VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS
ARABIJOS PUSIASALIO IR MADAGASKARO IŠTYRIMOISTORIJA
Vilnius, 2005
Turinys
Turinys……………………………………………………………………………………………..2
Kas atrado madagaskara?…………………………………………………………………..3
Arabijos pusiasalio tyrinėjimai……………………………………………………………7
Lentelė (datos ir atradimai)………………………………………………………………..8
Išvados……………………………………………………………………………………………..9
KAS ATRADO MADAGASKARA?
Šiaurinė Madagaskaro dalis po šiai dienai daugumai salos gyventojų sunkiai prieinama. Seniau į šią vietą klajūnai atplaukdavo dažniausiai iš šiaurės arba rytū pusės. Pirmiausiai tai buvo arabai, kurie Indijos vandenyną vadino Zendžio (juodųjų) jūra. Afrikos pakrančių salynas jiems buvo Džezair el Kumr, o Madagaskaras – Didysis Kumras. Žodis „kumr“, transkribuojamas korm, kažkodėl siejamas vien su mėnuliu. Taip yra dėl to, kad arabiškai kamar – mėnulis. Kodėl Madagaskaras buvo jiems didelis mėnulis, o Komorus salas net ir šiandien daugelis vadina mėnulio salomis? Dažniausiai tai aiškinama tuo, kad erozijos nusiaubta raudona Madagaskaro plynaukštė, vulkaniniai Komorų peizažai arabams asocijuodavosi su negyvu Mėnulio landšaftu. Tačiau tais laikais, kai arabai atrado Madagaskarą, jo šlaituose dar augo miškai. Neturėdami teleskopų, senovės žmonės vargu ar galėjo pastebėti, kad Mėnulio cirkai ir Žemės krateriai yra panašūs. Ką turėjo arabai galvoje, duodami šioms saloms tokius pavadinimus? Žodžiu „komr“ arabai vadino Indonezijos gyventojus. Džeizar el Kumr – tai ne kas kita kaip Indonezijos sala, mastė arabai. Šis pavadinimas greičiausiai išreiškia arabų nuostabą, Juodosios Afrikos pakrantėse išvydus mongolidų rasės žmones. Sunku pasakyti, kokie buvo santykiai tarp šių pirmųjų Madagaskaro atradėjų. Tačiau margaspalvis Pietų jūros istorijos puslapis iki mūsų dienų išsaugojo įdomų faktą. Senosios ir naujosios erų sandūroje, kada Jemenas laikinai buvo praradęs prekybinę galią, i Adeną laivais atplaukė Madagaskaro gyventojai. Arabų žvejus jie nustūmė toli į kalnus ir ėmė valdyti apylinkes, bet vėliau išmirė…
Stipriausią poveikį Madagaskarui tais laikais darė ateiviai iš Sumatros, kurioje buvo arabų prekijų kolonijos. Tie patys vėjai, kurie atpūtė prie Madagaskaro krantų pirmuosius mongolidų rasės žmones, atplukdė čia ir arabus. Maždaug trys šimtaisiais metais iki mūsų eros pradžios jie organizavo prekybą tarp Sumatros ir Madagaskaro. Pradėjus garbinti islamą, ši prekyba pasidarė gana reguliari. Madagaskare apsigyveno musulmonai. XII amžiaus arabų geografas al Idrisijus rašo, kad Sumatros gyventojai dažnai lankė Džeizar el Kumbrą (Madagaskarą) ir suprato jo genties kalbą. Malagasių (Madagaskaro gyventojų) legendos ir senieji rankraščiai teigia , jog musulmonų religiją į salą atnešė išeiviai iš Raminio,- taip viduramžių geografai vadino šiaurinę Sumatros dalį. Laikui bėgant visai netoli Madagaskaro musulmonams atsirado konkurentas. Tai rytų Afrikos suahėlių miestai: Kilva, Mombasas, Malindis. Suahėliai priėmė islamą ir ėmė sparčiai prekiauti pietinėse salos pakrantėse, bet, Mozambiko srovių sustabdyti, jie nustojo keliavę išilgai pakrančių ir įsikūrė Komoruose. X amžiuje suahėliai el Kumro šiaurės vakarų pakrantėje įkūrė sultanatą. XII amžiuje suahėlių pirkliai salos šiaurinėje dalyje išstūmė iš buities arabų, o prekybiniuose sanderiuose – ir senąją malajų kalbą. Įžymusis suahėlių locmanas Ibn Madžidas, parodęs Vaskui da Gamai jūrų kelią į Indiją, savo locijoje mini Madagaskarą kaip vietą apsistoti visiems laivams, plaukiantiems „žaliuoju vandeniu“. El Kumrą dažnai aprašo ir kiti garsūs arabų geografai: Jakutas, al Idrisijus, Abu l‘Fidas. Europa pirmiausia sužinojo apie tą Madagaskaro dalį, kuri jau buvo paveikta islamo. Todėl nenuostabu, kad Markas Polas, 1294-aisiais metais plaukdamas arabų laivu iš Kinijos į Veneciją pro Afrikos krantus ir pirmasis iš europiečių išvydęs Madagaskarą, drąsiai pranešė, kad jo gyventojai musulmonai: „Tūkstantis mylių į pietus nuo Sokoros – Madagaskaro sala. Ši sala, žinokite, nuostabiausia ir didžiausia pasaulyje“. Klausimas kas pirmieji atrado Madagaskarą parūpo būtent Ancerananoje, nes buržuaziniai istorikai ir geografai begėdiškai atmeta sumatriečių, malajų, arabų bei suahėlių nuopelnus ir priskiria Didžiosios salos atradėjų garbę… portugalams. Pirmajam iš jų Diego Diasui. Milžinišką salą jis išvydo 1500-aisiais metais gegužės audros metu išsiblaškius Kabralo laivynui. Diego Diaso vadovaujamas laivas apiplaukė Pietinę Afriką ir Indijos vandenynu taip toli nuplaukė į rytus, kad pasiekė didžiulę Madagaskaro salą (590 tūkst.km²). Diasas buvo pirmas europietis, įkėlęs koją į šią salą. Teisybė, tatai nebuvo geografinis atradimas, nes arabai jau IXa.lankydavo Madagaskarą ir prekiaudavo su vietos gyventojais. Diego, įžymiojo Bartolomėjaus Diaso brolis, tada neužsuko į Afriką ir nuplaukė išilgai rytinio salos kranto. 1500-ųjų metų rugpjūčio dešimtą, Šventojo Lavrentijaus dieną, laivas įplaukė į milžinišką įlanką, kuri, rašė dienoraštyje kapitonas, „nepalyginama su niekuo, kas anksčiau matyta“. Keliautojas paskelbė milžinišką salą portugalų valda ir pavadino ją Šventojo Lavrentijaus vardu. Norėdamas prisijungti prie laivyno apie Malindį, Diasas plaukė į šiaurę, paklydo ir pateko į Somalio pusiasalio pakrantę. Daugumas jūrininkų sirgo skorbutu. Kelios dešimtys ligonių buvo išsodinta kažkuriame arabų mieste, o jiems prižiūrėti palikta dešimt sveikų vyrų. Tačiau arabai, matyt, buvo gerai informuoti apie portugalų jūreivių elgesį ir visus išsodintus portugalus išmušė. Buvo bandyta valtimis, prisėstomis ginkluotų vyrų, pagrobti ir laivą, bet puolimas buvo atmuštas patrankų šūviais. Diasas nutarė tuojau grįžti į Portugaliją. Per tris mėnesius laivas pasiekė Žaliojo Rago salyną ir prisijungė prie grįžtančiųjų iš Indijos Kabralo laivų. Diaso laive buvo likę vos trylika vyrų. Jokių turtų laive jie irgi neturėjo. Tačiau Diasas atvežė į Europą žinių apie Madagaskarą, kurį vėliau ir aptyrė portugalų jūreiviai. O dar po šešerių metų, 1506-aisiais, įlankos pakrantėse pirmą kartą Madagaskaro istorijoje įvyko ginkluotas malagasių ir europiečių susiręmimas. „Civilizacinei misijai“ vadovavo kapitonas Fernandas Suardas. Jo kareivių būrys sudegino kelis antaimorių kaimus ir paėmė nelaisvėn dvidešimt vyrų ir moterų. Jie ir buvo pirmieji malagasiai, Europoje parduoti į vergiją. Pagaliau 1543-aisiais metais tos pačios įlankos pakrantėje išsilaipino trečiasis portugalas. Jis pasivadino pirmojo vardu, o antrojo pavarde. Vieni pasakoja, kad kapitonas, įlanką pavadindamas Diego Suardas, išreiškė pagarbą atradėjams. Kiti tvirtino jį buvus nekuklų ir panorus įamžinti žemėlapyje savo paties niekuo nepasižymėjusią asmenybę. Tik XVIIa.pabaigoje portugalai ištyrė beveik visas Madagaskaro pakrantes, išskyrus vakarines. Šias žinias papildė jėzuitas Luisas Marianus. Jis pateikė ir Madagaskaro apgyvendinimo hipotezę. Jo manymu, pirmieji gyventojai vieni atejo iš Malakos (Indonezijos), kiti iš Rytų Afrikos, o vėliau į šiaurės vakarus atkeliavo maurai iš Indijos arba Arabijos (gerokai prieš portugalus). Pranzūzų jūrininkai, keliaudami į Indiją, taip pat sustodavo Madagaskare ir tyrinėjo pakrantes. Prancūzas Etjenas Fflakuras penkerius metus gyveno salos pietvakarinėje pakrantėje ir atliko keletą ekspedicijų į šalies gilumą. 1658m.jis išleido savo „Didžiosios Madagaskaro salos istoriją“, kurioje pateikė duomenis apie šalies gamtą, išteklius ir gyventojus. Iki XIXa.tai buvo vienintelė tokio pobūdžio knyga. Įdomias keliones po šią salą atliko ir jų užrašus paliko prancūzas Nikola Mejeris. Jis išvaikščiojo dideles teritorijas, pabūvojo Antananaryve ir kituose miestuose, aprašė gamtos ypatybes ir gyventojus. Jo ataskaitos buvo vertingos iki XIXa.pabaigos.ARABIJOS PUSIASALIO TYRINĖJIMAI
Nuo seniausių laikų dykumingame Arabų pusiasalyje gyveno beduinai (klajokliai). Arabų pavadinimas kilęs iš semitų žodžio „arab“, kuris reiškia dykumą.
Kadangi arti jų žemių ėjo seni jūros keliai, jungę Europą, Afriką ir Indiją, tai jau antikos amžiais jie iš savo pusiasalio, lyg iš dukumų rezervato, įsiterpdavo tarp Vakarų ir Rytų pasaulių. Sustiprėjo užkariavimų ir pavergimo tendencijos. Arabijoje buvo geros sąlygos prekybai, kelionėms. Tačiau tuo metu, viduramžių Europa dar nesugebėjo įvertinti antikinės minties pasiekimų.
Arabai buvo karinga tauta, užkariavo daug teritorijų, kurias pavadino Arabų Kalifatu. Po Arabų Kalifato žlugimo regionas pradėjo dominti europiečius. Labiausiai domino pietūs, kur buvo galima užtikrinti sustojimo uostus iš ir į Indiją plaukiantiems laivams. Arabijos pusiasalio pietuose įsitvirtino britai, įsteigė Adeno koloniją, o taip pat sudarė tam tikras sutartis su vietos šeichais (Piratų krante), kurios iš esmės nepadarė jų valdytų žemių kolonijomis, tačiau įpareigojo juos priimti britų laivus.Eil. Nr. Metai/amžius Atradimai1. IVa. Į Madagaskarą atsikėlė pirmieji žmonės iš PR Azijos2. 670m. Kinas Ching aplankė ir aprašė Indonezija3. 1294m. Markas Polas – pirmasis iš europiečių pamatė Madagaskaro salą 4. 1500m.-08-10 Pirmasis europietis Diego Diasas pasiekė Madagaskaro salą5. 1487m. Indonezijos salose išsilaipino portugalas Bartolomėjus Diasas6. 1600m. Indonezijos salyną pradėjo kontroliuoti Olandija7. 1721m. Jokabas Rogevenas aplankė Naujają Gvinėją8. 1504m. Madagaskaras buvo atrastas portugalų9. 1648m. Etienne Flaucourt suorganizuota pirmoji tiriamoji Madagaskaro tiriamoji ekspedicija10. 1683m. Dž.Kuko kelionės, ieškant pietų žemyno, metu aptikta Indonezija11. 1658m. Etienne Flaucourt ištyrė Madagaskaro gamtą, gyventojus, išteklius12. XVIIa.pab. Ištirtos beveik visos Madagaskaro pakrantės13. 1766m. Buvo surengta ekspedicija Okeanijai ištirti, kuriai vadovavoLuisas Antuanas Bugenvilis
LENTELĖ
IŠVADOS
Nei vieno iš minėtų objektų negalima laikyti geografiniais atradimais (eoropiečių). Prieš europiečiams apsilankant Madagaskare, šią salą jau lankė arabai, Indonezijoje jau gerokai prieš tai lankėsi azijiečiai, o arabai patys buvo užkariautojai ir europiečiai Arabijos pusiasalį pradėjo lankyti tik atradus kelią į Indiją, kad būtų, kur pakeliuj apsistoti. Europiečiai čia tikėjosi rasti turtų, tačiau nei Madagaskare, nei Arabijos pusiasalyje bei Indonezijoje nerado nei aukso, nei prieskonių.