Finansinė rizika ir jos vertinimas

TURINYS:

1. Rizikos samprata........................3
2. Finansinė rizika .........................5
Finansinės rizikos rūšys .....................6
Rizika ir pelno norma ....... ...............11
3. Rizikos mažinimo būdai .....................12
Naudota literatūra......................141. RIZIKOS SAMPRATA
Vykstant žymiems pasikeitimams ekonomikoje , technologijose, ekologijoje, politikoje veiklos sėkmė priklauso nuo priimamų sprendimų teisingumo. Todėl galima sakyti, kad visi rinkos dalyviai, priimdami atitinkamus sprendimus, veikia rizikos sąlygomis, esant tikimybei laimėti arba pralaimėti.
Rizika įvairiuose literatūros šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. Tarptautinių žodžių žodyne pažymima, kad rizika – tai:
• ryžimamsis veikti, žinant, kad yra tam tikra tikimybė nepasiekti tikslo, arba ryžimasis nepaisyti galimų neigiamų atsitiktinių aplinkybių padarinių;
• apsisprendimas imtis tam tiikro veiksmo, priemonės arba jų nesiimti gali įtakoti tikslo nepasiekiamumą arba vilčių nepateisinamumą;
• nepasisekimo tikimybė.
Šiuose apibrėžimuose pažymima, kad rizika yra:
• susijusi su sprendimo priėmimu;
• susijusi su nuostoliais;
• susijusi su siekiamu tikslu;
• tikimybinė kategorija.
Daugelis autorių rizikos sąvoka sieja tik su nuostoliais. V. Bagdonas riziką supranta kaip galimybę patirti kokį tai negerą įvykį, grėsmę patirti nuostolį. Panašiai šią sąvoką apibrėžia ir V. Lisauskas, teigdamas, kad rizika – tai nuostolių atsiradimo tikimybė.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad rizika – tai ne tik nuostoliai. Jeigu rizika būtų susijusi tik su neigiamais reezultatais, būtų nesuvokiamas verslininko pasirengimas rizikuoti. Pažymėtina, jog kai kurie ekonomistai riziką nagrinėja kaip vieną iš pelno šaltinių, mat atlygio už riziką suvokimas didelė paskata asmeniškai rizikuoti. Nagrinėjant skirtingų autorių apibrėžimus pažymėtina, kad A. Mackevičius riziką sieja ne tik su nu

uostolių gavimo tikimybe, bet įtraukia ir dar vieną rizikos požymį – jos sąryšį su tikslu. Jis riziką apibrėžia kaip tam tikrus nuostolius, susidariusius nepasiekus užsibrėžto tikslo.
Rizika – tai sprendimų priėmimo situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamumas ir egzistuoja tikimybė jiems kisti. Taigi pabrėžiama, kad rizika yra tikimybinė kategorija bei ji susijusi su sprendimų priėmimu, sprendimų rezultatų nepastovumu. Kuo labiau kinta rezultatai, tuo didesnė rizika. Tačiau reikia pažymėti, kad visiškai išvengti rizikos neįmanoma, nes, siekiant išvengti vienos rizikingos situacijos, galima patekti į kitą ir pan. Netgi absoliutus neveikimas susietas su praleistų galimybių rizika. Rizika – tai laukiamų rezultatų nukrypimas, kurį sąlygoja aplinkos kintamumas.
Rizika egzistuoja tada, kai tikimybės, susijusios su skirtingomis pasekmėmis, gali būti įvertinamos ankstesnio periodo duomenų pagrindu. Tuo tarpu neapibrėžtumas egzistuoja tada, kaai pasekmių tikimybes tenka nustatyti subjektyviai, kadangi prognozuoti remiantis ankstesniais duomenimis yra neįmanoma.
Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą .
Verslas visada daugiau ar mažiau susijęs su galimu nepasisekimu, t.y. rizika. Todėl verslininkas neturi vengti rizikos, bet išmokti ją jausti, siekti ją sumažinti, įvertinti jos laipsnį ir neperžengti leistinų rizikos ribų.
1.1 Rizikos rū
ūšys
Potenciali rizika, kaip veiksmo, įvykio ar atsitikimo neįspėjamumas, lydima galimais nuostoliais arba nauda, gali būti įvairiai klasifikuojama. Rizikos analizę tikslinga pradėti nuo rizikos šaltinių ir priežasčių aiškinimo. Čia svarbu nustatyti, kokie rizikos šaltiniai vyrauja tam tikrame versle ir sukaupti dėmesį šios rūšies rizikos analizei.
Pagal atsiradimo šaltinį galima santykinai išskirti:
• riziką, susijusią su ūkine – ekonomine veikla (gamybinė, komercinė ir pan.);
• riziką, kurią sukelia gamtos veiksniai, pvz. stichinės nelaimės;
• riziką, kurią sukelia politiniai veiksniai (politinė).
Pagal rizikos atsiradimo priežastį tikslinga išskirti riziką, kuri yra pasekmė:
• rinkos neapibrėžtumo;
• nenusakomos ūkinės veiklos partnerių elgsenos;
• informa.cijos stokos.
Pagrindinės verslo rizikos rūšys yra: investicinė, gamybinė, komercinė ir financinė:
• gamybinė rizika atsiranda pačiame prekių gamybos procese;
• komercinė rizika yra susijusi su prekių ir paslaugų judėjimu vidaus ir užsienio rinkose, konjunktūros pokyčiais;
• finansinė rizika susijusi su valiutos kursu, palūkanų normos, akcijų kurso pokyčiais ir t.t.;
• investicinė rizika susijusi su kapitalo investavimu;
• politinė ir juridinė rizika aprėpia vyriausybės makroekonomikos ir socialinės politikos, biudžeto, mokesčių, investicijų teisinius pokyčius ir pan.
Yra ir kitokių rizikos klasifikavimo variantų. Dėl glaudžios ūkinės veiklos dalyvių sąveikos verslo rizika, pasireiškianti visose ūkinės veiklos sferose, gali persikelti į kitas ir viena rizikos rūšis peraugti į kitą. Verslo rizikai būdinga grandininė reakcija, kuri mažina ūkinės veiklos efektyvumą ir saugumą.
Bendrai, bet kurią riziką, lemia informacijos stoka arba jo
os klaidingumas. Pagal turimą informaciją, priimami ir valdymo sprendimai, nuo kurių priklauso ir rizikos pasekmės. Todėl kiekvienu atveju reikia galimus tokius atvejus analizuoti, būti pasirengusiems dirbti bet kuriomis ekonominėmis sąlygomis nuo to priklauso ir verslo sėkmė.2. Finansinė rizika
Finansinis svertas tam tikra prasme rodo finansinę riziką, kai įmonei gali pritrūkti lėšų palūkanoms už ilgalaikes paskolas sumokėti. Aukštas finansinis svertas rodo padidėjusią įmonės finansinę riziką. Dvi įmonės, turinčios vienodą gamybos apimtį, bet skirtingus finansinius svertus turės skirtingą grynojo pelno sumą.
Veiklos ir finansinę riziką apibūdina bendrasis rizikos rodiklis, kuris suprantamas kaip įmonėje susidaranti rizika, kai pritrūksta lėšų savo išlaidoms padengti bei apmokėti už naudojimąsi ilgalaikiu skolintu kapitalu. Įmonės finansinis stabilumas ir jos nemokumo rizika priklauso nuo verslo finansavimo šaltinių ir turto struktūros.

Vienas iš finansinį riziku charakterizuojančių rodikliu yra finansinio patikimumo rodiklis kuris parodo, kaip padengiamos su ilgalaikio skolinto kapitalo naudojimu susijusios išlaidos:

FU = VP / Palūkanos už ilgalaikį skolintą kapitalą,

kur vp – veiklos pelnas.

Kad įmonė laiku galėtų vykdyti savo įsipareigojimus, veiklos pelnas turėtų būti 3-4 kartus didesnis už mokamas palūkanas. Šis rodiklis parodo, kiek kartų veiklos pelnas padengia palūkanas už ilgalaikį kapitalą. Rodiklio sumažėjimas rodo padidėjimą įmonėje finansinės rizikos, kuri tiesiogiai susijusi su kapitalo sverto rodikliais. Dažniausiai žema šio rodiklio reikšmė rodo, kad įmonėje yra didelė skolinto ka

apitalo dalis. Šių dviejų rodiklių derinys priklauso nuo pramonės šakos. Jei vienoje pramonės šakoje vienokia skolinto kapitalo dalis rizikinga, kitoje gali būti visai normali. Pvz., JAV pramonėje pateikiami tokie šio rodiklio dydžiai (žr. 1 lentelę).

1 lentelė
Kapitalo struktūra ir finansinio patikimumo rodiklis JAV

Kapitalo struktūra, % Finansinio patikimumo rodiklis
Knygų leidyba 70,0 2,6
Degtinės, likerio gamyba 63,0 2,3
Kompiuterių gamyba 52,0 3,4
Moteriškų rūbų gamyba 55,0 2,5
Automobilių pardavimas 73,0 2,1
Restoranai 73,0 2,2
Auditorių paslaugos 50,0 7,6
Draudimas 71,4 4,0

Finansinė rizika bus tuo didesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinė rizika analizuojama pagal tris lygius:
l . Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar klientas mokus ir pan.);
2. Šalies (valstybės) rizika (EEB šalyse, JAV, Japonijoje, Kanadoje tokios rizikos nėra);
3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms įmonėms (pvz., Saudo Arabijos įmonė užsako pagaminti Lietuvoje trikampius langus ir duris, o vėliau atsisako pirkti gatavus gaminius).

FINANSINĖS RIZIKOS RŪŠYS
Daugelis besivystančių šalių yra jautrios staigiems valiutos kurso, palūkanų normos ir žaliavų kainų pokyčiams, kadangi daugelis jų turi dideles užsienio skolas su kintamąja palūkanų norma ir priklauso nuo būtiniausių žaliavų eksporto ir importo. Šios kainos ir toliau darys įtaką daugelio šalių mokėjimų balanso, skolos, kitiems makroekonomikos rodikliams ir ekonominiams konkrečių projektų rezultatams.
Gerai valdant rizikas galima būtų apsisaugoti nuo neigiamos tokių reiškinių įtakos. Bet tai – sudėtingas uždavinys.
Skiriamos 5 finansinės rizikos rūšys:
1. Valiutos keitimo rizika;
2. Palūkanų normos rizika;
3. Likvidumo rizika;
4. Rinkos rizika;
5. Kredito rizika.

Valiutos keitimo rizika
Valiutinę riziką galime apibrėžti kaip valiutų kursų svyravimo įtaką finansiniams ūkio subjekto rezultatams. Taigi su valiutine rizika susiduria praktiškai kiekvienas ūkio subjektas ar organizacija, kurie turi bet kokių ryšių su užsienio šalimis. Mažoje šalyje net ir ūkio subjektas, nevykdantis atsiskaitymų užsienio valiuta, netiesiogiai veikiamas užsienio kursų pokyčio, nes keičiasi verslo aplinka, pavyzdžiui, gaminamos prekės konkurencingumas palyginti su importuojama analogiška preke. Tiek eksportuotojui, tiek importuotojui reikia pasirinkti pagrindines priemones valiutinei rizikai valdyti:
1) išankstinius sandorius – valiutų forvardus;
2) apsikeitimo valiuta sandorius – valiutų svopus;
3) pasirinkimo sandorius – .valiutų opcionus.

Forvardas
Forvardas – valiutos keitimo sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti ir parduoti nurodytas valiutas ateityje pagal sandorio sudarymo dieną sutartą kursą. Kitais žodžiais tariant, forvardas -išankstinis valiutos keitimo sandoris.
Valiutos forvardai suteikia galimybę pirkti ar parduoti valiutą iš anksto. Taip apsidraudžiamą nuo neigiamos valiutų kursų įtakos. Žinant įsipareigojimą mokėti kokia nors užsienio valiuta ateityje, galima sudaryti sandorį reikiamai sumai pirkti jau dabar.

Forvardai nėra spekuliatyvūs – jie neįspėja, koks kursas bus ateityje. Jų kursai skaičiuojami tiksliai pagal formulę.
Norėdamas sudaryti forvardo sandorius, klientas turi kreiptis į banką su prašymu suteikti forvardo limitą. Kai nustatomas forvardo limitas, klientas bet kada gali kreiptis į valiutos atstovus ir iš karto sudaryti forvardo sandorį. Forvardo limitai nustatomi nemokamai ir kliento niekuo neįpareigoja. Forvardo sandori galima pratęsti. Pasikeitus atsiskaitymo su partneriais terminams, pagal atskirą susitarimą galima koreguoti (ir pavėlinti, ir paankstinti) sudaryto forvardo sandorio atsiskaitymo terminus. Dėl termino keitimo forvardo kaina gali truputį pakisti.
Svopas
Svopas, arba apsikeitimo sandoris, duoda galimybę apsikeisti valiutomis sutartam terminui. Pavyzdžiui, sandorį galima sudaryti trims mėnesiams, kai klientas bankui atiduoda dolerius ir gauna eurus. Po trijų mėnesių bankas klientui grąžina dolerius, o šis bankui – eurus. Praktiškai toks sandoris įforminamas kaip du valiutos pirkimo ir pardavimo sandoriai: paprastas – klientas parduoda dolerius už eurus ir išankstinis – po mėnesio klientas atperka dolerius už eurus. Kadangi valiutų palūkanos skiriasi, tai palūkanų skirtumas kompensuojamas įskaičiuojant jį į kainą.
Opcionas
Valiutų opcionai naudojami valiutinei rizikai valdyti. Valiutos opcionas – tai pasirinkimo sandoris, kai už tam tikrą mokestį įgyjama teisė, bet ne įsipareigojimas ateityje pirkti arba parduoti valiutą sutartu kursu. Jis leidžia pasirinkti, ar atėjus laikui pirkti valiutą sutartu kursu ar ne. Sudarytą forvardo sandorį vykdyti privalu net ir esant palankesniam rinkos kursui, o opciono atveju galima rinktis – sandorį sudaryti rinkos kaina ar anksčiau sutarta opciono vykdymo kaina.
Už opciono teisę jo pardavėjas (bankas) gauna tam tikrą mokestį, vadinamą opciono premija, kuri ir yra opciono kaina, t. y. kompensacija už pardavėjo patiriamą riziką.

.
Palūkanų normos rizika
Palūkanų kitimo rizika – tai rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal kintamąją palūkanų normą, tvarkymu, išaugs dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palūkanų normą, tvarkymu, taps nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo. Kai kurioms besivystančioms šalims iškilusių skolos tvarkymo problemų priežastys yra aukštos (realiosios) palūkanų normos. Didelė dalis užsienio paskolų (tarp jų ir trumpalaikės paskolos) yra teikiamos su kintamąja palūkanų norma. Dėl staigaus palūkanų normos augimo labai padidėja ir skolos tvarkymo išlaidos. Palūkanų normos svyravimo rizika kai kuriose šalyse bandoma mažinti daugiau skolinantis iš tarptautinių plėtros organizacijų, kurios dažniausiai teikia paskolas su fiksuotąja palūkanų norma ir sudarydamos Brady sutartis, kuriomis komercinės paskolos konvertuojamos į paskolas su fiksuotosiomis palūkanomis. Neseniai Pasaulio banko atlikta apklausa rodo, kad tik 30 proc. besivystančių šalių vyriausybių draudžia savo skolos portfelio palūkanų arba valiutos riziką taikydamos įvairias išvestines priemones .

Likvidumo rizika
Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų srautų /finansavimo.
Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis negalima įvykdyti dėl to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas aktyv.umas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų OTC (tiesiai investuotojui parduodamų akcijų) kontraktams. Tačiau likvidumo riziką gali būti sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, ji gali kisti – tai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant diversifikaciją.
Antrojo tipo (pinigų srautų /finansavimo) rizika reiškia tai, kad negalima vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius, kuriuos galima kontroliuoti nustatant limitus pinigų srautų trūkumams ir diversifikuojant.

Rinkos rizika
Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal kontrolinį indeksą. Pirmuoju atveju rizika apskaičiuojama pagal bendrojo pelno svyravimus, o antruoju – pagal nuokrypį nuo indekso.

Kredito rizika
Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis (angį. counterparty) nenori arba negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis, kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, pvz., tada, kai šalys įveda užsienio valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo įsipareigojimų.
Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti kredito riziką. Nors vertės esant rizikai (VAR, angį. value-at-risk) nustatymo metodai labiausiai tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito rizikai išmatuoti.
Kredito riziką galima suskirstyti į tam tikras grupes pagal priežastis (žr. 1 pav.):

1. pav

Kiti autoriai išskiria verslo, finansinę ir bendrą riziką. Ši klasifikacija pilniau atspindi praktikoje vykstančius procesus. Verslo rizika suprantama kaip firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Ši rizika yra veikiama tokių veiksnių kaip veiklos produkto paklausa, konkurencijos laipsnis, augimo perspektyva, firmos dydis ir jos kaštų struktūra, ekonominė bei politinė aplinka. Verslo rizika yra paveldima – tai anksčiau priimtų investicinių bei kitų valdymo sprendimų rezultatas.

2 pav. paveiksle pateikiama rizikos rūšių tarpusavio ryšio schema. Iš jo matome, kad visos trys rizikos rūšys, priklausomai nuo laiko ir grąžos. kinta sinusoidės dėsningumu. Tai mokslo įrodyta tezė. Bendras rizikos lygis priklauso nuo to, kaip kompanija valdo bei derina tarpusavyje veiklos ir finansine, riziką. Šis derinimas vadinamas bendru (kombinuotu) svertu. Šio sverto suminio rezultato padidėjimas (sumažėjimas) priklauso nuo atitinkamo grąžos ir rizikos pasikeitimo. Pagal 50 paveiksle nurodytos rizikos rūšis išskiriami it trys sverto tipai: verslo (operacinis), finansinis ir bendras (kombinuotas) svertai. Svertų įvertinimo išmanymas padeda finansų vadybininkams priimti kompanijai tinkamiausią rizikos lygį, mažiau patirti nuostolių. Iš 50 paveikslu matome, kad tarp rizikos ir grąžos yra tiesioginis ryšys, t.N. kuo didesnė rizika, tuo didesne ir grąža. Pelnas, tenkantis akcijai, yra lygus ncrizikingam akcijos pelningumui (gali būti vyriausybės obligacijos) ir rizikos priedui, kuris kompensuoja riziką.

Sverto sąvoka susijusi su stabilaus elemento buvimu veiklos kaštų ar išteklių struktūroje. Verslo svertas pasireiškia todėl, kad dalis veiklai reikalingų kaštų yra pastovūs, net jeigu veiklos apimtis labai keičiasi. Dėl to pelnas sumažėja arba padidėja neproporcingai p.ardavimų apimties pasikeitimui. Finansinis svertas pasireiškia tik tada. kai kompanijos kapitalo struktūroje yra skolintojų nuosavybe, už kurių mokamos fiksuotos normos palūkanos. Šiuo atveju pelnas, apmokėjus procentus, taip pat didėja arba mažėja sparčiau negu keičiasi pardavimų apimtis.
Kombinuotame sverte integruojasi verslo ir finansinio svertų rezultatai.
Visų rūšių svertai keičiasi tiek teigiama, tiek neigiama kryptimi.

2 pav. Verslo, finansinės ir bendrosios rizikos rūšių tarpusavio ryšio schema

Operacinis svertas priklauso nuo firmos pelno iki palūkanų ir mokesčių išskaičiavimo ir pardavimų pasikeitimų. Tai reiškia, kad net santykinai mažas pardavimų pasikeitimas gali daryti didelę įtaką bendrojo pelno apimčiai ir kartu įtakoti grynojo pelno apimtį. Finansų analitikui svarbu žinoti, kad arčiau kritinio taško pardavimų apimties pakitimų įtaka bendrajam pelnui sustiprėja. Pažymėtina, kad kuo santykinai didesnė pastovių sąnaudų dalis bendrose sąnaudose, tuo stipriau pasireiškia operacinio sverto poveikis. Tokiose kapitalui imliose šakose, kaip miško, iškasenų gavybos, mašinų gamybos ir kitose, kuriose pastovios sąnaudos yra dideles, bendrojo pelno svyravimai darosi ryškesni vos tik pradėjus tolti nuo nuostolingo taško. Rizika ir pelno norma
Rizika, susijusi su pelno norma, – tai finansinė rizika. Kaip ir bet kuri rizika, ji gali būti matematiškai išreikšta nuostolių atsiradimo fakto tikimybe, kuri remiasi statistiniais duomenimis ir gali būti apskaičiuota pakankamu tikslumu. Kad galima būtų kiekybiškai nustatyti finansinės rizikos dydį, reikia žinoti tam tikrų atskirų veiksmų pasekmes ir tų pasekmių tikimybę. Tikimybė reiškia tik galimybę pasiekti tam tikrą rezultatą. Taikant tikimybių teorijos metodus, matematinė laukiamo fakto (rodiklio) absoliutinė reikšmė dauginama iš jo pasirodymo tikimybės. Pavyzdžiui, turime dvi kapitalo investavimo galimybes, t. y. pirkti vyriausybes obligacijas ir gauti 5 tūkst. litų pajamų (tikimybė 0,9) arba pirkti bendrovės “KO” akcijas ir gauti 7 tūkst. litų pajamų (tikimybė 0,1). Taigi numatomo investuoti kapitalo laukiamų pajamų matematinė išraiška pirmuoju atveju būtų lygi 4,5 tūkst. litų (5. 0,9), o antruoju – 0,7 tūkst. litų (7. 0.1). Siekiamo rodiklio tikimybė gali būti įvertinta subjektyviais ir objektyviais metodais.

Objektyvus metodas remiasi įvykio pasirodymo dažnumu. Pavyzdžiui, jeigu kapitalo investavimo į vyriausybės obligacijas baigmė -5 tūkst. litų – įvyksta 90 kartų iš 100 galimų atvejų, tai tokių pajamų gavimo tikimybė yra 0,9 (90/100).

Subjektyvus metodas remiasi subjektyviais kriterijais bei nuomonėmis. Tai gali būti ekspertų vertinimas, finansų konsultanto nuomone, asmens praktinė patirtis ir pan. Šiuo atveju skirtingos įmonės tai pačiai finansinei situacijai gali suteikti skirtingas reikšmes ir alternatyvus pasirinkimas gali būti visiškai priešingas3. Rizikos mažinimo būdai
Praktikoje svarbu ne tik įvertinti riziką, bet ir siekti ją sumažinti. Rizikos laipsnio sumažinimas — tai rizikos tikimybės bei nuostolių apimties sumažinimas. Dažniausiai taikomi tokie projektų ar sprendimų bei visos veiklos rizikos sumažinimo būdai:
1. Rizikos paskirstymas tarp veiklos dalyvių. Dažniausiai tarpininkams perduodamos netiesioginės veiklos funkcijos, dėl kurių vykdymo jie prisiima riziką. Pavyzdžiu gali būti prekybos tarpininkams perduodamos tiekimo funkcijos.
2. Draudimas. Dėl išskirtinės reikšmės jį išskiriame į atskirą grupę. Firmai sudarius sutartį su draudimo kompanija, pastarajai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių, netekimų, pavojų. Išsivysčiusiose užsienio šalyse yra gerai išvystyta draudimo rinka, ir firmos tuo plačiai naudojasi, drausdamos turtą, išteklius, įmones, kreditus, netgi valiutinių lėšų nuvertėjimą dėl valiutų kurso svyravimų ir pan.. Dėl to sumažėja netikėti nuostoliai. Draudimo procese perskirstomos lėšos tarp draudimo fondą formuojančių dalyvių: dengiant nuostolius vienam ar keliems draudėjams, nuostoliai paskirstomi visiems draudimo operacijų dalyviams.
3. Firmose sudaromi piniginiai rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai.
4. Papildomos informacijos gavimas apie veiklos rezultatus ir sprendimų pasirinkimą.
Siekiant sumažinti juridinių ar fizinių asmenų finansinę riziką, reikėtų laikytis šių principų
1. Nereikėtų rizikuoti “dideliais” pinigais dėl santykinai mažo jų kiekio. Šiuo atveju geriau nustatyti priimtiną draudimo sumos ir draudimo premijos santykį.
2. Numatyti rizikos pasekmes ir sekti jų pakitimus. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti maksimaliai galimą nuostolio dydį bei rizikos tikimybę ir prisiimti ją, perduoti dalį rizikos kitiems arba atsisakyti per daug rizikingo projekto arba sprendimo.
3. Negalima rizikuoti labiau nei leidžia nuosavas kapitalas. Galima apskaičiuoti rizikos koeficientą (Kriz):
Kriz = Maksimaliai galima nuostolių suma / Nuosavų finansinių išteklių apimtis, įskaitant tiksliai žinomas gautinas lėšas

Rizikingų situacijų bei sprendimų tyrimai parodė, kad optimalus Kn/ yra 0,3, o pradedant koeficientu 0,7 ir daugiau, aiškėja, kad kompanija artėja j bankrotą [5,p.209],

Nustatant maksimaliai galimą nuostolių sumą, reikėtų įvertinti ir infliacijos įtaką, t.y. pinigų perkamosios galios sumažėjimą. Tarkime, kad firmos planuojami neišvengiami nuostoliai sekančiais metais bus 10 tūkst. litų, o sekančių metų infliacija numatoma 13 procentų, taigi reali nuostolių suma turėtų būti 11,3 tūkst. litų.

Finansinės rizikos mažinimo būdai yra tokie patys, kaip nurodyta anksčiau. Galima išskirti specifinius būdus, kaip antai: investicinio portfelio diversifikavimą, limitavimą ir pan. Taikant limitavimo būdą, nustatomos tam tikrai veiklai skirtos pardavimų, išlaidų, kredito ribinės sumos. Limitai gali gerokai sumažinti rizikos laipsnį, atliekant įvairias finansines operacijas, pavyzdžiui, išduodant bankams paskolas, sudarant overdrafto sutartį ir pan.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Lisauskas V. Finansinių ataskaitų rizika. – Kaunas: Technologija, 1999.

2. Vasiliauskas A. Strateginis valdymas – Kaunas: Technologija, 2004.
3. Finansų analizė E.Buškevičiūtė, I.Mačerinskienė Kaunas, 2002m
4. Rizika R.Urniežius Vilnius, 2001m
5. www.fmmc.lt
6. www.tbic.lt

Leave a Comment