ignalina

Miesto legenda Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių- leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.

Miesto istorija

Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII amžiais. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Ignalinos vardas pirmą kartą paminėtas 1810 metais. Pavadinimas greičiausia kilęs nuo feodalo Igno Tyzenhauzo vardo, šiam supirkus 4 buvusias gyvenvietes: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkus, Budrių ir Vilkakalnio kaimus. Ir sukūrus Ignalinos palivarką, kuris priklausęs Vidiškių dvarui.Faktiškai Ignalinos istorija prasideda nuo to laiko, kai 1862 metais nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. Turimais duomenimis 1866 metais prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelio pastatymas turėjo didelės reikšmės gyvenvietės vystymuisi, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu. 1895m gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydai, perkėlę savo prekybos verslą iš Palūšės.

Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. 1906 metais Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla. Matyt, jau XX a. pradžioje Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių, gyvenvietė tapo miesteliu.Žemė Ignalinoje priklausė Vidiškių dvarui ir ją valdė lenkas dvarininkas Kaminskis.Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. Visą laikotarpį name Liaudies gatvėje (dabar Etnokultūros centras) stovėjo lenkų kariuomenės padalinys. Tačiau vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Čia vyravo ir išliko lietuviška dvasia. Veikė Šv. Kazimiero ir “Ryto” draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai. 1928metais paruoštas projektas Ignalinos miestelio plėtojimui. Naujoji jo dalis pradėta kurti pietiniame Paplovinio ežero krante. 1939 metais, kai Lietuvai buvo gražintas Vilnius, visame Vilnijos krašte greta kitų pertvarkymų įvyko ir administracinės reformos. Ignalinai pirmą kartą buvo suteiktos valsčiaus centro teisės. Ji priklausė Švenčionių apskričiai. 1950 metais buvo sukurtas Ignalinos rajonas. Tai suteikė stimulą jai vystytis. Buvo įkurtas administracinių įstaigų ir įmonių tinklas. Pradėjo veikti ligoninė, antroji mokykla. Lyginant su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas išimtinai vienaaukščiais mediniais pastatais. Beveik visos gatvės buvo negrįstos. 1988m. rugsėjo mėn. miesto parke surengtas pirmas Sąjūdžio mitingas, o lapkričio 12d. ant Viešosios bibliotekos pastato iškelta trispalvė. 1994m. Ignalinai suteiktos savivaldos teisės. 1995 metais Ignalinos rajonas buvo priskirtas Utenos apskričiai. Nuo 1995m. gegužės mėn., t.y. jau trečią kadenciją, rajonui vadovauja meras – Bronis Ropė. Šiuo metu Ignalina išaugo. Gerai ar negerai – tačiau mažų palinkusių namelių vietoje iškilo daugiaaukščiai mūrai. Palyginti jauno miesto istorija dar gyva žmonių atmintyje. Tik kelios kartos šią vietą laikė gimtine: vyresnių ignaliniečių tėvai ir seneliai matė medinę Ignaliną, kirto miškus, sausino balas ir tose vietose lipdė namus, smėlynuose sodino medžius, gėles. Karštai tikėdami, kad vaikai ir anūkai pamils savo gimtinę.
Ignalina neturėjo istorinio herbo. Jį 1970m. sukūrė dailininkė V. Grušeckaitė. Herbe mėlyname lauke viena virš kitos pavaizduotos 3 sidabrinės lelijos su auksinėmis žiedadulkėmis. Taip norima akcentuoti, kad čia ežerų kraštas. Aplinkiniai miškai, ir savo mėlynas akis merkiantys Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir dar keletas ežerų dabar trukdo plėstis, todėl Ignalinai lyg ir lemta likti nedideliu miesteliu. Ignalinos apylinkės nuostabios. Švari gamta visada trauks žmones iš tų kraštų, kur natūralus kraštovaizdis jau sunaikintas civilizacijos.

Rajono istorijos raida

Gana sunku tiksliai pasakyti, kada Ignalinos krašte įsikūrė pirmieji gyventojai. Šiandien žinome tik tiek , kad čia gyventa jau akmens amžiuje. Šio amžiaus reliktų aptikta smėlėtuose paupiuose: prie Gedžiūnėlių, Žeimenio , Peleniuose netoli Linkmenų. Įvairių akmens įnagių rasta Astraviškių apylinkėse, Kukutėliuose, Rimšėnuose, įvairiose Dysnos aukštupio vietose. Manoma, kad tuo metu gyventojų čia nebuvo gausu, nes žmones traukė lengvesnės žemės, kurias jie galėjo įdirbti savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais.I tūkstantmečio baltų gentainių palaikų randama bene didžiausiuose Lietuvos pilkapynuose prie Gedžiūnėlių, Šakarvos, Ripelalaukio , Dysnos lygumoje. Manoma, kad pirmame I ir II tūkstantmečių slenkstyje čia gyveno sėlių gentys. Rašytinių paminklų jos nepaliko, bet tai numanoma pagal vietovardžių pavadinimus. Žinoma, kad skirtingai nuo žemaičių šiose apylinkėse gyvenę lietuviai , vėliau pavadinti aukštaičiais, gaminosi kai kuriuos tik jiems vieniems būdingus įrankius bei papuošalus, o laidojo pilkapiuose dažniausiai po vieną, nedegintus. Ilgiausiai – iki VI m. e.a., savo mirusiųjų nedegino gentys, gyvenusios šiaurinėje Lietuvos dalyje – aukštaičiai. Rajone priskaičiuojama 117 saugotinų archeologjjos ir mitologijos objektų.Šio krašto gyventojams teko sunki dalia. Dėl savo geografinės padėties jis palyginti anksti buvo įtrauktas į istorinių įvykių sūkurį. Šio regiono ekonominė bei administracinė padėtis buvo sąlygota čia ėjusių kelių. Šia teritorija ėjo vienas svarbiausių kelių iš Vilniaus per Daugėliškį ir Vidžius į Polocką, Breslaują, Daugpilį. Viena šio kelio atšaka ėjo pro Palūšę, Kazitiškį, Salaką, Dusetas į Rygą, ir per Zarasus į Daugpilį. Pirmieji rašytiniai šaltiniai liečia herojišką lietuvių kovų su kryžiuočiais epochą. Lenkų istorikas H.Lovmianskis, remdamasis Livonijos kroninkininko Hermano Perbergio pateiktais duomenimis, teigia, kad Linkmenys, Tauragnai ir Užpeliai buvo trys šiauriniai Lietuvos valstybės atsparos punktai, gynę senąsias Deltuvos ir Nalšėnų žemes. Henriko Leterio kronikoje rašoma, kad 1212 metais riteriai dažnai niokojo sėlių ir lietuvių žemes. Tą liudija ir likusi visa įtvirtinimų grandinė. Tai piliakalniai Daugėliškio aukštumos šlaituose prie Dysnos, Ginučių tarpuežerėse, netoli Stripeikių. Šis gynybinis ruožas buvęs itin tobulas dar ir savo gamtinėmis savybėmis – aplink plyti miškai, balos. Ant aukštų piliakalnių deginami laužai įspėdavo apie gresiantį pavojų ir sostinę. Įvairūs šaltiniai mini, kad Livonijos kalavijuočiai čia veržėsi 1357, 1375 metais. Žinoma, kad žmonės kentėjo ir nuo Švitrigailos bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovų. 1435 metais Braslaujos apylinkėse susijungė Švitrigailos ir Livonijos ordinų kariuomenės ir per rajono teritoriją išvyko į Pabaisko mūšį, kuris kaip žinia buvo Livonijos ordino Žalgiris.

XV – XVI a. patogesnėse šio krašto žemėse kūrėsi dvarai: Dūkšto, Daugėliškio, Linkmenų. Vieni dvarai priklausė karaliui, kitus valdė didikai – Goštautai, Giedraičiai, juos keitė Pacai, Pliateriai, Rudaminai bei kiti. Apie dvarus formavosi kaimai, valstiečiai buvo galutinai įbaudžiavinami. Kadangi žemės prastos, pradėjo formuotis amatai. Buvusių amatininkų proanūkiai dar ir šiandien Lietuvą stebina kalvystės, medžio bei kitų amatų tradicijų tvarumu šiame regione. Savo kultūriniu palikimu šiandien bene įdomiausias taip vadinamas Dūkšto dvaras (ši gyvenvietė dabar vadinama Senuoju Dūkštu arba Dūkšteliais). Dvaro šioje vietoje jau būta XV a. Iki XVI a. pradžios jį valdė Giedraičiai, vėliau Stabrauskai. 1573 metais dvarą įsigijo Rudaminos. Dabartinis ansamblis buvo kuriamas XVIII a.pab. – XIX a. pirmoje pusėje. Vėliau jį valdė Biegilinskiai, Zanai. Zanai buvo sukaupę vertingą archeologinių radinių kolekciją. XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėjas Tomas Zanas. Čia jį lankydavo poetas Adomas Mickevičius. Dar ir šiandien jo vardu žmonės vadina liepų alėją parke. Daug laiko čia praleido ir Vilniaus universiteto Tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas , turėjęs didelės įtakos XIX a. pirmos pusės Lietuvos tapybos (ypač portreto ) raidai. Pastarasis 1835 m. čia vasarodamas susirgo ir netrukus mirė. Palaidotas gretimų kapinių bažnyčios rūsyje. Kapavietę ženklina betono obeliskas, nes bažnyčia sudegė II pasaulinio karo metu. Dūkštelių kapinėse yra dar 2 paminkliniai kapai. Tai Adomo Hrebnickio ir jo dukters Marijos. Adomas Hrebnickis šioms apylinkėms suteikė žavesio Velnynėje iš uošvio paveldėtoje 14 ha žemėje įveisęs sodą, kurį vėliau pavadino Rojumi. Šalia Gerkonių dvaro esančiuose tvenkiniuose 1881 m. pirmą kartą pasaulyje dirbtiniu būdu M.Girdvainis augino seliavas. Sudegusioje Dūkštelių kapinių bažnyčioje zakristijonu dirbo garsaus Lietuvos kariuomenės vado S.Raštikio tėvas.
Rajono senieji kaimai formavosi kartu su dvarais. Senąja kaimo architektūra šiandien galime pasidžiaugti apsilankę 7 kaimuose ir 3 sodybose, kur saugoma 120 pastatų. Šią kultūrą mena ir pavieniai paminklai, kryžiai, koplytstulpiai, kurių priskaičiuojama daugiau kaip 150, bažnyčios ir sentikių namai , kurių priskaičiuojama 23, keturi vandens malūnai bei 9 kiti technikos ir istorijos paminklai. Kad žmonių gyvenimas buvo skurdus ir varganas, liudija rajono teritorijoje, Dūkšte, tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį įvykęs pirmasis Lietuvoje darbininkų – akmenskaldžių streikas.Gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Regis, ir nuošalus kraštas, bet šiose gūdumose susiformavę keliai ir toliau buvo labai patogūs kariautojams. Pro čia 1812 m. traukėsi Barklajaus de Tolio kariuomenė, vėliau Miurato vadovaujami prancūzų daliniai. Dysnos lygumoje vyko kautynės. 1915 m. rudenį per rajono žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų. Kelis kartus Ignalinos rajoną dalijo administracinės sienos. XVIII a. atsiradus gubernijoms dalis dabartinio rajono atiteko Vilniaus gubernijai, o žemės už Dysnų ežero jau priklausė Kauno gubernijai. Buržuazijos valdymo metais didelė rajono dalis priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui, tik ežeringas Ginučių kraštas ties Minčios giria, Linkmenų apylinkės – Lietuvai.Gal todėl Ignalinos rajone visuomet buvo aktualūs lietuvybės klausimai. Pvz., siena tarp Lenkijos ir Lietuvos Vaišniūnuose ėjo tarp vieno ūkininko trobesių. Rajono kelius mynė šimtai knygnešių, nešdami lietuvišką literatūrą , veikė švietėjiškos Šv. Kazimiero, “Ryto” draugijos, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės.
1940 m. Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena ėjo nuo Drūkšių per Apvardus, Dysnykštį, Daugėliškį, Zablatiškę.Kiek vėliau buvo nužymėtos dabartinės respublikos ribos. Archeologiniai paminklai

Kazitiškio seniūnija

Gedžiūnėlių (Garšvinės) pilkapynas-didžiausias Lietuvoje, užimantis 40 ha plotą. Jį sudaro 560 pilkapių. Sanpilai kompaktiški, siekia iki 12m skersmens ir 1,5 m aukščio. Laidota 8-12 a.- tai vienas žymiausių senovės laidojimo paminklų.

Tolimėnų piliakalnis ir senovės gyvenvietė, vadinama”Bakanėliu”Piliakalnį juosia pelkės. Šlaitai gana nuolaidūs, apie 19m aukščio. Su terasomis ir apvalia aikštele.

Leoniškės (Bajorų) piliakalnis ir senovės gyvenvietė, vadinama “Černogurka” Supa pelkės ir ariami laukai, apaugęs medžiais. Tai kūgio formos kalva, stačiais šlaitais. Papėdėje rasta ne tik keramikos šukių, bet ir trinamos girnos.

Kazlupiškės piliakalnis, vadinamas “Piliakalniu”Masyvi kalva tarp slėnių ir laukų. Šlaitai nuolaidūs, viršuje išgaubta aikštelė.

Dūkšto seniūnija

Sokiškių piliakalnis, vadinamas Juodžeminiu kalnuStūkso Samanio ežero pakrantėje. Iš trijų pusių juosia slėnis, šlaitai gana statūs, 18-19 metrų aukščio.Vakaruose siekia aukštumą, nuo kurios piliakalnis pakyla 4 m. Viršuje – ovali iškiliu viduriu 55-65 metrų skersmens aikštelė. Įtvirtinimų pėdsakų nematyti. Yra senovės gyvenvietės liekanų.

Sen. Dūkšto (Dūkštelių) piliakalnis ir senovės gyvenvietėTai ankstyviausias piliakalnis, esantis taro Parsvėto ir Samanio ežerų. Rastos puodų šukės, gyvulių kaulai, kaulo dirbiniai liudija kad sodybos gyventojai naudojo kaulinius ir akmeninius įrankius. Čia stovėjo į žemę įleistas pastatas (žeminė).

Vaškonių piliakalnis, vadinamas “Kalvele”Šlaitai statūs, aikštelė išgaubta. Be pylimo, apardytas, vietinės reikšmės. Datuojamas I tūkstantmečio pirmąja puse.

N. Daugėliškio seniūnija

Ruokiškės piliakalnisTai pailga kalvos viršūnė, apjuosta pelkėtomis duobėmis su kyšuliais, pusmėnulio formos su tarasomis. Apaugęs pušimis.

Vidiškių seniūnija

Bajorų (Dūdinių) piliakalnisĮrengtas kalvoje, kurią iš visų pusių supa pelkė. Viršuje – apskrita, iškiliu viduriu aikštelė. Žemiau jos – griovys, už kurio supiltas pylimas, juosiantis visą piliakalnį.

Strakšiškės piliakalnis (Ropiakalnis)I tūkst.po Kr. Įrengtas stačiašlaitėje kalvoje. Viršūnės aikštelė ovali. Supa dvi terasos, pereinančios į griovius ir pylimus.

Ignalinos seniūnija

Mažulonių piliakalnis ir senovės gyvenvietė11-13a.Nupjauto kūgio formos kalva, apaugusi medžiais, paviršius banguotas. Šlaitai statūs. Viršūnės aikštelė ovali. Juosia pylimas. Papėdėje stovi geležinis kryžius.

Linkmenų seniūnija

Puziniškio piliakalnis ir senovės gyvenvietė 500m nuo Asėko ežero pietinio kranto, tarp Linkmeno ir Asalnykščio ežerų. Įrengtas aukštumos kyšulyje esančioje kalvoje. Viršuje – aikštelė išgaubtu viduriu. Šlaitai statūs. Juosia terasa.

Linkmenų piliakalnis”Pilalė” ir senovės gyvenvietėNupjauto kūgio formos kalva, neapaugusi medžiais. Šlaitai statūs, apjuosti pelkėtomis daubomis, viršuje ovali aikštelė. Čia buvo gyventa dar prieš mūsų erą. Išnykus gyvenvietei, piliakalnyje imta laidoti žmones. Legendos sako, kad į daubą įmetus daiktą, pasigirsta kritimo garsas, o daiktas kitąryt iškyla į paviršių.

Papiliakalnės piliakalnis ir senovės gyvenvietėJo teritorija gana didelė – 3,3 ha. Gyvenvietė žalojama, nes ariama. Gyvenvietė buvo nuo mūsų eros pradžios. Piliakalnis su Ginučių piliakalniu sudaro apsauginę zoną.

Ginučių piliakalnis ir senovės gyvenvietėTai archeologijos ir istorijos paminklas, esantis ilgoje, siauroje kalvoje. Šlaitai statūs, su terasomis ir apžvalgos aikštele. Piliakalnis siejamas su 14a. minima Linkmenų pilimi, kuri vaidino svarbų vaidmenį krašto gyvenime, kadangi čia ėjo prekybos kelias, jungęs Vilnių su Dauguva. Jo senumą liudija rastos 9-10a. arabų monetos.

Architektūros paminklai

Mielagėnų Šv.Jono Krikštytojo bažnyčiaPastatyta 1790m. Klasicistinė, stačiakampė, be bokšto, Vilniaus Katedros analogas. Ansamblis: bažnyčia, vartai- varpinė, tvora su vartais. Viduje yra 10 dailės paminklų.

Senojo Dūkšto dvaras ir parkas(18 a.pab.)Rūmai turi ryškių klasicizmo bruožų. Sodyba kūrėsi valdant Rudaminoms, o nuo 1813m.- Biegauskiams. Visą ansamblį sudaro ūkiniai pastatai, porinis tvartas, ratinės – arklidės, svirnas, medinis kumetynas ir patys rūmai. Čia gyveno Tomas Zanas, lankėsi A. Mickevičius, J. Rustemas.

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia Respublikinės reikšmės. Datuojama 1757m. Dviaukštė varpinė (18a.pab.) ir koplytėlė su Marijos skulptūra sudaro pastatų ansamblį. Koplytėlė ir dar 14 meno kūrinių paskelbti dailės paminklais. Tai vienas gražiausių Lietuvoje liaudiškos sakralinės architektūros kompleksų. Bažnyčia statyta be kirvio ir pjūklo, kalvių darbo vinimis. (plačiau…)

Istorijos paminklai

A. Hrebnickio namas – muziejus Rojaus vienkiemyje1961m. įsteigtas muziejus ir atidengtas skulptoriaus Žuklio sukurtas profesoriaus biustas. Muziejaus fonduose profesoriaus rankraščiai, asmeniniai daiktai, paveikslai, pomologinė medžiaga, vaisių muliažai, spalvotos iliustracijos, smuikas, kuriuo griežė profesorius. Namas pastatytas 1896-1897m. pagal paties profesoriaus projektą. 1890m. įveistas 14 ha pomologinis sodas, pavadintas Rojumi, sunyko, likę vos keletas medžių ir krūmų. (plačiau…)

Ginučių vandens malūnas Jį 19a. II pusėje pastatė pasiturintis ūkininkas, Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Po jo mirties malūnas perėjo kaimo nuosavybėn. Nuo 1945-ųjų priklausė Ginučių kolektyviniam ūkiui. 1985m. pastatas renovuotas. Kiemo fasadas su atvira terasa, durta vienšlaičiu stogeliu.(plačiau…)

Gaveikėnų vandens malūnas Iki šių dienų išliko pastatas ir atskiros technikos dalys. Malūnas priklausė ponui Kaminskiui, vėliau Romanovičiui, Subačiams.19a. statinį nuo pražūties išgelbėjo buvusio Ignalinos žuvininkystės ūkio direktorius A. Bagdanavičius. Šiuo metu čia įrengta poilsiavietė. (plačiau…)