VERTYBINIAI POPIERIAII . ĮVADAS
Tik primityvioje ekonomikoje pinigai yra vienintelis arba vyraujantis finansinis turtas. Visos ekonomiškai išsivysčiusios ir dauguma silpnos ekonomikos šalių turi kompleksinę finansų sistemą, kurioje pinigai yra tik viena iš daugelio finansinio turto formų. Vyrauja dar ir tokios finansų formos, kaip akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai, kurie mūsų finansų sistemoje laikomi pinigais.Kas yra vertybiniai popieriai? Juos galima apibūdinti įvairiais aspektais, tačiau finansų valdymo aspektu vertybinis popierius jį išleidu¬siai korporacijai reiškia šios korporacijos finansinį įsipareigojimą, o vertybinio popieriaus savininkui tai yra finansinis turtas.Vertybiniai popieriai (securities) – akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės arba skolos doku¬mentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.Kitaip sakant, vertybinis popierius – tai kokia nors finansinė priemonė, kur kas vertingesnė už popierių, kuriame ji yra išspaus¬dinta, ir išreiškianti tam tikrą verte. Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų (indėlių) sertifikatai ir iždo vekseliai. Paprasčiausias skolos dokumentas IOU- tai irgi vertybinis popierius, kuris nustato, kad jo savininkas turi teisę į tam tikrą vertę, dažniausiai į pinigus. Vertybiniai popieriai yra vertingi tol, kol pirkėjas įsitikinus, kad jie bus išpirkti iš anksto nustatyta verte. 9 – ajame dešimtmetyje pasaulio bankai pradėjo versti savo aktyvus vertybiniais popieriais (securitizing) ir tai reiškė, kad paskolas ir užstatus jie pavertė vertybi¬niais popieriais, dėl kurių buvo galima derėtis ir kuriuos galima pirkti ir pardavinėti pasaulio rinkose.Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis svarbus vaidmuo tenka vertybiniams popieriams. Vertybiniai popieriai yra:• akcijos,• obligacijos,• opcionai,• hipotekos lakštai,• vekseliai,• čekiai,• būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai).Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai (paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose.Akcijos ir obligacijos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir duoda didžiausią pelną pagal pasirinktą rizikos lygį. Kitaip tariant, įsigyti vertybinių popierių – tai tas pats, kas įdėti laisvus pinigus į rinką. Vertybiniai popieriai padeda firmoms ir valstybinėms kompanijoms apsirūpinti piniginiais aktyvais, kurie būtini, plečiant gamybą arba paaštrėjus konkurencinei kovai.Ekonomika esti kur kas produktyvesnė tuomet, kai potencialūs lėšų tiekėjai ir potencialūs jų naudotojai veikia išvien, nes jie turi naudos iš darbo pasidalijimo. Tik šitaip kiekvienas daro tai, ką jis sugeba geriausiai. Vienas lengviau už kitus gali pagaminti visų vartojamo maisto, antras gali taupyti lėšas, kurias kitas norėtų inves¬tuoti, tarkime, į pastato statybą, o trečiam gali būti lengviau surasti tą, kuris investuotų kito sutaupytas lėšas. Bet darbo pasidalijimas, keičiantis įvairiais produktais, reikalauja pastangų. Visokeriopai išsivysčiusiose šalyse mainus atlieka specialistai. Todėl yra speciali¬zuotų finansų institucijų, pavyzdžiui, bankų arba finansų bendrovių, kurios suveda draugėn skolininkus ir skolintojus. Šis uždavinys toks svarbus dėl to, kad labai sunku įvertinti sandorius, kuriuos sudarant duodamas pažadas sumokėti. Perkantis pasižadėjimą sumokėti (t.y. skolintojas) iš tikrųjų negauna jokių prekių, kurias galėtų įvertinti kaip, tarkime, duonos pirkėjas, kuris gali padaryti išvadą dėl siūlomo kepaliuko kokybės. Įvertinti skolos pasižadėjimą yra kur kas sunkiau negu daugelį konkrečių prekių. Kita priežastis – skolininkai ir skolintojai nenori prekiauti vienodais pasižadėjimais. Ta pasiža¬dėjimų rūšis, kurią skolintojas norėtų gauti, duodamas savo pinigus, paprastai skiriasi nuo pasižadėjimų, kuriuos norėtų pateikti skolininkas. Todėl norint sužinoti, kodėl taip yra, reikia susipažinti su įvairiu finansiniu turtu.
II . VERTYBINIAI POPIERIAI2.1 AKCIJOS
Tie, kurie nori įsigyti lėšų, dažnai naudojasi vienu iš šių būdų: išleidžia akcijas arba ima paskolą. Kadangi patys žmonės parsiduoti negali, jie gali tiktai pasiskolinti, atsižvelgdami į savo sugebėjimą uždirbti. Žmonės negali gauti lėšų ir išleisdami akcijas. Tačiau tie, kurie turi ne tik savųjų galių kapitalą, bet ir tokį, kuris duoda pajamas, turi didesnį pasirinkimą. Jie gali skolintis ir savo turtą panaudoti kaip užstatą arba gali leisti akcijas. Akcijos (stock / share) – įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai – akcininkai datyvauja formuojant akcines bendrovės kapitalą, ir suteikian¬tys turtines ir asmenines neturtines teises. Arba, kitaip sakant, akcija – tai bendrovės nuosavybės vienetą paliudijantis sertifikatas. Bendrovių įstatinis kapitalas sudaromas iš investuotojų piniginių ir nepiniginių įnašų. Sudaręs akcijų pasirašymo sutartį ir sumokėjęs už pasi¬rašytas akcijas visą emisijos kainą ar pradinį įnašą arba įsigijęs akcijų antrinėje jų apyvartoje, investuotojas tampa bendrovės akcininku. Akcininkai – Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, valstybė ar savivaldybė, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją” (LR akcinių bendrovių įstatymo 4 str. l d.). Akcijos gali būti:• materialios. Jos spausdinamos pagal Lietuvos Respublikos Vy¬riausybės nustatytus reikalavimus. Išleisti materialias akcijas gali tik uždarosios akcinės bendrovės.• nematerialios. Jos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskai¬tose. Nematerialias akcijas gali išleisti akcinės ir uždarosios akci¬nės bendrovės. Uždarųjų akcinių bendrovių nematerialių akcijų sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė, o akcinių bendrovių vertybinių popierių sąskaitas tvarko viešosios apyvar¬tos tarpininkai – Centrinio depozitoriumo dalyviai (sąskaitų tvar¬kytojai).Akcijų savininkas gali gauti dalį galimo pelno — dividendus, jeigu direktoriai nuspręs juos paskirstyti. Jei bendrovės veikla sėkminga, dividendų procentas viršija tą procentą, kurį gautų savininkas, patikėjęs pinigus bankui. Taigi bendrovės gali sukaupti didelių finansinių lėšų, reikalingų stambiems investiciniams projektams vykdyti.Dividendas (dividend) – tai pinigų išmoka akcininkams (bendraturčiams), per tam tikrą laiką kiekvienai akcijai tenkanti korporacijos gryno pelno dalis.Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. Paprastoji akcija (common stock or ordinary share) – tai akcija, liudijanti bendrovės nuosa¬vybės dalį ir suteikianti jos savininkui turtinių ir neturtinių teisių.Privilegijuotoji akcija (preferred stock or preference share) – tai tokia akcija, už kurią iš anksto nustatyto dydžio dividendai išmokami pirmiau nei už paprastąją akciją.Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu; tai nustatoma bendrovės įstatuose iš anksto, prieš išleidžiant akcijas. Keisti (konvertuoti) paprastąsias akcijas į privilegijuotąsias yra draudžiama.Privilegijuotų akcijų savininkų teisės įgyvendinamos pirmiausia, po to tenkinami paprastųjų akcijų savininkų reikalavimai. Nemokamai gauti naujai išleistų bendrovės akcijų privilegijuotų akcijų savininkai gali tik tada, kai įstatinis kapitalas didinamas iš akcijų priedų ar perkainojimo rezervo. Jeigu įstatinis kapitalas didinamas iš nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų, naujai išleidžiamų bendrovės akcijų šiems akcininkams neskiriama.Privilegijuotąsias akcijas būtų galima pavadinti hibridinėmis, nes vienu metu jos iš esmės labiau panašios į obligacijas, o kitu – į papras¬tąsias akcijas. Privilegijuotųjų akcijų nustatyti dividendai panašūs į obligacijų palūkanų mokėjimą, nes jie yra fiksuoto dydžio ir dažniausiai išmokami anksčiau už paprastųjų akcijų dividendus. Privilegijuotosios akcijos, kaip matyti iš pavadinimo, yra pranašesnės už paprastąsias akcijas, išskyrus tai, kad jų savininkų balsavimo teisė dažniausiai yra apribojama. Bankrutavus bendrovei, privilegijuotųjų akcijų savininkams turto likučiai išmokami pirmiau nei paprastųjų akcijų savininkams. Taigi privilegijuotosios akcijos suteikia jos savininkams turtinių privilegijų: gali garantuoti didesnį dividendų procentą, be to, dividendai išmokami pirmiau nei kitų akcijų savininkams. Tačiau privilegijuotųjų akcijų divi¬dendų, kaip ir paprastųjų akcijų dividendų, galima nepaisyti. Firma dėl to nebankrutuos. Yra privilegijuotųjų akcijų, panašių į paprastąsias akcijas, nes jų mokėjimo terminas nenustatytas ir nebūtina jų iš anksto išpirkti. Daugumos privilegijuotųjų akcijų savininkai gali gauti reguliarius fiksuotus dividendus.
Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę nemokamai gauti naujų akci¬jų visais atvejais, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų. Vienas iš svarbių akcinių bendrovių finansavimo šaltinių yra paprastųjų akcijų pardavimas. Įvairių formų verslo įmonės gali padidinti savo kapitalą, skolindamos pinigus, tačiau paskolą lengviau yra gauti stambioms korpora¬cijoms. Jos tai gali padaryti išleisdamos į apyvartą obligacijas, vekselius ir kitus skolos pasižadėjimus. Tuo metu personalinių firmų, ūkinių (partnerių) bendrijų ir nedidelių akcinių bendrovių galimybės gauti paskolas yra ri botos. Kai kuriais atvejais paprastosioms vardinėms akcijoms gali būti su¬teiktas specialiųjų akcijų statusas. Specialiųjų akcijų statusą visuotinis akcininkų susirinkimas gali suteikti akcijoms tų bendrovių, kurių pagrin¬dinė veikla atitinka įstatymų reglamentuotų transporto, energetikos, naf¬tos ūkio, ryšių ir komunalinio ūkio sričių veiklą. Specialiųjų akcijų statu¬sas gali būti suteiktas tada, kai valstybė ar savivaldybė atsisako jos turimų 2/3 ar daugiau balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime par¬duodama ar kitaip perleisdama dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų.Akcininkai turi teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme: rinkti direktorių bei stebėtojų tarybą ir revizijos komisiją, dalyvauti akcininkų susirinkime ir spręsti principinius veiklos klausimus. Akcininkai turi teisę gauti informaciją apie bendrovės veiklą; jiems suteikiama pirmenybė įsigyti naujų akcijų ir kt.Bendrovių akcijų kainą daugiausia lemia du dalykai: bendrovės vertė ir pelnai, kuriuos ji gali uždirbti ateinančiais metais. Bendrovių pelnai, panašiai kaip ir vaismedžių arba javų metinis derlius, paprastai apskaičiuojami kiekvienų metų pabaigoje. Bendrovės akcijų kainos pagrindas yra jos pelno rodiklis, išreiškiamas santykine forma ir vadinamas kainos ir pelno (k/p) santykiu (price / earnings (p / e) ratio). Didėjant bendrovės pelnui, paprastai kyla ir akcijos kaina, o k/p santykis išsilaiko panašus kaip ir kitų šios šakos bendrovių. Pavyzdžiui, jeigu bendrovės, kurios k/p santykis yra 10/1, akcijos kaina dešimt kartų viršija per metus uždirbamo pelno sumą, vadinasi, akcija gali atsipirkti per dešimt metų.2.2 AKCIJŲ PERLEIDIMO TVARKA, NUOSAVYBĖS TEISĖS Į AKCIJAS DOKUMENTŲ ĮFORMINIMAS Akcijų perleidimas – tai jų pardavimas, dovanojimas, mainai ir kiti fizinių ar juridinių asmenų veiksmai, kuriuos atlikus pasikeičia nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Vertybiniai popieriai gali atitekti ki¬tam savininkui ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, mirus jų savininkui, kai teismo sprendimu panaikinta vertybinių popierių savininko nuosa¬vybės teisė įjuos ir kt.Vertybinių popierių perleidimas vyksta antrinėje apyvartoje.Draudžiama perleisti steigiamos bendrovės akcijas iki bendrovės įre¬gistravimo juridinių asmenų registre. Akcijų savininkui neleidžiama perleisti kitiems asmenims nevisiškai apmokėtas akcijas. Bendrovės įstatuose gali būti numatyti darbuotojų akcijų perleidi¬mo apribojimai, bet ne ilgesniam kaip trejų metų terminui, skaičiuojant nuo jų išleidimo į apyvartą dienos. Akcinių bendrovių akcijos yra viešosios apyvartos objektai. Šioms bendrovėms draudžiama varžyti akcijų savininkų teisę perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn daugiau, negu nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijų antrinė apyvarta yra neviešoji, tai reiškia, kad visi akcijų perleidimo sandoriai sudaromi tiesiogiai susitarus akcijų perleidėjui ir jų gavėjui notaro ar bendrovės darbuotojo, atsakingo už akcijų apskaitos tvarkymą, akivaizdoje. Pirmenybę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi esami uždarosios akcinės bendrovės akcininkai. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkas apie ketinimą perleisti vi¬sas ar dalį akcijų privalo raštu pranešti bendrovės vadovui, nurodyda¬mas perleidžiamų akcijų skaičių pagal rūšis ir klases, perleidimo būdą, o pardavimo atveju – pardavimo kainą. Apie ketinimą perleisti akcijas pranešti nereikia, jei akcininkas akcijas perleidžia kitam šios uždaro¬sios akcinės bendrovės akcininkui. Jei akcijos perleidžiamos ne pagal Lietuvos Respublikos akcinių ben¬drovių įstatymą arba vykdant teismo sprendimą, bendrovės vadovo su¬tikimo dėl akcijų perleidimo nereikia. Bendrovės vadovo sutikimo taip pat nereikia perduodant akcijas jų paveldėtojams. Jei šiais atvejais ak¬cininkų skaičius bendrovėje tampa didesnis, negu nustatytas Akcinių bendrovių įstatyme uždarajai akcinei bendrovei maksimalus akcininkų skaičius, ir per 12 mėnesių nesumažėja iki nustatytos ribos, bendrovė turi būti reorganizuojama į akcinę bendrovę arba likviduojama. Akcijų perleidimo sandoriai forminami atitinkama sutartimi: pirki¬mo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kt. Sutartis sudaroma raštu. At¬sižvelgiant į sutarties rūšį, ji sudaroma laikantis tai sutarčių rūšiai kelia¬mų reikalavimų (LR civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalis). Akcijų perleidimo šalys, jeigu jos pageidauja, akcijų perleidimo su¬tartį gali notariškai patvirtinti, tačiau tai nebūtina. Jie (akcijų perleidėjas ir akcijų įgijėjas) gali pasirašyti sutartį bendrovės darbuotojo, atsa¬kingo už akcijų apskaitą, (sąskaitų tvarkytojo) akivaizdoje. Šiam atvejui tikslinga turėti iš anksto parengtų akcijų perleidimo sutarčių blankų.Atsakingiems už akcijų apskaitą bendrovės darbuotojams (sąskaitų tvarkytojams) reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, nuo 2001 m. liepos l d., pasikeitė vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė nuosavybė, perleidimo tvarka. Perleidžiant vertybinius popierius būtina abiejų sutuoktinių valia. Akcijų perleidimo sutartys registruojamos akcijų perleidimo sutar¬čių ir paveldėjimų registracijos knygoje, registracijos numeris ir regist¬racijos data iš knygos perrašomi į sutartį.Akcijų perleidimo ir nuosavybės teisės dokumentus įforminti į ben¬drovę (pas sąskaitų tvarkytoją) turi atvykti abi sandorio šalys – perleidėjas ir įgijėjas. Tais atvejais, kai akcijų savininkas perleido visas turėtas bendrovės vienos emisijos akcijas notaro akivaizdoje, įforminti nuosavy¬bės teisės dokumentus į bendrovę (pas sąskaitų tvarkytoją) gali atvykti tik šiu akcijų įgijėjas, jis turi turėti notaro patvirtintą perleidimo sutarti ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Patikrinęs visus pateiktus akcijų perleidimo dokumentus ir įsitiki¬nės jų teisėtumu, bendrovės darbuotojas (sąskaitų tvarkytojas) formina susijusius su nuosavybės teisės į akcijas pasikeitimu dokumentus. Už sutarties teisėtumą, jos formos ir turinio atitikimą nustatytiems reikalavimams, taip pat už akcijų perleidimo operacijos tikslumą atsa¬kingas perleidimą įforminęs bendrovės darbuotojas. Bendrovės darbuotojas (sąskaitų tvarkytojas) taip pat formina nuo¬savybės teisės į vertybinius popierius dokumentus, kai keičiasi jų savi¬ninkas dėl akcininko mirties. Esant tokiam atvejui įpėdiniai per tris mė¬nesius nuo palikimo atsiradimo dienos turi kreiptis į notarą pagal paskutinę nuolatinę palikėjo gyvenamąją vietą dėl palikimo priėmimo. „Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mė¬nesiams nuo palikimo atsiradimo dienos” (LR civilinio kodekso 5.67 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas (notaro patvirtintas jo nuora¬šas) yra dokumentas, kurio pagrindu padaromi atitinkami įrašai ben¬drovės vertybinių popierių apskaitos dokumentuose ir įforminama naujo (naujų) savininko (savininkų) nuosavybės teisė į vertybinius popierius. Jeigu paveldėtojas yra nepilnametis, nuosavybės teisė į vertybinius popierius įforminama jo vardu, o jo veiksnumas nustatomas pagal Lie¬tuvos Respublikos civilinio kodekso 2.7 ir 2.8 straipsnius :1) „Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai.”2) „Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi ati¬tikti sudaromo sandorio forma. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įsta¬tymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duo¬da po sandorio sudarymo.”2.3 OBLIGACIJOS
Daugelis akcinių bendrovių (korporacijų) savo kapitalą formuoja akcinio kapitalo ir paskolų būdu. Korporacija savo kapitalą gali padidinti ne tik išleisdama papildomą akcijų kiekį ir šitaip priimdama naujus bendraturčius, bet ir skolindamasi – išleisdama obligacijas. Obligacijos – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimai, viešai parduodami paliudijimai, atspindintys akcinės bendrovės įsiskoli¬nimą obligacijų turėtojams. Akcinė bendrovė įsipareigoja nustatytu laiku išmokėti pažymėjime nurodytą nominalo sumą, be to, periodiškai visą obligacijos galiojimo laiką mokėti palūkanas – nesvarbu ar ji gauna pelną, ar ne. Kadangi už obligaciją mokėti pinigai faktiškai yra paskola (loan), tai obligacijų turėtojai yra laikomi akcinės bendrovės kreditoriais (creditors). Tai reiškia, jog akcinė bendrovė pagal įstatymus privalo mokėti palūkanas ir grąžinti visą sumą obligacijų turėtojams, suėjus paskolos grąžinimo terminui, priešingu atveju, jei korporacija nevykdo išmokėjimų, tai obligacijos turėtojas gali ją paduoti į teismą kaip ir bet kurį kitą skolininką.Taigi kaip matyti, akcijos – tai ir rizika (ital. risico – nepasisekimo tikimybė), ir atlyginimas už nuosavybę akcinėje bendrovėje, o obligacijos – paprastas paskolos susitarimas, reiškiantis, kad skoli¬ninkas sutinka nustatytu laiku ateityje mokėti obligacijų turėtojui tam tikrą pinigų sumą.Obligacija (bond) – tai vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos, taip pat papildama pinigų suma (kuponu arba procentiniu išmokėjimu), išmokama kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo periodą.Obligacija yra skolininko įsipareigojimas sumokėti tam tikrą sumą tam tikru metu, vadinamuoju išpirkimo metu, bei skolos laikotarpiu mokėti nustatyto dydžio palūkanas, arba vadinamąjį kupono procentą (coupon rate), arba tiesiog kuponą (coupon). Šis kupono procentas yra nustatomas iš anksto ir nesikeičia tol, kol obligaciją išleidusi korporacija nebankrutuoja. Paprastai skolininkas pasilieka sau teise grąžinti skolą anksčiau, kad išvengtų įsipareigojimo toliau mokėti palūkanas. Tačiau daugelio obligacijų priešlaikinio skolos grąžinimo teisės būna apribotos. Tai vadinamoji pirkėjo apsauga, kuri reiškia, kad išpirkus obligaciją anksčiau nustatyto laiko, jos savininkui turi būti išmokėta tam tikra suma, viršijanti obligacijos nominaliąją vertę.Nominalioji obligacijos vertė (face vatue / nominal value of bond) – tai vertė, kuri buvo užrašyta ant obligacijos, ją išleidžiant; tai suma, kurią reikia sumokėti, pasibaigus obligacijos galiojimo laikui.Obligacija yra ilgalaikės paskolos teikimo priemonė, kurią išleidžia valstybė arba ūkinis vienetas. Įprasčiausi skolininkai yra stambios institucijos, pavyzdžiui, vyriausybės, savivaldybės ir korporacijos. Užuot iš kurio nors banko skolinusi pinigų, vyriausybė į apyvartą išleidžia obligacijų ir taip surenka didžiules sumas. Dažniausiai vyriausybės išleidžia pasauliniu mastu vertybinių popierių ir parduoda juos bankams bei kitiems viso pasaulio investuotojams. “Kuponas” (coupon) yra tradicinis obligacijų emisijos terminas. Obligacijos kainą rinkoje lemia kupono palūkanų mokėjimai: kai kitos sąlygos vienodos, kuo jie didesni, tuo aukštesnė obligacijos kaina rinkoje. Naujos emisijos metu nustatomas toks mokėjimo pagal kuponą lygis, kad obligacijos kaina rinkoje prilygtų jos nominaliajai vertei. Mokėjimo pagal kuponą normą, kuri lemia obligacijų pardavimo nominaliąją vertę, gali nustatyti investicijomis užsiimantys banki¬ninkai. Obligacija, nors trumpam patekusi į rinką, vadinama neapmokėta obligacija arba seno leidimo obligacija.Obligacijos vertė (value of bond) – tai jos esamoji vertė, kurią sudaro du pinigų srautų šaltiniai: periodinių palūkanų mokėjimų pagal kuponą srautas ir nominalioji vertė, arba vertė, padengiama pasibaigus mokėjimo terminui.Svarbiausia rizikos rūšis, aktuali pardavėjams ir pirkėjams, yra palūkanų normos rizika (interest rate risk), arba rinkos rizika (market risk). Tai su rinkos palūkanų normos pasikeitimais susijusi rizikos rūšis, kurią sąlygoja vertybinių popierių biržų svyravimai. Jau nustatyta, kad obligacijų vertė kinta atvirkščiai negu pageidaujama palūkanų norma. Jei palūkanų norma kyla, obligacijų kaina krinta, ir atvirkščiai. Svarbiausia suprasti obligacijų kainų priklausomybę (kilimą arba kritimą) nuo palūkanų normos kitimo.Yra tokia taisyklė:Nuolatinių obligacijų kainos kitimas yra atvirkščiai proporcingas naujai išleistų obligacijų palūkanų normos kitimui.Obligacijų yra daug rūšių, pavyzdžiui, tvirtai nustatytų pajamų vertybinių popierių JAV iždo obligacijos arba vekseliai su slankia palūkanų norma, kuri vis nustatoma iš naujo. Yra ir tokių obligacijų, kai palūkanos apskritai nemokamos (zero – coupon bonds). Tačiau tokios obligacijos parduodamos su nominaliosios vertės nuolaida, kad investuotojas gautų didesnes pajamas, kai obligacijos yra išperkamos.Slankaus kurso obligacija (floating rate note) – tai skolos vertybinis popierius, kurio palūkanų norma nėra stabili, o nustatinėjama periodiškai.Šių obligacijų savininkui daugiausia taikoma Londono bankų vidutinė palūkanų norma (London Interbank Offered Rate – LIBOR). Daugelis bankų ir investuotojų labai vertina šių slankaus kurso obligacijų kainų stabilumą, nes tuo metu, kai palūkanų normos svyruoja, nustatyto kurso obligacijų kainos nuolat keičiasi, o slankaus kurso obligacijų kainos šiuo atveju lieka sąlygiškai stabilios. Kad slankaus kurso obligacijos išlaikytų rinkoje vyraujantį palūkanų normos lygį, yra keičiamos tik jų palūkanos, bet ne obligacijų kainos.Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas skiria iždo, savivaldybių, akcinių bendrovių, bankų obligacijas. Įstatyme numatyta, kad iždo obligacijos, galiojančios nuo 3 iki 25 metų, negali būti perkamos ir parduodamos fondų biržoje. O akcinių bendrovių obligacijos gali būti viešai platinamos, perkamos ir parduodamos fondų biržoje. Obligacijos gali būti ir vardinės. Obligacijos savininkui kasmetinės palūkanos nemo¬kamos, jeigu taip nurodyta obligacijoje ir jos emisijos kaina mažesnė už nominaliąją vertę. Tada emitentas (lot. emittentis – išleidžiantis), išleisdamas į apyvartą vertybinius popierius, per trumpą laiką įsipareigoja juos išpirkti nominaliąja verte.Kur įdėti kapitalą – į akcijas ar obligacijas, lemia daug veiksnių. Jų svarbiausi skirtumai yra šie:1. Obligacijos savininkas yra paskolinęs pinigus ir laikomas kredito¬riumi, o akcininkas, išpirkęs dalį korporacijos nuosavybės, – bendrininku ir tam tikru mastu gali kontroliuoti jos veiklą.2. Obligacijos savininkas tiksliai žino, kokią pinigų sumą jam išmokės korporacija per nustatytą laikotarpį ir jam pasibaigus. Akcininkas tiksliai nežino, kokia bus išmokamų dividendų suma ir kiek kainuos jo akcijos.3. Jei obligacijos leidėją ištinka bankrotas, obligacijos savininkas netenka tik metinių pajamų – palūkanų, t.y. apmokėjimo pagal kuponą, o pradinė obligacijos vertė visada jam bus grąžinta prieš padalijant likučius akcininkams. Obligacijos savininkas turi pirmumo teisę prieš akcininkus skirstant korporacijos pajamas, t.y. pirmiausia atsiskaitoma su obligacijų savininkais, o tik po to – su akcininkais.Normaliomis sąlygomis investicijos į obligacijas mažiau rizikingos ir mažiau pelningos. Obligacijų vertę ypač smarkiai veikia infliacija, nes obligacijoje nurodyta pinigų suma dažniausiai neindeksuojama ir nuostoliai gali būti labai dideli. Tai perkamosios galios rizika (purchasing power risk), kai skolintojas (investuotojas į obligacijas) rizikuoja, kad grąžintos skolos realioji vertė, kaip ir skolos laikotarpiu gautu palūkanų realioji vertė, bus mažesnė, negu skolintojas tikėjosi, nes infliacija buvo didesnė negu jis prognozavo. Tas, kas investuoja (skolina), tarkime, į 1000 Lt obligaciją su 5% kupono palūka¬nomis ir tikisi, kad infliacija bus stabili ir prognozuojama 3%, laukia 2% realaus pelno Jeigu inlliacija padidėja, tarkime, iki 8%, tai rea¬lusis pelnas yra neigiamas, t.y. – 3%. Taigi infliacijos bendras poveikis nenau¬dingas obligacijų savininkams, jis neskatina taupyti, tačiau verslininkus ir kitas paskolų gavėjus skatina skolintis. Neigiamo poveikio obligacijų savininkams ir teigiamo poveikio skolininkams mastas priklauso nuo infliacijos lygio.
Jeigu infliacijos tikimasi, tai galima nuo jos apsisaugoti. Finansų rinka prisitaikyti gali įvesdama palūkanų normos pataisas, įvertinančias infliacijos tempus. Kadangi infliacija daro didelį poveikį skolintojams ir skolininkams, tai ji neišvengiamai keičia palūkanų, kurias skolininkai moka skolintojams, normas. Didelės netikėtos infliacijos metu žmonės nori skolintis, bet nenori skolinti. Obligacijas dažniausiai, perka tie, kurie nori gauti pastovias pajamas. Kas mėgsta rizikuoti, dažniau perka akcijas. Padidėjus nominaliajai palūkanų normai, obligacijų savininkai nenukenčia nuo laukiamos infliacijos, bet dėl netikėtos infliacijos jie nėra tikri, kad gaus tai, kas jiems priklauso. Jei infliacijos lygis pakyla gerokai aukščiau negu nominalioji palūkanų norma, tai palūkanos gali net ir nepadengti nuostolių dėl infliacijos. Antra vertus, jei infliacija staiga sumažėtų, obligacijų savininkai galėtų labiau pasipelnyti.Suvokdami rizikos pavojų, potencialūs pirkėjai perka mažiau obligacijų, jeigu infliacija netolygi. Tokioje situacijoje potencialūs obliga¬cijų pirkėjai gali laimėti, bet gali ir prarasti dalį pajamų. Tuomet skolintojai ne taip noriai išleidžia naujas obligacijas, o tai gali susiaurinti ilgalaikių obligacijų rinką.Be to, visada yra tam tikra įsipareigojimų nevykdymo rizika (default risk) (palūkanų nemokėjimo ar pradinės sumos negrąžinimo), net jeigu tai būtų ir pačių stipriausių akcinių bendrovių obligacijos. Tuo tarpu daugelio taupos institucijų sąskaitos yra valstybės apdraustos. Kalbant tiksliau, reikia pasakyti, kad bendrovės akcijų pirkėjas nesusiduria su įsipareigojimų nevykdymo rizika, nes akcinė bendrovė juridiškai nėra įsipareigojusi jam mokėti.Pagal apmokėjimo terminą, skiriamos ilgalaikės ir trumpalaikės obligacijos, kas ir lemia skirtingą obligacijos kupono dydį.Labai artimi obligacijoms yra trumpalaikiai (iki l metų), vidutiniai (nuo l iki 10 metų) ir ilgalaikiai (nuo 11 iki 25 metų) iždo bei savivaldybių įsipareigojimai.Taigi galima pasakyti, kad obligacija iš esmės yra IOU (I owe you – aš skolingas tau) – paprastas skolos dokumentas, popieriaus lapas, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti tam tikrą sumą pinigų tam tikru metu. Skolininkas, kitaip tariant, obligacijų išleidėjas, prisiima du įsipareigojimus. Pirma, obligacijų išleidėjas privalo grąžinti pradinę skolos sumą, vadinamą pagrindine skolos suma (principal). Antra, skoli¬ninkas turi periodiškai mokėti palūkanas, dar vadinamas kuponais (coupons), – atlyginimą tiems, kurie pirko obligacijas, investuodami pini¬gus. Obligacijos parduodamos lygiai taip pat kaip ir akcijos.Pirmasis Lietuvos valstybės obligacijų aukcionas buvo surengtas 1994 m. liepos 19 d. Jame buvo parduota valstybės obligacijų, kurių nominali vertė sudarė 563,3 mln. l,t (140,8 mln. JAV dolerių).2.4 OPCIONAI
Dažnai yra naudinga turėti galimybę pasirinkti – opcioną, t.y. pa¬sirinkimo teisę, bet ne įsipareigojimą pirkti ar parduoti ką nors ateityje iš anksto nustatyta (garantuota) kaina. Kai kainos yra nepastovios, visada naudinga turėti opcioną, kad produktus pirktume iš anksto žinoma kaina.Opcionas (option) – tai kontraktas, jo pirkėjui suteikiantis teisę pirkti arba parduoti turtą už tam tikrą iš anksto nustatytą kainą per konkretų laikotarpį.Jeigu opciono savininkas nori “įvykdyti opcioną”, tai gali būti padaryta bet kuriuo kontrakte nurodyto laikotarpio momentu. Taigi opcionas yra ypatingas tuo, kad kontrakto pasirašymo data ir jo vykdymo data nesutampa, t.y. kontrakte nurodomas išankstinis pirkimas ir pardavimas.Kadangi opcionu naudojamasi tik tada, kai tai pelninga, visada gerai turėti kiek galima daugiau opcionų. Lenktyninio žirgo savininkas, turintis opcioną pirkti naują grynakaraujį žirgą už tam tikrą kainą, galės juo pasinaudoti, jeigu šis žirgas laimės Sartų žiemos lenktynes. Arba Lietuvos ūkininkas galės gauti pelno, turėdamas opcioną parduoti cukrinius runkelius ar rapsą iš anksto nustatyta kaina kiekvieno sezono pabaigoje.Opcionai atsirado ankstyvosios žemdirbystės laikais, ir fermeriai, paspausdami vienas kitam ranką, galėdavo apsisaugoti nuo tokių prekių, kaip, pavyzdžiui, rugiai ar daržovės, kainų svyravimų. Išsiplėtus pasaulio ekonomikai, opcionai bei jų tarptautinės rinkos taip pat išplito, įtraukdami į savo sudėtį beveik visų rūšių produktus. Yra galimi užsienio valiutos opcionai, užsienio akcijų opcionai, kitų finansinių priemonių, kaip antai: akcijų indeksų, palūkanų normų, opcionai.Kadangi finansų rinkose nieko negausi veltui, todėl ir, opcionas kainuoja pinigus. Jo pardavėjui turi būti užmokėta už riziką, kurią šis prisiims, kai opcionu pasinaudos. Kita vertus, opciono pirkėjas rizikuoja galimybe pasinaudoti opcionu tuo laikotarpiu, kuris yra duotas šioms teisėms. Jeigu pirkėjas nepasinaudos, tai neatgaus už opcioną sumokėtos kainos. Apskritai, jeigu opciono turėtojai gauna pelną, tai pardavėjai patiria nuostolių, ir atvirkščiai.Opciono vertė nustatoma net keliais būdais, tačiau realiai ji pri¬klauso nuo tikimybės pasinaudoti opcionu. Jeigu siūlomas toks opcionas, kuriuo niekas nesitiki pasinaudoti, tai jo kaina yra labai maža. Ir priešingai – opcionas yra daug brangesnis tada, kai yra puikios galimybės juo pasinaudoti.Viskam, kas tik turi neapibrėžtą perspektyvą, gali būti sudaromi opcionai, nes niekas nežino, pavyzdžiui, ar akcijų kainos kils, ar kris, todėl verta turėti opcioną, suteikiantį teisę pirkti arba parduoti šias akcijas, jeigu kainos keistųsi reikiama kryptimi. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo to, kaip keičiasi jo atstovaujamo turto – akcijų arba prekių – vertė. Opciono vertę veikia dar du veiksniai: nepastovumas (volatility) -opciono atstovaujamo turto kainų pasikeitimo dažnumas ir laiko vertė (time value) – opciono galiojimo trukmė. Itin nepastovių kainų turtui, pavyzdžiui, “šokinėjančių” kainų akcijoms, atstovaujančio opciono vertė bus didesnė negu opciono, kurio atstovaujamo turto vertė keičiasi labai mažai.
2 .5 VEKSELIAI, ČEKIAI IR ATEITIES SUTARTYS
Mūsų laikais yra labai plačiai paplitę įvairūs atsiskaitymai ne grynaisiais pinigais. Šiuose atsiskaitymuose ypatingą reikšmę turi bankai, o tokių atsiskaitymų pagrindas yra einamųjų sąskaitų indėliai, kuriuos banko klientai kiekvienu metu gali dalimis arba visai išimti. Tuo remdamiesi, bankų klientai savitarpio atsiskaitymams gali naudoti ne grynuosius pinigus, bet vekselius (bills) ir čekius (checks). Bankas, gavęs iš savo kliento įsakymą kam nors sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tik nurašo tą sumą nuo jo sąskaitos ir įrašo į to asmens sąskaitą, kuris pateikė vekselį ar čekį. Šitaip bankas tampa atsiskaitymo organizacija, kurio veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.Atsiskaitymas pinigais yra paprastas ir primityvus būdas. Mat pinigus reikia saugoti, skaičiuoti, be to, jie greitai susidėvi. Vekseliai ir čekiai šių trūkumų neturi. Jie padeda kaupti finansinį kapitalą, kelti ūkio ekonomiką. Vekseliai atsirado Italijoje XIII a. pabaigoje ir jų atsiradimas yra labai susijęs su prekymečiais. Dėl kelionių pavojingumo (dažni keleivių, ypač pirklių, apiplėšimai ir kt.) pirkliai, vykdami į prekymečius, stengdavosi imti tiek pinigų, kiek būtinai reikėjo kelionei. O kad turėtų pakankamai pinigų turguose, pirkliai griebėsi tokių priemonių: savo gyvenamojoje vietoje pirklys sumoka bankininkui tam tikrą pinigų sumą, o tas išduoda pirkliui tam tikrą raštą, kuriuo įsako savo kontorai ar klientui, gyvenančiam tame mieste, kur vyksta prekymetis, išmokėti pirkliui atitinkamą pinigų sumą. Šitaip pinigai būdavo persiunčiami iš vienos vietos į kitą. Toks dokumentas ir buvo perleidžiamasis (pervedamasis) vekselis. Tiesa, toks pirmykštis perleidžiamasis vekselis panašesnis į pinigų perlaidų (pervedimo) priemonę, o ne į kredito dokumentą, koks yra vekselis mūsų laikais. Tačiau vėliau dėl savo patogumo šie dokumentai vis plačiau pradėti vartoti ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos valstybėse ir taip atsirado perleidžiamieji (pervedamieji) vekseliai. Taigi jie pradėti naudoti jau viduramžiais įvairiose mugėse ir turguose pagal griežtus įstatymus. Prekybinė vekselių reikšmė dar labiau padidėjo, kai XVII a. atsirado indosamentas.
Indosamentas (endorsement / indorsement) -perdavimo išrašas vertybinio popieriaus – dokumento (vekselio, čekio) antroje pusėje, liudijantis, kad šis popierius yra atitekęs kitam asmeniui.Indosantas (endorser) – asmuo, darantis savo vertybinio popieriaus antroje pusėje perdavimo kitam asmeniui įrašą.Indosatas (endorsee) – asmuo, gaunantis vertybinius popierius pagal perdavimo įrašą antroje jų pusėje.Indosamentas taip pat atsirado dėl praktiškų gyvenimo reikalavimų ir yra suprantamas kaip išreikštų vekselyje teisių ir pasirašiusiojo atsakomybės perdavimas kitam asmeniui – vekselio turėtojui. Tais laikais atsitikdavo, kad pirklys, paėmęs vekselį, negalėdavo pats vykti į tą prekymetį arba turėdavo vykti į kitą miestą, o pinigai jam buvo reikalingi. Todėl tokiais atvejais pirklys pasirašydavo ant vekselio, kuriuo įgaliodavo kitą asmenį vietoje jo gauti pinigus. Vėliau tais parašais ne tik įgaliodavo kitą asmenį gauti pinigus, bet taip pat perduoti tą vekselį kito asmens nuosavybėn. Taigi vekselis jau galėdavo veikti tarp daugelio asmenų.Vekseliai, čekiai – tam tikros rūšies pinigai. Tai griežtos juridi¬nės formos skolos dokumentas, vienpusiška prievolė sumokėti nurodytą pinigų sumą.Vekseliui būdingi tokie požymiai: abstraktumas – nereikia nurodyti skolos pagrindo; formalumas – būtini nustatyti rekvizitai; besąlygiškumas -mokėjimas pagal vekselį nesąlygojamas; perleidžiamumas – asmenims, firmoms, bankams. Vekselis (bill of exchange) yra finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.Vekselio savininkas (bearer of bill) – tai asmuo, disponuojantis vekseliu.Vekselių išpirkimo terminas (usance) -laikotarpis, per kurį turi būti apmokėtas vekselis.Vekseliai gali būti įsakomieji ir paprastieji. Kredito apyvartoje svarbesnis yra įsakomasis (įsakytinis) vekselis. Įsakomuoju vekseliu (vad. trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Su įsakomuoju vekseliu (trata) yra susiję trys asmenys, nes tai vieno asmens (trasanto) įsakymas antram asmeniui (trasatui) sumokėti trečiam asmeniui (remitentui) tam tikrą pinigų sumą. Trasantas (drawer) – tai finansinė įstaiga arba asmuo, išduodantis tratą ir šitaip pervedantis savo mokėjimą kitam ekonominiam subjektui. T rasatas (drawee) – tai finansinė įstaiga arba asmuo, privalantis apmokėti tratą.Trata (draft) – tai įsakomasis (įsakytinis) vekselis, kuriuo trasantas perduoda trasatui įsipareigojimą laiku išmokėti skolą remitentui (gavėjui). Įsakomieji (įsakytiniai) vekseliai daugiausia vartojami tarptautinėje prekyboje. Tai yra vienoje valstybėje gyvenančio kreditoriaus įsakymas kitoje valstybėje gyvenančiam skolininkui, kad šis sumokėtų nustatytą pinigų sumą nurodytam asmeniui arba vekselio pareiškėjui. Paprastuoju (vad. solo) vekseliu jo davėjas pats besąlygiškai pasižada išmokėti jame nurodytą pinigų sumą. Šis vekselis yra tam tikras skolininko pasižadėjimas, surašytas, kaip reikalauja tam tikri įstatymai, specialiame vekselio blanke, sutartu laiku sumokėti kreditoriui arba kitam jo nurodytam asmeniui nustatytą pinigų sumą. Čia dalyvauja du asmenys: skolininkas – vekselio davėjas ir kreditorius – vekselio gavėjas. Paprastasis (solo) vekselis yra populiarus kredito dokumentas vidaus prekių apyvartoje. Be to, vekseliai gali būti skirstomi į iždo ir komercinius vekselius. Iždas (Treasury) – vyriausybės įstaiga, atsakinga už vyriausybės finansų valdymą, išlaidų planų įvairioms valstybės ministerijoms (pvz., sveikatos, švietimo, gynybos) sudarymą ir vidaus įplauką bei muitų ir akcizų mokesčių rinkimo priežiūrą. Be to, iždas rengia būsimų ekonominės veiklos lygių planus ir pataria finansų ministrui dėl metinio valstybės biudžeto.Iždo vekseliai (Treasury bills) – valstybės vertybiniai popieriai, išleidžiami mažiau negu metams; tai trumpalaikė valstybės iždo skola.Šių vekselių pirkėjai skolina pinigus valstybei ir dažniausiai jų apmokėjimo terminas 3, 6 arba 12 mėnesių. JAV minimalus iždo vekselio nominalas – 10 tūkst. dolerių. Iždo vekselis yra išleidžiamas valstybės per diskonto rinką, kaip pinigų skolinimosi trumpam laikui priemonė. Daugumą iždo vekselių perka komerciniai bankai ir laiko juos kaip savo atsargų – aktyvų dalį. Tam, kad būtų kontroliuojamas pinigų kiekis, vadovaujančios pinigų ir kredito įstaigos iždo vekselius naudoja bankų sistemos likvidumo bazei tvarkyti. Pavyzdžiui, jeigu valdžia nori padidinti pinigų kiekį, ji gali išleisti daugiau vekselių, kurie padidintų bankų sistemos likvidumo bazę ir paskatintų išplėsti bankų indėlius.Komercinis vekselis (comercial paper) -trumpalaikio skolos pasižadėjimo raštas, išleistas akcinės bendrovės be garantijos, naudojamas komercinių operacijų srityje.Komercinis vekselis, padengtas pre¬kėmis (commodity paper) – tai komercinis vekselis, patvirtinantis gautą kreditą, kuris yra padengtas įkeistomis prekėmis.Alternatyvus trumpalaikio pobūdžio finansavimo šaltinis yra komercinių vekselių rinka. Taip vadinami didelių, stiprių ir garsių firmų skolos įsipareigojimai be garantijos, pagal kuriuos žadama grąžinti pinigus su nurodytomis palūkanomis. Investuotojai, norintys uždirbti palūkanų iš savo lėšų pertekliaus, gali nusipirkti skolos paliudijimų, t.y. komercinių vekselių, iš brokerių. Jie pirmiausia parduodami kitoms komercinėms firmoms, pinigų rinkos savitarpio finansavimo fondams ir bankams kaip tarpininkams. JAV komerciniai vekseliai paprastai leidžiami kupiūromis po 100 tūkst. dolerių. Jų palūkanų norma kiek žemesnė už pradinę normą. Komercinių vekselių mokėjimo terminas 2-6 mėnesiai, o vidutiniškai – 5 mėnesiai. Keičiantis rinkos pasiūlos ir paklausos sąlygoms, jų palūkanų normos kinta kas dieną. Komercinius vekselius ribotai naudoja palyginti nedaug firmų, kurioms būdinga ypač maža kreditavimo rizika. Tiesa, šiuo atveju brokeriai, palyginti su bankais, yra mažiau naudingi skolininkui finansiškai sunkiu laikotarpiu. Vis dėlto, imant trumpalaikes paskolas, ši finansavimo priemonė padi¬dina didelių bendrovių lankstumą.Komerciniai vekseliai, padengti prekėmis, atsiranda iš prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių, kitaip sakant, yra paremti prekių apyvarta. Pavyzdžiui, ūkininkas išduoda vekselius už trąšas, komersantas -už prekes jų gamintojui ir pan.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. birželio 30d. buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos prisijungimas prie Ženevos Konvencijos dėl Vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, pasirašytos 1930 metais, ir Ženevos Konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo, pasirašytos 1931 metais, taip pat pratęstas Lietuvos Respublikos 1938 m, spalio l d. Vekselių ir Čekių įstatymų (naujų redakcijų) galiojimas.Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas reglamentuoja vekselių išdavimo, laidavimo, apmokėjimo, indosavimo (perdavimo), naudojimo ir iš to atsirandančių pretenzijų bei pasekmių reguliavimo tvarką. Įstatyme ir pateiktame vekselio apibrėžime vartojama “asmens” sąvoka taikoma tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims.Sudarant ir įforminant vekselius, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų. Įsakomajame vekselyje (tratoje) turi būti nurodoma: žodis “vekselis” dokumento tekste turi būti parašytas ta kalba, kuria jis išrašytas; besąlygiškas pavedimas sumokėti nurodytą sumą; mokėtojo pavadinimas; mokėjimo terminas; mokėjimo vieta; nurodymas, kam arba kieno įsakymu turi būti sumokėta; vekselio išrašymo vieta ir data; vekselio davėjo parašas.Paprastajame (solo) vekselyje rašoma visa tai, kas ir įsakomajame, tik nereikia rašyti mokėtojo pavadinimo.Vekselis gali būti išrašytas keliais vienodais egzemplioriais. Šių egzempliorių eilės numeriai turi būti įrašyti vekselio tekste, o jei to nėra, kiekvienas egzempliorius laikomas atskiru įsakomuoju vekseliu. Kiekvienas savininkas turi teisę pasidaryti jo nuorašą. Nuorašas turi visiškai atitikti originalą su indosamentais ir visais kitais jame esančiais įrašais. Nuoraše turi būti nurodytas originalo turėtojas. Šis minėtąjį dokumentą turi atiduoti teisėtam nuorašo turėtojui.Įsakomojo vekselio apmokėjimas gali būti garantuojamas laiduojant visą arba dalį jo sumos. Laiduoja trečiasis asmuo arba net vekselį pasirašęs asmuo. Laidavimas (avalis; pranc. aval – vekselio garantija) įforminamas vekselyje žodžiu “laiduota” arba analogišku įrašu ir vekselio laiduotojo (avalisto) parašu, nurodant, už kurį asmenį (mokėtoją ar davėją) laiduojama. Jeigu tai nenurodyta, laikoma, kad laiduota už vekselio davėją (trasantą). Laiduotojas ir asmuo, už kurį jis laidavo, atsako solidariai.Vekselį iki jo apmokėjimo termino pabaigos savininkas arba kitas jį turintis asmuo gali pateikti mokėtojui (trasatui) akceptuoti t.y. priimti vekselį apmokėti jo gyvenamojoje vietoje.Visi įsakomąjį vekselį išrašę, akceptavę, indosave arba laidavę – jo savininkui atsako solidariai. Vekselio savininkas turi teise pareikšti visiems minėtiems asmenims, kiekvienam iš jų atskirai ir visiems kartu, nesilaikydamas įsipareigojimų eiliškumo. Tokia pat teise gali naudotis ir kiekvienas, kuris vekselį pasirašė ir jį apmokėjo. Paprastojo (solo) vekselio davėjas (trasantas) atsako solidariai, kaip ir įsakomojo vekselio (tratos) akceptantas.Vekselių naudojimo tvarką reglamentuoja ir reguliuoja Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas ir atitinkami Vyriausybės nutarimai, taip pat kitos teisės normos.Čekiai šiandieninėje Lietuvoje naudojami vadovaujantis Ženevos Konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo, pasirašytos 1931 metais. 1992 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė pratęsti Lietuvos Respublikos 1938 m. spalio l d. Vekselių ir Čekių įstatymų (nauja redakcija) galiojimą, Čekis (cheque, check) yra vertybinis popierius -tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtą (pervesų) jame įrašytą pinigų sumą. Čekinis atsiskaitymas (kliringas) (check clearing) – tai negrynųjų pinigų – čekių sistema, naudojama kliringiniuose atsiskaitymuose, dalyvau¬jant komerciniams bankams ir centriniam Šalies bankui; tai čekių pervedimas iš banko, kuriame jie buvo padėti, į banką, kuriam jie buvo perrašyti.Taigi, kaip matyti iš čekio apibrėžimo, galima akcentuoti, kad tai yra įstatymo nustatytos formos rašytinis įsakymas bankui išduoti arba perkelti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Tai ir tiesioginis įsakomasis vekselis, kurį čekinės sąskaitos banke savininkas išrašo bankui ir kuris yra apmokamas pagal pareikalavimą.Čekį galima išrašyti arba komerciniams bankams, arba centriniam bankui, tačiau šis netvarko privačių indėlininku sąskaitų, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus; jis saugo arba bankų, įstaigų, arba vyriausybės sąskaitas. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, tai jis dažnai atlieka bankų Čekių kliringą.Čekinės sąskaitos indėlis (deposit of checking account) – tai indėlis banko sąskaitoje, kuriam išmo¬kėti indėlininkas turi teisę išrašinėti čekius.Čekinis kreditas (check credit) – kredito rūšis, kai bankas suteikia kreditą čekinės sąskaitos forma.Čekiniai indėliai bankuose sudaro didelę dalį pinigų masės, kuri naudojama kasdieniniams poreikiams. Čekinės sąskaitos indėlininkas gauna iš banko čekių knygelę ir su čekiais gali imti pinigus. Čekiai yra knygelės pavidalo. Jų apskaita griežta. Čekių, kuriuos išrašo fizinis arba juridinis asmuo, vertė priklauso nuo to asmens sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Taigi visas čekių knygelių pinigų kiekis, kurį galima paimti bet kuriuo metu, yra lygus visų indėlių iki parei¬kalavimo sumai. Šie indėliai iki pareikalavimo ir sudaro čekinės sąskaitas, laikomas komerciniuose bankuose. Jie taip vadinami todėl, kad išduodami “pagal reikalavimą” – paprasčiausiai išrašant čekį. Čekinių indėlių savininkai gali atsiimti pinigus ir atlikti mokėjimus išrašydami čekį. Tai patogi atsiskaitymo forma ir plačiai naudojama tarpusavio atsiskaitymuose.Sudarant įvairius sandorius, be grynųjų pinigų (valiutos), čekinių indėlių, dar yra naudojami ir kelioniniai čekiai, kuriais atsiskaitoma už įvairias kitas paslaugas bei prekes.Kelioniniai čekiai (traveler’s checks) – tai tam tikrų bankų ir specializuotų firmų parduo¬dami čekiai, kuriuos galimu atkurti, jeigu jie būtų pavogti arba pamesti.Kelioniniai čekiai gali būti įvairaus nominalo. Jie yra parduodami bankuose ir kelionių biuruose, kur pirkėjai sumoka čekių nominalo sumą ir nedidelį mokestį už paslaugą. Kelioniniai čekiai užsienyje yra labai populiarūs dėl to, kad juos, kitaip negu grynuosius pinigus, galima vėl išduoti, jeigu kas pavogs arba pamesime. Jie sudaro gana mažą pinigų pasiūlos dalį.Taigi akivaizdu, kad čekių reikšmė šiandien yra labai didelė ir jais galima atlikti mokėjimus, nenaudojant grynųjų pinigų. Finansų institu¬cijos padeda surinkti ir perduoti lėšas čekinėmis sąskaitomis, kurios sudaro didžiausią pinigų pasiūlos dalį. Be to, čekinės sąskaitos kartu su banko paskolomis teikia galimybę plėsti ar mažinti pinigų pasiūlą.Būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai), kaip ir opcionai, – tai dvišales sutartis reiškiantys vertybiniai popieriai. Tačiau jie skiriasi nuo opcionų. Jeigu rinkoje susiklosto nepalanki situacija, opciono savininkas gali nepasinaudoti sutartyje numatytomis teisėmis, šitokios galimybės neturi būsimojo sandorio savininkas. Nusipirkęs būsimąji sandorį, jis įsipareigoja pirkti arba parduoti vertybinius popierius sutartyje nustatyta kaina ir laiku. Jis privalo laikytis sutarties. Todėl dažniausiai būsimuosius sandorius aptarnauja rinkos tarpininkai Būsimieji sandoriai (futures contracts) -tai sandoriai pirkti arba parduoti prekes ir finansines priemones nustatytomis kainomis tam tikru laikotarpiu ateityje.Būsimųjų sandorių rinkos (“Ateities rinkos” – forward markets) atsirado tam, kad galima būtų pirkti arba parduoti vartojamąsias prekes (tarkim, arbatą, javus, kaučiuką ir kt) ar finansines priemones (užsienio valiutą, akcijas, obligacijas ir kt.) ateityje pagal išankstinių sandorių sutartis. Komersantai, prekiaujantys tam tikra vartojamąja preke ar finansinėmis priemonėmis, kurių kaina laikui einant gali labai svyruoti, numato busimą padėtį tam, kad kiek galėdami sumažintų ilgalaikės ūkinės veiklos netikrumą ir riziką. Komersantai sumažina netikrumą dėl būsimųjų kainų, pirkdami ir parduodami terminuotus kontraktus, kurie numato vartojamosios prekės ar finansinės priemonės pirkimą ar pardavimą tam tikru nurodytu laiku ateityje už kainą, dėl kurios susitariama dabar. Pavyzdžiui, cukrinių runkelių augintojas gali sudaryti ateities sutartį parduoti būsimų metų derlių dabartinėmis kainomis, arba būsimas užsienio valiutos pardavimas apima įsipareigojimą tiekti užsienio valiutą, sakykim, po trijų mėnesių dabar numatyta kaina. Šitaip tiek pirkėjas, tiek pardavėjas apsidraudžia iš anksto nustatydami kainą. Skirtingai negu turimų prekių rinkoje, kurioje yra prekiaujama nedelsiant tiesiogine šio žodžio prasme, būsimųjų sandorių rinkoje yra prekiaujama tik kontraktais. Būsimieji sandoriai gali būti sudaromi specialiai taip, kad patenkintų įvairių kontrakto šalių, pavyzdžiui, korporacijų klientų arba finansinių institucijų, poreikius. Taigi būsimųjų sandorių rinkose prekiaujama įvairių rūšių prekėmis bei produktais, valiuta, vertybiniais popieriais ir kitomis finansinėmis priemonėmis-Finansiniai išankstiniai sandoriai (fjučeriai) atsirado Čikagoje 8 -ajame dešimtmetyje, kai brokeriai suprato, kad grynieji pinigai (valiuta) ir vertybiniai popieriai, kaip ir kitos prekės, gali būti perkami ir parduo¬dami. Jie išleidžiami į apyvartą dėl keleto priežasčių. Viena jų – noras pasipelnyti dėl vertybinių popierių kainų svyravimų. Pavyzdžiui, jeigu X akcijos kaina rinkoje pakilo, o investuotojas turi būsimąjį sandorį šiai akcijai pirkti mažesne kaina, tai juo pasinaudojęs, jis tuoj pat gali akciją parduoti ir gauti pelną. Kita priežastis – apsauga nuo rizikos. Pavyzdžiui, jeigu lito ir dolerio kursas svyruotų ir kam nors reikėtų po 6 mėnesių nemažos sumos dolerių skolai gražinti, jis galėtų nusipirkti būsimąjį sandorį ir pasinaudoti jo suteikta teise įsigyti dolerius norima kaina.Užsienio valiutos rinka yra pati didžiausia pagal kasdieninės prekybos mastus pasaulyje – jie yra nuo 10 iki 20 kartų didesni už mastus tos tarptautinės prekybos ir investicijų, kuriems ir reikia užsienio valiutos. Toks didelis skirtumas rodo, kad dauguma (apie 90 – 95%) valiutos rinkos operacijų bet kurią dieną yra operacijos tarp komercinių bankų, kurie perka ir parduoda tikėdamiesi gauti pelno, pasikeitus valiutos keitimo kursui. Užsienio valiuta prekiaujama didžiuosiuose kiek¬vienos šalies finansų ir regionų centruose. Prekyba vyksta ten, kur dirba brokeriai, perkantys ir parduodantys užsienio valiutą. Kai kurie užsienio valiutos sandoriai atliekami nedelsiant ir tai yra nedelsiamieji sandoriai (spot foreign exchange), kai indėliais pasikeičiama per dvi dienas po susitarimo. Sandoriai, kai indėliais pasikeičiama praėjus 30, 60 arba 90 dienų po abiejų šalių susitarimo, yra vadinami išankstiniais (forward foreign exchange), arba būsimaisiais (ateities) sandoriais. Dar yra ir pasikeitimo sandoriai – aukščiau minėtų pirmosios ir antrosios rūšies sandorių kombinacija. Viena mainų šalis įndėlį iki pareikalavimo įneša šiandien pat, o antroji šalis pasižada padėti įndėlį tam tikru metu ateityje. Išankstinio sandorio vykdymo terminas paprastai sutampa su tarptau¬tinės prekybos operacijų data; importuotoją galima įpareigoti sumokėti po 30 dienų ir tada sudaryti 30 dienų išankstinį sandorį ir būti tikram, kad pinigai tuo laiku bus.Prekiautojai ir investuotojai dažnai renkasi išankstinio valiutos keitimo sandorį, kadangi tai “neįšaldo” reikalingo darbinio kapitalo. Išankstinius sandorius pagrindinėms valiutoms pirkti paprastai galima sudaryti keliems mėnesiams, metams ar ilgesniam laikotarpiui. Kai kurie išankstiniai sandoriai turi standartinius laikotarpius (tris mėnesius, šešis mėnesius, vienerius metus) ir kiekius. Tokių būsimųjų sandorių vertės suma yra standartinė. Paprastai kiekvienos sutarties vertė yra apie 50 tūkst. dolerių.Paprastai reikalaujama, kad ir pirkėjai, ir pardavėjai, sudarydami ateities sandorius, įmokėtų nedidelę pradinę įmoką (maržą), dažniausiai ne didesnę kaip 5 – 10% bendros savo pirkimų ar pardavimų sumos. Pasibaigus kiekvienos dienos prekybai, brokeriai apskaičiuoja kiekvieno dalyvio įmokėtą sumą. Galima pareikalauti, kad prekiautojai papildytų įnašus, jeigu jų suma sumažėjo, mat tokios atsargos sudarymo tikslas – apsaugoti ateities sandorį sudarantį brokerį nuo nuostolių, kai kainos staigiai krinta.Dabar korporacijų akcijų prekybos ateities sandoriai dažnai yra sudaromi pagal užsienio valiutos prekybos sutarčių pavyzdį. Tokį sandorį sudarantis pirkėjas gauna teisę nusipirkti korporacijos akcijų paketą sutartyje nurodytu laiku, kuriuo baigiasi šios sutarties galiojimo laikas.III.VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOJI APYVARTA3.1 VERTYBINIŲ POPIERIŲ IŠLEIDIMAS Į APYVARTĄ
Emitentas, kurio steigėjai (steigiamos bendrovės) ar bendrovės orga¬nas (veikiančios bendrovės) priėmė sprendimą sudaryti ar padidinti ben¬drovės kapitalą, privalo įregistruoti išleidžiamus vertybinius popierius Ver¬tybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:• emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reor¬ganizuojama į akcine bendrove bet kokios rūšies įmonė; • paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų bu¬vo daugiau nei 100;• emitentas ar investuotojas ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos Vertybinių popierių komisijoje neregistruojamos.Emitentas, kurio vertybinių popierių įregistravimas Komisijoje yra privalomas, juos registruodamas turi pateikti:• paraišką įregistruoti vertybinius popierius;• prospektą arba memorandumą, parengtą pagal Vertybinių po¬pierių registravimo ir platinimo taisyklių reikalavimus (Vertybi¬nių popierių registravimo ir platinimo taisyklės, patvirtintos LR vertybinių popierių komisijos 1998 12 22 nutarimu Nr.35);• notaro patvirtintus steigimo dokumentų nuorašus, jeigu vertybi¬niai popieriai registruojami pirmą kartą, arba steigimo dokumentų pakeitimų, atsiradusių po paskutinio vertybinių popierių įregistravimo, notaro patvirtintus nuorašus;• sprendimų, kurių pagrindu emitentas yra išleidęs ar ketina išleis¬ti vertybinius popierius, notaro patvirtintus nuorašus; • reorganizavimo projektą, jeigu vertybiniai popieriai registruoja¬mi dėl emitento reorganizavimo. Kiti dokumentai, kurių reikalaujama konkrečiais vertybinių popierių įregistravimo atvejais, taip pat jų pateikimo ypatumai nurodyti Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respubli¬kos vertybinių popierių komisijos 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 35 pirmame priede.Vertybinių popierių komisija ne vėliau kaip per 30 dienų išnagrinėja pateiktus vertybiniams popieriams įregistruoti dokumentus ir raštu at¬sako emitentui.Įregistravusi vertybinius popierius, Komisija „Valstybės žiniose” skel¬bia duomenis apie įregistruotų vertybinių popierių klasę, emisijos dydį ir emisijos kaina, taip pat sudaro sąlygas investuotojams susipažinti su prospektu (memorandumu).Emitentas turi sudaryti sąlygas visiems pageidaujantiems asmenims su¬sipažinti su vertybiniams popieriams registruoti pateiktais dokumentais.Vertybinių popierių įregistravimas patvirtina, kad emitento teikia¬ma informacija atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių vie¬šosios apyvartos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus informacijos at¬skleidimo reikalavimus. Vertybinių popierių įregistravimas nepatvirtina atskleistos informacijos teisingumo, taip pat nėra laikomas Vertybinių popierių komisijos rekomendacija investuotojams.Įregistravęs vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, emitentas turi kreiptis į juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl įstati¬nio kapitalo (jo pakeitimų) įregistravimo. Registro tvarkytojai neturi teisės registruoti įstatų (įstatų pakeitimų) dėl įstatinio kapitalo padidi¬nimo, kol jo viešai apyvartai išleisti vertybiniai popieriai neįregislruoti Vertybinių popierių komisijoje. Emitentas, įregistravęs vertybinius popierius Komisijoje ir juridinių asmenų registre, privalo:• ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo įstatinio kapitalo padidinimo ar sumažinimo įregistravimo juridinių asmenų registre atidaryti įregistruotų vertybinių popierių sąskaitas Lie¬tuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume;• ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo vertybinių popierių įregistravimo Komisijoje, jeigu jo vertybiniai popieriai yra įtraukti ar ketinama juos įtraukti j biržos prekybos sąrašus, taip pat jeigu emitento akcininkų skaičius viršija 1000 ir įstatinis kapitalas yra lygus 50 mln. litų ar didesnis, pateikti biržai, kurioje prekiauja¬ma jo vertybiniais popieriais, ir Komisijai įregistruoto prospekto kopiją elektroninėse laikmenose;• ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo vertybinių popierių įregistravimo pateikti Komisijai jos bibliotekai skirtą įregistruoto vertybinių popierių prospekto (memorandumo) kopiją, vieną įre¬gistravimo akto kopiją, vertybinių popierių išplatinimo ataskaitą.Ketinant atidaryti išleistų į apyvartą vertybinių popierių sąskaitą, Centriniam depozitoriumui pateikiami šie dokumentai:• Vertybinių popierių komisijos išduota vertybinių popierių įregist¬ravimo akto kopija;• bendrovės įstatų su visais pakeitimais kopija;• vertybinių popierių emisijos prospekto (memorandumo) kopija;• vertybinių popierių išplatinimo ataskaita;• bendrovės ūkinės veiklos paskutinio ataskaitinio laikotarpio ba¬lansas;• dokumento, patvirtinančio, kad sumokėta nustatyto dydžio įmo¬ka už emisijos registracijos sąskaitos atidarymą, kopija. Centrinis depozitoriumas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, pri¬ima sprendimą dėl vertybinių popierių sąskaitos atidarymo. Patenkinęs emitento prašymą atidaryti sąskaitą, Centrinis vertybinių popierių de¬pozitoriumas suteikia šiai vertybinių popierių emisijai ISIN kodą, pa¬daro reikiamus įrašus vertybinių popierių emisijos registracijos sąskai¬toje ir emitento bendrojoje vertybinių popierių sąskaitoje (debetuojama vertybinių popierių emisijos registracijos sąskaita, tuo pačiu vertybinių popierių kiekiu kredituojama bendroji vertybinių popierių sąskaita).Centrinis depozitoriumas apie vertybinių popierių emisijos registra¬cijos sąskaitos atidarymą praneša raštu, kuriame nurodoma šios sąskai¬tos atidarymo data ir suteiktas vertybinių popierių emisijai ISIN kodas. Gavęs šį raštą ir bendrosios vertybinių popierių sąskaitos išrašą, emi¬tentas turi kiekvienam bendrovės investuotojui atidaryti asmenine ver¬tybinių popierių sąskaitą.
3.2 VERTYBINIŲ POPIERIŲ APYVARTOS CHARAKTERISTIKA
Vertybinių popierių apyvarta yra viešoji ir neviešoji. „Vertybinių po¬pierių viešoji apyvarta tai vertybinių popierių siūlymas, platinimas, per¬leidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant vertybinių popierių viešo¬sios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kitaip viešai kreipiantis į visuomenę ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų” (LR verty¬binių popierių viešosios apyvartos įstatymo 2str. 19 p.). Viešoji apyvar¬ta vykdoma tik per viešosios apyvartos tarpininkus.Akcinių bendrovių vertybiniai popieriai išleidžiami į viešąją apyvartą; jų emisija registruojama Vertybinių popierių komisijoje, Centriniame ver¬tybinių popierių depozitoriume šiems vertybiniams popieriams atidaro¬mos sąskaitos. Akcinių bendrovių vertybinių popierių apyvartai taikomos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nuostatos. Vertybinių popierių komisijos ir Centrinio vertybinių popierių de¬pozitoriumo norminių ir metodinių dokumentų nuostatos.Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos į viešąją apyvartą neišleidžiamos.Vertybinių popierių apyvarta yra pirminė ir antrinė.Pirminė vertybinių popierių apyvarta – tai emitento arba viešosios apyvartos tarpininko, veikiančio emitento vardu ar savo vardu, bet emi¬tento sąskaita, pasiūlymas įsigyti vertybinių popierių jų išleidimo metu ir jų perleidimas investuotojo nuosavybėn. Sprendimą išleisti vertybinius popierius į apyvartą priima naujai stei¬giamos bendrovės steigėjai jos įstatinio kapitalo sudarymo metu arba vi¬suotinis akcininkų susirinkimas, nutaręs padidinti veikiančios bendrovės įstatini kapitalą. Platinti naujai išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė gali tik įregistravusi jų emisiją Vertybinių popierių komisijoje. Nustatyta tvarka įregistruoti vertybiniai popieriai priklausomai nuo įregistravimo pobū¬džio platinami viešai ar neviešai. Viešai apyvartai įregistruotus vertybinius popierius emitentas gali platinti pats arba pavesti platinti viešosios apyvartos tarpininkui. Neviešai apyvartai įregistruotus vertybinius popierius platinti tarpi¬ninkaujant vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkams drau¬džiama. Akcijų įsigijimas pirminės apyvartos metu įforminamas akcijų pasi¬rašymo sutartimi tuo atveju, kai bendrovės įstatinis kapitalas didinamas papildomais akcininkų ir kitų asmenų įnašais. Bendrovės steigimo, t.y. įstatinio kapitalo sudarymo metu, jos steigėjai pasirašo bendrovės stei¬gimo sutartį, kurioje numatomos išleidžiamų akcijų pasirašymo sąly¬gos; tokiu būdu ši sutartis kartu yra ir akcijų pasirašymo sutartis. Akcijų pasirašymo sutartyje viena šalis (bendrovė, atstovaujama visuotinio ak¬cininkų susirinkimo įgalioto asmens) įsipareigoja pateikti tam tikrą skai¬čių naujai išleidžiamų akcijų, o kita šalis (investuotojas) – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Akcijų pasirašymo sutartis nesuda¬roma, jeigu bendrovė išleidžia akcijas: 1) didindama įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų ir naujai išleidžiamas akcijas perduoda esamiems akcininkams; 2) keisdama akcijų klasę ar nominalią vertę; 3) konvertuo¬dama konvertuojamąsias obligacijas, jeigu jų išleidimo sąlygose buvo nustatyta konkreti konvertavimo data ir nenumatyta jokia kitokia pakeitimo ar išpirkimo galimybė; 4) kitais teisės aktų numatytais atvejais.Už bendrovės akcijų pasirašymo sutarties projekto parengimą ir duo¬menų teisingumą atsako bendrovės vadovas.Antrinė vertybinių popierių apyvarta – tai investuotojo ar kito as¬mens pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą vertybinių popierių, taip pat jų perleidimas kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims.Antrinę akcinių bendrovių vertybinių popierių viešąją apyvartą pri¬valu vykdyti, jeigu šie vertybiniai popieriai įtraukti į Vertybinių popierių biržos oficialųjį ar einamąjį vertybinių popierių prekybos sąrašus; jų pir¬kimo-pardavimo sandoriai sudaromi tik Vertybinių popierių biržoje. Ki¬tų akcinių bendrovių vertybinių popierių pardavimo sandoriai gali būli sudaromi viešai arba neviešai – tai pasirenka vertybinių popierių pirki¬mo-pardavimo sandorio šalys: pirmu atveju sandoriai sudaromi per vie¬šosios apyvartos tarpininkus, antru – notaro ar asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojo akivaizdoje.Kiti akcinių bendrovių vertybinių popierių perleidimo sandoriai (do¬vanojimas, mainai ir kt.) sudaromi už Vertybinių popierių biržos ribų. Visi užbiržiniai sandoriai dėl akcijų perleidimo turi būti sudaromi raš¬tu, laikantis teisės aktų reikalavimų konkrečiai sutarties rūšiai.Uždarųjų akcinių bendrovių akcijų antrinė apyvarta vykdoma nevie¬šai. Visi akcijų perleidimo sandoriai sudaromi jų perleidėjo ir įgijėjo tie¬sioginiu susitarimu; perleidimo dokumentai forminami notaro ar ben¬drovės darbuotojo, atsakingo už akcijų apskaitos tvarkymą, akivaizdoje. Vertybinių popierių paveldėjimo dokumentai forminami pas notarą ir pateikiami bendrovės vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojui įfor¬minti nuosavybės teise į jas.
3.3 VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS DALYVIAI
Lietuvoje sukurta vientisa vertybinių popierių viešosios apyvartos ap¬skaitos sistema. Jos paskirtis – užtikrinti saugų ir efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą, maksimalią visų investuotojų interesų apsaugą bei vertybinių popierių rinkos dalyvių konkurenciją. Lietuvos vertybinių popierių rinkos dalyviai yra: Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – Komi¬sija) – institucija, atliekanti vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcijas; rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančio¬mis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą, vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą; rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų ir peri¬odinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nusta¬to šių dokumentų pateikimo ir skelbimo tvarką; teikia oficialius išaiški¬nimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais; registruoja vertybinių popierių emisiją ir kt. (LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 32 str.).Vertybinių popierių komisijos patvirtinti teisės aktai ir sprendimai, rekomendacijos ir išimtys taikomi visiems privatinės ir viešosios teisės subjektams.Nacionalinė vertybinių popierių birža (toliau – Vertybinių popierių birža) – specializuota tik vertybinių popierių biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė. Jos paskirtis – koncentruoti vertybinių popierių paklau¬są ir pasiūlą; organizuoti pirminę viešąją vertybinių popierių apyvartą ir prekybą jais, vertybinių popierių įtraukimą į prekybos sąrašus, jų kotiravi¬mą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus; vykdyti api¬bendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus, skelbti jų rezultatus ir kt. (LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 20 str.).Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas ( toliau -Centrinis depozitoriumas) yra vertybinių popierių apskaitos, operacijų su jais organizavimo ir kontrolės institucija, kurios tikslas vykdyti ben¬drąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti. Centrinio depozito¬riumo pagrindinės funkcijos yra šios: rengti ir teikti Vertybinių popierių komisijai tvirtinti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos tai¬sykles; rengti instrukcijas, detalizuojančias atskiras taisyklėse numaty¬tas procedūras; atidaryti sąskaitų tvarkytojams vertybinių popierių sąskaitas; užtikrinti vertybinių popierių perregistravimą laiku iš vieno sąskaitų tvarkytojo sąskaitos į kito sąskaitų tvarkytojo sąskaitą; kontro¬liuoti rinkoje cirkuliuojančių vertybinių popierių emisijų apimtis; reng¬ti ir diegti priemones, užtikrinančias vertybinių popierių apskaitos sistemos vientisumą ir saugumą; kaupti, apdoroti ir platinti informaciją apie vertybinių popierių apskaitą; rengti ir konsultuoti vertybinių po¬pierių apskaitos specialistus ir kt. (LR vertybinių popierių viešosios apy¬vartos įstatymo 29 str.). Centrinio depozitoriumo instrukcijos ir nuro¬dymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams. Kliringo bankas – Lietuvos banko atsiskaitymų centro kliringinių atsiskaitymų sistema, skirta viešosios apyvartos tarpininkų piniginiams atsiskaitymams, susijusiems su vertybinių popierių sandoriais, vykdyti. Centrinis depozitoriumas ir Kliringo bankas užtikrina vertybinių po¬pierių ir pinigų pateikimo vienu metu, vykdant sandorį, principą.
Finansų maklerio įmonės (toliau -FMĮ) – bet kokios Lietuvos Res¬publikos įmonių įstatyme numatytos rūšies įmonės, nustatyta tvarka gavusios licenciją verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla. Jos savo ar klientų vardu atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus vertybinių popierių kainų ir investavimo į juos klausimais, valdo savo klientų ver¬tybinių popierių portfelius, atidaro klientų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingos už klientų nuosavybės teisės į vertybinius po¬pierius įrodymą. Tarp FMĮ ir jų klientų sudaromos rašytinės sutartys pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles. Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai – finansų makle¬rio įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bei komerciniai bankai. Tik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licen¬ciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių li¬cencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijoms, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ar konsul¬tuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Emitentai – tai vertybinių popierių rinkos subjektai (akcinės ben¬drovės, investicinės bendrovės, bankai, kiti fiziniai ar juridiniai asme¬nys), nustatyta tvarka savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybi¬nius popierius. Emitentas privalo, išskyrus atvejį, kai akcijos išleidžiamos turint tikslą padidinti įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų, pagal raštu įfor¬mintą susitarimą su investuotoju, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatytus vertybinių popierių pasirašymo reikalavimus, pateikti investuotojui tam tikrą kiekį vertybinių popierių, kuriuos pastarasis įsipareigoja apmokėti emisijos kaina. Sąskaitų tvarkytojai – Vertybinių popierių viešosios apyvartos įsta¬tyme nustatyti subjektai, turintys teisę atidaryti ir tvarkyti asmenines vertybinių popierių sąskaitas ir esantys Centrinio depozitoriumo daly¬viais, taip pat Centrinis depozitoriumas nustatytais atvejais ir tvarka.IV. VERTYBINIŲ POPIERIŲ APSKAITA4.1 VERTYBINIŲ POPIERIŲ APSKAITOS LYGIAI, PAGRINDINĖS APSKAITOS TAISYKLĖS
Akcinių bendrovių vertybinių popierių apskaita tvarkoma dviem tarpusavyje susijusiais lygiais. Pirmąjį vertybinių popierių apskaitos lygį sudaro balansas tarp atitinkamos emisijos vertybinių popierių skaičiaus registracijos sąskaitoje Centriniame vertybinių popierių depozitoriume ir bendro tos pačios emisijos vertybinių popierių skaičiaus sąskaitų tvarkytojų bendrosiose vertybinių popierių sąskaitose. Antrąjį vertybinių popierių apskaitos lygį sudaro sąskaitų tvarkytojų atidaromos ir tvarkomos asmeninės (einamosios, specialiosios, reikalavimo teisių į vertybinius popierius) bei techninės vertybinių popierių sąskaitos. Balansas sudaromas tarp kiekvienos emisijos sąskaitų tvarkytojo balansuojamoje su Centriniu depozitoriumu sąskaitoje apskaitomų vertybinių popierių skaičiaus ir bendro šios emisijos vertybinių popierių, apskaitomų asmeninėse bei techninėse sąskaitose, skaičiaus. Centrinis depozitoriumas užtikrina sąskaitų tvarkytojų vertybinių popierių balansą pagal pirmąjį vertybinių popierių apskaitos lygį ir kontroliuoja, kaip sąskaitų tvarkytojai užtikrina vertybinių popierių balansą pagal antrąjį vertybinių popierių apskaitos lygį. Kiekvienas sąskaitų tvarkytojas privalo užtikrinti jo tvarkomų sąskaitų balansą. Vertybinių popierių sąskaitos tvarkomos laikantis šių taisyklių:• dvigubo buhalterinio įrašo. Ši taisyklė nustato, kad kiekviena operacija su vertybiniais popieriais fiksuojama įrašais dviejose koresponduojančiose sąskaitose, o įrašai daromi atitinkamų dokumentų pagrindu, tuo pačiu metu ir jų reikšmės turi būti lygios;• visų operacijų privalomo registravimo. Laikantis šios taisyklės sąskaitų tvarkytojas privalo chronologine tvarka registruoti visas operacijas, atliekamas su sąskaitose apskaitomais arba įgyjamais vertybiniais popieriais;• kiekvienos vertybinių popierių emisijos atskiros apskaitos. Ši taisyklė reiškia, kad kiekvienos emisijos vertybiniai popieriai apskaitomi atskirose vertybinių popierių sąskaitose;• apskaitos atskirtinumo. Ši taisyklė nustato atskirą sąskaitų tvarkytojo nuosavų ir kiekvieno kliento vertybinių popierių apskaitą;• apskaitos skaidrumo – kai įrašai sąskaitų tvarkytojo apskaitoje leidžia aiškiai identifikuoti vertybinių popierių savininkus ir jų vardu atidarytose asmeninėse sąskaitose apskaitomus vertybinius popierius;• nuosavybės teisės į vertybinius popierius fiksavimo. Ši taisyklė nustato nuosavybės teisės į įgyjamus vertybinius popierius atsiradimą nuo įrašo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, kuri atidaryta vertybinių popierių savininko vardu, padarymo momento.
4.2 ASMENINIŲ VERTYBINIŲ POPIERIŲ SĄSKAITŲ ATIDARYMAS IR TVARKYMAS
„Vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teistę atidaryti ir tvarkyti viešosios apyvartos tarpininkai (finansų maklerio įmonės arba bankai) – Centrinio depozitoriumo dalyviai. Vertybinių popierių asmeninės są¬skaitos Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka gali būti atidaro¬mos ir tvarkomos Centriniame depozitoriume. Viešosios apyvartos tar¬pininkai, atidarantys ir tvarkantys vertybinių popierių asmenines sąskaitas, vadinami sąskaitų tvarkytojais” (LR vertybinių popierių vie¬šosios apyvartos įstatymo 28 str. 2 d.). Emitento įgaliotas sąskaitų tvarkytojas privalo atidaryti emitento išleistų vertybinių popierių asmenines sąskaitas kiekvienam investuotojui, kuris nėra raštu pareiškęs emitentui, kad perduoda sąskaitos tvar¬kymą kitamviešosios apyvartos tarpininkui. Emitento įgaliotas sąskaitų tvarkytojas emitento išleistų vertybinių popierių asmenines sąskaitas ati-daro nesudarydamas sutarčių su vertybinių popierių savininkais. Asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose fiksuojama sąskaitos tu¬rėtojo (asmens, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita) nuo¬savybės teisė į nematerialius vertybinius popierius ir jų perleidimas ki¬tiems asmenims. Asmeninėse sąskaitose taip pat pažymimi vertybinių popierių disponavimo apribojimai ir investuotojų reikalavimo teisės pir¬minės vertybiniu popierių apyvartos metu. Atsižvelgiant į tai, pirminės apyvartos metu vertybiniai popieriai at¬siranda kaip nuosavybės objektai (vertybinių popierių emisija įvyko) ar kaip investuotojo pageidavimas turėti nuosavybėn vertybinių popierių (tuo atveju, jeigu jų emisija įvyks), investuotojui, kuris apmokėjo pasi¬rašytus vertybinius popierius atidaromos asmeninės sąskaitos:• einamoji. .Joje fiksuojama sąskaitos turėtojo vertybinių popierių cirkuliacija – perleidimas (sąskaitos debete) ir įsigijimas (sąskai¬tos kredite);• specialioji. Šioje sąskaitoje apskaitomi vertybiniai popieriai, kurie turi papildomų disponavimo apribojimų arba kitų apsunkinimų, išskyrus tuos, kurie nustatyti šių vertybinių popierių išleidimo dokumentuose arba juos reglamentuojančiuose teisės aktuose;• reikalavimo teisių į vertybinius popierius. Ši sąskaita atidaroma tuo atveju, kai investuotojui nėra garantuojama, kad pasirašomų vertybinių popierių emisija įvyks (yra papildomų nuo investuo¬tojo valios nepriklausančių vertybinių popierių emisijos sąlygų). Šiuo atveju investuotojas, pasirašęs ir visiškai ar iš dalies apmo¬kėjęs pasirašytus vertybinius popierius, įgyja teise reikalauti, kad emitentas pateiktų jo pasirašytus vertybinius popierius, kai bus įvykdytos sėkmingos emisijos sąlygos. Įvykdęs visas vertybinių po¬pierių emisijos sąlygas, investuotojas įgyja nuosavybės teisę į jo pasirašytus vertybinius popierius ir tai pažymima jo asmeninėje einamojoje vertybinių popierių sąskaitoje. Operacijos su asmeninėse sąskaitose esančiais vertybiniais popie¬riais vykdomos remiantis klientų pavedimais, investiciniais sprendimais valdant kliento vertybinių popierių portfelį, investiciniais sprendimais viešosios apyvartos tarpininkui vykdant operacijas savo vardu ir sąskai¬ta, taip pat remiantis vertybinių popierių perleidimo sutartimi ir kitais teisėtais pagrindais. Įrašai asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose be jų savininko sutikimo gali būti daromi tik įstatymų nustatytais atve¬jais, taip pat nustatyta tvarka atitaisant klaidas.Vykdydamas bet kokią operaciją su asmeninėse sąskaitose esančiais vertybiniais popieriais, są¬skaitų tvarkytojas privalo įsitikinti tokios operacijos teisėtumu.Tvarkant vertybinių popierių apskaitą abiejuose apskaitos lygiuose pildomi šie dokumentai:• suvestinis operacijų žurnalas. Jame chronologine tvarka įrašo¬mos visos vertybinių popierių operacijos ir sandoriai, sudaryti su vertybiniais popieriais. Šiame žurnale nurodoma: apskaitos da¬ta, įrašo kodas, vertybinių popierių sąskaitų parametrai, vertybi¬nių popierių skaičius ir sutrumpintas operacijos pavadinimas, taip pat įrašo padarymo data ir asmens, padariusio įrašą, identifika¬vimo kodas. Visi įrašai žurnale turi būti pagrįsti galiojančiais do¬kumentais ir daromi nedelsiant, kai gaunami visi reikalingi do¬kumentai atlikti operacijas su vertybiniais popieriais;
• asmeninės vertybinių popierių sąskaitos. Įrašai jose daromi re¬miantis suvestiniu operacijų žurnalu tą pačią apskaitos dieną. Ver¬tybinių popierių sąskaitose nurodoma: apskaitos data, vertybi¬nių popierių sąskaitos parametrai, vertybinių popierių skaičius, įrašo kodas, sutrumpintas operacijos pavadinimas, koresponduo¬jančios vertybinių popierių sąskaitos parametrai;• vertybinių popierių sąskaitų balansas. Balansas sudaromas po kiek¬vienos apskaitos dienos pagal kiekvieną apskaitomą vertybinių po¬pierių emisiją, su kuria buvo vykdomos operacijos. Balanse nuro¬doma: apskaitos data, vertybinių popierių sąskaitų parametrai, vertybinių popierių skaičius sąskaitose po apskaitos dienos. Verty¬binių popierių sąskaitų balanse vertybinių popierių skaičius sąskaitų debete turi būti lygus jų skaičiui sąskaitų kredite;• išrašas iš vertybinių popierių sąskaitos. Išrašas pateikiamas ver¬tybinių popierių savininkui (sąskaitų tvarkytojui) užpildžius ver¬tybinių popierių sąskaitų balansą, jei kitaip nėra numatyta sutar¬tyje su vertybinių popierių savininku (sąskaitų tvarkytoju). Išraše nurodoma: apskaitos dalą, vertybinių popierių sąskaitos para¬metrai, vertybinių popierių skaičius, įrašo kodas ir sutrumpintas operacijos pavadinimas. Asmeninėse sąskaitose vertybinių popierių likutis gali būti tik krediti¬nis arba nulinis. Tais atvejais, kai likutis asmeninėse vertybinių sąskaitose tampa lygus nuliui, sąskaita gali būti uždaroma be jos turėtojo sutikimo. Sąskaitų tvarkytojai privalo saugoti visus dokumentus, kuriais re¬miantis buvo padaryti įrašai asmeninėse, taip pat techninėse vertybinių popierių sąskaitose, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.Sąskaitų tvarkytojai turi teise teikti informaciją apie likučius asme¬ninėse vertybinių popierių sąskaitose tik sąskaitos turėtojui ir sąskaitos turėtojo nurodytiems asmenims, taip pat kitiems asmenims įstatymų nu¬statytais atvejais ir tvarka.Sąskaitų tvarkytojai atidaro ir apskaito klientų vertybinius popie¬rius, taip pat ir techninėse sąskaitose. Sios sąskaitos skirtos vertybinių popierių cirkuliacijai apskaityti atsiskaitymo ciklo ir (arba) vertybinių popierių paskirstymo proceso eigoje. Įrašai techninėse vertybinių po¬pierių sąskaitose nėra nuosavybės teisės į jose apskaitomus vertybinius popierius įrodymai.