PVM mokestis

3.2. PAGRINDINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO YPATUMAI
3.2.1. Pridėtinės vertės mokestis

PVM formavimosi pagrindas Lietuvoje buvo bendrasis akcizas, kuris, savo ruožtu, atsirado apyvartos mokestį pakeitus į bendrąjį akcizą.
Bendras pridėtinis mokestis (bendrasis akcizas) paplitęs daugelio šalių finansų praktikoje, jį nesudėtinga apskaičiuoti, kontroliuoti įmonės mokėjimus. Šį mokestį finansininkai mėgsta ir todėl, kad jis yra gana patikimas valstybės iždo formavimo įrankis.
Lietuvoje bendrasis akcizas buvo įvestas 1991 m. gruodžio 10 d. Bendrojo akcizo esmė: visi ūkine – komercine veikla besiverčiantys ekonominiai subjektai moka tam tikrą mokestį pagal papildomą vertę, sukurtą kiekvienoje prekės judėjimo iki vaartotojo grandyje. Galutinis šio mokesčio mokėtojas yra vartotojas.
Bendrąjį akcizą mokėjo visos įmonės, kurių veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, taip pat įstaigos ir organizacijos, gavusios pajamų iš ūkinės -komercinės veiklos.
Nustatant šį mokestį, pasaulinėje praktikoje paprastai taikomi keli tarifai:
nulinis;
lengvatinis;
maksimalus;
minimalus;

Šio mokesčio pirminis tarifas visoms prekėms Lietuvoje buvo maksimalus ir siekė 25. Tik kai kurioms prekėms buvo suteikta laikina valstybės subsidija.

Iš esmės toks tarifo dydis buvo ekonomiškai nepagrįstas. Daugumoje Europos šalių, kur buvo naudojamas analogiškas mokestis, taikomi tarifai svyravo nuo 10 iki 20 .

Lietuvos Respublikos Vyriausybė buuvo nutarusi pridėtinės vertės mokestį skaičiuoti nuo 1991 m. gruodžio 10 d. Šiam mokesčiui įvesti buvo pasirinktas pats netinkamiausias laikas, kai kainos buvo stipriai šoktelėjusios, ir tai sukėlė dar didesnę infliaciją.

Nagrinėjant kitų šalių finansų sistemas pastebėta, kad pridėtinės vertės mokestis yra išvystytos ek

konomikos rodiklis. Jis negali būti taikomas ten, kur nėra kainų pusiausvyros. Kai šis mokestis įvedamas esant tam tikrai prekių pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai, tai jokiu būdu nereiškia, kad visų prekių kainos kils, nes įvyks tam tikros gamybos kaštų, pelno normos ir paklausos “persibalansavimas”. Tuo tarpu Lietuvoje šio mokesčio įvedimas sukėlė automatišką prekių ir paslaugų kainos padidėjimą.

Šis nutarimas buvo labai kritikuojamas tiek dėl jo įstatymiškos galios, tiek dėl galimų padarinių: sąmoningai skatinamos infliacijos, dėl išlikusių individualių akcizų, išlikusių kainų disproporcijų, dirbtinai sumažintos paklausos, nuvertintų santaupų ir ypač konfliktinės situacijos dėl praktiškai dvigubo apmokestinimo už importuojamas žaliavas, medžiagas arba gatavas prekes. Juridiniai ir fiziniai asmenys turėjo mokėti 25( ne tik pridėtinės vertės, bet ir importo kainos – tai buvo ypač aktualu, nes, Lietuvos laisvosios riinkos instituto duomenimis, tai palietė apie 80( šalies gamintojų ir 90( prekybos įmonių.

Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, 1991 m. gruodžio 10 d. buvo įvestas kitas bendrojo akcizo tarifas, siekiantis 15( prekės (paslaugos) kainos arba 13.04( prekių (paslaugų) realizavimo įplaukų (įskaitant jas į bendrojo akcizo sumą).

Visos prekybos įmonės, įsigijusios prekes už konvertuojamą valiutą iš užsienio valstybių, neimančių pridėtinio (pardavimo ar apyvartos) mokesčio už išvežamas prekes, konvertuojama valiuta mokėjo į biudžetą lengvatinį bendrąjį akcizą, kurio tarifas siekė 10( įvežtų į Lietuvą prekių vertės.
Tuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar neturėjo aiškios strategijos mokesčių politikos at
tžvilgiu. Žengti dar vieną žingsnį mokesčių sistemos tobulinimo srityje paskatino tokios priežastys:
1. Valstybės biudžetas susidūrė su mokesčių surinkimo problemomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos memorandume buvo numatyta įvesti PVM. Buvo planuota, kad tada įplaukos į valstybės iždą padidės ir 1995 m. sieks 970 mln. Lt.
2. Lietuva paskelbė apie ketinimus tapti Europos Sąjungos nare. Vienas iš reikalavimų įstoti į Sąjungą yra iš anksto įvesti PVM. Šalys, kurios priėmė PVM įstatymą, linkusios manyti, kad norint turėti geresnę ekonomiką, pirmenybė turėtų būti teikiama vartojimo mokesčiams, o ne didesniems pajamų mokesčiams.

Užsienio šalių patyrimas parodė, kad būtent vartojimo mokesčiai skatina ekonomikos tobulėjimą. Vartojimo mokesčius lengviau surinkti ir sunku jų išvengti. Todėl Europos Sąjungos PHARE programos atstovai teigė, kad PVM įvedimas palengvins Lietuvos prekybą su kitomis Europos šalimis.

PVM įvedimo sąlygos buvo tokios: PVM turėjo pakeisti bendrąjį akcizo mokestį. Buvo prekių, kurioms akcizas nebuvo taikomas, o PVM joms nustatytas. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimu, plataus vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas per metus nuo PVM įvedimo turėjo padidėti 2 – 3(. Europos Sąjungos PHARE programos atstovų, konsultavusių Lietuvos finansų ministeriją, kai buvo rengiamas įstatymas dėl PVM įvedimo, įsitikinimu, PVM neturėjo paveikti vartotojo, nes pagrindiniams maisto produktams mokestis iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo taikomas, o Vyriausybė stengėsi kompensuoti PVM poveikį žmonėms, atsidūrusiems žemiau skurdo ribos.

Lietuvos Respublikos Se
eimas 1993 m. gruodžio 22 d.priėmė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą Nr. I-345 [15].

12 lentelė
Surinktas PVM bei jo dalis BVP ir mokestinėse pajamose

Metai_Surinkta PVM,
tūkst. Lt_PVM dalis BVP, (_PVM dalis mokestinėse pajamose, %__1994_1 148 067_6.8_28.4__1995_1 974 926_8.2_34,3__1996_2 279 536_7.3_33.9__1997_3 347 782_8.8_41.2__1998_3 612 132_8.5_39.6__
PVM dalis tarp visų mokesčių 1994 m. šiek tiek sumažėjo, o nuo 1995 m. nuolat didėjo. Taip atsitiko dėl sugriežtintos įmonių atsiskaitymų kontrolės (įvesti privalomi kasos aparatai). Pardavimų kainos (PVM bazė) šiuo laikotarpiu augo greičiau negu pelnas ar atlyginimai (pagrindinės kitų mokesčių bazės dalys), buvo atsisakyta PVM lengvatų.
Neigiamas PVM poveikis pasireiškia per kainas. Prekių, kurių paklausa labai elastinga, apmokestinimo našta tenka tik jų gamintojams, nes kainos keisti jie negali. Sumažėja tokių prekių (ar paslaugų) gamybos patrauklumas, mažėja gamyba. Tuo tarpu pirmos būtinybės prekių apmokestinimo našta tenka vartotojams (jie negali sumažinti vartojimo). Taip Lietuvoje atsitiko su maisto pramone, nes jai buvo taikomas lengvatinis PVM tarifas. Maisto pramonės gamyba tapo nepagrįstai pelninga, čia pateko investicijos (nors galbūt kitoje srityje jos būtų buvusios pelningiau investuotos).
Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Prekės, kaip mokesčio objektas, yra daiktai, numizmatinės paskirties pinigai, visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę. Paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir ki

ita apmokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. Išsamesnė PVM įstatymo analizė rodo, kad PVM imamas tik nuo Lietuvoje sukurtos ir realizuotos pridėtinės vertės. Dėl to prekės, kurias Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausanti įmonė įsigyja užsienyje ir parduoda kitoms įmonėms neįveždama į Lietuvą, nėra PVM objektas.
Įstatymas numato, kad kai kurios prekės ir paslaugos PVM neapmokestinamos. Neapmokestinamas PVM prekes ir paslaugas galima suskirstyti į dvi grupes:
1) visiškai atleistos nuo PVM prekės ir paslaugos: aštuonios prekių grupės (importo atveju) ir aštuoniolika paslaugų grupių pagal patvirtintą sąrašą;
2) tam tikram laikotarpiui nuo PVM atleistos prekės ir paslaugos.
Mokestis apskaičiuojamas nuo realizuotų prekių ir suteiktų paslaugų apmokestinamosios vertės. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro:
1) prekių gamybos ir paslaugų teikimo kaina;
2) įpakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos;
3) įmokos už įrengimų surinkimą;
4) įmokos už tarpininkavimą, komisų, aukcionų mokesčiai;
5) įvairios į sąskaitas faktūras neįrašytos nuolaidos ir priedai;
6) prekių pirkimo ir pardavimo kreditan išlaidos;
7) įvairūs su produkcijos realizavimu susiję mokesčiai, muitai, akcizai, išskyrus PVM;
8) aptarnavimo išlaidos arba kitos į prekių gamybos ir paslaugų teikimo kainą neįskaitytos sumos, kurias pirkėjai (paslaugų gavėjai) sumoka prekių pardavėjui (paslaugų teikėjui). Importuojamų į Lietuvos Respubliką prekių apmokestinamoji kaina nustatoma ta pačia tvarka, kaip ir muitui skaičiuoti (įskaitant į ją akcizus ir muitą). Mainant prekes (paslaugas), apmokestinamoji kaina yra mainomų prekių ir paslaugų kaina.

Kartais apmokestinamoji vertė nustatoma klaidingai. Galima išskirti tokius atvejus:
1) įmonių gauti delspinigiai už pavėluotą apmokėjimą PVM neapmokestinami;
2) tarpininkavimo sutarčių atveju, jeigu sumos, gaunamos pagal šias sutartis, nedetalizuojamos, PVM mokamas nuo aptartos už tarpininkavimą pajamų dalies;
3) importuojamos prekės apmokestinamos kelis kartus, nes už prekes reikia sumokėti muitą ar akcizą, todėl apskaičiuota PVM suma yra dar didesnė. Toks apmokestinimas sukuria didelius antpelnius tiems, kurie sugeba apeiti šį mokestį.

PVM už prekes ir paslaugas apskaičiuojamas:
 pardavėjui (paslaugos teikėjui) išrašius pirkėjui (paslaugos gavėjui) sąskaitą faktūrą ar kitą dokumentą už parduodamas prekes (teikiamas paslaugas);
 sumokėjus į kasą pinigus, kai neišrašoma sąskaita faktūra;
 importo mokesčiams apskaičiuoti nustatyta tvarka, kai prekės importuojamos.

PVM mokėtojai į valstybės biudžetą moka skirtumą tarp apskaičiuoto mokesčio už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas (pardavimo PVM) ir sumokėto už gautas prekes ir paslaugas PVM (pirkimo PVM), tenkančio parduotoms apmokestinamoms prekėms ir paslaugoms (vadinamo PVM ataskaita).

PVM skaičiuoja ir į valstybės biudžetą moka šie subjektai (toliau – asmenys):
 juridiniai asmenys;
 juridinio asmens teisių neturinčios įmonės;
 užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys šalyje;
 fiziniai asmenys.

10 schema. PVM mokėtojo samprata

PVM mokėtojais tampama atsižvelgiant į asmenų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir paslaugas dydį. Jeigu per metus (paskutinius 12 mėnesių) asmens pajamos (neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo) viršija 100.000 Lt, tai (pradedant tuo mėnesiu, kurį viršijo) jis turi skaičiuoti PVM ir jį mokėti į biudžetą. Subjektams, kurių pajamos (įplaukos) sudaro nuo 10.000 iki 100.000 Lt per metus (paskutinius 12 mėnesių), suteikiama teisė registruotis PVM mokesčio mokėtojais, jeigu jie to pageidauja. Laisvosiose ekonominėse zonose veikiančios įmonės PVM neskaičiuoja ir į biudžetą nemoka.

PVM tarifai ( nuo apmokestinamosios vertės):
 0( – eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms;
 18( – visoms prekėms ir paslaugoms (išskyrus neapmokestinamas). PVM įstatyme nustatyta 18 neapmokestinamų prekių ir paslaugų grupių ir nurodyti 8 atvejai, kai neapmokestinamos importuojamos prekės.

PVM neapmokestinamos šios importuojamos prekės:
 gaunamos kaip labdara;
 įvežamos fizinių asmenų (keleivių), jeigu prekių įvežama ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės leista jiems įvežti be importo mokesčių;
 įvežamos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių, taip pat tarptautinių organizacijų oficialiai misijos veiklai, jeigu šių tarptautinių organizacijų sutartyse su Lietuvos Respublika numatyta neimti PVM;
 prekės, kurios pagal Muitinės kodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais;
 į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją atsiunčiamos pašto siuntos, kurių svoris ne didesnis kaip 31,5 kilogramo, o vertė ne didesnė kaip 400 Lt;
 gaunamos kaip parama biudžetinėms įstaigoms;
 susijusios su Lietuvos Respublikos gynyba ir saugumu pavieniais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais;
 neapmokestinamos prekės, išvardintos minėtame sąraše.

PVM lengvatos taikomos šiems subjektams:
 gamybos įmonėms. Įmonės, kuriose dirba aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai ir profesinio mokymo įstaigų mokiniai, atliekantys gamybinę praktiką arba praktinį mokymą, III gr. invalidai, apskaičiuotą į biudžetą mokėtiną skirtumą tarp PVM sumos už praduotas prekes bei suteiktas paslaugas ir atskaitomos sumos sumažina faktiškai per mokesčio laikotarpį nurodytiems asmenims apskaičiuota su darbo santykiais susijusių pajamų suma, neviršydamos kiekvienam asmeniui vieno Lietuvos Respublikos ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamo “Valstybės žiniose”
 ūkininkams. Jiems gali būti taikomas kompensacinis 6( tarifas. Ūkininkai, kuriems taikomas šis tarifas, gauto PVM už realizuotą produkciją ir suteiktas paslaugas į biudžetą nemoka, o sumokėtas PVM už pirktas prekes ir gautas paslaugas jiems iš biudžeto negrąžinamas;
 laisvųjų ekonominių zonų įmonėms. Jos PVM neskaičiuoja ir į biudžetą nemoka.
Nors iš pradžių šis įstatymas sukėlė sumaištį, tačiau vėliau, nekreipiant dėmesio į kai kuriuos trūkumus, buvo pripažinta, kad PVM yra vienas iš efektyviausių mokesčių. Visų pirma, tai labai lengvai administruojamas mokestis: jam surinkti skiriamos minimalios lėšos. Be to, šis mokestis nedaro tokios didelės įtakos darbo ir laisvalaikio pasirinkimui, nemažina paskatos dirbti.
PVM trūkumai:
1. Vienas iš pagrindinių PVM trūkumų yra tai, kad PVM taikomas prekių kainai kartu su akcizu ir muitu. Taip importuojamos prekės apmokestinamos kelis kartus: už prekes sumokamas akcizas, muitas, tada PVM. Tai iškreipia kainų sistemą ir padidina protekcijų politikos poveikį.
2. Jeigu prekės parduodamos už mažesnę kainą nei buvo pirktos, tai į biudžetą turi būti sumokama ne tik pirkėjo sumokėta PVM suma, bet ir nuo patirto nuostolio priskaičiuotas PVM.
3. Daugeliui įmonių nepavyksta išvengti blogųjų skolų. Pardavus prekes visada yra rizika, kad ne visi pirkėjai sumokės už pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Pardavusi prekes ir suteikusi paslaugas įmonė sumoka mokesčius: PVM, akcizo, kelių bei pelno. Tačiau negavus užmokesčio ir nurašius skolas į nuostolius mokesčiai negrąžinami.
4. PVM taikomas importuojamoms technologijoms. Tai sumažina investicijas.
5. PVM, taikomas kartu su tiesioginiais mokesčiais, apmokestina tą pačią bazę, kaip ir pelno bei pajamų mokesčiai.
6. Eksportuojamoms prekėms taikomas nulinis tarifas taip pat diskutuotinas – teisę į nulinį tarifą turi asmenys, tiesiogiai išsiuntę prekes į užsienį ir deklaracijoje įrašyti kaip eksportuotojai (pagal įstatymą eksportuotomis pripažįstamos prekės, kurių įvežimą į užsienį patvirtina eksporto deklaracija). Kai prekės eksportuojamos per tarpininkus, iškyla nesklandumų.
7. Norint išvengti trūkumų, PVM įstatymas nuolat papildomas ir keičiamas: nors taikomas vos 5 metus, tačiau papildytas jau 23 kartus.
8. Įstatymų ir poįstatyminių aktų neaiškumai sudaro galimybę skirtingai traktuoti tas pačias nuostatas.
9. Kadangi įmonių veikla yra labai sudėtinga, kai kurių operacijų įstatymais ir poįstatyminiais aktais reglamentuoti praktiškai neįmanoma, todėl finansinė apskaita turėtų būti reglamentuojama bendraisiais standartais ir direktyvomis.

3.2.2. Fizinių asmenų pajamų mokestis

Fizinių asmenų pajamų mokestis imamas pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d., ir vėlesnius jo pakeitimus bei papildymus. [8] Šiame įstatyme nustatytas diferencinis pajamų iš skirtingų šaltinių apmokestinimas. Šiuo mokesčiu apmokestinamos ir juridinio asmens teisių neturinčių įmonių pajamos.
Lietuvoje fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis BVP ir bendroje mokestinių pajamų struktūroje 1994 – 1998 m. pateikta 13 lentelėje.

13 lentelė

Surinktas fizinių asmenų pajamų mokestis ir jo dalis BVP ir mokestinėse pajamose

Metai_Surinkta fizinių asmenų pajamų mokesčio,
tūkst. Lt_Fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis BVP, (_Fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis mokestinėse pajamose, (__1994_1 189 426_7.0_29.4__1995_1 689 745 _6.9_29.3__1996_2 089 573_6.7_31.1__1997_1 957 910_5.1_24.0__1998_2 810 132_6.6_30.8__
1994 – 1996 m. pastebimas nuolatinis šio mokesčio dalies didėjimas tarp kitų mokesčių. Tokią dinamiką galima paaiškinti sparčiu darbo užmokesčio didėjimu, kuris įeina į pajamų mokesčio bazę.
Fizinių asmenų pajamų mokestį moka:
1) fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigtose (registruotose) įmonėse, įstaigose ir organizacijose, tarp jų užsienio valstybių įmonių atstovybėse ir nuolatinėse buveinėse, bei užsienyje įsteigtose (registruotose) Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose;

Lietuvos Respublikos gyventojai, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų;

užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, dirbantys Lietuvoje ir gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas už tą veiklą iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų.
2) fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų (registruotų) Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarp jų iš užsienio valstybių įmonių atstovybių ir nuolatinių buveinių, bei užsienyje įsteigtų (registruotų) Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat pajamas iš Lietuvos Respublikos gyventojų ir iš kitos veiklos Lietuvos Respublikoje;

nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat pajamas iš užsienio valstybių gyventojų, iš komercinės-ūkinės ir kitos veiklos užsienio valstybėse;
3) juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos;
4) užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėse.

Pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimas priklauso nuo to, ar pajamos gaunamos pagrindinėje darbovietėje. Pagrindinėje darbovietėje gaunamos pajamos, susijusios su darbo santykiais, taip pat pajamos iš kitos įmonės įstatuose numatytos veiklos, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos taikant 33( tarifą. Vyriausybė neapmokestinamą minimumą indeksuoja pagal vartojimo kainų indeksą.

Ne pagrindinėje darbovietėje gaunamos su darbo santykiais susijusios apmokestinamosios pajamos apmokestinamos taikant progresinį tarifą:
 pajamų daliai iki 0,5 neapmokestinamojo minimumo taikomas 10( tarifas,
 pajamų daliai nuo 0,5 iki 1 neapmokestinamojo minimumo taikomas 20( tarifas,
 pajamų daliai, viršijančiai 1 neapmokestinamąjį minimumą, taikomas 35( tarifas.

Jeigu darbuotojas dirba keliose darbovietėse, pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas.
Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį pinigais ir natūra gautos pajamos:
1) darbo užmokestis, įskaitant įvairias priemokas, iš socialinio draudimo lėšų mokamos ligos, motinystės (tėvystės) pašalpos – per mėnesį apskaičiuotos sumos;
2) vienkartinės premijos, priklausančios apmokestinti pašalpos ir kitos išmokos – per mėnesį išmokėtos sumos;
3) premijos ir kitos skatinamosios išmokos už ilgesnio kaip vieno mėnesio laikotarpio darbo rezultatus perskirstomos proporcingai užfiksuoto laikotarpio mėnesių skaičiui (bet ne daugiau kaip 12 mėnesių);
4) atleidžiamam iš darbo darbuotojui išmokamos Darbo sutarties įstatyme nustatyto dydžio kompensacijų sumos, išeitinių pašalpų sumos, taip pat priteistos žalos atlyginimo už prievartinę pravaikštą dėl neteisėto atleidimo iš darbo sumos dalinamos į tiek dalių, kiek jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sudaro atitinkamų išmokų sumą.

Į apmokestinamąsias pajamas neįskaitoma:
1) socialinio aprūpinimo ir socialinės paramos (šalpos) pašalpos, mokamos iš valstybės bei socialinio draudimo lėšų, išskyrus ligos, motinystės (tėvystės) pašalpas;
2) pašalpos, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmosios eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpos stichinių nelaimių bei gaisrų atvejais;
3) teismų priteistos materialinės bei moralinės žalos atlyginimo sumos;
4) draudimo įmokos, nustatytos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme;
5) įstatymų arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio komandiruočių išlaidos, taip pat kitos su darbu susijusių išlaidų kompensacijos ir su darbo santykiais susijusių išmokų delspinigiai;
6) prizai (dovanos), gauti asmeninių švenčių, konkursų bei kitomis progomis, jeigu per kalendorinius metus jų vertė ne didesnė už nustatytą pajamų neapmokestinamąjį minimumą. Be to, apmokestinamosios pajamos sumažinamos lėšų suma, kurią labdaros arba paramos davėjas davė Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka.

Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės bei gyventojai, mokantys uždarbį samdomiems darbininkams.

Pajamų mokestis neišskaitomas:
1) pensininkams iš pensijų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse;
2) iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų fondų mokamų pašalpų bei kitų išmokų, taip pat iš tarptautinių organizacijų ir fondų, kurių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, mokamų stipendijų.

Pajamų mokestis taip pat neišskaitomas iš profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų ir politinių partijų pašalpų, išmokėtų savo organizacijų nariams iš surinkto fizinių asmenų nario mokesčio.
Juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių apmokestinamosios pajamos apmokestinamos taikant 24( pajamų mokesčio tarifą. Pajamos, panaudotos investicijai, apmokestinamos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka taikant nulinį tarifą. Apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje išvardytas ir juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti. Įstatyme numatytos lengvatos žemės ūkio produkciją gaminančioms bendrijoms bei individualioms įmonėms, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų bei registravimo datą.

Žemės ūkio produkciją gaminančių ir paslaugas teikiančių ūkinių bendrijų, juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių, kurių įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją ir žemės paslaugas sudaro daugiau kaip 95( bendrų įplaukų, pajamos pajamų mokesčiu neapmokestinamos. Jeigu įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją ir žemės ūkio paslaugas sudaro nuo 75 iki 95( bendrų realizavimo įplaukų, tai apmokestinamosios pajamos apmokestinamos 5( dydžio pajamų mokesčiu.
Laisvųjų ekonominių zonų ūkinės bendrijos ir juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės 5 metus nuo įmonių įregistravimo datos moka 80( mažesnį pajamų mokestį, kitus 5 metus – 50( mažesnį pajamų mokestį.

Juridinio asmens teisių neturinčioms individualioms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis, o kai kurioms veiklos rūšims – privalomas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka.

Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13( tarifą.

Dar taikomas 20% dydžio tarifas bendrosioms pajamoms už turto nuomą, 10% dydžio tarifas už gyventojų parduotą turtą (jei pajamos viršija 1 apmokestinamąjį minimumą), 5% dydžio tarifas gyventojų pajamoms už parduotas miško gėrybes (grybus, uogas, riešutus, vaistažoles ir kt.).

Akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių (toliau – vertybiniai popieriai) vertės padidėjimo pajamos, išskyrus reinvestuotas į vertybinius popierius, viršijančios 12 PNM per metus, apmokestinamos taikant 15% pajamų mokesčio tarifą.

Įstatymo trūkumai:

1. Skirtingi tarifai sunkina mokesčio apskaičiavimą, iškreipia rinkos jėgų veikimą. Nors pagrindinė mokesčio našta turėtų tekti dideles pajamas gaunantiems žmonėms, tačiau jie tas pajamas nuslepia.
2. Diskutuotina, kodėl žmogus, dirbantis keliose darbovietėse, turi mokėti daugiau pajamų mokesčio.
3. Šiuo mokesčiu pažeidžiamas minimalios mokesčių įtakos principas – fizinių asmenų mokestis kartu su socialinio draudimo įmokomis apmokestina tą pačią bazę. Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su “Sodros” įmokomis 49( didina ribinius darbo jėgos kaštus. Dėl to stengiamasi slėpti pajamas ir oficialiojoje apskaitoje rodomas tik minimalus Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis.
4. Šis įstatymas pažeidžia ir vienkartinio apmokestinimo principą – fizinių asmenų pajamų mokestį dubliuoja PVM. Taip sumažinama asmenų perkamoji galia.
5. Daug tarifų, sudėtinga administruoti.

Leave a Comment