Didžioji Kinų Siena

Didžioji Kinų Siena
Didžiausias kada nors žmogaus sumanytas statinys driekiasi 2150 mylių per Kinijos teritoriją, rangydamasis kaip gyvatė per kalnus ir slėnius, savo forma primindama drakono kūną.
Didžiąją kinų sieną milijonai kareivių ir darbininkų statė daugiau negu 1800 metų. Siena tęsiasi nuo Geltonosios jūros netoli Pekino iki Nefrito vartų Dziajuguane. Čia buvo riba, ties kuria baigėsi kinų įtaka ir prasidėjo Vidurinės Azijos dykumos. Siena suformavo ribą tarp kinų civilizacijos ir barbarų šiaurėje, ties kuria kinų kultūros skleidimasis galiausiai išseko. Ten, už sienos, kalnuose irr dykumose sunkiai pragyvendami klajoja nomadai. Amerikiečių mokslininko Aueno Latimoro žodžiais tarent terent, Kinų siena – “pati kolosaliausia žmonijos atžyma”.
Siena statyti pradėta pirmojo Imperatoriaus Čino Ši Huang-di, karevusio, kol pagaliau 221 m. pr. Kr. suvienijo Kiniją, valdžios metais. Iki tol, gerokai anksčiau čia buvo mažesnių sienų., kurias pasistatė vietiniai valdovai. Daugumą jų sunaikino Činas Ši Huang-di. Jis įtvirtino žiaurią ir efektyviai valdomą imperiją, su veikiančia baudžemojo teisingumo sistema, nauju kelių tinklu ir biurokratija, kontruoliuojančia žmogaus gyvenimąją vietą ir nustatinėjančia, kiek toli jiis gali keliauti. Su nusikaltėliais elgtasi griežtai, o nenorintys dirbti buvo imami į kariuomenę ir siunčiami į tolimiausius imperijos kampelius. Tai ir buvo tie žmonės – pirmieji statytojai to, ką dabar vadiname Didžiąją siena.
Pagal amžininkų parašytas istorines knygas, Činas pasiuntęs 300000 žmonių armiją pr

riešakyje su vyriausiuoju generolu Meng Tianu malšinti barbarų šiaurėje ir statyti nužyminčios teritoriją sienos, panaudojant natūralias kliūtisir perėjas, ir tuo būdu suformuoti nepereinamą barjerą.
Didesnė dalis sienos, kurią regime šiandien, deja, yra gerokai vėlesnės statybos, Mingų dinastijos laiku ( 1368-1644 m. ). Tų laikų sienos statybos tikslas buvo toks pat, kaip činų – užkirsti kelią invazijoms iš šiaurės ir aiškiai pažymėti imperijos ribas. Labiausiai apsaugota Mingų dinastijos sienos atkarpa išsidėsčiusi tarp Pekino ir jūros. Tai 400 mylių ilgio plytų ir akmens mųras, besidriekentis rytų kryptimi per Jenšano kalnų keteras iki Šanchajaus.
Tarp minėtų dviejų perijodų kiti Kinijos valdovai taip pat įsiamžino sienos statyboje, versdami milijonus darbininkų triųsti prie atskirų sienos atkarpų. Činas Ši Huang-di panaudojo sienos statyboms savo armiją bei pusę milijono valstiečių. Praslinkus daugiau kaaip 600 metų, 446 m. Taipingas Džendziunas sutelkė 3000000 darbininkų naujos sienos atkarpos statybai, o Tianas Bao 555 m. šiam darbui jėga užverbavo 1,8 milijono valstiečių.
Buvo periodų, kuomet dėmesys sienai sumažėdavo; Tangų dinastijos valdymo metais (nuo 618 m.) manyta, kad geriausias gynybos būdas yra ataka ir verčiau sukurti stiprią armiją, negu tvirtinti sieną. Tačiau, kai į valdžią atėjo Mingai, gynybos reikaluose siena atgavo prioritetą. Taigi siena, kurią matome šiandien, yra milijonų žmonių triųso vaisius, įkūnijantis vieningą idėją.
Sienos statybai naudotos medžiagos: žemės, akmenys, rąstai, čerpės, o Mingų di
inastijos valdymo metais ir plytos. Kadangi transportavimas buvo sudėtingas, stengtasi panaudoti vietines statybines medžiagas: akmenis iš aukštikalnių; žemes iš lygumų; smėlį, skaldą ir tamarisko šakeles iš Gobio dykumos; ąžuolus, pušis ir egles iš miškų aplink Liadongą šiaurės rytuose. Dauguma šių medžiagų nebuvo ilgalaikės, todėl tik akmens ir plytų – čerpių sienų atkarpos išliko. Mingų dinastijos valdymo metais vietoja buvo statomos degimo krosnys plytoms ir čerpėms, taip ir kalkėms, naudotoms plytų surišimui, gaminti.
Statybines medžiagas nešiojo žmonės – ant nugarų ar naščiais. Kartais darbininkai sustodavo į eilę, sudarydami gyvą grandinę, ir perdavinėdavo akmenis ir plytas iš rankų į rankas į kalno šlaitą. Naudoti ir karučiai, o pernešti krovinį per dideles uolas – gervės ir svertai. Asilai gabeno krepšius su skiediniu ir plytomis. Pasakojama, kad ožiai irgi buvo įkinkyti į darbus – plytos tvirtintos prie jų ragų.
Činų dinastijos laikais sienos buvo statomostaip: pirmiausia išilgai konstrukcijos linoijos iš polių ir lentų buvo padaromos formos, o po to jas pripildydavo žemių; supylus 3-4 colius storio žemės sluoksnį, jis būdavo mediniais plaktukais kietai suplūkiamas, ir tik po to pilamas kitas sluoksnis.
Panašiai buvo dirbama ir Mingų valdymo laikais, tik čia vienas po kito klojami sluoksniai buvo storesni – maždaug apie 8 colių. Ši technika Kinijoje buvo ištobulinta, kadangi ji dažnai naudota, namų sienas.
Statant plytų ir akmenų mū
ūro sienas, pirmiausia būdavo išlyginamas žemės paviršius, po to pamatams suformuoti viena eile sluoksniais buvo klojami plokšti akmens luitai. Tada sienos fasadai buvo statomi iš akmenų, o tarpas tarp jų užpildomas smulkiais akmenukais, skalda, kalkėmis ir žemėmis. Kai jau sienos aukštis būdavo pakankamas, jos viršus būdavo užbaigemas lygiu plytų sluoksniu. Tose sienos atkarpose, kur nuolydis būdavo daugiau nei 45 laipsniai, iš plytų buvo formuojami laiptai.
Labiausiai stebinanti Didžiosios sienos ypatybė yra ta, kad sumaniai buvo išnaudoti gynybiniai žemės paviršiaus privalumai, siena išrangyta kalnų keteromis taip, kad eitų per aukščiausią kalno tašką.
Svarbiausiuose taškuose buvo statomi fortai ir stebėjimo bokštai. Tie taškai – tai vietos, ties kuriomis priešo atakos buvo labiausiai tikėtinos dėl natūralių gamtos sąlygų – kalnų tarpeklių, kelių sankryžų, upių vingių lygumose. Tangų dinastijos laikų enciklopedijoje rašoma: “Signaliniai bokštai turi būti statomi lemiamuosia aukštikalnių taškuose ar ties sankryžomis lygumose”.
Nežiūrint to, kad sienos funkcija buvo grynai utilitarinė gynybinė, dauguma jos architektūros detalių bylojo apie tikrą stiliaus pajautimą. Puikios bokštų, vartų ir fortų detalės atspindi plačią architektūrinių stilių įvairovę.
Paliai sieną buvo ir šventyklų, o taip pat arbatinių bei laikrodžių bokštų.
Pati siena yra 22-26 pėdų aukščio, jos pagrindas yra vienodo pločio, o į viršų siena siaurėja iki maždaug 16 pėdų pločio viršuje. Maždaug kas 200 jardų ki
inų pusėje prie sienos buvo įrengiami priėjimai prie laiptų, kuriais buvo galima užlipti ant siunos viršaus. Sienos viršus tarnavo ne tik kaip gynybos linija, bet ir kaip takas, įgalinantis karius greitai judėti išilgai sienos – petys į petį dešimt vyrų atakos metu galėjo atskubėti į pagalbą įgulai.
Vidinis sienos kraštas turi 3 pėdų parapetą, sumažinantį riziką nukristi žemėn. Išorinis sienos kraštas – dantytas, apsisaugojimo dėlei turi iki 6 pėdų aukščio dantis. Kas 100-200 jardų sienai sutvirtinti buvo pastatyti kontraforsai, kurių viršuje įrengtos platformos buvo patogi vieta kareiviams apšaudyti sienomis lipančius priešus.
Vienodais atstumais buvo išdėstytos tvirtovės – 2-3 aukštų statiniai, kuriuose gyveno kareiviai. 30-40 pėdų aukščio ir 120-180 kvadratinių pėdų ploto tvirtovių viršuje buvo aikštelės, kurių pakako, kad būtų galima šaudyti iš pabūklų. Kiekvienos tvirtovės įgulą sudarė nuo 30 iki 50 kareivių, vadovaujamų viršilos.
Antpuoliu prasidėjus, kareiviai naudodavo gerai išlavintą signalų sistemą, leidžiančią tiksliai apibūdinti atakos pobūdį.
Viena signalinė ugnis ir viena pabūklo salvė reiškė, jog puola nuo 2 iki 100 kareivių; dvi signalinės ugnys ir dvi pabūklų salvės – iki 500 ir taip toliau iki 5 signalinių ugnių ir 5 pabūklų salvių, kas reiškė, jog teks atlaikyti virš 10000 priešo kareivių ataką.
Taikesniais laikais kareiviai dirbdavo netoliese esančiuose laukuose, kad apsirūpintų maistu. Jie ėjo sargybą ir kontroliavo prekes gabenančių ir sieną kertančių pirklių judėjimą. Sienos remontas taip pat buvo kareivių pareiga – jie gaudavo griežtas instrukcijas, kaip ją remontuoti. Jų ginklus sudarė parakas, išrastas Mingų dinastijos valdymo metu ir naudotas įvairių tipų granatoms. Tikros artilerijos tada dar nebuvo, todėl apgulties metu buvo naudojami arbaletai ir tam tikra Romėnų katapultų atmaina dideliems akmenims tolesniais atstumais svaidyti. Mūšiuose “akis į akį” efektyviai naudoti kardai, ietys ir vėzdai, kovose dalyvaudavo ir kavalerija.
Sienos ilgis, kuris, kaip buvo skelbiama Mingų dinastijos laikais, buvo 10000li (4000 mylių), buvo padalintas į devynias karinias zonas, kėkvienai iš jų vadovavo generolas. Prasidėjus antpuoliui, visiems devyniems generolams vadovaudavo Karo ministras. Kiekviena karinė zona turėjo savo štabą mieste šalia sienos arba svarbesniame forte ir turėjo gerą ryšį su sostine. Savo klestėjimo metais ši sistema veikė pakankamai gerai.
Iki Mingų dinastijos siena buvo vienintelis dalykas, saugojęs kinus nuo Mongolų ordų, XIII amžiaus pradžioja, valdant Čingischanui, pradėjusių kurti savo imperiją. Nepaisant, kad jų armija buvo negausiir kukliai ginkluota, mongolai savo žiaurumu sugebėjo pralaužti Didžiąją sieną ir užkariauti kiniją. Į 13 amžiaus pabaigą jų imperija jau driekėsi didžiausiu ruožu per Aziją ir Europą, nuo Korėjos iki Lenkijos ir Vengrijos šiaurėje ir nuo pietų Kinijos iki Turkijos pietuose.
Čingischano anūkas didysis imperatorius Kublachanas, imperatoriumi tapęs 1260 m., Kiniją valdė labai sumaniai. Tačiau po jo mirties Mingolijos imperija pradėjo byrėti, ir galiausiai mongolai buvo nustumti atgal už sienos likučių, ir Džu Jandžangas padėjo pagrindą Mingų dinastijai.
Taigi nėra nieko stebėtino, kad ypatingas dėmesys buvo sutelktas į sienos sustiprinimą, kaip į vienintelį būdą užkirsti kelią kitam sėkmingam mongolų puolimui. Džu nusiuntė devynis savo sūnus į šiaurę, kad jie vadovautų devyniems sienas ginantiems garnizonams. Buvo statoma vis daugiau ir daugiau įtvirtinimų. Sienos statyba tesėsi per visą Mingų dinastijos valdymo metą, ir didžioji dalis šiandien išlikusios sienos iškilo kaip tik šiuo periodu, 1368-1644 metais.
Pamatę tokį milžinišką Kinų statinį, europiečiai negalėjo juo nesusižavėti. Daktaras Džonsonas buvo ypač entuziastingai nusiteikęs ir norėjo išvysti sieną savo akimis. Vieną dieną daktaro biografas Džeimsas Bosvelas užsiminė jam, kad taip pat norėtų nuvykti prie sienos, jeigu jam nereikėtų rūpintis savo vaikais. Tada Džonsonas jam atsikirto: “Sere, nuvykęs ten, jūs suteiktumėte savo vaikams galimybę tapti įžymybėmis. Jūsų entuziazmo ir žinų troškimo šlovės dalis tektų ir jiems. Visais laikais jie būtų gerbiami kaip vaikai žmogaus, kuris savo akimis matė Didžiąją Kinų Sieną. Sere, aš kalbu visai rimtai.”
1909 m. amerikiečių rašytojas Viljamas Edgaras Geilas buvo vienas iš pirmųjų Vakarų gyventojų, kuris parodė didžiulę ištvermę ir nukialiavo išilgai visos sienos.
Jis pareiškė, kad sienos statytojai pralenkė net beprasmį Europos militarizmą. Devintąjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį kasmet per 4 milijonus žmonių yra sekę Geilo pėdeomis, tačiau dauguma jų pasiryžo tik lengvai ekskursijai iš Pekino gerai apsaugota sienos atkarpa.

Leave a Comment