Lietuvos vardo kilmėDėl Lietuvos vardo kilmės dar ir dabar diskutuoja kalbininkai, istorikai, geografai. Daugelis teigia, kad Lietuvos vardas turėję atsirasti toje vietoje, kur formavosi Lietuvos žemė. Lietuvos vardas yra senos kilmės, tačiau į istorinius šaltinius jis pateko žymiai vėliau nei prūsų arba kuršių. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose – Annales Quedlinbur genses. Čia minimas Lietuvos vardas kilmininko linksnyje, Lituae, o vardininkas būtų Litua. Ši lytis skaitytina Litva, nes anais laikais v ir u galėjo reikšti tą patį. Į Kvedlinburgo metraščius Lietuvos vardas bus patekęs per slavus. Antrą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas Nestoro kronikoje 1040 m. „Jaroslavas ėjo prieš Lietuvą“. Rusų istoriniuose šaltiniuose Lietuva rašoma Litva, o lenkiškuose Litwa, nes mūsų dvibalsis ie slavų kalbose virsta i. Tai rodo, kad lietuvos vardas į slavų kalbas pateko seniai. Jie Lietuvos vardą paėmė iš pačių lietuvių. Vokiečių istoriniuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lettoven. Vokiečiai vietoj ie rašo e. pagal savo kalbos polinkius, jie ir lietuvišką priesagą – uva pakeitė owen.Iki šiol dar Lietuvos vardo klausimas nėra galutinai išspręstas. Yra tik keletas hipotezių ir spėliojimų. Šių dienų latviai mūsų kraštą vadina Lietava (panašiai kaip Dauguva), o lietuvį – lietis. J. Enzelynas teigia, kad latviai žodį lietis gavę iš kuršių. Dvibalsiai ie ir ei kaitaliojasi latvių ir lietuvių kalbose. Latvių vardas kilo iš upėvardžio Lata iš kurio vėliau galėjo atsirasti Latuva ir lat(v)is. Kaip atsirado latis iš Latos upėvardžio, taip lietis galėjo atsirasti iš upėvardžio Lieta. Iš šio pamiršto ir šiais laikais nebežinomo upėvardžio ir galėjo kilti Lietuvos vardas Liet(a) + uva = Lietuva, kurią galima jungti su žodžiu lieti. Lietuvos žemės vardyne dabar žinoma tik Lietė. (Rusnės intakas). Taip Lietuvos vardą aiškina Stanislovas Tarvydas. O Česlovas Kudaba rašo, kad toks upelis yra Neries žemupyje (dabartiniame Jonavos rajone), bet tikrasis jo pavadinimas yra Lietauka (šios upės ilgis apie 11 m.), o atstačius tarminius pakitimus – Lietava. Nuodugniai šį upėvardį ištyrė žinomas lituanistas K. Kuzavinis.
Minėtasis Lietavos upelis yra Neries, Šventosios ir Širvintos tarpupio plote. Dargi ne vienas, o šalia du tokiu pačiu vardu vadinami upeliai. Prie vieno iš upelių žiočių yra ir baigiamas užmiršti tuo pačiu vardu kadais vadintas kaimelis. Apylinkės nuo seno, matyt, gyvenamos, nes gausu pilkapių yra piliakalnių, palei Šventąją ir Nerį… Čia buvo iškilę svarbūs centrai – Kernavė, Trakai, pagaliau Vilnius.Algirdas Patackas teigia, kad Lietuvos vardo kildinimas iš upeliūkščio yra anachronizmas. (1. Chronologijos klaida. 2. Priskyrimas kam nors savybių neatitinkančių epochos.). Štai A. Patacko hipotezė. Atkreipkite dėmesį į senžodį lietas daiktas, dalykas, valstybė, valdžia/ Buvo gi pats lietos vyras ūkėj ir karėj sumanus – S.Daukantas. S. Daukantas „lietos vyrą“ aiškino kaip „Staatsman“ – valstybės, valdžios vyras. Ir siejo šį žodį su lietuvos vardu. Tos pat nuomonės buvo ir aušrininkas J. Miliauskas – Miglovara (1845 – 1937). Lieta, matyt, buvo valstybės užuomazga, savotiška rinktinių vyrų taryba , turėjusi pastovią rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptarti bendriems reikalams – lietams, turėjo ir valdžios regalijas – lietos lazdą, vadinamą dar krivūle. Senovės graikų sudėtinis žodis „leitourgia“ reiškia tarnybą, „algavimą“ valstybei (krikščionybėje virsta liturgija). Leitan – achajuose senato pastatas; vėliau šis žodis jau reiškia tiesiog valstybę.Senasis Latvijos pavadinimas buvo arba Letija (Lettia, Lettya – Henriko latvio „Livonijos kronikos“), arba, pagal kalbininkus, Latuva (Z. Zinkevičius). Kalbininkai neprieštarauja, kad Llietuvos vardas yra išvestas iš „nepriesaginės formos“, greičiausiai „lieta“ (Z. Zinkevičius). Tad Lietuva (ir Latvija) turėtų reikšti lietų sąjungą, lydinį (galūnės – uva ir – ija reiškia sankaupą; plg. brolija ir broluva/ broliava/).Pats žodis lieta kildintas iš lieti – lieti ką nors iš metalo, vaško; lipdyti, glieti; jungtis į vieną (LKŽ – / Nepainioti su lieti – pilti, laistyti, t.y. atvirkščia prasme, kurią suteikia kirčio subtilybė.). Lieti(s) reiškia formos atsiradimą, atskirų elementų jungimąsi; plg. airių lathach – dumblas; vokiečių aukštaičių letto – molis; taip pat lietuviškąjį laitas – krosnies padas iš plūkto molio.Tad siūloma Lietuvos vardą kildinti iš senžodžio lieta, reiškiančio pirminį proto – valstybinį darinį; bendro tautos rūpesčio jungtis, vienytis, lietis, rezultatas – Lietuva.Dėmesį siūloma atkreipti į šiuos faktus:1. Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuse minimas vėliausiai (1009 m.) (aisčiaipaminėti Ia. Po. Kr., sūduviai ir galindai – II, sėliai – III – IV, kuršiai – VII, prūsai ir žemgaliai – IX a.)2. tuo pat metu (XI a. ) paminėta ir Latgala (Lethigalli). Ta sritis ribojasi su pirmine Lietuva (Aukštaitija), ji davė, kaip ir Lietuvos sritis, pavadinimą visai Latvijai (centras – Lietuva, ir jo pakraštys – galo).3. Pirminė Lietuva buvo ideali vieta užgimti valstybei. Ši sritis radosi pačiame batų žemių branduolyje, gerai iš trijų pusių apsaugota sraunių upių – Nemuno, Neries, Merkio (Šventosios?). Būtent iš čia prasidėjo baltų žemių jungimasis į vieną valstybę. Lygiai taip pat nedidelis Latijus su miestu – šventovę Romą (plg. Romuva), apjungęs gretimas sritis, sukūrė galingą valstybę.Tad žodis Lietuva nėra kokios nors genties pavadinimas, bet yra tiesiog pati valstybė, lietų sąjunga.O dabar Lietuvos vardo versija, kurią mokslininkai laiko klaidinga.Labiau už kitus klysta tie, kurie šio pavadinimo amžių skaičiuoja nuo italų atvykimo. Jie mano, kad italai, atplaukę į šias apygardas, pavadino jas – nelyginant savo tremties vietą ar klajonių galą – Italija, nes norėjo svetimuose kraštuose išsaugoti malonų tėvynės vardą, bet, vėlesnėms kartoms pamažėle užmirštant ankstesnius įvykius , laikas nejučiomis sukeitė raides ir Italija pavertė Litalija, pagaliau Lietuva. Kiti tvirtina, kad Lietuvos vardas veikiausiai kilęs arba nuo kranto, į kurį ateiviai pirmiausia buvo išlipę, arba nuo trimito krašto. Jie remiasi žodžių panašumu, nes vietinių žmonių kalboje Lietuva vadinama Littuva arba Littuba. Iš tiesų lietuviškame žodyne protarpiais pasitaiko nemaža lotynų kalbos liekanų; be to, pačiu linksniavimu kirčių įvairove labiau nei kitos sarmatų kalbos lietuvių šliejasi prie lotynų ir graikų kalbų: tokių štai esama netvirtų argumentų dėl pateiktų abejonių.Nausota literatūra: Česlovas Kudaba „Apie Lietuvos žemę“