Komizmo sukūrimo priemonės

Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V.Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”.

Bene išsamiausiai komizmą kaip literatūrologinį reiškinį yra tyrinėjęs ir aptaręs A.Kalėda savo studijoje “Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje”. Ši knyga skirta komizmo sampratai, komizmui literatūroje, šio reiškinio raidai lietuvių literatūroje, aptariant konkrečius kūūrinius.

Knygoje iškeliama keletas pamatinių teiginių: kas yra komizmas?, kas yra tyrinėjęs komizmą?, kaip komizmas funkcionuoja literatūroje? A.Kalėda komizmą pristato kaip reiškinį būdingą žmogaus natūrai ir kultūrai. “Komizmas – gyvenimo reiškinys, sukeliantis juoką. O juk juokas – tai komizmo pagrindas. Juokiasi tik žmonės. Kitaip pasakius, juokas tvirtai įaugęs į žmogaus natūrą bei kultūrą.

Juokas visados reiškia savo pranašumo jautimą. Komizmas išjuokia trūkumus. Trūkumai būna įvairūs – fiziniai, moraliniai, intelekto trūkumai. Tačiau juokas turi būti saikingas, nes juokdamasis žmogus gali parodyti atvirai ir savo trūkumus. Mes juuokiamės, kai netikėtai pamatome, jog dalykas yra ne toks, koks turėtų, mūsų manymu, būti, kai pamatome nesutapimą tarp to, kuo dedamasi, ir to, kas iš tikrųjų yra, kai paaiškėja, jog tikslas neatitinka priemonių, kuriomis jo siekiama, kai veiksmai neatitinka pasiektų re

ezultatų, kai pretenzijos neatitinka galimybių, kai išvados neatitinka analizės ir t.t., trumpiau – kai forma neatitinka turinio tam tikrame reiškinyje, kai vienaip ar kitaip jie skiriasi, nors tariamai sutampa.šitoks netikėtai pastebėtas neatitikimas tarsi demaskuoja tą reiškinį, parodo jo nepagrįstumą ir tuo pačiu sukelia komiškumo jausmą, juoką.šis nesutapimas gali reikštis įvairiausiose sferose, užtat komiškumo amplitudė yra labai plati. Smerkiantį, pasipiktinantį juoką mums sukelia žmogus, kuris daro niekšiškus, negarbingus dalykus, o dedasi priešakiniu, kilniu žmogumi. Mes juokiamės, kai paaiškėja, kad žmogus, kuris dedasi kurio nors dalyko žinovu, neturi apie jį nė mažiausio supratimo.

Sudėtingesnes komizmo situacijas sudaro netikėti susitikimai, atpažinimai arba neatpažinimai. Plati yra ir komiškumo sfera, vadinamasis charakterių komizmas. Komizmas gali reikštis kalbos, žodžio sferoje:tai kalambūras, dviprasmybė, sąmojis – visi tie atvejai, kai sttaiga mums atsiveria rimto, neutralaus, įprasto pasakymo absurdiška, nepadori, rimtą posakį sumenkinanti prasmė. Čia reikėtų paminėti ir specifines literatūrines komizmo formas: parodiją, travestiją, burleską, pastišą.

Žiūrint, kokios reikšmės gyvenimo reiškinys, kuriame atskleidžiamas ryškus prieštaravimas, žiūrint, kiek yra svarbu visuomeniniame gyvenime tą reiškinį iškelti aikštėn, juokas gali būti įvairaus turinio, įvairių emocinių spalvų, įvairių atspalvių – nuo pasipiktinimą keliančio juoko iki geraširdiškos šypsenos.

Meniniu pavaizdavimu to, kas komiška gyvenime, literatūroje yra pagrįsta hiperbolizavimu, litotėmis, humoru, satyra, ironija. Būtent šiuos reiškinius ir derėtų laikyti komizmo su
ukūrimo priemonėmis.

Šiuolaikinėje lietuvių prozoje yra išryškėję stabilūs komizmo semantiniai modeliai. Humoras, satyra, ironija įsitvirtino pasakojamųjų žanrų sistemoje kaip sugestyvūs būdai realizuoti rašytojo programą, atskleidžiant gyvenimo paradoksus, prieštaringumus, įkūnijant estetiškai aktyvią pažiūrą į atskirą individą bei tikrovę. Kūrėjas negali mechaniškai taikyti įvairių pajuokos variantų. Komizmas reikalauja iš autoriaus talento, sugebėjimų pateikti naują vaizduojamo pasaulio traktuotę. Turi būti sukuriamas ne tik įsimenantis personažas, bet ir parodomas veikėjo psichologinis ir socialinis determinuotumas, – teigia A. Kalėda.

Hiperbolę galima apibūdinti kaip vienas iš paprasčiausių komizmo ar tiesiog komiško įspūdžio kūrimo priemonę. L.Timofejevo ir N.Vengrovo “Literatūros terminų žodynėlyje” šią sąvoką apibūdina kaip”tropą, vaizdingą posakį, kur nepaprastai perdedama vaizduojamojo reiškinio jėga, reikšmė, didumas” (p. 63). Šis savotiškas išdidinimo būdas leidžia sustiprinti įspūdį, išryškinti paveikslą.

Litotė – priešinga hiperbolei. Tame pačiame žodyne teigiama, kad tai “didumo, jėgos, vaizduojamojo reiškinio reikšmės sumažinimas” (p. 103). Ši komizmo kūrimo priemonė leidžia taip pat išryškinti paveikslo sąlyginį menkumą, kartu ir komiškumą.

Humoras – ši priemonė jau yra siejama ir su pasakojimo būdu. Santykis su juoką sukeliančiu objektu humore yra teigiamas. Humoristiniame požiūryje visados yra stipri refleksija: žmogus mato gyvenimo sudėtingumą, jis tolerantiškas, atlaidus, suprantantis. Humoras būna linksmas – kai įžvelgiamos įžymių žmonių, vertinamų žmonių, rimtų, svarbių situacijų nedidelės silpnybės. Bet esama ir liūdno humoro – “juoko pro ašaras”: kai žiūrima į
gyvenimo šurmulį iš aukštų moralinių ir filosofinių pozicijų. Tai perėjimas į nenormalių gyvenimo pusių išjuokimą, kartu užjaučiant žmones, kurie nesupranta juos supančios aplinkos bjaurumo ir todėl yra verti pasigailėjimo ir juokingi. Humoras – grožinėje literatūroje – kūriniai, kuriuose vaizduojama tai, kas gyvenime yra komiška, juokinga.

Humoristiniuose kūriniuose paprastai išjuokiami esminiai, bet atskiri gyvenimo reiškinių trūkumai, o kartais ir atskiri juokingi bruožai iš esmės gerų žmonių, kuriais autorius ne tik nesipiktina, bet dargi žiūri į juos su meile ir simpatija, draugiškai iš jų pasijuokdamas.

Humoristiniai gali būti visų literatūros rūšių kūriniai (romanas, apsakymas, komedija, poema, eilėraštis, epigrama). Humoras – būdingas tautosakos kūrinių (pasakų, patarlių ir kt.) bruožas.

Humoras labiau negu kitos komizmo atmainos siejamas su individo psichine būsena, rašytojo ir apskritai žmogaus pasaulėjauta, specifiniu aplinkos traktavimu. Gal todėl kai kuriose kalbose šis žodis dar reiškia ir nuotaiką, nusiteikimą, savijautą. Humoristinės personažų keistenybės, išorinis nerūpestingumas, linksmas būdas tarsi pridengia reflektuojantį subjekto požiūrį į pasaulį. Humoristiniuose kūriniuose traktuojamas herojus pelno skaitytojo simpatijas, tačiau jis nėra vaizduojamas vien balta spalva. Jis neretai būna padauža, laisvos elgsenos ir mąstysenos charakteris,- dėl to jis būna patrauklus ir spalvingas. Humorui būdingi sąmojingi, vaizdingi palyginimai, kalambūrai, semantikos iškraipymai, šmaikštūs veikėjo išorės, elgesio paveikslai.

Humoreskos kompozicija atspindi komizmui būdingą žaismingumą. Autorius tarsi žaidžia su personažais, skaitytojo dėmesiu, si
iekdamas ir užmaskuoti satyrinę intonaciją, ir ją išryškinti, bei pagilinti. Išorės veiksmas naujais vaizdais, kaskart naujais sugretinimais šviežiu kampu atskleidžia vaizduojamo reiškinio vidinį prieštaringumą, iškelia jo nepastebimus įskilimus, modeliuoja pašaipos geluonį. Humoreskos kuriamos, plėtojant antrąjį dėmenį, veikėjo ar pasakotojo reakciją, kurios skaitytojas nelaukia. Pasak V. Žilinskaitės humoreska gali atsirasti iš bet kokios užuominos, iš paprasčiausio, kasdien vartojamo sakinio.

Humoreskos stilius – komiškų sugretinimų stilius. Charakteringas bruožas – parodijavimas, pastebimas visuose struktūros lygmenyse. Šitaip kūrinyje įprasminamas esminis komizmo raiškos modelis, iškeliantis vidinį neatitikimą tarp tikslo ir priemonių. Humoreskoje realizuojamos komiško vaizdavimo priemonės lemia šio žanro monolitiškumą.

Satyra – tai įvairių rūšių grožinės literatūros kūriniai, kuriuose rūsčiai smerkiami ir aštriai išjuokiami ydingi visuomeninio ir asmeninio gyvenimo reiškiniai. Kaip teigė V. Belinskis, – “satyrą reikia suprasti ne kaip nekaltą linksmų aštrialiežuvių šaipymąsi, o kaip pasipiktinimo perkūniją, kaip dvasios audrą, kurią pergyvena dvasia, įžeista visuomenės gėdos.”

Satyriškai vaizduodamas tikrovę, rašytojas teisingai parodo neigiamas jos reiškinių puses, dažnai tyčia pabrėžtu, perdėtai komišku, kartais net groteskišku pavidalu; tuo būdu aiškiau iškyla tai, kas tos tikrovės pusės neatitinka aukštų žmogaus gyvenimo tikslų, kad gyvenime yra neleistinos.

Todėl satyriniai paveikslai sukelia pasipiktinimą ir pasišlykštėjimą neigiamais, menininko požiūriu, gyvenimo reiškiniais, skatina su jais kovoti.

Komizmo formos priklauso nuo to, koks yra žiūrovo (to, kuris juokiasi) santykis su tuo, iš ko juokiamasi. Ir šis santykis gali būti absoliučiai neigiamas: juoką sukeliantis dalykas (asmuo, situacija) gali būti visiškai nepriimtas – tai piktas, kartus, tulžingas juokas, kuris ir sudaro šios satyros esmę. Ir šis tulžingas juokas yra impulsyvus, spontaniškas, tai yra, kad satyra turi daugybę atspalvių ir gradacijų.

Satyra – tai sąvoka, kurie asocijuojasi su literatūros kūriniais, kuriuos be didesnių išlygų pašiepiami negatyvūs reiškiniai, charakterio ydos, tariamos vertybės. Satyra iškilo ir buvo tinkamai įvertinta antikinėje, ypač lotynų literatūroje. O romėnai tiesiog savinosi, sakydami: “visa satyra yra mūsų”.

Literatūroje satyra praranda savo žanrinį vientisumą, įgauna universalios meninės tendencijos pobūdį. Satyriniame romane, satyrinėje dramoje, satyrinėje poezijoje tarsi užsikonservavo pradinis pajuokiančio neigimo, demaskavimo turinys. Todėl neatsitiktinai satyra vadinama kovos priemone, kuriai suteikiama teisė ginti silpnuosius, pasmerkti tamsos gaivalus, demaskuoto ydas ir visuomenės trūkumus. Satyriniuose kūriniuose akcentuojamas vaizduojamojo objekto menkumas, pabrėžiamos tos jo ypatybės, kurios negali būti nei aprobuotos, nei toleruojamos. Personažai traktuojami pagal specifinius reikalavimus: siekiama hiperbolizuoti atskirus jų bruožus, komiškai deformuoti veikėjų išvaizdą, iškelti neigiamas charakterio savybes. Rašytojai dažnai naudoja groteskinius vaizdus, piešia fantastinius nuotykius. Neretai, beje, tame pačiame kūrinyje galima įžiūrėti keletą vaizdavimo principų. O vienas iš aiškiausių satyros barų yra veikėjo charakteristika. Satyrinės charakteristikos signalų reikia ieškoti pasakotojo – personažo santykių plotmėje. Neigiami apibūdinimai, sugretinimai, atskleidžiantys veikėjo elgsenos ar charakterio ydas, patį personažą demaskuojančios autocharakteristikos ir pažiūrų manifestavimas diskredituoja jį kūrinio pasaulyje.

Ironijai būdinga lengva, slapta pašaipa, humoro rūšis. Ironijai būdingas neigiamas santykis su savo objektu, kaip, beje, ir satyrai. Su ironija žvelgiantis žmogus nerodo savo pasipiktinimo ir įniršio, jis tarsi palankiai, tolerantiškai kalbėtų, bet iš tikrųjų kerta netikėtą mirtiną smūgį. Ironija turi ir daugybę atspalvių ir gradacijų: ji gali būti ir pikta, ir skaudi, ir švelni.

Beje, ironija yra ir literatūrinis tropas: žodžio pavartojomas atvirkštine jo prasme, kai, pavyzdžiui, rimtu veidu tyčia tvirtinama priešingai, negu galvojama iš tikrųjų apie kokį nors reiškinį ar žmogų.

Paprastai išskiriami du šios kategorijos rakursai, stilistikos ir pasaulėjautos. Ironija, kaip stilistinė figūra, aprėpia dvi skirtingų reikšmių plotmes, tiesioginę ir perkeltinę, prieštaraujančią pirmajai. Paprasčiausias ironijos išraiškos būdas – žodžių “reikšmės sumažinimas”, kai, pavyzdžiui, sakoma vietoje “silpnas” – “stiprus”.

Komizmo formų bei išraiškos priemonių kontekste ironijai priklauso svarbi vieta tarp sumanios pašaipos ir susimąstymo būsenos, kai individas sąmoju pridengia gilius prieštaravimus tarp savo menkų galimybių ir atšiaurios aplinkos. Ironisto esamas tikslas – atskleisti (ne kategoriškai ką nors nuneigti – kaip satyriko) konfliktišką prigimtį, sąmojingai išryškinant prieštaravimų kontūrus. Komiškoje prozoje ironija atlieka paslėptos pašaipos funkcijas ji glūdi autoriaus – suvokėjo lygmenyje, išreikšdama nuomonę apie personažą, kuris lieka tarytum nuošalyje nuo pagrindinės kūrinio semantinės plotmės. Ironiškoji traktuotė įgyvendina strateginius kūrinio autoriaus užmojus: sukuria kupiną geliančios pašaipos potekstę, demaskuoja neigiamo veikėjo elgseną ir mentalitetą, padeda perteikti daugiaprasmį emocinį piešinį.

Ironija XX a. literatūroje dažniausiai sutinkama kaip pasaulėžiūros įprasminimo būdas. Jis užima reikšmingą vietą daugelio žinomų rašytojų kūryboje. Žmonių susvetimėjimo, vienišumo motyvai reiškiami skausmingos ironijos kalba, atspindinčia absurdišką egzistenciją ir pasimetimą daiktų pasaulyje. Ironijoje kuriamas ir savotiško psichologinio dvilypumo įspūdis. Autorius charakterizuoja veikėją, iškeldamas jo vidinį prieštaringumą ir asmenybės susiskaidymą. Taip pat literatūriniame tekste ironiją dažniausiai signalizuoja dviejų skirtingų dydžių, dviejų priešingų reikšmių kaimynystė.

Groteskas – tai tam tikras meninio vaizdavimo būdas mene ir literatūroje, kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas, tyčia perdedant arba sumenkinant, sudarkytu komišku pavidalu, kai gyvenimo tikrovė persipina su fantastika, gąsdinantieji, kraupūs dalykai su nepaprastai juokingais ir t.t. Šiai komizmo formai būdinga, kad egzistencijos aplinkybės, kapitalo pasaulyje nepavaldžios žmogaus valiai ir pastangoms, virsta visagaliu absurdu, kuris palengva gramzdina žmogų į nieką, o išsigelbėjimo nėra susidaro fatališko laukimo, kraupaus nerimo, beviltiškos įtampos atmosfera be jokių prošvaisčių, slegianti, kaip košmaras, o tai, kaip minėjau, yra būdinga grotesko spalva. Groteskas naudojamas mūsų mene, kaip “šoko terapija”, kuri supurto nusistovėjusius santykius ir vertybes, bet anaiptol jų negriauna. Sarkastiška, brutali, pilna alogizmų grotesko poetika išnyra mūsų mene, kaip jausmingo išsiliejimo kameriniam jaukumui, epinio siužeto tingiam vinguriavimui, krištolinei sakinio ir kompozicijos harmonijai. Groteskas yra dažnai sutapatinamas ir su ironija arba satyra, farsu arba komedija. Groteske menininkas gauna į rankas išgaubtą veidrodį, kuris ne jungia daiktus, o juos išardo, sudaro natūralų pavidalą.
Analizuoti pasirinkau Vytautės Žilinskaitės humoreskų, satyrų ir parodijų rinkinį – “Kvaitulys”. Kadangi, šis rinkinys susideda iš daugybės trumpų kai kurių komizmo formų, aš paanalizuosiu keletą iš jų t.y. – humoreską “Negražus žodis” ir satyrą “Atmintinė šunų savininkams”.
Humoreskoje “Negražus žodis”, be abejo, yra sutinkamos juoką keliančios detalės. Nors iš pradžių ši istorija atrodo nesukelianti jokių emocijų, kas ir yra būdinga humoreskoms, tačiau tai, kaip joje yra įžvelgiamos įžymių, vertinamų rimtų žmonių silpnybės rodo, kad pagrindinis šio pasakojimo herojus, būdamas etimologas, susijaudina dėl negražaus žodžio, ištarto šiukšlių vežiko. Kelia juoką ir tai, kad jis užsispyręs nori šio žodžio atsikratyti ir neparsinešti namo, ir kaip beišmanydamas kalbina vis tylintį vairuotoją. Manau, kad būtent čia yra išjuokiamas šio žmogaus charakterio bruožas,perdėtas dėmesys, “vieno žodžio” sureikšminimas”. Ironiška užuomazga ryški citatoje: “Ir juo ilgiau jis trypčiojo, juo labiau tas žodis prie jo lipo”. Čia matomas akivaizdus pasišaipymas, pajuoka ir lyg paslėpta mintis, kad etimologas iš tikrųjų yra toks, kokiu jį pavadino, kad jam šis ištartas negražus žodis iš tikrųjų tinka. Rašytoja iš pagrindinio herojo pasijuokia draugiškai, žiūrėdama į jį su meile ir simpatija, nes jis vaizduojamas, kaip išsimokslinęs, kultūringas žmogus, trokštantis tobulumo gyvenime, Kad humoras yra siejamas su individo psichine būsena, žmogaus pasaulėjauta, įrodo šio mokslininko jaudinimasis dėl ištarto negražaus žodžio. Taip pat čia yra parodomos šio personažo ironiškos keistenybės, kaip ir teigta A.Kalėdos knygoje.
Šioje humoreskoje yra sutinkamos dvi charakterių priešingybės. Vienas, tai yra etimologas – jautrus, greitai įsižeidžiantis žmogus, o kitas- šiukšlių vežikas – atšiaurus, grubus, netolerantiškas personažas. Taip pat skiriasi jų išsilavinimas. Pagrindinis herojus yra mokslininkas, išsilavinęs žmogus, o šiukšliavežis kitaip vertina inteligentiškumą, jis mestelti etimologui piktą, negražų žodį. Taip kuriami ironiški ir priešingi charakteriai. Ši opozicija dar labiau ironizuoja pačią veiksmo situaciją.
Be to, šioje V.Žilinskaitės humoreskoje, plėtojama pagrindinė mintis, kad esmė ne žodis, o pasakymas. Juk ji to negražaus žodžio tekste visiškai nemini. Tačiau, kaip ir būdinga humoreskų skaitytojams, mes paprasčiausiai suprantame iš konteksto, kad tai buvo pasakytas kažkoks vulgarus žodis.

Kad humoreskos, pasak A.Kalėdos, yra kuriamos plėtojant antrąjį dėmenį, veikėjo ar pasakotojo reakciją, kurios skaitytojas nelaukia, rodo tai, kad kūrinyje yra netikėtai ištariamas negražus žodis ir tai, kad herojus, galų gale, paduoda šiukšliavežiui banknotą, kad šis užrašytų savo ištartą žodį. Šie dalykai lyg padidina netikėtumo laipsnį ir skaitytojas gali įdėmiai įsižiūrėti į kiekvieną prasmės niuansą, prieš tai tik spėliodamas.

Antrasis V. Žilinskaitės kūrinėlis – “Atmintinė šunų savininkams”. Jis yra parašytas humoristine forma, tačiau su aiškia satyros persvara. Tai yra savotiška atmintinė, ko gali nebesakyti šuns savininkas savo pažįstamiems. Tačiau joje galima rasti ir hiperbolizavimo pavyzdžių, kuomet dirbtinai išdidinamas šuns vaidmuo ir sureikšminama jo įtaka gyvenimo pokyčiams. Ironija jaučiama kiekviename atmintinės postulate, t. y. pasirenkamos gyvenimiškos situacijos, kurios galbūt kada nors iš tiesų pasikeitė po to, kai žmogus įsigijo šunų. Juk galima logiškai sutikti, kad pasivaikščiojimai su šunimi stiprina sveikatą, kad šuo ėda visą, ką bepaduosite ir t. t.

Satyriškumas atsiskleidžia pačiame požiūryje į šunų savininkus. Nebūtina kartoti tų pačių tiesų kiekvienam žmogui ir nereikėtų tapti bambekliu.

Tam tikrų teiginių iliustravimas kuriamas griežtai pritariant, t. y. nejusti negatyvaus nusistatymo. Tačiau pats satyros pavadinimas tampa raktu į pasakojimą. Juk ir apie neigiamus dalykus galima kalbėti iškeliant tik teigiamus jų bruožus. V.Žilinskaitė taip ir pasielgia. Taip ir jauti ironiją iš pačių gyvenimiškųjų situaciją parinkimo ir atitinkamų teigiamybių iškėlimo.

Šaltinis:
Žilinskaitė V. Kvaitulys. V.: Vaga, 1984.
Literatūra:
1. Literatūros teorijos apybraiža. V.: Vaga, 1984.
2. A.Kalėda. Komizmas Lietuvių tarybinėje prozoje. V.: Vaga, 1984.
3. L.Timofejevas, N.Vengrovas. Literatūros terminų žodynėlis. K.: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1961.

Leave a Comment