Modernizmas

Menas ir būtis Heidegerio meno filosofijoje
Heidegeris (1889-1976) meno filosofijoje atspindi 20a. Rytų ir Vakarų mąstymo principų susiliejimą. Jis išskiria ne tik intelektualinį mąstymą, mįslingumą, teorinių konstrukcijų sudėtingumą, bet ir fundamentalių fil. istorijos tekstų, l-ros ir dailės paminklų pažinimu bei originalia interpretacija. Jis perėmė ir transformavo Kierkegardo ir Nyčės idėjas. Parašė: “Būtis ir laikas”, kur tikslas – naujos sistemingos ontologiškai orientuotos fil. konstravimas. Centre ne tiek žmogus, kiek būties ontologija, kuri lieka klaidinga, jei neišsiaiškinama būties prasmė. Būtis skleidžiasi per žmogų kaip būtybę. Prriešina tikrą ir netikrą būtį. Klaidinga – bloga gyvenimiška asmenybės orientaciją, kuri krypsta į išorės vertybes ir virsta susvetimėjusiu subjektu, praradusiu individualumą, atsakomybę. Tikroji – savos egzistencijos laikinumo suvokimas, padedantis suprasti kasdieninės būties menkumą, įveikti mirties baimę. Padeda išeiti iš metafizinio mąstymo stichijos ir pajusti ryšį su būtimi. Būties jėga yra jos iracionalioje kūrybinėje prigimtyje. Būties užmarštis metafizinėje epochoje susijusi su kūrybinio pašaukimo pamiršimu. VĖLIAU: Tobuliausia būties kūrybiškumo forma – menas. Per meno kūrinius būties prigimtis prasiveržia per netikrą metafizinį sluoksnį su abejotinomis vertybėmis irr iškyla būtie spindesys. Pažiūrų pakeitimas – judėjimas į priekį. Tačiau kelias atgal gali nuvesti į priekį. Jo kalba įgauna rafinuotą meninę formą. Dabar iškyla Nyčės idėjos, nes ir jis laikė save mąstytoju, siekiančiu kelią būties tiesai atskleisti. Kėlė vertybių perkainojimą, ieškojo būties ir

r mąstymo sujungimo būdų. Brandžioje fil. tobuliausia priemonė yra menas. Ieško gamtos ir žmogaus vientisumo, niekas – kūrybos, būties pradžia, meditacija. Kuo puošnesnis daiktas – tuo ryškesnė būtis. Grožis – būdas atskleisti tiesą ir atvirumą. Jis slypi gamtoje ir menininko tikslas jį pamatyti, o tai reiškia sukurti. Kitas teiginys – neišsakyta idėja slepia giliausią mintį, grožį, būties neišsakomumą. Tylėjimas – įžanga į kalbą. Būties tiesos, minties, grožio esmė lieka neišsakyta, gali būti perteikta užuomina, pauze: muzika, dailė, architektūra ir kt. Neigė subjekto or objekto priešpriešą, kurią laikė būties pakeitimo esamybe priežastimi, ryškėjo estetinės esmės aiškinimas, kuri atskiria mąstymą nuo būties. Griaudamas išgyvenimo estetikos principus nori sutapatinti būtį su tiesa, kuri yra būties atskleidimas. Toks ontologinis aiškinimas susijęs su meno mokslo pajungimu fundamentalios ontologijos problemų sprendimui. Meno kūūrinys atveria pasaulį, kurį aiškina ne kaip atskirų daiktų visumą, o sudėtingą kontekstą. Pasaulis ir žemė – daugialypės sąvokos. Būti kūriniui reiškia atskleisti erdvę, pasaulį. Meninė tiesa neatsiejama nuo istorinės menininko būties pasaulio. Knygoje: “Menas ir erdvė” nuskamba žmogaus būties šaknų ir gimtinės ieškojimo motyvai; erdvė tampa itin intymi. Heidegerio meno fil. suformuoja egzistencializmo idėjas. Jo atsisakymas sisteminio mąstymo ir ėjimas į nekategorinį poetinį meninį mąstymą atitiko ontologinę pakraipą. Mąstysenoje atsispindėjo vakarietiškos sąmonės krizės gilėjimas, žmogaus būties ir asmenybės kūrybinės laisvės problemų akktualėjimas. Siekia išsiveržti iš vulgarių vertybių pasaulio. Ryškėja noras įveikti vakarietišką pragmatizmą, utilitarizmą, nužymėti kelius Rytų ir Vakarų kultūros tradicijų sintezei, kurios išeities taškas yra mitas, archajinė sąmonė. Kelią į priekį matė žingsnyje atgal. Meno paskirtį sieja su būties struktūrų įprasminimu, naujų kelių ieškojimu. Mene slypi būties atgarsis. Vertė žmones saugoti dvasines vertybes. Kai atsiranda tikras menas, istorija gauna postūmį. Fil. – mitinė, kur menas yra istorijos varomoji jėga.

Beprotybė – meninės kūrybos šaltinis. Linko į intuityvizmą, nes 2 pažinimo formos: refleksyvi (proto) ir intuityvioji. Instinktai ir temperamentas svarbiausi kūrybos motyvai. Pasaulio esmės atskleidimas protu nesuprantamas. Aktualu meninio kūrinio nebaigtumas. Tikrovės ignoravimas, vidiniai išgyvenimai. Grožio esmė pasiekiama įsiskverbus į atsitiktinį fenomenų pasaulį ir intuityviai pasiekus būties esmę.

Egzistencinės krizės atspindžiai Kierkegaard’o estetinėje koncepcijoje.
Subjektyvinės iracionalizmo estetikos pradininkas – Kiekegaard’as. Egzistencialistinė krizė – unikalus estetikos istorijos reiškinys. Jis buvo postromantinės literatūros genijus. Susipina fil. mąstysena, rafinuotas l-ros stilius ir psichologo įžvalgumas, svetimas optimizmas, tikėjimas būties perspektyvomis. Kūryba kupina melancholijos, tragedijos, mirties baimės. Gyvenimas – amžina naktis. Iš romantikų perima artistizmą, estetinės būties aukštinimą. Būdinga skirtingų požiūrių ir gyvenimiškų pozicijų įvairovė, priešiškumas spekuliatyviojo mąstymo principams priartinti fil. prie būties problemų. Kūryba neatsiejama nuo literatūrinio stiliaus, poetiškumas, laisvumas, pastebėjimų taiklumas. Tikrosios filosofijos pradžia ne nuostaba, o nusivylimas, kuris pastūmėja reiškinių esmės suvokimo. Nauja kryptis: te

emos – asmens egzistencija, likimas, būties perspektyvos. Egzistencija – asmeniškiausia, nepaklūstanti objektyvacijai realybė, suvokiama tik jautrumu. Atvirumas susijęs su vidinio pasaulio projekcija į išorinį. Mąstymo nuosmukis – gyvų reiškinių spraudimas į negyvą schemą. Tikroji fil. suartinama su menu, kuris reiškia amžinus vaizdinius, bet amžini dalykai negali būti įprasminti. Priešindamas iracionalią asmenybės valią abstrakčiam mąstymui, subjektyvius vidinius poslinkius – objektyviems veiksmams, apibrėžia egzistencinę filosofiją – įsigilinimas iį vidinį pasaulį. Būties prasmė – tobulėjimas, sugebėjimas rinktis gyvenimo nuostatas. Veikale “Arba-arba” ne tik gvildenama asmenybės vidinio pasirinkimo problema, bet estetinės koncepcijos principai. Dvasiniame tobulėjime 3 pakopos: estetinė – malonumas (don Žuanas, Faustas); etinė – pareiga; etinė religinė – kančia. Fausto tipas – galinga intelektinė energija ir valia, tragizmas. Neronas: žiaurumas. Ydo Ahasvero: bėga nuo nusivylimo gyvenimu. Gamtos apdovanota asmenybė nėra niekas niekas kol nepasirenka. Pakilimas – individualybės ugdymas, antra pakopa tolima tikrai egzistencijai. Tobulėjimo logika veda į etninės pakopos ribotumo suvokimą ir įveikimą, o trečia etinė religinė – savo būties baigtumo suvokimą. Ironija padeda suvokti esminės būties esmę, atskleidžia tikrovėje naujas egzistencijos galimybių erdves, sija su vidiniu asmenybės apsisprendimu. Tai ne mokslas, nes ne protu ir e menas, nes ne tikrovė, o egzistencinės patirtie pasireiškimas, padedantis formuoti būties perspektyvas. Tragiškumas susijęs su romantinės pasaulėžiūros krize, būdinga vidinė disharmonija. Menas kyla ne iš šalies, o iš vidaus ir tragizmo suvokimo. Sąąmonės krizė, kvietimas semtis kūrybinio įkvėpimo ne išoriniame, o vidiniame asmens pasaulyje.

Iracionalios “valios” metafizika Shopenhauerio meno filosofijoje.
Jis – vakarų mąstytojas. Plėtojo ontologiškas meno filosofijos koncepcijas, vidinį pasaulį jo būties ir kūrybos problemas. Svarbiausia – akla ir nesąmoninga valia, kuri buvo vienintelė tikra realybė. Būties reiškiniai yra neprotingos, alogiškos valios veiklos rezultatas. Pasaulinė valia – nesąmoninga, aklas siekimas apšviestas intelekto šviesos, gamtos pasaulyje. Tam tikrame raidos periode nesąmoninga valia pagimdo sąmonę ir valią gyventi. Gimus sąmonei atsiranda pasaulis kaip vaizdinys. Vidiniai išgyvenimai daug svarbesni, nei juos sukeliantys realūs įvykiai. Filosofija teisinga, jei nukreipta į žmogaus būties ir vidinio pasaulio problemas. Filosofijos originalumas ne su mokslu, o su menu, kuris yra geriausias reiškinys nulemiantis žmogaus būties prasmę. Jaunystėje vos nesutapatino meno su filosofija. Vėliau teigė kad yra tarp meno ir mokslo. Meno tikslas atitraukti žmogų nuo kasdienybės ir meniniais vaizdiniais atskleisti tikrą idėjų pasaulį. Skelbė meno prioritetą. Estetizmas ne šalutinė metafizikos dalis, svarbiausias dalykas, nulemiantis iracionalų meno filosofijos pobūdį. Meno tikslas – grožio idėjos įprasminimas. Išvaduodamas nuo kasdienybės, leidžia pažinti metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Menas kyla iš kančios ir nusivylimo. Meno rūšių teorijoje hėgeliškosios idėjos vaidmenį atlieka kosminė valia.meno rūšys skiriasi kalbos specifikacija. Tikslas – iškelti idėją. Žemiausias menas – architektūra, o aukščiausias muzika, tikra meno forma ir žmogaus būties išraiška. Ji prilygsta filosofijai ir yra tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas. Vėliau genijų ir meninės kūrybos procesas. Genijai turi metafizinę prasmę, jautrūs, aštriau suvokia pasaulį. Jų misija – suteikti mąstančiam trumpą laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Jis būties žaizdų gydytojas. Eilinis žmogus – valios vergas. Menas gimsta iš nevaldomų instinktų: vaikai ir psichikos ligoniai.