VERTYBINIAI POPIERIAII . ĮVADAS
Tik primityvioje ekonomikoje pinigai yra vienintelis arba vyraujantis finansinis turtas. Visos ekonomiškai išsivysčiusios ir dauguma silpnos ekonomikos šalių turi kompleksinę finansų sistemą, kurioje pinigai yra tik viena iš daugelio finansinio turto formų. Vyrauja dar ir tokios finansų formos, kaip akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai, kurie mūsų finansų sistemoje laikomi pinigais.Kas yra vertybiniai popieriai? Juos galima apibūdinti įvairiais aspektais, tačiau finansų valdymo aspektu vertybinis popierius jį išleidu¬siai korporacijai reiškia šios korporacijos finansinį įsipareigojimą, o vertybinio popieriaus savininkui tai yra finansinis turtas.Vertybiniai popieriai (securities) – akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės arba skolos doku¬mentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.Kitaip sakant, vertybinis popierius – tai kokia nors finansinė priemonė, kur kas vertingesnė už popierių, kuriame ji yra išspaus¬dinta, ir išreiškianti tam tikrą verte. Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų (indėlių) sertifikatai ir iždo vekseliai. Paprasčiausias skolos dokumentas IOU- tai irgi vertybinis popierius, kuris nustato, kad jo savininkas turi teisę į tam tikrą vertę, dažniausiai į pinigus. Vertybiniai popieriai yra vertingi tol, kol pirkėjas įsitikinus, kad jie bus išpirkti iš anksto nustatyta verte. 9 – ajame dešimtmetyje pasaulio bankai pradėjo versti savo aktyvus vertybiniais popieriais (securitizing) ir tai reiškė, kad paskolas ir užstatus jie pavertė vertybi¬niais popieriais, dėl kurių buvo galima derėtis ir kuriuos galima pirkti ir pardavinėti pasaulio rinkose.Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis svarbus vaidmuo tenka vertybiniams popieriams. Vertybiniai popieriai yra:• akcijos,• obligacijos,• opcionai,• hipotekos lakštai,• vekseliai,• čekiai,• būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai).Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai (paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose.
Akcijos ir obligacijos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir duoda didžiausią pelną pagal pasirinktą rizikos lygį. Kitaip tariant, įsigyti vertybinių popierių – tai tas pats, kas įdėti laisvus pinigus į rinką. Vertybiniai popieriai padeda firmoms ir valstybinėms kompanijoms apsirūpinti piniginiais aktyvais, kurie būtini, plečiant gamybą arba paaštrėjus konkurencinei kovai.Ekonomika esti kur kas produktyvesnė tuomet, kai potencialūs lėšų tiekėjai ir potencialūs jų naudotojai veikia išvien, nes jie turi naudos iš darbo pasidalijimo. Tik šitaip kiekvienas daro tai, ką jis sugeba geriausiai. Vienas lengviau už kitus gali pagaminti visų vartojamo maisto, antras gali taupyti lėšas, kurias kitas norėtų inves¬tuoti, tarkime, į pastato statybą, o trečiam gali būti lengviau surasti tą, kuris investuotų kito sutaupytas lėšas. Bet darbo pasidalijimas, keičiantis įvairiais produktais, reikalauja pastangų. Visokeriopai išsivysčiusiose šalyse mainus atlieka specialistai. Todėl yra speciali¬zuotų finansų institucijų, pavyzdžiui, bankų arba finansų bendrovių, kurios suveda draugėn skolininkus ir skolintojus. Šis uždavinys toks svarbus dėl to, kad labai sunku įvertinti sandorius, kuriuos sudarant duodamas pažadas sumokėti. Perkantis pasižadėjimą sumokėti (t.y. skolintojas) iš tikrųjų negauna jokių prekių, kurias galėtų įvertinti kaip, tarkime, duonos pirkėjas, kuris gali padaryti išvadą dėl siūlomo kepaliuko kokybės. Įvertinti skolos pasižadėjimą yra kur kas sunkiau negu daugelį konkrečių prekių. Kita priežastis – skolininkai ir skolintojai nenori prekiauti vienodais pasižadėjimais. Ta pasiža¬dėjimų rūšis, kurią skolintojas norėtų gauti, duodamas savo pinigus, paprastai skiriasi nuo pasižadėjimų, kuriuos norėtų pateikti skolininkas. Todėl norint sužinoti, kodėl taip yra, reikia susipažinti su įvairiu finansiniu turtu.II . VERTYBINIAI POPIERIAI2.1 AKCIJOS
Tie, kurie nori įsigyti lėšų, dažnai naudojasi vienu iš šių būdų: išleidžia akcijas arba ima paskolą. Kadangi patys žmonės parsiduoti negali, jie gali tiktai pasiskolinti, atsižvelgdami į savo sugebėjimą uždirbti. Žmonės negali gauti lėšų ir išleisdami akcijas. Tačiau tie, kurie turi ne tik savųjų galių kapitalą, bet ir tokį, kuris duoda pajamas, turi didesnį pasirinkimą. Jie gali skolintis ir savo turtą panaudoti kaip užstatą arba gali leisti akcijas. Akcijos (stock / share) – įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai – akcininkai datyvauja formuojant akcines bendrovės kapitalą, ir suteikian¬tys turtines ir asmenines neturtines teises. Arba, kitaip sakant, akcija – tai bendrovės nuosavybės vienetą paliudijantis sertifikatas. Bendrovių įstatinis kapitalas sudaromas iš investuotojų piniginių ir nepiniginių įnašų. Sudaręs akcijų pasirašymo sutartį ir sumokėjęs už pasi¬rašytas akcijas visą emisijos kainą ar pradinį įnašą arba įsigijęs akcijų antrinėje jų apyvartoje, investuotojas tampa bendrovės akcininku. Akcininkai – Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, valstybė ar savivaldybė, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją” (LR akcinių bendrovių įstatymo 4 str. l d.). Akcijos gali būti:• materialios. Jos spausdinamos pagal Lietuvos Respublikos Vy¬riausybės nustatytus reikalavimus. Išleisti materialias akcijas gali tik uždarosios akcinės bendrovės.• nematerialios. Jos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskai¬tose. Nematerialias akcijas gali išleisti akcinės ir uždarosios akci¬nės bendrovės. Uždarųjų akcinių bendrovių nematerialių akcijų sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė, o akcinių bendrovių vertybinių popierių sąskaitas tvarko viešosios apyvar¬tos tarpininkai – Centrinio depozitoriumo dalyviai (sąskaitų tvar¬kytojai).
Akcijų savininkas gali gauti dalį galimo pelno — dividendus, jeigu direktoriai nuspręs juos paskirstyti. Jei bendrovės veikla sėkminga, dividendų procentas viršija tą procentą, kurį gautų savininkas, patikėjęs pinigus bankui. Taigi bendrovės gali sukaupti didelių finansinių lėšų, reikalingų stambiems investiciniams projektams vykdyti.Dividendas (dividend) – tai pinigų išmoka akcininkams (bendraturčiams), per tam tikrą laiką kiekvienai akcijai tenkanti korporacijos gryno pelno dalis.Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. Paprastoji akcija (common stock or ordinary share) – tai akcija, liudijanti bendrovės nuosa¬vybės dalį ir suteikianti jos savininkui turtinių ir neturtinių teisių.Privilegijuotoji akcija (preferred stock or preference share) – tai tokia akcija, už kurią iš anksto nustatyto dydžio dividendai išmokami pirmiau nei už paprastąją akciją.Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu; tai nustatoma bendrovės įstatuose iš anksto, prieš išleidžiant akcijas. Keisti (konvertuoti) paprastąsias akcijas į privilegijuotąsias yra draudžiama.Privilegijuotų akcijų savininkų teisės įgyvendinamos pirmiausia, po to tenkinami paprastųjų akcijų savininkų reikalavimai. Nemokamai gauti naujai išleistų bendrovės akcijų privilegijuotų akcijų savininkai gali tik tada, kai įstatinis kapitalas didinamas iš akcijų priedų ar perkainojimo rezervo. Jeigu įstatinis kapitalas didinamas iš nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų, naujai išleidžiamų bendrovės akcijų šiems akcininkams neskiriama.Privilegijuotąsias akcijas būtų galima pavadinti hibridinėmis, nes vienu metu jos iš esmės labiau panašios į obligacijas, o kitu – į papras¬tąsias akcijas. Privilegijuotųjų akcijų nustatyti dividendai panašūs į obligacijų palūkanų mokėjimą, nes jie yra fiksuoto dydžio ir dažniausiai išmokami anksčiau už paprastųjų akcijų dividendus. Privilegijuotosios akcijos, kaip matyti iš pavadinimo, yra pranašesnės už paprastąsias akcijas, išskyrus tai, kad jų savininkų balsavimo teisė dažniausiai yra apribojama. Bankrutavus bendrovei, privilegijuotųjų akcijų savininkams turto likučiai išmokami pirmiau nei paprastųjų akcijų savininkams. Taigi privilegijuotosios akcijos suteikia jos savininkams turtinių privilegijų: gali garantuoti didesnį dividendų procentą, be to, dividendai išmokami pirmiau nei kitų akcijų savininkams. Tačiau privilegijuotųjų akcijų divi¬dendų, kaip ir paprastųjų akcijų dividendų, galima nepaisyti. Firma dėl to nebankrutuos. Yra privilegijuotųjų akcijų, panašių į paprastąsias akcijas, nes jų mokėjimo terminas nenustatytas ir nebūtina jų iš anksto išpirkti. Daugumos privilegijuotųjų akcijų savininkai gali gauti reguliarius fiksuotus dividendus. Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę nemokamai gauti naujų akci¬jų visais atvejais, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų. Vienas iš svarbių akcinių bendrovių finansavimo šaltinių yra paprastųjų akcijų pardavimas. Įvairių formų verslo įmonės gali padidinti savo kapitalą, skolindamos pinigus, tačiau paskolą lengviau yra gauti stambioms korpora¬cijoms. Jos tai gali padaryti išleisdamos į apyvartą obligacijas, vekselius ir kitus skolos pasižadėjimus. Tuo metu personalinių firmų, ūkinių (partnerių) bendrijų ir nedidelių akcinių bendrovių galimybės gauti paskolas yra ri botos. Kai kuriais atvejais paprastosioms vardinėms akcijoms gali būti su¬teiktas specialiųjų akcijų statusas. Specialiųjų akcijų statusą visuotinis akcininkų susirinkimas gali suteikti akcijoms tų bendrovių, kurių pagrin¬dinė veikla atitinka įstatymų reglamentuotų transporto, energetikos, naf¬tos ūkio, ryšių ir komunalinio ūkio sričių veiklą. Specialiųjų akcijų statu¬sas gali būti suteiktas tada, kai valstybė ar savivaldybė atsisako jos turimų 2/3 ar daugiau balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime par¬duodama ar kitaip perleisdama dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų.Akcininkai turi teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme: rinkti direktorių bei stebėtojų tarybą ir revizijos komisiją, dalyvauti akcininkų susirinkime ir spręsti principinius veiklos klausimus. Akcininkai turi teisę gauti informaciją apie bendrovės veiklą; jiems suteikiama pirmenybė įsigyti naujų akcijų ir kt.Bendrovių akcijų kainą daugiausia lemia du dalykai: bendrovės vertė ir pelnai, kuriuos ji gali uždirbti ateinančiais metais. Bendrovių pelnai, panašiai kaip ir vaismedžių arba javų metinis derlius, paprastai apskaičiuojami kiekvienų metų pabaigoje. Bendrovės akcijų kainos pagrindas yra jos pelno rodiklis, išreiškiamas santykine forma ir vadinamas kainos ir pelno (k/p) santykiu (price / earnings (p / e) ratio). Didėjant bendrovės pelnui, paprastai kyla ir akcijos kaina, o k/p santykis išsilaiko panašus kaip ir kitų šios šakos bendrovių. Pavyzdžiui, jeigu bendrovės, kurios k/p santykis yra 10/1, akcijos kaina dešimt kartų viršija per metus uždirbamo pelno sumą, vadinasi, akcija gali atsipirkti per dešimt metų.2.2 AKCIJŲ PERLEIDIMO TVARKA, NUOSAVYBĖS TEISĖS Į AKCIJAS DOKUMENTŲ ĮFORMINIMAS Akcijų perleidimas – tai jų pardavimas, dovanojimas, mainai ir kiti fizinių ar juridinių asmenų veiksmai, kuriuos atlikus pasikeičia nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Vertybiniai popieriai gali atitekti ki¬tam savininkui ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, mirus jų savininkui, kai teismo sprendimu panaikinta vertybinių popierių savininko nuosa¬vybės teisė įjuos ir kt.Vertybinių popierių perleidimas vyksta antrinėje apyvartoje.Draudžiama perleisti steigiamos bendrovės akcijas iki bendrovės įre¬gistravimo juridinių asmenų registre. Akcijų savininkui neleidžiama perleisti kitiems asmenims nevisiškai apmokėtas akcijas. Bendrovės įstatuose gali būti numatyti darbuotojų akcijų perleidi¬mo apribojimai, bet ne ilgesniam kaip trejų metų terminui, skaičiuojant nuo jų išleidimo į apyvartą dienos. Akcinių bendrovių akcijos yra viešosios apyvartos objektai. Šioms bendrovėms draudžiama varžyti akcijų savininkų teisę perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn daugiau, negu nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijų antrinė apyvarta yra neviešoji, tai reiškia, kad visi akcijų perleidimo sandoriai sudaromi tiesiogiai susitarus akcijų perleidėjui ir jų gavėjui notaro ar bendrovės darbuotojo, atsakingo už akcijų apskaitos tvarkymą, akivaizdoje. Pirmenybę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi esami uždarosios akcinės bendrovės akcininkai. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkas apie ketinimą perleisti vi¬sas ar dalį akcijų privalo raštu pranešti bendrovės vadovui, nurodyda¬mas perleidžiamų akcijų skaičių pagal rūšis ir klases, perleidimo būdą, o pardavimo atveju – pardavimo kainą. Apie ketinimą perleisti akcijas pranešti nereikia, jei akcininkas akcijas perleidžia kitam šios uždaro¬sios akcinės bendrovės akcininkui. Jei akcijos perleidžiamos ne pagal Lietuvos Respublikos akcinių ben¬drovių įstatymą arba vykdant teismo sprendimą, bendrovės vadovo su¬tikimo dėl akcijų perleidimo nereikia. Bendrovės vadovo sutikimo taip pat nereikia perduodant akcijas jų paveldėtojams. Jei šiais atvejais ak¬cininkų skaičius bendrovėje tampa didesnis, negu nustatytas Akcinių bendrovių įstatyme uždarajai akcinei bendrovei maksimalus akcininkų skaičius, ir per 12 mėnesių nesumažėja iki nustatytos ribos, bendrovė turi būti reorganizuojama į akcinę bendrovę arba likviduojama. Akcijų perleidimo sandoriai forminami atitinkama sutartimi: pirki¬mo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kt. Sutartis sudaroma raštu. At¬sižvelgiant į sutarties rūšį, ji sudaroma laikantis tai sutarčių rūšiai kelia¬mų reikalavimų (LR civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalis). Akcijų perleidimo šalys, jeigu jos pageidauja, akcijų perleidimo su¬tartį gali notariškai patvirtinti, tačiau tai nebūtina. Jie (akcijų perleidėjas ir akcijų įgijėjas) gali pasirašyti sutartį bendrovės darbuotojo, atsa¬kingo už akcijų apskaitą, (sąskaitų tvarkytojo) akivaizdoje. Šiam atvejui tikslinga turėti iš anksto parengtų akcijų perleidimo sutarčių blankų.Atsakingiems už akcijų apskaitą bendrovės darbuotojams (sąskaitų tvarkytojams) reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, nuo 2001 m. liepos l d., pasikeitė vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė nuosavybė, perleidimo tvarka. Perleidžiant vertybinius popierius būtina abiejų sutuoktinių valia. Akcijų perleidimo sutartys registruojamos akcijų perleidimo sutar¬čių ir paveldėjimų registracijos knygoje, registracijos numeris ir regist¬racijos data iš knygos perrašomi į sutartį.Akcijų perleidimo ir nuosavybės teisės dokumentus įforminti į ben¬drovę (pas sąskaitų tvarkytoją) turi atvykti abi sandorio šalys – perleidėjas ir įgijėjas. Tais atvejais, kai akcijų savininkas perleido visas turėtas bendrovės vienos emisijos akcijas notaro akivaizdoje, įforminti nuosavy¬bės teisės dokumentus į bendrovę (pas sąskaitų tvarkytoją) gali atvykti tik šiu akcijų įgijėjas, jis turi turėti notaro patvirtintą perleidimo sutarti ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Patikrinęs visus pateiktus akcijų perleidimo dokumentus ir įsitiki¬nės jų teisėtumu, bendrovės darbuotojas (sąskaitų tvarkytojas) formina susijusius su nuosavybės teisės į akcijas pasikeitimu dokumentus. Už sutarties teisėtumą, jos formos ir turinio atitikimą nustatytiems reikalavimams, taip pat už akcijų perleidimo operacijos tikslumą atsa¬kingas perleidimą įforminęs bendrovės darbuotojas. Bendrovės darbuotojas (sąskaitų tvarkytojas) taip pat formina nuo¬savybės teisės į vertybinius popierius dokumentus, kai keičiasi jų savi¬ninkas dėl akcininko mirties. Esant tokiam atvejui įpėdiniai per tris mė¬nesius nuo palikimo atsiradimo dienos turi kreiptis į notarą pagal paskutinę nuolatinę palikėjo gyvenamąją vietą dėl palikimo priėmimo. „Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mė¬nesiams nuo palikimo atsiradimo dienos” (LR civilinio kodekso 5.67 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas (notaro patvirtintas jo nuora¬šas) yra dokumentas, kurio pagrindu padaromi atitinkami įrašai ben¬drovės vertybinių popierių apskaitos dokumentuose ir įforminama naujo (naujų) savininko (savininkų) nuosavybės teisė į vertybinius popierius. Jeigu paveldėtojas yra nepilnametis, nuosavybės teisė į vertybinius popierius įforminama jo vardu, o jo veiksnumas nustatomas pagal Lie¬tuvos Respublikos civilinio kodekso 2.7 ir 2.8 straipsnius :1) „Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai.”2) „Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi ati¬tikti sudaromo sandorio forma. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įsta¬tymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duo¬da po sandorio sudarymo.”2.3 OBLIGACIJOS
Daugelis akcinių bendrovių (korporacijų) savo kapitalą formuoja akcinio kapitalo ir paskolų būdu. Korporacija savo kapitalą gali padidinti ne tik išleisdama papildomą akcijų kiekį ir šitaip priimdama naujus bendraturčius, bet ir skolindamasi – išleisdama obligacijas. Obligacijos – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimai, viešai parduodami paliudijimai, atspindintys akcinės bendrovės įsiskoli¬nimą obligacijų turėtojams. Akcinė bendrovė įsipareigoja nustatytu laiku išmokėti pažymėjime nurodytą nominalo sumą, be to, periodiškai visą obligacijos galiojimo laiką mokėti palūkanas – nesvarbu ar ji gauna pelną, ar ne. Kadangi už obligaciją mokėti pinigai faktiškai yra paskola (loan), tai obligacijų turėtojai yra laikomi akcinės bendrovės kreditoriais (creditors). Tai reiškia, jog akcinė bendrovė pagal įstatymus privalo mokėti palūkanas ir grąžinti visą sumą obligacijų turėtojams, suėjus paskolos grąžinimo terminui, priešingu atveju, jei korporacija nevykdo išmokėjimų, tai obligacijos turėtojas gali ją paduoti į teismą kaip ir bet kurį kitą skolininką.Taigi kaip matyti, akcijos – tai ir rizika (ital. risico – nepasisekimo tikimybė), ir atlyginimas už nuosavybę akcinėje bendrovėje, o obligacijos – paprastas paskolos susitarimas, reiškiantis, kad skoli¬ninkas sutinka nustatytu laiku ateityje mokėti obligacijų turėtojui tam tikrą pinigų sumą.Obligacija (bond) – tai vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos, taip pat papildama pinigų suma (kuponu arba procentiniu išmokėjimu), išmokama kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo periodą.
Obligacija yra skolininko įsipareigojimas sumokėti tam tikrą sumą tam tikru metu, vadinamuoju išpirkimo metu, bei skolos laikotarpiu mokėti nustatyto dydžio palūkanas, arba vadinamąjį kupono procentą (coupon rate), arba tiesiog kuponą (coupon). Šis kupono procentas yra nustatomas iš anksto ir nesikeičia tol, kol obligaciją išleidusi korporacija nebankrutuoja. Paprastai skolininkas pasilieka sau teise grąžinti skolą anksčiau, kad išvengtų įsipareigojimo toliau mokėti palūkanas. Tačiau daugelio obligacijų priešlaikinio skolos grąžinimo teisės būna apribotos. Tai vadinamoji pirkėjo apsauga, kuri reiškia, kad išpirkus obligaciją anksčiau nustatyto laiko, jos savininkui turi būti išmokėta tam tikra suma, viršijanti obligacijos nominaliąją vertę.Nominalioji obligacijos vertė (face vatue / nominal value of bond) – tai vertė, kuri buvo užrašyta ant obligacijos, ją išleidžiant; tai suma, kurią reikia sumokėti, pasibaigus obligacijos galiojimo laikui.Obligacija yra ilgalaikės paskolos teikimo priemonė, kurią išleidžia valstybė arba ūkinis vienetas. Įprasčiausi skolininkai yra stambios institucijos, pavyzdžiui, vyriausybės, savivaldybės ir korporacijos. Užuot iš kurio nors banko skolinusi pinigų, vyriausybė į apyvartą išleidžia obligacijų ir taip surenka didžiules sumas. Dažniausiai vyriausybės išleidžia pasauliniu mastu vertybinių popierių ir parduoda juos bankams bei kitiems viso pasaulio investuotojams. “Kuponas” (coupon) yra tradicinis obligacijų emisijos terminas. Obligacijos kainą rinkoje lemia kupono palūkanų mokėjimai: kai kitos sąlygos vienodos, kuo jie didesni, tuo aukštesnė obligacijos kaina rinkoje. Naujos emisijos metu nustatomas toks mokėjimo pagal kuponą lygis, kad obligacijos kaina rinkoje prilygtų jos nominaliajai vertei. Mokėjimo pagal kuponą normą, kuri lemia obligacijų pardavimo nominaliąją vertę, gali nustatyti investicijomis užsiimantys banki¬ninkai. Obligacija, nors trumpam patekusi į rinką, vadinama neapmokėta obligacija arba seno leidimo obligacija.Obligacijos vertė (value of bond) – tai jos esamoji vertė, kurią sudaro du pinigų srautų šaltiniai: periodinių palūkanų mokėjimų pagal kuponą srautas ir nominalioji vertė, arba vertė, padengiama pasibaigus mokėjimo terminui.Svarbiausia rizikos rūšis, aktuali pardavėjams ir pirkėjams, yra palūkanų normos rizika (interest rate risk), arba rinkos rizika (market risk). Tai su rinkos palūkanų normos pasikeitimais susijusi rizikos rūšis, kurią sąlygoja vertybinių popierių biržų svyravimai. Jau nustatyta, kad obligacijų vertė kinta atvirkščiai negu pageidaujama palūkanų norma. Jei palūkanų norma kyla, obligacijų kaina krinta, ir atvirkščiai. Svarbiausia suprasti obligacijų kainų priklausomybę (kilimą arba kritimą) nuo palūkanų normos kitimo.Yra tokia taisyklė:Nuolatinių obligacijų kainos kitimas yra atvirkščiai proporcingas naujai išleistų obligacijų palūkanų normos kitimui.Obligacijų yra daug rūšių, pavyzdžiui, tvirtai nustatytų pajamų vertybinių popierių JAV iždo obligacijos arba vekseliai su slankia palūkanų norma, kuri vis nustatoma iš naujo. Yra ir tokių obligacijų, kai palūkanos apskritai nemokamos (zero – coupon bonds). Tačiau tokios obligacijos parduodamos su nominaliosios vertės nuolaida, kad investuotojas gautų didesnes pajamas, kai obligacijos yra išperkamos.Slankaus kurso obligacija (floating rate note) – tai skolos vertybinis popierius, kurio palūkanų norma nėra stabili, o nustatinėjama periodiškai.Šių obligacijų savininkui daugiausia taikoma Londono bankų vidutinė palūkanų norma (London Interbank Offered Rate – LIBOR). Daugelis bankų ir investuotojų labai vertina šių slankaus kurso obligacijų kainų stabilumą, nes tuo metu, kai palūkanų normos svyruoja, nustatyto kurso obligacijų kainos nuolat keičiasi, o slankaus kurso obligacijų kainos šiuo atveju lieka sąlygiškai stabilios. Kad slankaus kurso obligacijos išlaikytų rinkoje vyraujantį palūkanų normos lygį, yra keičiamos tik jų palūkanos, bet ne obligacijų kainos.Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas skiria iždo, savivaldybių, akcinių bendrovių, bankų obligacijas. Įstatyme numatyta, kad iždo obligacijos, galiojančios nuo 3 iki 25 metų, negali būti perkamos ir parduodamos fondų biržoje.