Jau senovėje žmonės pradėjo domėtis orais, nes nuo jų priklausė medžioklė ir žvejyba, miškų ir augalų derlius. Tuomet orus ir jų pasikeitimus jie atspėdavo iš gamtos reiškinių, gyvūnų elgsenos. Moksliniai atmosferos stebėjimai pradėti XVIIa. , kai buvo išrasti termometras, barometras, kiti prietaisai. Senolių amžiais sukaupta patirtis ir šiandieną mums įdomi ir brangi. Dar ne taip seniai buvo rašyta, kad Dzūkuose gyveno senas žmogus, kuris atšilus, dumblėtame panamės upelyje sugaudavo žuvelių, vadinamų vijūnais, suleisdavo į didelį stiklainį su dumblu dune ir palikdavo vasarai ant lango. Iš jų elgesio jis bijodavo arba nebijodavo giedros ar lietaus. Jau neteko pasimatyti su juo ir nežinia kiap jam tos dumblo žuvelės pranešdavo apie aukštų padangių permainas… Aišku, kad iš jų tas senas žmogus sužinodavo nemažai apie giedras ir negiedras. Arba vėl… Štai aukštaičiai išeidavę su dalgiais į pievą ir pastebėję, jog laukinės pelės savo lizdelius susukusios ant aukštesnių kupstelių ar tankesnių viksvų stiebelių, sako, jog būsią daug lietaus, patvinsią pievos. Arba antai gandras iš pietvakarių pusės aukština, stiprina lizdo kraštą – bus iš to šono vėtra; bičių daugiau į avilį negu iš avilio – oras biurs. Štai šeimininkė per pietus priminė, kad sudrėkus druska, rasoja mėsa pastogėje… “ Tiesa, akmenys dirvoje rasoti”, prisiminė vyrai. Trečias matė katiną žolę ėdant, kluono vartai veriami negirgždėjo – gali būti lietaus. Visi tikisi lietaus. Lyja, lyja… Žmonės laukia giedros. Pagaliau kas nors pirmas prabyla, girdėjęs tolumoje varpą… Iš šaltinio gausiau srūva vanduo… Šįryt kaminas netraukė dūmų… Riešas nustojo skaudėti… – Oras taisysis. Kai kuriuos dalykus mėgindavo paaiškinti savotiškai. Daug kur Lietuvoje ir Baltarusijoje pastebėta,jog gyvuliai prieš oro permainą savaip elgiasi. Antai gaidys ima giedoti. Daug spėjimų paremta loginiais tarpusavio priežastingumo ryšiais. Literatūroje ne kartą yra pabrėžta, jog iš ilgalaikių stebėjimų žinoma, kad nemaža gyvūnų pakeičia savo elgesį krintant oro slėgiui, drėgmei, temperatūrai. Minimos dėlės ( pasidarančios neramios), laukiniai ir naminiai paukščiai, kiti gyvuliai. Na kad ir toks paplitęs žmonių posakis žiemą, jog varnos tupi žiūrėdamos į pietvakarius, rodo būsiant atodrėkį, yra netuščias. Ne tik varnos, o dauguma paukščių šaltyje tūpiasi prieš vėją. Priešingai būtų šiaušiamos plunksnos, šaltų oda.Gi atodrėkis žiemą ir ateina, pasisukus vėjui iš pietinių pusių. Su jų pradžia pradeda krist šaltis, iš alksnynų į pasodybių medžių viršūnes pradeda tūpti alkani paukščiai. Šalčių metu tų paukščių išvis mažai matoma – jie slepiasi.
Žmonės neblogai supranta vadinamuosius “padangių reiškinius”. Plačiai yra patirta, jog ciklonų artėjimą rodo stiprėjantis vėjas, o giedrai ateinant nusistovi tyla.Žinoma, pavyzdžiui, kaime, jog debesys antroje dienos pusėje pradeda “tirpti” , jų lytys mažėja, susirikiuoja į virtines – prieš giedrą. Tankėja, grėsmingais bokštais išsišauna – prieš lietų. Didelę atskirą liaudies meteorologijos sritį sudaro ilgalaikiai oro spėjimai: koks bus pavasaris, vasara, ruduo. Suprantama, tų spėjimų pagrindimo būdavo ieškoma siejant žiemos ir būsimos vasaros, pavasario ir rudens reiškinius. Metai būdavo laužiami “per pusę” , atseit pagal sausio mėnesį spėdavo liepos orą, pagal vasarį – rugpjūtį ir panašiai. Nemaža senesnių žmonių tuo tikslu vesdavo orų kalendorių. Iš to darydavo įvairius sugretinimus, kurie, kartojant daug kartų, savotiškais posakiais pavirto. Kaip antai: “ Kalėdos šiltos – Velykos šaltos, Kalėdos juodos – Velykos baltos”. Kai kurių spėjimų patikimumas nedidelis, dažnai atsitiktinis. Išties, koks gi ryšys tarp Kalėdų ir Velykų orų, jei Velykų data kasmet keičiasi, yra nepastovi. Liaudies meteorologai dažniausiai būna išminčiai, giliaminčiai, gerai juntą gamtą ir mylintys ją žmonės. Jų patirtį reikia užrašyti, kaupti, kad ta jų kūryba ir gamtos suvokimas neišnyktų be pėdsako, nebūtų nuplauta vis labiau standartiškos modernios gyvensenos… Tačiau laikas nestovi vietoje, jis bėga tolyn neatsigręždamas… Jeigu anksčiau žmonės spėdavo orą iš gyvulių elgesio ar gamtos pasikeitimų, tai dabar orus numato sinoptikai, bei meteorologijos stotys. Jau nustatyta, kad Lietuvos klimatui būdingas orų įvairumas. Vieną dieną gražu, saulėta, kitą dieną – apsiniaukę, lyja ar sninga. Dažnai būna, kad orai tą pačią dieną keičiasi kelis kartus. Mes nuolat jaučiame cirkuliuojančią atmosferą besikeičiančių orų pavidalu. Šiame procese galima įžvelgti tam tikrų dėsningumų. Daugiamečių stebėjimų duomenys rodo, kad vasarą praktiškai nebūna daugiau kaip 30 dienų be lietaus, ilgesnį laiką neužsibūna ir pastovi oro temperarūra. Nebūdingi Lietuvai dideli bei ilgalaikiai šalčiai. Lietuvos klimatas pasižymi orų nepastovumu. Iš geologinių duomenų žinome, kad klimatas Lietuvoje ne visada buvo toks kaip dabar, Mūsų krašte būta ir šilto Subtropinio klimato (jūros periodas), ir arktinio (per kvartero apledėjimus). Tai mes nustatome, tyrinėdami geologines nuogulas, augalų sporas ir žiedadulkes durpynų durpėse. Ilgainiui nusistovėjo toks klimatas, koks yra mūsų dienomis. Meteorologinius stebėjimus Lietuvoje pradėjo profesorius Martynas Počobutas Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje 1770 metais. Tai buvo pirmieji meteorologiniai stebėjimai ne tik Lietuvoje, bet ir rytų Europoje. Vėliau stebėjimų stotys buvo įsteigtos ir kitose Lietuvos vietovėse: Vilkaviškyje (1869m.), Ignalinoje (1892m.), Kaune (1922m.), dabar šalyje veikia 21 meteorologijos stotis. Šių stebėjimų duomenimis pagrįsti meteorologiniai žinynai. Remiantis meteorologinių žinynų duomenimis galima teigti, kad nuo stebėjimų pradžios Lietuvos klimatiniai pokyčiai yra nežymūs. Stebėjimų duomenys rodo, kad XIXa. Klimatas buvo atšiauresnis, o nuo XXa. Antros pusės – labiau jūrinis. Lygindami praeities duomenis su dabartiniais, meteorologai gali geriau nustatyti ilgalaikes orų prognozes.Tačiau, kad ir kokios patikimos būna tos orų prognozės, 100% jos negali nuspėti artėjančių orų. Per daug metų Lietuvos klimatas sparčiai keitėsi, o įpatingai XIX – XX a.a. Mat tuo metu čia ėmė plėstis pramonė, augti į vairūs fabrikai, gamyklos, įmonės. Jos turėjo daug įtakos dabartiniam ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio klimatui. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje pavojingų oro reiškinių netrūksta. Jų esti ir labai rimtų ir neteikiančių per didelės reikšmės. Lietuvai gresia pati didžiausia pasaulinė problema, kuri ištiks šią šalį po kelių tūkstančių ar milijonų metų – tai globalinis atšilimas. Kadangi, įsikūrus pramonei, oras ėmė nuolat šiltėti ir šiltėti, o šiaurėje, Antarktidoje plyti didžiuliai ledynai, ir ,jeigu klimatas atšils, šie ištirps ir visą pasaulį apsems kelių metų aukščio vandens platybės, liks kyšoti tik aukštesni kalnai, Lietuvoje – Juozapinės kalnas ir kiti. Tai pat iš fabrikų bei gamyklų kaminų nuolat veržiasi tiršti, juodi dūmai, kurie taip pat sukelia pavojingus orų reiškinius. Antai dūmai, patekę į atmosferą jungiasi su ten esančių deguonimi ir tuomet išsiskiria anglies monoksidas, kuris yra labai kenksmingas ne tik žmonėms, bet ir augalams, gyvūnams bei pastatams. Krintantys, taip vadinami rūgštaus lietaus, lašai smarkiai apgraužia betoninius statinius, skulptūras, kenkia žmonių organizmui. Tie tiršti dūmai iš tikrųjų pakyla tikrai aukštai, jie pasiekia net patį ozono sluoksnį, bei jį naikina. Tam turi įtakos ne tik fabrikų teršalai, bet ir automobilių išmetamos dujos, mikrobangų krosnelių, šaldytuvų bei įvairių, flakonuose esančių, purškalų spinduliai. Visos šios išvardintos priemonės naikina ozono sluoksnį, “išgrauždamos” jame skyles, kurios yra labai svarbios mūsų ateičiai. O kodėl gi mums toks svarbus tas ozono sluoksnis? Jeigu jo nebūtų, žmonės neišgyventų nė 2 dienų, nes ozonas sulaiko saulės spinduliuose esančius ultravioletinius spindulius. Jeigu bet koks gyvas organizmas gautų labai didelį kiekį ultravioletinių spindulių, jis kaip mat numirtų, nes visos jo kūne esančios ląstelės mutuotų ir pačios pražūdytų visą organizmą. Tačiau šiais laikais ozonas sparčiai nyksta, o jo skylės vis plečiasi… Didžiausia ozono skylė atsivėrusi virš antarktidos, nes šiaurės polius traukia visus “nešvarumus”. Bendro ozono kiekio matavimai atliekami Rusijos gamybos filtriniu ozonometru M-124. Kauno meteorologijos stotyje bendro ozono kiekio vidurkis virš Lietuvos 1998 metais sudarė 353 Dobsonų (miliatmocentimetrų). Didžiausias ozono kiekis buvo užregistruotas kovo 2 ir balandžio 12 dienomis 483 Dobsono vienetų, mažiausias – sausio 3 dieną – 235 Dobsonai. Ultravioletinių spindulių kiekis priklauso nuo saulės radiacijos kiekio, tačiau jos kiekis priklauso nuo geografinės platumos. Vienas kvadratinis centimetras Lietuvos žemės paviršiaus per metus gauna vidutiniškai 356 kJ saulės šilumos. Įvairiose Lietuvos vietose į žemės paviršių patenka nevienodas Saulės radiacijos kiekis. Daigiausia jos gauna Kuršių nerija ir Lietuvos pietvakarinė dalis ( apie 369 kJ į vieną vadratinį centimetrą per metus). Saulės radiacijos kiekis nevienodas įvairiu metų laiku.Tai priklauso nuo to, kaip aukštai Saulė pakyla virš horizonto, kokio ilgumo dienos, kiek saulėtų valandų. Didžiausią saulės radiacijos kiekį žemės paviršius gauna vasaros laikotarpiu (apie 167kJ į kvadratinį centimetrą). Tai sudaro maždaug 50% per metus gaunamo jos kiekio. Rudens ir žiemos mėnesiais jos gaunama mažiausiai (13-17kJ į kvadratinį centimerą). Saulės radiacijos kiekis nevienodas ir per parą – nelygu koks paros metas, kiek debesų. Pagal gaunamą saulės radiacijos kiekį Lietuvoje turėtų būti kur kas šalčiau, bet papildomos šilumos dar atneša oro masės. Atslinkus į Lietuvą kitų sričių oro masėms orai kinta. Tai priklauso nuo tų oro masių savybių. Lietuvos orus ir klimatą daugiausia lemia vidutinių platumų oro masės, ateinančios iš Atlanto vandenyno (jūrinis oras) ir Rytų Europos lygumos (žemyninis oras). Jūrines vidutinių platumų oro mases į Lietuvą atneša ciklonai – milžiniški oro sūkuriai, kurių centre yra žemas slėgis. Jie susidaro Atlanto vandenyne, Islandijos salos rajone – ten, kur šaltos arktinio oro masės susiduria su šiltesnėmis oro masėmis, susidariusiomis virš Golfo (Šiaurės Atlanto) srovės. Per metus iš Atlanto į Europą, taigi ir į Lietuvą, atplūsta apie 60 ciklonų serijų, kurios apima iki 300 atskirų ciklonų. Jie vienaip ar kitaip veikia Lietuvos orus. Slinkdami iš vakarų į rytus, Jie perneša oro mases, sukelia orų permainas: keičiasi oro temperatūra, drėgnumas, didėja debesuotumas. Vasarą ciklonai atneša lietingus ir vėsius orus, o žiemą – kritulius ir teigiamą arbą artimą nuliui temperatūrą. Ciklonai, įsiveržę į Lietuvą iš Arkties vandenyno, atneša oro atšalimą, žvarbius vėjus. Žemyninės vidutinių platumų oro masės iš Rytų Europos lygumos į Lietuvą dažniausiai atslenka su anticiklonais – aukštesnio slėgio oro masių sūkuriais. Vasarą anticiklonai atneša giedrą,sausą, šiltą, kartais net karštą orą, o žiemą – šaltą ir sausą. Į Lietuvą įsiveržus arktinėms oro masėms, žiemą būna šalta ir speiguota, o vasarą – vėsu. Rečiausiai į mūsų kraštą prasiskverbia tropinio oro masės, atnešančios šilumą, kartais karštį, giedrą ir sausrą. Susidūrus skirtingoms oro masėms, susidaro atmosferos frontas. Jame labai ryški oro temperatūros, drėgnumo, slėgio, debesuotumo, kritulių kiekio, vėjo krypties, jo greičio kaita. Tokie reiškiniai gali sukelti nemažai problemų žmonėms. Susidūrus skirtingoms oro masių pernašoms ir susidarius atmosferos frontui vasarą gali pasirodyti šalnos, ir tai yra tikra pavojingas oro reiškinys ūkininkams, žemdirbiams ir paprastiems žemės ūkio kultūrų augintojams. Visi jų užauginti pasėliai gali nušalti ir žūti, ir tai būtų didelė ekonominė katastrofa. Tokiomis pačiomis salygomis gali pakilti audros ir škvalai, ypač pavojinga audra jūroje, nes ten ji gali lengvai nudaigoti net ir pilniausią laivą žmonių. Taip pat ne ką mažiau pavojingos ir sausumos audros, tuomet pakyla didžiulis vėjas, kuris gali būti tokio stiprumo, kad net nuplėšia namų stogus, išrauna medžius nuskraidina mašinas.Boforto balai Vėjo greitisM/S Vėjo apibūdinimas Išoriniai Boforto skalės vėjo stiprumo požymiai0 0,2 Ramu, tyla Oras nejuda1 0,3-1,5 Tykus Juda atskiri lapai. Dūmai kyla pasvirę.2 1,6-3,3 Švelnus Tarpais šlama medžių lapai, juda vėliavos3 3,4-5,4 Silpnas Lapai šlama. Juda plonos medžių šakos4 5,5-7,9 Vidutinis Linguoja plonos medžių šakos, plazda vėliavos. Vėjas pakelia dulkes5 8,0-10,7 Gaivus Linguoja šakos ir ploni medžių kamienai. Banguoja ežeras6 10,8-13,8 Smarkus Linguoja storos medžių šakos. Gaudžia miškas7 13,9-17,1 Stiprus Linguoja medžiai. Prieš vėją sunku eiti. Prie pastatų girdėti vėjo švilpimas8 17,2-20,7 Labai stiprus Linguoja dideli medžiai, lūžta plonos šakos. Reikia pastangų einant prieš vėją9 20,8-24,4 Audra (štormas) Ardomi silpnesni pastatai. Lūžta medžių šakos. Išjudinami lengvesni daiktai10 24,5-28,4 Stipri audra (stiprus štormas) Atsiranda sugriovimų. Kai kurie medžiai lūžta, pavienius išrauna11 28,5-32,6 Žiauri audra (žiaurus štormas) Žymūs sugriovimai12 32,7 ir > Uraganas Katastrofiniai sugriovimai. Raunami medžiai su šaknimis
Dar vienas iš pavojingesnių orų reiškinių būtų kruša, ji taip pat susidaro atmosferos fronte. Dažniausiai kruša esti trumpalaikė, tačiau pridaro bėdų ilgam… Vėlgi labai stipriai nuo jos nukenčia augalai, mat ledo gabaliukai, bekrisdami, išlaužo juos visus iki vieno ir taip pridaro neįkainojamus nuostolius visiems. Vieni iš labiausiai žinomų pavojingų orų reiškinių būtų staigūs ir stiprūs, atšalimai bei atšilimai, potvyniai ir sausros, jie kenkia visoms gyvoms būtybėms, gadina sveikatą, trukdo planus. Potvynių metu vandens lygis labai smarkiai pakyla, apsemia žemesnes vietoves, sunaikina derlių, supūdina namus, užblokuoja transportą, o Sausra neatsiejama nuo bado, nes jos metu viskas išdžiūna ir numiršta, taip pat ir augalai, gyvūnai, o įpatingai žoliaėdžiai nustimpa nes praranda visą savo maistą bei vandenį. Žmonėms šis laikotarpis taip pat labai sunkus, tačiaus ne toks pražūtingas kaip gyvūnams ir augalams, nes vandens galima ir nusipirkti. Taip pat jau anksčiau minėtieji fabrikai, gamyklos, automobiliai ir šiluminės elektrinės yra pagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje, nes visi jie išskiria daugiau ar mažiau švino. Per pastaruosius metus pastebimai sumažėjo oro teršimas iš energetikos bei pramonės šaltinių, tačiau transporto sąlygojama tarša beveik nepasikeitė ir tapo dominuojančia. Toks ilgalaikis dominavimas gali sukelti dar vieną svarbų ir pavojingą oro reiškinį – Ekologinę katastrofą. Oro teršimą būtų galima sumažinti, pakeitus plačiausiai naudojamą mazutą daug švaresniu kuru – dujomis. Palaipsniui turėtų būti diegiamos naujos technologijos, perimant geriausią kitų valstybių patirtį.
Praėjusio šimtmečio orai ir jų išdaigos Lietuvoje
Ką tik pasitraukęs XX amžius mums paliko amžinas pokalbių temas apie orus ir klimatą. Pastaruoju metu viena populiariausių temų yra apie klimato šiltėjimą, kas bus su mumis, kai pasikeis klimatas.
Dažnam diskutuojančiam apie klimato kitimą atrodo, kad klimato kaita vyksta tokiu greičiu, kaip keičiasi metų laikai. Orų ir klimato kaitos problemos egzistavo visą laiką.Juk visos kartos piktinosi “netikusiais” orais ir su ilgesiu kalbėdavo: “Va, anksčiau tai būdavo!”
Taigi ir pasižvalgykime, kas būdavo anksčiau. Sistema, formuojanti pasaulio klimatą, yra sudėtinga ir įvairiapusė. Ji apima ne tik atmosferą, bet ir vandenynus, kriosferą (ledynais padengtas zonas), sausumą, gėlus vandenis ir augalus,taip pat saulės energiją, kuri priverčia visą šią sistemą judėti, keistis. Tai vyksta tūkstantmečius. Praeities palikimą galima aptikti Žemės kloduose, tyrinėjant gamtines iškasenas, uolienas, senovės metraščiuose.
Klimato kitimo laikas yra neribotas, negalima paskyti, kad jis visiškai pasikeis per tūkstantį metų ar mažiau, tačiau vienos klimato sistemos dalies kaitą galima pamatyti trumpesniais intervalais. Atmosfera yra pati judriausia sistemos dalis. Joje vykstantys staigūs orų pasikeitimai gali parodyti klimato svyravimus, jie dažnai būna lokaliniai, regioniniai, bet ne globaliniai.
Klimato kintamumo tyrimo metodai yra pagrįsti meteorologinių stebėjimų rezultatais arba netiesioginiais informacijos šaltiniais: geologiniais tyrinėjimais, medžių rievių ir nuosėdų analize, istoriniais veikalais.
Mums daug artimesni ir labiau suvokiami yra orų kaitos tyrimai, tad, naudodamiesi turimais meteorologinių dydžių duomenimis, fenologoniais stebėjimais, senais ir naujais klimatologiniais žinynais ir kronikomis, pasižvalgykime po XXa. orus. Atskirai pažiūrėsime, kaip kito meteorologiniai dyžiai ir kokie meteorologiniai dydžiai ir kokie meteorologiniai reiškiniai ir orai pasitaikė praėjusiame amžiuje.
1995-1996m. buvo tikra “sibirinė” žiema Lietuvoje. Po aštuonių šoltų žiemų šios žiemos mėnesiai buvo šalti ir sniegingi, per visą žiemą nebuvo nė vieno atlydžio. Vasaris pasižymėjo smarkiais speigais.Tą patį galima pasakyti ir apie vasaros mėnesius, kai vėsias ir drėgnas vasaras pakeisdavo karštos ir sausos (1964,1970,1975,1992)Panagrinėję fenologų sukauptą medžiagą irgi rasime daug įdomių dalykų: 42 parom anksčiau prasidėjo tikroji žiema 1966m. (norma 12,20), o 1962m. ji vėlavo 33 pras. 1925, 1926, 1930, 1934, 1936 ir 2000 metais pavasario reiškiniai (lazdynų žydėjimas, sulos tekėjimas, paukščių parskridimas) vyko beveik mėnesiu anksčiau, o 1924, 1929, 1940m. buvo labai vėlyvi pavasariai. Ankstyvos vasaros buvo 1934, 1937, 1983 metais, vėlyvos – 1927, 1944, 1952, 1985, 1997 ir kt. Apžvelgę dviejų šimtmečių temperatūros duomenis, galime numatyti, kiek pašiltėjimų ir pašaltėjimų pasitaikė ir anksčiau, ir dabar.
Kritulių kiekis bei trukmė irgi dažnai nustebindavo, juk ne paslaptis, kad per visą mėnesį ar ilgesnį laiką neiškritus nė lašo kritulių, staiga per kelias valandas iškrisdavo viso mėnesio, o kartais ir dvi kritulių normos: 1971 05 26 per puse valandos iškrito 65,9 mm kritulių (Gegužės mėn. norma), 1980 07 01 liūtis, trukusi 3 val., “padovanojo” 200mm. 1988m. liepos mėnesį Lietuvoje iškrito 2-3 normos (145-228mm.) kritulių, o Panevėžyje – 278mm (3,8 normos). Tokio didelio mėnesio kritulių kiekio per pastaruosius 30 metų nebuvo užregistruota.
Ilgai trunkantys lietūs yra ne toks jau retas reiškinys Lietuvoje. Dažniausiai lyja iš eilės 4-6 paras. 7-9 paras lyja dažniausiai rugsėjį. Rugpjūtį ir rugsėjį gana dažnai lyja nuo 10 dienų iki pusės mėnesio, o štai 1940m. rugsėjo mėnesį Raseiniuose lijo net 29 paras.
Labai retai ypač ilgai trunkantys krituliai būna balandžio ir gegužės mėnesiais. Ilgalaikiai krituliai dažniausiai nebūna gausūs, bet padaro daug žalos žemdirbiams ir supykdo miestiečius, ypač atostogaujančius.
Orai mėgsta išdaigas, jie dažnai pasielgia visai ne taip, kaip mums norėtųsi, bet tuo jie ir įdomūs. Dažniausiai Lietuvoje pasitaikantys meteorologiniai reiškiniai yra pavasario ir rudens šalnos, rūkai, škvalai (umarai), pūgos ir kt. Neretas reiškinys yra kruša, perkūnijos, viesulai ir netgi uraganai.
1999m. gegužės mėnesį buvo rekordinis šalnų skaičius per visą stebėjimų laikotarpį – net 20 naktų buvo su šalnomis.
Viesulas – lokalinis meteorologinis reiškinys. Jo metu maksimalus vėjo greitis 35m/s padaro didžiulių nuostolių. Pasikartoja vidutiniškai kas treji metai (nors gali būti ir dažniau arba net keli per metus). Jie būna virš vandens ir sausumos.
Ilgiausiu ruožu praūžęs (viesulo kelias 50km., plotis nuo kelių metrų iki 2km.) ir palikęs pėdsakų trijuose rajonuose buvo 1981m. liepos 21d. viesulas. Vėjo greitis siekė 40-50m/s. Patys smarkiausi viesulai buvo 1981m. gegužės 29d. Širvintose ir 1985m. gegužės 10. prie nemenčinės. Viesulo trukmė nuo 4 iki 30min. Trumpiausiai (4min.) trukęs viesulas buvo 1988m. birželio 9d. Šalčininkuose.
Tiriamuoju laikotarpiu (1961-1995m.) buvo 11 viesulų, neramiausi buvo 1978, 1981 ir 1983m. – praūžė net po 2 viesulus per metus. Pasitaiko Lietuvoje ir škvalų (umarų), kai staigiai trumpam sustiprėja vėjas. Škvalas, kurio metu vėjo greitis 30m/s , laikomas stichiniu meteorologiniu reiškiniu. Škvalai praeina siauru ruožu, vyksta sūkuringas oro judėjimas ( aplink horizontalią ašį). Stiprūs škvalai pasitaiko vidutiniškai kas antri metai. Neramus buvo 1982-1992m. dešimtmetis, kai škvalai pasitaikė kasmet, o 1987m.- net keturis kartus per metus.
Nors Lietuva priskiriama prie vidutinių ir netgi silpnų vėjų kraštų, tačiau ir stiprūs vėjai ne toks jau retas reiškinys. Nemažai Lietuvos kampelių praėjusį šimtmetį kentėjo nuo krušos. Tai trumpalaikis meteorologinis reiškinys, tik jo padariniai dažnai būna ilgalaikiai. Lietuvoje pasitaikė krušos ledėkų nuo 20 iki 120mm. Skersmens- 70mm. ledėkai iškrito 1972m. birželio 15d. Anykščiuose ir 1975m. gegužės 11d. Tauragės rajone. Didžiausi ledėkai (120mm. skersmerns) užregistruoti 1995m. liepos 10d. Vištytyje. Mažesni (70-100mm.) ledėkai tą pačią dieną iškrito Kazlų rūdoje.
Šaltuoju metu pasitaiko gana gražių meteorologinių reiškinių. Tai apledėjimai: šerkšnas, šlapio sniego apšalas ( apdraba), lijundra. Turbūt ne vienas skaitytojas prisumena 1977m, balandžio 12d. buvusį apledėjimą. Labiausiai apledėję (123mm.) buvo medžiai, laidai, o apledėjimosvoris buvo iki 888g. į kvadratinį metrą. Po jo dar ilgą laiką graudžiai atrodė mūsų beržynai. 1992m. spalio 22-23d. šlapio sniego apdrabos skersmuo siekė 20-25mm, o Molėtų rajone – 35mm. Apšalo masė Dūkšte siekė 224 g, Ukmergėje – 228g. Negalima nepaminėti dar vieno meteorologinio reiškinio – pūgų. Stichinių pūgų (trukmė 12val ir daugiau) tikimybė – kartą per 3-4 metus. 1969m. vasario 8d. pūga truko 19 valandų, dar žiauresnė pūga, nusinešusi žmonių gyvybių, buvo 1982m. sausio 6-7d. Ši pūga siautė daugiau kaip trečdalyje Lietuvos teritorijos. Vėjo greitis siekė > 20m/s.
TAI TIK MAŽA DALIS METEOROLOGINIŲ DYDŽIŲ EKSTREMUMŲ, PASTEBĖTŲ PRAĖJUSĮ ŠIMTMETĮ LIETUVOJE.JŲ BUVO, YRA IR BUS…
Naudota literatūra:1. Geografijos vadovėlis 9kl.2. Ekologija visiems,1993m.3. internet@as