Menas ir būtis Heidegerio meno filosofijoje
Heidegeris (1889-1976) meno filosofijoje atspindi 20a. Rytų ir Vakarų mąstymo principų susiliejimą. Jis išskiria ne tik intelektualinį mąstymą, mįslingumą, teorinių konstrukcijų sudėtingumą, bet ir fundamentalių fil. istorijos tekstų, l-ros ir dailės paminklų pažinimu bei originalia interpretacija. Jis perėmė ir transformavo Kierkegardo ir Nyčės idėjas. Parašė: “Būtis ir laikas”, kur tikslas – naujos sistemingos ontologiškai orientuotos fil. konstravimas. Centre ne tiek žmogus, kiek būties ontologija, kuri lieka klaidinga, jei neišsiaiškinama būties prasmė. Būtis skleidžiasi per žmogų kaip būtybę. Prriešina tikrą ir netikrą būtį. Klaidinga – bloga gyvenimiška asmenybės orientaciją, kuri krypsta į išorės vertybes ir virsta susvetimėjusiu subjektu, praradusiu individualumą, atsakomybę. Tikroji – savos egzistencijos laikinumo suvokimas, padedantis suprasti kasdieninės būties menkumą, įveikti mirties baimę. Padeda išeiti iš metafizinio mąstymo stichijos ir pajusti ryšį su būtimi. Būties jėga yra jos iracionalioje kūrybinėje prigimtyje. Būties užmarštis metafizinėje epochoje susijusi su kūrybinio pašaukimo pamiršimu. VĖLIAU: Tobuliausia būties kūrybiškumo forma – menas. Per meno kūrinius būties prigimtis prasiveržia per netikrą metafizinį sluoksnį su abejotinomis vertybėmis irr iškyla būtie spindesys. Pažiūrų pakeitimas – judėjimas į priekį. Tačiau kelias atgal gali nuvesti į priekį. Jo kalba įgauna rafinuotą meninę formą. Dabar iškyla Nyčės idėjos, nes ir jis laikė save mąstytoju, siekiančiu kelią būties tiesai atskleisti. Kėlė vertybių perkainojimą, ieškojo būties ir
Beprotybė – meninės kūrybos šaltinis. Linko į intuityvizmą, nes 2 pažinimo formos: refleksyvi (proto) ir intuityvioji. Instinktai ir temperamentas svarbiausi kūrybos motyvai. Pasaulio esmės atskleidimas protu nesuprantamas. Aktualu meninio kūrinio nebaigtumas. Tikrovės ignoravimas, vidiniai išgyvenimai. Grožio esmė pasiekiama įsiskverbus į atsitiktinį fenomenų pasaulį ir intuityviai pasiekus būties esmę.
Egzistencinės krizės atspindžiai Kierkegaard’o estetinėje koncepcijoje.
Subjektyvinės iracionalizmo estetikos pradininkas – Kiekegaard’as. Egzistencialistinė krizė – unikalus estetikos istorijos reiškinys. Jis buvo postromantinės literatūros genijus. Susipina fil. mąstysena, rafinuotas l-ros stilius ir psichologo įžvalgumas, svetimas optimizmas, tikėjimas būties perspektyvomis. Kūryba kupina melancholijos, tragedijos, mirties baimės. Gyvenimas – amžina naktis. Iš romantikų perima artistizmą, estetinės būties aukštinimą. Būdinga skirtingų požiūrių ir gyvenimiškų pozicijų įvairovė, priešiškumas spekuliatyviojo mąstymo principams priartinti fil. prie būties problemų. Kūryba neatsiejama nuo literatūrinio stiliaus, poetiškumas, laisvumas, pastebėjimų taiklumas. Tikrosios filosofijos pradžia ne nuostaba, o nusivylimas, kuris pastūmėja reiškinių esmės suvokimo. Nauja kryptis: te
Iracionalios “valios” metafizika Shopenhauerio meno filosofijoje.
Jis – vakarų mąstytojas. Plėtojo ontologiškas meno filosofijos koncepcijas, vidinį pasaulį jo būties ir kūrybos problemas. Svarbiausia – akla ir nesąmoninga valia, kuri buvo vienintelė tikra realybė. Būties reiškiniai yra neprotingos, alogiškos valios veiklos rezultatas. Pasaulinė valia – nesąmoninga, aklas siekimas apšviestas intelekto šviesos, gamtos pasaulyje. Tam tikrame raidos periode nesąmoninga valia pagimdo sąmonę ir valią gyventi. Gimus sąmonei atsiranda pasaulis kaip vaizdinys. Vidiniai išgyvenimai daug svarbesni, nei juos sukeliantys realūs įvykiai. Filosofija teisinga, jei nukreipta į žmogaus būties ir vidinio pasaulio problemas. Filosofijos originalumas ne su mokslu, o su menu, kuris yra geriausias reiškinys nulemiantis žmogaus būties prasmę. Jaunystėje vos nesutapatino meno su filosofija. Vėliau teigė kad yra tarp meno ir mokslo. Meno tikslas atitraukti žmogų nuo kasdienybės ir meniniais vaizdiniais atskleisti tikrą idėjų pasaulį. Skelbė meno prioritetą. Estetizmas ne šalutinė metafizikos dalis, svarbiausias dalykas, nulemiantis iracionalų meno filosofijos pobūdį. Meno tikslas – grožio idėjos įprasminimas. Išvaduodamas nuo kasdienybės, leidžia pažinti metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Menas kyla iš kančios ir nusivylimo. Meno rūšių teorijoje hėgeliškosios idėjos vaidmenį atlieka kosminė valia.meno rūšys skiriasi kalbos specifikacija. Tikslas – iškelti idėją. Žemiausias menas – architektūra, o aukščiausias muzika, tikra meno forma ir žmogaus būties išraiška. Ji prilygsta filosofijai ir yra tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas. Vėliau genijų ir meninės kūrybos procesas. Genijai turi metafizinę prasmę, jautrūs, aštriau suvokia pasaulį. Jų misija – suteikti mąstančiam trumpą laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Jis būties žaizdų gydytojas. Eilinis žmogus – valios vergas. Menas gimsta iš nevaldomų instinktų: vaikai ir psichikos ligoniai.