Sidėjus

TURINYS

2. Turinys.
3. Apie Australiją.
7. Miesto žemėlapis.
8. 1 objektas. Australijos muziejus.
9. 2 objektas. Sidnėjaus Rotušė.
10. 3 objektas. Valstybinis teatras.
11. 4 objektas. Haid Parko barakai.
12. 5 objektas. Mint’o muziejus.
13. 6 objektas. Sidnėjaus muziejus.
14. 7 objektas. Šiuolaikinio meno muziejus.
15. 8 objektas. Sidnėjaus uosto tiltas.
16. 9 objektas. Sidnėjaus operos ir baleto rūmai.
17. 10 objektas. Denison fortas.
18. Naudota literatūra.

APIE AUSTRALIJĄ

Australija- vienintelė pasaulyje valstybė, užimanti visą kontinentą. Jos plotas- 7 682 300 kv. kilometrai. Tai maždaug JAV plotas be Aliaskos ir Havajų, ir dukart daugiau nei Indija ir Pakistanas kartu. Kranto linijos ilgis yra 36 735 km. Australija yra pats plokščiausias žemynas. Vi idutinis aukštis virš jūros lygio yra mažiau kaip 300 metrų, tuo metu kai pasaulio vidurkis yra 700 metrų. Tik 5% visos teritorijos yra aukščiau kaip 600 metrų virš jūros lygio. Kosciuškos viršukalnė- tai aukščiausias Australijos kalnas (2228 metrai).
Tai viena iš labiausiai urbanizuotų valstybių. Didžioji gyventojų dalis gyvena pakrantės zonos miestuose.
Sostinė- Kanbera (303 tūst. gyventojų). Kiti didžiausi miestai- Sidnėjus (3 590 tūkst. Gyventojų), Melburnas (3 094 tūkst. gyventojų), Brisbenas (1 450 tūkst. gyventojų), Pertas (1 220 tūkst. gyventojų), Adelaidė (1 039 tūkst. gyventojų).
Valiuta- Australijos doleris.
Australija- pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Dykumos ir pusdykumės užima didžiules teritorijas, to odėl ji yra mažai apgyvendinta (vidutinis tankumas- 2 žmonės į 1 kv. kilometrą). Vakarinėje šalies dalyje yra trys didelės dykumos- Didžioji Smėlėtoji, Viktorija ir Gibsono dykuma.
Klimatas varijuoja nuo tropinio šiaurėje iki vidutinio pietuose. Tropinis regionas, apima apie 40 % Australijos. Vasara trunka nuo gruodžio ik

ki vasario, ruduo- nuo kovo iki gegužės, žiema- nuo birželio iki rugpjūčio ir pavasaris- nuo rugsėjo iki lapkričio.
Pagrindinės Australijos upės yra išsidėsčiusios šiaurinėje kontinento dalyje. Upės, tekančios į šiaurę,- tai Burdekinas, Fitcrojus, Ksanteras. Pati didžiausia upė- Murėjus, kuri su savo pagrindiniu intaku Darlingo upe, yra 5 300 kilometrų ilgio. Vakarinėje ir centrinėje šalies dalyje upės sausros metu išdžiūsta. Dauguma Australijos gamtinių ežerų yra druskingi, ypač jų gausu šiaurinėje dalyje- tai Eiras, Torensas, Froūmas, Geirdneris (likutis didelės vidurio žemyno jūros, kuri senovėje tęsėsi nuo Karpentarijos įlankos). Didžiausias gėlavandenis ežeras yra dirbtinai sukurtas Argailo ežeras.
Australijoje duominuoja augalija būdinga tik tam kontinentui: iš 22 tūkstančių augalų rūšių apie 90 % yra endeminiai. Apie 840 rūšių randasi ant išnykimo ribos. Apie 2000 rūšių buvo išvesta. Dauguma Australijos augalų yra žaliuojantys ištisus metus. Ša alyje auga gaugiau nei 500 akacijų rūšių- auksinės australietiškos akacijos žiedas yra nacionalinis šalies simbolis, pavaizduotas herbe.
Australijos fauna yra ne mažiau įdomesnė ir įspūdingesnė. Septynios rūšys žinduolių ir keturios rūšys paukščių susirenka tik Australijoje. Apie 70 % paukščių, 88 % reptilijų ir 94 % varliagyvių charakteringa tik šiam regionui. Septynios iš daugiau nei 700 rūšių paukščių ir 19 rūšių žinduolių buvo išnaikinta, daugybei gyvūnų ir paukščių gresia išnykimas. Būtina paminėti, kad dagumą žinduolių sudaro sterbliniai gyvūnai- labiusiai žinomi gyvūnai- kengūros, kurių čia priskaičiuojama daugiau nei 50 rūšių. Australijos krantus skalaujančiuose va
andenyse taip pat gausus būrys įvairiausių vandens gyvūnų, augalų.
Australija- idustriškai-agrarinė šalis su aukštu rinkos ekonomikos lygiu. Čia išgaunama daug cinko, nikelio, volframo, aukso, sidabro, anglies, naftos, gamtinių dujų, urano, rutilos, geležies rūdos. Išvystyta metalurgijos, mašinų gamybos, chemijos, maisto pramonė. Žemės ūkis ir gyvulininkystė taip pat aukštame lygyje. Pagrindinės eksporto prekės: vilna (viena iš pirmaujančių šalių pasaulyje), mėsa, pieno gaminiai, akmens anglis, geležies rūda, boksitai, spalvotųjų metalų rūda.
Australijoje gyvena apie 20 milijonų gyventojų. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, didelį vaidmenį šalies vystymesi vaidina imigracija. Per keturis dešimtmečius po antrojo pasaulinio karo atvyko 4,2 milijonai žmonių iš 120 šalių. Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australietis gimė užsienyje. Pagal nacionaliniu požymiu Australijos gyventojai susideda iš tokių grupių:
 Aborigenai ir Torreso sąsiaurio salų gyventojai- apie1%;
 Ne mažiau, kaip trečios kartos išeiviai iš Didž. Britanijos ir Airijos- apie 60%;
 Ne mažiau, kaip trečios kartos išeiviai iš kitų šalių (išskyrus anglosaksiškų)-
 apie 5%;
 Išeivių iš anglosaksiškų šalių vaikai ir anūkai- apie 14%;
 Išeivių iš kitų šalių anūkai- apie 8%;
 Išeivių iš kitų šalių vaikai- apie 12%.

Viso pasaulio akyse Australija visada buvo paradoksų šalis. Viduramžių jūrininkai pasakodavo apie Nepažintų Pietinių Žemių aukso slėnius ir pasakiškus siaubūnus. Džonatanas Sviftas savo fantastinę Liliputiją patalpino netoli nuo pietvakarinių paslaptingojo kontinento krantų. 1788 metais čia pi

irmą kartą pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, tačiau dar ilgai sklido fantastiški gandai apie medžius, numetančius žievę vietoj lapų ir apie Kalėdų šventimą po kaitriais saulės spinduliais. Čia kolonistai pirmą kartą pamatė kengūras ir pūkuotą ančiasnapį, kuris deda kiaušinius. Ne mažiau juos stebino ir vietiniai gyventojai- svegmenai (tai žmogus, kurio visa manta sudėta į suvyniotą anklodę, nešiojamą ant pečių), savo galvas nuo musių dengenčiais kepurėmis iš kamštinio medžio. Niekas neginčijo šalies, turtingos iškasenomis ir vilna, privalumų. Joje gyveno narsūs kariai ir puikūs sportininkai. Tačiau pačius australiečius niekas nelaikė nacija. Užsienio kritikai ir šiomis dienomis mato joje kolonijinio nebrandumo požymius, o šios šalies tautą laiko nors ir malonia, bet mepakankamai kultūringa ir išsilavinusia. Vienu žodžiu- provincija.
Australijoje geriau negu bet kur žino, kokį poveikį žmogui daro aplinka. Aborigenai, gyvenę čia 40 tūkstančių metų iki europiečių pasirodymo, sugebėjo prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Jie nežinojo nieko apie grūdines kultūras, vertėsi medžiokle ir rinko gamtos dovanas, nepažeisdami ekologinio balanso. 1788 metais jų gyeno apie 750 tūstančių ir kiekvienam teko po 10 kv. kilometrų. Kapitonas Džeimsas Kukas, tyrinėjes rytines Australijos pakrantes, prieš paskelbdamas kontinentą Britanijos Karūnos nuosavybe, rašė, kad vietiniai gyventojai ,,daug laimingesni už europiečius. Viskuo, kas būtina gyvenimui aprūpina žemė ir jūra”. Tačiau baltieji ateiviai nesiruošė mokytis išminties pas aborigenus, to
odėl pastarieji netekę savo gimtųjų žemių ėmė žūti nuo bado ir ligų.
Australijos apgyvendinimą anglais aiškina įvairiausiomis strateginėmis ir ekonominėmis priežastimis. Tai buvo unikalus eksperimentas. Australija, ko gero vienintelė stambi pasaulio valstybė, kuri buvo sukurta kaip kalėjimas. Nuo 1788 iki 1868 metų čia buvo ištremta apie 160 tūkstančių Britanijos teismuose nuteistų katorgininkų, daugiausia vyrų. Anglų rašytojai su nuostaba kalbėdavo apie ,,vagių kolonijas”.
Tačiau pirmoji kolonistų karta galvojo kitaip. Kai kurie lygino Naująjį Pietų Velsą su Senovės Roma, kurią, kaip tuo metu buvo laikoma, įkūrė plėšikų gauja, vadovaujama Romulo ir Remo. Kiti teigė apie Australijos pranašumą prieš JAV.
30-aisiais praeito šimtmečio metais Australija tapo viena iš pagrindinių vilnos gamintojų pasaulyje. Kai 1851 metais buvo atrasti aukso klodai Naujajame Pietų Velse ir Viktorijoje, per keletą metų čia atvyko virš pusės milijonų emigrantų. Be to tam laikui jau paaugo čia gimusi karta, o pasenę katorgininkai ištirpo šioje masėje. Apgyvendinant šalį iškilo esminiai regioniniai skirtumai. Taip Naujasis Pietų Velsas, kuris, kaip ir dera epochos kūdykiui, tradiciškai buvo laikomas grubumo ir įžūlumo įsikūnijimu, o Viktorijoje, kuri buvo pažymėta ,,aukso karštligės”, vyravo škotų kapitalistai, padorūs, bet radikaliai nusiteikia čartistai. Abejose kolonijose jautėsi stipri airių katalikų, sudariusių apie ketvirtį visų gyventojų, įtaka. Būtent jų katalikiškos sampratos ir nacionalinių jausmų dėka Australija nepavirto antrąją Angliją.
Airių kilmės australai, ypač darbininkai, visada gynė savo ypatingą australietišką savimonę. Vakarų Australijos gyventojai priešingai- ištikimai paprėždavo savo ryšius su Londonu, sakydami, kad Melburnas ir Sidnėjus juos ignoruoja.
Pietų Australija niekada nebuvo tremties vieta, ir jos gyventojai gaugiausiai buvo protestantai. Ji stovėjo priešakinėse pozicijose socialinių reformų sferoje (čia anksčiau nei kitur buvo įvesta visuotinė rinkimų teisė). Nepaisant to, čia buvo ypatingai griežti reikalavimai moralei. Labiausiai australietiški bruožai išryškėjo pasienio Kvinslende. O Tasmanijos sala, atsiliekanti ekonominio augimo tempais, pavirto į nuošalų kaimo kampelį.
Neužilgo kiekvienoje kolonijoje atsirado centrai, kuriuose gyveno nuo trečdalio iki pusės šalies gyventojų. Australija dar neturėjo vieningos sostinės. Į šį vaidmenį pretendavo tarpusavy rungtyniavę Sidnėjus ir Melburnas, tačiau 1901 metais susijungus kolonijoms, nė vienam iš jų nepavyko nugalėti. Rimtų debatų metu buvo nuspręsta pastatyti specialę sostinę; taip tarp Sidnėjaus ir Melburno atsirado Kanbera. Nė vienas iš šių miestų neturėjo didelės įtakos australų nacionaliniai kultūrai, kaip, pavyzdžiui, Londonas ar Paryžius. Todėl galima tik stebėtis, kokiu būdu jau 80-aisiais užpraeito šimtmečio metais, kuomet dagumą suaugusiųjų ėmė sudaryti gimę šiame žemyne žmonės, šalyje susiklostė bendra australietiška kultūra.
Savo duoklę kultūrai davė Melburnas, iš kurio atėjo puikūs vaizduojamosios dailės kūriniai, ir Sidnėjus, kuriame kūrė rašytojai ir publicistai. Jaunų dailininkų grupė iš Melburno, žinoma kaip Heidelbergo mokykla, dirbo prancūzų impresionistų technika ir pirmą kartą savo darbuose atvaizdavo nepakartojamą savo šalies grožį.
Sidnėjuje idėjų katalizatoriumi buvo savaitinis žurnalas ,,Bulletin”, įkurtas 1880 metais. ,,Bulletin” autoriai rašė apie tą gyvenimo būdą, kuris vedė į nostalgiškų prisiminimų sritį. Patys australai buvo visiškai patenkinti sukurtu stereotipu, tačiau atvykę anglai kartais susimąstydavo- ar ne perdaug jis paviršutiniškas.
Antras pasaulinis karas atnešė ryškias permainas. Į karą įsitraukus Japonijai ir kritus Singapūrui australai suprato, kad laukti pagalbos iš Didžiosios Britanijos neverta, kad reikia plėtoti prekybą ir sudarinėti sutartis su užsienio valstybėmis ir pirmoje eilėje su JAV, o pasibaigus karui ir su Rytų bei Pietryčių Azijos valstybėmis, tame tarpe su Japonija, pagrindiniu prekybos partneriu. Karas taip pat įtikino australų daugumą, kad valstybėje per maža gyventojų.
Nuo 60-ųjų metų Australijoje prasidėjo iš pradžių kukli, bet po 1975 metų staigiai išaugusi Vietnamo pabėgėlių dėka, azijietiška imigracija. Imigrantų poreikiai sudarė sąlygas suklestėti daugeliui vietinės pramonės šakų. Susisiekimas oru ir televizija padarė galą kontinento izoliacijai, Nauji laikai pateikė naujus reikalavimus australo įvaizdžiui.
1949- 1966 metais artumas su Didžiąja Britanija buvo palaikomas oficialiai, nors pastebimai augo amerikiečių kultūros ir tarptautinės politikos įtaka. Australai prakalbo apie daugybės imigrantų grupių kultūros tradicijų reikšmę kartu su pirmųjų persikėlėlių architektūrinio ir kultūrinio palikimo išsaugojimo svarba.
Nė vienas iš Australijos miestų taip ir netapo šalies kultūriniu centru. Kuomet gyventojų buvo mažiau, tai vedė prie pastangų išsklaidymo, tačiau pastaraisiais metais kiekvienam rajone susiklostė ryškiai išreikštos literatūros ir dailės tradicijos. Ir jei Australijos teatras dabar nėra aktyvus, kaip anksčiau, tai kinematografas pergyvena klestėjimo laikotarpį. Australijoje visada buvo domimasi kinu. Tvirtinama, kad čia buvo nufilmuotas pirmasis pilnametražinis meninis filmas.
Ieškodami nacionalinio savitumo australai ėmė labai domėtis savo praeitimi. Savo šeimos istorijos studijavimas tapo visuotiniu, ir tuo padaugėjo darbo bibliotekoms. Turizmo plėtros tikslais beveik kiekviename nedideliame miestelyje steigiasi muziejai ir istoriniai parkai. Atsirado susidomėjimas tradicine architektūra. Televizijos serialai apie Australijos istoriją surenka didžiausias žiūrovų auditorijas.
Australija taip ir netapo ,,Naująja Britanija”, apie kurią prieš 200 metų svajojo jos įkūrėjai, ir vis labiau tolsta nuo savo tradicinio įvaizdžio. Tautų katile, suvienijusiame anglus, airius, europiečius ir azijiečius susiformavo australų nacija, gyvenanti savo ypatingoje, neturinčioje analogų terpėje. Per pastaruosius du šimtmečius, ypač per paskutiniu 50 metų, ji sukūrė milžiniško potencialo kultūrą, kurioje susijungė europinė istorinė patirtis ir Azijos tautų psichologija. Vengrų kilmės australas Devidas Martinas sakė: ,,Užsieniečiai pernelyg lengvai priima Australiją, kaip rūsčią gyvenimo aplinką. Jie nesupranta, kad viskas yra atvirščiai- tai nagingų ir nuovokių žmonių svetingi namai”.

MIESTO ŽEMĖLAPIS

AUSTRALIJOS MUZIEJUS

Dabartinis Australijos Muziejaus kompleksas apjungia dvi vizualiai skirtingas architektūras – James’o Barnet’o (jo pirmasis didžiulis darbas po to, kai jis buvo paskirtas Vyriausybės Architektu) ir Joseph van der Steen’o (b.1913) – pagrindinių modernistinių priedų William Gatvėje dizaineris. Pirminis, ir galbūt visiškai neteisingai kritikuotas, Mortimer Lewis pastatas (kuris išeina į William Gatvę) yra atsargiai apsuptas vėliaus pastatyto, Barnet sumodeliuoto sparno prie William ir College Gatvių kampo. Nors Barnet ankstyvuoju laikotarpiu planavo, kad pagrindinis įėjimas į pastatą turėtų būti iš William gatvės, tačiau baigtas pastatas priekiu atsuktas į College gatvę. Didžiulė 1864m. veranda buvo pagrindinė visuomenės pastato dalis, apimanti stilobatą, 14 metrų aukščio korintines kolonas, bei kolonų kapitelius, kuriuos išskaptavo menininkas Walter McGill.
Kaip visiškas kontrastas tuo metu buvo galingas, tačiau visiškai monotoniškas ir nepagyvintas William Gatvės pratęsimas (1959-1963m), kurio autorius – anglų architektas Jospeh van der Steen (kuris dirbo kaip Vyriausybės Architektas specialių projektų dizainiu); tuo metu tai buvo neįprastas ir novatoriškas modernistinis teiginys. Parinkus visą paletę medžiagų, atitinkančių jau pastatytam pastatui, visiškai priešingas stilius buvo gana patogiai įtaisytas šalia jau padaryto darbo. Suprojektuotas stoginė uždengė kavinę, iš kurios atsiveria platus vaizdas į uostą. Bendras muziejaus paaukštinimas buvo atliktas tik vėliau (1989) ir šie darbai buvo pavesti Vyriausybės Architektui (dizaineriui Colin Still), kuris parūpino vietą aplinkosaugininkų kontroliuojamų kolekcijų laikymui, taip pat erdvę kelionių parodoms, kuratoriaus darbo vietą, švietimo centrą ir personalo kabinetus.

SIDNĖJAUS ROTUŠĖ
Sidnėjaus Rotušė – tai tikriausiai vienintelis ne religinis miesto pastatas, kuris išlaikė savo pirmines funkcijas ir interjerą nuo tada, kai buvo pastatytas prieš 120 metų. 1XIXa. Šio pastato išplanavimas buvo toks: Tarybos Rūmai, priimamieji kambariai, Šimtmečio salė ir Lordo Majoro bei išrinktų tarybos narių kabinetai.
Pastato istorija labai audringa. Po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų, miesto tėvai užtikrino žemės dotaciją iš Karūnos komerciniame miesto centre – kaip galima toliau nuo kolonijinės Vyriausybės rūmų (kurie buvo įsikūrę Macquarie gatvėje). Tai buvo vieta netoli senųjų kapinių prie Šv.Andriaus Katedros, kur neišvengiamai reikėjo iškasti palaikus ir atsargiai juos pervežti į kitas kapines. Tikriausiai iš pavydo prabangiai Melburno Rotušei, kuri buvo pastatyta aukso karštligės klestėjimo metu, buvo paskelbtas šios rotušės dizaino konkursas, kurį laimėjo JH Wilson – niekam nežinomas architektas iš Tasmanijos. Po netikėtos Willson mirties, visa eilė architektų buvo įsitraukę į šį projektą ir nemažai dėl to prisikentėjo.
Užbaigtas pastatas turėjo didelį balkoną (porte-cochere) virš (atstatytų) laiptų ir savo žiedinį kelią iš akmens ir metalo padarytoje palisade. Deja, ši sritis buvo sugriauta 1934m. kasant metro tunelį ir formalus įėjimas buvo sunaikintas. Šis pastatas buvo krentantis į akį, Bradridge brolių bokštas buvo antrasis šalia Barnet bokšto ant Pagrindinio Pašto Martin Rūmuose (203), ir į vakarus bei pietus nebuvo nei vieno už ją aukštesnio pastato.
Albert Bond, būdamas aukščiausiu miesto architektu, sukūrė salę, kuri dabar tarnauja kaip vestibiulis (atvira visuomenei). Tuomet ji buvo naudojama kaip susitikimų salė iki kol buvo pastatyta didesnė Šimtmečio Salė. Vestibiulyje gausu įmantriai dekoruotų paviršių iš plastiko su spalvoto stiklo žibintais ir lieto metalo dekoratyvinėmis lėkštėmis, primenančiomis karaliaus apsilankymus šiame mieste.
“Didžioji Salė” (Charles Sapsford) – kuri vėliau oficialiai buvo pavadinta Šimtmečio Sale, tačiau savo laiku neoficialiai buvo laikoma Demokratijos Vieta – buvo inžinerijos triumfas, apimantis gerai struktūrizuotą stogo sistemą, kad atitiktų perdangą. Lubos padarytos panaudojant ankstyvąją Wunderlich metalinių panelių sistemą, kuri buvo pasirinkta siekiant išvengti grėsmės, kad plastikiniai paneliai dėl didžiulių vargonų (kurie vis dar veikia) keliamos vibracijos gali užgriūti lankytojus.
Vėlesniais laikotarpiais Miesto Rotušė tapo vestuvių pastatu bei saldumynų pardavimo vieta, tačiau vis tik sugebėjo išlaikyti ir atstovauti savo laikmetį bei savo dizaino koncepcijas, kurios labai panašios į Victoria/Beaux-Meno koncepcijas, būdingas ir šiek tiek didesnei rotušei– Filadelfijos Rotušei.

VALSTYBINIS TEATRAS

Tai didingi fantazijų rūmai, kurie buvo pradėti statyti 1920-aisiais, specialiai tam, kad būtų kur rodyti “kalbančius paveikslus”. Tik atidarius teatrą jis buvo pavadintas “Didingiausiu imperijos teatru”, kas bylojo ir apie didžiausią sėdimų vietų skaičių, tiek apie interjero grožį. Tai buvo bene pats prestižiškiausias Sidnėjaus architekto Henry Eli White projektas, kuris visai neseniai Capitol Teatre (Haymarket) Sidnėjui pristatė “Atmosferinį Teatrą”. Kaip bebūtų, White darbas buvo tik įvairių teatrų, kuriuos suprojektavo John Eberson JAV, atspindys. John Eberson darbus architektas White aktyviai lankė, tyrinėjo ir begėdiškai nukopijavo. Dėl šio projekto Eberson buvo pakviestas dirbti drauge su White, kas Valstybiniam Teatrui suteikė išskirtinį originalumo atspindį.
Vestibiulis, mažos erdvės, fojė ir patalpa po scena puoštos auksu ir raudona spalva, gausiai pagyvintos plastikinėmis figūrėlėmis, statulėlėmis, lapų motyvais ir paslėptu apšvietimu. Pagrindiniai laiptai veda iš fojė į galerijas, kas leidžia pasijusti tarsi būtumėte kažkur toli už miesto. Iš išorės pastato detalės nežymiai gotikinės, paviršiai plastikiniai ir dažyti, tarsi būtų kažkas tarp baroko ekstravagancijos, kuri būdinga Plaza Teatrui George Gatvėje (dabar Planet Hollywood) ir tarp niūraus Gotikinės Scots Bažnyčios. Valstybinis Teatras – tai Sidnėjaus Filmų Festivalio namai. Wurlitzer vargonai vis dar veikia ir tai vieninteliai Wurlitzer vargonai, stovintys savo pirmapradėje vietoje.

HAID PARKO BARAKAI

Vienas iš seniausių Sidnėjaus rafinuotos architektūros pavyzdžių yra Haid Parko Barakai. Jie buvo pastatyti tam, kad sienomis aptvertoje teritorijoje apgyvendintų nuteistus kalinius, kurie naktimis keldavo riaušes mieste ir darydavo nusikaltimus. Šis pastatas stebuklingai išliko, nors buvo paliktas likimo valiai daugiau kaip dešimtmetį. Trijų aukštų pagrindinis pastatas – tai sienomis aptvertos teritorijos centras. Čia yra kepykla, virimui skirta patalpa, celės ir kareivių būstinė. Pirminė šio pastato paskirtis buvo apgyvendinti didelę nuteistųjų populiaciją, kurie iki tol naktimis bastydavosi po gatves keldami riaušes ir darydavo nusikaltimus.
Kiekviename aukšte yra po keturis didelius kambarius, kuriuos atskiria laiptinė, ir kuriuos yra hamakai pritvirtinti prie medinių turėklų bei vertikalių stulpų, įtvirtintų į grindis ir lubas. Į kiekvieną kambarį būdavo sugrūdama 70 nuteistųjų, o mažesnius kambarius jų tilpdavo po 35. Iš viso pastatas talpino apie 800 nuteistųjų. 1887m. interjeras buvo atremontuotas, kad po šiuo stogu galėtų pasitalpinti NSW Regioninis Teismas. Vėliau jis tapo Istorinių Pasitikėjimo Pastatų projektu. Dėl to 1990m. pastatas buvo kruopščiai restauruotas ir paverstas muziejum.
Modernus muziejaus interpretavimas, kas rodo jautrų požiūrį, architektūriniuose sluoksniuose sutinkamas palankiai. Tokios modernios medžiagos kaip stiklas, plienas panaudotas taip, kad naujieji darbai aiškiai skiriasi nuo senųjų medžiagų ir darbų. Vasarą Sidnėjaus festivalio metu šį pastatą užplūsta minios žmonių, kurie ateina į naktinius džiazo koncertus.

MINT’O MUZIEJUS

Mint’o muziejus (Mint Museum) ir NSW Parlamento Rūmai – tai du “knygos atramėlių sparnai” išlikę iš Pagrindinės Ligoninės, pastatytos 1811m. praėjus beveik 20 m. nuo pirmojo susitarimo. Atsisakęs Londono finansavimo ir jo leidimo, gubernatorius Macquarie priėmė trijų verslininkų pasiūlymą, pastatyti didelę ligoninę mainais į tris metus turėti išskirtinių teisių romo importavimui. Architektas nežinomas, tačiau pastato dizainas visiškai toks pats kaip barakų, kuriuos projektuodavo karo inžinieriai šiltesnių klimatų šalyse. Deja, antrepreneriai blogai pastatė šiuos pastatus – vietoj neskaldytų akmens jie naudojo skaldą, be to stogas sukonstruotas neteisingai; vėliau Francis Greenway teko jį pataisyti. Visas centrinis sparnas pastatytas ant prastų pamatų, ir dėl to 1879m. jis sugriuvo. (1880m. konkurso pasėkoje šioje vietoje išdygo naujas pastatas, kuris atliko Sidnėjaus Ligoninės vaidmenį.) Šiandien išlikę tik du sparnai su verandomis ir originalūs chirurgų barakai.
Karališkoji Mint’o dalis pastatyta 1852-1927m. pietinėje pastato dalyje, iš karto po aukso karštligės Naujajame Pietų Velse. Po 1927m. kai Mint persikėlė į Canberra, šiame pastate įsikūrė daugybė mokesčių ir teismo biurų. Laikotarpiu nuo 1975m. iki 1982m. pastatas buvo atremontuotas ir išsaugotas.

SIDNĖJAUS MUZIEJUS

Į šiaurę atsuktas muziejus savyje talpina kolekciją, kuri buvo iškasta į paviršių archeologinių kasinėjimų Pirmųjų Vyriausybės Rūmų griuvėsiuose metu. Muziejus yra aiškinimasis. Ne mažai darbo įdėta stengiantis įsivaizduoti originalų pastatą – pakelta stebėjimo zona leidžia lankytojams gerai suprasti Pirmųjų Vyriausybės Rūmų originalų planą, kuris išdėstytas lauke ant šaligatvio – kai tuo tarpu sugriauto pastato valdytojų kabinetai, dabar atkurti galerijose. Kolekcijoje yra gubernatoriaus vesta apskaita, nuosavi daiktai, meno kūriniai, baldai bei kiti artefaktai, kurie buvo paimti tiesiai iš Pirmųjų Vyriausybės Rūmų. Stiklo intarpai muziejaus grindyse leidžia kai kuriuos atkastus eksponatus stebėti iš viršaus. Muziejuje taip pat yra 125 vietų teatras ir kavinė.

ŠIUOLAIKINIO MENO MUZIEJUS

Šis monumentalus “H” formos pastatas buvo sukurtas, kad papildytų funkcionalistinę Circular Quay Geležinkelio Stoties išvaizdą, kuri 1930m. kėlė nemažai prieštaringų nuomonių visuomenės tarpe. Betonu ir plienu įrėmintas pastatas, kuris palyginti yra siauras, vėliau pareikalavo daugiau vietos George Gatvės pusėje , kad būtų galima sukurti pakankamai vietos galerijai. Eksterjeras – sienos iš plytų suderintos su Maroubra geltonu smėliu ir sudalintos į dalis poliruoto Rob Roy granitu. Fojė padengta poliruotu Wombeyan marmuru, o kraštai aprėminti žaliu marmuru, atvežtu iš Naujojo Pietų Velso. Viduje pusaukštyje įrengtas balkonas, kuris dekoruotas banguojančia aliumine baliustrada. Langų rėmai – bronzos spalvos, ir apskritai visos medžiagos buvo renkamos labai kruopščiai, kad atitiktų uosto vietovės dvasią.

Didžioji dalis pastato dekoracijų sudėta į centrinio bokšto ir virš įėjimų esančias bareljefines paneles, panašiai kaip Rockfeller’io centre Niujorke. Statybos darbus pertraukė Antrasis Pasaulinis Karas; iki to laiko, kai pastatas buvo pilnai užbaigtas, pasikeitė mados, ir pastatas buvo laikomas Meno Deko-dinozauru.
1984m. po karštų derybų šis pastatas buvo pasiūlytas Sidnėjaus Universitetui už didelį pinigų palikimą kaip muziejus moderniškam menui, ir gavo pavadinimą Bokštas Palikimas.

SIDNĖJAUS UOSTO TILTAS

Nors uosto koncepcija buvo svarstoma jau prieš penkiasdešimt metų, iki 1900m. sausio 4d. nebuvo nei finansinių pasiūlymų, nei tinkamų dizainų dėl “Šiaurės Pakrantės” tilto, kuris turėjo aprėpti uostą. 1903m. J.Stewart ir Co. kompanija suderina vieną planą (iš daugybės), kuriame buvo sumodeliuotas tiltas su viena arka ir be pilonų, ir kuris labai panašus į dabartinį. Tačiau ir šis projektas buvo atmestas dėl to, kad jis “per didelis” ir “smerktinas” žiūrint iš meninės perspektyvos.

Per sekančius penkiolika metų vadovaujant vienam žinomiausių Australijos visuomeninių struktūrų ir transporto inžinieriui JJC Bradfield’ui, tilto projektas įgavo formą; galiausiai buvo surengtas tarptautinis konkursas. Bradfield’as teigė, kad tiltas turi būti vienos arkos su granitu apdirbtais pilonais abiejuose tilto galuose. Laimėjo architektų Dorman ir Long projektas (kurį rekomendavo pats Bradfield). Projekte buvo siūloma pastatyti vieną arką Nr. A3 (viena iš 6 alternatyvų) iš abiejų pusių (naudojant lynus) ir susijungtų viduryje. Kontraktas įsigaliojo 1924m. kovą. Struktūrinius skaičiavimus stebėjo Ralph Freeman iš Londono, kuris išėjo iš JAV Klyvlendo Tiltų Kompanijos. Kadangi tiltas buvo projektuojamas arkos formos, tai bet koks pakeitimas reiškė visos struktūros perskaičiavimus, o visi tiltui pastatyti reikalingi paskaičiavimui apie įtempimą ir slėgį vos tilpo į 28 knygas. Įspūdingas, tačiau daug dėmesio reikalaujantis projektas; Dorman ir Long kompanija Didžiojoje Britanijoje, susitarusi su NSW vyriausybe dėl palankaus apmokėjimo plano, daug dirbo gamindama reikalingą plieną. Socialinė tilto įtaka, jo konstrukcija ir jo prijungimas prie didžiųjų greitkelių pareikalavo nugriauti daugiau kaip 800 gyvenamųjų namų. Šiandien tai būtų nesuvokiama. Kadangi tiltas buvo statomas tarpukariu, tai leido sumažinti bedarbystę, kurią iššaukė Depresijos laikotarpis. Tai buvo daugiausiai darbo jėgos 19 a. pareikalavęs projektas.
Tilto tarpatramis yra daugiau nei 500 metrų, kad galėtų praplaukti į Sidnėjaus Uostą atvykę laivai. Septyni darbuotojai iš šešiolikos žuvo konstruodami šį tiltą (konstruojant Bruklino tiltą žuvo 139 darbuotojai). Šeimos, kurios gyveno toje vietovėje, buvo priverstos iš ten išsikelti be jokios kompensacijos. Kaimo mokesčių mokėtojai suvokė “miestą kaip vampyrą, iš kurio tiesiama tiltas yra tarsi jo simbolis. čiulpiantis kenčiančio kaimo kraują”. Tilto mitologija jį pavertė “ne tik miesto, bet ir tautos simboliu” ir tai apakino kai kuriuos žmones, kurie pasidavė neteisybėms.
SIDNĖJAUS OPEROS IR BALETO RŪMAI

Išskirtinė vieta Sidnėjaus Uoste, Bennelog Iškyšulyje, taip pat ambicingas ir užsispyręs šalies premjeras Joseph J. Cahill ir į šalį atvykęs amerikietis architektas Eero Saarinen bei jaunesniojo Dane banguojantys eskizai – visa tai buvo pagrindiniai veiksniai lėmę vieno svarbiausių pasaulio modernių pastatų atsiradimą. Sumodeliuoto ant paties uosto krašto, žemi kraštai patraukia kiekvieno dėmesį. Įdomu tai, kad pati rūmų schema nesusijusi su istorija ar klasikinėmis architektūrinėmis formomis. Šiuo atveju stogas svarbesnis nei sienos, ir galiausiai sienų kalba – kolonos, langai ir – frontonai buvo efektyviai sudalinta. Kaip visuomeninis pastatas, jis slepia savo paskirtį savo istorinių asociacijų trūkume ir tarsi atkuria “monumento” koncepciją. Sidnėjaus Operos ir Baleto Rūmai taip pat įkūnija amžinai populiarias metaforas. Pastato organinė forma ir paviršiaus dekoracijų trūkumas daro jį amžinu ir nesenstančiu. Negana to tai rodo, kaip pastatai gali įsilieti į aplinką, o ne išsiskirti iš jos – tai kažkokia dvasinė vertybė nepriklausanti nuo funkcionalumo. Pastatas ir jį supanti aplinka atrodo puikiai suderinti tarpusavyje, ir šis suderinamumas (sinergija) leidžia manyti, kad schema iš tiesų apima uosto papėdės užtvinimą, kad išskirti pastatą ir taip suteikti jam išskirtinį vaizdą.

Nepaisant turtingumo, šis pastatas praktiškai neturėjo jokios įtakos po to Australijoje statytiems pastatams. Jis ir toliau lieka tarsi atgimimas, kuris karūnuoja tylų Vakarietiškos Klasikinės Architektūros žlugimą, kuri ilgą laiką statant visuomeninius pastatus, buvo tarsi architektūros kalba.
Joern Utzon istorinis atsistatydinimas iššaukė furorą ir suskaidė architektūros profesiją Sidnėjuje. Buvo organizuojami žygiai ir masiniai mitingai į Sidnėjaus Rotušės Aikštę, kuriuos organizuodavo tokie architektai kaip Peter Killar ir harry Seidler. Kiti architektai taip pat atsistatydino ir tapo protestuojančiais mokytojais, viršininkais, filmų kūrėjais bei menininkais. Buvo uždrausta Uzton’ą pakeisti Australijos kilmės architektu. Tačiau kaip ir gubernatoriaus Macquire, Greenway, Light, Barnet ir Griffin atveju, Utzon vizija viršijo visas normas. Tuo metu nugalėjo šalies išlaidų kontrolės svarbumas. 1966m. balandžio 19 d. debatų pasėkoje buvo paskirta nauja architektų komanda (Lionel Todd, david Littlemore, Peter Hall).
DENISON FORTAS

Vienas seniausiai pasaulyje pastatytų Martello Bokštų buvo Cap Mortella (Korsikoje) 1794m. Šis bokštas buvo pastatytas siekiant apginti Sidnėjų nuo galimų rusų karo laivų atakų, kurių taip ir nebuvo. Fortas buvo pastatytas iš 8.000 tonų smėlio, atvežto iš Neutral Paplūdimio, netoli Kurraba Iškyšulio, ir jis buvo pavadintas sero William’o Denison’o vardu, kuris tuo metu buvo Naujojo Pietų Velso gubernatorius. Tuo metu, kai buvo užbaigta forto statyba, jis buvo niekam nebereikalingas.
Šio bokšto ginklų kambaryje vis dar yra trys 8 colių šaunamosios patrankos, kurios čia buvo pastatytos dar iki užbaigiant statybos darbus 1857m. Kadangi įėjimai į šį ginklų kambarį yra labai siauri, tai patrankų niekaip negalima išnešti iš šio kambario, nebent tik išgriovus sienas. Kai japonų povandeninis laivas 1942m. gegužę įplaukė į uostą (praplaukęs anti-submarininius tinklus) jį padegė Amerikos kruizinis laivas USS Chicago. Antrasis šūvis pataikė į Martello bokštą. Nors jam padaryta ne didelė žala, tačiau ji akivaizdžiai matoma.

NAUDOTA LITERATŪRA

 www.picturesofplaces.com
 www.keliautojuklubas.lt

Leave a Comment