Afrikos augalija ir gyvunija

AFRIKOS florą sudaro daugiau nei 40 tūkst. augalų, tarp kurių 9 tūkst. endemikų. Didesnioji AFRIKOS dalis – tarp SACHAROS ir pietinio žemyno pakraščio – priklauso PALEOTROPINEI floristinei karalystei. Čia daug augalų rūšių bei šeimų, rodančių glaudžius AFRIKOS ryšius su PIETŲ AMERIKA ir MADAGASKARO sala. Be to yra kai kurie INDIJOS drėgnųjų tropikų floros atstovai, į VAKARŲ AFRIKĄ migravę neogeno pabaigoje ir kvartero pradžioje. PALEOTROPINĖS floros atstovų plitimą į šiaurę riboja SACHAROS dykuma.
Labai skurdi SACHAROS florą, priklausančių HOLARKTINĖS florinės karalystės AFRIKOS – INDIJOS posričiui, sudaro kserofitai ir turi daaug bendro su ARABIJOS pusiasalio dykumos flora. Ši flora SACHAROJE išplito poledynmetyje.
Šiaurinė subtropinė AFRIKOS juosta priklauso HOLARKTINĖS karalystės VIDURŽEMYNINIAM posričiui. Viduržemyninę florą sudaro šiurkščialapiai visžaliai mezokserofitiniai ir kserofitiniai medžiai ir krūmai. Čia daug augalų, kurie sutinkami ir pietų EUROPOJE: išilgai ATLASO kalnų pakrantės auga žemaūgė chameropso palmė, MAROKO aukštikalnėse auga alpinės floros atstovai, atklydę čia dar ledynmetyje. LIBIJOS ir EGIPTO pakrantėje auga gana daug ARTIMŲJŲ RYTŲ augalų.
Pietinėje AFRIKOS dalyje išskiriama atskira KAPO floristinė karalystė, kuriai būdingas didelis endemikų kiekis. Tik čiia auga apie 700 augalų šeimų ir 6000 augalų rūšių. Tai reliktinė flora, išlikusi neapsemtoje sausumos juostoje, plytėjusioje aukštose pietų pusrutulio platumose. Ji labai artima AUSTRALIJOS florai, ypač jos pietvakarinei daliai, kas leidžia manyti, kad jos migracijos metu per ANTARKTIDĄ, pastarojoje buvo ta

am palankios ekologinės sąlygos. KAPO florą sudaro kserofitinės struktūros, visžaliai ir šiurkščialapiai medžiai ir krūmai.
Floristinių karalysčių ribos nusistovėjo antroje kvartero pusėje, kada nusistovėjo dabartinės klimatines sąlygos. Drėgnesniais laikotarpiais tropinė flora išplisdavo subtropikuose, iš kur sausesnių viduržemyninių ir kapo rajonų augalija migruodavo į žemyno vidinius rajonus. Šiaurinėje žemyno dalyje augalų migracija vyko upių slėniais kertančiais SACHAROS dykumą, ETBAJAUS kalnagūbriu, o pietinėje – Kapo flora plito vakariniais ir rytiniais kalnuotais žemyno pakraščiais, o tropinė augalija – per KALACHARIO lygumą. Augalai migrantai, patekę iš drėgnesnių rajonų į sausesnius ar net dykuminius, įgaudavo naujų savybių ir iš hidrofitų virsdavo kserofitiniais, dažniausiai sukulentais. Ryškiausiu tokios evoliucijos pavyzdžiu yra NAMIBIJOS dykumos sukulentas – velvičija.
Gana savotiška PALEOTROPINĖS karalystės aukštikalnių flora. Nors ją skiria dideli atstumai, ji labai artima ir turi daug beendro su PIETŲ AMERIKOS ekvatorine aukštikalnių flora. Jai būdingi mediniai įvairiagrūdžiai augalai – senecija, lobelijos, o taip pat aukšti varpiniai augalai. Ši flora laikoma reliktine. Išlikusia nuo drėgnesnių ir vėsesnių laikų, kada ji plito kalnų šlaitais į lygumas ir užėmė daug didesnius arealus.
Ypatingą vietą AFRIKOJE užima introdukuoti augalai. Jie turi didelę reikšmę daugelio AFRIKOS šalių ekonomikai ir yra svarbus daugelio rajonų kraštovaizdžio elementas. Tarp tokių augalų yra finikinė palmė SACHARAJE, kakava – Gvinėjos įlankos pakrantėje, eukaliptai ir kaktusai viduržemyniniuose šalyse.
Dabartinė AFRIKA vadinama klasikinių sa
avanų ir dykumų žemynu. Savanos užima daugiau nei 35% žemyno ploto. Jos iš šiaurės, rytų ir pietų juosia KONGO dubumos ir GVINĖJOS įlankos pakrantės musoninius ir visžalius miškus. Dykumos, tropikuose pakeičiančios savanas, užima 40% žemyno ploto, be to didesnioji jų dalis yra šiaurinėje žemyno dalyje. AFRIKOS šiaurvakariuose ir pietvakariuose dykumas keičia viduržemyninio tipo kietalapių miškai ir krūmynai. Pietvakarinėje žemyno dalyje DRAKONO ir KAPO kalnų šlaituose auga subtropiniai musoniniai miškai. Tokią augalijos kaitą nulemia drėkinimo sąlygos. Savanos sutampa su sezoniniu vidutinio ir nepakankamo drėkinimo teritorija, dykumos plyti rajonuose kur ypač trūksta drėgmės, o drėgnieji ekvatoriniai miškai auga drėgmės pertekliaus rajonuose.
Vienu svarbiausių AFRIKOS augalijos pasiskirstymo bruožų yra jos pagrindininkų tipų bei formacijų pasikartojimas į abi puses nuo drėgnųjų ekvatorinių miškų. Tai susiję su tolygiu drėkinimo mažėjimu pietų ir šiaurinėje žemyno dalyse. Be to RYTŲ AFRIKOJE šiaurinės ir pietinės žemyno dalies savanos susilieja.
Kietalapių miškai ir krūmynai dengia šiaurinius ATLASO kalnų šlaitus bei atskirais arealais sutinkami tose LIBIJOS – EGIPTO pakrantėse, kur krantas kiek pakeltas, kad juose iškristi nuo jūros nešami krituliai. Jų florinė sudėtis labai panaši į PIETŲ EUROPOS augaliją, nors sutinkami kai kurie tropinės augalijos atstovai. Krūmynų sąžalynai – makvisai AFRIKOJE, kaip ir ???????????????????, dažniausiai antriniai, tačiau tie daug kur iškirsti, o jų teritorijose plyti plantacijos. Panašios PIETŲ AFRIKOS fo
ormacijos dengia pietvakarinius KAPO kalnų šlaitus, tačiau jos ryškiai skiriasi nuo viduržemyninių, nes čia daug KAPO floros endemikų. Pietrytiniame PIETŲ AFRIKOS pakraštyje, nuo PORT ELIZABETO iki DURBANO, kalnų šlaituose mišrieji subtropiniai musoniniai miškai, kuriuos sudaro visžaliai lapuočiai ir spygliuočiai medžiai.
Tarp subtropinių viduržemyninių kietalapių miškų bei krūmynų, ????? musoninių miškų ir tropinių dykumų, plyti subtropinės dykumos. Šiaurinėje AFRIKOJE jos plyti vidiniuose ATLASO kalnų rajonuose ir LIBIJOS bei EGIPTO pakrantėse, kur jų pietinė riba vedama 300 š.pl. Pusdykumių augalija labai išretėjusi, ją sudaro žemaūgiai varpiniai augalai ir pavieniai neaukšti kserofitiniai medžiai, krūmai ir puskrūmiai. PIETŲ AFRIKOJE subtropinės dykumos dengia vidinius KAPO kalnų kalnagūbrius ir DIDŽIOSIOS KARU įdubą. Joms būdingi spygliuoti medžiai, dažniausiai augantys upių slėniuose ir reti krūmynai (dažniausiai sukulentų), dengiantys tarpupines lygumas. Pavasarį gausiai žydi svogūniniai ir šakniavaisiniai augalai.
AFRIKOS dykumų augalija labai reta. Ją sudaro kserofitai, tarp kurių ypač daug sukulentų. Tai dažniausiai belapiai, pūkuoti, padengti vašku augalai, turintys ilgą šaknų sistemą. Gelbėdamiesi nuo perkaitimo, daugelis augalų intensyviai transpiruoja drėgmę, kurią kaupia šakniavaisiuose ir vandeninguose audiniuose. Be daugiamečių augalų, dykumoje daug vienmečių, kurių vegetacinis ciklas trunka nuo keletos dienų iki keletos savaičių, kurių metu laikosi pakankamas jiems drėgnumas. Skurdžiausios yra akmeninės dykumos, ypač didelius plotus užimančios SACHAROS dykumoje. Smėlio dykumas dažniausiai dengia varpiniai au
ugalai ir krūmynai. Kartu su kserofitais ir sukulentais dykumose sutinkami mezofiliniai, hidrofiliniai ir net higrofiliniai augalai, augantys natūraliose ir dirbtinėse oazėse bei vandens telkiniuose. Ypač daug dirbtinių oazių SACHAROS dykumoje. Svarbiausiu jų augalu yra finikinė palmė. Pietinio ir šiaurinio pusrutulių dykumų augalija stipriai skiriasi: SACHAROJE daugiausia vyrauja ??????????????? augalai, tuo tarpu PIETŲ AFRIKOS dykumose vyrauja sukulentai. Tai susiję su skirtinga šių žemyno rajonų raida. SACHAROJE labiausiai paplitę belapiai varpiniai augalai (???????) ir puskrūmiai(retamai), akacijos, aplink druskožemius (šotus) auga tamariniai ir kiti halofitai. PIETŲ AFRIKOJE vyrauja akacijos, aloje, ypač daug sukulentų, savo forma primenančių akmenis.
Didesnioji dabartinių AFRIKOS savanų dalis yra antropogeninės kilmės, tai ilgo agrarinio poveikio rezultatas. Savanos užima ekologinę nišą tarp mišriųjų ir lapus metančių miškų, o taip pat retmiškių, anksčiau plytėjusių beveik iki tropinių dykumų ir drėgnųjų ekvatorinių miškų. Būdingiausias savanų kraštovaizdis – varpiniais augalais padengtos lygumos su retomis giraitėmis ar atskirais medžiais bei galeriniai miškai ar retmiškiai upių slėniuose. Priklausomai nuo metinio kritulių kiekio ir drėgnojo sezono trukmės išskiriamos sudykumėjusios, tipiškos ir aukštažolės savanos. Pirmosios vyrauja kserofitinė augalija, kurią sudaro šakniastiebiniai varpiniai augalai ir belapiai neaukšti medžiai ir tankių dygių krūmų sąžalynai, dažniausiai vien iš akacijų. Tipiškose savanose varpinių augalų danga daug tankesnė, žolės užauga iki 1m aukščio, tarp medžių vyrauja ne tik kserofitiniai, bet ir mezofitiniai. Būdingiausias šių savanų medis yra skėtinė akacija, vėjarinės palmės ir baobabai, užaugantys iki 25m aukščio. Aukštažolėse savanose varpiniai augalai užauga iki 3-5m aukščio (dramblažolė), upių slėniuose galerinius miškus formuoja drėgnųjų ekvatorinių miškų atstovai. Dideli retmiškių masyvai,kuriuos sudaro lapus metantys medžiai, gausiai sužaliuojantys drėgnuoju metų laiku, suteikia savanoms parkų įvaizdį. Natūralus perėjimas nuo tropinių dykumų iki drėgnųjų ekvatorinių miškų užpildytas dygiais krūmynais, įvairaus aukščio bei tankumo miškai ir mišrieji lapus metančių bei visžalių medžių miškai.
AFRIKOS hilėja, kaip ir PIETŲ AMERIKOS selva, pasižymi medžių tankumu ir rūšių įvairove. AFRIKOS hilėjose priskaičiuojama daugiau nei 3000 vien tik medinių augalų. Miškai daugiaardžiai. Pirmojo ardo aukštis 40-50m, tik kai kurie atskiri medžiai siekia 60-70m aukštį. Medžių šakos auga tik viršūnėse, kur sudaro ?????? tankią lają, kadangi ištisus metus turi palankias sąlygas fotosintezei. Įvairių ardų medžių lapai turi skirtingą struktūrą. Pirmajame arde medžių lapai masyvūs, šiurkštūs ir dažniausiai blizgantys, kseromorfines struktūros, kad apsisaugotų nuo nereikalingos transpiracijos karštomis popietėmis, nes drėgmės transportavimas 40-60m aukščio ??????????? gana sudėtingas procesas. Standi odinė danga apsaugo nuo stiprių lietaus lašų. Žemesnio ardo medžiai, dažniausiai turintys tankią ovalinę lają, užauga iki 25-30m aukščio, turi tankų vainiką, kad galėtų sugauti kuo daugiau saulės spindulių. Dar žemesnį ardą sudaro nedideli medžiai, palmės ir krūmai, siekiantys 10-15m aukštį ir augantys prietemoje. Šis ardas jungiasi su apyrečiu pomiškiu, kuriame auga krūmokšniai ir medžių atžalynas, siekiantis 5-7,5m aukštį. Visus medžių kamienus apvyniojusios lianos. Ten kur saulės spinduliai prasiskverbia iki žemės, susidaro tankus pomiškis iš susipynusių žolių, krūmų, vijoklių ir jaunų medelių.
Medžių kamienai tiesūs, nestori ir padengti plona žieve, kuri netrukdo žiedų bei vaisių augimui ant kamieno, kurių stabilumą didina beveik horizontali šaknų sistema. Be to dauguma medžių turi orines šaknis. Hilėjų medžiai neturi sezoninio ritmo. Dėl pastoviai karšto ir drėgno oro jie žydi, brandina vaisius ir dalinai meta lapus ištisus metus.
AFRIKOS hilėjos nevienalytės. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, dirvožemių bei reljefo ypatumų, jose galima išskirti keletą variantų. Tipiškieji drėgnieji ekvatoriniai miškai plyti tarpupiuose ir neapsemiamuose lėkštuose šlaituose. Viename tokios hilėjos hektare priskaičiuojama iki 100 medžių rūšių, kas ypač apsunkina vertingos juodmedžio, vyno palmės, kolos medžio medienos gavybą ir vaistinių augalų bei kaučiuko rinkimą. Ypatingą vietą tarp hilėjos medžių užima aliejinės palmės ir kavamedžiai. Pačias žemiausiais, pastoviai užpelkėjusios bei periodiškai apsemiamos ekvatorinės juostos dalis užima drėgnoji hilėja. Jai būdinga skurdesnė rūšinė sudėtis, medžiai ne tokie aukšti,turi gerai išvystytas orines šaknis. Gerokai mažiau išplitusios kalnų hilėjos. Jos dengia tik KAMERŪNO kalnų šlaitus bei RYTŲ AFRIKOS kalnus (virš 2000 m). čia auga neaukšti medžiai, atsparūs stipriems vėjams, santykinai žemomis temperatūromis bei ypatingomis drėkinimo sąlygomis. Jose gausu medinių paparčių, viržių, baltažiedžių podokarpusų.
AFRIKOS dirvožemių dangai būdingas simetriškas išsidėstymas abipus pusiaujo. Šiaurvakarinėje ir pietvakarinėje žemyno dalyje, kur vyrauja viduržemyniniai šiurkščialapių miškų ir krūmynų kraštovaizdžiai, formuojasi rudžemiai. Jie pasižymi storu humusingu horizontu, gausiai prisotintu kalcio ir magnio. Subtropinėse pusdykumėse, vidiniuose ATLASO kalnų rajonuose ir KAPO kalnuose formuojasi kalnų pilkai rudieji dirvožemiai ir pilkžemiai, o LIBIJOS ir EGIPTO pakrantėse – pilkai rudieji dirvožemiai. Jie nuo rudžemių skiriasi mažesniu humuso kiekiu.
Tropinėse dykumose vyrauja primityvūs dirvožemiai, ypač dykuminio nudegimo dangos ir įvairios dūlėjimo dangos. Kai kur dėl pastovaus druskų kaupimosi gruntiniuose vandenyse, dirvos tirpalų kilimo ir drėgmės garavimo susidaro tvirta pluta. Kai kurios iš jų yra reliktinės. Joms priklauso lateritinės geležingos – magnio plutos ACHAGARO ir TIBESČIO kalnų masyvų šlaituose.
AFRIKOS tropinėse ir subekvatorinėse srityse, kur drėgnasis periodas trunka 2-5 mėnesius, o vidutinės metinės kritulių kiekis 250-600mm, čia auga dykumėjančios ir tipiškos savanos, todėl rausvai rudieji dirvožemiai, kurių humusingas horizontas neviršija 30 cm storio. Jis palaipsniui pereina į kelių metrų storio rausvai rudą iliuvinį horizontą, kuriam būdingos geležingų oksidų koncentracijos. Rausvai rudieji dirvožemiai yra nevienalyčiai. Klimatui sausėjant išplovimo horizontas storėja, o iliuviniame horizonte atsiranda klintinių ir gipsinių konkrecijų.
Rausvai rudų dirvožemių srityse gausu geležingos dangos arba skydų.jie dažniausiai plyti tarpupiuose ir būdingiausi tipiškoms savanoms.
Subekvatorinėse AFRIKOS srityse, kur vyrauja aukštažolės savanos, formuojasi raudonžemiai. Juose dar aktyviau, nei rausvai ruduose dirvožemiuose, vyksta pirminių mineralų skaidymosi procesas ir lengvai tirpstančių junginių išplovimas, bei mažai tirpių geležies junginių, aliuminio ir mangano kaupimasis iliuviniame horizonte. Sausuoju metų laiku, kada vyksta hidroksidų dehidratacija dirvožemyje susidaro geležingos – magninės konkrecijos. Jis užima dalį dirvožemio storymės ir sudaro lateritinius tarpsluoksnius, atsidengiančiuose senuosiuose dirvožemiuose.
Ekvatorinėje AFRIKOJE, KONGO duburyje ir GVINĖJOS įlankos pakrantėje, po drėgnaisiais ekvatoriniais miškais formuojasi raudonžemiai – geltonžemiai, feralitiniai ir alferitiniai dirvožemiai. Dėl mikroorganizmų veiklos juose vyksta aktyvi augalijos liekanų humifikacija ir mineralizacija. Pastovus išplovimas dirvožemio profilyje formuojasi nujaurėjęs horizontas, gausiai praturtintas kvarcu.
Lyginant AFRIKOS, PIETŲ AMERIKOS IR AUSTRALIJOS fauną, trumpų šešėlių žemynas pasižymi senumu. Ji išsiskiria ypatingai didele žinduolių gausa, tarp kurių ypač daug kanopinių. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad AFRIKOS faunos raida vyko be išorinės įtakos. Neogene ir kvartero pradžioje ji ėmė plisti į šiaurę. Pleistocene ši fauna EUROPOJE išnyko, kaip ir šiaurinėje AFRIKOJE, tačiau gana ilgai išliko SACHAROJE. Iš šio regiono stambūs žinduoliai pradėjo trauktis holoceno pradžioje, sausėjant klimatui.
Dėl paleoarktinių šiaurinės žemyno dalies faunos elementų, ši žemyno dalis priskiriama HOLARKTINEI sričiai, o likusios AFRIKOS dalies aborigeninė fauna – ETIOPINEI sričiai. Atskirai sričiai priskiriama MADAGASKARO ir aplinkinių salyno fauna. Kiekvienoje srityje, dėl įvairių gyvenimo sąlygų, todėl jose išskiriama keletas biotopų.
Būdingiausiais holarktinės srities faunos atstovais yra pusdykumių ir dykumų gyvūnai. Tai daugiausia graužikai, keletas antilopių (mendasa, bubala, adaksas ir kt.), plėšrūnai – hiena, sacharos lapės – fenekai, šakalai. Etiopinė sritis apima drėgnuosius ekvatorinius miškus bei likusios AFRIKOS dalies savanos, retmiškiai ir pusdykumiai. Manoma, kad tai visų žinduolių formavimosi centru ir šiuo metu čia gyvena apie 25% visų žinduolių, iš kurių beveik pusė endemikai.
Labiausiai paplitę graužikai, šikšnosparniai, vabzdžiaėdžiai, porakanopiniai, plėšrūnai ir primatai. Endemikų daugiausia tarp vabzdžiaėdžių (86%), graužikų (85%), porakanopinių (88%) ir primatų (94%).
Priklausomai nuo gyvenimo sąlygų išskiriamos trys faunistinės posrytys. VAKARŲ AFRIKOS posritis pasižymi dideliu miškingumu. Tik šiam posričiui būdingos žmogbeždžionės (šimpanzės, gorilos), nykštukinis begemotas, žirafos giminaitės okapijos. Paukščių santykinai nedaug, būdingiausi tarp jų balandžiai, kai kurios papūgų rūšys, paukščiai raganosiai.
RYTŲ AFRIKOS posritis apima SUDANO, RYTŲ ir PIETŲ AFRIKOS savanas. Jai taip pat priklauso ETIOPIJOS kalnynas. Ši posritis ypač turtinga žolėdžiais ir plėšrūnais. Pirmiesiems priklauso žirafos, zebrai, antilopės, buivolai, afrikietiški drambliai, raganosiai, begemotai. Tarp plėšrūnų labiausiai paplitę liūtai, hienos ir šakalai. Tarp kitų gyvūnų išsiskiria į skruzdėdą panašus, tačiau kanopinis gyvūnas, mintantis skruzdėlėmis ir termitais – vamzdžiadantis. Tik šiame posrityje gyvena šunbeždžionės – pavianai, mandrilai. Gausu roplių – driežai, chameleonai, gyvačių, pitonų. Upėse ir ežeruose gausu krokodilų. Tarp paukščių vieni įdomiausių: stručiai, kūjagalvė gervė, nektarinukai.
PIETŲ AFRIKOS posritis apima dykuminius ir pusdykuminius rajonus. Čia gyvena endeminiai auksiniai kurmiai, kafos ilgakojai, antilopės – šokliai. Tarp plėšrūnų gyvena hienos ir kas kurios viverų rūšys.
MADAGASKARO sričiai be MADAGASKARO salos priklauso SEIŠELIŲ, AMIRATŲ, KOMORŲ ir MASKARĖNŲ salos. Srities fauna labai sena ir labai endemiška. Ją sudaro šeriuotieji ežiai, priklausantys patiems primityviausiems žinduoliams, ir pusbeždžionės (lemūrai), daug neskraidančių endeminių paukščių.
AFRIKOS gyvūnijos ir augalijos pasaulis saugomas daugiau nei 150 nacionalinių parkų, draustinių ir rezervatų. Patys stambiausi nacionaliniai parkai yra RYTŲ ir PIETŲ AFRIKOJE.Tai RUVENZORIO, VIRUNGOS nacionaliniai parkai, kur saugomos beždžionės, CAVO, SERENGEČIO, KAFUJE, KALACHARIO – CHEMSBOKO ir KRIUGERIO nacionaliniai parkai.

Leave a Comment