Žuvinto rezervatas

Žuvinto rezervatas
Žuvintas nėra paprastas rezervatas, o archaiškas tikrąja to žodžio prasme, mažai žmogaus rankų paliestas, didingas ežeras. Jo plotas sudaro apie 1000 ha., o visas rezervatas užima apie 5000 ha. Aplink balos, pelkės ir raistai. Čia yra tokių vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, o jei kada ir buvo, tai pėdsakus vėl greitai užgaubė paslaptinga aplinkuma. Suprantama, kur mažiau žmogaus būta – ten daugiau ir paukščių, ir žvėrių. Plačios rezervato pelkės, vandenys ir vešli augalija teikia pakankamai maisto ir reikiamą apsaugą savo gyventojams. Bee to, čia ramybė; be jos laukiniai žvėrys ir paukščiai gyventi nemoka, triukšmas jiems greit nusibosta, ir jie esti priversti ieškoti tinkamos vietos kitur. Į Žuvintą suskrenda tūkstančiai įvairiausių ančių, laukių, kragų, rudgalvių kirų ir žuvėdrų. Čia amžinai šnara nendrės ir švendrai. Jie čia sudaro labai geras vietas paukščiams perėti ir apsisaugoti nuo plėšikų. Ar plauksi laiveliu vasarą, ar žiemą pėsčias ledu keliausi, visada girdėsi amžiną nendrių ošimą. Š-š-š-š-š. Tai nendrių giesmė. Įsiklausyk ir pajusi, kaip toli atsidūręs nuo miesto varginančio triukšmo, nuuo kurio kvaista galva. Čia triukšmas- paukščių klegesys, nendrių ošimas. Nendrės- tipiškas Žuvinto augalas. Nendrynai užima didžiausius plotus prie Bambenos, Kiaulyčios ir šiauriniame ežero gale. Čia tikros Žuvinto “džiunglės”. Ne visur išeisi ar išbrisi, ne visur ir taką surasi. Kas te

en buvęs, žino, ką reiškia braidžioti po tokias vietas. Nendrynai – neatskiriamas baublių, lingių, krakšlių, žiogelių, nendrinių startų ir kitų paukščių gausiai apgyventas plotas. Pavasarį pietiniame ežero gale pirmoji atbunda Kiaulyčia. Dar visur ledas, nendrynuose arba jų pakrasčiuose sugargažėję pusnynai ir šalčio kartais net –15 C, o Kiaulyčia jau kiaura. Putoti burbulai prakala ledą, kalba apie šio upelio gyvybingumą. Jo pakraščiais gyvena bebrai, ūdros ir šernai. Čia pirmiausia pavasarėjant atsiranda properšų, ir josia tuojau pat plaukioja grakščios antelės, o nuošalesnėse vietose sidabru blykčioja žuvytės.
Švendras siauralapis – antrasis pagrindinis Žuvinto augalas. Švendrų čia net daugiau, negu nendrių; kai jie sužaliuoja, didelius vandens plotus uždengia taip, kad ne visur lengvai praplauksi net vienairkliu laiveliu. Švendrynai ne mažiau reikalingi perintiems paukščiams, kaip nendrės. Švendrynuose lizdus krrauna, deda kiaušinius ir peri gulbės, kragai, kirai ir žuvėdros. Net ir vandenines višteles neretai pamatysi bėginėjančias jų tankynėse. Taigi švendras – neatskiriamas Žuvinto augalas, nuo kurio priklauso daugelio paukščių likimas. Po švendrų eina viksvos. Jos vyrauja balose, ežero pakraščiuose bei pačiame ežere – salose.
Įspūdingai pavasarį atrodo ir kiti vandens augalai. Jų smailios viršūnės tarsi durklai kyšo vandens paviršiuje. Jei oras gražus, po 2-3 savaičių iš jų iškyla juodai melsvos, geltonomis žiedadulkėmis pasipuošusios galvelės. Jų plotai ežero pakraščiuose – kiek akys užmato. Ajerai ir me
eldai auga toli gražu ne visur. Įdomi ir gausi yra povandeninė augalija. Pirmiausia tai žolė, kurią vietiniai žmonės vadina “samanomis”. “Samanomis” ją praminė todėl, kad šis augalas perdėm paplitęs ežere ir retai kur jo nerasi. Čia yra plūdžių ir plūdenų, skendenių ir vandens vėdrynių. Pastarieji kasmet nusagsto pietvakarinį ežero galą balsvai gelsvais, mažyčiais kvepiančiais žiedeliais. Nuo jų pakvimpa aplinkuma, ir dažnas keleivis klausia: “Kas čia kvepia?”
Pelkėse auga karklai, neūžaugos blindės, berželiai, tarp kurių kai kur kerojasi poliarinis beržas. Toliau už jų prasideda amžinai žaliuojančių pušynų juosta, užimanti didžiulius palių plotus. Pušelės neūžaugos siekia vos 1, 5 metro aukščio, o jų amžius – daugiau kaip 50 metų. Patys augalai vos gyvi, apkerpėję žilomis samanomis. Pasakojama, kad seniau paliose perėję jūriniai ereliai, sėjikai ir kiti reti paukščiai. Daug kartų šie plotai yra nukentėję nuo gaisrų, kuriuos sukeldavo neatsargūs lankytojai. Dėl gaisrų paukščiai ir žvėrys ilgam apleisdavo savo mėgstamas vietas.

Palioms būdingas augalas – spanguolė. Spanguolės čia užima didžiausius plotus, o savo derliumi užtvindo ne tik aplinkinius miestelius ir miestus, bet ir Kauną bei Vilnių pasiekia. Vietos gyventojai, ypač moterys, iš to turi didelių pajamų, nors jas rinkti dargiomis rudens dienomis labai varginga.
Žuvinto pelkes – palias – puošia didžiuliai viržynai, kai kur pavasarį stipriai kvepia gailiai ir žydi kūlynai. Pastarieji pasirodo da

ar pro ledą, stiebdamiesi plaukuotomis, švelniomis galvelėmis. Nuo jų bitės renka medų, o vėliau tarsi sniegas baltuoja “vatinės”galvelėmis su prinokusiomis sėklomis. Gamta puošia Žuvintą visais metų laikais. Niekad čia tokio pačio vaizdo nerasi. Būna, kad ežeras piktas ir žilomis bangų keteromis švaistosi, jų purslai į pakraščius mušasi. Būna, kad jis toks tylus tylus, jog girdėti mažų žuvelių pliuškenimas. Kartais jis linksmai plevena rugiagėlių spalvos bangelėmis, o kartais jos būna tamsiai mėlynos, net juodos, ir verdančiu švinu piktai putoja.
Pavasarį Žuvinte daugybė įvairiausių garsų. Rodos, iškart prabyla visas ežeras. Gyvybingiausias metas- ankstyvas rytmetis.
Gražiausia tada, kai ežerą ir visas palias dengia platus, tirštas, bet plonas miglų sluoksnis. Prieš akis iškyla senovinis ramus, milžiniško ploto ežeras, kurio kontūrus išryškina rūkas, susidaręs vien Žuvinto klonyje. Kai kur kyšo aukštesnių medžių viršūnės. Bet tai tik akimirksnis, kuriuo galima grožėtis ankstyvais gražiais balandžio ar gegužės rytmečiais.
Ne mažesnį įspūdį galima patirti ir trumpą vėlyvo pavasario naktį. Žvėrių, paukščių, vabalų ir žuvų skleidžiami garsai, iš kaimo sklindanti linksma jaunimo daina susipina į savotišką koncertą, kuriame kiekvienas gali klausytis ko nori.

Iš aplinkinių kalvų ir pelkių, kurios dabar nusitęsusios iš rytų į vakarus ir sudaro nemažą durpių masyvą, matyti, kad Žuvintas buvo didžiulis keliolikos kilometrų ilgio ežeras. Apie tai byloja ir statūs pelkių šl

laitai ties Riečiais, vietomis suristi akmenys, kitur suplautas žvyras bei kiaukutų krūvos. Ežere tuomet buvo keletas salų, kurios apaugo medžiais ir šiuo metu yra virtusios Vidgirėlių mišku. Tuo pat metu Žuvintas vos nesusiliejo su Amalvo ežeru. Juos teskyrė poros šimtų metrų juosta, esanti ties Daukšiais.
Norint pamatyti gražių vaizdų, reikia pažvelgti nuo Riečių aukštumų, ypač nuo Vilkaduobės, kuri tįso pakelėje netoli kolūkio centro. Iš čia matyti savotiškai rusvuojantys jaunų berželių masyvai, toliau už jų tarsi rųtos žaliuoja mažos pušelės. Ten pat ir dvaro rūmų griuvėsių liekanos- jų plyšiuose, tarp akmenų, linksmai sau dainuoja pilkai žili kultupiai.
Tokie bendrais bruožais Žuvinto vaizdai, kurie retai, labai retai būna panašūs į vienas kitą.

Leave a Comment