje santykių krizės šeimoje atvejais dažnai kalta lieka moteris. Jei tokia moteris ieško palaikymo artimiausioje aplinkoje, vienintelis atsakymas, kurio greičiausiai ji sulauks, bus „reikia saugoti šeimą, nes moterys taip gyveno šimtmečius“. Taigi ta, kuri išdrįs pasipriešinti ir kovos dėl savo laimės, greičiausiai liks nesuprasta ir jai dėl to bus daug sunkiau išgyventi šeimos krizę.
Tiesa ta, kad palikti vyrą gali tik labai stipri moteris, kuri nepabūgs aplinkinių reakcijos, kuri neišsigąs finansinių sunkumų ir kuri žino, kad neturi prisiimti atsakomybės už vyro pasirinkimą „sukti į kairę“. Tos, kurios atleidžia neištikimybę, yra tikros matematikės – jos paskaičiuoja, kad skyrybų atveju prarastų kur kas daugiau: aplinkinių paramą, pasitikėjimą savimi, kurio joms ir taip trūksta, ir gražios šeimos iliuziją.