Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….31. Mitinės būtybės (dievai ir deivės)…………………………………………………………..…..51.1 Velnias………………………………………..………………………………………51.2 Perkūnas………………………………………………………………………………………………………..71.2.1 Perkūno ir Velnio santykis…………………………………………………………………………….91.3 Giltinė……………………………………………………………………………………………………………91.4 Ragana…………………………………………..…………………………………..111.5 Laumė………………………………………………………………………………………………………….121.6 Maumas………………………………………………………………………………132. Nepaprasti gyvūnai…………………………………………………………………………………………………….132.1 Rupūžė…………………………………………………………………………………………………………132.2 Gyvatė………………………………………………………………………………………………………….142.3 Žaltys…………………………………………………………………………………………………………..14Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………15Naudota literatūra……………………………………………………………………………………16ĮvadasMitologija – pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji mums padeda atskleisti mūsų protėvių mąstymą apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, gėrį ir blogį. Verta pabrėžti, jog tikėjimas mitologinėmis būtybėmis, tokiomis kaip perkūnas, velnias, ragana, giltinė ir kt., išliko iki mūsų dienų, kaip kad išliko saulės šviesa, griausmas, žaibas ar cikliškai besikeičiantis mėnulis. Kaip žinia, tikėjimas mitologinėmis būtybėmis darė įtaką visoms protėvių gyvenimo sritims. Buvo tikima, jog už blogus darbus perkūnas, velnias ar kita būtybė atlygins žmogui.Kaip jau buvo minėta, tikėjimas mitologinėmis būtybėmis turėjo didelės įtakos žmogaus gyvenimui. Šiame darbe bus bandoma atskleisti, kaip tai veikė šnekamąją kalbą, šiuo atveju – kaip tai atsispindėjo tradiciniuose keiksmuose.Derėtų susipažinti su keiksmo sąvoka. Kaip pabrėžia žymus lietuvių tautosakininkas J. Balys (1957, 327-328), keiksmas yra nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai lietuvių tautosakoje turi tam tikrų atmainų, viena iš jų – prakeiksmai. Tai – stipriausia keiksmų atmaina. Prakeiksmuose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais netgi prakeiksmu netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį. Žmonės tikėjo, jog prakeiksmas esąs neatšaukiamas, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius: ,,Labai daug lietuvininkai bijosi keikimo, nes kie tiki, kad tas išsipildo – beje, ne visumet, kaip keikiąsis pats norėjo“ (Kr. J.) . Netgi buvo tikima, jog prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį ar visą miestą, tada juos labai sunku atburti: ,,Sako, senaus tėvai savo vaikus prakeikdavį. Kad pasakydavo ant vaiko ,,kad tu pasikartum“ – ir pasikardavo, ,,kad tu kiaurai žemį nuaitum“, – ir nuaidavo ir t.t.“ (Jonas P. Gaubas iš Narteliškių, Panevėžio pav., Kauno gub.) .Dar viena keiksmų atmaina – plūstamojo pobūdžio keiksmai. Jais išliejamas pasipiktinimas ar tiesiog atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto. Vertėtų dar paminėti grasinimus bei pasiuntimus.Grasinimu dažniausiai gąsdinama, tarsi žadamas koks nors smurtas ar susidorojimas, ne visada ketinant šį pažadą vykdyti (Basanavičius, 1998, 301-302). Verta paminėti dar ir pejoratyvus – menkinamuosius žodius arba menkinamąsias žodžių formas, bei eufemizmus – žodžius arba posakius, vartojamus šiurkščiam arba nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti (www.lkz.lt) .Keiksmuose susipina įvairių epochų pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniško tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai. Šio darbo tikslas – supažindinti su pagrindinėmis, dažniausiai keiksmuose pastaikančiomis mitologinėmis būtybėmis. O šio darbo uždaviniai – 1) pabandyti išnagrinėti keiksmų atmainų įvairovę remiantis ,,Lietuvių kalbos žodynu“, kuriame pateikta gausybė įvairiose Lietuvos apylinkėse aptiktų keismų, 2) religijotyros požiūriu bandyti ištirti, kuri mitologinė būtybė dažniausiai pasitaiko keiksmuose.N. Vėlius (1977, 10) yra taikliai pastebėjęs, jog tokios ar panašios mintinių būtybių analizės gali praversti sprendžiant sudėtingus senosios lietuvių ir kitų indoeuropiečių religijos bei mitologijos klausimus.1. Mitinės būtybės (dievai ir deivės)1.1 VelniasVelnias (Kaulinis senis) – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Taip pat velnias, anot lietuvių tautosakos tyrinėtojo N. Vėliaus (1987, 32), yra spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, Vėlinės, velionis, veliuoka. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo. Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Labai dažnai – antropomorfinės būtybės pavidalu (mažu žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose. Tačiau krikščionybei atėjus į Lietuvos žemes velnias buvo paverstas piktąja dvasia (Šėtonu), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę – ,,Velnias yra dvasė ir todėl mūsų kūniškoms akims neregims, ale mūsų dvasė gal jį pajusti ir regėti. Bet ik šiai dienai dar keli tai drūtai tiki, kad velnias galįs regimai pasirodyt ir su žmogumi savo bjaurus darbus varyt, o ir žmogus galįs velnią pasišaukti ir ju jo pagelba nelabystes veikti“ . Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Buvo vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega .
Įdomi velnio vardo etimologija. Įvyko tikras perversmas velnio tyrinėjime,kai žymus amerikiečių lingvistas R. Jakobsonas (1969) priminė čekų XIX a. pirmosios pusės mitologo J. Dobrovskio ir daugelio kitų tyrinėtojų nurodytą slavų dievo Veleso ryšį su liet. Velinas, Veliuonis, Veliuona, Vėlė, lat. Velns, Vells ir šveicarų kalbininko F. De Sosiūro iškeltą mintį (1907) apie šių baltiškų vardų ir tais vardais vadinamų mitinių personažų giminiškumą su senųjų indų Varuna Asura . Atkreipiant dėmesį į tai, jog kitose indoeuropiečių kalbose aptinkama Velnio atitikmenų, galima teigti, jog velnio etimologija yra indoeuropietiškos kilmės (Vėlius, 1987, 25-26).Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje pasitaikantys velnių vardai yra nevienodo populiarumo, senumo ir tikrumo. Vieni iš jų jau nuo seno ir nuolat vartojami šiai mitinei būtybei pavadinti, kiti įsigalėjo įvedus krikščionybę Lietuvoje, dar kiti yra atsitiktiniai, neturintys pastovesnės tradicijos. Žinoma, didesnė velnio vardų dalis yra lietuviškos kilmės, tačiau N. Vėlius (1987, 28) pastebėjo, jog pasitaiko ir skolinių iš slavų (biesas, čertas, čiortas, ledokas, neprietelius, nečystasis, paibelis, smakas), vokiečių (bėdelis, brantas, budelis, pikis) latvių (piktpūkis), žydų (šėtonas), graikų (dėblas) kalbų. Daugiausia velnio vardų pasako apie jo būdą – dažniausiai blogumą, piktumą (negerasis, nelabasis, piktasis, kipšas, ledokas) arba išorės ypatybes (bekulnis, juodasis, nakabis, raguotasis, skeltanagis), arba gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis) . Žmonės velnią įsivaizdavo kreivą, šleivą, susisukusį, sudžiūvusį, apsileidusį, striuką, raguotą, naguotą, uodeguotą, juodą (Vėlius, 1987, 35).Nagrinėjant keiksmus, pastebėta, jog velnias – populiariausia mitinė būtybė, kurios vardas minimas keikiant, siunčiant kuo toliau ar tiesiog plūstantis. Iš viso rasti 113 įvairaus pobūdžio keiksmų. Daugiausia aptikta plūstamojo pobūdžio, kuriems būdinga didelė velnio vardų įvairovė: Kas čia per sustojimas po velnių judošiuose! Vlkv., Tu velne prakeiktas! KL, p. 447, Tegu atpranta galuose tie pragariniai žmones šunimis laikyti! LzP., Ka tus velnius greičiau velniai išneštų! Krš., Rauk aną pikis, tokią bobą! Tv., Kad tave kur ledokas! Lp., Trauk jį vencai, tą velnią! Žal., Kad tau kur kemelios! Ds., O,… kad tave notra! Ut., Ko tu čia muni trauki par dantis, snargla velnių! Trk., O tu, paraliaus snuki! Alk., Imk tave devyni velniai! KL, p. 443, Ak tu, šėtono plunksna! Slnt., Suk aną brantas! Šts., Kad tave dryži paraliai! KL. p. 443, Kad tave šimtas pypkių ir keturiolika noglių! KL, p. 444, Po visų galų, parvažiuok nor namo! Lp., Piktybe, atstok! Trgn., Kad tave biesas! Pn., Tu, juodasis! Ml., Piktybale, ko nori, ko lendi?! Ggr., Imai jį budelis! J., Kad tave kur raguotasis! Skr., Katras nakabis pristojo! Ms., Ką tu padarei, tu balini! Bd., ach tu, kvaraba viens! Joniškio ap., Kad tave kelmai! Keturvalakiai, Kad tau kur naginė vienąkart! Vaškai ir kt. Visi šie keiksmai yra įvairaus pobūdžio – pastebima ir pejoratyvų, ir formulinių keiksmų. Gana dažni ir pasiuntimai su velnių vardais: Ka tave kelmas parautų! (Vvr.), Kad tave dėblas! (Ds.), Kad tave raistinis paimtų! (Mlt., Vrn.), O kad jį vencas paimtų! (Kt.), Ak, kad tu noglu nueitai! (Rod.), Atsistok tu, velne, neerzinus mane! (Btr.), Eik tu, tumpine velnių! (End.), Eik po biesų! (Gs.), Eik tu po šimto velnių! (Jdr.), Ach, kad tave velniai paimtų! (Raseinių, Alytaus, Merkinės ap.), Eik tu kelmiop! (Kt.). Verta išskirti eufemizmus, kurie šiuo atveju atlieka maskuojamąją funkciją . Tiesioginis velnio vardas keičiamas į kelmą, raistinį, vencą, biesą ir kt. Taip pat aptikta ir prakeiksmų, tačiau jie kur kas retesni nei plūstamojo pobūdžio keiksmai ar pasiuntimai. Verta paminėti tokius, kaip: Kad jį nelabasis pagriebt! BLF, p. 56, Kad jį kur juodasai nujotų až tokius darbus! Ds., O kad tave būtų paralius paėmęs, nekaip pas mane jauną atėjęs! JP 1020, Kad tave keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi pūrai velnių po styku! VR, p. 201, Kad tave tūkstantis velnių ir licipierių po lauką išnešiotų! KL, p.444, Ach, kad velniai tave būtų paėmę, kai tu mažas gimei ir krikšto dar nepažinai! Merkinės ap., Kad tave biesas gyvą į peklą nuneštų! Grg., Ach, kad tave velniai paimtų! Raseinių, Alytaus, Merkinės ap., ,,Kad tau nors kiek skeltanagis palamdytų!” (Ds.).Bene mažiausiai aptinkami grasinimai: Kad aš tau duosiu, tai velnias bezdės! Al., Kad duosiu, tai net raistinis paims! Mlt., Kad paimsiu baslį, tai viskas velniop nueis! Trk., Ak tu brante vienas, aš tau parodysiu! Lc..Velnio vardų įvairovė atskleidžia mums jų sudarymo principus: juodasis, skeltanagis, raguotasis – parodo tam tikrus velnio išvaizdos ypatumus, raistinis, balinis – atskeidžia velnių gyvenamąją vietą, nelabasis, piktybė – charakterio bruožus.Keiksmuose aiškiai pastebimas skaičių žaismas, savotiška skaičių magija. Dažnai aptinkami tokie skaičiai kaip devyni (9), keturiolika (14), šimtas (100), tūkstantis (1000), keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi (4444), kuriais galbūt tiesiog įvardijama gausybė, o galbūt keturi ketvertai prakeiksme nėra atsitiktiniai.Remiantis simbolių žodynu, skaičius devyni laikomas 3×3 sandauga – trigubas trigubumas, šventas skaičius, reiškiantis amžinybę, tobulumą ir pilnatvę. Apkritai šis skaičius yra labai dažnas lietuvių tautosakoje: devyni vilkai, devyni matai, devyngalvis slibinas ir pan. Keturi – žemės ir žemiškos tvarkos simbolis, nes atitinka keturis metų laikus, keturias pasaulio šalis. Dešimt, manoma, jog simbolizuoja viatos metafizinę ir materialinę visumą.1.2 PerkūnasPerkūnas yra viena ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai teisingumo dievas, teisus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas. Jo vardo negalima minėti be reikalo. Mat žmonės ne tik gerbė, bet ir bijojo šio dievo ir, matyt, dėl to ne visuomet ištardavo įprastinį vardą: ,,Šiaulėnų apylinkėj seni žmonės draudžia vaikams sakyti žodį perkūnas, vietoj jo liepia vartoti griaustinį. Žodį perkūnas, sako, gali tarti tik suaugę žmonės ir tai su didele pagarba, kad jo neužrūstintų“ (BrčNR, p. 475) . Įprastai vadindavo dievą mažybine ar malonine forma – Perkūnėlis. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių: Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Trinkulis, Barškutis, Tarškutis, Trinkūnas, Trenktinis ir kt (Gimbutienė, 2002, 116) . Verta pabrėžti, jog vardai sudaryti iš žodžių, nusakančių Perkūno atliekamus veiksmus: dundėti, bruzgėti, taršketi, trenkti. Kalbant apie vardo etimologiją verta pabrėžti, jog žodis perkūnas yra taip pat indoeuropiečių kilmės. Mėginama rekonstruoti šio žodžio pirmykštį pavidalą: *Perkuna. Tvirčiausias pamatas atkurti tokį modelį randamas baltų bei slavų kalbose. Šiose kalbose aptariamoji leksema ypač gerai išlikusi: lietuvių Perkūnas, latvių Pērkons, rusų Пeрун, baltarusių Пярун, ukrainiečių Пeрун, lenkų Piorun, čekų Perun. Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniais laikais Perkūnas buvo vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu – kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas). Su Perkūnu sietas ir avinas. Senovėje šis dievaitis buvo vaizduojamas dviem avinais. Kartais jis būdavo paukštis milžinas (erelis). Perkūno žirgas buvęs su sparnais. Žirgą vadindavo liepsniniu, nes, lėkdamas padangėmis, kelią žymėdavo ugnies ruožu ar žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais.Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas buvo vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs baltais ir juodais drabužiais su juodu kirvuku rankose. Dar vėliau – kaip senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, su vainiku ant galvos, nupintu iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą. Dar vienas vaizdavimo būdas – žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai, apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukais. Valdžios ženklas – sidabrinis skydas su žaibo zigzagais (Laurinkienė, 1996, 87-93).Kitur Perkūnas vaizduotas senu kalviu, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje (Laurinkienė, 1996, 87-93).Perkūnas – dar vienas mitologinis personažas, dažnai aptinkamas lietuvių keiksmuose, tačiau jis akivaizdžiai mažiau minimas, nei velnias. Rasti 39 keiksmai. Daugiausia rasta plūstamojo pobūdžio keiksmų: Tegu jį perkūnas! Mrc., Tas karves reikia ganyti po dagilius, o kad juos perkūnas! Rz., Tegu jį perkūnija trenkia, tą gyvenimą! Dkšt., O čia po perkūnais labai daug skruzdėlių! Rš., Perkūnėli, tokio lijimo! Antš., Kad tave perkūnas, tokią mergą! Pc., Tegu jį …perkūnėlis! Rš., Jis gauna ką perkūnai to pinigo! (Mžš.), O kaip anas šienauja, perkūnas jį žino! Jrb., Ko lendi, kur nereik, kaip perkūnas koks! Jrb., Perkūnų aš ten eisiu! Skr., Perkūnas, kaip nesiseka! Vb., ,Perkūno tu juos išmokysi! (Pš.), Kad tave griausmeliai! Pn., Kad tave perkūnas! Ds., Po perkūnais! Vrn., Perkūnas, kaip nesiseka! Dkš., Trauk jį perkūnai! Slnt., Perkūne, kodėl tu netrenki iš giedro dangaus? 1958, Liudvinavas. Galima išskirti eufemizmus, t.y. keiksmus, kuriuose Perkūno vardas vartojamas sušvelnintai, deminutyvo forma – Perkūnėlis.Pasiuntimuose randama įvairesnių Perkūno vardų: Kas tau perkūnas! Ds., Kad tau trinkūnas! Ds., Eik tu, pelių perkūne! Sn., Kad tave devyni perkūnai! NžR., Eik po perkūnu! Ds., Kad tave superkūnyt! Rod., Kad tave griausmas! Dkš..Nepaprastai vaizdingi prakeiksmai: Kad tave perkūnėliai ažmuštų! BsPII244), Kad tave perkūnas muštų! Dkš., Kad tave, berneli, perkūnai daužytų! Lp., Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų! LTS V871, O kad jam perkūns duotų, kad jis n´iškalbėtų! JV 1033, O kad tave dundulis užmuštų! Rml., Kad tave pirmam pavasary perkūnas trenktų! (KL, p. 444), Kad tave švents perkūns užtrenktų! LST, p. 397, Kad tave perkūnas be žaibo trenktų! KL, p. 443, Kad perkūns, pakilęs dešimt klasterių, tave į žemę įtrenktų! (SchLG, p. 110).Atkreipus dėmesį į formulinius keiksmus su Perkūno vardu galima pastebėti, jog juose vartojami veiksmažodžiai nusako perkūno atliekamus veiksmus, t. y. perkūnyti, trenkti, daužyti, užmušti ir kt.Pastebėtina, jog grasinimų su Perkūno vardu nerasta.1.2.1 Perkūno ir velnio santykisIšnyra dvi keiksmuose dominuojančios būtybės: velnias – žemės, požemio karalystės atstovas, ir perkūnas – dangaus karalystės atstovas. Naudinga apžvelgti santykį tarp jų.Taigi dangiškųjų lietuvių mitinių būtybių priešiškumas chtoniškosioms ir pergalė prieš jas aiškiausiai atsiskleidžia toje lietuvių tautosakos dalyje, kurioje vaizduojami Velnio santykiai su Perkūnu. Apskritai, Velnio ir Perkūno santykių tema lietuvių folklore labai mėgstama. Tiesiogiai apie juos kalba lietuvių liaudies tikėjimai, patarlės ir priežodžiai, mitologinės, etiologinės sakmės, pasakos, net kai kurie padavimų variantai .Perkūnas ir Velnias apskritai esti priešai. Lietuvių tikėjimai teigia: ,,Perkūnas velnius mušąs, nes Velnias esąs Perkūno priešas“, ,,Perkūnas Velnio neapkenčia, kur tik pamato, tai jį trenkia“, ,,Perkūnas su Velniu labai bloguos santykiuos. Perkūnas nori velnius užmušti, ir jie slepias po medžiais, akmenimis“, ,,Perkūnas su Velniu nesugyvena: jie vienas kitą persekioja“.Yra užuominų, kad Perkūnas velnius persekioja, norėdamas nuskaistinti pasaulį, pvz., ,,Perkūnas muša velnius, čysdamas žemę“, ,,Perkūnas muša velnius gilyn iš šio pasaulio“, ,,Perkūnas nori visus velnius suvaryti į peklą“ .Taigi šią kovą tarp Perkūno ir Velnio galima įvardyti kaip įprastą dangaus dievų, siekiančių darnos ir harmonijos, nusistatymą prieš žemės ir požemio dievus, kuriems daugiau ar mažiau būdingas chaosas, gaivališkų, nesutramdomų jėgų prasiveržimas. Tačiau verta pastebėti, jog Velnio dieviškumas yra neįrodytas, šis teiginys vis dar išlieka tik kaip hipotezė.1.3 GiltinėKita mitologinė būtybė, randama lietuvių keiksmuose – Giltinė. Tai yra viena seniausių deivių, kurios atsirado dar gimininės santvarkos laikais. Pagrindinė Giltinės užduotis buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o jam atėjus, numarinti.Pats Giltinės vardas yra siejamas su žodžiais gelti, geluonis – visi jie susiję su mirtimi (tačiau paminėtina, jog dar vis dar nėra įrodyta, ar Giltinės vardas tikrai kilęs iš šių žodžių). Mirties deivė vaizduota įvairiai, o jos dabar pateikiamas pavidalas – žmogaus griaučiai su dalgiu rankose į Lietuvą atėjo tik su krikščionybe. Iš pat pradžių Giltinė buvo vaizduojama kaip pelėda, kuri savo siaubingu balsu pranešdavo apie mirtį, gaisrą ar kokią kitą nelaimę, be to pelėda visada buvo laikoma tamsos, nakties paukšte, Mėnulio deive. Ji viešpatavo naktį ir tvarkė žmonių nakties nuotykius. Po kurio laiko Giltinė pradėta vaizduoti kaip aukšta, liesa moteris, turinti mėlyną veidą, baltus plaukus, antakius ir blakstienas, ilgas rankas, ilgą ir pilną nuodų liežuvį, kuriuo įgeldama ji marindavo žmones ir gyvūnus. Nuodus ji gaudavo iš žemėje palaidotų lavonų. Savo baisią išvaizdą ji pridengdavo ne juodu, kaip vaizduojama dabar, o baltu apsiaustu. Kartais dar Giltinė būdavo vaizduojama kaip paprasta, sena moteris.Ši deivė nepasirodydavo netikėtai, jos buvimą dažnai parodydavo kokie nors ženklai – staugiantys šunys, kurie, kaip ir graikų mitologijoje buvo laikomi mirties gyvuliais. Lietuvių tikėjime baltas šuo, atbėgantis iš kapinių, praneša apie būsimą mirtį . Taigi, Giltinės valdžioje buvo daugelis dalykų, kurie atnešdavę žmogui mirtį. Pati Giltinė turėdavusi nuspręsti, ar jau atėjo laikas žmogui mirti. Jei jau ateidavo toks metas, ji atsistodavo prie sergančiojo lovos galvūgaly, jei ne – kojūgaly.Tačiau mirties deivė ne visuomet matoma, ji dažnai apsireiškia įvairiais paslaptingais garsais: kartais lyg kažkas gieda sodo medžiuose arba nuostabiai skamba varpai, kartais girdis lyg kažkoks varvinimas ar lyg alaus čiurškimas, dažniau durų subildėjimas ar lyg rykšte kas triskart kirstų per stalą. Dailidės, kurie dirba karstus, girdi ypatingą pjūklelio skambtelėjimą paeiliui tris kartus. Dažnai žvanga stiklai, lyg nuo stalo numesti, ar triskart kažkas į duris patuzgena, bet nieko nėra. Nejaukūs ir vos girdimi garsai rodo, kad čia vaiduokliai ir dvasios pasireiškia.Žmonės visuomet jos bijojo ir ieškodavo būdų, kaip jos išvengti. Kadangi buvo tikima, kad Giltinė nunuodija žmogų liežuviu, tai į velionio karstą būdavo įdedamos žirklės Giltinės liežuviui nukirpti ir išgelbėti kitus žmones nuo mirties. Tarp negausiai vartojamų keismų su Giltinės vardu (rasta 12 keiksmų), bene daugiausiai rasta prakeiksmų: Kad tave giltinė pagriebtų! Alv., Kad tave giltinė patrauktų! Sln., Kad tave giltinė papjautų! J., O kad tave giltinė paimtų! Rml.Tarp keismų su giltinės vardu taip pat pastebėta vos keletas standartinių pasiuntimų, tokių kaip: Eik po giltinių! Alv., arba Eik sau po giltinių! S. Dauk. Mažai rasta ir plūstamojo pobūdžio keiksmų: Kad tave giltinė! BLF, p. 56.Aptiktas vienas pejoratyvas – O tu, giltine, ko kišies ne į savo reikalus?! Upt.1.4 RaganaRagana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios Didžiosios deivės išraiška. Amžiams bėgant indoeuropiečių ir krikščionybės ji buvo sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas . Apie raganas Lietuvoje užfiksuota nepaprastai daug tikėjimų, burtų ir prietarų. Dauguma jų rodo, kad buvo įsivaizduojama, jog raganos kenkia žmonėms ir gyvuliams. Lietuvių liaudies tautosakoje raganos dar vadinamos čerauninkėmis, viedmomis, burtininkėmis, kerėtojomis ir žynėmis (Gimbutienė, 2002, 218-219) . Apskritai žodžio ragana etimologija susijusi su žodžiu regėti, numatyti, žinoti, taip pat jis siejamas ir su žodžiu ragas. Lietuvių liaudies tautosakoje minimos raganos yra mirtingos moterys, gyvenančios žmonių bendruomenėje ir iš jos išsiskiriančios tik nepaprastomis galiomis. Savo išvaizda jos dažnai nuo moterų nesiskiria. Raganomis įsivaizduojamos arba pagyvenusios moterys, arba merginos. Tačiau nors retokai, bet vis dėlto nurodoma, kad raganos nuo kitų moterų skiriasi tam tikromis savybėmis. Pabrėžiama, jog raganos esančios negražios, tačiau gali būti ir nepaprasto grožio. Ypač išsiskiriančios raganų akys: ,,Norėdamas pažyč raganų, žiūrėk jai tiesiai į akis, ir jei ji negalės žiūrėti, nuleis akis – tai bus ragana“. Taip pat retkarčiais pažymima, kad raganos turinčios ilgus (susivėlusius) plaukus. Pasitaiko tikėjimų, kur raganos – stambios moterys, su uodegomis ir pan.Atlikinėdamos vienokius ar kitokius veiksmus, daugiausia kenkdamos žmonėms ir gyvuliams, raganos sugebančios pakeisti savo išvaizdą. Jos galinčios pasiversti gyvuliais, žuvimis, ropliais, paukščiais arba net negyvais daiktais .Taigi ir graži, ir baisi ji gali būti labai pavojinga: gali sutraukti į kamuolį, sumaišyti protą, kenkti vestuvėse, ,,pagadinti“ jaunąją (kad nebūtų vaikų), numarinti vos gimusius vaikus, paversti jaunikius vilkais ir šunimis, atimti karvėms pieną, braukdama marškomis ar rankšluosčiais po rasą, – brandą iš javų, nukirpti avims vilnas iš paausių ir jas uždegus užleisti marą. Ragana gali netgi užtemdyti saulę, užstoti ją su šluota. Ji kontroliuoja mėnulio fazių ritmą ir su juo susijusį augalijos klestėjimą.Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai. Gimda, placenta ir vos gimę kūdikiai – jos nuosavybė ir dėl to ji gali juos pasiimti .Taigi žmonės keiksmuose minėjo Raganos vardą su ta pačia intencija, kaip ir keiksmuose su Perkūno, Velnio ar Giltinės vardais – iš baimės, atsiradusios iš gilaus tikėjimo, jog šie dievai gali padaryti žmogui kažką blogo, ir pagarbos aukštesnei ,,instancijai“.Negausiai žmonės įvairino keiksmus su Raganos vardu (rasta 11 keiksmų). Randama vos keletas plūstamojo pobūdžio keismų: Rauk tave devynios tokią raganą! J., Ach, tu ragana! Pb., Sena ragana! Nd. Ž, Apsimeta senė, o širdyje džiaugiasi, ragana! LzP, Ar ragana pristojo, kad taip nesiseka! Snt.; pasiuntimų: Eik tu, ragana su ragais, gerk tu pati kavą iš sulos! Šts.; prakeiksmų: Ach, kad tau ragana tiek prikerėtų, kiek tu man pažadėjai! Niedzingės par.; grasinimų: Aš tau ragana duosiu, gal tu išdvėsi! Ėr. Visus šiuos keiksmus galima vadinti pejoratyvais, nes daugumoje jų kreipiamasi į piktą moterį, kuri šiuo atveju vadinama ragana.Vėl gi galima pastebėti keiksmuose veikiantį devynetą, kuris, kaip manoma, nėra atsitiktinis.1.5 LaumėLaumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda saulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežerėje jos velėja audeklus. Mėnesienoje ir be žiburio jos prisistato su rateliais verpti ir kitus neužbaigtus darbus dirbti. Laumės yra labiau žemiškos negu kitos deivės. Ir iš tiesų laumės turi žemiškų charakterio bruožų: patrauklios, seksualios, impulsyvios, iracionalios, ilgisi motinystės, bet vis dėlto jos yra antgamtiškos būtybės. Labai dažnai priežodžiuose, patarlėse bei keiksmuose jos vaizduojamos kaip negražios, ,,kaltūnuotos“. Taigi jos yra dvilypės būtybės: viena – nuostabios darbininkės – verpėjos, audėjos, skalbėjos – apdovanojančios žmones materialinėmis gėrybėmis; kita – kenkėjos ir mirties nešėjos, galinčios vyrus mirtinai nuvarginti, o verpėjoms žarnas suverpti, avis nukirpti, arkliams karčius suvelti. Laumės itin domisi žmonių vaikais, klausinėja, kas gimė. Jeigu joms sumeluojama, pavagia kūdikėlį. Pavogtus vaikus labai dailiai augina, mergaitėms duoda gražiausius kraičius, bet dažnai ir apleidžia juos.Laumių antgamtiškumas apsireiškia pasivertimais į gyvulius ir paukščius. Pasirodo kaip ožka, bet su moteriškomis krūtimis. Kartais turi žmogaus pavidalą, bet jis su vištos kojomis. Kai kada ir kūnas kaip vištos, tik akys didelės. Paprastai jos būna nuogos, su ilgais šviesiais plaukais, su didelėmis krūtimis, labai patrauklios, seksualios, pavojingos .Laumės vardas minimas tik plūstamojo pobūdžio keiksmuose (rasti 2 keiksmai), tokiuose kaip: Tu laume prakeikta! LTR 3662, Ta laumės kultuvė ten dar vaikščios! LTR. Čia taip pat yra pejoratyvai – ,,laumės kultuvę” galima laikyti frazeologiniu junginiu.1.6 MaumasMaumas – namų bei sodybų piktoji dvasia. Vaizduojamas negražiu padaru. Maumo vardo etimologija siejama su žodžiu maumėti ,,vešliai augti, baubėti”. Šis personažasgyvenąs šulny, kartais būnąs ir papečy, prikaitės duobėje, jaujoje kur tik tamstu. Jis esąs su barzda ir lazda kaip ubagas. Naktimis maumas čiaužydamas už lango apie sienas, kartais sustaugdavęs. Turima ir informacijos, kad ši personažas esąs raguotas, pvz.: Nerėk, vaikel, bo maumas su devyniais ragais atlėks ir pagaus! Sdb. (Jasiūnaitė, 2000, 176).Su Maumo vardu sietini tokie plūstamojo pobūdžio keiksmai, kaip Ach tu, maumai! Užp., arba tokie prakeiksmai, kaip Kad tave maumas paimtų! Rmš. Keiksmai su maumo vardu aptikti vos du.2. Nepaprasti gyvūnai2.1 RupūžėRupūžė labai artimai siejama su Ragana, netgi teigiama, jog rupūžė yra pagrindinis raganos įsikūnijimo pavidalas. Taip pat rupūžė yra gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis. Reikia žinoti kaip su ja elgtis, nes joje glūdi ir gyvybės , ir mirties pradai. Atsilygindama už gera , ji prineša ir valgių, ir pinigų, bet už bloga baudžia mirtimi. Už bjaurėjimasi ja rupūžė gali pagauti žmogaus seilę, ir žmogus miršta. Rupūžių skreplys turi raganišką jėgą: išpūdo mėsą, dedervinėmis išeina, net rankų žmogus netenka. Tikima, kad ten, kur rupūžės apsigyvena po grindimis, žmonės vis miršta. Antra vertus, ji turi gydomosios galios: jei randi gyvą ar užmuštą rupūžę, dėk prie skaudulio, ištrauks.Rupūžės karalija – vanduo .Apžvelgiant keiksmus su rupūžės vardu, kurių aptikta per keturiolika, pastebėta tokių plūstamojo pobūdžio keiksmų, kaip Tas vaikas tiek klykė, rupūžė velnių! Pln., Rupūžė kerpamoji! Plng., Ach tu, pupų rupūže! Dr., Ach tu, rupūže viens! Joniškio ap., O tu rupūžgalvi! KL, p.446, Rupkė milinė! Kaltinėnai, Ei tu, rugienų rupūžė! Lauksodis, Rupūžėle, še kaušelį! NdŽ., Išvytau rupūžę iš namų! Klvr., Na, tu žiūrėk, rupūže! K.Bor., Nelįsk, rupūže, tuoj gauni į snukį! Dkš., Tu, mergytė rupūžytė, atsitrauk nuo manęs! JD632, Ot, rupūže, niekaip negal nukirst to uosio! Skrb. Paskutinieji priskirtini prie eufemizmų.2.2 GyvatėGyvatė yra paslaptingos gyvybės jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis. Ji – žiemojantis sutvėrimas, susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi. Palikusi išnarą, ji užsiaugina naują odą. XIV – XVIII a. istoriniai šaltiniai nuolat mini gyvačių laikymą namų kerčioje ant šieno didelėję pagarboje, jų maitinimą pienu ir neliečiamumą. Jei kas sunaikindavo šiuos šventus gyvius, sunaikindavo savo laimę ir namų gerovę. Daug tikėjimų, išlikusių iki šių dienų, yra susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, labiausiai akis. Akli žmonės praregi suvalgę gyvatę, o išvirta gyvatė yra didžiausias vaistas nuo apakimo, ją reikia dėti prie akių .Tačiau krikščionybės misionieriams gyvačių ar žalčių garbinimas buvo nesuprantamas dalykas, nes krikščioniškoje simbolikoje gyvatė yra blogio simbolis. Yra išlikusių tokių keiksmažodžių, kaip ,,Tu gyvate raudonoji!“ (LTR 526 (194), ,,Eik tu, gyvatės išnara!” (Šiluva), ,,Gyvatės vaikas!” (Pnm.R), ,,Šįmet avižos lengvos, gyvatės!“ (Šts.), ,,Tos, gyvatės, vištos vėl darže!“ (Ldvn.), ,,Ot greitas, gyvatė!” (Slm.), ,,Iš tos gyvatės nė stiklo vandens negausi!” (Ldvn.). Tai daugiausia plūstamojo pobūdžio keiksmai. Paskutinieji – priskiriami eufemizmams. Iš viso rasti 7 keiksmai su gyvatės vardu.2.3 ŽaltysŽaltys – židinio, namų, mirusių pritėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose buvo apgyvendintos vėlės. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės. Be to žalčiai buvo vegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu jiems nesuprantamu lijimo procesu .Tačiau vėlgi krikščioniškoje simbolikoje žaltys reiškia dviveidį padarą, jungiantį savyje ir gėrį, ir blogį. Kaip teigiama Biblijoje, jis sugundė Ievą nuodėmei, apsivijęs apie rojaus sodo medį.Rasta plūstamojo pobūdžio keiksmų su žalčio vardu tokių, kaip ,,Žalčio koja pastaroji!“ (Kaltinėnai), ,,Tu žalčio išnara!” (KL, p. 447), ,,O tu žalty prakeiktasis!” (KL, p. 446), ,,Žaltỹ tu raudonasis, išnara velnių, ar ilgai tu muno kraujį gersi?“ (Trk.), ,,Ale toks žaltỹs, ištiža, toks slunkius, kad sunku ir nupasakoti!“ (Akm.), ,,Tik, žalčiai, mun niervų negadinkiat!“ (Trk.), ,,Tai žaltys merga!“ (LKGI170(Ss), ,,Žaltỹ tu miško, ar matei, ar žinai?!“ (Krš.).Pasitaiko taip pat ir prakeiksmų: ,,Kad tave žaltys pasmaugtų!” (LTR 526 (39); kartais ir pasiuntimų: ,,Eik tu, žemės žalty, žaliasis velne tu!” (Ggr.). Rasta per 10 keiksmų su žalčio vardu.IšvadosTaigi išnagrinėjus daugiau kaip 200 keiksmų (darbe paminėti tik vaizdingiausi, spalvingiausi keiksmai) galima daryti išvadą, jog lietuviai buvo ir yra nepaprastai giliai ir stipriai tikintys žmonės ir bent šiek tiek susipažinus su senuoju tikėjimu, akivaizdu, jog juos siejo ypatingas ryšys su gamta. Žmonės ją gerbė, saugojo ir netgi garbino. Būtent dėl šios priežasties, buvo pradėta tikėti gausybe dievų, nes senovės žmonių nuomone, kiekviena gamtos dalelė privalo turėti savo valdovą.Tiesa, nauja religija – krikščionybė – visus pagonių dievus paskelbė demonais. Tai akivaizdžiai pastebima iš keiksmų. Senųjų dievų, kurie pagonybės laikais buvo aukštinami ir gerbiami, pradėta bijoti, o negana to, jų vardai buvo vartojami neigiama prasme – ką nors išplūsti, pagąsdinti, pasiųsti ar net prakeikti.Statistiškai galima teigti, jog keiksmai su velnio vardu sudaro daugiau kaip pusę visų keiksmų, t. y. 54 %, trigubai mažiau – keiksmai su perkūno vardu – 19 %, su rupužės vardu – 7 %, su giltinės – 6 %, su raganos ir žalčio vardais – po 5 %, sy gyvatės – 3 %, ir su laumės bei maumo vardais – po 1 %.Senovės lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėjimai vis labiau pasistumia į priekį, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamajai indouropiečių mitologijai (Vėlius, 1977, 10).Naudota literatūra1) Vėlius, Norbertas, 1987: Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius: Vaga, 1987.2) Vėlius, Norbertas, 1977: Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius: Vaga, 1977.3) Jasiūnaitė, Birutė, 2005: Eufemizmai tarmėse ir tautosakoje:problemos ir perspektyvos, Baltistica, VI priedas, 2005, 101 – 117.4) Jasiūnaitė, Birutė, 2000: Iš lietuvių mitologinės leksikos: baubas bei jo padermė, Baltistica, T. (2), 2000, 171 – 191.5) Gimbutienė, Marija, 2002: Senovės lietuvių deivės ir dievai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.6) Laurinkienė, Nijolė, 1996: Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius: Lietuvių literatūros tautosakos institutas, 1996.7) Beresnevičius, Gintaras, 2004: Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2004.8) Basanavičius, Jonas, 2004: Juodoji knyga, Vilnius: Lietuvių literatūros tautosakos institutas, 2004.9) Basanavičius, Jonas, 1998: Iš gyvenimo vėlių bei velnių, Vilnius: Lietuvių literatūros tautosakos institutas, 1998.10) Sauka, Leonardas, 1991: Lietuvių tautosaka, Kaunas: Šviesa, 1991.11) Lietuvių tautosaka, 1968: Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai, V t., Vilnius: Mintis, 1968.12) Krėvė, Vincas, 1982: Patarlės ir priežodžiai, III t., Vilnius: Vaga, 1982.13) www.lkz.lt14) www.wikipedia.lt