Dzūkijos nacionalinis parkas

Saugomos teritorijos

Unikalioms Dzūkijos etnokultūrinio regiono gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti parko teritorijoje suformuotas tankus saugomų teritorijų tinklas. Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinę zoną, kuri užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) sudaro parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis.
Rezervatai

Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas yra 2080 ha. Juose nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Musteikos rezervatas yra pietinėje parko dalyje, tarp Musteikos kaimo ir valstybinio Čepkelių rezervato. Jis appima pelkėtą Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Čia Dvarno saloje kyla aukštos ir lieknos, remiančios dangų eglės, kokių nerasi kitur Lietuvoje, paupių viksvynuose peri gervės, turtinga žoline augalija išsiskiria juodalksnynai, gausu uoksinių paukščių.

Povilnio rezervatas yra į pietryčius nuo Zervynų kaimo, Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje. Jame saugomos Povilnio upelio ištakos, sufoziniai cirkai, kanjoninio tipo upelio slėnis. Čia geros sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių bendrijos su turtinga samanų flora, slėnio eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, šiirdinė dviguonė ir kitos saugomos augalų rūšys.

Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Jo tikslas – išsaugoti unikalų pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinį kompleksą, Skroblaus upelio ir jo intakų hidrografinę struktūrą ir hidrologinį režimą. Tarp Kapiniškių ir

r Rudnios kaimų išliko senovinės geležies liejyklos pėdsakai, ties Aukštagirio vienkiemiu yra unikali saugomų augalų rūšių radimvietė, kur nedideliame plote kartu auga raudonasis garbenis, didžiažiedė juodgalvė, tamsialapis skiautalūpis, žalsvoji naktižiedė.
Kraštovaizdžio draustiniai

Didžiausią parko draustinių dalį pagal plotą sudaro kraštovaizdžio draustiniai, užimantys net 13060 ha. Juose saugomi ne tik vertingiausi parko kraštovaizdžiai, bet ir augalų bei gyvūnų buveinės, etnografiniai kaimai.

Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių atkarpos. Nemuno draustinis apima rėvingą pralaužtinį Nemuno vidurupio slėnį tarp Merkinės ir Krikštonių su unikaliais geomorfologiniais ir hidrografiniais elementais (raguvomis, salomis, skardžiais ir rėvomis), būdingais panemunės kaimais, archeologinėmis vertybėmis ir raguvėtų miškų biocenozėmis. Liškiavos draustinyje saugomas vienas raiškiausių Lietuvoje Nemuno vingių su istoriškai ypač vertingais piliakalniais, architektūriniu vienuolyno ansambliu, unikaliais geomorfologiniais panemunės raguvyno ir Krūčiaus upelio sllėnio kompleksais. Merkio draustinis, į kurį patenka visas parko teritorijoje esantis Merkio upės žemupio slėnis ir Skroblaus žemupys, vertingas ne tik kaip slėninio kraštovaizdžio etalonas su būdingais girinių dzūkų kaimais ir archeologiniais radiniais. Pietinės ekspozicijos Merkio ir Nemuno santakos šlaituose išliko unikalios stepinių pievų bendrijos, užliejamose salpinėse pievose dar neretos griežlės, paupiuose galime sutikti ir tulžių, didžiųjų dančiasnapių, pastebėti medžiojančias ūdras. Bene gražiausias parke yra Ūlos draustinis apimantis visą parko teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį su etnografiniais Zervynų, Mančiagirės, Žiūrų, Trakiškių ir

r Paūlių kaimais, aktyviomis atodangomis, vaizdingomis kilpomis, savita šaltiniuotų pašlaičių, sauspievių ir šlaitų flora ir fauna.

Kapiniškių draustinis apima unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margionių kaimą. Skroblaus slėnyje ant kalkingų dirvožemių susiformavo labai savitos augalų bendrijos, čia daug saugomų augalų ir vabzdžių rūšių. Visai kitoks kraštovaizdis saugomas Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje – raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, vertingas paežerines pelkes, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologiniu vertybių ir Glyno draustinyje, kuris apima šiaurinėje parko dalyje raiškiame dubaklonyje esanti Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą.
Gamtiniai draustiniai

Gamtiniai draustiniai užima 10600 ha, nuo kompleksinių kraštovaizdžio draustinių jie skiriasi tuo, kad didesnis dėmesys skiriamas atskirų kraštovaizdžio komponentų (reljefo, augalijos, gyvūnijos) išsaugojimui.

Geomorfologiniai draustiniai

Juose saugomi charakteringi arba unikalius reljefo elementai. Dzūkijos nacionaliniame parke jie sudaro didžiausią gamtinių draustinių dalį. Net 4 draustiniuose saugomos Dzūkijos žemyninės kopos – Alkūnės kampo draustinyje į pietus nuo Marcinkonių saugomos parabolinės kontinentinės kopos, Drevių kampo draustinyje rytinėje parko dalyje tarp Marcinkonių ir Lynežerio – gūbriškosios, Marcinkonių draustinyje miškuose tarp Marcinkonių ir Mančiagirės – kompaktiškosios kontinentinės kopos ir aukščiausia parko kopa (168,1 m virš jūros lygio), Šunupio draustinyje į rytus nuo kaimo esantis mi

iškingas didžiųjų kopų masyvas su charakteringa flora ir fauna.

Dar trys geomorfologiniai draustiniai skirti išsaugoti charakteringiems Nemuno slėnio reljefo elementams. Uciekos draustinyje, apimančiame Uciekos ir Krušonių kaimus bei jų miškingas apylinkes Nemuno dešiniajame krante saugomi unikalūs eroziniai Nemuno slėnio šlaitų kompleksai su skardžiais ir cirkais, atsiveriančiais grioviniais intakų slėniukais. Tarp Žeimių ir Gudelių kaimų Nemuno upės vingyje esančiame Gudelių draustinyje saugoma didžiausios Lietuvoje Panaros terasinės sistemos žemutinė dalis su unikaliu tarprumbių geomorfologiniu kompleksu ir jam būdinga augalija. Pakrykštės draustinyje į pietus nuo Ryliškių kaimo galima pasigrožėti unikaliu Nemuno senslėniu ir Pakrykštės eroziniu cirku. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės draustinis. Straujos draustinis – apima į šiaurės vakarus nuo Merkinės esantį Straujos upelio slėnį, Laujos ir Mikalauciškės ežerus, vertingus paslėnio miškus.

Hidrografiniai draustiniai

Dzūkijos upių tinklo vertingiausi elementai saugomi ne tik kraštovaizdžio, bet ir hidrografiniuose draustiniuose. Visa išlikusi neištiesinta, smulkiai viniuota Grūdos upės dalis ir platus salpinis slėnis su gausiomis senvagėmis patenka į Grūdos draustinį. Netiesų draustinis, apimantis Apsingės slėnį ir visą Kempės upelio baseiną, su unikaliu Netiesų mažųjų ežerėlių hidrografiniu kompleksu, pasižymi ir botaniniu požiūriu vertinga šaltiniuotų pelkių augalija.

Telmologiniai draustiniai

Tai draustiniai skirti pelkių išsaugojimui. Į juos patenka ir 4 nacionalinio parko pelkės. Savita tarpinio tipo pelkių augalija pasižymi Bakanauskų draustinis, ku

uriame auga saugomos pelkių rūšys – patvankinis pataisiukas, laplandinis karklas, dėmėtoji gegūnė. Dėlyno draustinyje saugomas į pietus nuo Žiūrų tarpkopiniame dubaklonyje esantis smulkių ežeruotų miško pelkučių kompleksas. Didžiabalės draustinis apimantis tarpinio tipo pelkę į šiaurryčius nuo Musteikos kaimo. Viena didesnių Pietryčių Lietuvoje miškingų aukštapelkių su tetervinų ir kurtinių tuoktavietėmis, gervių perimvietėmis saugoma Imškų draustinyje į pietus nuo Musteikos kaimo.

Botaniniai draustiniai

Botaniniuose draustiniuose pagrindinis dėmesys yra skiriamsa retų arba būdingų tam tikram regionui augalų bendrijų ir rūšių išsaugojimui. Subartonių miško botaniniame draustinyje saugomos parke retai tesutinkamos, bet Dzūkų aukštumoms būdingos eglynų su ąžuolo priemaiša bendrijos, pasižyminčios gana turtinga žoline augalija.

Kultūriniai draustinai

Jie parke užima tik 860 ha, išskirti 2 etnokultūriniai, vienas urbanistinis ir vienas memorialinis draustinis. Kiti vertingi kaimai, kaip kad Dubininkas, Lynežeris, Zervynos, Kapiniškės ar Liškiava patenka į kitas saugomas teritorijas ir tvarkomi pagal atskirus reglamentus.

Musteikos etnokultūrinis draustinis apima pietinėje parko dalyje esantį Musteikos kaimą ir jo aplinką. Jo tikslas išsaugoti vieną iš etnografiškai vertingiausių ir geriausiai išlikusių girinių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą, etnines tradicijas bei tradicinę gyvenseną. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis pietvakarinėje parko dalyje. Istorinio Merkinės miestelio išsaugojimui įsteigtas Merkinės urbanistinis draustinis, kurio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti miestelio planinę – erdvinę struktūrą su centrine aikšte, pastatais, kultūriniu sluoksniu, bažnyčia, piliakalniu, kultūriniu sluoksniu. Yra parke ir Subartonių memorialinis draustinis, įkurtas išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus gimtinės aplinką, namą – muziejų, kapines ir kitas vietas, susijusias su rašytojo atminimu.

Kitos Parko saugomos teritorijos

Siekiant priderinti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą prie Europos Sąjungos standartų, dabar atliekamas įvertinimas, kiek mūsų šalies valstybiniai parkai, rezervatai ir draustiniai užtikrina apsaugą rūšių ir buveinių, nurodytų “Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos” bei Paukščiams svarbių teritorijų išsaugojimo. dviejose svarbiausiose gamtosauginėse direktyvose Darbas dar nebaigtas, bet jau dabar paaiškėjo, kad ir šiuo požiūriu Dzūkijos nacionalinis parkas yra turtingas ir jame bus išskirta nemažai Natura 2000 teritorijų. Saugotinų buveinių įvairove ir turtingumu Lietuvoje išsiskiria Skroblaus slėnis, nemažai jų ir Povilnio, Musteikos rezervatuose. Parko teritorija vertinga ir pagal buveinių direktyvą saugotinų augalų rūšių – plačialapės klumpaitė, pelkinės uolaskėlės, pelkinio purvuolio, išsaugojimui. Upės svarbios mažosios nėgės, kartuolės, salačio ir paprastojo kūjagalvio išlikimui. Dzūkijos nacionalinio parko miškai išskirtini kaip paukščiams svarbi teritorija, ypač lygučių, lėlių, žalvarnių, pilkųjų meletų, kurtinių ir tetervinų apsaugai. Kai kurios šių rūšių Lietuvoje dar gana įprastos, bet įvairiuose Europos regionuose retėjančios ar lengvai pažeidžiamos. Imškų ir Didziabalės pelkynai yra potencialūs kandidatai į tarptautinės svarbos pelkių, saugomų pagal Ramsaro konvenciją, sąrašus.

Gamtos paveldo objektai

Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė yra tai, kad čia yra 35 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, iš jų 18 vertingiausių yra paskelbti gamtos paminklais. Ne visi jie patraukia akį savo vaizdingumu ar ypatingomis charakteristikomis, tačiau yra nepaprastai svarbūs mokslui ir savo krašto gamtos pažinimui. Gamtos paminklais paskelbti:
• gūbrys tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų (Alytaus raj.);
• Krušonių ir Uciekos skardžiai dešiniame Nemuno krante;
• Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės;
• Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir Puvočių;
• Rudnios (prie Skroblaus) cirkas bei pietinis ir šiaurinis kalvaragiai;
• Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante;
• Didžioji Jonionių griova ir Sarkajiedų dauba kairiame Nemuno krante žemiau Merkinės;
• Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune;
• Skroblaus versmės;
• Šaltinis “Ūlos akis”;
• ežerėliai netoli Netiesų kaimo – Dumblys, Giluišis, Netiesa, Netiesėlis;
• Bedugnio ežeras netoli Lizdų kaimo (Alytaus raj.);
• Lietuvio liepa Margionyse.

Saugomiems gamtos paveldo objektams priskirti dar 25 medžiai – Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba dravės – senosios bitininkystės reliktai. Parke yra ir daugiau gražių išskirtinių medžių, dar nepatekusių į saugomų sąrašus. Savo dydžiu ir apimtimi į akis krinta ir Lynežerio ąžuolas bei liepa, Musteikos, Dubininko, Netiesų ąžuolai, kadagiai Margionyse ir Kapiniškėse. Į šiaurę nuo Subartonių yra išlikęs nepaprastai gražus seno ąžuolyno sklypelis, kuriame auga iš dviejų kamienų suaugęs Vincuko ąžuolas, siejamas su rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus vardu. Savitas saugomas botaninis objektas yra Aukštagirio augavietė Skroblaus rezervate, kur mažame plote auga 4 saugomos augalų rūšys.

Saugomos rūšys ir bendrijos

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dėl palyginti ekstensyvaus ūkininkavimo parko teritorijoje išliko daug saugomų rūšių. Čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau net 250 rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.. Iš jų 89 gyvūnų rūšys (žinduolių – 15, paukščių – 57, tame tarpe 14 užskrendančių, roplių – 2, varliagyvių – 3, žuvų – 3, moliuskų – 2, vabzdžių – 41 tame tarpe 20 drugių rūšių, dėlių – 1), 82 induočių augalų rūšys, 5 samanų, 27 grybų, 12 kerpių rūšių. Pagal Lietuvos raudonosios knygos kategorijas 6 anksčiau Parko teritorijoje gyvenusios rūšys yra išnykusios ar galbūt išnykusios Lietuvoje, 30 – išnykstančios, 59 – pažeidžiama; 100 – retos, 42 – retos, nepakankamai ištirtos, 13 – priskiriamos išsaugotų kategorijai. Parke sutinkamos ir 6 augalų bei 50 gyvūnų rūšys, Europos Sąjungoje saugomos pagal paukščių ir buveinių direktyvas. Saugomos ne tik atskiros rūšys, bet ir 8 augalų bendrijos, įrašytos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą.

Jau turim ir praradimų – XIX a. pabaigoje Musteikoje buvo nušautas vienas iš paskutiniųjų Lietuvos lokių (Ursus arctos). Niekas nebeatmena ir į mūsų upes užklystančių atlantinių eršketų (Acipenser sturio), o pastačius Kaune hidroelektrinės užtvanką, į Merkio baseiną nebeužplaukia ir lašišos (Salmo salar), šlakiai (S. trutta trutta). Prie Merkio 8 – ajame dešimtmetyje buvo stebėtos ir paskutinės Lietuvoje europinės audinės (Mustela lutreola).

Gamtininkams Dainavos arba Varėnos-Druskininkų miškai tai tarsi pažadėtoji žemė. Pietiniame Lietuvos pakraštyje gausiau pietinio ir pietrytinio paplitimo rūšių, kurios kitur Lietuvoje yra retos ar visai nesutinkamos. Sausose smiltpievėse ir kerpšilių aikštelėse žiedus kelia Borbašo gvazdikas (Dianthus borbasii), kampuotasis česnakas (Allium angulosum), čia puikiai jaučiasi smėlyninis eraičinas (Festuca psammophila) ir lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica). Tokios buveinės patinka ir toli nuo savo pagrindinio arealo atklydusiems vabzdžiams – raukšlėtąjąi smėliabitei (Andrena rugulosa), stepiniam melsviui (Polyomatus coridon), margajam grambuoliui (Polyphylla fullo), ūsuočiui dailidei (Ergates faber). Merkinės apylinkėse dar išliko baliniai vėžliai (Emys orbicularis), o sausuose Marcinkonių pušynuose galima pamatyti lygiažvynį žaltį (Coronella austriaca). Parke atsirado ir savo arealą plečiantys paukščiai: dirvoninis kalviukas (Anthus campestris), geltongalvė kielė (Motacilla citreola). Pelkės, ūksmėti papelkių miškai ir šaltavandenės upės priglaudė šiauriau išplitusias rūšis, pasilikusias čia nuo poledynmečio. Vien pavadinimai ką sako – laplandinis karklas (Salix lapponum), šiaurinis perlinukas (Clossiana frigga), pelkinis satyras (Oeneis jutta).

Ypač saviti sausieji Dzūkijos pušynai. Pavasarį šilai pasidabina mėlynomis vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) taurėmis, vėliau pražysta smiltyninis laibenis(Alyssum gmelinii), Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus). Kiek derlingesnėse augimvietėse geltonus graižus kelia kalninė arnika (Arnica montana), žydi penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster), raudonuoja tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens) žiedynai. Dzūkijos šilai yra Europos mastu svarbiomis lėlio (Caprimulgus europaeus), ligutės (Lullula arborea), tetervino (Lyrurus tetrix) buveinėmis. Pavasarėjant naktimis netyla pelėdos lututės (Aegolius funereus) pupsėjimas ar ataidi gūdus didžiojo apuoko (Bubo bubo) šauksmas.

Žymiai gausesnis ir įvairesnis paukščių pulkas susitelkęs šilus vagojančių upių ir upelių, telkšančių ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiais. Nenustebsi tokiose vietose juodąjį gandrą (Ciconia nigra), erelį rėksnį (Aquila pomarina), vapsvaėdį (Pernis apivorus), pilkąją meletą (Picus canus) ar kitą retesnį paukštį aptikęs. Parko ąžuolynuose išliko vienas rečiausių Lietuvos žinduolių – didžioji miegapelė (Glis glis). Miškuose puošnius žiedus kelia plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), daugiametė blizgė (Lunaria rediviva), raudonasis garbenis (Cephalanthera rubra). Čia yra viena iš nedaugelio mūsų krašte virgininio varpenio (Botrychium. virginianum) buveinių. Miškuose yra susitelkusios ir daugumos saugomų grybų bei kerpių radimvietės.

Skroblaus bei Grūdos slėnių pievose – tikra gegužraibinių augalų karalystė. Pavasarį pirmiausiai žiedus iškelia plačialapė gegūnė (Dactylorhiza majalis). Vėliau pražysta baltijinė (Dactylorhiza baltica), dėmėtoji (Dactylorhiza maculata) gegūnės. Skroblaus kalvų šlaituose yra viena iš didžiausių Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės (Orchis ustulata) augimviečių, čia gausu ir melsvojo gencijono (Gentiana cruciata), didžiažiedės juodgalvės (Prunella grandiflora). Sausose paupių ganyklose ir smiltpievėse tikras rojus bitiniams plėviasparniams -gauruotąjai skolijai (Scolia hirta), katilėlinei (Andrena curvungula) ir ilganosei (Andrena nasuta) smėliabitėms, Semionovo kamanei (Bombus semenoviellus). Gerai įšildomus atvirus upių šlaitus pamėgo daug retų drugių rūšių – raudonsparnė meškutė (Thyria jacobaea), raudonžiedis (Zygaena ephyaltes) ir pietinis (Z. angelicae) marguoliai, Pievose dar išgirsi griežlės (Crex crex) kreksėjimą, neįmantrią putpelės (Coturnix coturnix) giesmę.

Dzūkijos nacionaliniame parke pelkių nedaug. Kur upelio slėnis užpelkėjęs, ežeras nusekęs ir pelke virtęs. Didžiausi pelkių plotai plyti ties Musteikos kaimu, Skroblaus, Kempės upelių slėniuose. Musteikos pelkynuose ir teterviną ar net kurtinį (Tetrao urogallus) sutiksi, gervės (Grus grus) kurliavimą išgirsi. Net keliose vietose šaltiniuotose žemapelkėse rudeniop geltonuoja pelkinės uolaskėlės (Saxifraga hirculus) žiedai. Aukštapelkių duburiuose driekiasi patvankinio pataisiuko (Lepidotis inundata) stiebeliai, o tarpinėse pelkėse slepiasi dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) ir pelkinė laksva (Hammarbya paludosa). Pelkių buveinėse sutinkamos ir retos samanų rūšys – žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus), kreivoji drikša (Homomallium incurvatum), pūkuotoji apuokė (Trichocolea tomentella).

Parkas pasižymi upelių ir upių gausa bei įvairove, tačiau ežerai mažyčiai, miškuos prasmegę. Sraunias ir stačiašlaites Ūlos bei Merkio pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys (Alcedo atthis). Nemuno saloje peri mažoji žuvėdra (Sterna albifrons). Migracijos metu neretai galima pamatyti ir jūrinį erelį (Haliaetus albicilla) ar erelį žuvininką (Pandion haliaetus). Šaltiniuotoje Merkio pakrantėje stiebiasi metrinis didysis asiūklis (Equisetum telmateia), o prie Nemuno galima pamatyti į akį nekrentančius labai reto gelsvojo pūkelio (Gnaphalium luteoalbum) žiedelius. Merkio baseino upės yra Europos mastu svarbios buveinės mažajai nėgei (Lampetra planeri) išsaugoti, čia dar nereta ūdra (Lutra lutra).

Sakytumei, kad patys rečiausi Parko paukščiai išsislapstę atokiuose miškuose ar sunkiai praeinamuose raistuose. Tačiau bene įdomiausi yra giriose kiurksantys maži kaimeliai su unikalia šiam kraštui sparnuota gyvastim. Beveik kiekvienam giriniam kaime galima išgirsti čaižų žaliosios meletos (Picus viridis) riksmą ar melodingą kukučio (Upupa epops) upsėjimą. Tikra Parko kaimų puošmena yra žalvarnė (Coracias garrulus). Tačiau nūnai kaskart vis mažiau ir mažiau šių paukščių. Sodybų pakraigėse nakvoja ir retos šikšnosparnių (Chiroptera) rūšys.

Leave a Comment