Elektroninės atsiskaitymų ir pranešimų sistemos

Siekiant iki galo suvokti elektroninių atsiskaitymų esmę bei pagrindinius procedūros bruožus, yra būtina jau pačioje šio skyriaus pradžioje nors trumpai panagrinėti atsiskaitymų santykius apskritai.

Visų pirma, būtina nustatyti sąvokų “mokėjimas” ir “atsiskaitymas”

reikšmes. Literatūroje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau nereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Atsiskaitymas plačiąja prasme papildo mokėjimą, kadangi mokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų, o būtent atsiskaitymas pinigais. Neretai mokėjimo sąvoka yra dar labiau susiaurinama iki sąvokos “atsiskaitymas grynaisiais pinigais”.

Teisiškai mokėjimą galima apibrėžti kaip piniginio įsipareigojimo vykdymą, bent jau taip jį apibrėžia kai kurių valstybių (pvz., Italijos,

Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos) civiliniai kodeksai1. Atsiskaitymo sąvoką pateikia Blaksono teisės žodynas (angl. Black’ Sale of Goods Act Law

Dictionary): “atsiskaitymas (angl. settlement, atitinka bendrosios lietuvių kalbos žodį – atsiskaitymas, kaip pilnutinis tarpusavio prievolių, įsipareigojimų įvykdymas) yra pažado ar sutarties įvykdymas”. Siauresne, teisine prasme, atsiskaitymas yra apibrėžiamas kaip pareigos, pažado ar įsipareigojimo kreditoriui vykdymas, perduodant jam pinigus ar kitas vertybes, kartu skolininkui pasiūlius, o kreditoriui sutikus juos priimti, taip pilnai ar dalinai padengiant įsiskolinimą ar patenkinant įsipareigojimą.

Siekiant apibrėžtumo ir aiškumo, toliau šiame vadovėlyje terminas “atsiskaitymai” bus naudojamas siauresne prasme – kaip atsiskaitymas pinigais. Būtent taip sąvoką “atsiskaitymai” naudoja Lietuvos įstatymų leidėjai. LR Civilinio kodekso XLVII skyriaus “Atsiskaitymai” 6.930

straipsnis nustato: “Atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones.” Minint skirtumus tarp sąvokų reikia pabrėžti, kad “atsiskaitymai” suponuoja tam tikro įsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra “mokėjimo” sąvokos būtinas elementas (pvz., pinigų pervedimas į kito asmens sąskaitą be prievolės tai padaryti, pvz., dovanojimo sutartis, yra mokėjimas, bet šiuo atveju negali būti atsiskaitymu).

Šis elementas yra pagrindinis bandant išskirti sąvokų skirtumus. Taigi, šiuo požiūriu atsiskaitymų sąvoka apima platesnį santykių ratą nei mokėjimo sąvoka, vadinasi savo apimtimi yra platesnė už pastarąją (kiekvienas atsiskaitymas yra mokėjimas, bet ne kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas).

II. Elektroninių pranešimų ir atskaitymų sistemoS

Elektroninė pranešimų ir atskaitymų sistema (ELAS) – elektroninis mokėjimo dokumentas, suteikiantis galimybę daugelį sąskaitų arba sąskaitų –

pranešimų sujungti į vieną bendrą mokėjimo dokumentą ir leidžiantis visas suintegruotas sąskaitas apmokėti vienu veiksmu. Tai labai patogu ir naudinga mokesčių mokėtojams. Elektroninė atsiskaitymų sistema skirta gyventojams per Internetą atsiskaityti už paslaugų teikėjų suteiktas paslaugas (energetines, komunalines, telekomunikacijų, kabelinės televizijos, už buto apsaugą, už vaikų darželių lankymą ir kt.) bei sumokėti kitus valstybės reglamentuotus mokesčius. Elektroninių dokumentų forma atitinka dabar egzistuojančius mokėjimo dokumentus („Atsiskaitymo knygelę“, formą f.4 ir kitus) ir atsiskaitymo tvarka savo technologija nesiskiria nuo įprastinės, bet yra patogesnė ir turi savo privalumų.

Veikiančias elektronines bankų sistemas galima grupuoti į:

➢ bankų pranešimų sistemas;

➢ atsiskaitymų sistemas.

Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad pirmosios atlieka tik operatyvinį bankų dokumentų persiuntimą ir saugojimą, o mokėjimų reguliavimas priklauso bankams dalyviams. Atsiskaitymų sistemos tiesiogiai susijusios su tarpusavio reikalavimų ir sistemos narių įsipareigojimų vykdymu. Pirmajai grupei priklauso tokios sistemos: SWIFT (Society for Wordwide Interbank

Financial Telekomunication) ir BANKWIRE, antrajai – BACS (Bankers Automate

Clearing Servines), CHIPS (Clearing Hause Interbank Payment Sistems) ir

CHAPS (Clearings Haouse Automate Paymed Sistem).

Elektroninės sistemos taip pat skirstomos pagal šalių, dalyvaujančių pervedimuose ir atskaitymuose, skaičių: SWIF organizuoja bankinių pranešimų persiuntimą dvišaliu pagrindu, t.y. tarp dviejų dalyvių, kai tuo tarpu

BACS, CHIPS IR CHAPS reguliuoja mokėjimo įsipareigojimus daugiašaliu pagrindu.

Atsiskaitymai Elektroninėmis priemonėmis atliekami tiesiogiai tarp bankų arba tarpininkaujant automatizuotiems kliringo namams. Kliringo namai

– tai tarpbankinė lėšų pervedimo ir priešpriešinių mokėjimų padengimo modeliniu ar kitokiu ryšiu sistema. Šiandien automatizuoti kliringo namai yra pačiame verslo pasaulio centre, kur suplaukia mokėjimai, vyksta atskaitymai, iš kur jie greitai paskirstomi pagal paskirtį.

Lietuvoje pastarųjų vaidmenį atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.

III. Kokius privalumus suteikia Elektroninė atskaitymų ir praneŠimų sistemaI.

Elektroninės komercijos keliami poreikiai. Sparti elektroninės komercijos plėtra ir augimas natūraliai sąlygojo modernių, online aplinkai pritaikytų atsiskaitymo, mokėjimo sistemų atsiradimą. Itin svarbu tai, kad technologijų tobulėjimo pasėkoje ne tik eksponentiškai išaugo perduodamos informacijos kiekis, tačiau pakito pačios informacijos prigimtis – ji pati savaime, tapo ekonominę vertę turinčiu objektu.

Sparti elektroninės komercijos plėtra taip pat reiškia ir tai, kad novatoriškos mokėjimo sistemos tampa būtinos ne tik tradiciškai suprantamai prekybai, nors ir atliekamai elektroniniame režime. Jų poreikį padiktavo naujieji reklamavimo, informacijos suteikimo naudotojams bruožai ir metodai, tokie kaip mokėjimas už tam tikro tinklalapio peržiūrą, klausimyno užpildymą ar įgijimą priėjimo prie tam tikros informacijos, duomenų bazių ir pan. Vartotojų siekis ir noras saugiai ir patikimai atsiskaityti internete prisidėjo prie to, kad online aplinkoje vis mažėja tokių tradicinių mokėjimo priemonių, kaip mokėjimo kortelės, panaudojimas.

Mokėjimo kortelių panaudojimas sąlyginai nesaugiuose interneto paslaugų teikėjų serveriuose, neišvengimai išprovokavo riziką, susijusią su neteisėtu informacijos, kurią naudotojas pateikia produkto pardavėjui (naudotojo vardas, pavardė, kortelės tipas, numeris ir pan.), panaudojimu, todėl interneto naudotojai vis rečiau pasitiki šiuo mokėjimo instrumentu.

Atsižvelgiant į šiuos tradicinių mokėjimo priemonių trūkumus, jau ne pirmi metai kuriamos įvairios alternatyvios, specialiai atviriesiems tinklams pritaikyti mokėjimo ir atsiskaitymo metodai.

Tokios modernios sistemos, pradedant “protingųjų kortelių” (ang. smartcard) sistemomis, kurios pagrįstos vertės išsaugojimu, įrašymu multifunkcionalinės kortelės luste, baigiant atsiskaitymo sistemomis, pagrįstomis vertės išsaugojimu programinėje įrangoje, instaliuotoje į kompiuterį ar adekvačiame įrenginyje.

Vis dėlto, nei viena iš šių sistemų neįgavo visuotinio, universalaus pritaikomumo. Be to, dėl įvairių tokių sistemų nesuderinamumo, tiek vartotojai, tiek ir verslo subjektai yra priversti patys pasirinkti, kuriomis ir keliomis technologijomis naudotis.

Žvelgiant istoriškai, modernių mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų nesuderinamumas buvo viena iš tradicinių mokėjimo kortelių paplitimo priežasčių – bent pradiniame elektroninės komercijos plėtros etape patogumas, suderinamumas ir universalumas nusvėrė saugumo ir efektyvumo interesus.

Įdomu tai, kad elektroninių atsiskaitymų sritis – nuolatinių eksperimentų, bandymų ir mėginimų sritis. Ko gero visos šiuo metu praktinį pritaikomumą įgavusios mokėjimo sistemos kadaise gimė būtent tokių eksperimentų pasėkoje. Toli gražu ne visos sistemos buvo iš karto pripažintos ir pritaikytos elektroninės komercijos santykiuose. Kai kurios iš mokėjimo sistemų, tokios kaip Cybercash, tokių bandymų keliu reguliariai atsinaujina, tobulinamos, tokiu būdu efektyviai ir lanksčiai prisiderindamos prie rinkos poreikių. Todėl atrodo, kad rinka vis dar nuolatinio kitimo, raidos būsenoje, o komerciniai barjerai stabdo tokių sistemų plėtotę, siekiant suderinti didelę naujai sukurtų mokėjimo sistemų įvairovę, buvo įdiegti standartiniai protokolai, įgalinantys apeiti komercinius sunkumus.

Akivaizdu, kad ekonominiai klausimai užgožia teisines problemas, nors

Europos Sąjungoje galima pastebėti besiformuojančius elektroninių pinigų reguliavimo teisinius kontūrus. Vis dėlto, kiti klausimai, tokie kaip skirtingas reguliavimas, priklausomai nuo pinigų ar mokėjimo instrumento išleidėjo teisinio statuso – ar tai bankas, kita finansinė institucija, ar komercinė įmonė, taikomas sutartinėms sąlygoms ir terminams, atrodo, lieka nepakankamai pastebėti.

Dauguma banko tiekiamų paslaugų yra tiesiogiai susijusios su telekomunikacijos priemonių naudojimu. Be minėtų priemonių neapsieina šios banko paslaugos:

➢ Atsiskaitymai negrynaisiais;

➢ Bendradarbiavimas “bankas-klientas”;

➢ Tarpbankinis bendradarbiavimas;

➢ Tarptautinis klientų bendradarbiavimas, besinaudojantis SWIFT

(SWIFT’as –

pasaulinė tarpbankinė telekomunikacinių finansinių pranešimų sąjunga (sistema)) ir kitomis elektroninėmis sistemomis;

➢ Mokesčių mokėtojui suteikiama galimybė atsiskaityti už paslaugų teikėjų suteiktas paslaugas bei sumokėti kitus mokesčius bet kuriuo paros metu esant namuose ar darbo vietoje, kitame mieste ar net kitoje šalyje;

➢ Sutaupomas laikas, kadangi nereikia lankytis mokesčių surinkimo vietose ir stovėti eilėse, nereikia turėti grynųjų pinigų;

➢ Naujoje sistemoje patalpinta visa informacija apie reikiamus sumokėti už suteiktas paslaugas mokesčius, jų tarifai, paskutiniai, pagal kuriuos sumokėta, skaitiklių rodmenys, paslaugų tipai, paslaugų teikėjų sąrašai, įmokų kodai ir kt.;

➢ Galima peržiūrėti visus savo už energetines, ryšių ir komunalines paslaugas sumokėtus mokesčius, įtrauktus į elektroninę duomenų bazę, pradedant 1994

m. lapkričio mėn.;

➢ Galima sumokėti už kelis butus, net esančius kituose miestuose.

Bankai dažniausiai pranešimus ir atsiskaitymus siunčia SWIFT’o tinklu, nors kartais dar naudojamas ir senesnis būdas – telegrafas, teleksas. Pastarųjų naudojimą nulemia kai kurių bankų neprisijungimas prie SWIFT’o sistemos, be to, kartasi paprasčiausiai siųsti pranešimą telegrafu ar teleksu. Vis dėlto

SWIFT’o sistema yra patogesnė negu telegrafas ar teleksas.

SWIFT’o sistema turi ir kitų pranašumų – ji visiškai paruošta tarptautiniam tarpbankiniam bendradarbiavimui visais esminiais banko operacijų aspektais.

SWIFT’o istorija siekia šešiasdešimtuosius metus, kada spartų bankininkystės augimą pradėjo stabdyti popierinės apskaitos sistemos ribotumas: operacijų kainų kilimas, lėtas rankų darbo procesas.

Nuo to laiko sparčiai išaugo SWIFT’o sistemos paklausa: per vieną dieną tinklu persiunčiama daugiau kaip milijonas pranešimų. Pagrindiniai tinklo vartotojai yra bankai, tačiau tokios finansų organizacijos kaip dilerių firmos, brokerių kontoros, civilinių aktų registravimo agentūros, depozitoriumai, brokerių kontoros, fondų ir akcijų biržos, reprezentaciniai biurai, investicijų bendrovės bei institucijos ir daugelis kitų organizacijų taip pat yra šio tinko vartotojai.

SWIFT’o nariu gali tapti kiekvienas bankas, pagal nacionalinius įstatymus turintis teisę vykdyti tarptautines bankines operacijas. Narystė

SWIFT’e leidžia užmegzti platesnius ir intensyvesnius finansinius bei ekonominius ryšius, sudarant normalias sąlygas užsienio investicijoms šalyje funkcionuoti.

Savo ruožtu kaip telekomunikacijos priemonės naudojama:

➢ bendrojo naudojimo telegrafo ryšys;

➢ bendrojo naudojimo telefonų tinklas;

➢ išskirtinis telefonų tinklas;

➢ išskirtinis telefonų tinklas;

➢ teleksas;

➢ faksimilinis ryšys (faksas);

➢ kiti duomenų perdavimo tinklai.

Nuo 1986 metų pradėjo sparčiai plėtotis pranešimų apdorojimo sistemos

(PAS), dar vadinamos elektroninio pašto sistemomis. PAS atsiradimui įtakos turėjo ryšių, kuriame nereikalingas tiesioginis kontaktas tarp siuntėjo ir gavėjo, vystymasis. Tai ypač svarbu siunčiant pranešimus dideliais atstumais ir esant laiko skirtumui. Vartotojas, turėdamas elektroninio pašto dėžutę ir norėdamas gauti pranešimą, gali nesinaudoti internetinio pašto programomis visą laiką, kaip to reikalauja dialoginės ryšių sistemos, o gali perskaityti atsiųstus pranešimus jam patogiu laiku.

Elektroninis paštas suteikia galimybę bankams, firmoms ir jų filialams keistis operatyviais pranešimais bei oficialiais dokumentais. Tai svarbiausiais bet kurios įmonės dokumentų apdorojimo būdas.

Elektroninio pašto privalumai:

➢ greitis, perduodamų pranešimų patikimumas ir saugumas;

➢ pranešimų apie tai, kad žinutė nusiųsta ir adresato perskaityta, gavimas;

➢ galimybė siųsti bet kokio tipo pranešimus (tekstai, grafikai ir t.t.);

➢ galimybė perduoti informaciją ir kitokiais būdais, pavyzdžiui, pranešimą, siųstą elektroniniu paštu, adresatas gali gauti faksu arba teleksu.

Naudojantis elektroninio pašto sistemas, reikalingas modemas ir speciali programinė įranga. Perduodant pranešimus naudojami tiek bendrojo, tiek išskirtinio ryšio kompiuterių kanalai.

Naudojant atitinkamą techninę ir programinę įrangą, galima sukurti specializuotus telekomunikacijų tinklus. Specialios keitimosi informacija formos padeda efektyviau naudoti tinklą, lyginant su bendrojo naudojimo režimu.

Specializuotiems telekomunikacijų tinklams priskiriamos tarpbankinės elektroninių pranešimų mokėjimo sistemos.

IV. Kas ir kaip gali tapti Elektroninės atskaitymų IR PRANEŠIMŲ

sistemos abonentu

Naujos sistemos abonentu gali tapti kiekvienas mokesčių mokėtojas, turintis:

1) atsiskaitomąją sąskaitą ar mokėjimo kortelę (Visa, Visa Electron,

Maestro,

Eurocard/MASTERCARD ir kt.) pvz.viename iš šių bankų (gali būti ir kt.):

▪ banke „Snoras“,

▪ banke „NORD/LB Lietuva“,

▪ banke „Hansabankas“,

▪ Medicinos banke,

▪ „Sampo“ banke.

2) atsiskaitomąją sąskaitą viename iš bankų, (gali būti ir kt.):

▪ Šiaulių banko Vilniaus filiale,

▪ Ūkio banke,

▪ „Parex“ banke

3) mokėjimo kortelę (Visa, Visa Electron, Maestro,

Eurocard/Mastercard), bet kuriame banke iš šių bankų ir kt.

Mokėtojas turi sudaryti sutartį (sutarties pavyzdys. Priedas Nr.5)

kurią pasirašydamas, jis gauna mokėtojo identifikavimo parašą, o pats bendrovei ir bankui suteikia teisę nuo jo nurodytos mokėjimo kortelės ar atsiskaitomosios sąskaitos banke atlikti vienkartinį lėšų nurašymą pagal

Internete mokėtojo pateiktą ir identifikavimo parašu patvirtintą mokėjimų sumą.

Sutarties pasirašymui reikia su savimi turėti: pasą, banko mokėjimo kortelę arba sutartį su banku dėl atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo, mokėtojų kodus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojas nori atsiskaityti su paslaugų teikėjais.

V. Kaip naudotis Elektronine atskaitymų IR PRANEŠIMŲ sistema

Mokesčių mokėtojas, įmonės tinklalapyje spustelėjęs mygtuką

„Elektroninė atskaitymų ir pranešimų sistema“, prisijungia prie Elektroninės atskaitymų ir pranešimų sistemos (ELAS) ir ekrane parodomas vartotojo prisistatymo langas, skirtas tiek mokesčių mokėtojams, sudariusiems sutartis (registruoti ELAS vartotojai), tiek ir mokesčių mokėtojams, dar nesudariusiems minėtų sutarčių (lankytojai svečio teisėmis). Lankytojai svečio teisėmis, spustelėję jiems skirtą mygtuką „Lankytojas svečio teisėmis“, patenka į ELAS dalį, kurioje galima peržiūrėti savo mokėjimų archyvą arba išbandyti mokėjimo už paslaugas procesą demonstraciniame režime. Registruoti ELAS vartotojai šiuo mygtuku taip pat gali naudotis.

Registruoti ELAS vartotojai, įvedę mokėtojo identifikavimo parašą ir spustelėję jiems skirtą mygtuką „Registruotas ELAS vartotojas“, patenka į

ELAS dalį, kurioje jie gali sumokėti už pasirinktas paslaugas arba peržiūrėti savo mokėjimų archyvą.

Lankytojai svečio teisėmis šiuo mygtuku negali naudotis. Kiekviename ekrano lange, spustelėjus mygtuką „Pagalba”, galima gauti išsamią instrukciją.

Realus mokėjimas įvykdomas tik registruoto vartotojo ELAS dalyje ir tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas, patekęs į ekrano langą „Mokėjimo patvirtinimas“, nuspaudžia mygtuką su nurodyta mokėjimo suma.

Mokesčių mokėtojui (pagal susitarimą) teikia atspausdintus mokėjimų duomenis (pranešimus), o bankas teikia ataskaitas apie paslaugų apmokėjimą.

Mokėti, naudojantis Elektronine atsiskaitymų sistema, yra saugu, nes duomenų įvedimui naudojamas SSL protokolas (užšifruotas duomenų perdavimo būdas) ir mokėtojas įvestus duomenis patvirtina savo unikaliu identifikavimo parašu. Atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis saugumui, kokybei ir operatyvumui užtikrinti sukurta speciali banko kortelių autorizavimo sistema.

Dauguma elektroninės bankininkystės sistemų jungia visų anksčiau išvardytų lygių įvairias kombinacijas.

Pirmojo lygio sistemos apibrėžiamos, kaip suteikiančios priėjimą prie viešai pateikiamos informacijos, kaip nekonfidencialaus elektroninio pašto sistemos. Pavyzdžiui, techniniai pasiūlymai banko internetinio tinklalapio administratoriui.

Antrojo lygio sistemos funkcionuoja interaktyviosios informacijos perdavimo būdu. Taip į banką gali būti perduodama konfidenciali informacija, dokumentai, duomenų kartotekos.

Trečiojo lygio sistemos – tai aukščiausiojo lygio funkcinių galimybių sistemos. Naudojantis tokiomis sistemomis pateikiamos ir apmokamos sąskaitos, atidaromi akredityvai, gaunamos bankų garantijos ir paskolos, suteikiamos kitos bankinės paslaugos.

Telebankas – tai modernus, patogus ir patikimas būdas tvarkyti sąskaitas, gauti informaciją iš banko ir atlikti operacijas savo darbo vietoje.

Telebanko klientai bet kuriuo metu gali perduoti i banką:

o vietinius mokėjimo pavedimus (priedas Nr.1);

o tarptautinius mokėjimo pavedimus (priedas Nr.2);

o prašymus pirkti ir parduoti valiutą (priedas Nr.3);

o įmokos ir mokesčiai (priedas Nr.4);

o prašymus išleisti banko čekį;

o prašymus parduoti arba pakeisti banko garantiją;

o prašymus išleisti arba pakeisti dokumentinį akredityvą;

o prašymus išleisti laidavimo raštą muitinei;

Telebanko klientai gali susisiekti su bankų ir sužinoti: sąskaitų išrašų informaciją;

pinigų likučius sąskaitose; oficialius Lietuvos banko valiutų kursus; banko valiutų pirkimo-pardavimo kursus; banke įregistruotų debeto pavedimų ir inkasavimo pavedimų sąrašus; banko pranešimus ir informaciją klientams.

Gana populiari Vakaruose atsiskaitymo priemonė – elektroniniai čekiai.

Galima išskirti visiškos ir dalinės elektronizacijos čekius. Elektroninius čekius labai paprasta ir patogu naudoti, nes jie sumodeliuoti labai panašiai kaip popieriniai čekiai. Elektroniniai čekiai, palyginti su popieriniais, turi neabejotinų privalumų. Mokėjimų popieriniais ir elektroniniais čekiais procedūra yra tokia pati. Popierinio čekio pavyzdys, priedas Nr.6.

Elektroniniai čekiai išduodami iš tos pačios sąskaitos kaip ir popieriniai čekiai, tikintis, kad ateityje daugelis firmų pratęs naudojimąsi elektroniniais čekiais, kaip ir popieriniais, iš tos pačios čekinės sąskaitos. Apsauginiai požymiai suteikia elektroninių čekių naudotojams daugiau saugumo, nes juos sunku padirbti, kai tuo tarpu popieriniai čekiai dažnai klastojami. Elektroniniai čekiai leidžia verslo subjektams atlikti mokėjimo sandorius tiesai su klientais ir teikėjais.

Sandorio dalyviai bendrai kontroliuoja, už ką ir kaip mokėti, kur pravesti lėšas ar kada priimti mokėjimą.

Elektroniniai čekiai suteikia didesnį informacijos srautų lankstumą, daugiau informacijos, kadangi jie patalpinami elektroniniame faile, kuriame gali būti pageidaujam informacija apie mokėtoją, gavėją, specifikuoti duomenys apie sandorį. Ši informacija yra reikšminga mokėjimams. Taigi elektroniniai čekiai siūlo greitį, kaštų efektyvumą ir patikimumą šiuolaikinėse elektroninių mokėjimų sistemose.

Dalinės elektronizacijos čekius galima dar skirstyti i internetinius ir telefoninius/faksinius. Internetiniai čekiai numato čekinės sąskaitos informacijos įvedimą iš popierinio čekio į saugią internetinio mokėjimo formą. Kai kuriais atvejais informacija yra įvedama tik vieną kartą, o kai vartotojai pageidauja apmokėti čekiu, tuomet jie naudoja tik slaptažodžio ir PIN (asmeninio identifikavimo numeris) derinį, kuris yra susietas su jų sąskaitos informacija. Kitais atvejais vartotojai kiekvieną kartą turi įvesti informaciją iš čekio.

vI. Lietuvos bendrovių sukurtos elektroninių PRANEŠIMŲ IR atskaitymų sistemos

Įdomu pastebėti, kad Lietuva nelieka globalių elektroninės komercijos procesų nuošalyje. Šia prasme paminėtina UAB “Penki kontinentai“, kuri sukūrė ir įdiegė naujos kartos kortelių autorizavimo internetu sistemą. Ši sistema vadinama VAM – (Virtualus autorizacijos modulis), iš esmės laikytina specialiuoju mokėjimų serveriu.

Trumpai sistemos veikimo principą galima paaiškinti taip: pirkėjas nurodo internete savo kortelės duomenis, kurie siunčiami į VAM serverį užkuoduotu pavidalu. VAM serveris paverčia tuos duomenis suprantamais banko sistemai ir siunčia juos į banką ne per internetą, o per specialų – X.25

tinklą. Visame pasaulyje X.25 tinklai naudojami finansinių institucijų duomenims perduoti ir yra itin patikimi, jų saugumas netgi neaptarinėjamas.

Po to, kai banko sistema gauna duomenis, atliekama kortelės autorizacija taip pat, kaip ir iš bet kurios realios parduotuvės mokėjimo terminalo.

Kortelių autorizacija trunka kelias sekundes. Tada pirkėjas gauna autorizacijos patvirtinimą. Pinigai iš pirkėjų kortelių sąskaitų pervedami į pardavėjo banko sąskaitą taip pat, kaip tai vykdoma autorizuojant korteles naudojant įprastus mokėjimo terminalus parduotuvėse. VAM serverio kortelių autorizacijos procesas analogiškas autorizacijai iš įprastų mokėjimo terminalų dėl to, kad visose prekybos vietose magnetinių banko mokėjimo kortelių terminaluose veikia

„Penkių kontinentų“ sukurtos programos.

Stambiems mokėjimams, atliekamiems tarp verslo partnerių, labiausiai tinka “finansinis EDI” – kombinacija iš Electronic Funds Transfers (EFT) ir

EDI. Finansinį EDI sudaro du esminiai komponentai: (a) elektroninis mokėjimas lėšų, adresuotų pardavėjo bankui; (b) elektroninis I, susijusios su mokėjimu, perdavimas. Pirkėjas gali perduoti šią I (remittance I)

elektroniniu būdu, kombinacijoje su mokėjimo pavedimu tokiu būdu, kad I

perduodama per lėšų pervedimo sistemą pardavėjo bankui; arba pirkėjas gali perduoti šią I (remittance I) atskirai, arba tiesiogiai pardavėjui, arba iš pirkėjo per trečiąją šalį – tarpininką.

Visgi, praktikoje ši sistema funkcionuoja kiek kitaip – paprastai EDI

transakcijos vyksta tokia pačia tvarka, kaip ir ne elektroniniai sandoriai:

pardavėjas pateikia prekes kreditan, siunčia tradiciniu būdu sąskaitas, o jas pirkėjas apmoka čekiu arba mokėjimo pavedimu. Aišku, finansinės EDI

paradigma gali būti naudinga, kai šalys yra beveik nežinomos viena kitai.

EFT apima elektroninį lėšų judėjimą iš vienos sąskaitos į kitą pagal elektronines mokėjimo instrukcijas. Bendrai, egzistuoja du elektroninių lėšų pervedimo būdai: (a) kreditiniai pervedimai; (b) debitiniai pervedimai. JAV egzistuoja įvairios elektroninių lėšų pervedimo sistemos.

Ko gero pati populiariausia: Automated Clearing House (ACH), nacionalinė elektroninių mokėjimų ir atsiskaitymų sistema, naudojama tūkstančių finansinių institucijų ir milijonų vartotojų, korporacijų ir pan. Tai pagrindinė sistema vartotojų debitiniams pervedimams. Federalinis rezervo bankas aptarnauja Fedwire. 12 New Yorko bankų, sudarančių Niu Jorko

Kliringo Namų Asociaciją valdo Clearing House Interbank

Payment System (CHIPS), kuri pagrinde naudojama tarptautiniams bankiniams pervedimams. Galiausiai – Society for Worldwide Interbank Financial

Telecommunications (SWIFT), pranešimų sistema, operuojama konsorciumo, www.5ci.lt. Ši sistema jau veikia www.lietuvosdraudimas.lt tinklapyje. Čia galima įsigyti per internetą transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo polisą. Taip pat jau sukurta draudimo pasaugų apmokėjimo per internetą sistema „Sampo Lietuva” susidedančio iš maždaug 1 700 bankų, esančių daugiau nei 80 valstybių. SWIFT – komunikacinė sistema, kuri skatina mokėjimo pavedimų cirkuliaciją tarp jos narių – bankų. Tačiau ji labai skiriasi nuo kitų lėšų perdavimo sistemų. Tai nėra atsiskaitymų sistema: po to, kai mokėjimo pavedimai nusiunčiami nariui-bankui, atsiskaitymai jau vykdomi Fedwire, CHIPS ir kitų sistemų pagalba.

VII. Apgaulė ir sukčiavimas

Galimas elektroninių pinigų padirbinėjimas ir technologinių klaidų galimybė taip pat sukelia susirūpinimą dėl sistemų funkcionavimo ir grėsmę vartotojų pasitikėjimui tokiomis mokėjimo sistemomis. Padirbtų elektroninių pinigų atveju tų elektroninių pinigų leidėjui gali tekti patenkinti nepagrįstus reikalavimus, kad savo ruožtu gali itin pakenkti tokios institucijos finansiniam stabilumui.

Kitas rūpestis susijęs su tuo, kad jeigu pasirodo, kad vienas elektroninių pinigų produktas nėra patikimas, tai gali pakirsti vartotojų pasitikėjimą elektroniniais pinigais ir elektroniniais atsiskaitymais apskritai.

Naudojamų sistemų ir technologijų įtaka galimybei nustatyti, aptikti saugumo pažeidimus yra gana žymi. Pavyzdžiui, apgaulės atvejus žymiai lengviau nustatyti identifikuoti sistemose, išsaugojančiose kliento sąskaitos debito/kredito įrašus kiekvieną kartą, kai yra “pakraunami”

pinigai ir kiekvieną kartą, kai yra atliekamas mokėjimas.

Vis dėlto, kai vertė gali būti tiesiogiai perleista tarp šalių, į tokius santykius neįtraukiant išleidėjo, kaip tai atsitinka Mondex sistemos atžvilgiu, sandoris nėra įrašomas. Tokiose sistemose būtų neįmanoma patikrinti ir įvertinti visų sandorių, tokiu būdu tampant žymiai sudėtingiau nustatyti padirbimo šaltinį ir suklastotą elektroninę vertę.

Panašiai, sistemos, kurios sulieja sandorio duomenis, taip pat išlaiko ir išsaugo nepilnus “audito pėdsakus” (ang. audit trails). Mokėjimo schemos, įgalinančios tikrinti elektroninės vertės judėjimą audito pėdsakų pagalba ir kurios renka duomenis, kurių pagalba sukuriami naudotojų profiliai, įgalinantys sekti vartotojo naudojimo, pirkimo ir pan. įgūdžius, gali užfiksuoti nenormalų ar neįprastą elektroninės vertės panaudojimą gerokai greičiau, ir operatyviai imtis priemonių, būtinų pažeidimo išvengimui.

Mokėjimo sistemos, kurios vartotojams suteikia galimybę peržiūrėti ir patikrinti 5 ar 10 sandorių, užtikrina pakankamą saugumo laipsnį, nes tokiu būdu vartotojai įgyja galimybę patikrinti sudaromus sandorius ir todėl nedelsiant pranešti elektroninių pinigų išleidėjui apie gręsiantį pažeidimo pavojų.

Audito pėdsakai elektroninių pinigų išleidėjui suteikia galimybę apspręsti apmokėtinos elektroninės vertės kiekį sistemoje, ir ją palyginti su elektronine verte, kuri buvo parduota ir išpirkta. Vis dėlto, išsamių “audito pėdsakų” išsaugojimas reikalauja didelių duomenų bazių laikymo, o tai susiję su papildomomis išlaidomis.

Be to, jeigu tokie reikalavimai būtų privalomi, jie užkirstų kelią anonimiškų elektroninių pinigų sistemų funkcionavimui ES rinkoje. Tai didžiąja dalimi priklausytų nuo informacijos, būtinos sandorio identifikavimui; pvz., Proton sistemos atveju duomenų tvarkytojas žino tik mokėjimo kortelės numerį, o kortelės turėtojo duomenis saugo ją išdavusi finansinė institucija. Galiausiai, visi elektroninių pinigų leidėjai privalo pastoviai atnaujinti, modernizuoti savo technologijas, siekiant užkirsti kelią apgaulei.

Viii. elektroninių pranešimų ir atskaitymų saugumas

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų mokėjimo sistemų aprašymo, saugumas yra ko gero didžiausias iššūkis visoms novatoriškoms elektroninėms atsiskaitymo priemonėms. Saugumas neatsiejamas nuo sandorio šalių autentifikacijos ir jų tapatybės susiejimo su konkrečiu pranešimu, o tai savo ruožtu susiję su enkripcija (asimetrine ir simetrine) ir kitais duomenų bei informacijos užkodavimo būdais.

LITERATŪRA

1. Vytautas Vaškelaitis. Piniginai atsiskaitymai. Teorija ir praktika.

Vilnius, Eugrimas 2001 m.

2. Olga Buckiūnienė. Finansai. Ciklonas, 2002 m.

3. Internetinis puslapis: www.epay.lt

4. Internetinis puslapis: www.infocom.lt

5. Internetinis puslapis: www.5ci.lt