TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………22. Trumpalaikio turto samprata ir klasifikacija…………………………………………………………….33. Atsargos………………………………………………………………………………………………………………54. Įmonės atsargų sudėtis…………………………………………………………………………………………..55. Atsargų įvertinimas ir registravimas apskaitoje………………………………………………………..66. Atsargų įsigijimo savikaina……………………………………………………………………………………67. Atsargų įkainojimo būdai………………………………………………………………………………………78. Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai…………………………………………………..79. Informacijos atskleidimas finansinėje atskaitomybėje……………………………………………….810. Per vienerius metus gautinos sumos…………………………………………………………………8,9,1011. Investicijos ir terminuoti indėliai……………………………………………………………………………1012. Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje………………………………………………………………….10,11,1213. Išvados……………………………………………………………………………………………………………….1314. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………..14
ĮVADAS
Turtu ( angl. assets ) apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą ekonominę naudą ateityje. LR buhalterinės apskaitos įstatyme pateikiamas toks turto apibūdinimas: turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir ( arba ) kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos . Į apskaitą įtraukiamas tik tas turtas, kurio vertę galima patikimai nustatyti, kuris priklauso įmonei nuosavybes teise, bei turtas, nepriklausantis nuosavybės teise, bet įmonės valdomas, naudojamas ir disponuojamas ir teikiantis jai ekonominę naudą. Ekonominė nauda gali būti gaunama įvairiai, pavyzdžiui, naudojant turtą produkcijai gaminti ar paslaugoms teikti, keičiant jį į kitą turtą, apmokant įmonės įsipareigojimus ir pan. Patiriamos išlaidos pripažįstamos turtu tik tuo atveju, jei įmonė gali pagrįstai tikėtis gauti ekonominės naudos, naudodama šį turtą ateityje. Priešingu atveju, patirtos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kada jos buvo patirtos.
TRUMPALAIKIO TURTO SAMPRATATurtas, kaip ir pati įmonės ūkinė veikla, yra labai įvairus ir gali būti klasifikuojamas pagal įvairius požymius:1. Pagal paskirtį ( žemė, pastatai ir statiniai, transporto priemonės, atsargos, skolos įmonei, pinigai )2. Pagal užbaigtumo laipsnį ( žaliavos, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija )3. Pagal naudojimo laiką ( ilgalaikis ir trumpalaikis )4. Pagal vaidmenį įmonės veikloje ( aktyvus ir pasyvus ).Finansinėje apskaitoje ypač svarbią reikšmę turi turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Svarbiausias tokio turto skirstymo požymis yra turto sunaudojimas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Taigi, trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu neatsižvelgiant į šio turto kainą. Pavyzdžiui, aukso bei brangakmenių atsargos juvelyrinėje dirbtuvėje, be abejo, priskirtinos trumpalaikiam turtui, nors vieno akmens kaina gali būti kur kas didesnė už šioje dirbtuvėje daugelį metų naudojamą ilgalaikį turtą – prekystalį. Trumpalaikiu turtu gali būti net pastatai, jeigu jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei ( prekybinei ) veiklai vykdyti, o skirti perparduoti, pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu prekiaujančioje įmonėje, kuri pastatų neįsigyja naudotu ilgą laiką, bet nuperka tikėdamasi perparduoti šiuos statinius už didesnę kainą. Svarbu atkreipti dėmesį i tai, kad įmonėje trumpalaikis turtas ( atsargos sandėlyje ) fiziškai gali būti labai ilgai – net keletą ar keliolika metų. Tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui jo vertė bus perkelta į naujai gaminamą produkciją ( arba prekybos įmonėse – į perparduodamų prekių savikainą arba įmonės veiklos sąnaudas ).Kitaip sakant, priešingai nei ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį ( vienerius finansinius metus ). Suprantama, išimtis – kad ir ilgus metus naudojamas menkavertis turtas, kurio apskaitos metų metais neleidžia vykdyti optimalumo reikalavimas.
Be abejo, kiekvienai įmonei labai svarbu ilgalaikis turtas kaip stabilumo garantas. Tačiau labai svarbus ir trumpalaikis turtas. Pavyzdžiui, parduoti įmonės pastatą net ir labai norint ( ypač susiklėsčius blogai finansinei padėčiai ) nelengva. Pirmiausiai tai visada atima nemažai laiko. Antra, praradus patalpas vargu ar būtų įmanoma ateityje uždirbti bent kiek daugiau pelno, nes dėl būsimų nuomos sąnaudų įmonės finansinė būklė dar labiau pablogėtų . Tuo tarpu atsargas, kaip ir visą trumpalaikį turtą, palyginti greitai galima paversti pinigais jas pardavus, žinoma dar geriau racionaliai sunaudojant uždirbant pajamas. Dėl šios priežasties trumpalaikis turtas ilgalaikio turto atžvilgiu ir laikomas likvidesniu. Žinoma, trumpalaikis turtas turi būti vertingas: sugedusių ar tiesiog niekam nereikalingų atsargų ir parduoti niekada nepavyktų. Dėl to šitoks nieko vertas turtas kartais dar vadinamas nelikvidžiu. Kadangi kiekvienas trumpalaikis turtas kuo greičiau turi būti paverstas pinigais, jis dar vadinamas apyvartiniu turtu. TRUMPALAIKIO TURTO KLASIFIKACIJAMetinėje finansinėje atskaitomybėje ( balanse ) trumpalaikis turtas suskirstytas į keturias grupes: 1. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys2. Per vienerius metus gautinos sumos3. Investicijos ir terminuoti indėliai4. Gryni pinigai sąskaitoje ir kasojeBe abejo, balansas negali atspindėti visų įmonėje naudojamo turto niuansų. Nemažos trumpalaikio turto – debitorinių skolų įmonei sumos – pateikiamos yra ir kitose sąskaitose. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis, turtas, balanse pateikiamas atvirkščiai proporcingai jo likvidumo laipsniui: pirmiausiai rodomas nelikvidžiausias trumpalaikis turtas – atsargos, po to likvidesnės ( paprastai greičiau paverčiamos pinigais ) trumpalaikės skolos įmonei, o galiausiai pavaizduojami patys gryni pinigai .ATSARGOSAtsargas, jų registravimo apskaitoje,jų įsigijimo savikainos nustatymo, sunaudotų ( parduotų ) atsargų ir jų likučių įkainojimo, atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką nustato 9 – tasis verslo apskaitos standartas.Taigi atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba,
pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.ĮMONĖS ATSARGŲ SUDĖTIS Atsargos apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje skirstomos į keturias grupes, tai:• Žaliavos ir komplektavimo gaminiai;• Nebaigta gamyba;• Pagaminta produkcija;• Pirktos prekės, skirtos perparduoti.Žaliavos ir komplektavimo gaminiai – įmonės įsigytas ar pasigamintas turtas ( žaliavos, medžiagos, kuras, atsarginės detalės, tara, ir kt.), skirtas ne perparduoti, o suvartoti įmonės veikloje per įprastinį įmonės veiklos ciklą.Nebaigta gamyba – įmonės gaminamos produkcijos, kuri pagal technologija dar nėra visiškai užbaigta, bei nebaigtų teikti paslaugų vertė. Prie nebaigtos gamybos priskiriami nebaigti remonto darbai, siūti drabužiai, nebaigti rinkti baldai ir kt.Pagaminta produkcija – produkcija, skirta parduoti arba sunaudoti įmonės viduje. Pirktos prekės, skirtos perparduoti, apima visas įmonės ir trečiųjų asmenų nusipirktas prekes nepriklausomai nuo jų rūšies, kainos, naudojimo laiko.Pirktos prekės, skirtos perparduoti – įmonės įsigytos prekės, numatytos perparduoti. Joms priskiriamas ir ilgalaikis turtas, kurį įmonė ketina parduoti. Į balansą įrašomos visos nuosavybės teise įmonei priklausančios atsargos, tai:a) kurios yra saugomos įmonėje;b) pirkėjams išsiųstos, kurios balanso sudarymo datą vis dar yra įmonės nuosavybė;c) tiekėjų išsiųstos įmonei, bet dar negautos, tačiau kurių nuosavybės teisė jau priklauso įmonei;d) laikinai išsiųstos perdirbimui;e) saugomos įmonei nepriklausančiose patalpose.ATSARGŲ ĮVERTINIMAS IR REGISTRAVIMAS APSKAITOJEApskaitoje registruojant atsargas, jos įvertinamos įsigijimo ( pasigaminimo ) savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo ( pasigaminimo ) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų mažesnė . ATSARGŲ ĮSIGIJIMO SAVIKAINAAtsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis. Pirkimo kainos koregavimai, atlikti po atsargų užregistravimo apskaitoje ir susiję su atsargų nukainojimais ir nuolaidomis, apskaitoje parodomi taip:
1. jeigu atsargos parduotos – koreguojama parduotų prekių savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma;2. jeigu atsargos dar neparduotos – koreguojama atsargų įsigijimo savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti neįmanoma arba netikslinga ir jei sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės atskaitomybės, koreguojama parduotų prekių savikaina kaip nurodyta pirmame punkte.Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos.Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus.Atsargos, įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos pirkimo dieną galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos keitimo kursu ar santykiu.Kai atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje traukti į apskaitą faktine įsigijimo savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėje prekyboje vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų, kurių pelningumas yra panašus. Šiuo atveju atsargų savikaina nustatoma iš atsargų likučių, įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį, kuri dažniausiai apskaičiuojama naudojant vidutinį kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno procentą .ATSARGŲ ĮKAINOJIMO BŪDAIApskaičiuodama sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, įmonė gali taikyti FIFO būdą ( darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar pagamintos atsargos ), LIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos atsargos), svertinio (slenkančiojo) vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo būdus, atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas.
Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.LIFO būdas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos atsargos, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje liekančios atsargos yra pirmiausiai įsigytos ar pagamintos.Jeigu atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą, atsargų savikaina nustatomapagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ir pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų partiją (pagal aplinkybes kiekvienoje įmonėje, atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą).Konkrečiam tikslui gaminamų stambių vienetinių atsargų, prekių ir teikiamų paslaugų savikaina gali būti nustatoma taikant konkrečių kainų būdą. Taikant šį būdą, konkretūs atsargų vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams skirtoms atsargoms. Šis būdas netaikomas, jeigu yra daug atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami vieni kitais.ATSARGŲ SUNAUDOJIMO (PARDAVIMO) APSKAITOS BŪDAIAtsargų sunaudojimas arba pardavimas apskaitoje gali būti registruojamas nuolat arba periodiškai. Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena su atsargų sunaudojimu arba pardavimu susijusi operacija. Jeigu nuolat apskaitomų atsargų būdą taikyti ekonomiškai netikslinga, gali būti taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, kai atsargų likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina buhalterinės apskaitos sąskaitose užregistruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atlikus atsargų likučių inventorizaciją .INFORMACIJOS ATSKLEIDIMAS FINANSINĖJE ATSKAITOMYBĖJEFinansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti atskleista:1. atsargoms vertinti taikyta apskaitos politika ir savikainos nustatymo būdas;2. bendroji balansinė atsargų vertė ir balansinė vertė pagal atsargų rūšis;3. grynąja galimo realizavimo verte įtrauktų į apskaitą atsargų balansinė vertė;4. nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma;5. bet kurio nukainojimo atstatymo suma, aplinkybės ar įvykiai, dėl kurių buvo atstatytas atsargų nukainojimas;6. įkeistų atsargų balansinė vertė;7. atsargos, esančios pas trečiuosius asmenis;8. jei apskaitoje buvo taikomas LIFO būdas, atsargos turi būti pateikiamos įkainotos LIFO būdu ir FIFO būdu arba grynąja galimo realizavimo verte (atsižvelgiant į tai, kuri yra mažesnė), taip pat parodomas šių verčių skirtumas.PER VIENERIUS METUS GAUTINOS SUMOSŠią grupę sudaro trumpalaikės pirkėjų skolos ir kitos gautinos sumos ( pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas; kitos skolos ). Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos – tai ne vėliau kaip per kitą po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos – paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos – viena likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė prekes kontrahentams ( pirkėjams ) parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Pirkėjui šitaip pirkti prekes visada naudinga, nes iš esmės tai beprocentis kreditas: nereikia sumokėti iš karto, taigi sutaupoma pinigų, kuriuos skolinantis iš banko reikėtų mokėti palūkanas.Bendrieji pardavimai gali būti koreguojami nuolaidų, grąžinimų, nukainojimų sumomis. Tokiu atveju, pagal Pridėtines vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai. Jeigu pirkėjas yra PVM mokėtojas, gali būti išrašomas debetinis dokumentas.
Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfiksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Tai leidžia įsitikinti, kad nepadaryta klaidų apskaitant pirkėjų skolas ir pirkėjai pripažįsta skolas.Didžiausią debitorinių įsiskolinimų dalį įmonėje dažniausiai sudaro pirkėjų skolos. Todėl jų nemokumas, t.y. neatsiskaitymas už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas gali sąlygoti ir pačios įmonės nemokumą (nesugebėjimą atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, tiekėjais). Apyvartinių lėšų trūkumas dėl pirkėjų skolų augimo yra grėsmingas veiksnys, galintis netgi sukelti įmonės finansinį nestabilumą.Skolos, kurios, įmonės valdytojų nuomone, nebus padengtos pinigais ar kokiu kitu turtu, vadinamos abejotinomis skolomis, norint pabrėžti kad ši skola vis dar gali būti atgauta. Abejotinos pirkėjų skolos nereiškia, kad ta skola nurašoma, ji tik perkeliama į specialią skolų įmonei sąskaitą.Įmonė abejotinas skolas gali laikyti beviltiškomis. Tuomet, sutinkamai su Pelno mokesčio įstatymu, jeigu beviltiškomis laikomų skolų suma buvo įtraukta į pajamas, tai visa beviltiškomis laikomų skolų suma traukiama į leidžiamus atsiskaitymus tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis.Pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, abejotinos skolos gali būti pripažintos beviltiškomis tokiais atvejais: įmonė negali jų sugražinti, praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į pajamas; skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu; skolininkas yra likviduotas. Jeigu skolininkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmėjas, tai skolos negali būti laikomos beviltiškomis, remiantis tik tuo faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Tokiu atveju ir skolininko teisių perėmėjas turi neturėti pakankamai turto skoloms sugrąžinti; skolininkas bankrutavęs. Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik minėtųjų faktų. Visais atvejais įmonė, norėdama skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas skoloms susigrąžinti. Skolos negali būti laikomos beviltiškomis ( nors ir atitinka beviltiškomis laikomų skolų kriterijus) šiais atvejais: jeigu mokesčio mokėtojas kokiu nors būdu iš skolininko įsigyja kokio nors turto ir skolininko skolos taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Tokie skolos įskaitymai turi būti patvirtinti mokesčio mokėtojo ir skolininko surašytais dokumentais; jeigu mokesčio mokėtojas skolų reikalavimo teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleido kitam asmeniui; kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba tapo susijusiais asmenimis mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus; jeigu skolininkas yra nenustatytas ( fiktyvus); jei mokesčio mokėtojas praleidžia teisės aktų nustatytus senaties terminus ir pan. Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finansiniais skolų išieškojimo būdais. Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateikta produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį. Pagal ją bankas perduoda pardavėjui pinigus mainais už jo piniginį reikalavimą.INVESTICIJOS IR TERMINUOTI INDĖLIAIInvesticijos ir terminuoti indėliai apima įvairias trumpalaikes investicijas į kitas įmones, terminuotus indėlius bankuose bei kitose kredito institucijose, supirktas nuosavas įmonės akcijas.Trumpalaikėmis investicijomis laikomi trumpalaikiai rinkos vertybiniai popieriai, įsigyti už laikinai nenaudojamas piniginės lėšas. Rinkos vertybiniams popieriams priklauso:valstybės obligacijos, akcijos, vekseliai. Juos įmonė gali lengvai parduoti ir gauti ne tik pradinę pinigų sumą, bet ir tam tikrą pelną .GRYNI PINIGAI SĄSKAITOJE IR KASOJEPinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko leidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo forma pagal CK 1.100 straipsnį. Iš esmės nesiskiria ir 18-ojo VAS „ Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ apibrėžimas: pinigai ir jų ekvivalentai – įmonės kasoje ir sąskaitose bankuose esantys pinigai it jų ekvivalentai įvairia valiuta. Pinigų ekvivalentams gali būti priskiriamos trumpalaikės ( iki trijų mėnesių) likvidžios investicijos į vertybinius popierius, kelionės čekiai ir kitas finansinis turtas .Grynų pinigų operacijos kasoje griežtai reglamentuojamos. Pinigai į kasą priimami ir išmokami pagal nustatytas taisykles ir naudojant nustatytos formos dokumentus. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo buhalteris, o priėmus pinigus ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo buhalteris ir kasininkas.Pinigai iš kasos išmokami pagal išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir buhalteris. Kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam asmeniui. Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną orderį, bendra gautų ir bendra išmokėtų per diena pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir finansininko parašai.Prekybos įmonėse pinigai apskaitomi ne tik įmonės kasoje, bet ir elektroniniuose kasos aparatuose (EKA), nes prekių pardavimas mažmeninėje prekyboje fiksuojamas EKA. Norint apskaityti grynų pinigų judėjimą, pildomi EKA žurnalai. Jie turi būti sunumeruoti, susiūti, užantspauduoti mokesčių administratoriaus antspaudu ir pasirašyti mokesčių inspekcijos pareigūno.Jeigu įmonė tame pačiame banke turi ir kitas sąskaitas, tuomet šios sąskaitos likutis gali būti sumuojamas kartu(pagal tarptautinę apskaitos praktiką).Pinigai užsienio valiuta turi būti finansinės atskaitomybės sudarymo dieną perkainojami nacionaline valiuta. Pinigai yra pats likvidžiausias turtas ir reikalauja ypatingų apskaitos, apsaugos ir vidaus kontrolės priemonių. Labai gerai, jeigu įmonės vadovaujasi tvarkomaisiais vidaus veiklos dokumentais.Pinigai inventorizuojami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Jeigu per kalendorinį mėnesį buvo perduodami pinigai ir kasos dokumentai pagal įmonės vadovo įsakymą kitam darbuotojui, papildoma pinigų inventorizacija gali būti neatliekama. Negrynieji pinigai yra laikomi banko įstaigoje. Įmonės naudoja dvi banko sąskaitas: atsiskaitomąją ir kreditų. Pavedimai bankui atliekami naudojantis telebanko paslaugomis. Banko pavedimo kopija (nepatvirtinta) lieka prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį iš banko gaunami sąskaitų išrašai, kurie saugomi prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų chronologine tvarka.Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami viename mokėjimo pavedimų registracijos žurnale nurodant pavedimo numerį, kuri automatiškai suteikia telebanko programa, pavedimo datą, gavėjo pavadinimą, sąskaitos numerį, iš kurios pavedamos lėšos, mokėjimo paskirtį ir sumą. Visi mokėjimo pavedimai registruojami eilės tvarka neatsižvelgiant, iš kurios sąskaitos buvo pervestos lėšos, ir neatnaujinant pavedimų registracijos kalendorinių metų pradžioje. IŠVADOSPernelyg supaprastintas turto kaip nuosavybės teisių objekto teorinis ir empirinis traktavimas stabdo tolesnį jo formų ir socialinės – ekonominės raiškos padarinių verslo raidai pažinimą. Juolab, kad praktiškai įgyvendinti efektyvaus naudojimo plėtojant verslą ( gamybą ir komerciją, joms tarpusavyje sąveikaujant) būdus kol kas yra sudėtingas uždavinys, tai vis dar lieka didelė problema. Tad, siekiant efektyviai plėtoti komercinę veiklą, kiekvienam buhalteriniam apskaitos specialistui ar besiruošiančiam jo tapti reikia profesionaliai išmanyti turto apskaitos teorinius ir empirinius dalykus.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai.Vilnius, UAB,,Pačiolis”, 20012. www.apskaitosinstitutas.lt3. Buhalterinės apskaitos įstatymas4. Pelno mokesčio įstatymas 2001m.5. Bikienė J. Metodinė mokymo priemonė.Vilnius, 20076. 9- tasis verslo apskaitos standartas7. Stačiokas R., Jefimovas B. Turto apskaita įmonėje. Mokomoji knyga. Kaunas, Kauno technologijos universitetas, 2005
8. Buckiūnienė O. Įmonių finansai. Mokomoji knyga.Vilnius, Vilniaus kolegija, 2002 9. Petrauskienė K., Bartaška R. Apskaita biudžetinėse įstaigose. Mokomoji knyga.Vilnius, Vilniaus kolegija, 200510. Bagdžiūnienė V. Apskaitos politika. Vilnius, Infrorastras, 200511. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. Mokomoji knyga.Vilnius, 2004