Ignalina

Ignalina

Bendras rajono plotas – 150,5 tūkst. ha, iš jų:
• 3,2 tūkst. ha užima miestai ir gyvenvietės,
• 3,6 tūkst. ha – pramonės įmonės ir keliai,
• 61,6 tūkst. ha – žemdirbystės plotai,
• 50,6 tūkst. ha – miškai,
• 14,0 tūkst. ha – vandenys,
• 17,5 tūkst. ha – kitos paskirties plotai.

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos seniūnijos

Ignalinos rajone yra 12 seniūnijų — viena Ignalinos miesto ir 11 kaimiškųjų. Seniūnija — tai savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijoms vadovauja seniūnai, kuriuos konkurso būdu skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius. Rajono seniūnijose dirba 120 darbininkų ir 29 specialistai. Seniūnijų funkcijas bei koompetenciją nustato Seniūnijų veiklos nuostatai, o veiklą reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymo 30 ir 31 straipsniai.

Ignalinos rajone 2005 m. įregistruota 6 tūkstančiai žemės ūkio valdų, 920 ūkininkų ir keturios žemės ūkio bendrovės. Seniūnijose veikia vienuolika kaimų bendruomenių: Antalksnės, Linkmenų (Linkmenų sen.), Didžiasalio, Kaniūkų (Dūkšto sen.), Kvintų (Ignalinos sen.), Švedriškės (Kazitiškio sen.), Vidiškių (Vidiškių sen.), Mielagėnų (Mielagėnų sen.), Didžiasalio (Didžiasalio sen.), Jonionių (Naujojo Daugėliškio sen.), Kančioginos (Ceikinių sen.).
Ceikinių seniūnija
Plotas 83,3 km2.
Gyvena 705 gyventojai, iš jų vyrų — 339, moterų — 366.
Pagal amžių: vaikų iki 16 m. — 156, darbingo amžiaus — 299, pensinio amžiaus — 250.
Seniūnijoje 599 kaimai. Centras — Ceikiniai, 204 gyventojai, iš jų 94 vyrai, 110 moterų.
Seniūnijoje yra bažnyčia, 4 parduotuvės, 1 gydymo įstaiga, 1 paštas, 1 kaimo seklyčia, 2 bibliotekos, pagrindinė Ceikinių Kipro Petrausko mokykla, Rubelninkų pradinė mokykla (skyrius).
Veikia UAB „Romnesa“ žarnų apdirbimo cechas, kelios ind. mašinų remonto įmonės. Gražių laimėjimų pasiekė kaimo ka

apela „Keiziai“, vadovė — Milda Dikmonienė. Ceikiniai — žymaus Lietuvos dainininko Kipro Petrausko gimimo vieta. Bažnyčioje klebonavo garsus žmogaus teisių gynėjas Karolis Garuckas, tremtinys ir poetas Kazimieras Vaičionis. Abu palaidoti Ceikinių bažnyčios šventoriuje.

Didžiasalio seniūnija

Plotas 87,2 km2.
Seniūnijoje yra 2240 gyventojai, iš jų vyrų — 1051, moterų — 1191.
Pagal amžių: vaikų iki 16 m. — 417, darbingo amžiaus — 1238, pensinio amžiaus — 587.
Yra 33 kaimai. Seniūnijos centre Didžiasalyje gyvena 1744 nuolatiniai gyventojai, iš jų 815 vyrų, 929 moterys.
Teritorijoje yra Vosiūnų bažnyčia ir treji maldos namai, 7 parduotuvės, 2 bibliotekos, „Ryto“ vidurinė mokykla, kurioje jau 15 metų veikia kraštotyros muziejus, 2 kaimo seklyčios, vaikų darželis, paštas, Dysnos pradinė mokykla, atidengtas paminklinis akmuo Augustino Valdemaro tėviškėje. Seniūnijoje veikia UAB „Birvėtos tvenkiniai“, kur auginama žuvis, komunalinių paslaugų įmonė, S. Goštautienės įmonė, „Ignolitos medienos“ cechas, siuvimo įmonė „Atvaisa“. Dėl didelių socialinių problemų įsteigtas bendruomenės centras, Laikinos vaaikų globos centras (veikia jau 5 metai). Šiais metais įsteigtas kalnų dviračių būrelis „Fortūna“.

Dūkšto seniūnija

Plotas 153,8 km2.
Dūkšto miestas ir 70 kaimų. Mieste yra 1070 gyventojų, iš jų 482 vyrai ir 588 moterys. Kaimuose gyvena 1170
gyventojų, iš jų vyrų — 587, moterų — 583.
Seniūnijos teritorijoje yra du kultūros centrai, vidurinė mokykla, biblioteka, paštas, 4 parduotuvės, bažnyčia, cerkvė, ambulatorija, vaistinė. Veikia įmonės: kuro aparatūros gamyklos cechas, kepykla „Palūšės užeiga“, UAB „Ignalinos vanduo“ cechas, Kaniūkų žemės ūkio bendrovė, individuali įmonė „Pakama“ (statybos, mašinų remontas). Yra senelių globos namai, vaikų darželis, prof. A. Hr

rebnickio memorialinis muziejus. Yra Seno Dūkšto dvaras, garsus istorine praeitim.

Ignalinos seniūnija

Plotas 2617 km2, iš jų 43,2 % miškai, 32 % žemės ūkio naudmenos, 10,2 % vandens telkiniai, 14,5 % kitos paskirties plotai.
Gyvena 1834 gyventojai, iš jų 907 vyrai, 927 moterys.
Pagal amžių: vaikų iki 16 m. — 281, darbingo amžiaus — 887, pensinio amžiaus — 666.
Seniūnijoje 74 kaimai. Didelę dalį teritorijos sudaro Aukštaitijos nacionalinis parkas. Seniūnijos teritorijoje yra Palūšės bažnyčia (architektūros paminklas), kaimo seklyčia, 3 bibliotekos, 3 pradinės mokyklos, 3 sveikatos įstaigos, Palūšės bibliotekoje yra kraštotyros muziejaus ekspozicija. Seniūnijoje įsikūrusi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, „Palūšės“ turizmo centras, UAB „Romnesa“, žuvivaisos įmonė, 2 paštai. Čia žymaus kompozitoriaus Miko Petrausko gimtinė. Daug etnografinių kaimų, senosios architektūros paminklų.

Ignalinos miesto seniūnija

Plotas 6,9 km2, 6591 gyventojas, iš jų vyrų — 3045, moterų — 3546.
Ignalinai 1950 m. birželio 20 d. suteiktas miesto statusas, ji tapo rajono centru. Dabar ir Ignalinos miesto seniūnijos bei Ignalinos seniūnijos centras.
Mieste yra gimnazija (pastatyta 1999-2002 m.), Česlovo Kudabos pagrindinė mokykla, vaikų darželis, viešoji biblioteka, kultūros centras.
1989-1999 m. pastatyta nauja bažnyčia. Taip pat yra rajono ligoninė (144 lovos), poliklinika, 4 prekybos centrai, 5 vaistinės. Čia įsikūrusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinė, yra 3 bankai: AB bankas „Hansabankas“, AB bankas „NORD/LB Lietuva“, AB bankas „Snoras“.
Veikia įmonės: Miškų urėdija, UAB Ignalinos mediena, UAB „Ignolita“, UAB „Kompata“, UAB Ignalinos autobusų parkas, UAB Ignalinos šilumos tinklai, UAB „Ignalinos vanduo“, UAB Ignalinos butų ūkis ir kt.

Linkmenų seniūnija

Plotas 95,6 km2.
Gyventojų — 1261, vyrų — 608, moterų — 653, iš jų va

aikų — 243, darbingo amžiaus — 647, pensinio amžiaus — 420.
Yra 75 kaimai, seniūnijos centras — Linkmenys, kur gyvena 212 žmonių, iš jų 104 vyrai, 108 moterys.
Seniūnijos teritorijoje yra bažnyčia, kaimo seklyčia, 3 gydymo įstaigos, 2 paštai, 3 kavinės, 4 parduotuvės.
Yra Linkmenų pagrindinė mokykla, kaimo seklyčia, biblioteka. Seniūnijos teritorijoje veikia keletas individualių įmonių: V. Šerėno kavinė, V. Jurgelėno skerdykla, E. Kiminiaus dekoratyvinių augalų medelynas, J. Gudelio lentpjūvė ir kt.

Kazitiškio seniūnija

Plotas 162,4 km2.
Gyventojų skaičius — 1310, vyrų — 632, moterų — 678, iš jų vaikų (iki 16 m.) — 243, darbingo amžiaus — 647, pensinio amžiaus — 420.
Teritorijoje yra 98 kaimai. Seniūnijos centras — Kazitiškis, turi 383 gyventojus, iš jų 190 vyrų, 193 moterys. Yra Kazitiškio, Švedriškės ir Gedžiūnėlių bažnyčios, dvi kaimo seklyčios, Kazitiškio pagrindinė ir Švedriškės pradinė mokyklos, 2 bibliotekos, 2 gydymo įstaigos.
Teritorijoje veikia Grybėnų žemės ūkio bendrovė, UAB SAREMNER (kiaulių auginimo įmonė), AB „Legra“ (durpių gamybos įmonė).

Mielagėnų seniūnija

Plotas 115,1 km2.
Gyvena 1266 gyventojai, vyrų — 570, moterų — 686.
Pagal amžių: vaikų — 194, darbingo amžiaus — 561, pensinio amžiaus — 511.
Yra 57 kaimai, seniūnijos centras — Mielagėnų miestelis, turintis 286 gyventojus, iš jų vyrų — 125, moterų — 161.
Teritorijoje yra bažnyčia, pagrindinė Mielagėnų ir pradinės Gilūtų ir Bernotų mokyklos, dvi kaimo seklyčios, 3 bibliotekos, dvi gydymo įstaigos, parapiniai senelių globos namai, paštas, 4 parduotuvės, vaistinė, individuali E. Grabažienės įmonė.

Naujojo Daugėliškio seniūnija

Plotas 182,2 km2.
Seniūnijoje yra 1874 gyventojai, vyrų — 900, moterų — 974.
Pagal amžių: vaikų — 301, darbingo amžiaus — 807, pensinio amžiaus — 766. Yra 102 kaimai, centras — Naujojo Daugėliškio kaimas, turintis 313 gyventojų, iš jų 147 vyrai ir 166 moterys.
Seniūnijos teritorijoje yra 3 bažnyčios ir 1

maldos namai, 4 kaimo seklyčios, 4 bibliotekos, 3 pradinės mokyklos, Daugėliškio vidurinė mokykla, 4 gydymo įstaigos, 2 paštai, 5 parduotuvės, senelių ir vaikų globos namai.

Rimšės seniūnija

Plotas 98 km2.
Gyventojų yra 1509, iš jų vyrų — 756, moterų — 753.
Pagal amžių: vaikų — 207, darbingo amžiaus — 743, pensinio amžiaus — 559. Seniūnijos centras — Rimšės miestelis, turintis 274 gyventojų, iš jų vyrų — 134, moterų — 140.
Seniūnijoje yra 92 kaimai, dalis teritorijos įeina į sanitarinę atominės elektrinės zoną.
Teritorijoje yra Rimšės pagrindinė ir Meikštų pradinė mokyklos, kaimo seklyčia, dvi bibliotekos, gydymo įstaiga, bažnyčia ir trys maldos namai. Meikštuose įsikūrė narkomanų reabilitacijos centras. Veikia įmonė „Vitedanas“ (medžio apdirbimo).

Tverečiaus seniūnija

Plotas 79,4 km2.
702 gyventojai, vyrų — 329, moterų — 373, iš jų vaikų — 98, darbingo amžiaus — 329, pensinio amžiaus — 275. Yra 37 kaimai, seniūnijos centras — Tverečiaus miestelis, jame gyvena 272 gyventojai, iš jų vyrų — 131, moterų — 141.
Seniūnijoje yra bažnyčia, pradinė mokykla, kaimo seklyčia, 2 bibliotekos, 2 gydymo įstaigos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasienio užkarda, muitinės postas. Veikiančių įmonių nėra.

Vidiškių seniūnija

Plotas 76,9 km2.
Gyventojų skaičius — 1484, vyrų — 705, moterų — 779. Pagal amžių: vaikų — 310, darbingo amžiaus — 821, pensinio amžiaus — 353. Kaimų — 32. Seniūnijos centras — Vidiškių kaimas, kuriame gyvena 1084 gyventojai, iš jų 522 vyrai, 562 moterys.
Seniūnijoje yra bažnyčia, vidurinė mokykla, kultūros centras, biblioteka, gydymo įstaiga, paštas. Veikia įmonės: AB „Meleksas“, UAB „Melekso prekyba“, individualios įmonės „Sunda“, „Riešutas“, UAB „Ignalinos mediena“ lentpjūvė, medžio drožlėmis kūrenama katilinė.

Švenčiamos šventės

1. Užgavėnės

Užgavėnės – viena pagrindinių Rėdos rato švenčių . Tai metas, kai švenčiamos atbudimo šventės. Nuo pat ryto Ignalinos gatvėmis važiuoja persirengėliai budindami miesto gyventojus ir kviesdami į šventę Etninės kultūros centro sodelyje. Pačioje šventėje gausu pramogų. Kepami ir ragaujami blynai, verdama žuvienė, renkama geriausia gaspadinė ir įdomiausia kaukė. Dideli ir maži varžosi sportinėse rungtyse. Lašinskis kaunasi su Kanapinskiu kol lauže sugeda Gavėnas ir Ignalinos žiema.

2. Atvelykis

Atvelykis arba Velykėlės – vaikų džiaugsmo šventė, margučių ridentuvė. Ignalinos Etninės kultūros centre vaikai kiaušiniauja, dažauja, ridena margučius, supasi. Dainuoja Velykines- sūpuoklines dainas, šoka ratelius, žaidžia įvairius žadimus.

3. Joninės

Joninės – pati gražiausia viduvasario šventė. Pievose iš devynių kvietkelių pinami vainikai. Kurie vėliau pranašauja ateinančių metų sėkmes ir nesėkmes, plukdomi ieško savo poros. Su dainomis ir muzika vakarop palydima saulė. Drąsiausi trumpame vidurnakčio mirksnyje ieško neatrasto paparčio žiedo. Aplink uždegtą Joninių laužą iki pat gaidžių sukasi poros.

4. Rudens gėrybių šventė „Rudens linksmybės“

Įpusėjus rudeniui kiekvienais metais Ignalinos rajono ūkininkai susirenka į tradicinę rudens šventę. Sulaukiama svečių ir iš visos Lietuvos. Ūkininkai dalijasi patirtimi, mugėje galima nusipirkti įvairiausių sodinukų, paskanauti gardžių sūrių, pasivaišinti alumi. Šventės metu pasirodo meno kolektyvai, liaudiškos kapelos.

5. Eglutės įžiebimas

Kiekvienais metais, gruodžio viduryje, Ignalinos miesto centre, (prie savivaldybės) įžiebiama Kalėdų eglė. Šiuo renginiu pradedamas Kalėdų ir Naujametinių renginių ciklas – parodos, vakaronės, rytmetėliai, Kalėdų senio viešnagės, koncertai ir kt. Tūkstančiai ignaliniečių Naujų metų naktį sutinka savivaldybės aikštėje, sveikindami vieni kitus, klausydamiesi koncerto, gėrėdamiesi fejerverku. Renginių ciklas užbaigiamas Atsisveikinimo su eglutėmis švente prie Ignalinos kultūros namų.

Kultūros paveldas
Senojo Dūkšto dvaras ir parkas

Senojo Dūkšto dvaro istorija bene įspūdingiausia rajone. Tai neoklasicistinio stiliaus rūmai. Šalia jų – ūkiniai pastatai: kumetynas, svirnas, arklidės. Žinoma, kad XVI a. Dūkšto dvaras priklausė kunigaikščiams Giedraičiams, vėliau – Stabarauskams. 1573 m. dvaras pateko ponų Rudaminų nuosavybėn. XIX a. dvarą valdė Zanai. Jų giminaitis T. Zanas buvo Vilniaus universiteto filomatų draugijos įkūrėjas, artimas poeto A. Mickevičiaus draugas. Šiame dvare gyveno, čia
Ir palaidotas Vilniaus universiteto profesorius, dailininkas Jonas Rustemas. Prie dvaro esančiose kapinaitėse ilsisi garsiojo Rojaus įkūrėjo A. Hrebnickio šeima.

Vidiškių dvaras ir parkas

Vidiškių dvaras įsikūręs ant aukštumos apie 5 km nuo Ignalinos miesto š. r. kryptimi. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vidiškių dvaro valdose buvęs Ignalinos palivarkas įaugo į besiplečiantį Ignalinos miestelį, kurio amžius skaičiuojamas tik nuo 1862 m., kai dabartinės Ignalinos vietoje buvo įrengta geležinkelio Varšuva – Vilnius – Peterburgas keleivių stotelė.
17882-1798 metais Vidiškių dvaras priklausė didikui N. Ragožai. 1807 m jį jau valdė grafas Liudvikas Pliateris. Neilgai jis šeimininkavo Vidiškių dvare, greit pasimirė. Naujasis šeimininkas Jonas Kaminskis jį jau pirko iš grafienės Marijos Pliaterienės. Apie XIX a. antrą pusę Vidiškių davro reikalus perima tvarkyti Ignotas Kaminskis. 1900 m. dvaras atitenka Jonui Kaminskiui. Jis kartu su parapijiečiais 1901-1906 m. pastatydina ir pašventina Vidiškių bažnyčią. 1912-1913 Jonas Kaminskis parduoda dvarą su Ignalinos palivarku Aristarchui Pimenovui, o 1915 testamentu dvarą palieka savo seseriai Elenai Dorochovai.

Gaveikėnų vandens malūnas

XIX a. pirmojoje pusėje Gaveikėnuose pastatytas vandens malūnas, kuris priklausė atvykusiam vokiečiui. Vėliau malūno savininkai keitėsi. Keitėsi ir malūno išvaizda bei mechanizmai. Malūne veikė ir milų vėlykla. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, maždaug iki 1920 m., Gaveikėnuose būta ir vilnakaršės, kuri priklausė vietiniam pirkliui.
Šiuo metu Gaveikėnū malūne įrengta poilsinė, kurioje apsistoję galėsite susipažinti su šio malūno išlikusiais technikos įrengimais.

Ginučių vandens malūnas

Ginučių vandens malūnas pastatytas XIX a. antroje pusėje pasiturinčio ūkininko, Linkmenų dvaro savininko Gimžausko. Po jo mirties malūnas perėjo kaimo nuosavybėn ir buvo naudojamas pagal paskirtį. Nuomininkų lėšomis medinis vandens ratas buvo pakeistas metaline turbina. 1934 metais malūno skiedrinis stogas pakeistas skardiniu. Nuo1939 metų malūną eilės tvarka aptarnavo visi gyventojai.
Ginučių vandens malūnas yra technikos paminklas. Jame galima susipažinti su išlikusia senovine malūno įranga, čia veikia tautodailininko Petro Gaižučio tapybos darbų ekspozicija, kurioje atsispindi vandens malūno istorija, legendos ir padavimai.

AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS
Aukštaitijos Nacionalinis Parkas įkurtas 1974 metais. Jo tikslas- išsaugoti čia esančias gamtos ir kultūros vertybes ateities kartoms, organizuoti mokslinius tyrimus, pažintinį turizmą. Plotas 29 100 ha.Parkas yra trijų rajonų sandūroje: Ignalinos rajone yra 58 % parko teritorijos, Utenos- 25 %, Švenčionių- 17%. Nacionalinio parko direkcija
įsikūrusi Ignalinos rajono Palūšės kaime. Nacionalinio parko teritorija suskirstyta į zonas, kurioms taikoma skirtinga apsaugos tvarka. Yra apsauginė, rekreacinė ir ūkinė zonos. Griežtos apsaugos zona – rezervatas- užima 2,15 % parko teritorijos. Čia lankytis leidžiama tik su parko administracijos atstovu.

RELJEFAS IR KLIMATAS

Aukštaitijos Nacionalinio Parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio. Žemiausios įdubos siekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė beveik 100 m.
Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos.
Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos.
Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra – +33 laipsnių C – buvo 1992 metų vasarą.

FLORA

Aukštaitijos nacionalinio parko augalų įvairovė pralenkia betkurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Botanikai čia rado 738 žiedinių ir sporinių induočių rūšis. Tai būtų 59% savaime augančių Lietuvoje floros rūšių (be kultūrinių ir introdukuotų iš svetur). Tai labai daug, nes Aukštaitijos nacionalinisparkas sudaro tik 1/217 Lietuvos ploto dalį. Augalijos turtingumas paaiškinamas labai banguotu parko reljefu, sudarančių gausybę
biotopų skirtingų rušių augalams augti. Svarbiausia floros vertė yra rūšys, įtrauktos į Raudonąją knygą. I retumo kategorijų augalų (jiems gresia pavojus išnykti) čia yra 9 rūšys, II kategorija(sparčiai nykstančios rūšys) – 31 rūšis,III kategorijos(retos rūšys) 4 rūšys, IV kategorijos(nepakankamai ištirtos rūšys)- I rūšis. Be to, rastos dar 175 rūšys kurios Lietuvoje yra retos. Parke auga pačios rečiausios mūsų šalies floros rūšys: ežerinė labelija(randama trijose Lietuvos vietose), beržas keružis( šešiose vietose), virgininis varpenis(keturiose vietose), belapė antbarzdė (dviejose vietose). Rūšių sarašus galima rasti uakštaitijos nacionalinio parko Mokslo skyriuje. Retųjų floros rūšių apsaugos būdas- bendrijų apsauga. Stengiamasi išsaugoti nuo išnykimo visas retas ir apyretes rūšis.
Aukštaitijos nacionalinis parkas turi būti tartum jų genetinio fondo saugykla.

FAUNA
Mažoje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkama beveik visų rūšių stuburinių gyvūnų, gyvenančių Lietuvoje. Žinduolių čia gyvena apie 50 rūšių.Nieko nežinoma apie šikšnosparnius, bet spėjama, kad jų turėtų būti 6-8 rūšys. Miškuose dažni kanopiniai žvėrys- briedžiai, stirnos, šernai, o nuo 1978 m. gyvena taurieji elniai. Gausus plėšriųjų būrys. Čia veisiasi vilkai, lapės mangutai. Gyvena daug mažųjų plėšrūnų. Tai kiaunės, šermuonėliai, o prie upelių, ežerų įsikūrusios audinės. Yra ūdrų, lūšių ir baltųjų kiškių. Šių rūšių gyvūnai įrašyti į Raudonąja knygą. Veisiasi daug graužikų- voverių, bebrų, ondatrų. 1991 m. vasarą Ažvinčių sengirėje vaikščiojo rudasis lokys. XIX amžiuje miškuose gyveno voverės skraiduolės ir laukinės katės. Paukščių užregistruota 193 rūšys. 135 rūšių paukščiai peri. Daug yra retų paukščių: erelis žuvininkas, startsakalis, juodakaklis naras, tripirštis genys, dubutis, žvirblinė pelėda, lututė, kuolinga
ir kt. Tik Aukštaitijos nacionaliniame parke rasta šiaurės kikilių lizdų. Migracijos metu parką aplanko jūriniai ir kilnieji ereliai, sakalas keleivis. Plėšriesiems paukščiams, pelėdoms ir antims įrengtos dirbtinės lizdavietės. Labai gausu vandens paukščių. Roplių randamos 5 rūšys. Žalčiai ir gyvatės – reti, dažnesni – driežai. Varliagyvių yra 11 rūšių. Įprastos kūdrinės, žolinės, smailiasnukės varlės, rečiau – kūmutės, ežerinės varlės.retai matomos žaliosios ir nendrinės rupūžės, česnakinės varlės, skiauterėtieji tritonai. Žuvų yra 28 rūšys. Labai daug ešerių, lydekų, kuojų, karšių. Unguriai atplaukia iš Atalanto ir auga ežeruose. Upėtakių pasitaiko žeimenoje. Vabzdžių pasaulis- ypač įvairus. Į Raudonąją knygą įrašytos 8 rūšys. Žinoma apie 500 rūšių vabalų, 60 rūšių dieninių drugių, tarp jų machaonai, vaivadrugiai, admirolai. Iš vabalų paminėtini elniaragiai, blizgiai, keršvabaliai, žygiai.

VANDENYS
Aukštaitijos Nacionalinio Parko vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas – 5930ha (15,5% viso ploto). Gausiausia ežerų yra centrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha, yra 14, nuo 50 ha iki 100ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jų baigia supelkėti.

EŽERAI

5,6 % parko teritorijos užima ežerai. Jų plotas – 4530 ha. Priskaičiuojama net iki 102 ežerų, kurie susitelkę centrinėje parko dalyje. Jie eina juostomis ir kertaparką įstrižai: Tauragnas, Pakasas, Ūkojas, Alksnas, Lūšykštis, Lūšiai, šiauriau – Almajas, Asėklas, Linkmenas, Asalnykštis, Asalnai, ir dar toliau į šiaurės rytus – Baluošas, Baluošykštis, Jaskutis, Sravinaitis, Gruodiškis, Baltys, Utenas, Utenykštis, Žiežulnas.Didesnių kaip 100 ha ploto yra 10 ežerų. Didžiausias yra Diringo ežeras(725ha). Tauragnas – 512 ha. Tai giliausias ežeras Lietuvoje (60,5 m.). Žeimenys – 455 ha, siauras, ilgas rininis ežeras, kurio ilgis 12 km. Iš Žeimenio išteka Žeimena (Neries intakas), Baluošą (422 ha) iš visų pusių supa miškai. Jame yra 7 salos. Didžiausioje- ilgasalėje yra ežerėlis. Nuo 50 iki 100 ha ežerų yra tik 6, o nuo 5-50 ha ežerų yra 28. Mažyčių ežerų, kurių plotas nuo 0,5 iki 5 ha, priskaičiuojama 36. Mažieji ežerai negilus, jų pakrantės supelkėjusios. Didesnieji ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl patogųs vandens turizmui.
Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis galima nuplaukti į Kuršių marias.

ARCHEOLOGIJA

Priešistorinės gyvenvietės

Tiksliau datuotų radinių iš 3 tūkst. pr. Kristų rasta tyrinėjant viduriniojo akmens amžiaus žmonių gyvenvietes prie Kretuonėlės upės pietinėje parko dalyje. Žemės sluoksnyje rasta buvusių židinių ir statinių liekanų, buitinių įrankių ir ginklų, netgi molio šukių. Kitos akmens amžiaus gyvenvietės rastos netoliese prie Kretuonų, Žeimenio, Dringio ir Balčio ežerų..
Parko teritorijoje gausu ne tik akmens, bet ir žalvario amžiui priklausančių radinių: buities įrankių, ginklų, ypač kirvių. Jų rasta prie Tauragno ežero, Kirdeikiuose, Daunorių kaimuose.

Pilkapiai

Aukštaitijos Nacionaliniame Parke gausu pilkapių. Tai senovės žmonių laidojimo vietos. Laidojimas pilkapiuose Rytų Lietuvoje buvo paplitęs nuo IV a. pradžios iki XII a. Pilkapiai išsidėstę grupėmis. Kiekvienoje iš jų gali būti nuo keliolikos iki kelių šimtų pilkapių. Iš viso parko teritorijoje yra 45 pilkapynai. Didžiausias yra netoli Kretuonų kaimo – apie 400 pilkapių. Nors dažniausiai pasitaiko nedideli sampilai, 5-7 m skersmens, tačiau didžiausieji prie Rėkučių rasti pilkapiai yra net 20 m skersmens.
Aplink pilkapį būdavo iškasamas griovys arba sukraunamas akmenų vainikas. Pilkapių viduje palaidoti sudeginti arba nesudeginti mirusiųjų palaikai bei įvairios įkapės: papuošalai, buities įrankiai, ginklai. Kartais karys būdavo laidojamas kartu su savo žirgu.

Piliakalniai

Parko teritorijoje yra 11 piliakalnių. Lietuvoje piliakalniuose gyventa nuo 2 tūkst. pr. Kristų iki XV a. pab. Vienas seniausių parko teritorijoje yra prie Linkmenų esantis piliakalnis, žmonių vadinamas Pilele. Žinomiausias yra Ginučių piliakalnis , ant kurio XIII-XV a. stovėjo Linkmenų pilis. Ši pilis buvo Rytų Lietuvos gynybinių pilių sistemos dalimi . Šalia jos stūkso Papiliakalnės piliakanis. Dar vienas piliakalnis slepiasi miške prie Puziničkio. Ko gero, didžiausią įspūdį padaro Taurapilio piliakalnis įrengtas pietiniame Tauragno ežero krante.

Ignalinos Atominė Elektirnė
Ignalinos atominė elektrinė yra Lietuvoje. Ji pastatyta ant pietinio Drūkšių ežero kranto, 39 km nuo Ignalinos.
Ignalinos AE veikia kanalo tipo šiluminių neutronų vandens-grafito branduoliniai reaktoriai RBMK-1500. Toks energetinis reaktorius – galingiausias pasaulyje. Šiluminė elektrinės vieno bloko galia – 4800 MW, elektrinė galia – 1500 MW. Ignalinos AE, kaip ir visose elektrinėse, turinčiose RBMK tipo reaktorius, naudojama vieno kontūro šiluminė schema: į turbinas tiekiamas prisotintas 6,5 MPa slėgio garas, susidaro tiesiog reaktoriuje, verdant per jį pratekančiam lengvajam vandeniui, cirkuliuojančiam uždaru kontūru. Kiekviename energobloke yra patalpos branduolinio kuro transportavimo sistemoms ir valdymo pultams. Bendra energoblokams – mašinų salė, patalpos dujoms valyti ir vandens paruošimo sistemos.
Svarbiauisa Ignalinos Atominės Elektrinės sritis – panaudoto branduolinio kuro saugojimas. Beveik 99% radioaktyviųjų medžiagų, susikaupusių eksploatuojant IAE, yra saugomi elektrinėje. Nuo ekslpoatacijos pradžios panaudotas branduolinis kuras saugomas vandenyje, specialiuose baseinuose, tose pačiose patalpose, kur ir reaktoriai.
Tai laikinas saugojimo būdas, todel buvo paskelbtas tarptautinis konkursas panaudoto branduolinio kuro saugyklai įrengti.
Konkursą laimėjo Vokietijos kompanija GNB, su kuria pasirašyta sutartis pristatyti 60 plieninių konteinerių CASTOR. Brangūs plieniniai konteineriai yra pirmas etapas kuro saugojimo problemai spręsti. Toks saugojimo būdas garantuoja saugumą daugiau kajp 50 metų.

Leave a Comment