Pinigai ir infliacija

VILNIAUS UNIVERSITETO
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

PINIGAI IR INFLIACIJA

Referatas

Kaunas 2006

Turinys

Įvadas 3
Istorinė pinigų raida 4
Pinigų savybės bei jų funkcijos 8
Infliacija 10
Infliacijos rūšys 11
Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga 12
Infliacijos priežastys bei padariniai 13
Infliacijos skaičiavimo metodika Lietuvoje 13
Išvados 16
Literatūros sąrašas 17

Įvadas

Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Pinigų vystimosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė.
Šiuolaikinėje ekonomikoje grynieji pinigai atlieka pagalbinį, nereikšmingą vaaidmenį – tik apie 1% pirkimų apmokama grynaisiais.
Atsiradus piniginiams ženklams ėmė ryškėti infliacijos bruožai. Ji pasireiškia kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių.
Taigi šiame darbe nagrinėsiu:
 pinigų istorinę raidą,
 pinigų savybes bei jų funkcijas,
 pinigų įtaką infliacijos atsiradimui
 infliacijos formas bei rūšys
 Infliacijos priežastys bei padariniai

Istorinė pinigų raida

Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė ar visuotinis ekvivalentas. Pinigai atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių mainams.
Pinigų istorinė raida appima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys, tai:
 Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai
 Metaliniai pinigai.
 Popieriniai pinigai
 Kreditiniai pinigai
 Pusiau pinigai
 Elektroniniai pinigai

Prekiniai pinigai. Prekiauti pradėta yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Jau tada vienas žmogus negalėjo visko pasigaminti, taigi iškilo būtinybė keistis darbo rezultatais. Istoriškai da

augelis prekių nors kartą yra buvę prekių mainų priemone. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pavyzdžiui: žemdirbiams – grūdai, gyvulių augintojams – gyvuliai, amatininkams – ūkio apyvokos reikmenys, medžiotojams – kailiai. Šiuo laikotarpiu pinigai buvo prekės, tenkinusios du pagrindinius reikalavimus:
 Buvo pakankamai, bet neypatingai paplitusios;
 Turėjo didelę ir pastovią perkamąją galią.
Prekinių pinigų trūkumai:
 Keičiantis prekėms turėjo iš karto sutapti abiejų pusių interesai, t. y. ir vienas, ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką siūlo jo partneris.
 Sunku, nepatogu saugoti bei transportuoti.
 Ne visas prekes – pinigus buvo galima smulkinti.
Prekinių pinigų privalumai:
 Tai buvo mainų priemonė
 Prekės – pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį (buvo tiesiogiai naudingi)

Metaliniai pinigai – tai antrasis pinigų raidos etapas. Jie artimi pirmąjai pinigų rūšiai ir pasižymėjo ta pačia teeikiamia nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo žiedų, vielos metalo gabalų pavidalu, bet buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Siekiant išvengti šių nepatogumų buvo pradėtos naudoti monetos.
Monetos buvo nustatytos prabos, formos ir svorio liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Kad monetos nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais, dažniausiai valstybės herbu ar vadovo atvaizdu..
Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, tačiau dėl savo fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, nes jie:
 Nepraranda savo fizinių savybių
 Yra reti, todėl ir ne

edidelio svorio turi didelę vertę
 Metinė gavybos apimtis paprastai yra stabiliai, bet nežymiai didėjanti.
 Laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, yra nežymios.
Labiausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sidabru, variu. Žmogus buvo užtikrintas, kad gaudamas užmokestį už parduotas prekes metalu, jis bet kuriuo metu galės už tą patį metalą vėl atgauti parduotas ar pirkti kitas jam naudingas prekes bei paslaugas.
Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskyriamos pinigų sistemos:
 monometalizmas – vieno iš tauriųjų metalų (Pvz., aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.
 bimetalizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų atsargomis (Pvz., aukso ir sidabro)
Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi ir trūkumų:
 Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai
 Dideles monetų sumas sunku suskaičiuoti.
Popieriniai pinigai – išreiškia žymiai didesnę nominalią vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Jie turi perkamąją galią, todėl kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, taip suteikiant jiems mainų ir mokėjimo galią, bei šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618-907 m.). Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartojusios auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis, iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis (piniginiai metalo gabalai, kuriuose išspausdinti tam tikri valstybės ženklai, liudijantys, kad tam gabalui valstybė su
uteikianti mokėjimo galią).

Popieriniai pinigai yra pinigai todėl , kad:
 Už juos visuomet galima įsigyti prekių.
 Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, taip paverčiant juos ekonomine, o ne paprasta preke.

Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Esminis skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą.
Kreditiniai pinigai (negrynieji arba banko pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Kreditinių pinigų užuomazga Vakarų Europoje atsirado dar XVII šimtmetyje. Šia užuomazga buvo juvelyrų (juos galima laikyti bankininkų pradininkais) išrašomi kvitai. Kvitai buvo išrašomi asmeniui patikinčiam juvelyrui saugoti auksą. Šis kvitas kartu buvo ir juvelyro įsipareigojimas pareikalavus kvitą apmokėti, kvite nurodomu aukso kiekiu. Pirkliams buvo daug patogiau už prekes atsiskaityti juvelyro išrašytu kvitu, nei visąlaik su savimi nešiotis kokį tai svorį aukso.
Indėlis – tai pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.
Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti ar pervesti į kitą sąskaitą tam tikrų pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.
Banko pinigai – turi nemažą pranašumą, paliginti su popieriniais pinigais:
 Patogu siųsti
 patikrinti išmokėtas sumas
 apsisaugoti nuo vagysčių
 jų nepamesi.
Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai valstybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar yra vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo la

aipsnis yra mažesnis.

Popierinių pinigų padengimas etapais:

 1875 – 1914 m.– visuotinai paplitusi aukso standarto sistema;
 1914 – 1945 m. laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos ( trumpam 1925 – 1931 m. prie jos grįžta, o nuo 1932 pereita prie aukso devizų standartų.);
 1945 – 1971 m. Bretono Vudso (fiksuotų valiutos kursų) sistema;
 Nuo 1973 – plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalis ekonomikos lyderes.
Dauguma šalių nuo 1879 iki 1934 m. savo valiutas buvo susiejusios su auksu. Egzistavusi nacionalinės valiutos sistema buvo vadinama aukso standartu (gold bullion standard) – tai auksu padengtų pinigų sistema, kurioje pinigai gali būti pakeisti auksu; šalių susitarimas, leidžiantis nustatyti valiutų kursą, laikantis aukso ekvivalento.
Laikydamosi aukso standarto, šalies vyriausybė turėdavo:
 Palaikyti griežtą santykį tarp aukso atsargų
 Nustatyti šalies piniginio vieneto turinį;
 Netrukdyti laisvam aukso eksportui importui.
Aukso standarto privalumai:
 Aukso standartas disciplinuoja vyriausybę, nes neleidžia jai pinigų pagaminti tiek, kiek ji nori (Laikantis aukso standarto, vyriausybei išleidus daugiau pinigų, kainų lygis kils, ir taip aukso kaina palyginti su kitomis prekėmis atpigs, nes aukso kaina yra fiksuota. Padidėjusi paklausa auksui sumažina pinigų kiekį rinkoje ir taip susilpnina infliacija.
 Kadangi pinigų pasiūla susijusi su auksu, o jo pasiūla auga lėtai, tai ir pinigų pasiūla auga lėtai, ir kainos bus stabilios.
Grešamo dėsnis teigia, kad jei apyvartoje yra du pinigų tipai, kurių vertė vienoda, nors jų vartojamosios vertės skirtingos, tai vertingesni pinigai bus vartojami pagal tiesioginę paskirtį, o mažiau vertingi toliau cirkuliuos kaip pinigai.
Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės – tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudujantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais. Atsiskaitymas kreditinėmis kortelėmis sparčiai populiarėja visame pasaulyje, nes kortelė suteikia galimybę sudaryti sandėrius, disponuojant mažesne grynų pinigų ir čekinių indėlių suma.
Elektroniniai pinigai – tai pinigų vertė, išreikšta kaip pretenzija, kuri:
 Saugoma elektroninėse laikmenose
 Išleidžiami gavus lėšas, kurių suma yra ne mažesnės vertės už išleistą pinigų vertę
 Priimama kaip atsiskaitymo priemonė subjektų, kurie nėra jos emitentai.

Elektroninių ir fizinių pinigų savybių palyginimas

Savybė Elektroniniai pinigai Grynieji pinigai
Pastovumas + +
Tvarumas – +
Vienarūšiškumas – +
Visuotinis priimtinumas – +
Portatyvumas + +

Šiuolaikiniai pinigai – patys neturi tos vertės, kurią žymi jų nominalas, jų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone atsiskaitant už prekes ar paslaugas.

Pagrindiniai šiuolaikinių pinigų bruožai:
 Tai valstybės, komercinių bankų ir taupymo įstaigų skoliniai įsipareigojimai;
 Skoliniai įsipareigojimai sėkmingai atlieka pinigų funkcijas tol, kol jų perkamoji galia santykinai pastovi;
 Pinigų vertė nėra susieta su fiksuotu tauriųjų metalų kiekiu,m ją sąlygojaprekių ir paslaugų kiekis, kurį už tuos pinigus galima nupirkti rinkoje;
 Valstybė atsako už piniginio vieneto vertės stabilizavimą (tam tikslui ji kontroliuoja pinigų pasiūlą).
Tarp pinigų ir kainų lygio visuomet yra tam tikras sąryšis, t. y. pinigų vertė yra atvirkščiai proporcinga kainų lygiui. Pavyzdžiui, jei visų prekių bei paslaugų kainų lygis padvigubėja, tai pinigų vertė sumažėja du kartus, ir atvirksčiai.
Šiuolaikinėje ekonomikoje retkarčiais dar praktikuojami paprasti natūriniai mainai. Toks atsiskaitymo būdas naudojamas:
 Didelės infliacijos metu
 Neleidžiant nusistovėti pusiausvyros kainoms (kontroliuojant kainas, paklausa gali gerokai viršyti pasiūlą, tada pardavėjas gali neparduoti savo prekių tokiomis kainomis, o linkęs keisti savo prekes į kitas prekes.)
 Natūriniai mainai įsigali tose valstybėse, kur yra dideli mokesčių tarifai (tai būdas išvengti mokesčių).
Pinigų savybės bei jų funkcijos

Pinigų funkcijos:

 Mainų priemonė – tai priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Vienos bendros mainų priemonės naudojimas prekių mainų procesą padaro efektyvesnį, nes kitaip būtų labai sunku suderinti įvairių prekių savininkų interesus. Pinigai, atlikdami mainų priemonės funkciją padeda taupyti laiką, pailgina laisvalaikį, leidžia visuomenei pagaminti papildomų prekių ir paslaugų.
 Vertės matas – tai priemonė įvairių daiktų ir paslaugų kainoms palyginti. Kainą lemia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, prekės kokybė.
 Taupymo priemonė – tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto saugojimo priemonė, tačiau tai pats likvidžiausias taupymo būdas.
Pinigų likvidumą lemia:
1. Tai, kad naudojant pinigus lengviausiai ir greičiausiai galima įsigyti ar parduoti kitas vertybes;
2. Pirkimo – pardavimo operacijų išlaidos mažiausios;
3. Pinigų vertė yra pastovi.
 Būsimų mokėjimų priemonė – tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė. Šią funkciją atlieka pinigai tuomet, kai už prekes ar paslaugas atsiskaitoma vėliau.
Pinigai visas šias keturias funkcijas atlieka tik nesant infliacijai – kai kainos stabilios.
Esant šalyje didelei infliacijai pinigai atlieka tik mainų priemonės ir vertės mato funkcijas.

Pinigų savybės:

 Pastovumas – pinigų vertė šiandien ir rytoj maždaug ta pati;
 Dalumas – pinigai yra skaidomi dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą;
 Visuotinis priimtinumas (portatyvumas) – tai pasitikėjimas pinigais, patogumas žmonėms;
 Tvarumas – pinigai lengvai atpažįstami, sunkiai klastojami;
 Vienarūšiškumas – vienos vertės piniginiai ženklai yra vienodi;

1. Pav. Pinigų apytakos schema
Infliacija

Atsiradus piniginiams ženklams ėmė ryškėti infliacijos bruožai. Pats infliacijos terminas kilęs lotynų kalbos „inflatio“ reiškiančio išpūtimą. Iš esmės šis terminas susiformavo tik XIX a. antroje pusėje, kai JAV pilietinio karo metais į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų.
Infliacija – tai bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokios pačio dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.
Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme, tačiau kainų pokyčio laipsnis yra labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei skirtingose pasaulio šalyse. Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputi kiekvieną mėnesi. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelis metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.
Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį.
Infliacijos priešingybė – defliacija. Ekonomikoje defliacija yra bendrojo kainų lygio mažėjimas, arba pinigų vertės didėjimas prekių ir paslaugų atžvilgiu. Skirtingai nuo infliacijos, kurio metu nukenčia turintys grynųjų pinigų, defliacijos metu nukenčia turintys įvairų kitokį turtą, nes pinigų vertė padidėja, ir jų savininkai atsiduria palankesnėje padėtyje. Kaip ir infliacija, defliacija ne visada laikoma naudingu ekonomikos reiškiniu.
Defliacija – gali būti dviejų rūšių:
 Technologinė (tikroji) – kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;
 Monetarinė („piktoji“) – kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.
Stagfliacija – tai situacija, kai tuo pačiu metu yra aukštas nedarbo lygis bei aukšta infliacija. Taip atsitinka esant ūkio nuosmukiui. Tokia sąvoka atsirado XX a. 7 dešimtmetyje. Kai OPEC sumažino naftos gavybą išaugo jos kaina. Kainos augimas padidino infliaciją ir tuo pačių nedarbo lygį.
Infliacijos rūšys

Infliacija pagal jos augimo tempą gali būti skirstoma į:
 Šliaužianti infliacija – ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti.
 Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.JAV ekonomistų nuomone, 3 – 7% metinis kainų lygio kilimas yra šliaužianti infliacija, o 25 – 30% jau šuoliuojanti infliacija. Tuo tarpu Lotynų Amerikos šalims, kur metiniai infliacijos tempai išreiškiami triženkliais skaičiais, kainų kilimas per metus 25-30% yra šliaužianti infliacija. Daug ką lemia bendras ūkio kontekstas.
 Hiperinfliacija. Ūkio istorijoje žinomi ir hiperinfliacijos atvejai – kai kainų kilimo sparta viršija 50 proc. per mėnesį, o per metus siekia 13 000 procentų. Hiperinfliacijos reiškinys dažniausiai yra susijęs su dideliais šalies politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, karais, pokario sunkumais. Esant hiperinfliacijai, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė.

 Nuvertėja indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti ant kitų pinigų, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai.
 Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tame tarpe ir infliaciją savo prekėmis.
Nedidelės infliacijos teigiami padariniai yra:
 Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia ar padeda bent į banką.
 Valstybė vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus) turi papildomų lėšų savo išlaidoms padengti.
 Kartais išaugus infliacijai lengviau atiduoti skolas (ypač skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje).
 Krentant nacionaliniai valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis su kitų valstybių ūkiais.

Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga

Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Infliacija atsiranda dėl per didelės pinigų pasiūlos, todėl paklausos infliacija kartais apibūdinama – pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą kiekį prekių.
Remiantis pinigų kiekybine pinigų teoriją, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Pagrindinė šios teorijos propoguojama lygybė yra:

M x V=P x Q arba M x V=P x Y
kur M – pinigų pasiūla;

V – piniginio vieneto apyvartos greitis (kartais)

P – vidutinė prekės kaina;

Q – sandėrių skaičius arba bendrojo produkto kiekis;
P x Q – nominalus bendrasis nacionalinis produktas ( arba BVP ), nulemiantis pinigų paklausą;

Y – realusis nacionalinis produktas ( arba realusis BVP)

P x Y – nominalus nacionalinis produktas ( arba nominalus BVP )

Vadinasi, padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu keičiantis pinigų kiekiui, kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti, t.y. didėjant pinigų apyvartos greičiui, pinigų poveikis infliaciniams procesams sustiprėja, ir atvirkščiai.

Infliacijos priežastys bei padariniai

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi.
Infliacija atsiranda dėl:
 vartojimo augimas kuris kelia kainas
 nesubalansuotas valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas)
 valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privaloma bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją)
 importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas
 netikėtas kainų augimas kuris mažiną vartojimą
 ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, ko padarinyje didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos)
 ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina)
 ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikantis pelno tiesiog net ir nesusitarę gali pakelti kainas)
Infliacijos neigiami padariniai yra:
 Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.
 Prekiautojai tikintis, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose kainas užkelia daug aukščiau negu jos turėtu būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis.
 Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą.

Infliacijos skaičiavimo metodika Lietuvoje

Pinigų vertės pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo lygio pokyčiais. Todėl infliacijos lygiui įvertinti dažniausiai naudojami kainų indeksai. Infliacijos lygis – tai bendrojo kainų lygio santykinis pokytis per tam tikrą laikotarpį
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Dažniausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Sulyginamas kiekvienos prekės ar paslaugos kainos pokytis ir nustatoma, kokią dalį ta prekė ar paslauga sudaro vartojime. Prekių ar paslaugų, kurios sudaro didesnę dalį gyventojų išlaidų kainų pokytis sudaro didesnę įtaką infliacijai ir atvirkščiai.
Skaičiuojant prekių ir paslaugų vartojimą vykdant atranką siekiama aprėpti nuolatinius ir esančius Lietuvoje užsienio piliečius, institucinius ūkius, kurie reprezentuotu bendrą Lietuvoje esančių galutinių vartotojų vaizdą, taip pat gyvenamąją vieta reprezentuotu Lietuvos galutinių vartotojų teritorinį pasiskirstymą. Taip pat įmonės ir prekybos vietos turi reprezentuoti teritorinį ir struktūrinį Lietuvos įmonių ir prekyviečių pasiskirstymą. Atrinktos prekės turi sudaryti ne mažiau kaip 0.01 % išlaidų joms. Infliacijai skaičiuoti pasirinkta 821 vartojimo prekės ir paslaugos (669 prekės ir 152 paslaugos). Į jas neįeina lošimų ir finansinio tarpininkavimo paslaugos.
Detaliau skaičiuojamos prekės ir paslaugos pagal kurias skaičiuojama infliacija pasiskirsto taip:
 Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai – 222;
 Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai – 88;
 Drabužiai ir avalynė – 98;
 Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras – 35;
 Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra – 98;
 Sveikatos priežiūra – 58;
 Transportas – 41;
 Ryšiai – 7;
 Poilsis ir kultūra – 79;
 Švietimas – 9;
 Viešbučiai, kavinės ir restoranai – 31;
 Įvairios prekės ir paslaugos – 55.
Prekės ir paslaugos parenkamos labiausiai reprezentuojančias įsigyjamas. Jos įvertinamos mažmeninėmis (galutinio vartotojo mokamomis) kainomis atsižvelgiant į sezoninius svyravimus ir nuolaidas.

Infliacijos augimo tempai Lietuvoje:

Išvados

Ekonomikoje pinigai vaidina svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų tampa neįmanomi bet kokie sandėriai ir mainai. Pinigai gali būti natūraliai reti (kaip brangieji metalai) ar dirbtinai reti (kaip valstybės spausdinami pinigai). Šiuolaikiniai pinigai yra abstraktūs – tik žymi sutartinę vertę. Didžioji dalis konkrečios šalies pinigų neturi materialios formos – jie egzistuoja kaip buhalterinės apskaitos įrašai. Pinigai turi griežtai apibrėžtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems pinigų prasmę.

Pinigai egzistuoja ne tik grynųjų pinigų forma, pastaroji yra labai retai vartojama stambiuose sandėriuose (JAV atsiskaitymai grynaisiais pinigais tesudaro tik 1% nuo visų mokėjimų sumos). Pinigai esantys sąskaitose sudaro didžiąją dalį visos pinigų rinkos. Tačiau ir sąskaitose pinigai yra laikomi įvairiausiomis formomis. Priklausomai nuo poreikių, sąskaita gali būti naudojama kasdieniniuose mokėjimuose (čekinės sąskaitos) ir būti absoliučiai likvidi, arba naudojama turto kaupimui (terminuotos taupomosios sąskaitos) ir nešti aukštas palūkanas, kurios ne tik apsaugo pinigus nuo infliacijos, bet ir duoda pelną.

Pinigai yra nepriklausomi nuo jokių gamtos resursų (kreditiniai pinigai), todėl yra galimybė reguliuoti jų pasiūlą, o kadangi nuo pinigų priklauso dauguma ekonominių procesų, tai būtent reguliuojant pinigų srautus, reguliuojama ekonomika. Bankai yra tos institucijos, kurios operuodamos pinigais tarpininkauja tarp skolintojo ir skolininko. Bankai suderina abiejų pusių poreikius ir taip valdo pinigų cirkuliacijos procesą.
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir didskutuotina problema. Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis. Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai ( 2 – 3 % per metus ) yra net naudingi, nes tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas.

Literatūros sąrašas
1. Vytautas Vaškelaitis. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas, 2001. 433p. ISBN 9986-752-88-4;
2. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai. Pinigų politika ir jos priemonės. Vilnius :VĮ Mokslotyros institutas, 2006. 486p. ISBN 9986-795-39-7;
3. Snieška V. ir kt. Makroekonomika. Kaunas: Technologija, 2002. 635p. ISBN 9986-13-935-X;
4. Thomas Mayer., James S. Duesenberry , Robert Z. Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius: Alma littera, 1995. 429p. ISBN 9989-02-045-X;
5. www.std.lt

Leave a Comment