Ignalinos rajono saugomos teritorijos, gražiausios kraštovaizdžio vietovės

TURINYS

ĮVADAS 3
GEOGRAFINIAI DUOMENYS 5
ISTORINIAI FAKTAI 5
IGNALINOS RAJONO EŽERAI 6
IGNALINA – RYTŲ LIETUVOS POILSIO ZONOS EŽERYNO SOSTINĖ 6
PALŪŠĖ – TURISTŲ “MEKA” 7
AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS 7
LITERATŪROS SĄRAŠAS 10ĮVADAS
Ignalinos kraštas – tarsi miniatiurinė Lietuva. Jis garsėja nepaprasto grožio miškais ir gojeliais, ežerais ir ežerėliais, piliakalniais ir kalvelėmis, kaimais ir kaimeliais, kuriuose gyvena svetingi ir darbštūs aukštaičiai. Gal tik jūros ošimo trūksta. Tačiau čia tylos ir ramybės viešpatijoje pavargusiam svečiui atsiveria neribotos galimybės atgauti jėgas, pasisemti įkvėpimo, o žingeidžiam keliautojui savo kraitelę pasikrauti šio krašto žmonių išminties perliukų, dar negirdėtų padavimų ir sakmių.
Rajono centras – Ignalina. Leegenda pasakoja, kad ten, kur dabar tyvulioja Ilgio ežeras senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdovė. Likimas jai lėmė pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną dievai juos prakeikė. Perkūnas pilį sudaužė ir nugramzdino į ežero dugną. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavę sklindančią Linos raudą, suprato, kad Linos ir Iggno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Sparčiai plėstis Ig

gnalina pradėjo nuo 1866 metų, nutiesus geležinkelį Sankt-Peterburgas – Varšuva.

Dabar Ignalina – Rytų Lietuvos poilsio zonos sostinė. Patį miestą supa miškai, aplinkui savo mėlynas akis merkia Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir dar keletas ežerų.
1974 metais buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas. Veiklos tikslas – išsaugoti šiaurės rytų Lietuvos gamtos ir kultūros vertybes, organizuoti mokslinius tyrimus ir pažintinį ekoturizmą. Iš daugiau nei 200 rajono ežerų Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja 126, kurie jungiasi protakomis ir upeliais ir labai mėgiami vandens turizmo aistrolių. Daugiau nei pusė teritorijos – miškai. Parke yra etnografinių kaimų, išsaugojusių senąją užstatymo kultūrą, archeologijos ir architektūros paminklų, daug pilkapių ir piliakalnių, iš kurių įspūdingiausi Ginučių ir Tauragnų. Vaizdingąjį Ladakalnį, nuo kurio atsiveria nepakartojamo grožio šešių jį supančių ežerų panorama, aplanko koone kiekvienas į rajoną atvykęs svečias. Augalijos įvairove parkas pralenkia bet kurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Taip pat čia yra beveik visų rūšių gyvunų, paukščių, kurie gyvena Lietuvoje. Medžioklė ribojama.

Svečiai po parką automobiliais gali keliauti didžiuoju ir mažuoju jo žiedais, dviračiais, pėsčiomis, slidėmis. Išplaukus iš Palūšės valtimis galima pasiekti Vilnių.
Įdomus Senovinės bitininkystės muziejus, įsikūręs prie Ažvinčių girios Stripeikių kaime.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra 6 vandens malūnai. Dauguma yra pritaikyti poilsiui. Įdomiausias Ginučių vandens malūnas. Tai ne vien poilsio bazė, bet ir te
echnikos paminklas, kur galima susipažinti su malūnininkystės istorija, pasiklausyti legendų.
Apie Ignalinos kraštą galima daug skaityti ir daug rašyti, bet pajusti galime tik pamačius jį.

Šio darbo pagrindinis tikslas: išskirti ir įvertinti Ignalinos rajono saugomas teritorijas, gražiausias kraštovaizdžio vietoves.GEOGRAFINIAI DUOMENYS
Ignalinos rajonas yra vienas iš 5 Utenos apskrities rajonų, užimąs pietrytinę apskrities dalį, besiribojąs iš rytų su Baltarusija, iš pietų – su Vilniaus apskritimi. Rajono plotas – 1505 kvadratiniai kilometrai. Rajono administracinis centras Ignalina, 63 km nuo Utenos. Jį puošia 209 ežerai, 20 upių, 40 tvenkinių, 516 kvadratinių kilometrų teritoriją užima miškai. Per rajoną teka Dysna su savo intaku Birvėta. Vienas ežeringiausių šalies rajonų, ežerai užima 7,4% rajono ploto. Miškingumas 34,5%, daugiausia pušynai, yra eglynų ir mišrių miškų. Rajone daugiau nei 150 kultūros paminklų.
Ignalinos kraštas – tarsi mažytė Lietuva. Yra čia ir vėjo supustytų žemyninių kopų, ir pavasario potvyniais Nemuno deltų, primenančių žemumų su savo lobuose vinguriuojančiomis upėmis, plačiomis jų santakų lankomis. Patraukli kalvotoji šio rajono žemė. Yra šiame krašte ir kuklios egzotikos. Ignalinos apylinkėse stūkso vienas iš aukščiausių mūsų krašto viršukalvių: Būdakalnis (284 m) ir jo bevardės kaimynės Nevaišiuose bei Lepšiuose. Čia tyvulioja didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkšiai, kaimynystėje – giliausias – Tauragnas. Ignalinos apylinkėse plyti dvi gūdžiausios mūsų didžiagirės – Labanoro ir Ažvinčių, su šalia šnarančiais Minčios miškais. Rajonas yra trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Ra

ajono teritorijoje yra 4 gamtos draustiniai, nacionalinis parkas, 6 gamtos paminklai.ISTORINIAI FAKTAI
Visa rajono teritorija buvo lenkų okupuota nuo 1920 iki 1939 m., bet lietuvybė čia išsilaikė, ypač gerai Mielagėnų – Tverečiaus apylinkėse.
Ant Ginųčių piliakalnio yra stovėjusi metraščiuose minima Linkmenų pilis, gynusi Lietuvą nuo kalavijuočių. 1373 m. kalavijuočiai ją sunaikino. Piliakalnis turi stačius 16-20 m aukščio šlaitus, kuriuose įrengti laipteliai. Nuo piliakalnio viršūnės gerai matomos apylinkės. Dar geriau aplinkinis vietovaizdis matomas nuo Ledkalnio kalvos, esančios netoli piliakalnio. Tai vieta, nuo kurios matosi 6 ežerai ir tolimiausi Respublikoje horizontai. Linkmenys – seniausia rajono vietove.

Dūkšto dvaras yra priklausęs Giedraičiams, Rudaminams, Zanams, Rimšės – Pliateriams, Daugėliškės – Goštautams, vėlaiu Barborai Radvilaitei, Kazitiškių – Mikulskiams, Vidiškių – Kaminskams. Dūkšto dvaro rūmai statyti XVIII – XIX a., matomi iš tolo, stovi ant Persvėto ežero kranto. Rūmų ansamblis yra neseniai restauruotas. Netoli dvaro yra Dūkšto piliakalnis.

Greta Dysnų ir Dysneliškių ežerų esama didžiausių Lietuvoje pilkapių (Gudžiūnėliuose). Tai rodo čia buvus labai seną gyvenvietę.IGNALINOS RAJONO EŽERAI
Lietuvoje yra 5 ežeringi rajonai: Zarasai, Ignalina, Molėtai, Trakai ir Lazdijai. Ignalina pagal ežerų gausumą užima II-III vietą (po Zarasų ir galbūt Molėtų). Bet jos ežerai sudaro didesniąją nacionalinio parko “Aukštaitija” dalį.

Nacionaliniam parkui priklauso šie Ignalinos rajono ežerai: Asalnų, Baluošo, Dringio, Lūšių, Palūšės, Pakaso ir Ūkojo ežerai.

Už Nacionalinio parko, kur Ignalinos rajonas ribojasi su kitais rajonais, yr
ra Dūkšto, Luodžio, Švento (botaninis draustinis), Visagino, Apvardų ir kiti ežerai, tarp jų 2 didžiausi Lietuvoje – Drūkšių ir Dysnos.

Drūkšių ežeras – didžiausias Lietuvoje – užima 4479 ha plotą. Kranto linija sudaro 60 km. Giliausia vieta – 33 m – yra arti atominės elektrinės. Turi 10 salų, didžiausia iš jų – 21 ha Pilies sala. Joje buvusią pilį 1655 m. sudegino švedai. Po to gyvenvietė persikėlė į rytinį ežero krantą, ir dabartinėje Baltarusijos teritorijoje yra Drūkšių gyvenvietė.

Dysnos ežeras – antras pagal dydį Lietuvoje – plyti 2440 ha plote. Į jį įteka Dysnos ir Birvėtos upės. Jų baseinas (į pietus nuo ežero) yra pelkėtas.IGNALINA – RYTŲ LIETUVOS POILSIO ZONOS EŽERYNO SOSTINĖ
Ignalinos miestas kasmet darosi vis patrauklesnis turistams. Miesto pakraštyje, šalia vaizdingo Šiekščio ežero (vadinamo Žaliuoju) yra Žiemos sporto centras.

Čia sudarytos sąlygos aktyviam poilsiui: 7,5 km ilgio slidžių-riedučių trasa, trys nusileidimo trasos, veikia kalnų slidinėjimo trasos su pakėlėjais. Šį centrą galima vadinti lyderiu tarp tokio pobūdžio centrų. Nors jis vadinamas žiemos sporto centru, tačiau vasarą čia taip pat malonu pailsėti ežero ir miško tyloje. Yra kroso takelių, sporto aikštelių, atvira šaudykla, valčių, vandens dviračių, paplūdimys.PALŪŠĖ – TURISTŲ “MEKA”
Ignalinos seniūnija iki 1978 metų turėjo Palūšės vardą. O pati Palūšė žydrais ežerais nuo seno viliojo poilsiautojus, turistus, keliautojus. Yra žinių, kad pirmieji “ vasarotojai” čia atvykdavo jau apie 1913 metus, o nuo 1959 metų, įkūrus turistinę bazę, Palūšė tapo tikra poilsiautojų “meka”. Palūšėje pastatyti pirmieji akmens amžiaus būsto pastatai ir įrengta pilkapio ekspozicija. Netoli Palūšės, Ignalinos seniūnijoje, yra daugiau puikių kaimų, žavinčių unikaliais kraštovaizdžiais, gamtos bei architektūros paminklais. Tai Meironys, Vaišniūnai, Strigailiškis, Gaveikėnai, Trainiškis, kurio pašaly žaliuoja šimtmečius, didžiųjų kunigaikščių ir priešistorinius laikus menantis ąžuolas ( pagal senumą antras po Stelmužės). Palūšės architektūrinė įžymybė – XVIII amžiuje statyta medinė Šv. Juozapo bažnytėlė ir aštuonkampė varpinė. Viduje yra vertingų respublikinės reikšmės dailės kūrinių. Bažnyčios ir varpinės atvaizdai puikavosi ant 1 lito banknoto kupiūros.AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS
Ignalinos rajono smarkiai raižytame reljefe gamta sukūrė didžiulę įvairovę biotopų – gyvenamųjų vietų gyvūnams ir augalams. Įvertinus gamtinę aplinką 1974 metais šiose vietose buvo įkurtas pirmasis nacionalinis parkas Lietuvoje. Jo plotas 40570 ha, kurio 50% priklauso Ignalinos rajonui, po ketvirtį – Utenos ir Švenčionių rajonams.
Parko reljefas yra labai įvairus. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio, žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos. Ginučių piliakalnis – 9-12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis. Ladakalnis – 175 m aukščio virš jūros lygio kalnas. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Aukštaitijos nacionalinio parko vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Gausiausia ežerų yra centrinėje parko dalyje. Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha), vienintelis ir unikalus parke. Augalijos įvairove parkas pralenkia bet kurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Parke yra net 64 rūšys augalų, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, kviečia mokomasis botanikos takas. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironių kaimų.

Nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Daug etnografinių kaimų, išsaugojusių seną užstatymo struktūrą. Net šeši senieji kaimai paskelbti architektūros paminklais, o viename iš jų įkurtas kultūrinis rezervatas. Visi etnografiniai kaimai yra tarsi muziejai po atviru dangumi.

Parke yra net 26 gamtos paminklai, todėl čia paminėsime tik pačius įdomiausius. Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Puziniškio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos kalvos. Jį verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio vaizdo.

Šiaurvakarinėje parko dalyje, Minčios girios pašonėje įsikūrusiame Stripeikių kaime yra vienintelis Lietuvoje senovinės bitininkystės muziejus. Tai vieną iš įdomiausių ir gausiausiai lankomų parko vietų. Muziejaus sodyba su lauko ekspozicija išsibarsčiusi ant vaizdingo Tauragnos upelio kranto. Skulptūrinės kompozicijos pasakoja bitininkystės raidos istorija, muziejaus sodyboje eksponuojami senoviniai bitininkų darbo įrankiai, aviliai. Čia vyksta bitininkų šventės.
Parke yra 6 vandens malūnai: Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės. Kai kurie iš jų yra valstybės saugomi architektūros paminklai, kai kuriuose įrengtos poilsinės.
Įdomūs tautodailininkų darbai. Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas.

Sunku surasti kokiame nors kitame Lietuvos kampelyje tokią ramybę, tokią žmogaus ir gamtos darną, kaip Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Nedidelę dalį Ignalinos rajono užima 1992 metais įkurti Sirvėtos (1230 ha) ir Gražutės (4150 ha) regioniniai parkai. Rajone yra daug valstybinių draustinių. Tai Smalvo, Ažušilės, Baluošo, Benediktavo kraštovaizdžio; Nevaišių, Petriškės geomortologiniai; Dysnos, Labažės, Asalnų, Žeimenio, Svoginos hidrografiniai; Adutiškio, Milašiaus, Pušnies, Vilkaraisčio, Siūrių telmologiniai draustiniai. Saugomos teritorijos užima apie 18 % rajono teritorijos. Taip pat yra daug saugomų kraštovaizdžio objektų – piliakalnių, pilkapių ir senųjų kapinių.

Vertingiausios rajono vietos yra Ažvinčių giria, Daugėliškio miškai, kalvotas ir ežeringas Dysnų – Dysnykščio – Apvardų ežerų regionas, Birvėtos tvenkinių sistema su gr.eitimais Adutiškio miškais.

Savo augalija rajonas yra vienas turtingiausių Lietuvoje – čia auga apie 60% “laukinių” augalų rūšių, 67 augalai įrašyti į Raudonąją knygą.
Taigi Ignalinos rajonas labiausiai traukia savo gamta – ežerais ir kalvomis. Todėl žmonės čia gyvena nuo seniausių laikų, rajonas greit auga ir yra labiausiai lankomas turistų, ypač vandens sporto mėgėjų ir slidininkų. Apylinkių grožis, gamtos įvairovė ilgam išlieka į Ignalinos rajoną atvykusiųjų atmintyje.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aukštaiijos regionas / Jūratė Šamelienė, Rasa Vaičiūnienė., 2002.
2. Ignalinos žemės spalvos / Vidmantas Čepulėnas
3. Įdomioji Lietuva / Pranas Erelis.- Vilnius, 1997.
4. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva I / Mokslo ir enciklopedijų leidykla.-Vilnius, 1996.
5. Po Lietuvą / A. Semaška.- V.: “Algimantas”, 2004.

Leave a Comment