Komizmo sukūrimo priemonės

2979 0

Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V.Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”.

Bene išsamiausiai komizmą kaip literatūrologinį reiškinį yra tyrinėjęs ir aptaręs A.Kalėda savo studijoje “Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje”. Ši knyga skirta komizmo sampratai, komizmui literatūroje, šio reiškinio raidai lietuvių literatūroje, aptariant konkrečius kūūrinius.

Knygoje iškeliama keletas pamatinių teiginių: kas yra komizmas?, kas yra tyrinėjęs komizmą?, kaip komizmas funkcionuoja literatūroje? A.Kalėda komizmą pristato kaip reiškinį būdingą žmogaus natūrai ir kultūrai. “Komizmas – gyvenimo reiškinys, sukeliantis juoką. O juk juokas – tai komizmo pagrindas. Juokiasi tik žmonės. Kitaip pasakius, juokas tvirtai įaugęs į žmogaus natūrą bei kultūrą.

Juokas visados reiškia savo pranašumo jautimą. Komizmas išjuokia trūkumus. Trūkumai būna įvairūs – fiziniai, moraliniai, intelekto trūkumai. Tačiau juokas turi būti saikingas, nes juokdamasis žmogus gali parodyti atvirai ir savo trūkumus. Mes juuokiamės, kai netikėtai pamatome, jog dalykas yra ne toks, koks turėtų, mūsų manymu, būti, kai pamatome nesutapimą tarp to, kuo dedamasi, ir to, kas iš tikrųjų yra, kai paaiškėja, jog tikslas neatitinka priemonių, kuriomis jo siekiama, kai veiksmai neatitinka pasiektų re

ezultatų, kai pretenzijos neatitinka galimybių, kai išvados neatitinka analizės ir t.t., trumpiau – kai forma neatitinka turinio tam tikrame reiškinyje, kai vienaip ar kitaip jie skiriasi, nors tariamai sutampa.šitoks netikėtai pastebėtas neatitikimas tarsi demaskuoja tą reiškinį, parodo jo nepagrįstumą ir tuo pačiu sukelia komiškumo jausmą, juoką.šis nesutapimas gali reikštis įvairiausiose sferose, užtat komiškumo amplitudė yra labai plati. Smerkiantį, pasipiktinantį juoką mums sukelia žmogus, kuris daro niekšiškus, negarbingus dalykus, o dedasi priešakiniu, kilniu žmogumi. Mes juokiamės, kai paaiškėja, kad žmogus, kuris dedasi kurio nors dalyko žinovu, neturi apie jį nė mažiausio supratimo.

Sudėtingesnes komizmo situacijas sudaro netikėti susitikimai, atpažinimai arba neatpažinimai. Plati yra ir komiškumo sfera, vadinamasis charakterių komizmas. Komizmas gali reikštis kalbos, žodžio sferoje:tai kalambūras, dviprasmybė, sąmojis – visi tie atvejai, kai sttaiga mums atsiveria rimto, neutralaus, įprasto pasakymo absurdiška, nepadori, rimtą posakį sumenkinanti prasmė. Čia reikėtų paminėti ir specifines literatūrines komizmo formas: parodiją, travestiją, burleską, pastišą.

Žiūrint, kokios reikšmės gyvenimo reiškinys, kuriame atskleidžiamas ryškus prieštaravimas, žiūrint, kiek yra svarbu visuomeniniame gyvenime tą reiškinį iškelti aikštėn, juokas gali būti įvairaus turinio, įvairių emocinių spalvų, įvairių atspalvių – nuo pasipiktinimą keliančio juoko iki geraširdiškos šypsenos.

Meniniu pavaizdavimu to, kas komiška gyvenime, literatūroje yra pagrįsta hiperbolizavimu, litotėmis, humoru, satyra, ironija. Būtent šiuos reiškinius ir derėtų laikyti komizmo su
ukūrimo priemonėmis.

Šiuolaikinėje lietuvių prozoje yra išryškėję stabilūs komizmo semantiniai modeliai. Humoras, satyra, ironija įsitvirtino pasakojamųjų žanrų sistemoje kaip sugestyvūs būdai realizuoti rašytojo programą, atskleidžiant gyvenimo paradoksus, prieštaringumus, įkūnijant estetiškai aktyvią pažiūrą į atskirą individą bei tikrovę. Kūrėjas negali mechaniškai taikyti įvairių pajuokos variantų. Komizmas reikalauja iš autoriaus talento, sugebėjimų pateikti naują vaizduojamo pasaulio traktuotę. Turi būti sukuriamas ne tik įsimenantis personažas, bet ir parodomas veikėjo psichologinis ir socialinis determinuotumas, – teigia A. Kalėda.

Hiperbolę galima apibūdinti kaip vienas iš paprasčiausių komizmo ar tiesiog komiško įspūdžio kūrimo priemonę. L.Timofejevo ir N.Vengrovo “Literatūros terminų žodynėlyje” šią sąvoką apibūdina kaip”tropą, vaizdingą posakį, kur nepaprastai perdedama vaizduojamojo reiškinio jėga, reikšmė, didumas” (p. 63). Šis savotiškas išdidinimo būdas leidžia sustiprinti įspūdį, išryškinti paveikslą.

Litotė – priešinga hiperbolei. Tame pačiame žodyne teigiama, kad tai “didumo, jėgos, vaizduojamojo reiškinio reikšmės sumažinimas” (p. 103). Ši komizmo kūrimo priemonė leidžia taip pat išryškinti paveikslo sąlyginį menkumą, kartu ir komiškumą.

Humoras – ši priemonė jau yra siejama ir su pasakojimo būdu. Santykis su juoką sukeliančiu objektu humore yra teigiamas. Humoristiniame požiūryje visados yra stipri refleksija: žmogus mato gyvenimo sudėtingumą, jis tolerantiškas, atlaidus, suprantantis. Humoras būna linksmas – kai įžvelgiamos įžymių žmonių, vertinamų žmonių, rimtų, svarbių situacijų nedidelės silpnybės. Bet esama ir liūdno humoro – “juoko pro ašaras”: kai žiūrima į
gyvenimo šurmulį iš aukštų moralinių ir filosofinių pozicijų. Tai perėjimas į nenormalių gyvenimo pusių išjuokimą, kartu užjaučiant žmones, kurie nesupranta juos supančios aplinkos bjaurumo ir todėl yra verti pasigailėjimo ir juokingi. Humoras – grožinėje literatūroje – kūriniai, kuriuose vaizduojama tai, kas gyvenime yra komiška, juokinga.

Humoristiniuose kūriniuose paprastai išjuokiami esminiai, bet atskiri gyvenimo reiškinių trūkumai, o kartais ir atskiri juokingi bruožai iš esmės gerų žmonių, kuriais autorius ne tik nesipiktina, bet dargi žiūri į juos su meile ir simpatija, draugiškai iš jų pasijuokdamas.

Humoristiniai gali būti visų literatūros rūšių kūriniai (romanas, apsakymas, komedija, poema, eilėraštis, epigrama). Humoras – būdingas tautosakos kūrinių (pasakų, patarlių ir kt.) bruožas.

Humoras labiau negu kitos komizmo atmainos siejamas su individo psichine būsena, rašytojo ir apskritai žmogaus pasaulėjauta, specifiniu aplinkos traktavimu. Gal todėl kai kuriose kalbose šis žodis dar reiškia ir nuotaiką, nusiteikimą, savijautą. Humoristinės personažų keistenybės, išorinis nerūpestingumas, linksmas būdas tarsi pridengia reflektuojantį subjekto požiūrį į pasaulį. Humoristiniuose kūriniuose traktuojamas herojus pelno skaitytojo simpatijas, tačiau jis nėra vaizduojamas vien balta spalva. Jis neretai būna padauža, laisvos elgsenos ir mąstysenos charakteris,- dėl to jis būna patrauklus ir spalvingas. Humorui būdingi sąmojingi, vaizdingi palyginimai, kalambūrai, semantikos iškraipymai, šmaikštūs veikėjo išorės, elgesio paveikslai.

Humoreskos kompozicija atspindi komizmui būdingą žaismingumą. Autorius tarsi žaidžia su personažais, skaitytojo dėmesiu, si
iekdamas ir užmaskuoti satyrinę intonaciją, ir ją išryškinti, bei pagilinti. Išorės veiksmas naujais vaizdais, kaskart naujais sugretinimais šviežiu kampu atskleidžia vaizduojamo reiškinio vidinį prieštaringumą, iškelia jo nepastebimus įskilimus, modeliuoja pašaipos geluonį. Humoreskos kuriamos, plėtojant antrąjį dėmenį, veikėjo ar pasakotojo reakciją, kurios skaitytojas nelaukia. Pasak V. Žilinskaitės humoreska gali atsirasti iš bet kokios užuominos, iš paprasčiausio, kasdien vartojamo sakinio.

Humoreskos stilius – komiškų sugretinimų stilius. Charakteringas bruožas – parodijavimas, pastebimas visuose struktūros lygmenyse. Šitaip kūrinyje įprasminamas esminis komizmo raiškos modelis, iškeliantis vidinį neatitikimą tarp tikslo ir priemonių. Humoreskoje realizuojamos komiško vaizdavimo priemonės lemia šio žanro monolitiškumą.

Satyra – tai įvairių rūšių grožinės literatūros kūriniai, kuriuose rūsčiai smerkiami ir aštriai išjuokiami ydingi visuomeninio ir asmeninio gyvenimo reiškiniai. Kaip teigė V. Belinskis, – “satyrą reikia suprasti ne kaip nekaltą linksmų aštrialiežuvių šaipymąsi, o kaip pasipiktinimo perkūniją, kaip dvasios audrą, kurią pergyvena dvasia, įžeista visuomenės gėdos.”

Satyriškai vaizduodamas tikrovę, rašytojas teisingai parodo neigiamas jos reiškinių puses, dažnai tyčia pabrėžtu, perdėtai komišku, kartais net groteskišku pavidalu; tuo būdu aiškiau iškyla tai, kas tos tikrovės pusės neatitinka aukštų žmogaus gyvenimo tikslų, kad gyvenime yra neleistinos.

Todėl satyriniai paveikslai sukelia pasipiktinimą ir pasišlykštėjimą neigiamais, menininko požiūriu, gyvenimo reiškiniais, skatina su jais kovoti.

Komizmo formos priklauso nuo to, koks yra žiūrovo (to, kuris juokiasi) santykis su tuo, iš ko juokiamasi. Ir šis santykis gali būti absoliučiai neigiamas: juoką sukeliantis dalykas (asmuo, situacija) gali būti visiškai nepriimtas – tai piktas, kartus, tulžingas juokas, kuris ir sudaro šios satyros esmę. Ir šis tulžingas juokas yra impulsyvus, spontaniškas, tai yra, kad satyra turi daugybę atspalvių ir gradacijų.

Satyra – tai sąvoka, kurie asocijuojasi su literatūros kūriniais, kuriuos be didesnių išlygų pašiepiami negatyvūs reiškiniai, charakterio ydos, tariamos vertybės. Satyra iškilo ir buvo tinkamai įvertinta antikinėje, ypač lotynų literatūroje. O romėnai tiesiog savinosi, sakydami: “visa satyra yra mūsų”.

Literatūroje satyra praranda savo žanrinį vientisumą, įgauna universalios meninės tendencijos pobūdį. Satyriniame romane, satyrinėje dramoje, satyrinėje poezijoje tarsi užsikonservavo pradinis pajuokiančio neigimo, demaskavimo turinys. Todėl neatsitiktinai satyra vadinama kovos priemone, kuriai suteikiama teisė ginti silpnuosius, pasmerkti tamsos gaivalus, demaskuoto ydas ir visuomenės trūkumus. Satyriniuose kūriniuose akcentuojamas vaizduojamojo objekto menkumas, pabrėžiamos tos jo ypatybės, kurios negali būti nei aprobuotos, nei toleruojamos. Personažai traktuojami pagal specifinius reikalavimus: siekiama hiperbolizuoti atskirus jų bruožus, komiškai deformuoti veikėjų išvaizdą, iškelti neigiamas charakterio savybes. Rašytojai dažnai naudoja groteskinius vaizdus, piešia fantastinius nuotykius. Neretai, beje, tame pačiame kūrinyje galima įžiūrėti keletą vaizdavimo principų. O vienas iš aiškiausių satyros barų yra veikėjo charakteristika. Satyrinės charakteristikos signalų reikia ieškoti pasakotojo – personažo santykių plotmėje. Neigiami apibūdinimai, sugretinimai, atskleidžiantys veikėjo elgsenos ar charakterio ydas, patį personažą demaskuojančios autocharakteristikos ir pažiūrų manifestavimas diskredituoja jį kūrinio pasaulyje.

Ironijai būdinga lengva, slapta pašaipa, humoro rūšis. Ironijai būdingas neigiamas santykis su savo objektu, kaip, beje, ir satyrai. Su ironija žvelgiantis žmogus nerodo savo pasipiktinimo ir įniršio, jis tarsi palankiai, tolerantiškai kalbėtų, bet iš tikrųjų kerta netikėtą mirtiną smūgį. Ironija turi ir daugybę atspalvių ir gradacijų: ji gali būti ir pikta, ir skaudi, ir švelni.

Beje, ironija yra ir literatūrinis tropas: žodžio pavartojomas atvirkštine jo prasme, kai, pavyzdžiui, rimtu veidu tyčia tvirtinama priešingai, negu galvojama iš tikrųjų apie kokį nors reiškinį ar žmogų.

Paprastai išskiriami du šios kategorijos rakursai, stilistikos ir pasaulėjautos. Ironija, kaip stilistinė figūra, aprėpia dvi skirtingų reikšmių plotmes, tiesioginę ir perkeltinę, prieštaraujančią pirmajai. Paprasčiausias ironijos išraiškos būdas – žodžių “reikšmės sumažinimas”, kai, pavyzdžiui, sakoma vietoje “silpnas” – “stiprus”.

Komizmo formų bei išraiškos priemonių kontekste ironijai priklauso svarbi vieta tarp sumanios pašaipos ir s

. . .

Šaltinis:

Žilinskaitė V. Kvaitulys. V.: Vaga, 1984.

Literatūra:

1. Literatūros teorijos apybraiža. V.: Vaga, 1984.

2. A.Kalėda. Komizmas Lietuvių tarybinėje prozoje. V.: Vaga, 1984.

3. L.Timofejevas, N.Vengrovas. Literatūros terminų žodynėlis. K.: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1961.

Join the Conversation

×
×