Afrika

4642 0

PLANAS:

1. Kas yra Afrika?

2. Afrikos paviršius ir gelmės.

3. Afrikos klimatas ir augalija.

4. Afrikos miškų gyventojai.

5. Savanos ir jų gyvūnija.

6. Dykumos.

7. Nilas – ilgiausia pasaulio upė.

8. Egiptas.

KAS YRA AFRIKA?

Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas. Jis yra antras pagal dydį po Azijos. Afrikos plotas – 30,3 mln.km2, gyventojų skaičius – 703 mln. Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių.

Afriką keerta pusiaujas, pradinis dienovidinis, bei šiaurės ir pietų atogrąžos. Jos krantus skalauja Indijos ir Atlanto vandenynai. Didžiausios Afrikos valstybės – Alžyras, Libija, Egiptas, Mauritanija, Malis, Nigeris, Čadas, Sudanas, Nigerija, Centrinės Afrikos Respublika (CAR), Etiopija, Zairas, Angola, Pietų Afrikos respublika (PAR).

Svarbiausi duomenys apie Afriką:

Plotas 30,3 mln.km2

Gyventojų skaičius 703 mln.

Aukščiausia viršūnė Kilimandžaro 5895 m

Karščiausia vieta El Azizija (Libija) +590 C

Šalčiausia vieta Tsabong (Botsvana) -9,40 C

Ilgiausia upė Nilas 6671 km

Didžiausias ežeras Viktorijos ež. 69 000 km2

Afrikos įdomybės:

• Tai vienintelis žemynas, kurį kerta pusiaujas ir pradinis dienovidinis.

• Kilimandžaro kalną, kurio aukštis 5895 m. ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas beei ledas.

• Jame yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras.

• Jame gyvena didžiausias ir aukščiausias sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa.

• Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas žemėje.

• Seniausių žmogaus primtakų rasta Afrikoje.

• Kai kurios Afrikos gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje: medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nu

uogi.

• Afrika – tai ,,juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos odos spalvos.

• Afrika – negandų žemynas, nes: daugiausia atsiliekančių šalių, sparčiausiai daugėja gyventojų, daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų, dažnos epidemijos, pražūtingos sausros.

AFRIKOS PAVIRŠIUS IR GELMĖS

Senovėje Pietų pusrutulyje plytėjo didelis Gondvanos žemynas. Per šimtus milijonų metų Žemės gelmių jėgos suskaldė jį. Afrika – viena šio žemyno dalių. Jos pamatas yra sena platforma, sudaryta iš labai kietų suraukšlėtų uolienų: granito, gneiso ir k.t. Seniausioms daugiau kaip trys milijardai metų.

Per ilgą laiką Afrikos žemės pluta ne kartą kilo ir leidosi. Iškilusias vietas gludino ir lygino vanduo, veikė saulė, vėjas, todėl dabar paviršius primena banguotą lygumą. Ten, kur buvo kalnai, minkštesnės ir trumpesnės uolienos sudūlėjo ir į paviršių iškilo senosios. Šiose vietose randama aukso, įvairių metalų rūdų: geležies, vario, švvino ir k.t. Ypač jų gausu senovinių kalnų ir aukštai iškilusių plokščiakalnių srityse.

Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.

Norėdami įsitikinti, jog Afrika yra plokščia, žvilgtelėkite į jos gamtinį žemėlapį. Aukštų, tūkstančius kilometrų besidriekiančių kalnų, tokių kaip Andai, Himalajai ar Alpės, Afrikoje nėra. Žemyne vyrauja lygūs plokščiakalniai. Jų aukštis svyruoja nuo 200 iki 1500 m v. j. l. Žemumų Af

frikoje irgi nedaug. Jos plyti vandenynų ir jūrų pakrantėse.

Žemiausia Afrika šiaurėje ir vakaruose. Čia daugiau žemumų, didelį plotą užima duburiai. Šiaurės Afrikoje yra aukščiausi žemyne Atlaso kalnai. Šiauriniai jų kalnagūbriai susidarė tuo pačiu metų kaip ir jauni Alpių ir Himalajų kalnai. Apie šios srities žemės gelmių aktyvumą byloja dažni žemės drebėjimai.

Rytų ir Pietų Afrika yra labiau iškilusi virš jūros lygio, čia plyti plokščiakaliai. Jų pakraščiai lyg lėkštės kraštas užsirietę ir stačiomis pakopomis leidžiasi į vandenyną. Pavizdžiui, Drakeno kalnai žemyno pietuose yra Pietų Afrikos plokščiakalnio pakraštys. Paviršiaus įvairove ir žemės gelmių aktyvumu išsiskiria Rytų Afrika.

Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami. Ypač ji aktyvi rytuose. Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai. Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai. Ilgiausi iš jų – Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 metrų gylio – vienas giliausių pasaulyje. Jo dugnas yra žemiau nei vandenyno lygis. Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70 – 80 metrų.

Žemės plutos lūžių srityse vyko aktyvus vulkanizmas: per plyšius liejosi lava, veržėsi ugnikalniai, drebėjo žemė. Iš gausiai į pavaršių išsiliejosios lavos susidarė Etiopijos kalnynas. Vulkaninių uolienų st

toris jame – beveik du kilometrai. Į pietus nuo kalnyno, Rytų Afrikos plokščiakalnyje, abipus lūžių juostos, yra daug veikiančių ir užgesusių ugnikalnių. Aukščiausi – Kenijos ir Kilimandžaro. Pastarasis užgesęs, bet yra aukščiausia Afrikos viršūnė. Beveik 6 km aukščio kalną visus metus dengia sniegas ir ledas.

Žemės pluta Rytų Afrikoje juda irdabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių jėgos veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols.

AFRIKOS KLIMATAS

Tankūs, drėgni ir visžaliai Afrikos miškai ties pusiauju, karštos ir sausos dykumos bei pusdykumės ties atogąžomis, vešli žolinė augalija abipus pusiaujo. Kaip paaiškiti tokią gamtos įvairovę?

Svarbiausias šilumos šaltinis yra saulė. Nuo to, kiek jos šilumos gauna žemės paviršius, priklauso bet kurios vietovės klimatas. Šilumos kiekį lemia Saulės aukštis virš horizonto, t.y. geografinė platuma. Kuo arčiau pusiaujo, tuo statesniu kampu krinta Saulės spinduliai, tuo labiau įšyla Žemės paviršius, tuo aukštesnė pažemio sluoksnio oro temperatūra. Todėl prie pusiaujo ji visus metus aukšta. Tolstant nuo jo, krinta ir žemiausia yra ties ašigaliais.

Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai: vasara, ruduo, žiema, pavasaris.Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus. Tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna vasara, Pietų pusrutuliuose viešpatauja žiema, ir atvirkščiai. Tačiau net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiuose srityse žiemą temperatūra nenukrinta žemiau kaip +10 -120 C. Kodėl taip yr

ra? Norėdami šitai suprasti, turime prisiminti Žemės judėjimą aplink Saulę.

Kaitriausi spinduliai būna tuomet, kai Saulė šviečia statmenai į Žemės paviršių (tiesiai virš galvos). Žemės ašis yra pasvirusi 23,50 kampu į skriejimo aplink Saulę kelią. Todėl skirtingose Žemės vietose ir įvairiu metų laiku Saulės aukštis virš horizonto nevienodas. Todėl šilumos daugiau gauna tai Šiaurės, tai Pietų pusrutulis.

Srityse netoli pusiaujo saulė visuomet būna gana aukštai danguje. Stačiu kampu krintantys jos spinduliai įšildo Žemę, įkaitina orą. Kaisdamas oras retėja, lengvėja ir kyla – formuojasi aukštyn kylantys srautai. Taip ties pusiauju susidaro žemo slėgio sritis.

Tolsdamas nuo Žemės paviršiaus, oras po truputį vėsta. Jame ęsantys vandens garai kondensuojasi – pradeda lyti. Todėl ties pusiauju visuomet iškrinta labai daug kritulių, oro slėgis žemas. Kildamas aukščiau ir tolsdamas nuo pusiaujo, oras dar labiau retėja ir atvėsta. Atvėsęs tampa sunkesnis už žemiau esantį, todėl, savo svorio veikiamas, ima leistis. Dėl šios priežasties ties 300 š. ir p. platumų susidaro aukšto slėgio sritis. Leisdamasis oras kaista, jame esantys vandens garai išgaruoja, ir debesys išsisklaido. Todėl ties atogrąžomis beveik visuomet būna labai karšta ir sausa.

Besileidžiantis oras negali kauptis vienoje vietoje, todėl ties Žemės paviršiumi viena jo dalis nukrypsta į ašigalius, o kita – pusiaujo link. Į pusiaujo pusę judantis oras suformuoja vėjus, vadinamus pasatais. Jie visus metus pučia ta pačia kryptimi. Pasatai nepučia statmenai į pusiaują, nes Žemės sukimosi jėga

Šiaurės pusrutulyje nukreipia juos į dešinę – susidaro šiaurės rytų pasatas. Kai pasatas Pietų pusrutulyje nukreipiamas į kairę, susidaro pietryčių pasatas. Abipus pusiaujo pasatai sudaro lyg ir uždarą vėjų apytakos ratą. Jis priklauso nuo aukštyn kylančių oro srautų ties pusiauju ir besileidžiančių – ties 300 š. ir p. platumų.

Tarp šiaurės ir pietų atogrąžų, kur Saulė visus metus kybo virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis (24 – 280 C), todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara.

Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrinta vidutiniškai apie 1500 mm kritulių, kai kuriose srityse ir daugiau. Įvairiais mėnesiais jie pasiskirsto gana tolygiai ir tik du kartus per metus, kai Saulė atsiduria zenite ties pusiauju, kritulių gerokai padaugėja. Retai pasitaiko dienų be lietaus.

Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo medžiai lapus keičia ne visus iš karto, bet dalimis. Todėl tuo pačiu metu ant vieno medžio galima matyti žaliuojančių, žydinčių ir nokinančių vaisius šakų.

Pusiaujo miškai auga keliais ardais. Viršutinį sudaro pavieniai šviesomėgiai medžiai. Jie gali būti nuo 40 iki 60 metrų aukščio. Šių milžinų kamienai tiesūs, beveik be šakų, ir tik pačioje viršūnėje plačiai išsikerojusi laja. Višutinio ardo medžių lapai kieti standūs, blizgančiu tarsi lakuotu paviršiumi, kuris neleidžia išgaruoti drėgmei ir saugo nuo smarkaus lietaus. Po šiais galiūnais kelais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni.

Žemės paviršius pusiaujo miške yra glitus, dažnai pelkėtas. Tarp prikritusių lapų ir šakų auga paunksmę megstantys vijokliniai augalai, krūmai ir įvairių rūšių grybai. Saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią kelių ardų medžių lapiją, todėl miške net dieną tvyro prieblanda. Per tokį mišką vietomis neįmanoma prasibrauti.

Pusiaujo miškai nuo kitų miškų skiriasi ypač didele augalijos įvairove. Pusiaujo miškuose auga beveik 450 tūkst. augalų rūšių, o vieno hektaro plote – 80 – 100 skirtingų medžių rūšių. Dažnaiusiai pasitaikantys medžiai: palmės, kaučiukmedžiai, limbos, tikai ir kita. Miškuose daug įvairių samanų, kerpių, paparčių, žydinčių augalų. Nemažai iš jų epifitų, augančių ant medžių kamienų, šakų, lapų.

Sunku išsivaizduoti pusiaujo mišką be lianų. Jos tankiai apsivijusios medžių kamienus, raizgosi it gyvatės iki pat medžių viršūnių, driekiasi nuo medžio iki medžio. Apatiniuose pusiaujo miškų arduose auga bananai, mediniai paparčiai ir kita.

Pusiaujo miškams būdingi nepaprastai skurdūs nederlingi dirvožemiai. Dirvožemiai raudono arba gelsvo atspalvio. Taip yra todėl, kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies ir aliuminio junginių.

AFRIKOS MIŠKŲ GYVENTOJAI

Dėl didelės drėgmės ir karšto oro pusiaujo miškuose labai reta. Čia gyvena tik kelios menkus ryšius su išoriniu pasauliu palaikančios tautos: pigmėjai ir bantai. Tai juodaodžiai žmonės. Šios tautos gyvena atskira, uždaromis bendruomenėmis. Kalba bantų kalba. Tačiau jų gyvenimo būdas labai skiriasi.

Pigmėjai išsiskiria nedideliu ūgiu, todėl dažnai vadinami nykštukais arba ,,miškų vaikais“. Vyrų ūgis nesiekia nė 150 cm, o moterys dar mažesnės. Gyvena nedidelėmis grupelėmis – po 20 – 50 žmonių. Šeimos būstas – iš šakų ir didelių lapų suresta trobelė. Moterys verčiasi rankiojimu: renka smulkius gyvūnus, vaisius, šaknis, riešutus, medų. Vyrai dažniausiai medžioja beždžiones, šernus, antilopes, paukščius. Tradiciniai jų ginklai – ietis ir lankas. Pigmėjai nėra sėslūs. Kai aplink gyvenvietes išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą ir ten žvalgo apylinkes, kuria naują stovyklavietę. Dėl tokio gyvenimo būdo pigmėjai vadinami klajokliais.

Nemaža pigmėjų genčių iki šiol išlaikė tradicinį gyvenimo būdą, tačiau civilizacija skverbiasi ir į jų gyvenimą. Daugelis persikėlė į didesnias gyvenvietes, ėmėsi tarpininkauti prekių mainuose su bantų gentimis. Mėsą, kailius, žvėrių iltis pigmėjai keičia į bananus, manijokus, palmių aliejų, įrankius ir kitus daiktus.

Gyvenimo būdui atsiliepia ligos, tarp jų ir alkoholizmas, todėl pigmėjų sparčiai mažėja. 1950 m Afrikos miškuose gyveno apie 300 tūkst. pigmėjų, pastaruoju metu liko ne daugiau kaip trečdalis.

Bantai atsikraustė iš savanų. Bantai yra sėslūs. Jie gyvena kaimuose, dažniausiai netoli didesnės upės. Namus statosi iš medžių kamienų, žagarų, molio. Stogus dengia nendrėmis arba medžių lapais. Didesniuose namuose yra gyvenamasis ir miegamasis skyriai. Bantai laiko šunų, vištų, kartais – kiaulių. Kaimo viduryje namai nestatomi – paliekama aikštė.

Bantai gyvena didelėmis šeimomis. Suaugę jos nariai rūpinasi vaikų auklėjimu. Žmonės labai prisirišę prie kaimo bendruomenės, juos sieja stiprūs giminystės ryšiai. Iki šiol paplitęs protėvių kultas. Giminės vadas – visų pripažįstamas autoritetas. Kaimuose dažnai vyksta šventės, groja ritminga muzika, šokama.

Bantai pirmieji Afrikos miškuose pradėjo dirbti žemę. Jie verčiasi lydimine (klajokline) žemdirbyste. Žemės ūkio augalams iš miško atkovojamas plotas. Iškertami plonesni medžiai, nugenamos šakos, specialiu peiliu iškapojami krūmai. Iškertama tik tiek, kiek reikia pasėliams. Dideli medžiai paliekami. Nukirstos šakos sudeginamos. Pelenais patriašiamas dirvožemis. Moterys paruošia žemę sėjai. Pagrindinis jų darbo įrankis – kaplys. Iš pradžių sėjami kukurūzai, soros, kuriems reikia derlingiausio dirvožemio. Vėliau sodinami bananai ir daugiamečiai šakniavaisiai: manijokai, tarai, jamsai, batatai.

Iš naminių gyvūnų bantai augina tik ožkas, kiaules ir vištas. Kadangi Afrikos miškuose veisiasi musė cėcė, stambiųjų galvijų neauginama. Ši musė platina miegligę, kuriai galvijai neatsparūs.

SAVANOS IR JŲ GYVŪNIJA

Tarp vis žalių pusiaujo miškų ir atogrąžų plyti savanos. Jos užima apie 40% žemyno ploto. Oro temperatūra šioje geografinėje zonoje mažai kinta ištisus metus ir nebūna žemesnė kaip +220 C. Kritulių vidutiniškai iškrinta mažiau kaip 1500 mm per metus, kelis mėnesius trunka sausasis laikotarpis. Metų laikai skirstomi pagal sausojo ir drėgnojo laikotarpio kaitą. Tolstant nuo pusiaujo, lietingasis laikotarpis trumpėja, o sausasis ilgėja. Nuo sausojo laikotarpio trukmės priklauso augalijos pobūdis. Pagal tai skirstomi trys savanų tipai: drėgnosios, sausosios ir dygliuotosios.

Sausasis laikotarpis drėgnojoje savanoje trunka nuo dviejų iki penkių mėnesių. Kraštovaizdis primena parkinį mišką, kuriame auga daugiau kaip dviejų metrų aukščio žolės, retos giraitės, palmės, kiti medžiai. Dauguma medžių sausuoju laikotarpiu numeta lapus. Drėgnojoje savanoje iškrinta daug kritulių, todėl upės vandenį plukdo ištisus metus. Čia gyvenantys žmonės išaugina du derlius per metus. Auginami kukurūzai, soros, batatai, manijokai. Eksportui plantacijose auginami žemės riešutai, medvilnė.

Sausojoje savanoje sausasis laikotarpis trunka nuo penkių iki septynių mėnesių. Tai lemia ir augalijos pobūdį. Žolės neaukštos, auga rečiau nei drėgnosose savanose. Medžių reta, jie žemi, jų lapai maži , siauri, dažnai kietu paviršiumi. Svarbiausi medžiai yra akacijos ir baobabai. Grundiniai vandenys slėniuose yra arčiau žemės paviršiaus, todėl čia auga galeriniai miškai. Siauromis juostomis driekiasi išilgai upių.

Dygliautoje savanoje sausasis laikotarpis trunka nuo septynių iki dešimt mėnesių. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Tose vietose, kur nėra ištisinės augalijos dangos, atsiveria raudonos spalvos dirvožemis. Augalai kaupia drėgmę lapuose, stiebuose, šaknyse. Negausiai augantys medžiai didžiąją metų dalį išbūna be lapų. Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį plukdo tik kelis mėnesius per metus. Svyruojantis kritulių kiekis apsunkina žemdirbystę, todėl čia ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulinkystė.

Iš kitų geografinių zonų savana išsiskiria ypač gausia stambiąja gyvūnija. Atviruose savanų plotuose, kur gausu augalinio maisto, vyrauja stambūs augalėdžiai gyvūnai. Tai antilopės, buivolai, žirafos, zebrai ir kt. Čia gyvena ir didžiausias sausumos gyvūnas – dramblys. Augalėdžius nuolat persiakioja plėšrūnai: gepardai, leopardai, liūtai, šakalai, hienos. Stipriausias ir pavojingiausias savanų plėšrūnas yra liūtas.

Drėgnesnėse vietose, prie upių ir ežerų, gyvena raganosiai, begemotai, v

. . .

NILAS – ILGIAUSIA PASAULIO UPĖ

Daugiau nei 6,5 tūkst. km Nilas plukdo savo vandenis į Viduržemio jūrą. Ši upė turi du pavadinimus: Mėlynasis Nilas ir Baltasis Nilas. Baltasis Nilas yra didžiausia upė, ištekanti iš lietingų Rytų Afrikos plokščiakalnio šlaitų. Pačiame aukštupyje Baltasis Nilas teka per kelis ežerus. Pasiekęs lygumą, susiskaido į daugybę atšakų ir lėtai vingiuoja tarp plačių Sedo pelkių. Įveikęs pelkes, Baltasis Nilas neskubėdamas neša vandenis per Sudano lygumą. Ties Hartumu į jį įteka sraunus, giliais tarpekliais iš Etiopijos kalnyno atskubėjęs Mėlynasis Nilas. Nuo šios santakos ilgiausia Afrikos ir pasaulio upė vadinama Nilu.

Didelę kelio dalį Nilas teka dykumomis. Dangus čia visą laiką giedras, akinamai plieskia saulė, po kelerius metus nelyja. Tekėdama per dykumą, upė turėtų gerokai nusekti arba išdžiūti. Tačiau pačiame vasaros įkarštyje Nilas staiga ima tvinkti. Birželio mėnesį jo slėnis virsta ilgu ežeru. Kai kuriose vietose vandens lygis upėje pakyla net 8 metrus ir nuslūgsta tik spalio mėnesį. Paslaptingieji potvyniai yra tikra palaima bei išsigelbėjimas Egipto ir Sudano gyventojams. Juk po kiekvieno atoslūgio Nilo vandenys palieka derlingo dumblo sluoksnį, kuris patręšia dirvą. Nuo upės potvynių ir atoslūgių priklauso sėjos laikas. Žmonės skuba berti grūdus į drėgną žemę, kad netrukus ją užklotų švelnus žalias kilimas. Nilas reguliuoja ir derliaus nuėmimo laiką.

Tačiau įvairiais metų laikais ir skirtingais metais upė svandens lygis buvo nevienodas. Nilo potvyniams reguliauti ir drėkinimui pagerinti nutarta pastatyti užtvanką.

10 metų buvo statomą didžioji Asvano užtvanka. 1971 m. pradėjus jai veikti, Nilo vandens tėkmė sureguliuota. Sukauptą tvenkinyje vandenį imta naudoti laukams drėkinti, o vandens jėgainė pradėjo gaminti elektros energiją.

EGIPTAS

Egiptas – seniausia ir viena įdomiausių Afrikos valstybių. Jis yra žemyno šiaurės rytuose, prieViduržiamio ir Raudonosios jūrų. Jam priklauso į Azijos žemyną įsiterpęs Sinajaus pusiasalis. Daugiau kaip prieš 100 metų šias jūras sujungęs Sueco kanalas yra labai svarbus dirbtinis vandens kelias. Jis jungia Europą su Indija, Rytų Azijos šalimis, Australiją, Rytų Afriką. Kiekvienas kanalu plaukiantis laivas moka mokestį. Tai Egipto pajamų šaltinis.

Egiptas – dykumų valstybė. Jos sudaro 96 proc. šalies teritorijos. Didžiausią plotą užima Libijos dykuma, kuri yra Saharos dalis. Prie Raudonosios jūros plyti Arabijos dykuma.

Svarbiausios šios šalie klestėjimo liudininkės, – piramidės. Jos vadinamos pasaulio stebuklu, kurio paslaptys neįmintos iki šiol. Milijonai turistų pamatyti šį stebuklą vyksta laivais ir lėktuvais. Turistų paslaugoms Egipte rengiamos ekskursijos kruiziniais laivais Nilu. Trokštantys egzotikos gali paplaukioti feliugomis (buriniais laivais), arba pakeliauti po dykumą kupranugariais.

Egipte gyvena apie 61 mln. žmonių. Egiptas – viena tankiausiai gyvenamų teritorijų pasaulyje. Tai antra pagal gyventojų skaičių po Nigerijos Afrikos šalis. Egipto sostinė – Kairas. Didžiausiuose šalies miestuose – Kaire ir Aleksandrijoje susitelkę trečdalis šalies gyventojų. Kai kuriose Nilo slėnio vietose 1 km2 gyvena apie 2000 žmonių

Kaimo gyventojai valstiečiai verčiasi žemdirbyste labai smulkiuose ūkeliuose. Sparčiai gausėjant žmonių, vis daugiau valstiečių netenka žemės ir priversti darbo ieškoti miestuose.

Sparčiai didėjančiuose Egipto miestuose nepaprastai opi būsto problema. Atsikėlę kaimiečiai neretai apsigyvena miestų pakraščiuose esančiuose skurdžių kvartaluose. Juose dažniausiai nėra elektros, kanalizacijos, trūksta geriamojo vandens. Čia plinta ligos, didėja nusikalstamumas. Dėl vietos stokos Kaire žmonės gyvena net Mirusiųjų mieste – milžiniškų kapų rūsiuose.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Rytas Šalna ,,Pasaulio geografija 7 klasė“

V., 2000. ,,Briedis“

Karolis Mickevičius ,,Pasaulio atlasas“

V., 1996. ,,Briedis“

Helena Spiteri ,,1001 klausimas ir atsakymas“

V., 1998, ,,Alma litera“

Join the Conversation

×
×