Trumpalaikis turtas. Piniginio turto apskaita

Turinys

ĮVADAS 3Trumpalaikio turto samprata ir sudėtis 4Atsargos jų įkainojimas ir apskaitos būdai 6Atsargų sudėtis 7Atsargų apsakaita 10Pirkėjų įsiskolinimai ir abėjotinos pirkėjų skolos ir jų apie jų apskaitą. 11Pinigų apskaita 13Įšankstiniai apmokėjimai 17Gautinos skolos ir trumpalakis finansinis turtas 18Išvados 20LITERATŪROS SĄRAŠAS 21ĮVADASKasdieninėje kalboje žodžiu turtas dažniausiai vadinamos brangenybės, butas, žemės sklypas, automobilis ir kiti panašūs daug kainuojantis daiktai. Apskaitoje ši sąvoka gerokai platesnė. Be aksčiau minėtų daiktų, turtui taip pat skiriamos įmonės sandėlyje laikomos prekės, žaliavos, pagaminta produkcija (visa tai apibendrintai dar vadinama atsargomis), banko sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat įvairios skolos įmonei. Kodėl skolos įmonei laikomos turtu? Ogi todėl, kad po mėnesio ar kelių jos virs jau aptartomis turto rūšimis (pinigais, prekėmis, automobiliu ir kt.), duodančioms įmonei naudą.Taigi apskaitoje turtu vadinami turintys vertę ekonominiai ištekliai ir skolos įmonei, iš kurių ji gauna arba ateityje tikisi gauti kokios nors naudos. Turtas privalo turėti savininką, bet nebūtinai juo turi būti įmonė, kurioje laikomas. Dalis turto gali būti skolinta.Vienas juridinio asmens teisių neturinčių įmonių skiriamasis bruožas – tokių įmonių savininkai už savo įmonės skolas atsako ne tik įmonės vardu įregistruotu, bet ir asmeniniu turtu. Šis juridinis faktas dažnai neteisingai interpretuojamas ir manoma, jog personalinių įmonių ir ūkinių bendrijų nuosavas turtas neatskirtas nuo savininkų turto. Apskaitos požiūriu tai visiškai klaidingas teiginys, prieštaraujantis pagrindiniams apskaitos principams, vien jau dėl tos priežasties, kad ne visas savininkų asmeninis turtas yra ir jų įmonės turtas. Neatskyrus jų, apskaitoje teks fiksuoti visai su įmonės veikla nesusijusius savininko asmeninio gyvenimo dalykus: maisto ir namų apyvokos daiktų pirkimą, mokesčius už komunalines paslaugas ir kt. Šitokia painiava tikrai baigsis nemalonumais su mokesčių inspektoriumi ir didelėmis baudomis dėl neteisingai sumokėtų mokesčių. Todėl įmonės turtą būtina atskirti nuo jos savininkų asmeninio turto.

≠ Gaminat produkciją ir teikiant paslaugas, paprastai naudojama daug įvairaus turto. Tad visas turtas, kurį valdo ir kuriuo disponuoja įmonė skirstomas į ilgalaikį turta ir trumpalaikį.Ilgalaikis turtas – tai turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją.Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę. Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui ( šiuo metu ne daugiau 500 Lt).Trumpalaikio turto samprata ir sudėtisTrumpalaikis turtas – tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę, Vyriausybės nustatyta ilgalaikiam materialiajam turtui ( šiuo metu ne daugiau 500 Lt).Trumpalakis turtas gali būti grupuojamas pagal saugojimo vietą: Daiktai esantys sandėlyje; Naudojami daiktai.Sandėlyje esantis ar kitur naudojamas trumpalakis materialus turtas apskaitomas vienodai. Materialiai atsakingi asmenys turtą apskaito pagal pavadinimus, vertę ir kiekį sandėlio apskaitos knygoje arba kortelėse. Gautas turtas į apskaitos į apskaitos knygą įrašomas iš tiekėjų sąskaitų, o išduotas turtas nurašomas važtaraščiais (reikalavimais). Po kiekvieno įrašo apskaičiuojamas kiekio likutis. Materialiai atsakingų asmenų tvarkomus analitinius įrašus tikrina materialinių vertybių apskaitos darbuotojai ir inventorizacijos komisijos.Trumpalaikis turtas susidėda iš : atsargų; debitorinių skolų; trumpalaikių investicijų; grynų pinigų sąskaitoje ir kasoje; išankstinių apmokėjimų; nebaigtų vykdyti sutarčių; gautinų sumų; trumpalakio finansinio turto.Įmonės trumpalaikio turto porekis yra nustatomas pagal atskirus trumpalaikio turto straipsnius. Kiekviena įmonė, norėdama dirbti normaliai, turi turėti gamybinių atsargų. Į jas investuoti pinigai, todėl svarbu gamybinės atsargas naudoti efektyviai. Dėl netolygaus aprūpinimo jomis vienose įmonėse susidaro gamybinių atsargų trūkumas, kitose – perteklius.Nepatenkinama gamybinių atsargų kontrolė įmonėje rodo tai, kad gamyba neveiksminga, įrengimai pastovi, maža medžiagų apyvarta, pritrūksta vietos sandėliuose, gamybos atsargų apimtis nuolat svyruoja, blogėja finansinė padėtis.

Pasaulinėje praktikoje yra žinoma keletas efektyvių nuoseklaus aprūpinimo sistemų. JAV, Japonijoje naudojama „tiksliai laiku“ sistema. Visam sutarties laikui numatomas tiekimo kiekis tiekiamas mažomis siuntomis; tiekėjai pasirenkami kuo arčiau įmonės, todėl iki minimumo sumažėja į gamybines atsargas investuotos lėšos, medžiagų nuostoliai, nes pasyviai laikyti atsargas yra nuostolinga ir brangu.Kitas metodas yra vadinamas „atsargų kontrolės atrankos“ metodas. Jis vadinamas ABC grafiku. Pagal šį metodą atsargos skirstomos į 3 grupes:a) pačios svarbiausios medžiagos ir žaliavos, kurioms įsigyti panaudota daugiausia lėšų;b) įgyjamos ne tokios svarbios medžiagos;c) pigios ir retai naudojamos medžiagos.Vidutiniškai 75% visų išlaidų priskiriama A grupei, todėl reikėtų atkreipti dėmesį i jų poreikio apskaičiavimą.Atsargos jų įkainojimas ir apskaitos būdaiAtsargos – trumpalakis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės ciklą pagal 9-ąjį VAS „Atsargos“.Atsargos yra trumplakis turtas, kuris yra:• skirtas prekybai, esant normalioms veiklos sąlygoms;• skirtas gamybos procesui, kurio metu bus pagaminama ir vėliau parduodama produkcija;• gamybos procese;• nebaigtų atlikti darbų ir paslaugų išlaidos (tebeteikiamos auditorių, architektų ir pan. paslaugos).Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai paverčiamą priemonę. Taigi veiklos ciklo trukmės nustatymas tampa ne tik įmonės valdymo, bet ir apskaitos politikos dalimi. Įmonės atsargų apskaitos politikoje turėtų būti nurodyta:1. Pripažinimo kriterijai, kurie gali būti skirtingi įvairioms prekių grupėms;2. grupavimas, nurodant veiklos ciklo trukmę bei nomenklatūros kodavimo sistemą;3. įvertinimo būdai;4. savikainos perkėlimo į sąnaudas būdai;5. apskaitos procedūros:a) dokumentų formatai ir judėjimo schemos;b) kontrolės procedūros (materialiai atsakingų asmenų sąrašai, jų parašų pavyzdžių kortelės, spaudų išdavimo ir naudojimo tvarka ir pan.);
c) valdymo ataskaitos;d) inventorizacijos;e) grynosios galimo realizavimo vertės nustatymo procedūros;f) tipinių operacijų dvejybiniai įrašai.Atsargų sudėtis2-ajame VAS „Balansas“ reikalaujama atsargas finansinėje atskaitomybėje rodyti taip:• žaliavos ir komplektavimo gaminiai;• nebaigta gamyba;• pagaminta produkcija;• pirktos prekės, skirtos perparduoti.Žaliavos ir komplektavimo gaminiai – įmonės įsigytas ar pasigamintas turtas ( žaliavos, medžiagos, kuras, atsarginės detalės, tara, ir kt.), skirtas ne perparduoti, o suvartoti įmonės veikloje per įprastinį įmonės veiklos ciklą.Nebaigta gamyba – įmonės gaminamos produkcijos, kuri pagal techologiją dar nėra visiškai užbaigta, bei nebaigtų teikti paslaugų vertė. Prie nebaigtos gamybos priskiriami nebaigti remonto darbai, siūti drabužiai, nebaigti rinkti baldai ir kt.Pagaminta produkcija – produkcija, skirta parduoti arba sunaudoti įmonės viduje. Pirktos prekės, skirtos perparduoti, apima visas įmonės ir trečiųjų asmenų nusipirktas prekes nepriklausomai nuo jų rūšies, kainos, naudojimo laiko.Pirktos prekės, skirtos perparduoti – įmonės įsigytos prekės, numatytos perparduoti. Joms priskiriamas ir ilgalaikis turtas, kurį įmonė ketina parduoti. Pagal 9-ąjį VAS finansinės atskaitomybės aiškinajame rašte būtina atskleisti atsargoms vertinti taikyta apskaitos politiką ir savikainos nustatymo būdą. Šiame rašte, aprašant įmonės apskaitos politiką, turi būti nurodoma: turto priskyrimo atsargoms kriterijai; įmonės pasirinktas atsargų grupavimo būdas, atitinkantis įmonės veiklos pobūdį; atsargų vertinimo apskaitoje ir finansinėje atsakaitomybėje tvarka, nurodant, kaip buvo pasirinktas apskaitos būdas, ir kiekvienai atsargų grupei taikyti įkainojimo būdai; atsargų (žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių, nebaigtos gamybos, pagamintos produkcijos, pirktų prekių, skirtų perparduoti) įsigijimo (pasigaminimo) savikainos apskaičiavimo tvarka: sąlygos ir aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta, atliekant atsargų nukainojimą iki grynosios galimo realizavimo vertės; atsargų apskaitos politikos pakeitimai per atsakaitinius metus bei jų įtaka įmonės veiklos rezultatams.
9-asis VAS „Atsargos“ reglamentuoja, kad registruojamos atsargos apskaitoje įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finasinę atskaitomybę – įsigijimo(pasigaminimo) savikaina arba realizavimo verte. Atsargų įsigijimo ( pasigaminimo) savikaina palyginama su tų pačių atsargų grynąja galimo realizavimo verte finansinės atskaitomybės sudarymo dieną. Jeigu grynoji galimo realizavimo vertė yra mažesnė už įsigijimo ( pasigaminimo) savikainą, atsargos nukainojamos iki jų grynosios galimo realizavimo vertės, o skirtumas nurašomas į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.Atsargos perkainojamos, kai: saugomos paseno; pablogėjo jų kokybė; krito kainos dėl sumažėjusios paklausos ir pan. Tai reiškia, kad rinkos kaina tapo mažesnė negu įsigijimo vertė, ir įmonė jų nekoreguodama, balanse neteisingai įvertintų atsargas. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonė turi pateikti kuo patikimesnius ir tikresnius duomenis apie turimų atsargų vertę. Toks reikalavimas grindžiamas nuostata, kad atsargų vertė įmonės balanse neturi būti didesnė už naudą, kurios tikimasi pardavus arba sunaudojus šias atsargas. Atsargos nukainojamos vadovaujantis atsargumo principu. Laikantis šio principo, renkantis vieną iš kelių įmonės atsargų įkainojimo būdų, pirmenybė teikiama tam, kurį taikant įmonės rezultatai bus nepalankiausi, t.y. apskaitos informacijoje numatomos blogesnės perspektyvos.9-ame VAS pabrėžiama, jog teisingiausia informacija gaunama nukainuojant kiekvieną atsargų vienetą. Jeigu, vadovaujantis apskaitos optimalumo principu, netikslinga arba neįmanoma įvertinti kiekvieno atsargų vieneto, atsargos gali būti nukainojamos vienarūšių atsargų grupėmis. Tada būtina atsargas sugrupuoti pagal jų vartojamąsias savybes, vartotojus, pagaminimo ir (ar) pardavimo vietą. Grupės negali sudaryti tam tikroje geografinėje zonoje pagaminta produkcija arba visos atsargos, skirtos vienai ūkio šakai. Atsargas būtina skirstyti į smulkesnes grupes. Atsargų įkainojimo problema aktuali įmonių buhalteriams ne …tik dėl turimų atsargų perkainojimo, bet ir dėl to, jog iškyla atsargų likučių įkainojimo problema. Atsargas perkant skirtingomis kainomis, tai būtina įvertinti. Sudarant finansinę atskaitomybę, taikomi 4 atsargų įkainojimo metodai:1. Konkrečių kainų metodas. Jis taikomas tada, kai konkretūs atsargų vienetai yra įvertinami jų savikaina, t.y. kai konkretiems parduotų prekių vienetams laikotarpio pabaigoje galima priskirti būtent tų vienetų pirkimo kainas ( pavyzdžiui, parduodant automobilius).
2. FIFO metodas (angl.: first-in, first-out, liet.: pirmas į, pirmas iš) – daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktų atsargų kainos priskiriamos pirmiausia parduotų atsargų savikainai, t.y. parduodamos anksčiausiai pirktos atsargos (žaliavos, prekės). Laikotarpio pabaigoje lieka vėliausiomis, paskutinėmis ( todėl realesnėmis) kainomis įvertintos atsargos.3. LIFO metodas( angl.: last-in, first-out, liet.: paskutinis į, pirmas iš )- daroma prielaida, kad vėliausiai pirktų atsargų kainos priskiariamos pirmiausia parduotų atsargų savikainai, t.y. parduodamos ( sunaudojamos) vėliausiai pirktos atsargos ( žaliavos, prekės). Laikotarpio pabaigoje lieka anksčiausiomis (pirmutinėmis) kainomis įvertintos atsargos. Diskusijoje ekonomistai atkreipia dėmesį, jog atsargų įvertinimui turi reikšmės ne tik fizinis judėjimas, bet ir atsargų vertės palyginimas. Tiksliausiai įmonės veiklos rezultatus galima nustatyti, palyginus atsargų pardavimo kainą su jų pirkimo kaina. Tai įmanoma padaryti tik taikant LIFO metodą.4. Vidutinės kainos (svertinio vidurkio) metodas. Pasirinkus šį metodą, laikotarpio pabaigos atsargų likučiai įvertinami vidutine kaina. Ji nustatoma, visų laikotarpio pirkimų ir pradinio likučio kainų sumą padalijus iš pirktų ir buvusių laikotarpio pradžioje atsargų vienetų skaičiaus. Dažniausiai, svertinio vidurkio metodas taikomas tik tuo atveju, kai atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigitos ar pagamintos pirmiau.Atsargų apsakaitaGamybinėje-perdirbimo įmonėje atsargų apyvarta apskaitoma pagal šią schemą:

Prekybos įmonėje nėra gamybos stadijos, todėl atsargų apyvartos schema paprastesnė:

Užsiimančios prekyba įmonės perka prekes, ketindamos jas perparduoti. Šią veiklą sąlygiškai galima išsakaidyti į du apskaitai reikšmingus etapus: pirkimo ir pardavimo.Akivaizdu, kad prekybos įmonės sėkmingai veiklai neužtenka vien nupirkti prekių, tikintis jas sėkmingai perparduoti. Priekiaujant kyla įvairių problemų: gautos ar parduotos prekės genda, sugadinamos, baigiasi jų galiojimo laikas. Siekiant sėkmingai prekiauti tenka taikyti nuolaidas ir pan.Prekių įsigijimo savikaina sudaro: Pirkimo kaina, atėmus pirkimo metu žinomas bei taikytas nuolaidas;

 importo muitai, akcizai bei kiti negrąžintini mokėsčiai; pristatymo išlaidos (krova, vežimas, draudimas pervežimo metu ir pan.) atsargų paruošimo naudoti išlaidos ( išpakavimas ir kiti darbai atliekami, kad atsargas būtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį).Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidos.Sutinkamai 9-ojo VAS „Atsargos“ nuostatomis, jeigu neįmanoma arba per brangu tiksliai nustatyti atskirų rūšių prekių gabenimo, sandėliavimo ir pan. išlaidų ir jeigu išlaidų sumos yra mažareikšmės, jos gali būti įskaitomos į prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį, savikainą. Įmonės apskaitos politikoje turi būti nustatyri kriterijai, kuriais ji vadovaujasi, nustatydama minėtųjų išlaidų reikšmingumą.Pirkėjų įsiskolinimai ir abėjotinos pirkėjų skolos ir jų apie jų apskaitą.Pirkėjų įsiskolinimas – tai su įmonės prekybine veikla ( prekių, paslaugų ir savos produkcijos pardavimu ) susijusios pirkėjų skolos. Trumpalaikiam turtui šios skolos priskiriamos tuomet, kai jų grąžinimo termimas ne ilgesnis kap 12 mėnesių.Bendrieji pardavimai gali būti koreguojami nuolaidų, grąžinimų, nukainojimų sumomis. Tokiu atveju, pagal Pridėtines vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai. Jeigu pirkėjas yra PVM mokėtojas, gali būti išrašomas debetinis dokumentas.Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Tai leidžia įsitikinti, kad nepadaryta klaidų apskaitant pirkėjų skolas ir pirkėjai pripažįsta skolas.Didžiausią debitorinių įsiskolinimų dalį įmonėje dažniausiai sudaro pirkėjų skolos. Todėl jų nemokumas, t.y. neatsiskaitymas už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas gali sąlygoti ir pačios įmonės nemokumą (nesugebėjimą atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, tiekėjais). Apyvartinių lėšų trūkumas dėl pirkėjų skolų augimo yra grėsmingas veiksnys, galintis netgi sukelti įmonės finasinį nestabilumą.
Įmonė abejotinas skolas gali laikyti beviltiškomis. Tuomet, sutinkamai su Pelno mokesčio įstatymu, jeigu beviltiškomis laikomų skolų suma buvo įtraukta į pajamas, tai visa beviltiškomis laikomų skolų suma traukiama į leidžaimus atsakaitymus tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis.Pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, abejotinos skolos gali būti pripažintos beviltiškomis tokiais atvejais: įmonė negali jų sugražinti, praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į pajamas; skolinkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu; skolinkas yra likviduotas. Jeigu skolinkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmejas, tai skolos negali būti laikomos beviltiškomis, remiantis tik tuo faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Tokiu atveju ir skolininko teisių perėmėjas turi neturėti pakankamai turto skoloms sugrąžinti; skolininkas bankrutavęs. Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik minėtųjų faktų. Visais atvejais įmonė, norėdama skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas skoloms susigrąžinti. Skolos negali būti laikomos beviltiškomis ( nors ir atitinka beviltiškomis laikomų skolų kriterijus) šiais atvejais: jeigu mokėsčio mokėtojas kokiu nors būdu iš skolininko įsigyja kokio nors turto ir skolininko skolos taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Tokie skolos įskaitymai turi būti patvirtinti mokesčio mokėtojo ir skolininko surašytais dokumentais; jeigu mokesčio mokėtojas skolų reikalavimo teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleido kitam asmeniui; kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba tapo susijusiais asmenimis mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžaimus atskaitymus; jeigu skolinikas yra nenustatytas ( fiktyvus); jei mokesčio mokėtojas praleidžia teisės aktų nustatyrus senaties terminus ir pan.
Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finasiniais skolų išieškojimo būdais. Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateikta produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį. Pagal ją bankas perduoda pardavėjui pinigus mainais už jo piniginį reikalavimą.Pinigų apskaitaPinigai ir pinigų ekvivalentai – visi įmonės turimi pinigai vietine ir užsienio valiuta ir jų ekvivalentai, pavyzdžiui gryni pinigai kasoje ir banko sąskaitose, banko čekiai, perlaidų vertė, t.y. tos pinigų sumos, kuriomis įmonė realiai gali naudotis. Grynų pinigų operacijos kasoje griežtai reglamentuojamos. Pinigai į kasą priimami ir išmokami pagal nustatytas taisykles ir naudojant nustatytos formos dokumentus. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo buhalteris, o priėmus pinigus ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo buhalteris ir kasininkas.Pinigai iš kasos išmokami pagal išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir buhalteris. Kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam asmenui. Išmokant pinigus pagal įgaliojimą, orderio tekste nurodoma ( po faktiško pinigų gavėjo vardo ir pavardės) įgaliotojo asmens vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris, gyvenamoji vieta. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, prieš gavėjo parašą kasinkas įrašo žodžius „pagal įgaliojimą“ Įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas įgaliojimas pridedamas prie kasos išlaidų orderio arba mokėjimo žiniaraščio.Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną orderį, bendra gautų ir bendra išmokėtų per diena pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir finansininko parašai.
Prekybos įmonėse pinigai apskaitomi ne tik įmonės kasoje, bet ir elektroniniuose kasos aparatuose (EKA), nes prekių pardavimas mažmeninėje prekyboje fiksuojamas EKA. Norint apskaityti grynų pinigų judėjimą, pildomi EKA žurnalai. Jie turi būti sunumeruoti, susiūti, užantspauduoti mokesčių administratoriaus antspaudu ir pasirašyti mokesčių inspekcijos pareigūno.Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko leidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko biletai, valstybės iždo biletai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo forma pagal CK 1.100 straipsnį. Iš esmės nesiskiria ir 18-ojo VAS „ Finansinis turtas ir finansianiai įsipareigojimai“ apibrėžimas: pinigai ir jų ekvivalentai – įmonės kasoje ir sąskaitose bankuose esantys pinigai it jų akvivalentai įvairia valiuta. Pinigų ekvivalentams gali būti priskiriamos trumpalaikės ( iki trijų mėnesių) likvidžios investicijos į vertybinius popierius, kelionės čekiai ir kitas finansinis turtas.Pagal tarptautinę apskaitos praktiką šis turtas dažniausiai grupuojamas taip, kaip parodyta lentelėje.Pinigai, jų ekvivalentai ir kitas trumpalakis finasinis turtas

Pavadinimas Grupė KomentarasGrynieji pinigai kasoje Pinigai Nėra jokių ribojimų jais naudotisPinigai bankų sąskaitose:AtsiskaitomosioseGauti čekiai, kurių apmokėjimą garantuoja bankasTaupomųjų indėlių sąskaitos Pinigai Nėra jokių ribojimų jais naudotisPinigai įšaldytose bankų atsiskaitomosiose sąskaitose Įšaldytos sąskaitos Galimybė jais naudotis abejotina arba jos nėraVyriausybės vertybiniai popieriai Pinigų ekvivalentai Tik tie, kuriuos galima parduoti greičiau kaip per 3 mėnesius už iš anksto žinoma sumą be nuostoliųVyriausybės vertybiniai popieriai Trumpalaikis finasinis turtas Tie, kuriuos galima parduoti per 3-12 mėnesių Debitorinės trumpalaikės skolos Jeigu jie bus sumokėti per 12 mėnesiųVekseliai ir kiti skolą patvirtinantys dokumentai Debitorinės trumpalaikės skolos Tikimasi, kad jie bus apmokėtiPašto ženklai Išankstiniai mokėjimai Arba kanceliarijos atsargos, skirtos įmonės veiklai

Banko overdraftas Trumpalaikiai kreditoriniai įsipareigojimai Jeigu įmonė… tame pačiame banke turi ir kitas sąskaitas, tuomet šios sąskaitos likutis gali būti sumuojamas kartu(pagal tarptautinę apskaitos praktiką).

Pinigai užsienio valiuta turi būti finansinės atskaitomybės sudarymo dieną perkainojami nacionaline valiuta. Jei pinigų naudojimo laikas apribojamas ilgiau nei vieneriems metams, pavyzdžiui, pinigai laikomi indėlių sąskaitoje, jie turi būti rodomi ilgalakio finansinio turto dalyje.Pinigai yra pats likvdžiausias turtas ir reikalauja ypatingų apskaitos, apsaugos ir vidaus kontrolės priemonių. Labai gerai, jeigu įmonės vadovaujasi tvarkomaisiais vidaus veiklos dokumentais.Pagal galiojančią tvarką juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, turi teisę vidaus atsiskaitymams ir mokėjimams negrynaisiais naudoti užsienio valiutą, o eurus – taip pat ir atsiskaitymams bei mokėjimams grynaisiais.Grynų pinigų apskaitos užsienio valiuta ypatumas tas, kad įmonės valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiama lito ir užsienio valiutos santykį. Valiutiniais straipsniais laikoma įmonės turima valiuta, taip pat visos valiuta gautinos ir valiuta mokėtinos sumos ( išskyrus vykstantiems į komandiruotę užsienin užsienio valiuta išmokėtas avanso sumas).Pasikeitimai valiutiniuose straispsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainuojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo metu jie atsirado.Bankuose kiekviena užsienio valiuta apskaitoma atskiroje sąskaitoje. Todėl įmonėje taip pat tikslinga kiekvieną užsienio valiutą apskaityti atskiroje sąskaitoje.Pavyzdys. Įmonė banko sąskaitoje turi 10 000 JAV dolerių. Šią valiutą ji gali apskaityti 2711 sąskaitoje „JAV doleriai“ (tokios sąskaitos nėra pavyzdiniame sąskaitų plane).Jeigu JAV dolerio ir lito santykis per ataskaitinį laikotarpį pakilo nuo 2,791 iki 3,014, tada fiksuojamos tokios finansinės veiklos pajamos: (3,014 – 2,791) x 10 000 = (0,223 x 10 000) = 2230 Lt arba 739,88 USD.

2230 Lt – teigiama valiutų kursų pasikeitimo įtaka.Jeigu JAV dolerio ir lito santykis per atasakaitinį laikotarpį nukrito nuo 3,014 iki 2,791, tada fiksuojamos tokios finansinės veiklos sąnaudos: (3,014 – 2,791 x 10 000) = (0,223 x 10 000) = 2230 Lt arba 739,88 USD.2230 Lt – neigiama valiutų kursų pasiketimo įtaka.Pinigai inventorizuojami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Jeigu per kalendorinį mėnesį buvo perduodami pinigai ir kasos dokumentai pagal įmonės vadovo įsakymą kitam darbuotojui, papildoma pinigų inventorizacija gali būti neatliekama. Pinigai ir kasos dokumentai saugomi seife, kuris yra įmonės buhalterijos archyvo patalpose. Šiose patalpose yra įrengta apsaugos signalizacija, kuri yra sujungta su centralizuoto stebėjimo saugos pultu. Langai dengti apsaugine plėvele atsparia smūgiams ir sprogimo slėgiui, kad neišbyrėtų stiklai.Negrynieji pinigai yra laikomi banko įstaigoje. Įmonės naudoja dvi banko sąskaitas: atsiskaitomąją ir kreditų. Pavedimai bankui atliekami naudojantis telebanko paslaugomis. Banko pavedimo kopija (nepatvirtinta) lieka prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį iš banko gaunami sąskaitų išrašai, kurie saugomi prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų chronologine tvarka.Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami viename mokėjimo pavedimų registracijos žurnale nurodant pavedimo numerį, kuri automatiškai suteikia telebanko programa, pavedimo datą, gavėjo pavadinimą, sąskaitos numerį, iš kurios pavedamos lėšos, mokėjimo paskirtį ir sumą. Visi mokėjimo pavedimai registruojami eilės tvarka neatsižvelgiant, iš kurios sąskaitos buvo pervestos lėšos, ir neatnaujinant pavedimų registracijos kalendorinių metų pradžioje….Įšankstiniai apmokėjimaiPagal 2-ojo VAS „Balansas“ nuostatas išankstiniams apmokėjimams priskiriamos iš anksto sumokėtos sumos. Pavyzdžiui, tiekėjams už atsargas ar paslaugas, kurias įmonė gaus vėliau, iš anksto apmokėta reklama, draudimas, iš anksto apmokėtas nuomos mokėstis ir pan. Iš anksto apmokama tiekėjams, kurie įsipareigoja tiekti prekes ar paslaugas. Taigi pinigai tiekėjams sumokami ne už tas gautas prekes ar gautas paslaugas, o už įsipareigojimus jas pateikti. Dažnai išankstinių mokėjimų reikalauja nauji tiekėjai, kurie nėra garantuoti dėl klientų mokumo.
Atsiskaitymų problema opi tiek pirkėjams tiek tiekėjams. Įmonė kaip pirkėja suinterisuota kuo ilgiau neatsiskaityti su prekių ar paslaugų tiekėjais, nes, naudodama kitų įmonių pinigus, ji gauna neprocentinį kreditą. Įmonė kaip tiekėja, atvirkščiai, siekia kuo greičiau atgauti pinigus, nes didėjanti pirkėjų skola gali sukelti didelį apyvartinių lėšų trūkumą, o tada tenka skolintis pinigų, ir mokėti palūkanas. Išankstiniai apmokėjimai padeda spręsti mokumo problemas. Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams laikomi trumpalakiu turtu, nes avansu sumokėtos pinigų sumos savaime priskiriamos sąnaudoms. Laikantis kaupimo principo, sąnaudoms priskiriamos išlaidos, susijusios su uždirbtomis pajamomis. Išankstiniai apmokėjimai tėra pinigų sumažėjimas.Gautinos skolos ir trumpalakis finansinis turtasGautinomis sumomis laikomos trumpalaikės skolos, susijusios su įmonės tipine veikla. Pavyzdžiui, pirkėjų skolos, atsiradusios perleidžiant įmonės ilgalaikį turtą, gautinas pridėtinės vertės mokestis, avansu sumokėtas pelno mokėstis, kitų mokesčių į biudžetą (nekilnojamojo turto, akcizo ir pan.) išankstiniai mokėjimai, per vienerius metus gautinos sumos pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartis, jeigu tai nėra tipinė įmonės veikla, sukauptos pajamos, atskaitingiems asmenims, išduoti komandiruočių avansai bei kitos skolos.Komandiruočių išlaidos gana griežtai reglamentuojamos. Lietuvos Respublikos pelno mokėsčio įstatymas pabrėžia, kad komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlkti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Pelno mokesčio įstatymo reikalavimu, komandiruojant darbuotoją Lietuvos Respublikoje, dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atsakaitymams norma yra 15 Lt (125Lt x 12%), o jeigu komandiruote trunka tik vieną dieną, ne daugiau kaip 50% dienpinigių sumos, t.y. 7,50 Lt. Komandiruojant darbuotoją į užsienį taikomos didesnės dienpinigių normos. Jas tvirtina Lietuvos Respublikos ir finansų ministras.Gyvenanojo ploto nuomojimo išlaidos komandiruotėje gali būti priskirtos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tik pagal šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, t.y. užskaitomos tik faktiškos gyvenamojo ploto nuomos išlaidos.
Kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą visomis transporto priemonėmis transporto išlaidos ribojmų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirtos tik, pateikus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, t.y. užskaitomos tik kelionės išlaidos.Vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį, registravimosi renginyje mokečio ar biletų į renginį pirkimo išlaidos gali būti priskirtos komandiruotės sąnaudoms. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį arba biletą į renginį jo dalyviui suteikiams maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma 50% registravimosi rengnyje mokesčio ar bileto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais.Tarkime, darbuotojas buvo komandiruotas 3 dienoms ir gavo 100 Lt avansą. Jis sudarė avanso apyskaitą, kurioje nurodė tokias išlaidas: dienpinigiai ( 3 x 15) = 45 Lt, viešbučiui apmokėta sąskaita už nakvynę ( 2 dienos x 50 Lt) = 100 Lt, kelionės autobusu bilietus ( 2 (pirmyn ir atgal) x 11,5)) = 23 Lt.Gautinoms sumoms taip pat priskiriami inventorizacijų metu užfiksuoti trūkumai. Trumpalakiam finansiniam turtui priskiriami pinigai, kai sutartinė teisė gauti pinigus arba finansinę priemonę iš kitos įmonės, taip pat sutartinė teisė pasikeisti finansinėmis priemonėmis su kita šalimi galioja trumpesnį nei vienerių metų laikotarpį. Minėtojo turto kategorijai priskiriamos trumpalakės insveticijos. Trumpalaikėms investicijoms priklauso skirtos parduoti nuosavos ir trumpesniam nei vienerių metų laikui įgytos įvairių įmonių akcijos bei kiti vertybiniai popieriai. Pardavus šį turtą, jis virsta pinigais. Terminuotieji indėliai taip pat įskaitomi į šią grupę. Viena iš vertybinų popierių rūšių yra vekselis. Vekselis – tai jį turinčio asmens finansinis turtas ir vekselio išrašiusio asmens finansinis įsipareigojmas. Jeigu vekselis išrašomas trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui, jis priskiriamas trumpalakiam finansiniam turtui. Vekselis kaip vertybinis popierius išrašomas įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo numatyta tvarka, ir juo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą veksekyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti įsako kitam. Taigi vekselis gali būti įsakomasis ir paprastasis. Vekselyje, mokėtiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiojamos palūkanos.
Įmonė, turinti laisvų apyvartinių lėšų, gali pinigus kaip terminuotus indė…lius padėti į banką. Jei terminuotų indėlių terminai trumpesni nei metų laikotarpis, jie priskiriami trumpalakiam finansiniam turtui.IšvadosPernelyg supaprastintas turto kaip nuosavybės teisių objekto teorinis ir empirinis traktavimas stabdo tolesnį jo formų ir socialinės – ekonominės raiškos padarinių verslo raidai pažinimą. Juolab, kad praktiškai įgyvendinti efektyvaus naudojimo plėtojant verslą ( gamybą ir komerciją, joms tarpusavyje sąveikaujant) būdus kol kas yra sudėtingas uždavinis, tai vis dar lieka didelė problema. Tad, siekiant efektyviai plėtoti komercinę veiklą, kiekvienam buhalteriniam apskaitos specialistui ar besiruošiančiam jo tapti reikia profesionaliai išmanyti turto apskaitos teorinius ir empirinius dalykus.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Stačiokas R., Jefimovas B. Turto apskaita įmonėje. Mokomoji knyga.- Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2005. – ISBN 9955-09-805-82. Buckiūnienė O. Įmonių finansai. Mokomoji knyga. – Vilnius : Vilniaus kolegija, 2002. – ISBN 9955-9418-7-13. Verslo apskaitos standartai ir jų taikymo metodinės rekomendacijos. www.apskaitosinstitutas.lt4. Petrauskienė K., Bartaška R. Apskaita biudžetinėse įstaigose. Mokomoji knyga. – Vilnius : Vilniaus kolegija, 2005. – ISBN 9955-519-38-X5. Bagdžiūnienė V. Apskaitos politika. – Vilnius: Infrorastras, 2005. – ISBN 9955-608-21-86. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. Mokomoji knyga. – Vilnius: TEV, 2004. – ISBN – 9955-491-69-8.