Pinigų plovimo problema ir kova su juo

Pinigų plovimo problema ir kova su juo

Pinigų plovimas – tai procesas, su kurio pagalba pajamos, gautos iš kiekvienos nusikalstamos veiklos, pervedamos, transformuojamos, konvertuojamos arba sumaišomos su teisėtai gaunamomis pajamomis, siekiant paslėpti arba užmaskuoti jų tikrąją kilmę, šaltinį arba savininką.
Pernai mokesčių policija gavo ir tyrė daugiau nei 335 tūkst. pranešimų apie atliktas operacijas su pinigais, iš jų 50 – apie įtartinas operacijas. Remiantis gauta informacija, buvo iškelta 13 baudžiamųjų bylų, iš jų 3 pagal Baudžiamojo kodekso 326 str. “Pinigų plovimas” (1999 m. – 4). Tyrimo metu nustatyta 2,05 mln. Lt dydžio paadaryta žala valstybės biudžetui, uždėtas areštas turtui, kurio vertė – 324 tūkst. Lt.

1997 m. birželio 26 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 81, 35 ir 326 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris nustatė, kad pinigų plovimas yra nusikaltimas finansams ir apibrėžė jį kaip operacijų nusikalstamu būdu įgytais pinigais atlikimą arba nusikalstamu būdu įgytų pinigų panaudojimą komercinei, ūkinei veiklai, jei taip naudojant siekiama nuslėpti arba įteisinti tokius pinigus (326 str.”Pinigų plovimas”). Taip pat nustatė, kad pinigų plovimas yra sunkus nusikaltimas (81 str.) ir teismas privalomai skiria kaip papildomą bausmę tuurto konfiskavimą už BK 326 str. numatyto nusikaltimo įvykdymą (35 str.).
Kartu buvo papildytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas 172-14 straipsniu, kuris numato, kad pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų arba Lietuvos banko teisės aktų pažeidimas užtraukia baudą įmonių, įs

staigų ir organizacijų vadovams.
Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vadovaujantis jo 216 str. baudžiamoji atsakomybė bus taikoma už nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą:
1. Tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Vadovaujantis Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatomis, buvo priimta ar pakeista nemažai teisės aktų, reglamentuojančių šio įstatymo vykdymą. Visi teisės aktų projektai buvo ruošiami derinant juos su Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis suutartimis.
Atsižvelgiant į Europos Sąjungos antrosios pinigų plovimo prevencijos direktyvos reikalavimus FNTT (financinių nusikaltimų tyrimų tarnyba) 2003 spalio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Nauja įstatymo redakcija, įsigaliosianti 2004 m. sausio 1d. numato šiuos įstatymo pakeitimus:
Finansinės institucijos sąvoka taip pat aprėps ir finansinės nuomos (lizingo) bendroves; į įstatymo taikymo lauką pateks ir kiti subjektai – auditoriai, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės, advokatai bei advokatų padėjėjai; asmenys, užsiimantys komercine – ūkine veikla, susijusia su prekyba nekilnojamuoju turtu, brangakmeniais, tauriaisiais metalais, me
eno kūriniais, antikvarinėmis kultūros vertybėmis ar kitomis brangiomis prekėmis, jeigu atsiskaitoma grynaisiais pinigais, kurių suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;
Įtvirtinamos terorizmo finansavimo prevencinės priemonės;
Keliami griežtesni reikalavimai dėl kliento identifikavimo; jei įtariama, kad klientas veikia ne savo vardu, arba jeigu yra aišku, kad jis veikia ne savo vardu, kredito įstaigos, finansų įmonės ir kiti subjektai privalo imtis reikiamų priemonių, kad gautų informaciją apie kliento ir asmens, kurio vardu šis klientas veikia, tapatybę;
Praplečiamos FNTT teisės nustatant, kad. finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, nustatę, kad jų klientas atlieka įtartiną operaciją su pinigais, privalo tą operaciją sustabdyti ir ne vėliau kaip per 3 darbo valandas apie ją pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, nepaisydami operacijos su pinigais sumos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, kai yra pagrindas, per 48 valandas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos gavimo privalo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka imtis priemonių dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo skyrimo.
FNTT yra pagrindinė valstybės institucija, užtikrinanti visų pinigų plovimo prevenciją vykdančių institucijų koordinavimą.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba:
renka ir registruoja šiame Įstatyme nurodytą informaciją apie kliento operacijas su pinigais ir klientą, atliekantį šias operacijas;
renka ir analizuoja informaciją, susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, bei teikia pasiūlymus institucijoms dėl pinigų pl
lovimo prevencijos sistemos tobulinimo;
Vyriausybės nustatyta tvarka teikia teisėsaugos ir kitoms valstybės institucijoms informaciją apie kliento operacijas su pinigais;
atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo;
bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo prevencijos priemones;
teikia finansų įstaigoms ir kitiems subjektams informaciją apie galimo pinigų plovimo ir įtartinų operacijų su pinigais ar sandorių atpažinimo kriterijus;
prižiūri finansų įstaigų ir kitų subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo prevencija;
įstatymų nustatyta tvarka vykdo operatyvinę veiklą;
ne rečiau kaip kartą per metus pateikia ataskaitą Vyriausybei apie savo veiklą.
Taip pat vienas iš pagrindinių FNTT Pinigų plovimo prevencijos skyriaus prioritetų – pranešimų apie įtartinas operacijas pinigais analizė. Remiantis gautais pranešimais FNTT apskričių skyriams išsiųsta 774 žvalgybiniai pranešimai apie įtartinas operacijas pinigais, pagal kuriuos iškeltos 70 baudžiamosios bylos, iš jų – 18 dėl pinigų plovimo.

Valstybės, remiantis jų veiksmų, skirtų kovoti su pinigų plovimu, kriterijumi gali būti suskirstytos į tris grupes: 1) valstybės, aktyviai kovojančios su šia nusikalstamumo rūšimi; 2) “finansų rojaus” valstybės, tai yra ofšorinės teritorijos, taip pat valstybės, kurios neatidžiai tikrina pervedamoį jas kapitalo šaltinių teisėtumą; 3) kitos valstybės, kuriose pastebima nepakankamai griežta ir veiksminga finansų kontrolė, tačiau kurios stengiasi sudaryti teisėtas kliūtis legalizuoti lėšas, nors tos pastangos dėl įvairių priežasčių praktiškai turi gana nedidelį poveikį.
Kova su pinigų plovimu turi vykti keliomis kryptimis: tiriant įv

vairias pinigų plovimo formas ir metodus, rengiant techninių ir juridinių priemonių, skirtų išaiškinti neteisėtas operacijas ir užkirsti joms kelią, kompleksą, parengiant ir priimant tarptautines ir nacionalines teisės normas, koordinuojant įvairių jėgos struktūrų praktinius veiksmus. Straipsnyje taip pat nurodomi pagrindiniai tokios kovos, besiremiančios tarptautine praktika, kompleksinių priemonių akcentai.

Išvados

Įsigaliojus Pinigų plovimo prevencijos įstatymui, dauguma Lietuvos piliečių, siekiančių nuslėpti savo pinigų kilmę, atidarė koduotas sąskaitas Latvijos ir Danijos bankuose, kur galioja labai griežtos bankų slaptumo taisyklės. Turintys tokias sąskaitas asmenys gali vykdyti finansines operacijas distanciniu būdu ir taip atsiskaityti už prekes bei žaliavas su užsienio firmomis. Dalis pinigų yra paimama grynaisiais ir kontrabandos būdu gabenama per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taip nuslepiamos gaunamos pajamos ir išvengiama mokesčių.
Lietuvos bankuose vis daugiau atsiranda užsienio lengvatinio apmokestinimo bankų sąskaitų, per kurias juda ypač dideli nekontroliuojami pinigų srautai. Lietuvos komerciniuose bankuose yra atidarytos 23 tokio tipo sąskaitos. Per jas atsiskaitoma su įvairių šalių įmonėmis. Šiuo atveju “plaunant pinigus” Lietuva dažniausiai yra tik tarpinė grandis.

Leave a Comment