Vidurio Lietuva

Vidurio Lietuva

Vidurio Lietuva – tai regionas, apimantis Kauno apskritį.Ji užima per 12% Lietuvos ploto.Regioną sudaro vakarų aukštaičių tarme kalbantys Jonavos, Kaišiadorių, Kauno,Kėdainių,Prienų rajonai ir žemaitškas Raseinių rajonas, Kauno, Birštono ir kiti miestai.
Vidurio Lietuva iš kitų regionų išsiskiria aukštu urbainzacijos lygiu, didžiausiu gyventojų tankumu, išplėtota chemijos, maisto, lengvąja pramone, palyginti intensyviu žemės ūkiu.Be Vytauto Didžiojo ir Kauno tecnologijos universitetų,regione yra Žemės ūkio universitetas, Veterinarijos akademija, keletas kitų žemės ūkio mokyklų, žemės ūkio ir miškų mokslinio tyrimo institutų.Intensyvaus žemės ūkio plėtotei yra svarbios dvi diidelės mineralinių trąšų gamyklos – Kėdainių ir Jonavos. Pramonė, žemės ūkis. Didelis gyventojų tankumas šiame regione sukuria daug ekologinių problemų.
Miestuose gyvena 73% visų regiono žmonių – daugiau nei vidutiniškai visoje Lietuvoje. Kaunas turi 416 000 gyventojų, kiti miestai mažesni: Jonavoje gyvena 37 000, Kėdainiuose – 35 000, Raseiniuose – 14 000 žmonių.Regiono centras yra Kaunas.Tai antras pagal dydį Lietuvos miestas.Išaugęs vaizdingame Nemuno ir Neries santakos slėnyje.Kaune sutelkta daug pramonės įmonių.Jame ugdoma maisto produktų,gėrimų,tekstilės,chemijos pramonė.
Didžiąją Vidurio Lietuvos dalį užima Vidurio žemuma su derlingais velėniniais karbonatiniais dirvožemiais.Didesni yra Gaidžiūnų – Rumšiškių miškai,kurių šiaurinę dalį sudaro pušynai, o pietinėje vyrauja lapuočių miškai su eglių priemaiša.Ežerų čia beveik nėra.Prie Nemuno į Kauną įsilieja Neris, o dar žemiau – Dubysa.
Vidurio Lietuva pramonės ir žemės ūkio atžvilgiu yra vienas labiausiai išvytytų šalies regionų.Jame yra dvi didžiausios Lietuvoje vendens jegainės.Svarbiausios pramonės šakos:cheminių medžiagų,tekstilės ga

amyba,drabužių siuvimas,mėsos ir kitų maisto produktų gamyba.Kėdainiuose ir Jonavoje puikiai gaminamos mineralinės trąšos.
Vidurio Lietuvai priklauso šie miestai ir rajonai: Kaunas, Birštonas, Jonavos rajonas, Kaišiadorių rajonas, Kauno rajonas, Kėdainių rajonas,Kauno rajonas, Prienų rajonas, Raseinių rajonas.

* Tolesniuose puslapiuose galėsite paskaityti apie keletą pagrndių Vidurio Lietuvoje esančių miestų.

Kaunas

KAUNO MIESTO ISTORIJA
Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Haanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų.
XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.
XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kė

ėlėsi per Nemuną.Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru jungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė – visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius – Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Iki 1919 metų Kaune šeimininkavo įvairių tautų ir valdžių (Lietuvos komunistų, pilsudskinės Lenkijos, Vokietijos) atstovai.
1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus klastingai, Suvalkų sutartį sulaužiusiai Lenkijai, Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 metais Kaune susirinko Steigiamasis seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su Centru jungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. pradėjo kursuoti autobusai, 1928 m. įrengtas miesto vandentiekis. Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija.
Po karo Vilniui grąžinus sostinės vardą, Kaunas tapo antruoju pagal dydį ir gyventojų skaičių Lietuvos miestu. Sparčiai imtasi atstatinėti karo nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi gr
riauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo R.Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą.
1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis nepriklausomybės laikų paminklų. 1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės. Kauniečiai niekada nepamirš popiežiaus vizito Kaune. Šiuo metu Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras.

Kauno lankytinos vietos

Kauno šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika
Kauno arkikatedra bazilika yra savotiška arkivyskupijos širdis: čia yra arkivyskupo sostas, čia pradedami svarbiausi arkivyskupijos religiniai ir neretai tautiniai renginiai, čia kiekvieną sekmadienį ir per šventes arkivyskupas aukoja šv. Mišias už savo ganomuosius. Kauno arkikatedra yra didžiausia bažnyčia Kaune ir viena didžiausių šventovių Lietuvoje. Jos ilgis – 84 metrai, plotis – 34 metrai, aukštis – 28 metrai. Tai vienintelė bazilikinio tūrio gotiška bažnyčia mūsų šalyje. Dabartinis bazilikos stilius yra pereinamasis iš gotikos į renesansą. Manoma, kad Kauno parapinė bažnyčia pastatyta 1408-1413 metais. 1660 m. pristatyta didžioji trinavė dalis. Bažnyčia dažnai nukentėdavo nuo karų ir ga

aisrų. Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui suteikus dotaciją, 1771 m. ji užbaigta statyti. 1775 m. buvo pastatytas iki mūsų dienų išlikęs didysis altorius. 1800 m. po gaisro restauruota bažnyčia beveik nebepakito iki šiandien. 1808-1864 m. ją administravo vienuoliai augustijonai. 1864 metais iš Varnių į Kauną perkėlus Žemaičių vyskupijos centrą, bažnyčia tapo Žemaičių vyskupijos katedra. Katedros titulą jai 1895 m. suteikė popiežius Leonas XIII. 1899-1902 m. pristatyta šv. Jono Krikštytojo koplyčia, atlikta nedidelių pakeitimų. 1921 m. Žemaičių vyskupijos įkūrimo 500 metų jubiliejaus proga popiežius Pijus XI suteikė katedrai bazilikos titulą. 1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, bazilika tapo arkikatedra su arkivyskupo metropolito sostu. Pokario metais Kauno arkikatedra bazilika buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą, tikintiesiems remiant restauruota.
Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas
Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas – tai pats seniausias Kauno arkikatedros bazilikos paveikslas. Jis yra to paties pavadinimo altoriuje. Abipus paveikslo sukabinti votai liudija, kad čia nuo seno patiriama malonių. XVII a. antrosios pusės ir vėlesniuose bažnyčios vizitacijos aktuose bei inventorių aprašuose šis paveikslas vadinamas stebuklingu ir senu. Paveikslas ir altorius daug metų garsėjo išklausytomis maldomis. Tarpukariu per šventes prie paveikslo melsdavosi minios tikinčiųjų. Pokario metais aplink altorių keliais eidavo partizanų, Sibiro kalinių artimieji.

Pažaislio vienuolyno ansamblis
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės Rytų Europoje. Jis suprojektuotas italų architekto Džiovani Batista Frediano, išpuoštas Lombardijos skulptūros meistrų lipdiniais ir florentiečio tapytojo Mykolo Arkangelo Palonio freskomis. Šventovės steigėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris Kristupas Žygimantas Pacas (1621-1684), apgyvendino čia vienuolius kamaldulius. 1712 m. Pažaislio bažnyčia buvo pašventinta, jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulas. 1812 m. vienuolyną nusiaubė Napoleono armija. 1831 m. Rusijos caro įsakymu vienuolynas likviduojamas, vienuoliai kamalduliai, apkaltinti 1830-1831 m. sukilimo rėmimu, perkeliami į įvairius Mogiliovo srities vienuolynus. 1832 m. visas Pažaislio vienuolyno turtas perduodamas naujai įkurtam stačiatikių Uspensijos vienuolynui. Liturginiais sumetimais naikinamos vienuolyno meninės vertybės, pastatai perstatinėjami ir pritaikomi naujai paskirčiai. 1917-1918 m., stačiatikiams vienuoliams iš Pažaislio pasitraukus, vienuolyne įkurdinta vokiečių kaizerinės kariuomenės ligoninė. 1921 m. apleistą Pažaislio vienuolyną Lietuvos vyriausybė perduoda iš Čikagos atvykusioms Šv. Kazimiero kongregacijos seserims. 1948 m. sovietų valdžia seserims kazimierietėms įsako išsikraustyti ir vienuolyną likviduoja. 1948-1967 m. Pažaislio vienuolyno pastatai atitenka besikeičiantiems šeimininkams: valstybiniam archyvui, turistų bazei, psichiatrijos ligoninei. 1967-1992 m. Pažaislis buvo Valstybinio M. K. Čiurlionio muziejaus filialas. Šiuo laikotarpiu pradedamas restauruoti pastatų interjeras ir eksterjeras. 1992 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžia grąžina Pažaislio vienuolyną Šv. Kazimiero kongregacijos seserims, kurios stengiasi čia atgaivinti ir pratęsti Dievo garbinimo tradicijas, atverti vartus naujoms visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo apraiškoms.
Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas
Pažaislį garsino ne tik maldinga kamaldulių gyvensena ar vienuolyno architektūra bei meninės vertybės, bet ir nežinomo autoriaus tapytas Gražiosios Meilės Motinos su Kūdikiu atvaizdas, dvelkiantis tauria ramybe ir švelnia meile. Šis atvaizdas populiariai vadintas Kamaldulių Dievo Motina. Kasmet liepos 2 dieną per Marijos Apsilankymo šventę Pažaislis sutraukdavo gausias minias maldininkų, nes paveikslas garsėjo ypatingomis malonėmis. Šį kamalduliams dovanotą Dievo Motinos paveikslą Kristupas Pacas 1661 m. buvo gavęs dovanų iš popiežiaus Aleksandro VII. Ne tik kamalduliai, bet ir vėliau čia gyvenę stačiatikių vienuoliai liepos 2 d. stebuklingąjį paveikslą nešdavo iškilmingoje procesijoje aplink bažnyčią ir vienuolyną. Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamiesi iš Pažaislio, jie išsigabeno paveikslą į Rusiją. Tik 1928 m. atgautoji Kamaldulių Dievo Motina grįžo į Pažaislį seserų kazimieriečių globon. 1950 metais, vienuolynui einant iš rankų į rankas, paveikslas buvo perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką. 2000aisiais, lydimas gausios maldininkų procesijos, jis iškilmingai grąžintas į Pažaislį.
NACIONALINIS M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS
Ekspozicijos:
M. K. Čiurlionio tapyba ir grafika
Senoji Lietuvos dailė (XVI-XIX a.)
XX a. pradžios Lietuvos dailė (Ars’o kūryba, Kauno meno mokykla)
Liaudies skulptūra ir tapyba.
IX FORTO MUZIEJUS
Ekspozicijos:
IX fortas – Kauno tvirtovės dalis.
Tarpukario Lietuvos kalėjimo filialas.
Mirties stovykla nacių okupacijos metais.
Naujame muziejuje – lietuvių tautos genocidas sovietų ir nacių okupacijos metais.
Maršrutai: Naujas muziejus
Senas muziejus (tvirtovė, kalėjimas) Požemiai
MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUS
Ekspozicijos: XVIII a. istoriniame pastate, kuriame 1909-1932 m. gyveno poetas J. Mačiulis -Maironis, įrengtas memorialinis butas, kurio aštuoniuose kambariuose saugomi asmeniniai daiktai: knygos, baldai, meno kūriniai, suvenyrai. Rūmų pirmajame aukšte ir dalyje antrojo aukšto yra pastovių ekspozicijų ir parodų salės. Veikia pastovi apžvalginė lietuvių literatūros ekspozicija, atspindinti literatūros raidą nuo tautosakos, senųjų raštų iki 1940 m. Vėlesnio laikotarpio literatūra eksponuojama parodomis. Muziejuje rengiami rašytojų kūrybos vakarai, jubiliejiniai minėjimai, knygų pristatymai, mokslinės konferencijos.
PERKŪNO NAMAS
1985 m. Maskvos Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio Jėzuitų ordino valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas – lietuvis miestietis S.Dulkė, kuris 1564 metais atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausios Mergelės Marijos gatvėje. Spėjama, jog šiame name 1610 m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus Albertas, būsimasis Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. Po I Pasaulinio karo pastatas atiteko jėzuitams ir buvo rekonstruotas.
Nuo 1991 m. Perkūno namas sugrąžintas jėzuitams ir šiuo metu priklauso Kauno Jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos
LIETUVOS AVIACIJOS MUZIEJUS
Ekspozicijoje rodomos nuotraukos ir dokumentai, kuriuose atskleidžiama Lietuvos aviacijos raida, įvairių šalių aviacijos ženklai. Čia galima pamatyti įvairių laikotarpių uniformas, aukštuminį – kompensuojantį kostiumą, žymių lakūnų asmeninius daiktus. Ekspozicijoje galima pamatyti 4 skraidymo aparatus.
Kauno valstybinis akademinis dramos teatras
Kauno valstybinis akademinis dramos teatras pirmąją premjerą – Juozo Vaičkaus režisuotą H. Sudermano dramą „Joninės” – parodė 1920 m. gruodžio 19 d. Šiame teatre dirbo žymūs teatro sąjūdžio, veikusio iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nariai.
Tuo metu spektakliai buvo pastatomi per trumpą laiką. Vaidinta daug pasaulinės dramaturgijos veikalų, lietuvių autorių parašytų dramų (vien Borisas Dauguvietis režisavo 35 lietuviškus veikalus).Karo metais teatro veikla nebuvo nutrūkusi, tačiau spektaklių sukurta nedaug.1959 m. Kauno akademinis dramos teatras sujungtas su jaunojo žiūrovo teatru.1954-1966 m. jam vadovavo Henrikas Vencevičius.Vėliau šį teatrą ėmė garsinti dvi ypač ryškios asmenybės: Jono Jurašo novatoriški režisūros darbai atskleidė tuo laikotarpiu menkai tedangstomą rezistencinę dvasią, o režisuojant įvairių epochų ir stilių veikalus išsiskleidė Jono Vaitkaus talentas.Nuo 1993 m. teatro meno vadovu dirbo Gytis Padegimas.Vaidinama pagrindinėje scenoje ir dar šešiose kitose patalpose.Prie teatro veikia aukštesnioji vaidybos mokykla.
Kauno valstybinis muzikinis teatras
Kauno Valstybinis Muzikinis Teatras įsteigtas 1940 m. Iš pradžių jis vadinosi Operetės teatru. Trupę sudarė kai kurie Valstybės operos jaunesnės kartos solistai. Pirmąją premjerą (sovietiniais laikais parašytą operetę) teatras parodė 1941 m. gegužės 1 d.
Karo laikotarpiu teatre pastatyta keletas klasikinių operečių. Klasikinė operetė repertuare vyravo ir pokario metais. Laikui bėgant pastatyta ir šiuolaikinių operečių bei miuziklų. Operos ir baleto teatrą 1948 m. iškėlus į sostinę Vilnių, Operetės teatre pradėta statyti ir šių žanrų kūrinius. Pimoji baleto premjera įvyko 1948 m., tačiau iki pat šiol baleto premjeros šiame teatre tebėra retos. Nuo 1951 m. teatre reguliariai imta rodyti tradicinio repertuaro operas. Statomi lietuvių kompozitorių įvairių žanrų kūriniai.
Šis teatras pirmasis Lietuvoje parodė keletą B.Britteno kūrinių. Keturiems pastatymams scenografiją sukūrė Liudas Truikys (1904-1987). Kartu su Čikagos Lietuvių opera teatras parengė K. V. Banaičio „Jūratės ir Kastyčio” bei F.von Flotovo „Marthos” pastatymus.
Nuo 1992 m. teatrui vadovauja režisierius Gintas Žilys.

Birštonas
Pietų Lietuvos centre keliautojo laukia maloni staigmena: apsuptas miškų Nemuno kilpoje įsikūręs vienas gražiausių Lietuvos miestų – Birštonas.

Mažas miestelis Birštonas jau nuo senų laikų kviesdavo keliautojus atsikvėpti jo gamtos prieglobstyje. Dar XV a. čia mėgdavęs medžioti Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas su savo svečiais iš Europos šalių. Manoma, kad piliakalnis, ant kurio stovėjo kunigaikščio pilis, buvo supiltas maždaug XIV a. antroje pusėje, nes 1382 m. atėję kryžiuočiai jau rado užbaigtą pilį. Nors miesto teisės suteiktos Birštonui XVI a., tačiau tikrasis jo atgimimas ir klestėjimas prasidėjo tik 1846 m., kai buvo atrasti gausūs mineralinio vandens šaltiniai ir imti naudoti juos gydymui. Palaipsniui Birštonas išaugo į žinomą prestižinį kurortą, kuriame iki 1990 m. ilsėjosi ir gydėsi buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai. Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Birštonas gali nevaržomai naudotis gražiomis apylinkėmis, švariu oru, gausiais mineralinio vandens šaltiniais, kad išliktų vienas gražiausių Lietuvos kampelių. Paplitęs sovietinės architektūros „dėžučių“ stilius nesugadino miesto pasididžiavimo – elegantiškų XIX a. pabaigos — XX a. pradžios vilų. Aukščiausias šiuolaikinis pastatas — tik 4 aukštų. Nuostabi miestą supanti gamta ir jos ryškios, kiekvienu metu laiku skirtingos spalvos suteikia Birštonui nepakartojamą žavesį, kurį paryškina virš miesto iškilusi didinga 1909 m. statyta neogotikinė bažnyčia. Įsikūrusį Nemuno kilpoje Birštoną galima laikyti vandens miestu. Upė, supanti miestą iš dviejų pusių, vilioja mėgstančius žvejoti ar irstytis. Malonu maudytis trijuose dirbtiniuose miesto ežeruose. Vietinėje gamykloje į butelius pilstomi iš gilių gręžinių gaunami mineraliniai vandenys: „Vytautas“, „Birutė“, „BMV“. Mieste veikia dvi puikios sanatorijos, kuriose yra vidaus baseinai, atliekami povandeniniai masažai, siūlomos mineralinio vandens ir purvo vonios ir daug kitų paslaugų. Poilsiautojus kviečia gausybė pėsčiųjų ir dviračių takų, vinguriuojančių paupiais ir miestą supančiais miškais. Žiemą šiuos takus mėgsta slidininkai.

Birštone vyksta daug kultūros renginių — koncertų, menininkų pasirodymų. Tarp jų ir tradiciniai — miesto šventė, sportinių šokių konkursas, įžymusis Tarptautinis džiazo festivalis, organizuojamas kas antri (poriniai) metai.

Įsikūręs lengvai pasiekiamoje vietoje Birštonas siūlo jums poilsį, gydymą, pramogas ir sportą.

Lankytinos vietos
Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas 1992 metais Nemuno kilpų pušynuose. Jis — vertingų ekosistemų vieta, jame kultivuojamas rezervatas. Parke daug vietų rekreacijai, čia galima stovyklauti, eiti į pėsčiųjų žygius, stebėti paukščius, uogauti, grybauti, užsiiminėti orientavimo sportu. 40 rūšių augalų, 29 rūšių paukščių, 5 rūšių žinduolių, randamų parke, įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Upėje aptinkamos nedidelės retų žuvų kolonijos.
Pociūnų oro uostas, esantis šalia Prienų, skirtas rekreacijai. Iš čia galima paskraidyti oro balionu, sklandytuvu ir nedideliais lėktuvais. Drąsesnieji gali išmėginti skraidykles, šuolius parašiutu.

„Lietuviškas midus“. Rajono kaimų bitininkų gaunamas medus sudaro didelę dalį viso Lietuvoje surenkamo medaus. Iš medaus gaminamas alkoholinis gėrimas midus. Lietuviško midaus gamykla yra Stakliškėse, kurias iš Birštono galima pasiekti per 15 minučių.
V. Dubikovienės kaimo turizmo sodyba
“Punios aidas” – šiuolaikiškai įrengta sodyba esanti atokiai nuo miesto šurmulio, ant Nemuno kranto. Sodyba įsikūrusi Nemuno kilpų regioniniame parke, priešais Punios šilą. Poilsiautojų laukia jaukūs dviviečiai kambariai, žvejyba bei plaukiojimas valtimi upėje, jodinėjimas, suomiška pirtis. Žiemą galima paslidinėti vaizdingomis apylinkėmis, pasivažinėti rogutėmis ar žirgo traukiamu važeliu. Ramus poilsis prie vandens, miške, vakarais prie laužo leis pajusti gamtos grožį.

Birštono piliakalnis,Vytauto kalnas
Birštono piliakalnis, Vytauto kalnas, yra Prienų rajone, Birštone, Nemuno dešiniajame krante.Vytauto kalnas – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas.Aplink daubos.Šlaitai statūs, 13-20m aukščio.Piliakalnio pietinėje papėdėje yra gyvenvietės liekanų

Birštono Vytauato parkas

Šas parkas yraBirštono rajono pakraštyje,apima Vytauto kalną,aplinkines kalvas ir slėnius.Birštono Vytauto parkas peizažinis,įkurtas XIXa.vid.kaip kurorto parkas su mineralinėmis versmėmis.Dabar šis parkas sutvarkytas pagal architektės Dainoros Juchnevičiūtės projektą.

Raseiniai
Raseinių kraštas yra Lietuvos vakarinėje dalyje. Jo plotas – 1573,4 km2. Žemės ūkio paskirties žemė – 113206.43 ha; miškų ūkio paskirties žemė – 33396,78 ha; konservacinės paskirties žemė – 61.0 ha; kitos paskirties žemė – 8815,24 ha; valstybinio vandenų fondo žemė – 1850,95 ha; laisvos valstybinės žemės fondas – 6,1 ha. Rajone nusausinta net 100806,20 ha žemių.

Rajone gyvena 44 154 gyventojai, iš jų lietuviai – 43 668, kitų tautybių – 0.92%. Krašto centras – Raseiniai. Rajone yra dvylika seniūnijų, du miestai (Raseiniai – 12,5 tūkst., Ariogala – 4,5 tūkst. gyventojai), septyni miesteliai, trys geležinkelio stoties gyvenvietės, 597 kaimai.

Didžioji krašto dalis yra Rytų Žemaitijos plynaukštėje (prie Kryžkalnio 167 m. virš jūros lygio), pietuose plyti Nemuno žemupio žemuma. Pietryčiuose, prie Dubysos, yra žemiausia vieta (30 m virš jūros lygio).

Šiame krašte jau žiloje senovėje gyveno žmonės. Tai byloja piliakalniai ir senkapiai, archeologiniai radiniai. Padavimai pasakoja, kad toje vietoje, kur dabar Raseiniai, ant kalvos po šimtamečiu ąžuolu buvo kūrenama šventoji ugnis. Ji degdavusi tik iškilmių ir pamaldų metu, o šiaip tik rusenusi. Todėl ši vieta buvo pavadinta Rusene, o vėliau Raseiniais.

Didžiausia Raseinių krašto upė – Dubysa. Dubysos baseino plotas – 2033 kv. km. Čia yra vienas ežeras (2 ha, Nemakščių apylinkės Paežerio kaime). Didžiąją teritorijos dalį užima dirbamos žemės ir ganyklos. 1992 metais įkurtas Dubysos regioninis parkas, siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko draustiniai: gamtiniai – Kaulakių geomorfologinis ir Plauginių botaninis zoologinis. Kompleksiniai: Betygalos kraštovaizdžio, Lyduvėnų kraštovaizdžio ir Pasandravio memorialinis kultūrinis draustinis.

ARIOGALA – antrasis pagal didumą Raseinių krašto miestas, pasižymintis nuostabiomis apylinkėmis. Kiekvieno akį žavi sraunioji Dubysa, jos kloniai. Čia esančiame Dainų slėnyje vyksta ne tik rajoniniai, bet ir respublikiniai tremtinių ir politkalinių sąskrydžiai, įvairūs kiti renginiai. Pirmą kartą Ariogala minima XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. 1792 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Prie Žemaičių plento, nusileidus į Dubysos slėnį, yra šaltinėlis, kurio tyras ir šaltas vanduo atgaivina kiekvieną keleivį.

BETYGALA – sena gyvenvietė, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo dokumentuose. 1935 m. miestelio centre pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui (skulpt. Aleksandravičius), išsaugotas ir sovietmečiu. Čia įsikūręs Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas: tai Betygalos krašto istorijos, dailininko J.Kuzminskio ir geologijos skyriai. Nors miestelis įsikūręs lygumose, tačiau aplinkinės kalvos, piliakalniai, upeliai ir Dubysa Betygalai ir jos apylinkėms suteikia savito grožio ir jaukumo. Kraštovaizdžio puošmena – neseniai atstatytas Maslauskiškių vandens malūnas.

ŠILUVA, įsikūrusi 19 km nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima XV a. Dabartinis miestelis – urbanistikos paminklas, garsus visoje Lietuvoje Šilinių atlaidais. Šiluvą išgarsino XVII a. pradžioje Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų regėjimas, paskatinęs katalikus atsiimti iš kalvinistų užgrobtus bažnyčios turtus ir žemė, o toje vietoje, kur apsireiškė Marija, pastatyti koplyčią. Dabartinė Šiluvos gotikinė bažnyčia “Ligonių sveikata” pastatyta 1924 m. (aut. A.Vivulskis), ypač gausiai lankoma atlaidų metu. Jos kertinį akmenį pašventino prelatas Mačiulis-Maironis. Vėlyvojo baroko Šiluvos bazilika (1760-1775) visus aplankiusius žavi įspūdingu interjeru. Dailininkas Podgaiskis jį dekoravo net 25 metus. Netoli Šiluvos, Lyduvėnų miestelyje, du vaizdingus Dubysos krantus jungia efektingas – vienas ilgiausių ir aukščiausių geležinkelio tiltų. 1993 metais rugsėjo 7 dieną Šiluvą savo apsilankymu pagerbė popiežius Jonas Paulius II.

VIDUKLĖ – nedidelis miestelis prie Žemaičių plento, 16 km nuo Raseinių. Tai viena seniausių žemaičių vietovių, minima jau 1337 m, kai šią sritį buvo pasiekę kryžiuočiai. Netoli Viduklės, Kanopėnų kaime išlikęs žymaus lietuvių filologo ir poeto S.T.Stanevičiaus gimtasis namas, neseniai atstatytame svirne įrengtas muziejus. (nuotrauka lieka ta pati) 1999 metais švenčiant 200-jų metų Jubiliejų atstatyta vazaunė, atrestauruoti buvę pastatai, įkurta buities, atnaujinta literatūrinė ekspozicija. Visa sodyba – muziejus lankoma svečių. Viduklės, Nemakščių seniūnijose gausu vaizdingų piliakalnių. Iš jų didžiausias -Molavėnų – Graužų piliakalnis. Remiantis naujausiais tyrinėjimais, čia galėjo būti Pilėnai, garsūs Lietuvos istorijoje savo tragišku likimu.

PASANDRAVYS IR BERNOTAI – Jono Mačiulio-Maironio tėviškė 1991m. atgimusi, pasipuošusi mediniais paminklais, todėl dar labiau lankoma. Čia veikia nuolatinė ekspozicija, organizuojami poezijos pavasariai, maironiečių renginiai ir kt.
UGNIONYS – miestelis aukštame kairiajame Dubysos krante, minimas net 1592 m. Šią vietovė iš kitų išskiria unikali liaudies klasicizmo stiliaus bažnyčia, pastatyta 1836 m. aukščiausioje Ugnionių vietoje, nuo kurios atsiveria nuostabūs Dubysos slėniai.

Lankytinos vietos
Bendras rajono plotas – 157,3 tūkst. ha. Rajone gyvena 46,7 tūkst. žmonių, 99 proc.lietuvių. Raseinių rajone gausu kultūros vertybių: 43 archeologijos, 24 architektūros, 185 istorijos, 3 istorijos technikos, 110 dailės ir 15 gamtos paminklų, 4 draustiniai, Dubysos regioninis parkas. Neišdildomų įspūdžių suteikia Lyduvėnų kraštovaizdžiai, Dubysos vingiai ir senvagės su savita augmenija, gilus ir šakotas Dratvinio erozinis kompleksas, vingiuotas Lapišės žemupys, prieš šimtmetį per platų Dubysos slėnį permestas vienas aukščiausių ir ilgiausių Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Puikūs Dubysos kraštovaizdžiai, galimybė pasivaikščioti, pasimaudyti, pakeliauti baidarėmis, dviračiais ir susipažinti su gamtos bei kultūros vertybėmis suteikia tikrą atgaivą turistams, ištrūkusiems iš urbanizuotos aplinkos.Jau ketveri metai Raseinių krašte vyksta Tarptautinė medžio drožėjų stovykla, gražūs respublikiniai renginiai: tradicinė Tremtinių ir pasipriešinimo kovų dalyvių šventė Ariogaloje; Šiluvos atlaidai, maironiečių šventės, poezijos pavasariai ir kt. Raseiniuose esančiame paminkle „Žemaitis“ iškalti žodžiai: „Amžiais budėjau ir vėl nepriklausomybę laimėjau, sovietinės valdžios metais buvo sunaikinti . 1989 metų vasarą užrašas atstatytas. Nepriklausomybės paminklas atlaikė hitlerinę ir sovietinę okupacijas, karo audras. Jis miestą puošia ir šiandien.1642 m. J.Tiškevičius Raseiniuose įkurdino dominikonus. Ir šiandien ant kalvos puikuojasi baroko stiliaus bažnyčia ir vienuolynas, kuriuos gausiai lanko atvykstantys turistai.Mieste veikia Krašto istorijos muziejus – viena iš didžiausių kultūros įstaigų rajone, sauganti ir globojanti kultūros paveldą (Muziejaus g.5, tel. (8~428) 51892, (8~428) 70107). Muziejaus filialai yra Betygalos miestelyje (čia veikia dvi ekspozicijos: kraštiečių ir geologijos) ir Pagojukų seniūnijoje, Bernotuose, kur veikia poeto Maironio etnografinė sodyba – muziejus. Raseinių viešoji biblioteka (įkurta 1921 m.) yra bibliografinio, informacinio ir metodinio darbo centras, jungiantis 33 filialų darbą (Raseiniai, Vytauto Didžiojo g.1, tel. (8~428) 52506). 2002 m. įkurtas informacijos centras, yra internetas. Bibliotekoje veikia knygos muziejus, dailės galerija. Prie bibliotekos yra rajono literatų klubas „Dubysa“, tautodailininkų bendrija „Sodžius“ bei sveikuolių klubas „Draugystė“.Rajono kultūros centras – tai kultūros įstaigų tinklas, kurį sudaro rajono kultūros centras, 9 kaimo kultūros namai, 14 laisvalaikio salių

Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, mūsų krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas. Ji vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiandien Šiluvą puošia vėlyvojo baroko bazilika (1760-1775) ir gotikinė kapinių bazilika (architektas A.Vivulskis, 1924 m.). 1993 m.rugsėjo 7 d. Šiluvą savo apsilankymu pagerbė popiežius Jonas Paulius II. 1999 m. Šiluvos kultūros paveldo rėmimo Fondo iniciatyva buvo pastatytos skulptūros „Angelai“ (architektai tėvas ir sūnus R. ir R. Antiniai). Ypač gausiai lankoma Šiluva atlaidų metu. Čia susirenka iki 100 tūkstančių maldininkų, lankosi daug užsienio svečių. Miestelyje įamžintas Laisvės kovų sąjūdžio pirmininko Jono Žemaičio atminimas. 2003 m. duris atvėrė dvasinis centras – Popiežiaus Jono Pauliaus II namai.

Poeto Jono Mačiulio-Maironio tėviškės ir gimtinės sodybos, esančios Pasandravio memorialiniame draustinyje, vadinamos Bernotų, Pasandravio kaimų vardais. Čia prabėgo Lietuvos dainiaus vaikystė, gimė gražiausi posmai. Svarbu išsaugoti poeto gimtąsias vietas: sodybas, šaltinėlį, Maironio taką, kur poeto gimimo jubiliejų proga sodinami ąžuoliukai. Taką puošia Lietuvos tautodailininkų medžio drožėjų 1991 m. sukurti kryžiai, koplytstulpiai. Su Bernotų sodybos – muziejaus ekspozicija (Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas) turistus supažindina muziejaus darbuotoja. Dėl ekskursijų tartis su Rita Paškauskiene – mob.tel. (8~670) 79030.

Dubysos regioninis parkas įsteigtas 1992 m. Parko plotas 10571 ha. Dubysos slėnio kraštovaizdis yra vienas raiškiausių ir vaizdingiausių upės erozinio slėnio kraštovaizdžių Lietuvoje. Jo plotis 300-500 m, gylis 20-25 m. Slėpiningumo kraštovaizdžiui suteikia puikūs Betygalos, Lyduvėnų, Ariogalos piliakalniai. Raseinių krašto gamta pasižymi didele žinduolių, paukščių ir augalų įvairove. Čia galima pamatyti juoduosius gandrus, gerves, tulžių poreles, baltuosius kiškius, ūdras (įrašytus į Lietuvos raudonąją knygą). Vandens telkiniuose daug lydekų, šapalų, upėtakių, skersnukių ir kitokių žuvų. Parke randama ir nemažai retųjų augalų. Nuostabūs gamtovaizdžiai traukia pasivaikščioti, fotografuoti, piešti. Turistai mėgsta Dubysa keliauti baidarėmis , dviračiais po Lyduvėnų kraštovaizdžio draustinį ir poeto Maironio gimtąsias vietas, žygeivius vilioja Ariogalos ir Betygalos apylinkės. Už keturių kilometrų nuo Betygalos miestelio yra Ugionių kaimas, jo aukščiausioje vietoje yra įspūdinga liaudies klasicizmo stiliaus mūrinė bažnyčia (1863 m.). Šalia pastatyta koplyčia. Apsilankius koplytėlėje galima įsitikinti nepaprastu čia esančio šaltinio vandens tyrumu, skaidrumu, o gal ir gydomosiomis savybėmis.Maslauskiškių kaime, šiauriau Betygalos, turistai laukiami kaimo turizmo sodyboje. Čia galima apžiūrėti buvusį vandens malūną (1895 m. pastatytą technikos istorijos paminklą), smagiai pasimaudyti, pasikaitinti saulėje, paplaukioti valtimis, žiemą paslidinėti.Restauruojamame Skaraitiškės dvare, Šiluvos seniūnijoje (savininkas K.Skamarakas), planuojama įrengti turizmo ir sveikatingumo centrą.Vienas seniausių dvarų visoje Žemaitijoje – Biliūnų dvaras (savininkė Bernadeta Žagarnauskienė) Girkalnio seniūnijoje. Jam suteiktas gamtos ir architektūros paminklo statusas. Dvaro pastatus supa 31,3 ha parko, suformuoto ant Šaltuonos kranto XVIII amžiuje, liekanos.

Netoli Viduklės (Kanopėnų kaime) 1799 metais gimė įžymus lietuvių filologas ir poetas Simonas Tadas Stanevičius. Kviečiame aplankyti tautosakininko, poeto S.Stanevičiaus memorialinę sodybą-muziejų. Muziejaus literatūrinio ir buities pobūdžio ekspozicijoje atsispindi S.Stanevičiaus gyvenimo ir kūrybos faktai, XIX amžiaus pirmosios pusės Žemaičių bajorų lituanistinis sąjūdis. (Ekskursijas galima užsisakyti tel. (8~428) 55483, Julija Norkutė).

Visus kviečiame apsilankyti šalia Raseinių, prie autostrados Klaipėda-Vilnius, neseniai įkurtoje kaimo turizmo sodyboje „Karpynė“. Čia turiningai praleisite laiką, pailsėsite, o restorano virtuvė patenkins kiekvieno skonį. Sodyba „Karpynė“.

Kaišiadorys
Rajonas užima puikią geografinę padėtį – yra ne tik tarp didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries, bet ir tarp didžiausių Lietuvos miestų – sostinės Vilniaus bei “laikinosios sostinės” Kauno. Abu didmiesčius jungia per Kaišiadorių rajoną einančios svarbiausios šalies automobilių ir geležinkelio magistralės. Traukiniu iš Kaišiadorių iki Vilniaus – 67 km, iki Kauno 37 km, automobiliu – atitinkamai 73 ir 47 km, nuo Žiežmarių važiuojant Vilniaus – Kauno – Klaipėdos greitkeliu. Rajonas ribojasi su Širvintų, Prienų, Kauno, Jonavos rajonais bei Elektrėnų savivaldybe. Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorija užima 99170 ha, iš jų 54,84% – dirbamos žemės plotai, 29,2% – pramonės įmonės ir keliai, 3,85% – vandenys, 2,48% – miestai ir gyvenvietės, 2,22% – pramonės įmonės ir keliai, 7,36% – kitos paskirties plotai.
Kaišiadorių krašto žemės pagal geomorfinę sandarą priskiriamos Pabaltijo žemumos sričiai, kuriai būdinga žemės paviršiaus formų įvairovė- lygumos, nuolaidumos ir slėniai, plynaukštės ir pakilumos. Miškingas, menkai vandeningas ir agrarinis kraštovaizdis labai nevienalytis: ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas ir daubotumas. Reljefas kiek lygesnis centrinėje, vakarinėje ir rytinėje – tai yra miškingose rajono dalyse. Didžiausios aukštumos išsidėsčiusios greta iškiliausio Dzūkų aukštumos taško- Gedanonių kalno. Jos plyti pietiniame rajono pakraštyje(Nemaitonių sen.). Čia yra kalvų, kurių viršūnės iškilusios net iki 251m aukščio virš jūros lygio. O žemiausia vieta – Kauno marios telkšo tik 44 m aukštyje.
Rajonas priskiriamas neežeringoms administracinėms teritorijoms. Didžiausiais laikomi Kalvių(180 ha), Žaslių (101 ha), Neprėkštos(40,5 ha) ežerai. Natūralių ežerų trūkumą kompensuoja dirbtiniai tvenkiniai. Vienas didžiausių Lietuvos dirbtinių vandens telkinių – Kauno marios – užliejo 6400 ha sausumos plotą. Apie trečdalis priklauso Kaišiadorių rajonui. Greta marių, ant kalvos, įrengta viena didžiausių šalies vandens talpyklų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, kurio plotas 306 ha, perimetras 6,8 km, gylis 15,5 m. Elektrinės turbinos, kuri sukasi 150 kartų per minutę greičiu, galingumas yra 205 Mw.
Kaišiadorių rajone yra saugomos europinės svarbos gamtinės buveinės ir draustiniai, gausu retų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų. Tai meteoritinės kilmės Kaukinės ežeras, mineralinis šaltinis Darsūniškyje, storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, dešimties kamienų liepa Antakalnio kaime.
Rajone gyvena 37000 žmonių, iš jų 15000 miestuose, 22000 kaimuose, 95% lietuvių, 3% rusų, 0,8% lenkų, 1,2% kitų tautybių gyventojų.
Nors šiuo metu tautybių įvairove rajonas ir negali pasigirti, tačiau praeityje čia gyveno įvairių tautybių žmonės, įamžinę save krašto vietovardžiuose. Rajono centro vardas – Kaišiadorys unikalus dėl arabiškos kilmės. Jo vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI amžiuje, vardo Chaišadaras. Totorių, čia atvykusių Vytauto Didžiojo laikais ir ištikimai gynusių Lietuvą nuo užpuolikų, kadaise buvo gausiai gyventa ne tik dabartinių Kaišiadorių apylinkėse, bet ir šiaurinėje rajono dalyje. Tą rodo ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir totorių palikti gyvenviečių vardai. Kruonio apylinkės žymios tuo, kad čia gyventa karaimų. Rajono miesteliuose išlikę savitos architektūros pastatų- tai palyginti neseniai čia gyvenusios žydų bendruomenės pėdsakai. Taip pat būta nemažai rusų ir lenkų – pastarųjų daugumą sudarė to meto diduomenė – sulenkėję vietiniai dvarininkai.
Šis regionas svetingas buvo ir persekiojamiems dėl savo tikėjimo.
Šilonyse(Palomenės sen.) XVI amžiuje susikūrė evangelikų reformatų bendruomenė; jėzuitams išstūmus reformatus iš Vilniaus, čia rinkdavosi sinodas – kurį laiką Šilonys buvo Lietuvos evangelikų reformatų centru. Kadaise buvęs garsus Paparčių dominikonų vienuolynas (įkurtas 1649 m.), po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus dominikonų vienuolyną, keliasdešimčiai metų tapo ne tik Lietuvos dominikonų provincijos administraciniu, bet ir kultūriniu centru. Šiame krašte prieglobstį rasdavo dėl savo tikėjimo Rusijoje persekioti rusų sentikiai, apie kuriuos primena jų maldos namai Dūdiškėse ir Mūro Strėvininkuose.
Dešimtys rajono teritorijoje buvusių dvarų ir dvarelių – senosios elitinės bajoriškos kultūros bastionų – primena apie juose gyvenusius žmones, jų įnašą į Lietuvos kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kaišiadorių rajono teritorijoje gyvenusiems ar kitaip su ja susijusiems žmonėms, o ypač vietiniams dvarininkams visada buvo artimas laisvės siekis. Jie buvo pirmieji tarp kovotojų už savo šalies nepriklausomybę. Kalvių dvaro(Kruonio sen.) savininkas, žymus visuomenės veikėjas Tomas Vavžeckis buvo vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Broliai Faustynas ir Feliksas Ciecierskiai, dar prieš tapdami Paparčių dominikonų vienuolyno vyresniaisiais, išgarsėjo 1797 m. rengtu pirmuoju sąmokslu prieš carinę valdžią. Paparčių kapinėse palaidotas Vincentas Matuševičius – 1831 m. sukilimo būrio vadas. Sukilėlių būrių vadovavo ir Strėvininkų dvaro( Žiežmarių sen.) savininkas Gabrielius Juozapas Oginskis. Vieni iš 1863 m. sukilimo organizatorių buvo Kasciukiškių dvaro(Kaišiadorių sen.) savininkas, dailininkas Antanas Zaleskis ir broliai Edmundas ir Jurgis Kučevskiai iš Korsakų dvaro(Žaslių sen.). Kaišiadoryse ilgą laiką dirbo Jonas Misiūnas – Žalias Velnias, Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrėjas.
Pirmą kartą Kaišiadorys administraciniu centru tapo 1915m. vokiečiams okupavus Lietuvą, kai buvo įkurta Kaišiadorių apskritis. Atkūrus nepriklausomybę, 1918 m. gruodžio 6 d. Kaišiadoryse įvyko apskrities valsčių ir parapijų atstovų komitetų suvažiavimas; buvo suformuotas Kaišiadorių apskrities komitetas. 1919 m. panaikinta Kaišiadorių apskritis, kurios ribas buvo nustatę vokiečiai. Jos teritorija priskirta Trakų ir Kauno apskritims. Kai 1920 m. spalį Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. Tai truko iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. 1946 m. vėl buvo įkurta Kaišiadorių apskritis, nuo 1950 m. vadinama rajonu. Rajono teritorijos ribos keitėsi dažnai, tačiau jo centras likdavo tas pats.
Šiandien patogus miesto ir rajono išdėstymas, geras susisiekimas leidžia perspektyviai planuoti teritorijas pramonei, agroturizmui, verslo plėtrai. Komercinę veiklą vykdo 346 įmonės, iš jų 172 individualios, 120 uždarųjų akcinių bendrovių, 15 akcinių bendrovių. Svarbiausios pramonės produkcijos rūšys: baldų gamyba, medžio apdirbimas, mėsos perdirbimas, paukštininkystė, grūdų gamyba, gėlių auginimas, miškininkystė. Žemės ūkiui būdinga priemiestinio ūkio kryptis.
Rajono pakraštyje – Rumšiškėse – įsikūręs Kaišiadorių rajono turizmo informacijos centras. Rumšiškės garsėja Liaudies buities muziejumi, tautodailininkų darbais, nuostabia gamta ir yra savotiškas traukos centras. Per paskutinius metus šiose apylinkėse pradėjo veikti keturios kaimo turizmo sodybos, kurias nuolat aplanko poilsiautojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Gamta
Kaišiadorys – mažas žemės lopinėlis Lietuvos žemėlapyje, saugantis savo teritorijoje ne vieną gamtos perlą. Tai europinės svarbos gamtinės buveinės ir draustiniai, turtingi retų į Lietuvos raudonąją knygą irašytų augalų ir gyvūnų. Tai ir meteoritinės kilmės Kaukinės ežeras, apsuptas Kaukinės miško, dešimties kamienų liepa Antakalnio kaime , storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, daugelyje rajonų stūksantys unikalūs akmenys, tyras mineralinis šaltinis Darsūniškio kaime ir dar daug kitų objektų.
Kraštovaizdis yra miškingas, menkai vandeningas, ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas ir daubuotumas. Miškingose rajono dalyse reljefas yra lygesnis. Taip pat yra būdingi giliai įsirėžusių upių ir upelų slėniai. Beveik visa rajono teritorija priklauso Neries žemumai ir Nemuno vidurio plynaukštei. Kaišiadorių rajonas priskiriamas prie neežeringų rajonų. Vandenys padengia tik 3,7 % rajono teritorijos. Mūsų kraštas priskiriamas Rytų Lietuvos srities Pietų aukštumos dirvožemio rajonui, kuriam būdingos moreninės aukštumos ir smėlingos lygumos.
Kaišiadorių rajone vyrauja nepastovus žemyninis klimatas. Rajonas piklauso drėgmės pertekliaus zonai, todėl ilgametis santykinis oro drėgnumas apie 81 %. Per metus iškrinta 631 mm kritulių. Absoliuti minimali temperatūra žiemą yra nukritusi iki -33,4oC , absoliuti maksimali temperatūra vasarą +32.5oC .
Kaišiadorių rajonas pagal miškingumą (31,6 %) yra ketvirtas apskrityje (apskrities miškingumas 28,1%), ir devynioliktas Lietuvoje (Lietuvos miškingumas 30,3%). Miškui priskiriamų žemių plotai didėja, tačiau medynų sudėtis kokybės požiūriu menkėja. Mažėja spygliuočių, daugėja lapuočių, kinta jų brandos struktūra. Brandūs medžiai iškertami. Tačiau spygliuočiai vis dar užima 63 % visų medynų (pušynai 38% ,eglynai 25%). Rajono augmenija priklauso Pabaltijo provincijos Dzūkų ir Sūduvos aukštumų rajonui. Mišriųjų miškų masyvus dažniausiai sudaro plačialapiai ir eglynai.Spygliuočių medynai – žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša ir plačialapių medžių rūšims.Kaišiadorių rajone yra aptikta 70 iš 342 aukštesniųjų ar žemesniųjų augalų įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.
Rajono teritorijoje gyvena arti 2000 vabzdžių, 48 žuvų, 12 varliagyvių, 5 roplių, 221 paukščių ir 55 žinduolių rūšių. Iš 228 rūšių gyvūnų įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą net 88 rūšių gyvūnai gyvena Kaišiadorių rajone.
Rajone yra 48 labai vertingi gamtinio kraštovaizdžio objektai, kuriuos savivaldybė paskelbė saugomais. Botaniniais pripažinti 16 objektų, geologiniais 30 riedulių.Jų ilgis vidutiniškai siekia 3,08 m., plotis 2,26 m. , aukštis 1,88 m. Valstybės apsaugos statusas suteiktas dviems didžiuliams akmenims Kalvaičių kaime. Bendras saugomų teritorijų plotas užima 8354 ha,t.y.8,6% rajono teritorijos.

Lankytinos vietos

Kaišiadorių rajonas lengvai pasiekiamas turistams. Rajono teritoriją kerta automagistralė Vilnius – Kaunas, riboja didžiausios Lietuvos upės- Nemunas ir Neris. Nors tai vienas mažesniųjų Lietuvos rajonų, tačiau ir čia yra ką aplankyti, kuo pasigrožėti. Keliaujantiems nepabos lygumos ir slėniai, terasos ir kalvos, gūbriai ir daubos.
Labiausiai turistų lankomas objektas rajone – Lietuvos liaudies buities muziejus, įsikūręs Rumšiškėse. Atvykę čia pamatysite senosios Lietuvos fragmentus. Sodybų kompleksai atspindi visus etnografinius regionus. Šiame muziejuje ne tik susipažinsite su mūsų senolių buitimi, bet galėsite ir patys pabandyti nužiesti puodą, padrožinėti iš medžio.Viso to jus pamokys muziejaus miestelyje dirbantys ir senuosius amatus demonstruojantys meistrai. Galesite įsigyti jums patikusių dirbinių iš medžio ar molio, gintaro ar sidabro. Muziejaus lankytojai pamėgo važinėtis bričkomis, pakinkytomis senosios žemaitukų veislės žirgais. Galima ir patiems pajodinėti, pažiūrėti, kaip auginami gražuoliai juodbėrėliai. Čia išvysite ir kitų tradicinių lietuviškų veislių gyvūnų (žąsų, avelių). Dažną savaitgalį vyksta folkloro koncertai ar šventės. Daug lankytojų sutraukia Užgavėnės,Velykos. Vykdami į šias šventes nepamirškite pasiimti kaukių, margučių.
Aplankę Liaudies buities muziejų neskubėkite namo. Rumšiškių jauki medinė bažnytėlė, mena šiame miestelyje gyvenusį būsimą poetą Antaną Baranauską. Užsukite į kito poeto – Jono Aisčio muziejų. Čia sukaupta daiktinė, pasakojamoji ir vaizdinė medžiaga apie J.Aistį, jo gyventą aplinką, Rumšiškių miestelį. Muziejuje vyksta atviros literatūrinės pamokos, literatūriniai muzikiniai vakarai.
Jei turite laiko, aplankykite ir kitus rajono miestelius. Ant Nemuno kranto išsidėstęs Darsūniškio miestelis keliautojus nustebina unikaliais mūriniais vartais: šventųjų figūrėlės saugo miestelį. Kurį kelią bepasirinktumėte , teks pro juos pravažiuoti. Pasigrožėkite apylinkių gamta, kelionės troškulį numalšinkite Darsūniškio mineralinio šaltinio vandeniu. Pasiekę Kruonio miestelį, ant kalnelio išvysite baltuojančią įdomios achitektūros bažnyčią .Tai buvusi unitų bažnyčia,vėliau atitekusi katalikams.Joje išlikę vertingi didikų Oginskių antkapiniai bareljefai, o prie mokyklos – rūmų griuvėsiai . Žaslių ir Žiežmarių miesteliai – urbanistikos paminklai. Akį patraukia mediniai nameliai, išlikę per karus ir negandas, akmenimis grįsta senoji turgaus aikštė Žiežmariuose įdomu bus pamatyti dvaro rūmus, žydų maldos namus – sinagogą, Mūro Srėvininkuose – sentikių cerkvę. Paparčiuose aplankykite senojo dominikonų vienuolyno liekanas. Įkopkite ir į čia pat esančius piliakalnius. O jų gausu Kaišiadorių rajone. Verta aplankyti Skarbo( Budelių k.) piliakalnį, juosiamą Neries vingio, ant Nemuno kranto stūksančius Lašinių , Dovainonių piliakalnius.
Kaišiadorys ne tik rajono, bet ir vyskupijos centras.Miesto katedroje skamba puikūs vargonai, čia rengiami vargonų muzikos festivaliai. Bent vienas festivalio koncertas surengiamas ir Kalvių bažnyčioje.Vargonų skambesio privalumus paryškina gera apvalios bažnyčios akustika. Nuostabi aplinka, reginys į ežerą nuo kalno, ant kurio stovi bažnyčia , kuria nepakartojamą atmosferą.
Visais metų laikais būsite laukiami dailininkų Glinskių vienkiemyje. Gausi dailininkų šeima pasidalins su jumis kūrybos paslaptimis, aprodys keramikos dirbtuves, o patikusį kūrinį galbūt galėsite ir įsigyti.
Technikos mėgėjai (o gal ne tik jie) galės apžiūrėti senųjų vandens malūnų mechanizmus, Kruonio hidroelektrinę. Po šią technikos tvirtovę jus lydės patyrę elektrinės darbuotojai.
Kaišiadorių kraštą turėtų pamėgti ir gamtos mylėtojai. Retos gyvūnų rūšys ir augalai saugomi draustiniuose Akį džiugina sraunūs upeliai, tankios girios, ežerėliai (vienas jų meteoritinės kilmės).

Turinys:
 Vidurio Lietuva.............1psl.
 Kaunas................2psl.
 Birštonas..............7psl.
 Raseiniai..............10psl.
 Kaišiadorys..............14psl.
 Išvados................18psl

IŠVADOS:
Atlikdamos šį referatą mes daugiau sužinojome apie Vidurio Lietuvą, jos gamtą, lankytas vietas,regiono žemės ūkį bei didžiuosius regiono miestus.Įdomu buvo skaityti ir lyginti Vidurio Lietuvą su Lietuvos pajūriu kur pačios gyvename.Buvo įdomu palyginti gamtą, gyventojų skaičių, geografinę padėtį.Apibendrinant visą darbą galima pasakyti,kad Vidurio Lietuva yra labiausiai urbanizuota Lietuvos dalis.Aplink regiono centrą yra išsidėstę didelį gyventojų skaičių turintys miestai.Čia labiausiai išvystyta maisto pramonė.Žemės ūkis specializuojasi plėtoti intensyviąją gyvulininkystę, žemdirbystę, sodininkystę.Ugdomas priemiestinis žemės ūkis.Taip pat galima paminėti ir tai,kad Kaunas –svarbus sausumos kelių mazgas.Beje iš Kauno Nemunu į Nidą ir Klaipėdą veda vienintelis Lietuvoje upių kelias.Taip pat paminėtina tai,kad šalia Kauno yra tarptautinis oro uostas.Taigi šis regionas tikrai turi kuo pasigirti,ir anaiptol nėra tuščias,Jis puikiai atskleidžia Lietuvos grožį.Vidurio Lietuva tikrai labai įdomus kraštas ,kurį su mielu noru aplanko turistai.

Leave a Comment