Džeimsas Kukas

Džeimso Kuko portretuose dažniausiai vaizduojamas nuolatinis atributas – žemėlapis. Jis guli jam ant kelių, jis prieš jį ant stalo arba laiko susuktą rankose… Geografinis žemėlapis iš tiesų buvo nuolatinis kapitono Kuko gyvenimo palydovas. Jis lenkdavosi prie jo, norėdamas nustatyti savo laivo kursą, išmatuoti atstumą, kurį laivas nuplaukė per dieną… Ir dar norėdamas pažymėti žemes, kurių iki tol žemėlapyje nebuvo buvę.

Dž. Kukas gimė labai vargingoje, samdinio šeimoje. Buvo devintas vaikas. Nuo septynerių metų padėjo tėvui. Tik sulaukęs trylikos metų, kaimo mokykloje susipažino su gramatikos ir aritmetikos pradmenimis – lig tol visiškai nemokėjo skaityti. 17 metų jis pradėjo mokytis pas vieną pirklį. Čia pirmą kartą išvydo jūrą. Neilgai ėjo mokslus. Po pusantrų metų ryžosi tarnauti burlaivyje, vežiojusiame akmens anglį. Nuo tada prasideda Dž. Kuko gyvenimas susietas su jūra. Jis tampa kapitono padėjėju, vėliau užsirašo savanoriu į Didžiosios Britanijos karinį laivyną, gauna kapitono laipsnį ir t.t.

Dž. Kukas buvo apsigimęs jūrų keliautojas ir puikus vadas. Anglų jūreiviai, kuriems teko laimė plaukioti jo vadovaujamiems, tiesiog jį dievino. Ne taip, kaip kiti karininkai, Dž. Kukas laikė jūreivį ne mechanizmu, vykdančiu įsakymus, bet žmogumi. Jis ir pats kadaise buvo jūreiviu, kol nuėjęs sunkų kelią, nuo apatinio denio – atsidūrė ant kapitono tiltelio.

Pirmoji kelionė

1796 metų rugpjūčio 26 dieną laivas išplaukė iš Plimuto uosto. Sėkmingai perplaukę Atlanto vandenyną sustojo Rio de Žaneire. Pasiekę Ugnies Žemę buvo užklupti audros. Todėl joje išsilaipino. Čia pirmą kartą susitiko su šios žemės aborigenais. Dž. Kukas dienoraštyje užfiksavo labai vertingus duomenis: jų gyvenimo būdą, elgesį ir kitus bruožus, be to, rinko daiktus: ginklus, aprangą, apavą, namų apyvokos reikmenis, papuošalus ir kt.

1797 metų balandžio 13 dieną sustojo prie Taičio salos ir atliko astronominius visų Veneros fazių praslinkimo pro Saulės diską stebėjimus. Po to išplaukė ieškoti Pietų žemyno. Plaukiodamas į pietus ir į vakarus, pagaliau atrado žemę. Tolumoje matėsi aukšti kalnai. Vėliau įsitikino, kad tai didelė sausumos dalis, tačiau taip ir nežinojo ar tai sala, ar žemynas. Pasiekęs šiaurinį šios teritorijos galą Dž. Kukas suprato, kad tai Tasmano atrastoji Naujoji Zelandija. Dž. Kukas apiplaukė šiaurinę Naujosios Zelandijos salą ir atrado mažą sąsiaurį, kurį pavadino Karalienės Šarlotos vardu (dabar Kuko sąs.).

1770 metais laivas paliko salas ir ruošėsi plaukti į vakarus, tačiau stiprus vėjas nubloškė jį toli į šiaurę ir po kelių dienų anglai pamatė žemę. Dž. Kukui ji atrodė patraukli – kalvas ir kalnų keteras keitė lygumos ir slėniai su pievomis, augo miškai. Plaukiant pakrantėmis Dž. Kukas labai kruopščiai viską žymėjo žemėlapyje ir naujiems objektams suteikdavo savus pavadinimus.

Už Pietų atogrąžos anglai įplaukė į vandenis, apjuostus Didžiojo Barjerinio rifo. Užplaukus ant vieno rifo laivą teko ilgai remontuoti. Plaukiodama labai sunkiomis sąlygomis, įgula pagaliau pamatė Jorko kyšulį ir įplaukė į Toro sąsiaurį. Nebebuvo jokių abejonių, kad ekspedicija plaukė rytiniu Naujosios Olandijos (Australijos) pakraščiu ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu. Tolimesnė kelionė buvo sunki. Nuo drugio mirė 31 žmogus.

1771 metų liepos 13 dieną laivas sugrįžo į Angliją, per trejus metus apiplaukęs pasaulį. Ištyrė A. Tasmano atrastą Naująją Zelandiją. Dž. Kukas įrodė, kad tai sala, o ne Pietų ašigalio kyšulys.

Antroji kelionė.

1772 metų liepos 13 dieną prasidėjo antroji Dž. Kuko ekspedicija. Ši kartą Dž.Kukas vadovavo dviems laivams – „Resoliution” ir „Endeavour”. Šį sykį jis iš karto pasuko link Atlanto vandenyno aukštųjų pietinių platumų. Gruodžio 10 d. laivai sutiko pirmuosius plaukiojančius ledus; netrukus pradėjo pasitaikyti ir didelių ledo laukų. Lėtai, sunkiai laviruodami tarp didelių ledkalnių, Dž. Kuko laivai plaukė į pietus.

1773 metų sausio 17 dieną pirmą kartą jūrų kelionių istorijoje Kuko laivai perplaukia Pietų poliaratį ties 39°35′ r. ilg. Tačiau toli nuplaukti Antarkties vandenimis nepasisekė. Tą pačią dieną Dž. Kukas užrašė: „6 valandą 45 minutės prie 57°15′ pietų platumos mus sustabdė neįveikiama kliūtis. Pietuose, kiek užmatė akys, jūrą dengė ledai, ir niekur nebuvo laisvo kelio… Įlipęs į grotstiebį, aš apžvelgiau jūrą ir įsitikinau, kad pietryčiuose nematyti galo šiems ledo laukams. Tarp ledų plaukiojo banginiai…”

Ekspedicijos vadovas priėmė sprendimą – laikinai atsitraukti. Laivų įguloms reikėjo pailsėti, nes nuo to laiko, kai paliko Gerosios Vilties kyšulį, nebuvo matę žemės. Pusantro mėnesio laivai prastovėjo įlankoje prie pietvakarinės Naujosios Zelandijos krantų.

Vasarą ekspedicija dirbo toliau, o spalio mėnesį laivas „Resoliution” vėl išplaukė į šaltuosius Antarkties vandenis. Visus kankino baisus šaltis. Laivą vairuoti buvo labai sudėtinga. Gruodžio 23 dieną Dž. Kukas vėl atsitraukė. Bet 1774 metų sausio 11 – ąją, tarsi sukaupęs jėgas naujai aukštųjų platumų atakai, sausio 26 dieną perplaukė Pietų poliaratį trečią kartą. Įgula rodė didvyriškumo stebuklus, valdydama baisiame šaltyje bures. Po keturių dienų laivas pasiekė 70°10′ p. pl. Į tokias dideles aukštumas Dž. Kukas dar nė karto nebuvo nuplaukęs. Tačiau toliau kelio nebebuvo – Dž. Kukas nusprendė pasukti atgal. Tačiau tikslas buvo visai netoli – iki Antarktidos buvo likę tik 200 km.

Pasukęs atgal laivas nuplaukė ieškoti naujų žemių. Dž. Kukas aprašė Velykų salas, atrado ir aprašė Naujosios Kaledonijos, Georgijaus, Sandvičo salas.

Antroji Dž. Kuko kelionė baigėsi 1775 metų liepos 29 dieną. Ji truko trejus metus ir šešiolika dienų.

Trečioji kelionė.

1776 metų liepos 14 dieną kapitonas Džeimsas Kukas leidžiasi į savo trečiąją kelionę. Jis vėl pabuvojo Naujojoje Zelandijoje, nuplaukė iki Aliaskos, padarė nemažai naujų atradimų, pažymėjo žemėlapyje didžiausių Havajų salyno Havajų salą. Tai buvo paskutinis didžiojo jūrų keliautojo atradimas. Čia, Havajų saloje, Dž. Kukas žuvo. Viename iš kivirčų, kilusių tarp anglų ir vietinių gyventojų, anglai apšaudė ir nužudė kelis gyventojus. Tada minia užpuolė ir nužudė Dž. Kuką bei kelis jo bendrakeleivius. Tai atsitiko 1779 metų vasario 14 dieną. Dž. Kukui ką tik buvo sukakę penkiasdešimt metų…

Dž. Kuko nuopelnai geografijai didžiuliai. Jis pažymėjo žemėlapyje Draugijos salas ir Didįjį Barjerinį rifą, Naujosios Kaledonijos, Norfolko salas, Pietų Sandvičo, pietrytines Havajų, Pietų Georgijaus salas… O jo atminimui ir didžiulių geografinių nuopelnų garbei tame pačiame žemėlapyje vėliau daug kartų – daugiau kaip dvidešimt – minimas jo vardas. Naujoje Zelandijoje Pietų saloje yra Kuko kalnas, yra du Kuko salynai Ramiajame vandenyne, Kuko įlanka prie Aliaskos krantų, Kuko sąsiauris tarp Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salų…

Dž. Kuko pradėtą darbą užbaigė rusų tyrinėtojai Fadejus Belingshauzenas ir Michailas Lazarevas. 1821 metais sausio 15 dieną jie atrado Pietų žemyną – Antarktidą.