Tarptautinės finansų institucijos

Turinys
1. Įvadas 3p.
2. Tarptautinės finansų institucijos 4p.
3. Globalinės institucijos 5p.
I. Tarptautinis valiutos fondas 5p.
II. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas – vadinamas Pasaulio banku 13p.
III. Tarptautinių atsiskaitymų bankas 15p.
3. Regioninės institucijos 17p.

I. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) 17p.

II. Europos investicijų bankas (EIB) 18p.

III. Europos centrinis bankas ir Europos centrinių bankų sistema 19p.
4. Lietuvos ir tarptautinių finansų organizacijų ryšiai 20p.
5. Išvados 22p.
6. Literatūra 23p.

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naaujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Taarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, ka

ad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita.

Tarptautinės finansų institucijos

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, kad per pastaruosius 50 metų įvyko didelių pasaulio ūkio pokyčių. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti, kad prasidėjo kokybiškai naujas tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių etapas.
Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys – vadinamas Globalizacija arba valiutos ir finansų rinkų bei eurorinkos ir nacionalinių valiutos rinkų integracija į vieną globalinę tarptautinę rinką.
Taigi, Tarptautinę fiinansų ir valiutų rinkų veiklą reguliuoja ir skatina įvairios tarptautinės finansinės institucijos, – tokie valstybių ir bankų susivienijimai ar sąjungos, susikūrę remiantis tarptautinėmis daugiašalėmis sutartimis socialinei – ekonominei valstybių raidai remti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.
Visuotinai tarptautiniu mastu pripažįstama, kad tarptautinėmis finansų institucijomis laikomos šios organizacijos:
1) Tarptautinis valiutos fondas (TVF)
2)Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamas Pasaulio banku (PB). Jį sudaro pasaulio bankų grupė. Tai :
Ї Tarptautinė finansų korporacija (TFK),
Ї Tarptautinė vystymo asociacija (TVA),
Ї Daugiašalių investicijų ga

arantijų agentūra (DJGA),
Ї Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC).
3) Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB),
4) Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB),
5) Europos investicijų bankas (EIB),
6) Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema (ECBS),
7) Tarptautinis investicijų bankas (TIB),
8) Azijos plėtros bankas (APB),
9) Afrikos plėtros bankas (AfPB),
10) Tarptautinis Amerikos plėtros bankas (TAPB),
11) Islamo plėtros bankas (IPB),
12) Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB),
13) Šiaurės investicijų bankas (ŠIB),
14) Arabų valiutos fondas (AVF),
15) Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF).

Tarptautinės finansų institucijos skirstomos:
1. Globalines (Dvi didžiausios Tarptautinės finansų institucijos –Tarptautinis valiutos fondas(TVF) ir Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) arba kitaip Pasaulinio banko grupė (PB) ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB).
2. Regioninės – visos kitos institucijos.
Tarptautinės finansų institucijas pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į:
1) Tarptautinės bankinės institucijos – tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB).
2) Tarptautinės finansinės nebankinės institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas (t.y. Europos centrinis bankas ir ECB sistema), kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką
Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
1) kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;
2) ekonomikos stabilizavimas;
3) šalių narių integracija;
4) keitimasis informacija ir patyrimu;
5) informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkio raidą skleidimas;
6) techninė parama ir kadrų mokymas;
Svarbiausia, kad padeda bendradarbiauti skirtingų šalių bankams, verslininkams, nebankinėms finansinėms institucijoms, vyriausybinėms organizacijoms.

GLOBALINĖS INSTITUCIJOS

I. Tarptautinis valiutos fondas
Tarptautinės valiutos fondas (TVF) – tarptautinė organizacija, kurios paskirtis:
– reguliuoti valstybių fondo narių valiutinius ir kreditinius santykius,
– teikti joms finansinę pagalbą mokėjimų balanso deficito są

ąlygomis.
Fondas turi specializuotos Jungtinių Tautų įstaigos statusą.
Ši organizacija įkurta 1944 m. liepos 1-22 d. Breton – Wotts mieste (JAV) Jungtinių Tautų konferencijoje. Jos metu buvo priimti TVF sutarties straipsniai, vykdantys ir įstatų funkcijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1945 m. gruodžio 27 d., o praktinę veiklą Fondas pradėjo 1946 m. gegužę; tada jį sudarė 39 valstybės. Valiutinės operacijos atliekamos nuo 1947 m. kovo 1 d.
Fondo narėmis yra daugiau kaip 180 šalių. 1997 metų duomenimis TVF priklausė 181 valstybė (Lietuva TVF nare tapo 1992 metais).
Būstinė – Vašingtone (JAV), be to, TVF turi skyrius Paryžiuje (Prancūzijoje), Ženevoje (Šveicarija), Tokijuje (Japonija) ir prie Jungtinių Tautų Niujorke (JAV).
Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutos srityje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutų ir prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą.
Valdymo organai

1) Valdytojų taryba – Aukščiausias TVF organas – kurioje kiekvienai šaliai atstovauja valdytojas ir jo pavaduotojas, paprastai tai finansų ministrai arba centrinių bankų vadovai.

Tarybos kompetencija – spręsti visus fondo veiklos pagrindinius klausimus:
– TVF sutarties straipsnių keitimą;
– Naujų narių priėmimą;
– Jų fondo kapitalo dalies nustatymą ir pakeitimą;
– Vykdomųjų direktorių rinkimus.
Valdytojai į sesijas renkasi 1 kartą per metus, tačiau bet kada gali rengti savo posėdžius, taip pat balsuoti paštu.
Kiekviena valstybė turi 250 pagrindinių balsų, nesvarbu, koks jos įnašo į fondo kapitalą dydis, ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną 100 tūkst. specialią skolinimosi teisę –

SDR šio įnašo sumos. Tokia tvarka užtikrina stambiausioms valstybėms lemiamą balsų daugumą. Balsai TVF-e – JAV – 17,78 proc, Vokietija – 5,53 proc, Japonija – 5,53 proc, D.Britanija – 4,98 proc, Prancūzija – 4,98 proc. Saudo Arabija – 3,45 proc, 15 ES šalių – 28,8 proc. Įstatinis kapitalas 1999 m. sudarė 145 mlrd. SDR.
Valdytojų sprendimai priimami paprasta balsų dauguma (ne mažiau kaip pusė visų balsų), o svarbiausiais operatyviniais arba strateginiais klausimais – specialia dauguma ( atitinkamai 70 arba 80 šalių narių balsų). Taigi JAV kartu su Vakarų valstybėmis praktiškai turi galimybę kontroliuoti TVF sprendimus ir pakreipti jo veiklą nepažeidžiant savų interesų.
2) Vykdomoji Taryba – valdytojų taryba daugelį savo įgaliojimų delegavo jai, t.y.direktoratui, kuris atsakingas už TVF reikalų tvarkymą.
Tai nemažai klausimų, susijusių su politiniais, administraciniais ir operatyvinbiais aspektais: kreditų suteikimas šalims narėms ir jų valiutos kursų politikos kontrolė.
Vykdomoji taryba nuolat dirba fondo būstinėje Vašingtone ir rengia posėdžius paprastai 3 kartus per savaitę. Nuo 1992 m.vykdomųjų direktorių skaičius padidintas iki 24. Penki iš jų pagal TVF įnašus yra skiriami JAV, Vokietijos, Japonijos, D.Britanijos ir Prancūzijos, t.y. tų valstybių, kurios fondo kapitale turi didžiausias kvotas, 3 vykdomieji direktoriai yra formaliai išrinkti, tačiau kiekvienas atstovauja savo šaliai – Saudo Arabijai, Rusijai ir Kinijai. 16 direktorių yra išrinkti nuo likusių šalių narių, suskirstytų į atitinkamas grupes, suformuotų atsižvelgiant į geografinio atstovavimo principą arba į bendrus interesus.
Vykdomieji direktoriai skiriami ir renkami 1 kartą per 2 metus. Direktorius disponuoja tokiu balsų kiekiu, kuriais naudojasi bendrai išrinkę jį valdytojai. Tačiau daugeliu atvejų sprendimai čia priimami ne formaliu balsavimu, o iš anksto susitarus jos nariams.
TVF vykdomoji taryba išrenka 5 metams direktorių valdytoją, kuris kartu yra ir vykdomosios tarybos pirmininkas.
Taigi pagrindinė TVF veikla – tai valiutų kursų reguliavimas ir tarptautinio likvidumo palaikymas. Iki 1971 metų, kuomet vyravo fiksuotų valiutų kursų sistema, šalys, norėdamos pakeisti savo valiutos kursą (t.y. padidinti jį ar sumažinti, kad išlygintų savo mokėjimų balanso pusiausvyrą), turėdavo gauti TVF sutikimą, o po 1971 metų, kai daugelis valstybių savo valiutų kursus pakeitė laisvai svyruojančiais, TVF nebereguliuoja valiutos kurso svyravimų, tačiau šalys TVF narės yra įpareigotos laikytis “gero elgesio” taisyklių, kurias nustatė fondas, atsisakydamas tiesioginės valiutų kontrolės.
Iš pradžių kiekviena TVF šalis narė turėjo nustatyti savo valiutos paritetą pagal JAV dolerį arba auksą, tačiau 1970 metais fondas sukūrė naują tarptautinį atsargos kapitalą, specialią skolinimosi teisę – SDR, padidinančią tarptautinio likvidumo kiekį. Taip buvo padaryta todėl, jog buvo manyta, kad gali neužtekti aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito. 1972 metais auksas nustojo būti TVF apskaitiniais pinigais.
SDR – tai TVF šalių narių piniginiai aktyvai laikomi kaip užsienio atsargos. Šis atsiskaitymo vienetas neturi realaus padengimo. SDR sudėtis apskaičiuojama kas penkeri metai iš penkių stipriausių pasaulio valiutų – JAV dolerio (šiuo metu 39 %), Vokietijos markės (21 %), Japonijos jenos (18 %), Prancūzijos franko (11 %) ir Anglijos svarų sterlingo (11 %).

Kapitalas ir paskolų ištekliai

Tarptautinio valiutos fondo lėšos formuojamos valstybių narių išmokėtų kvotų sąskaita. Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuo apsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant sprendimus.
TVF turi galimybę papildyti nuosavą kapitalą iš pasiskolintų lėšų, buvo sudarinėjamos paskolų sutartys. 1997 m sutartį pasirašė 25 valstybės arba centriniai bankai. Fondas gaudavo paskolų iš Belgijos, Saudo Arabijos, Šveicarijos, Japonijos ir kai kurių kitų šalių centrinių bankų, t.p. ir Tarptautinio atsiskaitymų banko (TAB) – Bazelis, Šveicarija.

Finansų politika

1) Svarbi TVF funkcija – padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą – t.y. trumpalaikio (3-5 metams) kredito teikimas valstybėms narėms, kuris gali sudaryti 125 % šalies kvotos dydžio, ir yra teikiamas SDR arba reikalaujama valiuta. Tačiau tuomet šalys yra priklausomos nuo atitinkamų TVF keliamų politinių-ekonominių sąlygų.
Rekomenduojamos priemonės, skirtos sutvarkyti mokėjimų balansą, kurios TVF paprastai nulemia savo kreditų išdavimą:
a) Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kt.soc.reikmėms;
b) Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;
c) Valstybės subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojimo prekėms, tai ir nulemia šių prekių kainų kilimą;
d)Nacionalinės valiutos devalvacija.
Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia pasiskirstyti skolų naštą visuomenės soc.sluoksniams.
2) Be tokios tiesioginės pagalbos, TVF dar padeda valstybėms sudarinėti įvairias sutartis, kuriose numatoma pagalba fondo narėms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku ir kitais privačiais bankais.
3) TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus ir skelbia jų rezultatus; t.y. Tarptautinis valiutos fondas kas mėnesį leidžia tarptautinės finansų statistikos leidinius su TVF šalių narių suvestinėmis lentelėmis, kuriose pateikiami valiutų keitimo kursai, surinkti duomenys apie atitinkamos valstybės poziciją TVF, jos (šalies) likvidumą, palūkanų normas, šalies importą ir eksportą, valstybės finansus, nacionalines sąskaitas ir kt.
4) Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF:
– suteikia valstybėms narėms techninę pagalbą mokesčių ir pinigų politikos srityje;
– rengia specialistus finansų ministerijoms ir bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje.
5) TVF teikia pačioms neturtingiausioms besivystančioms šalims (ne narėms) ilgalaikes lengvatines paskolas mokėjimų balansų pusiausvyrai pasiekti ir struktūrinei ekonomikos pertvarkai atlikti. Šios paskolos yra finansuojamos ne iš bendrų fondo išteklių, o daugiausia teikiant kreditus ir subsidijas, kurias valstybės suteikia pačiam TVF-ui, tuo pačiu suteikdamos jam galimybę suteikti lengvatinę finansinę pagalbą kitoms šalims, turinčioms teisę ją gauti. Šios lėšos, ateinančios iš minėtų šaltinių, valdomos atskirai nuo savųjų TVF išteklių.
Nuo 1994 m. didėjant valiutinių krizių ir globalinių sukrėtimų grėsmei, TVF į savo veiklą įtraukė nemažai naujovių:
1) Skubaus finansavimo mechanizmas – tai procedūrų kompleksas, užtikrinantis greitą kreditų suteikimą valstybėms fondo narėms, kuriose kyla tarptautinių atsiskaitymų krizių ir reikia nedelsiant TVF pagalbos. Šios procedūros ne kartą buvo naudojamos 1997-1998 m. kredituojant Pietryčių Azijos šalis, Rusiją, atsidūrusias finansinėse ir valiutinėse krizėse.
2) Valiutinės stabilizacijos fondų palaikymas – jis g.b.taikomas remiantis susitarimais dėl kreditų su valstybėmis narėmis, stabilizuojant jų valiutos kursus ir numatant sukurti valiutos stabilizacijos fondus (daugiausia taikoma stiprinant valiutos kurso pririšimo sistemą prie kitos šalies valiutos).
3) Skubi pagalba – ji padeda valstybėms narėms įveikti mokėjimų balanso pusiauvyros sutrikimus, iškilusius dėl stichinių nelaimių.
4) Pagalba šalims, išgyvenusioms konfliktus – 1995 m.vykdomoji taryba išplatino skubios finansinės pagalbos suteikimo šalims, patyrusioms karinius-politinius konfliktus, nuostatus. Šiuo pagrindu 1997-1998 m.b.suteikta finansinė pagalba Albanijai, Ruandai ir Tadžikistanui.
Fondas bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir pirmiausia su Pasaulio banku. Svarbų vaidmenį vaidina TVF ryšiai su Tarptautiniu atsiskaitymų banku ir ypač su ten veikiančiu Bazelio banku priežiūros komitetu
Kaip ir kiekviena tarptautinė organizacija, TVF atlieka šalių dalyvių partnerystės skatinimo ir tarpininkavimo vaidmenį, taip pat yra nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencijos arena. JAV prarado monopolinę galimybę nustatinėti fondo politiką. Amerika yra priversta derinti savo veiklą su stambiausiomis Vakarų Europos valstybėmis ir Japonija. TVF-e didėja ir besivystančių Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių įtaka. Tačiau JAV įtaka TVF-e dar išlieka dominuojanti ir ypač tai pasakytina apie galimybę blokuoti nepriimtus sprendimus.

Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla
Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:
1. sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
2. operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant skolintas lėšas.
TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais, stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.
Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.
Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:
1) šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
2) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti 200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).
Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).
Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.
TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .{}Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.
Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ tand – by” (Stabd – by Arrangements), suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.
Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:
1. kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
2. kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).
Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.

Šios tvarkos esmę sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:
Ё šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas makroekonomikos ir struktūros reformas;
Ё plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;
Ё užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių bankų.
TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.
Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.
TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.
Dabartiniu metu keliamos sąlygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.
TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:
1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto.
2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip
tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.
3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.
4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.
5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.
6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.
7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.
8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.
9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.
TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.
Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

II. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamas Pasaulio banku (PB).

– Tai pagrindinis tarptautinis kreditavimo organas.

Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Breton – Wotts konferencijos sprendimu. Banko statutas įsigaliojo 1946 12 27, o savo veiklą pradėjo 1946 06 25.Pasaulio banko nariais gali būti tik tos šalys, kurios priklauso TVF. Tai bandoma aiškinti tuo, jog šitaip šalys bus priverstos vykdyti valiutinę -finansinę politiką pagal TVF įstatus.

Aukščiausias PB organas – valdytojų taryba (kitaip dar vadinama gubernatorių taryba) – susideda iš valdytojų ir jų pavaduotojų, paskirtų po vieną iš kiekvienos valstybės narės. Taryba renkasi 1 kartą per 1 metus kartu su TVF valdytojų taryba ir nustato bendrąją PB politiką. Operatyvinę veiklą įgyvendina direktorių taryba, vadovaujama banko prezidento. Direktorius 2 metams renka valdytojų taryba arba skiria valstybės, turinčios didžiausią dalį banke, pvz.: JAV.
Pagrindiniai Pasaulio banko tikslai:
– finansinė ir techninė pagalba jo nariams,
– ekonomikos vystymas,
– mokėjimų balanso pusiausvyros palaikymas,
– privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas.
Nors PB-o ir TVF-o funkcijos papildo viena kitą, tačiau yra visiškai skirtingos: Bankas yra skolinanti organizacija, o TVF funkcionuoja kaip pasaulio valiutų kontrolierius, padedantis išsaugoti tarp visų šalių tvarkingą atsiskaitymų sistemą.
PB leidžia savo obligacijas su įvairiais išpirkimo terminais. Jas daugiausia perka išsivysčiusių šalių privatus sektorius, o kadangi bankas turi aukštą reitingą, kapitalo investavimas į jo vertybinius popierius yra labai patikimas ir saugus.
Pasaulio banko skolinimosi sąlygos priklauso nuo besiskolinančios šalies nacionalinių pajamų lygio. Skolos grąžinimo terminai – 15-20 metų. Palūkanų normos visiems skolininkams vienodos. Paskolas gali gauti ūkio subjektai arba bankai su Vyriausybės garantija. Jos yra išduodamos konvertuojama valiuta.
Pasaulio banko paskolos gali būti paskirstytos taip:
1) Paskolos ūkio restruktūrizacijai – jos yra skiriamos šalių narių vyriausybėms biudžeto ir mokėjimų balansui sustiprinti.
2) Tikslinės paskolos:

a) tiesioginės – skirtos įgyvendinti konkrečias priemones ūkinės ir socialinės infrastruktūros srityse arba gamybos srityse;

b) kredito linijos – kai paskolų ėmėjas yra bankas arba valstybinės administracijos institucija (pvz.: Finansų ministerija), kurie tiesiogiai arba per savo tarpininkus (pvz.: bankus) skolina gautas lėšas mažesniems projektams realizuoti.
Pasaulio banko grupė
a) Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – įkurta 1956 m. skatinti privataus sektoriaus ekonominį augimą besivystančiose šalyse, teikti konsultacijas ir investutoi kapitalą be atitinkamos šalies vyriausybės garantijos. 1997 m. korporacijos narėmis buvo 165 narės. TFK glaudžiai bendradarbiauja su PB-u, papildydama jo veiklą. Tačiau ji yra nepriklausoma organizacija, turinti savo personalą ir fondus.
Tarptautinės finansų korporacijos funkcijos:
– suteikia paskolas ir gali įsigyti dalį įmonės;
– remia gamybinių įmonių restruktūrizavimą,
– pataria technologijų pasirinkimo, derybų vedimo, organizacinaiis ir rinkodaros klausimais,
– padeda užmegsti ekonominius ryšius,
– finasuoja tiktai tuos projektus, kurie daro teigiamą įtaką visam šalies ūkiui.
Didžiausia kapitalo dalis tenka JAV (22,4 proc), Japonijai (7,5 proc), Vokietijai (5,7 proc), Prancūzijai ir D.Britanijai (po 5,3 proc).
TFK paprastai teikia ne didesnes kaip 1 mln. JAV dol.paskolas. Finansavimo sąlygos priklauso nuo kvotos, termino, aprūpinimo ir kt., skolos grąžinimo laikas – 7-12 metų.
b) Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – įsteigta 1960 m. paramai lengvatinėms sąlygoms teikti pačioms neturtingiausioms šalims (nacionalinės pajamos, tenkančios vienam žmogui, neturi būti didesnis kaip 1465 JAV dol). Kreditavimo terminai – 35-40 metų, finansavimas – beprocentinis. Dauguma TVA lėšų skiriama žemės ūkiui, švietimui, soc.programoms ir infrastruktūrai plėtoti.
c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – įkurta 1988 m. užsienio kapitalo investicijoms besivystančiose šalyse skatinti, apdraudžiant jas nuo politinės rizikos. DIGA kapitalas sudaro daugiau 1 mlrd. JAV dol.
d) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) – įkurta 1966 m., funkcionuoja gaudama PB-o subsidijas, jos tikslai – teikti teisinę pagalbą šalims narėms, kilus ginčytinoms tarptautinių kreditinių santykių situacijoms. Leidžia savo periodinius leidinius, nagrinėjančius teisinius investicijų aspektus įvairiose pasaulio šalyse.

Kiekviena Pasaulio banko organizacija įkurta skirtingais tikslais, kiekviena turi savo įstatus ir narius. Pasaulio banko prezidentas kartu yra ir kiekvienos kitos organizacijos prezidentas, tie patys direktoriai vadovauja Pasaulio bankui, Tarptautinei finansų korporacijai ir Tarptautinei vystymo asociacijai. Tiktai daugiašalių investicijų garantijų agentūra turi savo direktorių valdybą, o joje daugumą sudaro direktoriai iš Pasaulio banko direktorių valdybos.

III. Tarptautinių atsiskaitymų bankas

Įkurtas 1930 m. Hagos konferencijoje, jo paskirtis – svarbiausių finansų problemų sprendimas. Tai tarpvalstybinis bankas, kuriame atliekamos įvairios komercinės operacijos, taip pat dalyvaujama organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje.
TAB nariais yra 32 Europos šalys, taip pat JAV, Japonijos, Australijos, Kanados ir Pietų Afrikos centriniai bankai. TAB palaiko glaudžius ryšius su JAV federaline rezervų sistema, o per ją su JAV pinigų rinka.

Banko įstatuose yra numatytos šios operacijos:
– aukso pirkimas, pardavimas ir saugojimas;
– depozitiniai sandoriai su šalių centriniais bankais;
– vertybinių popierių (išskyrus akcijas) ir valiutinės operacijos;
– sutarčių sudarymas su emisiniais bankais,
– konsultacijų teikimas pajininkams valiutiniais ar kitais finansiniais klausimais ir kt.
Pagrindinės TAB veiklos kryptys:
– centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo koordinavimas;
– pavedimų vykdymas;
– finansinė pagalba centriniams bankams;
– tiriamieji darbai ir statistinių duomenų rengimas;
– pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims koordinavimas.
Koordinacinė TAB veikla, susijusi su centriniais bankais ir tarptautinėmis finansų institucijomis, yra įgyvendinama per nuolatinius komitetus ir tarnybas.

Pačios svarbiausios:
1) Nuolatinis eurovaliutų komitetas – nagrinėja tartautinių finansų rinkų plėtros problemas, t.p. Rytų Europos šalių ekonomikos transformacijos procesus. ES centrinių bankų pavedimu TAB vykdo operacijas, susijusias su eurovaliutos paklausa ir pasiūla.
2) Bazelio bankų priežiūros komitetas – tikslas – padidinti bankų priežiūros efektyvumą ir pasauliniu mastu koordinuoti bendradarbiavimą bankų priežiūros srityje. Be to, komitetas yra tarptautinių konferencijų dėl bankų priežiūros organizatorius.
3) Pagalbos Rytų Europos šalims ir tarptautinėms organizacijoms tarnyba – įsteigta 1990 m., teikia techninę pagalbą, koordinuoja mokymus, kuriuos organizuoja “Paryžiaus klubo” šalių centriniai bankai.
4) Mokėjimų ir atsiskaitymų sistemos komitetas – užsiima mokėjimų ir atsiskaitymų įvairiose šalyse problemomis.
5) Kompiuterių ekspertų grupė – jos veiklos sritis – techninė infrastruktūra, skirta “Paryžiaus klubo” šalių pagrindinei mokėjimų sistemai (telekomunikacijos, kompiuterinės sistemos).
6) Bankų ekonominių duomenų ekspertų grupė – užsiima duomenų bazės apie bankų paslaugas kūrimu, pateikia statistinius duomenis, kontroliuoja jų kokybę, apdoroja informacinę medžiagą ir dokumentų rinkinius, kurių dalis skirta tik šalių narių bankams.
Aukščiausias TAB organas – kasmetinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Jis nustato pagrindines bendradarbiavimo kryptis, skirsto pajamas, keičia įstatus, sprendžia narystės ir kt.klausimus. Sprendžiamojo balso teisę turi tik centrinių bankų atstovai. Jų balsai skirstomi proporcingai kiekvieno nario akcijų skaičiui. Apie 16 proc akcijų turi privatūs indėlininkai. Jie turi ir patariamojo balso teisę.
TAB veiklai vadovauja 3 metams susirinkimo renkama 11 žmonių administracinė taryba. Jai vadovauja prezidentas ir viceprezidentas. TAB prazidentas pirmininkauja akcininkų susirinkimui ir, jeigu delegatų nuomonės pasiskirsto po lygiai, turi sprendžiamojo balso teisę.
Einamiesiems TAB reikalams vadovauja nuolatinė direktorių taryba. Tarptautinių atsiskaitymų banko būstinė – Bazelyje (Šveicarija).

REGIONINĖS INSTITUCIJOS

Prie svarbiausių regioninių bankų priskiriami 4 bankai, glaudžiai berndradarbiaujantys su Pasaulio banku, t.p. Europos investicijų bankas (EIB). Regioninių bankų tikslas – sukurti alternatyvą PB-o grupei. Šie bankai atlieka panašias funkcijas, tačiau atsižvelgdami į atitinkamo regiono specifiką.

Seniausieji bankai šioje grupėje yra Tarpamerikinis plėtros bankas (TAPB) su būstine Vašingtone, pradėjęs savo veiklą 1960 m., Azijos plėtros bankas (APB) su būstine Maniloje (Filipinai), Afrikos plėtros bankas (AfPB) su būstine Abidžane (Dramblio Kaulo Krantas), pradėjęs savo finansines operacijas 1966 m. ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) buvo įkurtas 1991 m, t.y.tuo metu, kai atsirado postkomunistinės valstybės, kurios ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Minėtų bankų nariai yra atitinkamų regionų šalys, taip pat grupė labiau išsivysčiusių valstyvių.

I. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)

Įkūrimo idėją iškėlė tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas. Sutartis buvo pasirašyta 1990 05 29, ją pasirašė 39 valstybės, Europos investicijų bankas ir Europos ekonominė bendrija. Savo veiklą pradėjo 1991m. balandžio mėn. Dabartiniu metu banko narės yra 25 Vidurio ir Rytų Europos valstybė, Nepriklausomų Valstybių Sandaugos šalys ir 32 kitos valstybės, tarp kurių visos Eurpos Sąjungos narės.

Aukščiausias banko organas – valdytojų taryba, kuri renka direktorių tarybą – vykdomosios valdžios organą. Didžiausia banko dalininkė – JAV (10 proc), po to seka Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, D.Britanija, Vidurio ir Rytų Europos šalys kartu turi 11 proc, Rusija – 4 proc.

Pagrindiniai banko tikslai :
– padėti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką;
– bankas ypač remia struktūrines reformas, susijusias su demonopolitizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu.
Bankas daugiausia finansuoja šias sritis:
« privatų sektorių;
« valstybinių įmonių privatizavimą;
« tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;
« finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;
« pramonės restruktūrizavimą;
« šiuolaikinės infrastruktūros kūrimą;
« mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;
« ekologiją.
Bankas gali finansuoti bei suteikti paskolas be atitinkamų šalių vyriausybių garantijų. Jis teikia paskolas valiutomis 10-15 metų. Mažesni finansiniai projektai yra įgyvendinami padedant finansiniams tarpininkams per kredito linijas. Kai kuriais atvejais bankas gali teikti finansinius patarimus, techninę pagalbą, mokyti specialistus, jeigu tai padės pasiekti numatytus tikslus.

II. Europos investicijų bankas (EIB)

Įkurtas 1958 m. Romos sutarties pagrindu kaip nepriklausoma finasų institucija, priklausanti ES.

EIB tikslas – palaikyti stabilią ES šalių plėtrą, suteikiant joms paskolas ir investicinių priemonių realizavimo garantijas. Apie 90 proc visų banko paskolų naudojama ES viduje, likusioji dalis – už jos ribų.

EIB finansuojamos ūkinės veiklos sritys:
– infrastruktūra (vandentiekiai, energetika – gamybos ir energijos paskirstymas, alternatyvūs šaltiniai ir jų racionalus naudojimas);
– pramonė;
– žemės ūkis;
– paslaugos.
EIB aukščiausias valdymo organas – valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos valstybės narės atstovo – ministro. Ji nustato bendras kredito politikos kryptis, tvirtina banko balansą ir ataskaitas.
Direktorių tarybą sudaro direktoriai, kuriuos skiria valstybės narės, ir direktorius, skiriamas ES Komisijos. Direktorių taryba užtikrina EIB darbą, vadovaudamasi Romos sutarties nuostatais, banko įstatais ir valdytojų tarybos direktyvomis.
Pagrindinis banko vykdomosios valdžios organas – valdybos komitetas. Jis sisideda iš pirmininko ir 6 pabaduotojų, kurie rengia nutarimus valdymo klausimais ir prižiūri, kaip jie vykdomi.
EIB pramonės sritims suteikia paskolas 7-12 metų, o infrastruktūrai – iki 20 m. Suteikdamas paskolas, EIB reikalauja vyriausybės garantijų.

III. Europos centrinis bankas ir Europos centrinių bankų sistema

Europos centrinis bankas (ECB)– oficialiai pradėjo funkcionuoti 1988 06 01, o Europos centrinių bankų sistema (ECBS) – 1999 01 01.

Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos bankas yra Europos centrinis bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino (Vokietija). Jis turi juridinio asmens statusą ir koordinuoja nacionalinių centrinių bankų veiklą.

Svarbiausi ECB valdymo organai – Aukščiausioji taryba, valdyba ir generalinė taryba.
1) Aukščiausioji taryba – jos sudėtyje dirba 6 ECB valdybos nariai ir nacionalinių centrinių bankų, įeinančių į Europos centrinių bankų sistemą, vadovai (2000 metų pradžioje jų buvo 11).
2) Valdyba – susideda iš pirmininko, vicepirmininko ir 4 narių.Valdybos darbuotojai yra skiriami šalių narių vadovų arba premjerų siūlymu ir suderinus su E Parlamentu ir ECB aukščiausiąja taryba. Visų valdybos narių kadencija trunka 8 metus, be pratęsimo galimybės.
3) Į generalinę tarybą – įeina pirmininkas, vicepirmininkas, nacionalinių centrinių bankų vadovai. Generalinė Taryba yra patariamasis organas, padeda rinkti statistinę info, rengia ECB ataskaitas ir tvarko kai kuriuos ECB personalo reikalus.
ECB svarbiausioji funkcija – nustatyti ES pinigų politiką.
ECB Aukščiausioji taryba – įgaliota teikti atitinkamas rekomendacijas, formuojant ir realizuojant pinigų politiką ir ypač jų kiekybės klausimus, sprendžiant finalinius ir tarpinius pinigų politikos tikslus, nustatant pagrndines palūkanų normas ir privalomus ECB rezervus, taip pat banknotų emisijos apimtis.
ECB valdyba – yra šių rekomendacijų vykdytoja ir pateikia galutines instrukcijas nacionaliniams centriniams bankams.
ECB turi teisę teikti banknotų emisijos leidinius. Euroemitentais gali būti nacionaliniai centriniai bankai ir ECB. ES šalys privalo garantuoti savo centriniams bankams atlikti šias funkcijas. Monetos gali būti kalamos valstybėse narėse, suderinus kiekybinius emisijos klausimus su ECB.
ECB yra įgaliotas leisti potvarkius, susijusius su pagrindinėmis užduotimis, skirtomis ECB, sprendimus igalaikėmis užduotimis realizuoti, taip pat rekomendacijas ir vertinimus, neturinčius visuotinės galios.
ECB potvarkiai parastai yra bendri, įpareigojantys visas šalis nares, o sprendimai yra skiriami centriniams bankams, atliekantiems konkrečią veiklą.
ECB gali E Parlamento sutikimu atlikti patikėtas jam užduotis, susijusias su kredito ir kitų finansinių institucijų (išskyrus draudimą)priežiūrą.
Pagrindiniai ECB tikslai:
– stabilių kainų išlaikymas;
– bendros ES ekonominės politikos rėmimas;
– valiutos rezervų kaupimas ir valdymas.

LIETUVOS IR TARPTAUTINIŲ FINANSŲ ORGANIZACIJŲ RYŠIAI

Su globalinėmis, taip pat su Europos regioninėmis finansinėmis institucijomis glaudžiai siejasi Lietuvos ekonominiai ir finansiniai interesai. Į Tarptautinį valiutos fondą ir Pasaulio banką Lietuva įstojo 1992 m., o Tarptautinių atsiskaitymų banko nare ji tapo dar 1931 m., turėjo savo akcijų ir aukso atsargų. Atkūrus Nepriklausomybę narystė jame atkurta 1992 m.

Stambiausieji Lietuvos kreditoriai buvo ir tebėra Tarptautinis valiutų fondas ir Pasaulio bankas, kurie dar 1992 m.suteikė pirmąsias paskolas (atitinkamai 80 mln. Ir 58,8 mln. JAV dolerių). Iš viso fondas iki 2000 m.pab. yra paskolinęs Lietuvai daugiau kaip 349 mln.JAV dol, o PB – daugiau kaip 428 mln.JAV dol.

Iš regioninių institucijų Lietuva daugiausia yra susijusi su Europos investiciniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku. Lietuvos ryšiai su kitomis finansinėmis institucijomis žymiai silpnesni (žiūr. 1 lentelę).
Iš Lietuvą kredituojančių valstybių išsiskiria JAV (1991-2000 m. – 783,3 mln.JAV dol.paskolų, toliau – Vokietija (426,7 mln) ir trečia – Japonija (262 mln. JAV dol.).

1 lentelė
Užsienio paskolos pagal šalis ir pagrindines finansines institucijas (mln. JAV dolerių)

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999
Europos investicijų bankas – – 11,69 22,19 60,79 – 46,73 9,30
Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas 43,33 – 43,90 14,95 23,20 – – .
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas 58,78 – – 58,10 154,80 – – 157,3
Tarptautinis valiutos fondas 80,08 80,08 189,28 – – – – .
Japonija – 41,32 0,72 107,09 52,76 60,00 0,33 .
JAV 9,51 24,05 14,94 84,63 121,94 348,13 19,16 160,9
Vokietija – 51,21 18,07 48,35 15,20 2,49 119,64 171,8

Lentelė sudaryta pagal: Lietuvos statistikos metraštis, Vilnius, 2000, P. 561-562; Lietuvos statistikos metraštis, Vilnius, 2001, P. 610.

Išvados

1. TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
2. TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
3. TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
4. Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
5. Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
6. Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra
1. Ramutis Alfredas Grižas. Tarptautiniai ekonominiai santykiai. UAB ”Ekonomikos mokymo centras”, Vilnius 2003, ISBN 9986-826-15-2
2. Ramutis Alfredas Grižas. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai, Vilnius, 1997
3. Lietuvos statistikos metraštis 1999,2001. Vilnius, 1999,2001
4. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993.
5. Lietuvos statistikos metraštis, Vilnius, 2000, P. 561-562; Lietuvos statistikos metraštis, Vilnius, 2001, P. 610

Leave a Comment