Vandenynų geografija
REFERATAS
Gamtinė-geografinė ir ekonominė- teisinė vandenyno charakteristika
UŽDUOTIS: ARKTIES VANDENYNO PJŪVISNr. 12 (nuo 165º r. ilg. iki 15º v. ilg, TS stotis 87º š. pl.)
KOMPLEKSINIS ĮVERTINIMAS
Turinys
1 Įvadas ……………………………………………………………………………………………………………..2psl.2 Arkties vandenyno akvatorijos gamtinis – geografinis apibūdinimas……………………….3psl.3 Tiriamo pjūvio gamtinių (dugno) terpių analizė…………………………………………………….4psl. 3.1. Geografiniai elementai………………………………………………………………………………….4psl. 3.2. Geomorfologinis dugno apibūdinimas……………………………………………………………5psl. 3.3. Tektoniniai (geologiniai) elementai………………………………………………………………..7psl 3.4. Krantų tipai………………………………………………………………………………………………….8psl. 3.5. Sedimentacinės sąlygos ir dugno nuosėdos……………………………………………………..9psl.4 Klimato veiksnių ir sezoninė oro cirkuliacija…………………………………………………………9psl.5 Hidrologinė vandens storymės dviejų metų laikotarpių kaita………………………………….11psl. 5.1. Temperatūrų pasiskirstymas………………………………………………………………………… 11psl. 5.1.1. Žiemos ir vasaros laikotarpių…………………………………………………………………. 11psl. 5.1.2. TS stoties vertikalaus pjūvio temperatūros analizės žiemos ir vasaros laikotarpio…………………………………………………………………………………………………………… 12psl. 5.2. Žiemos ir vasaros laikotarpių druskingumo kaita…………………………………………….13psl. 5.3. TS stoties vertikalaus pjūvio druskingumo analizė………………………………………….13psl.6. Ekosistemos įvairovė bei užteršimo aspektai tiriamajame pjūvyje………………………….. 14psl.7. Jūrų ir oro transportas, turizmas ir žvejyba……………………………………………………………15psl.8. Išvados…………………………………………………………………………………………………………….17psl.9. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………..18psl.
1. Įvadas.
Šio referato tikslas – Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje Nr. 12 (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis – Islandija) ir jų įvertinimas. Aprašyti tiriamo pjūvio geografinius, tektoninius, geomorfologinius elementus. Taip pat krantų ir dugno nuosėdų tipus, klimato veiksnius ir sezoninę oro cirkuliaciją.Pats svarbiausias šio referato tikslas kuo detaliau išsianalizuoti hidrologinę vandens storymės sezoninę kaitą: temperatūrą ir druskingumą (žiemos ir vasaros laikotarpio) bei vandens masių struktūrą. Užfiksuoti ir išanalizuoti vandens storymės temperatūrų ir druskingumo sezoninės kaitos sąlygas, izotermų ir izohalinių išsidėstymą pjūvio zonoje bei temperatūros ir druskingumo poveikį Arkties ir Pasaulio vandenynams.Pjūvis yra Šiauriniame Žemės pusrutulyje, detaliau jis prasideda nuo Sibiro, Kolymos žiočių ir driekiasi per Šiaurės ašigalį iki Islandijos( 1 pav). Tam kad išsamiau ir detaliau parašyčiau referatą man neužteko turimos informacijos, tad rėmiausi knygomis, atlasais ir paskaitų konspektais. Šie papildomi informacijos šaltiniai suteikė reikiamos informacijos apie Arkties vandenyną ir mano tiriamą dugno reljefą. Taigi pasirinkau Egidijaus Trimonio „Vandenynų ir jūrų geologija“, analizuojant reljefą pasirinkau ir Algimanto Česnulevičiaus knygą „Geomorfologija“. Tikiuosi informacijos pakaks gana detaliai aprašyti pjūvį ir jį įvertinti. Šis referatas parodys mano savarankiško darbo, paskaitų ir praktikos metu įgytas žinias, mokėjimą jas įsigilinti ir pritaikyti.
1.pav. TIRIAMASIS ARKTIES VANDENYNO PJŪVIS IR TS TAŠKO PADĖTIS
2. Arkties vandenyno akvatorijos gamtinis – geografinis apibūdinimas
Arkties vandenynas – mažiausias žemės vandenynas. Arkties vandenyno plotas – 14 mln. km2. Jis apima didelius plotus aplink šiaurės ašigalį. Šis vandenynas ne visada buvo taip vadinamas. Gausybė plaukiojančių lyčių, o kartais ir ledkalnių, didžiuliai ledo plotai suteikė vandenynui Šiaurės Ledynuotojo vandenyno pavadinimą. Tačiau dabar jis vadinamas Arkties vardu (gr. “arktos” – lokys, Didžiojo Lokio žvaigždynas). Reiškia, Arkties vandenynas – tai šalis, kuri yra po Didžiojo Lokio žvaigždynu, t.y. tolimoje šiaurėje. Riba tarp Arkties ir Atlanto vandenynų eina Grenlandijos ir Norvegijos jūrų, priskiriamų Arkties vandenynui, pietiniu pakraščiu, šiaurinio Deivio sąsiaurio (70º š. pl. dalimi), o su Ramiuoju Arkties vandenyną jungia siauras ir negilus Beringo sąsiauris. Vidutinis vandenyno gylis – 1225m, didžiausias – 5527 m (šiaurės rytinėje Grenlandijos jūros dalyje). Arkties vandenynui priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija. Vandenyne gausu salų – Naujojo Sibiro, Špicbergeno salynas, Naujosios Žemės ir kt. Dėl atšiaurių klimato sąlygų pakrantės ir salos mažai apgyvendintos. Visų vandenyno salų plotas yra apie 4 mln. km2, t.y. daugiau nei trečdalis bendro jo ploto. Nors visos salos neturi būdingų okeaninėms saloms bruožų, o jas sudaro kontinentinio tipo struktūros, geologinė jų sandara ir geomorfologiniai bruožai labai įvairūs. Dalis salų jaunos ir sudarytos iš dar labai silpnai konsiliduotų kvartero nuosėdų (Kolgujevo, Novosibirsko ir kt.).
Jūros arba įlanka Plotas, tūkst..km2 Gylis, m
Vidutinis DidžiausiasBarenco 1424 222 600Norvegijos 1340 1735 3970Grenlandijos 1195 1641 5527Rytų Sibiro 913 54 915Karos 883 111 600Hadsono įlanka 848 91 258Laptevų 662 533 3385Čiukčių 595 71 1256Bafino 530 804 2414Boforto 481 1536 3749Baltoji 90 67 350Linkolno 38 289 582Būdingiausia Arkties vandenyno ypatybė – ledynai, kurie čia susidaro dėl žemos temperatūros ir palyginti nedidelio paviršinio vandens druskingumo, nes vandenį nugėlina iš žemynų sutekančios vandeningos upės. Tačiau pastarąjį dešimtmetį ledas labai suplonėjo ir, jei klimatas ir toliau šiltės, vasarą gali visai ištirpti. Arkties vandenynas yra aplink Šiaurės ašigalį ir dėl savo silpno ryšio su kitais vandenynais turi atšiaurų kontinentinį klimatą. Daugumos salų paviršių dengia ledas: Grenlandijoje – apie 84% (ledo kupolo storis siekia 3400 m) paviršiaus, Špicbergene ir Šiaurės Žemėje – iki 90%. Ledynai kasmet pateikia daugybę ledkalnių (daugiau nei 10 tūkst. vien iš Grenlandijos), daug jų išplukdoma į Atlanto vandenyną.
3. Tiriamo pjūvio gamtinių (dugno) terpių analizė3.1. Geografiniai elementaiMano pjūvis(1 pav) driekiasi nuo Kolymos upės žiočių. Upė susidaro susiliejus Ajan Jurio ir Kulu upėms, prasidedančioms Ochotsko – Kolymos kalnyne. Ties Ambarčiku įteka į Rytų Sibiro jūros , Kolymos įlanką. Nuo gegužės vidurio iki rugsėjo mėnesio upė patvinksta. Per metus nuneša 5,5 mln m3 vandens. Ledai laikosi nuo rugsėjo pabaigos – spalio iki gegužės mėnesio pabaigos – birželio pradžios. Ši upė labai svarbi Rusijos šaliai, nes Kolymos upės žiotyse yra išgaunama ir aukso.Toliau pjūvis tęsiasi per Šiaurės ašigalį, Žemės sukimosi ašies susikirtimo su jos paviršiumi taškas Šiaurės pusrutulyje. Ištisus metus aplink Šiaurės ašigalį dreifuoja pako ledai, o oro vidutinė temperatūra žiemą apie –40 ºC, vasarą apie 0 °C. 186 paras (dėl refrakcijos 193 paras) trunka poliarinė diena, kitą metų dalį – poliarinė naktis. Patyrę mokslininkai mano, kad šiaurės ašigalio be ledo, tikimybė šiais metais peraugo 50 procentų. Storas šiaurės ašigalio ledo sluoksnis susidaro per daugelį metų, bet pastaruoju metu jo vis mažėja ir jį keičia per metus susidaręs gerokai plonesnis ledo sluoksnis. Šis sluoksnis vasaros metu dažniausiai ištirpsta, o palydovų duomenys rodo, kad šiais metais jis tirpsta dar greičiau, negu pernai – kai buvo pastebėtas rekordinis vasarinio ledo sumažėjimas. Net inuitai (eskimai), gyvenantys prie Bafino jūros, praneša, kad ten esantis jūros ledas ima skilti gerokai anksčiau, negu įprasta ir skyla net tose vietose, kur niekada neskildavo. Pjūvis kerta nedidelį Grenlandijos pusiasalį ir tęsiasi per Grenlandijos jūrą. Grenlandija, didžiausia sala pasaulyje, išlaiko pirmykštę ledinę prigimtį. Vietiniai Grenlandijos gyventojai vadina ją Kalaallit Nunaat, kas jų vietine inuitų (eskimų) kalba reiškia “žmogaus ranka‘‘. Didžiuma salos yra už Šiaurės poliaračio. Godusis vikingas Erikas Rudasis daugiau kaip prieš tūkstantį metų pavadino salą visiškai nederamu Grenlandijos (danų kalba – Gronland) vardu privilioti tėvynainiams, kad čia kurtųsi. Jam pavyko įtikinti keturis šimtus žmonių kolonizuoti salą, pasiimant kartu į ją žmonas ir vaikus, įrangą ir gyvulius. 986 metų vasarą vikingų laivai pasiekė krantus vietovėje, dabar žinomoje kaip Eriksfjordas (Ericsfjord), netoli Narsarsuarko (Narssarssuarq), kur leidžiasi lėktuvai iš jų tikrosios tėvynės. Būtent čia, šioje nesvetingoje žemėje, buvo įkurta pirmoji gyvenvietė. Nuo šiaurės iki pietų sala siekia 2655 km ilgio, bet išgrįsto kelio yra tik šiek tiek daugiau nei 16 km. Daugiau kaip keturis penktadalius Grenlandijos dengia ilgalaikis ledo klodas, kurio giliausias sluoksnis siekia apie 2438 m. Iš paukščio skrydžio Grenlandija atrodo balta ir šalta, nelyginant Šiaurės ašigalis. Stovint ant ledo kepurės, matyti bazalto uolienų sluoksniai, prasiveržę pro storą ledo sluoksnį. Tai tik įrodo, jog šis ledas susidarė ant kietos žemės, priešingai nei ledo paklodė Šiaurės ašigalyje.Tiriamas pjūvis užsibaigia ties Islandijos šiaurinę dalim. Islandija – viena mažiausių ir atokiausių pasaulio šalių, įsikūrusi tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų. Ledo ir ugnies šalis, verčianti džiaugtis jos grožiu ir kiekvieną dieną nerimauti dėl oro sąlygų kaitos. Geologiniu požiūriu Islandija yra vulkaninė sala, Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma Europos žemyno dalimi. Sala yra virš tektoninių plokščių sandūros ir karštojo taško, todėl joje yra nemažai ugnikalnių –Hekla, Katla, Askja, Grímsvötn, Hvannadalshnúkur(aukščiausia šalies viršūnė).
3.2. Geomorfologinis dugno apibūdinimasIlgą laiką buvo manoma, kad okeanų baseinai – tai plokščios abisalinės lygumos, kuriose kaupiasi terigeninės nuogulos. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai parodė, kad taip nėra. Geofiziniai tyrimai, echolotavimas, gręžiniai parodė, jog vandenyno dugnas turi labai įvairų ir sudėtingą reljefą. Pasinaudojant hipsografine kreive, vandenynų baseinuose galima išskirti keturias elementų grupes: kontinentinį šlaitą, vandenyno duburius, vidurokeaninius kalnagūbrius, giliavandenes įdubas. Kontinentinis šlaitas apima palyginti siaurą vandenyno duburius juosančią juostą. Paprastai šlaito plotis neviršija 150 m, tačiau čia žymūs gylio pasikeitimai – daugiai kaip 2000 m. Daugelyje vietų kontinentinis šlaitas gana lėkštas – 3 – 6º, tačiau yra vietų, kur polinkis išauga iki 15 ar net 40º. Apatnės kontinentinio šlaito dalys labai lėkštos ir pamažu pereina į abisalines lygumas. Kontinentiniame šlaite kaupiasi iš žemyno atnešamos terigeninės nuogulos, kurios juda šlaitu žemyn. Stačios šlaito dalyse vyksta gana sudėtingi reljefą performuojantys procesai.Abisalinės lygumos turi taip pat gana sudėtingą paviršių. Tik vietomis jos visai plokščios. Daugelyje vietų jos banguotos ar net kalnuotos. Lyguminės dalys – tai plokštės ir platformos. Jų sandūros labiau raukšlėtos.Sudėtingu reljefu pasižymi ir vidurokeaniniai kalnagūbriai. Daugelio tyrinėtojų nuomone, tai lūžio zonos , kur vyksta litosferos plėtimasis (sprendingas). Ryškiausias kalnagūbrys yra Atlanto vandenyne, besitęsiantis nuo Grenlandijos iki Antarktidos. Šių kalnagūbrių plotis apie 3000 km, aukštis iki 4km. Kalnagūbriai (mano pjūvyje, tai Islandijos pakiluma) gausiai suskaidyti skersinių lūžių, o išilgai centrinės ašies tęsiasi gili (iki 2 km) ir plati (20 – 60 km) sprūdžių juosta. Apskritai vandenynų dugnas turi daug įvairių reljefo formų, kurių nėra sausumoje, tačiau jo tyrimai labai sudėtingi ir brangūs. Busimi tyrinėjimai turėtų pateikti labai įdomios medžiagos , leidžiančios koreliuoti geomorfologinius procesus, vykstančius sausumoje ir Pasauliniame vandenyne.Šlaitas. Arkties vandenynas yra ant Eurazijos kontinento. Mano pjūvis(2 pav) ties Islandija sutampa su seismine sritim, tai paaiškina skersinių tektoninių lūžių gausa prie šiaurinės Islandijos dalies. Eurazijos kontinento šlaitas vietomis pakopinio profilio, kitur nuožulnus, su daug gylių ir didelių kanjonų. Kontinento papėdė labai ryški reljefe, Grenlandijos jūroje kontinento šlaitas status, kaip ir matyti vandenyno pjūvyje. Nuo 1500 – 2000 m gylyje pereina į siaurą ir nuožulnią kontinento papėdę. Vandenyno guolis. Arkties vandenyno giliavandenių duburių reljefas – tipiškas lygumų paviršius. Jis susiformavo dėl akumuliacijos procesų. Centrinėje Arkties vandenyno dalyje yra Lomonosovo kalnagūbrys, kuris beveik lygiagretus su Arkties gūbriu. Didelis kalnų masyvas su gana stačiais ir silpnai raižytais šlaitais. Išskirtinis Lomonosovo kalnagūbrio savybė ta, kas jame nėra nė vieno kertančio skersinio slėnio.Šelfas. Rytų Sibiro jūros šelfas turi išlygintų akumuliacinių lygumų pavidalą. Grenlandijos jūros šelfas gerokai gilesnis (200 – 500 m.). Paviršiuje daug povandeninių slėnių, kurie yra fiordų tęsinys, taip pat kartais yra aptinkama ir įvairios formos glacialiniams šelfams būdingų įdubų ir lovių.Dugno sąskaida, geostruktūra. Arkties vandenyno dalį sudaro povandeninis kontinentų pakraštys – 74,6 % , iš jo šelfui tenka 50,3 %, vandenyno guolis – 22,4 %, vandenyno vidurio kalnagūbriai – 3 %, o pereinamajai zonai būdingų struktūrų nėra.Arkties baseine didžioji dugno ploto dalis yra ant povandeninio pakraščio, turintis kontinentinio tipo Žemės pluta, o kita dalis vandenyno ploto turi sudėtingą geologinę dugno sandarą. Lomonosovo kalnagūbrys išsiskiria menku reljefo raižymu, pagal seisminius tyrimų duomenis, sudarytas iš kelių skirtingų sluoksnių. Po nekonsoliduotų paviršiaus nuosėdų sluoksniu slūso uolienos, turinčios 5,7 – 6,1 km/s seisminių bangų greitį; po jomis aptinkamas „granitinis“ sluoksnis, kuriame bangų greitis 6,3 – 6,4 km/s, o po juo yra bazaltinis pamatas (seisminių bangų greitis – 6,7 – 7,0 km/s). Pagal šią interpretaciją, Lomonosovo kalnagūbrys ir Alfos plynaukštė sudaro geologinį tiltą tarp Azijos ir Amerikos kontinentų. O po giliavandeniais duburiais yra subokeaninio tipo pluta. Tačiau subokeaninė Žemės pluta skiriasi nuo okeaninės dideliu nuosėdinio sluoksnio storiu ir išvis didesniu bendru storiu.
3.3. Tektoniniai (geologiniai) elementaiDaugelyje vietų dugno paviršius yra lygus, monotoniškos platybės – abisalinės lygumos. Kitur jis susidarė dėl Žemės plutos judesių ir procesų bei ugnikalnių veiklos – atsirado tokie dariniai kaip didžiuliai kalnagūbriai, povandeniniai kalnai, gilūs loviai ir duburiai. Verta paminėti ir tai, kad vandenyno dugnas yra palyginti jaunas – nė viena jo dalis nėra senesnė negu 200 milijonų metų, nes jį be perstojo keičia plokščių tektonikos procesai – jūros dugno plėtimas ( sprendingas ) ir plokščių palindimas ( subdukcija ). Vakarinėje pjūvio dalyje (3b pav), Islandijos pakilumoje yra lūžių zona. Islandija, kaip jau minėjau, yra Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, vulkaninė sala. Tai parodo, įlūžių gausa ir dantytą reljefą. Ši dalis yra vidurokeaninė judri juosta, taip pat okeaninės padidinto purių uolienų storio plokštės.Arkties vandenyno duburiuos plutos storis yra 7 – 10 km, o ties Lomonosovo ir Mendeljevo kalnagūbriais – 15 – 20km. Visame Arkties baseine Mochos paviršius turi aiškų iškilimą, todėl Arktis yra labai artimas kitiems vandenynams pagal sandarą.Norvegijos – Grenlandijos regione plutos storis yra 6 – 10 km, o po Islandijos plynaukštė padidėja iki 15 km.Šilumos srautas Arkties vandenyne artimas vidurkiniam Žemės šilumos srautui – 1,2 mkkal/cm2∙s. Rifo zonoje (t.y. Islandijos pakilumoje) jis daug didesnis – 2,2 iki 2,5 mkkal/cm2∙s.Didžiausias seismiškumas yra Arkties vandenyno vidurio kalnagūbrio ašinėje zonoje, kurioje žemės drebėjimų registruojama gana daug (daugiau nei kai kuriuose itin aktyvios Rytų Ramiojo vandenyno pakilumos rajonuose).Magnetinis laukas Arkties vandenyne labai nevienodas, Yra nustatytas tik eurazinėje dalyje (Arkties vandenyno vidurio kalnagūbris su esančiais prie jo Amundseno ir Nanseno duburiais) tipiškų okeaninių magnetinių anomalijų laukas, bet pagal magnetines anomalijas tiesioginio ryšio tarp struktūrų kontinentų pakraščio srityje ir vandenyno guolyje nėra.
3.4. Krantų tipaiDidelių baseinų vandens masė turi įtakos tų baseinų dugno reljefo formavimuisi. Ypač aktyviai vandens masė veikia priekrantės zonoje – litoralėje. Nors litoralinių procesų apimama jūros ir pakrantės juosta nėra plati, tačiau globaliniu mastu šie procesai veikia labai plačioje teritorijoje.Litoraliniai procesai priklauso ne tik nuo vėjo krypties ir intensyvumo, bet ir nuo kranto sąrangos , tektoninių procesų ar egzogeninių veiksnių. Jie lemia kranto pobūdį. Svarbiausi veiksniai, darantys įtaką litoraliniams procesams, – priekrantės gylis ir kranto forma. Kylančiose pakrantėse pamažu atsiranda gausios seklumos, vėliau išnyra salos.Dėl žemės plutos tektoninių judesių ar vietinio baseino vandens lygio kilimo gali susiformuoti labai įvairūs krantų tipai. Tekančios upės pakrantėje gali suformuoti plačias aliuvines lygumas. Tokie krantai žemi, lygūs, beveik neturi didesnių kyšuliukų ar įlankų. Aktyviose Žemės plutos vietose gali susiformuoti sprūdiniai ir vulkaniniai krantai. Vulkaniniai krantai dinamiški, dėl bangų abrazijos ir naujos lavos pritekėjimo krantų forma nuolat kinta. Grenlandijoje, Špicbergene, Prano Juozapo Žemėse paplitę nepastovios formos ir dinamiški ledo krantai (žr. pav. 2). Vienas išskirtinių vandenyno bruožų yra priešalo ir plaukiojančio ledo poveikis, pasireiškiantis tuo, kad ledai silpnina tiesioginę bangų įtaką kranto formų susidarymui. Ten kur šiuolaikiniai bangavimo procesai beveik neveikia, dažniau aptinkami akumuliaciniai krantai (pav. 2). Čiukčių, Laptevų, Rytų Sibiro, Karos, Boforto jūrų krantus sudaro stambiaklastinė nuosėdinė medžiaga (iš esmės mechaninio dūlėjimo produktai).Krantams, kuriuos sudaro ikikvarterinės uolienos, tarp jų magminės, reikšmingas šalčio sukeltas dūlėjimas. Dėl jo veikiant abrazijai susidaro ypatingos kranto formos – kyšuliai, palikuonys, nišos ir pan. Plačios terasos Norvegijos, Naujos Žemės, Grenlandijos ir kituose poliariniuose rajonuose taip pat yra šių procesų rezultatas. Krantuose, sudarytuose iš kvartero ir smiltainių bei kitų nuosėdinių uolienų, veikia intensyvūs termoabraziniai procesai, dėl kurių formuojasi abraziniai- solifliukciniai ir termoabraziniai krantų tipai. Tai greit irstantys krantai. Laptevų jūroje jie pasislenka sausumos link 4 – 6m.
3.5. Sedimentacinės sąlygos ir dugno nuosėdos. Prieš aprašant mano pjūvio sedimentacines sąlygas ir nuosėdas(žr. 2a pav), norėčiau pridurti, kad Arkties vandenyne, išskyrus šiaurės europinę dalį, gilusis gręžimasis nebuvo atliekamas, todėl tiesioginių duomenų apie visą jo nuosėdinę dangą yra nedaug. Yra žinoma, kad Islandijos plynaukštės, kuri yra mano tiriamam pjūvyje, nuosėdinę dangą sudaro trys pagrindiniai sluoksniai: virš bazaltinio pamato (527 m gylyje nuo dugno paviršiaus) slūgso terigeninis dumblas, turintis aiškių diagenetinių nuosėdų pokyčių. Sluoksnio storis – 261 m, amžius – viršutinio oligoceno – apatinio mioceno. Antrasis sluoksnis (storis – 202 m) – terigeninis pelitinis dumblas su vulkanoklastinis tarpsluoksniais ir biogenine (diatonomine) medžiaga (miocenas). Viršutinį sluoksnį (storis 64 m) sudaro vėl terigeninis dumblas, susiklostęs pliocene ir pleistocene.Į Arkties vandenyną kasmet patenka apie 2 mlrd. tonų nuosėdinės medžiagos. Kadangi vandenyno plotas palyginti mažas, išlyginamasis tokios nuosėdų masės poveikis yra didelis. Todėl duburių paviršių sudaro plokščios abisalinės lygumos, o vidutinis nuosėdų storis – iki 2 – 4 km.Arkties vandenyne vyraujantis šiuolaikinių nuosėdų tipas yra terigeninis dumblas ( < 10 % CaCO3 ir < 10 % SiO2 amorf.), jis dengia 88% aprašomojo pjūvio dugno ploto(3a pav). Šelfo ir kontinento šlaito be įvairių pakilumų paviršių dažniausiai sudaro terigeninis aleuritas (vyrauja frakcija 0,1 – 0,01 mm) apima 37% pjūvio ploto, o duburiuose dominuoja pelitinis dumblas (frakcijos < 0.01 mm > 70 %)apimantis 51% viso pjūvio dugno ploto. Šios nuosėdos dengia Amundseno, Makarovo ir Podvodnikovų (Narų) dubumą. Ties Islandijos pakiluma – terigeninės silpnai karbonatinės. Smėlis užima tik lokalius priekrantės povandeninio šlaito plotus (vyrauja frakcija 1 – 0,1 mm) Islandijos salos ir Grenlandijos šelfe. Daugelyje vietų (pvz. Grenlandijos pakraščio zonoje) terigeninėms nuosėdoms būdinga stambiaklastinė, blogai išrūšiuota medžiaga (gargždo ir žvyro nuosėdos), kurios gana daug.
4. Klimato veiksnių ir sezoninė oro cirkuliacijaA. P. Lisycinas išskyrė septynias tokias zonas: ekvatorinę humidinę ir nuo jos simetriškai išsidėsčiusios abiejuose pusrutuliuose dvi aridinės, dvi vidutinio klimato humidinės ir dvi ledyninės. Šis sedimentacijos zonos praktiškai sutampa su klimato juostomis, kurios sudaro išskirtų sausumoje sedimentogenezės zonų tęsinį.Šiaurės ledyninė zona apima Arkties vandenyną ir didelius apledėjimo plotus sausumoje. Šioje zonoje svarbus vaidmuo tenka plaukiojantiems ledams ir ledkalniams, kurie nuneša nuosėdinę medžiagą ir už šios zonos ribų. Daug nuosėdinės medžiagos, kuri kaupiasi Arkties vandenyne, susidaro vidutinio klimato zonoje (sausumoje), ypač Eurazijos subkontinente. Sibiro upė Kolyma kartu su ledais išneša didelį kiekį suspensijų. Dugno nuosėdoms čia būdingi kompleksai su nesudūlėjusiais mineralais, vyrauja lauko špatai, daug uolienų fragmentų, o iš molio mineralų pažymėtini chloritas ir hidrožėrutis.Biogeninė sedimentacija ledynėje zonoje labai silpnai dėl nepakankamos Saulės radiacijos ir ilgalaikės ledo dangos, smarkiai ribojančios bioprodukciją. Nuosėdinės medžiagos pernaša Arkties vandenyne yra anticikloninio pobūdžio. Arktinėje zonoje visus metus vyrauja arktinės oro masės. Žiemą Saulės spinduliuotės nėra (poliarinė naktis) arba jos prietaka labai maža dėl Saulės padėties. Oro temperatūra labai žema, kritulių kiekis mažas. Vandenynas padengtas didelio storio dreifuojančiu ledu. Meteorologinės sąlygos ekstremaliai nevienalytės.Vasarą Saulės spinduliuotės prietaka didžiulė ir nenutrūkstama (poliarinė diena), bet Saulės aukštis santykiškai nedidelis, todėl oro temperatūra žema ir labai nepatovi. Krituliai dažni, vyrauja dulksna, didelis debesuotumas. Dažni rūkai, ypač dreifuojančio ledo rajonuose. Meteorologinis rėžimas – vienalytis, jo kaita vyksta tik arti kontinentų.Arktinėje zonoje yra išskirtos septynios klimatinės sritys.(3c pav)Mano pjūvis prasideda Nuo Rytų Sibiro jūros, kuri yra Sibiro srities klimatinėje zonoje. Žiemą čia vyrauja anticikloninė cirkuliacija. Oro temperatūra labai žema ( – 30º, – 32ºC ) ir beveik nekinta. Žymesnė jos kaita stebima tik arti žemyno. Vyrauja vidutiniai pietų ir pietvakarių vėjai. Debesuotumas nedidelis ( < 5 balų). Kritulių būna nemažai.
Vasarą šaltą. Oro temperatūra virš visos akvatorijos nekinta (0- 2ºC ), tik priekrantėje ji žymiai padidėjo (iki 6ºC). Debesuotumas vidutiniškai 8-9 balai, dažni smulkūs krituliai ir rūkai. Vyrauja šiaurės ir rytų vėjai.Nuo Podvodnikovų (Narų) dubumos iki Grenlandijos kontinentinio šelfo yra Prieatlantės rajonas. Žiemą stebima atlantinių ciklonų įtaką. Oro temperatūra sumažėja nuo – 24º (pietuose) iki – 34º C (prie poliaus).Vyrauja vidutiniai pietryčių ir pietų vėjai, audros retos (1-2 kartus per mėnesį). Debesuotumas mažėja į šiaurę (iki 5 balų). Krituliai dažni, bet nedideli.Pjūvis kerta Grenlandijos nedidelę dalį, joje vyrauja Šiaurės rajono sritis. Cikloninė cirkuliacija šiame rajone susilpnėjusi. Oro temperatūra greitai mažėja šiaurės rytų kryptimi iki -20º, -25ºC. Vyrauja stiprūs rytų vėjai, bet silpnesni negu kituose rajonuose. Vidurkinis debesuotumas sumažėja iki 6 balų. Krituliai dažni, bet mėnesio kiekis tik apie 20 mm.Oro temperatūra vasarą žema (0- 2ºC ) ir virš rajono beveik nesikeičia. Vėjai nepastovūs, vidutiniai. Debesuotumas didelis ( > 9 balų). Per mėnesį iškrenta 30 – 40mm kritulių. Sniegas toks pat dažnas kaip ir lietus.Ties Grenlandijos jūrą yra Vakarų rajono sritis. Jam būdinga žiemą horizontalūs oro temperatūros gradientai, didžiausi visame vandenyne. Staigiai mažėja oro temperatūra nuo -16º pietryčiuose iki -26º -28ºC šiaurės vakaruose. Didelio paros ir mėnesio temperatūros kaita. Vyrauja stiprūs šiaurės vėjai. Debesuotumas sumažėja iki 7 balų (ir < ), bet vis dėlto vyrauja apsiniaukęs dangus.Vasarą oro temperatūra žema ( 0-4ºC), vyrauja vidutiniai šiaurės vėjai. Debesuotumas siekia 7-8 balus. Krituliai dažni, bet smulkūs, neretai sniego ir šlapio sniego pavidalu.Pjūvis driekiasi per Islandijos pakilumą, čia vyrauja Pietų rajono sritis. Žiemą stipri cikloninės cirkuliacijos įtaka. Didelė daugiadienė meteorologinių elementų kaita. Oro temoeratūra rytinėje dalyje staigiai mažėja šiaurės ir rytų kryptimis. Vyrauja stiprūs vėjai – nuo pietrytinių iki šiaurės vakarinių krypčių. Didelis debesuotumas (vidutiniškai daugiau nei 8 balai). Dažni, bet negausūs krituliai, kai kada – šlapio sniego ir dulksnos pavidalu.Vasarą oro temperatūra žema ir pastovi: liepą – šilčiausią mėnesį – 4 – 6ºC ir tik nežymiai sumažėjanti (iki 2ºC) rajono šiaurės rytinėje dalyje. Temperatūra greitai didėja tik prie žemyno (iki 10 – 12ºC). Vėjai nepastovūs, debesuotumas didelis iki 9 balų. Dažni negausūs lietūs, neretai šlapio sniego pavidalu.Nuo Islandijos šelfo prasideda Atlantinė – Europos sritis. Žiemą vyksta šilumos prietaka su ciklonais ir Golfo srove. Žiemos oro temperatūra nuo 2º iki -2ºC beveik vienoda visame rajone. Vėjai nepastovūs. Stiprios dažnos audros. Vidutinis debesuotumas – 8 balai. Krituliai – lietus ar šlapias sniegas.Vasarą – vėsi, oro temperatūra -6º – 8ºC. Vėjai taip pat kaip ir žiemą yra nepastovūs, vidutiniai. Debesuotumas itin didelis ( > 8 balų). Krituliai dažni, bet negausūs.5. Hidrologinė vandens storymės dviejų metų laikotarpių kaita.5.1. Temperatūros pasiskirstymas5.1.1. Žiemos ir vasaros laikotarpio temperatūra
Priklausomai nuo Saulės radiacijos vandens temperatūra vandenyno paviršiuje skirtingose geografinėse platumose yra nevienoda. Paviršinis vandens sluoksnis, turintis tiesioginę sąveiką su atmosfera, patiria nemažų temperatūros svyravimų. Tačiau, palyginti su oru, vandens šilumos imlumas yra daug didesnis ir todėl vandens temperatūros kaitos amplitudės daug mažesnės nei atmosferos. Metinį temperatūros amplitudės dydį lemia ne tik geografinė platuma, bet ir daug kitų veiksnių – baseino atvirumas, srovės ir pan. Pačios žemiausios vidutinės temperatūros (-1,9ºC) užfiksuotos Arkties ir Pietų vandenynų užšąlančiose jūrose. Vandens temperatūra nuo vandenyno paviršiaus dugno kryptimi nevienoda. Labiausiai šiuos skirtumus lemia hidrodinaminai procesai, kadangi vanduo yra blogas šilumos laidininkas.Šiaurės pusrutulyje, poliarinėje srityje, šilumos sunaudojimas viršiją jos prietaką. Vandenyno gelmėse akumuliuojama šiluma ir pernešama srovėms į aukštas platumas. Taip padengiamas deficitas šilumos mainuose tarp vandens ir oro.
Aprašant pjūvį (4 – 5 pav.) svarbiausias šaltinis, šildantis pjūvio vandens paviršių yra tiesioginė ir išsklaidyta Saulės radiacija, nors Arkties vandenyne jos prietaka nėra didelė dėl Saulės nuotolio. Žiemos temperatūra ties Islandijos šiaurę, aprašomajame pjūvyje, yra didžiausia ir kinta labai mažai (2 – 1ºC). Tokia temperatūrą labai įtakoja šiltoji Golfo srovė. Islandijos pakilumoje 500m gylyje temperatūra nesiekia žemiau nulio esančios ribos, ji būna pastovi (0ºC). Tai lemia iš požeminiai vandenys trykštantys iš plutos. Ties Grenlandija vandens paviršiaus temperatūra itin žema ,-1,8ºC, nes sumažėja cikloninė cirkuliacija, kuri atneštų ne tokius atšiaurius, stiprius vėjus.Žiemos laikotarpio temperatūra. Prieatlantės rajone vandens paviršiaus temperatūra žiemos laikotarpiu pastovi, tačiau 500 m gylyje yra žymus temperatūros pasikeitimas. Virš Podvodnikovų duburiu temperatūra ženkliai pakilusi (+0,5º C,+0,6ºC). Šito priežastis yra šiltieji Atlanto ir Ramiojo vandenyno vandenų srautai. Toks staigus temperatūros svyravimas, vadinamas termoklinu(pav. 5).Pjūvyje nuo 1000 m gylio temperatūra vėl tampa minusine ir pastovi visą žiemą (-0,2ºC). Giluminiuose duburiuose temperatūra krinta, bet neženkliai ir išlieka pastovi ir žiemą, ir vasarą -0,7ºC.Rytų Sibiro jūra yra šelfinė, negili, bet jos vandens paviršiaus temperatūra aukštesnė nei esanti Grenlandijos jūroje visais metų laikais. To priežastis – kontinentas ir jame vyraujantys pietų ir pietvakarių vėjai.Vasaros laikotarpio temperatūra. Vasarą Atlantinėje – Europos srityje, Islandijos šiaurinėje dalyje, temperatūra ženkliai pasikeičia nuo +8ºC prie šelfo ir krinta iki +1ºC ties Islandijos pakilumą. Tiek žiemą, tiek vasarą temperatūra būna teigiama, dėl vyraujančių šiltųjų vandens srautų (Golfo srovės), reikšmės turi ir plona vandenyninė pluta ir iš mantijos sklindanti šiluma.Prie Grenlandijos krantų temperatūra truputi krinta (-1,5ºC – 1ºC). Nuo 500 m gylio temperatūra išlieka panaši į žiemos, giliau nei 3000m temperatūra pastovi visus metus (-0,7ºC).Rytų Sibiro jūroje, Kolymos įlankoje, temperatūra nėra aukšta (+1º, +2ºC), nes vasarą šioje srityje vyrauja šiaurės ir rytų vėjai.5.1.2. TS stoties vertikalaus pjūvio temperatūros analizė žiemos ir vasaros laikotarpioVandens temperatūros kitimo priklausomybę vandens storymėje geriausiai apibūdina stratifikacijos kreivė (6 pav). TS stoties koordinatės 87ºš. pl ir 15ºr.ilg. Ši kreivė parodo vandens temperatūrų kitimą gyliuose. Vasaros ir žiemos laikotarpio kreivė 4000 m gylyje temperatūra visus metus pastovi. Tai būtų -0,7º, -0,2ºC. Kaip ir žiemos laiku ties 1000 m gyliu įvyksta termoklinas, temperatūra šokteli +0,5 iki +0,6ºC. Vasarą 300 m gylyje pradeda kristi, tai būtų -0,5, -1, -1,5, -1,6ºC. Žiema -1,5 -1,7ºC. Tokių temperatūrų pasiskirstymą lemia ir paviršinis sluoksnis, dėl konvekcinio dalelių maišymosi, bangavimo, srovių ir dinaminių reiškinių, paplinta visoje vandens storymėje.5.2. Žiemos ir vasaros laikotarpių druskingumo kaita.Pasaulinio vandenyno vandens druskingumas ganėtinai pastovus ir vidutiniškai lygus 35‰. Kadangi pagrindinis druskingumo reguliatorius yra klimatas, tai jam kintant skirtingose geografinėse platumose keičiasi ir druskingumo lygis. Druskingumo kaitos amplitudės Pasauliniame vandenyne yra nedidelės, jos šiek tiek didesnės paviršiniame vandens sluoksnyje, o gilėjant gerokai sumažėja. Tačiau vandens druskingumas kaip ir temperatūrą, jūrose ir vandenyse dėsningai keičiasi vertikalia kryptimi. Viršutiniame vandens sluoksnyje, kuriame druskingumo pokyčiai yra didžiausi, vyksta intensyvus vandens maišymasis. Apatinėje šio sluoksnio dalyje susidaro druskingumo šuolio sluoksnis, arba haloklina, kurios padėtis įvairiose jūrose ir vandenynų dalyse sezoniškai kinta, ir kaita labiausiai susijusi su garavimo intensyvumu, gėlo vandens prietaka.Aprašomajame pjūvyje (7-8pav)žiemos ir vasaros laikotarpių druskingumas labai keičiasi. Ryškiausias skirtumas yra Rytų Sibiro jūroje. Žiemą druskingumas siekė 24‰, vasara nukrito iki 18‰. To priežastis Kolymos upės žiotys, kurios į jūrą atplukdo daug (5,5 mln m3) gėlo vandens. Žiemą druskingumas yra didesnis, nes upės dalis užšąla ir vandens prietaka sumažėja..
Arkties vandenyno paviršiaus druskingumas nėra gana didelis (nuo 30‰ iki 34‰), nes šioje srityje iškrinta daug kritulių, dėl žemos temperatūros, nėra intensyvaus garavimo. Taip pat ir dėl ledynų tirpsmo Arkties vandenyne druskingumas nėra didelis.. Druskingumas didėja nuo 300 m gylio (34,8‰), pasiekus 500 m duskigumas siekia 34,9‰. Toks pat druskingumas yra ir ties Islandijos pakiluma, salos šelfu. 3000 m gylyje druskingumas 34,95‰. Nuo 500m gylio vandens druskingumas yra pastovus ištisus metus5.3. TS stoties vertikalaus pjūvio druskingumo analizė. TS stoties koordinatės 87ºš. pl ir 15ºr.ilg (9 pav). Ši kreivė parodo kaip kinta druskingumas skirtinguose vandens gyliuose. Tiek žiemą tiek vasarą druskingumas 3000 – 4000 m gylyje yra pastovus visus metus 34,95‰. Ties 500m gylyje vandens druskingumas 34,9‰. Ištisus metus šio druskingumo ribos nežymiai kinta.250 m gylyje pradeda mažėti druskingumas gana ženkliai (34‰ – 32‰). Paviršiuje druskingumas TS stotyje minimalus – 31 ‰. Arkties vandenyne druskingumas minimaliai kinta.Druskingumas, išreikštas bendru ištirpusių vandenyje druskų kiekiu, yra savotiškas vandenynų aplinkos bruožas, jos sudedamoji dalis. Greta druskingumo, geologinių procesų eigai daug ypatumų suteikia tos vandenyje ištirpusios medžiagos, kurių tarpusavio santykiai labai kaitūs. Tai rodo aplinkos sąlygų įvairovė, o kartu ir tomis sąlygomis besiformuojančių nuosėdų sudėtis.
6.Ekosistemos įvairovė bei užteršimo aspektai tiriamajame pjūvyjeArkties vandenynas yra nuolat stebimas mokslininkų. Arkties vandenynas sparčiai keičiasi ir tampa pasaulio cheminių nuotekų šuliniu, be to, jis jau anksčiau buvo Rusijos Šaltojo karo radioaktyviųjų atliekų sąvartynu. Naujo tyrimo metu buvo nustatytas dar didesnis uždraustų pesticidų, tokių kaip DDT, kiekis Arkties vandenyno aplinkoje, šalyse, kurios gamina panašias medžiagas. Pasaulinio gamtos apsaugos fondo (WWF) atstovė E. Salter Green teigė, kad šie įvykiai katastrofiškai pavojingi Arkties vandenynui, užterštumas jame nuolat auga ir vis daugiau chemikalų pėdsakų aptinkama Arkties vandenyno gyvūnuose. Aplinkos apsaugos darbuotojų grupė teigė, kad dalis chemikalų, kurie randami ne tik Arkties vandenyno gyvūnuose (įskaitant žuvis, ruonius ir banginius), bet ir vandenyno lede, įtakoja gyvūnų imunines, hormonines ir dauginimosi sistemas. Pranešama, kad chemikalai pasiekė šiaurinę vandenyno dalį patekę į vandenyno sroves, vėliau įšalo lede ir po keleto metų vėl pateko į aplinką. Pasaulinio gamtos apsaugos fondo atstovų nuomone, ši tendencija išliks, jeigu nebus imtasi veiksmų griežtinant chemijos pramonės kontrolę. Arkties vandenynas ne tik virsta chemine laiko bomba, kartu kenčia ir jo gyvūnai, nes teršalai patenka į jų kraują ir gyvybiškai svarbius riebalinius audinius, kur jie kaupiasi jau keletą metų, o jų koncentracija nuolat didėja. Arkties vandenyno užterštumas kelia grėsmę ne tik laukiniams gyvūnams, bet ir vietiniams žmonėms, kurie maitinasi šiais gyvūnais. Jungtinių Tautų Organizacija jau rengia tarptautinį valymo projektą, vykdant kurį planuojama atsikratyti įvairių toksiškų chemikalų, kurie liko Rusijai priklausančioje Arkties vandenyno dalyje po Šaltojo karo.Arkčiai tai 2008m sunkūs metai. Regione tiek daug mokslininkų, kiek dar niekada nebuvo, o Arktis iš tikrųjų nusipelno neatidėliotino dėmesio. Kartu su mokslininkais Arkties vandenynu susidomėjo iš karto daugelio valstybių politikai – taip visų pamirštas regionas tapo visuotino dėmesio centru. Didžiuliai užšalusio vandens masyvai tirpsta stulbinančiu greičiu. 1987 m. po vasarinio tirpimo Arktyje dar buvo 7,5 milijono kvadratinių kilometrų ledynų, o 2007 m. ledynų jau liko tik 4,1 milijono kvadratinių kilometrų.Atliekami nuolatiniai stebėjimai, net ruoniai mokslininkams padeda įvertinti klimato kaitą. Jų stebėjimas turi ir kitą tikslą – padeda tyrinėtojams nustatyti kokiu greičiu traukiasi Antarktidos ledo kepurė. Ir nesenai buvo pastebėta, kad iš amžinojo įšalo Sibiro jūrų (Rytų Sibiro ir Laptevų) dugne veržiasi metanas, kuris gali prisidėti prie „šiltnamio efekto“, pranešė tame rajone dirbančios tarptautinės ekspedicijos mokslininkas. „Dabar amžinajame įšale yra mažų skylučių. Aptikome padidėjusį metano lygį virš jūros vandens paviršiaus, o dar didesnį – vandenyje iš karto po juo. Akivaizdu, kad (to metano) šaltinis yra jūros dugnas“, – sakė tarptautiniame Sibiro šelfo tyrime dalyvaujančių švedų vadovas O. Gustafsonas.
Laptevų ir Rytų Sibiro jūrose buvo atlikti bandymai ir naudoti daug tikslesni nei anksčiau matavimo prietaisai. Metanas, kaip „šiltnamio efekto“ sukėlėjas, yra daugiau kaip 20 kartų veiksmingesnis už anglies dvideginį. Mokslininkai baiminasi, kad dėl pasaulinio atšilimo gali ištirpti Sibiro amžinasis įšalas – dėl to į atmosferą patektų didžiulis metano kiekis. Pasaulinio atšilimo požymiai jau dabar labiausiai matomi Arkties regione.Arkties vandenyne neršiantiems banginiams taip pat ir baltosioms meškoms gresia išnykimas. Grėsmė banginiams. Yra vis daugiau įrodymų, kad žmogaus po vandeniu naudojami prietaisai, pvz., karinis sonaras povandeniniams laivams aptikti, gali pakenki jautriam banginių ir delfinų klausos aparatui, kuris yra jų pačių sonarų paremtos plaukiojimo sistemos dalis. Tai gali sutrikdyti gyvūnų orientaciją, dažnai su lemtingomis pasekmėmis. Grėsmė baltiesiems lokiams. Tirpstantys greičiau ledynai, kasmet vis anksčiau verčia trauktis lokius iš teritorijų, naujose vietose jie greit neprisitaiko, ir nebedidėja jų populiacija.7. Jūrų ir oro transportas, turizmas ir žvejybaJūrų transportas Arkties vandenyne buvo mažai laivuojamas, tam trukdydavo ledynai. Bet dėl jūros ledo tirpsmo Arkties regiono vandenyse palaipsniui atsiranda naujų laivybos kelių. Dėl to galėtų labai sutrumpėti kelionės iš Europos į Ramųjį vandenyną, būtų sutaupyta energijos, sumažėtų išmetamų dujų kiekis, būtų skatinama prekyba ir sumažėtų eismas pagrindiniais tarpžemyniniais laivybos kanalais. Tačiau lieka rimtų kliūčių, įskaitant dreifuojančius ledus, infrastruktūros stoką, pavojus aplinkai ir neaiškumus dėl ateities prekybos modelių. Todėl komercinės laivybos plėtrai Arktyje reikės laiko ir pastangų. Dėl sausumos ir oro susisiekimo Europos Arkties regione: svarbiausias tikslas turėtų būti Rytų ir Vakarų sausumos ir oro susisiekimo infrastruktūros plėtojimas. Transporto ir logistikos partnerystės užmezgimas pagal Šiaurės dimensijos politiką padės toliau plėtoti geresnius susisiekimo sausuma kelius tarp ES ir Šiaurės Vakarų Rusijos, kurie yra svarbūs regiono vystymuisi ateityje.Vieninteliai svarbūs Arkties žūklės rajonai yra Barenco jūroje ir į rytus bei į pietus nuo Norvegijos jūros. Tačiau dėl klimato kaitos gali padaugėti kai kurių žuvų išteklių ir pasikeisti kitų žuvų išteklių geografinis paplitimas. Gali atsirasti naujų žvejybai patrauklių teritorijų, kurios būtų lengviau prieinamos dėl sumažėjusių ledo sluoksniu padengtų plotų. Kai kuriems Arkties regiono atviros jūros vandenims kol kas netaikomas tarptautinis išsaugojimo ir valdymo režimas. Dėl to gali prasidėti nereglamentuota žvejyba.ES yra viena svarbiausių Arkties kilmės žuvies vartotojų, nors tik maža dalis žuvies sugaunama Bendrijos laivų. Europos bendrija yra Šiaurės Rytų Atlanto žvejybos komisijos narė. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su valstybėmis, kurių suverenitetui arba jurisdikcijai priklauso Arkties vandenys, siekdama ne tik užtikrinti žvejybos galimybes, bet ir ilgalaikį žuvų išteklių išsaugojimą bei optimalų jų naudojimą. Arkties jūrose nėra žvejų laivų. Nesikerta transporto laivų kursai, nes yra viena trasa. Vasarą naktys šviesios, dažnai saulė net ir nenusileidžia. Tik kartais būna rūkas. Tačiau dažnai pastebimas ir miražas – ypatingas matomumas, kai gali matyti laivus ar krantus, esančius net už pusšimčio jūrmylių. Turizmas Arktyje, visų pirma kelionės kruiziniais laivais, sparčiai plėtojamas, tačiau keletas avarijų parodė, kokių yra susijusių pavojų. Pradės didinti kruizinių laivų saugumą, gerinti laivavedybą, riboti patekimą į labai pažeidžiamas teritorijas. Skatins ekologišką turizmą įtraukiant vietos bendruomenes.
Išvados
Šiame referate užfiksavau Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinius elementus esančius 15ºv. ilg. 165ºr. ilg. (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis –Islandija). Aprašiau apie Kolymos upę, Lomonosovo kalnagūbrį, Rytų Sibiro, Grenlandijos jūrą, Islandijos pakilumą, šelfinę dalį – sužinojau kuo šie objektai, elementai yra svarbūs Arkties vandenynui, kuo jie pasižymi. Sužinojau daug naujos ir naudingos informacijos apie Arkties vandenyną, sudomino faktai apie tirpstančius ledynus, kurie dabar matomi ypač Arktyje.
Rašydama referatą aprašiau taip pat geomorfologinius ir tektoninius elementus. Sužinojau kaip susidarė geomorfologiniai objektai, kokią reikšmę jie turi Arkties ir Pasaulio vandenynams.Manyčiau, kad ganėtinai gerai pavyko padaryti pjūvį ir nurodyti dugno nuosėdos tipus, nurodyti jų paplitimo arealą. Didelio darbo ir kruopštumo pareikalavo pjūvių hidrologija. Žiemos ir vasaros vandens savybių: temperatūrų ir druskingumo apibūdinimas. Nubraižiau taip pat ir klimatines zonas, jų paplitimo sritis, kaip jos veikia Arkties vandenyną.Kad išsamiai parašyčiau referatą, rėmiausi knygomis, paskaitų temomis. Jose buvo pakankamai informacijos, kurios padėjo darbą parašyti detaliau, moksliškiau. Ir manyčiau, kad šis darbas, tai buvo puikus pasirengimas egzaminui.Literatūros sąrašas:
1. Arkties vandenyno atlasas2. Olegas Pustelnikovas, Dainius Kulbickas “Vandenynų geografijos pratybos”3. Algimantas Česnulevičius „Geomorfologija“4. E. Trimonis “Vandenynų ir jūrų geologija”