Filosofijos kilmės prielaidos, atsiradimas, šaltiniai.

3330 0

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

KINANTROPOLOGIJOS IR SPORTO RAIDOS KATEDRA
Referatas
Filosofijos kilmės prielaidos, atsiradimas, šaltiniai.
Darbą rengė:

Darbą priėmė:

Kaunas 2006

Turinys
ĮŽANGA 2
1. FLOSOFIJOS KILMĖS PRIELAIDOS 4
2. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS 6
2.1. TALIO ASMENYBĖ 6
3. PAŽIŪROS 7
3.1. PERĖJIMAS NUO PRAKTINIŲ ŽINIŲ PRIE MOKSLO 7
3.2. PERĖJIMAS NUO MITOLOGIJOS PRIE MOKSLO 8
3.3. PIRMOJI FILOSOFIJOS PROBLEMA 8
4. TALIO REIKŠMĖ 9
5. FILOSOFIJOS ŠALTINIAI 10
5.1. RELIGINIAI TIKĖJIMAI 10
6. FILOSOFIJOS CENTRAI 12
6.1. GRAIKIJA 13
6.2. ŠALTINIAI 14
7. IŠVADOS 15
NAUDOTA LITERATŪRA 16

Įžanga
Kas yra filosofija
Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį.

Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis. Ji – pradžių pradžia. Ji – viso ko motina. Taaip tikriausiai galėtų apie save pasakyti pati filosofija, kadangi visos mąstančios būtybės yra jos vaikai. Tačiau ji turi ir keletą mokslinių apibrėžimų: -FILOSOFIJA (gr. phileo – myliu ir sophia – išmintis) – mokslas apie visuotinius būties (t. y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas. Nagrinėdami filosofiją, mes susiduriame su jos raidos etapais; tai – mitai, religija,.ekonomika, politika. Taigi filosofija, kaip irr kiekvienas mokslas, vystėsi.Pats terminas filosofija pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui an

nkstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo filosofijos o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Kartu dėl konkrečių žinių stokos filosofija mėgino trūkstamus pasaulio ryšius ir dėsningumus pakeisti išgalvotais, tuo būdu virsdama ypatingu, virš kitų mokslų esančiu, „mokslų mokslu”. Gamtos atžvilgiu tokia filosofija buvo gamtos filosofija (natūrfilosofija), istorijos atžvilgiu – istorijos filosofija. Specifinė filosofijos mokslo problematika buvo tikslinama, jam vystantis. Dėl to pačioje filosofijoje atskiros jos pusės išsiskyrė į daugiau ar mažiau savarankiškus, o kartais ir griežtai skirtingus skyrius. Tai ontologija, gnoseologija, logika, ettika, estetika, psichologija, sociologija ir filosofijos istorija Šitaip suprantant filosofija, jos dalys – psichologija, etika, estetika – vis labiau virsta savarankiškais mokslais, kurie tik iš tradicijos laikomi filosofiniais. Tiesa, ši tradicija yra pagrįsta, nes minėtieji mokslai yra daugiausia susiję su specifine filosofijos problematika, ypač su subjekto ir objekto santykio problema. Filosofija padeda vystytis žmogaus savimonei, suprasti mokslo atradimų vietą bei vaidmenį bendro žmonijos kultūros vystymosi sistemoje.
Šiuolaikinėms buržuazinėms teorijoms yra būdingos antifilosofinės tendencijos. Jos ypač būdingos neopozityvizmui, kuris filosofijos problemas laiko pseudo problemomis, mė
ėgina filosofinę šiuolaikinio mokslo ir praktikos vystymosi analizę pakeisti „mokslo kalbos” analize. Taigi šios teorijos iš esmės likviduoja filosofiją kaip mokslą.

Filosofijos kilmės prielaidos, atsiradimas, šaltiniai.
1. FLOSOFIJOS KILMĖS PRIELAIDOS
Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mi

itologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos – žmogus; morphe – forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį. Budingas tokio aiškinimo pavyzdys – graikų mitas „Pasaulio ir dievų atsiradimas“: „Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas“ – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, .duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė ir amžinąją Tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. Iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.“ Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje – taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą ka
artą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma. Tiesa, pirmosios filosofinės idėjos buvo iškeltos gerokai anksčiau senovės Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika – „Upanišados”, buvo pradėtas kurti jau X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio – religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos ir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija ir dažnai traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus (lot. ratio – protas), argumentuoto, logiško mąstymo. Tačiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys – graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų – graikų filosofijos — mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.
Kodėl teorinis pasaulio aiškinimo būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o būtent senovės Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. buvo dar ne taip seniai išžengusi iš barbarystės epochos? Kodėl ši nedarni mažų valstybėlių asociacija tokia reikšminga pasaulio istorijai? Juk graikų valstybėse – poliuose, išsidėsčiusiuose Balkanų pusiasalio pietuose, Egėjo jūros salose ir pakrantėse, dažniausiai gyveno vos po keliasdešimt (ar net kelis) tūkstančių, gyventojų? Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų – Atėnuose. Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, įrodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti.
2. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS
2.1. TALIO ASMENYBĖ
Ikimoksliniu laikotarpiu sąlygiškai artimiausi mokslui buvo poetai kosmologai ir praktinių žinių atstovai. Tačiau pirmieji problemas suprato tik mitologiškai, o antrieji – vien techniškai, vadinasi, dar nebuvo sukūrę mokslo. Taip buvo tol, kol graikai neperėjo nuo mitų ir praktinių žinių prie mokslų: atrodo, kad tai įvyko VI amžiuje. Vėlesnieji graikai nurodydavo Talį, kuris esą įvykdęs šį perėjimą.

Šis pusiau legendinis graikas gyveno VII ir VI a. sandūroje, tikriausiai nuo 624 iki 547 m., vadinasi, Solono ir Kroiso laikais. Buvo jis žymus to meto praktinių žinių ir gyvenimiškos išminties atstovas; sprendžiant iš šykščių ir nepatikimų, nes užrašytų keliomis kartomis vėliau, žinių apie jį, jo būta politiko (politiko nuopelnai jam sukūrė „išminčiaus” šlovę), techniko, inžinieriaus, pirklio ir keliautojo, iš kitų kraštų atsiveždavusio ne tik prekių, bet ir praktinių žinių; be viso šito, jo būta dar ir mokslininko.

3. PAŽIŪROS
3.1. PERĖJIMAS NUO PRAKTINIŲ ŽINIŲ PRIE MOKSLO.
Talis žinojo, kaip galima išmatuoti piramidžių aukštį ir laivų nuotolius jūroje; tai aiškiai rodo jį buvus mokytą geometrą. Jis numatė Saulės užtemimą 585 m. gegužės 28 d., tuo privertęs apstulbti savo tautiečius; tai rodo ji buvus ir mokytą astronomą. Tačiau šiuos skaičiavimus jis atliko greičiau kaip technikas negu kaip mokslininkas: skaičiavo jis nemokėdamas tinkamai tų skaičiavimų pagrįsti ir numatė reiškinius nežinodamas jų priežasčių. Panašiai būdavo matuojama Egipte ir daromi astronominiai spėjimai Babilone; galbūt iš ten Talis ir atsivežė savo žinias. Nederėtų Talio laikyti matematikos ir astronomijos mokslų kūrėju: jų pradžia yra vėlesniais laikais. Šioje srityje Talis turėjo praktinių žinių, o ne mokslinį žinojimą. Kuo mokslas skiriasi nuo praktinių žinių? Visų pirma, atskiri taiklūs pastebėjimai ir atskiri teisingi teiginiai dar nėra mokslas; tokių dalykų ir iki Talio būta be skaičiaus; kad sudarytų mokslą, jie privalo būti vienas su kitu susieti ir sutvarkyti. Be to, negalima mokslu vadinti ir bendro dalykų padėties supratimo; šis supratimas turi būti išanalizuotas ir pasitelkus sąvokas suformuluotas teiginiais. Pagaliau nepakanka ką nors žinoti, reikia pagrįsti arba įrodyti, kad taip yra. Vadinasi, kad turimos žinios būtų laikomos mokslu, jos privalo būti sutvarkytos, išanalizuotos, įrodytos. Be šito jos daugių daugiausia yra praktinės žinios, o ne mokslas. Trumpiau tariant, mokslas reikalauja ne tik sugebėjimų, bet ir supratimo. Be to, mokslo tikslas yra kitoks nei praktinio žinojimo. Mokslo tikslas yra tiesos, svarbios pačios savaime, o praktiniam žinojimui svarbu tik praktiškai naudingos tiesos. Praktinės žinios atsirado dėl praktinių tikslų, ir šiems tikslams jos yra pakankamos. Kai pradėta domėtis tiesomis dėl jų pačių, tada atsirado naujas tikslas ir jo siekimo būdas – mokslinis tikslas ir būdas.
Talis matematika ir astronomija užsiiminėjo praktiniais tikslais ir praktiniu būdu. Tačiau be šito, jei tikėsime padavimais, jis mėgino ieškoti tiesos ir tokioje srityje, kur negalėjo būti nė kalbos apie praktinius tikslus; toji sritis buvo filosofija. Talį vadinti mokslininku galima tik kaip filosofą. Tai nieko nuostabaus, nes pirmiausia atsiradęs mokslas buvo filosofija: dėl savojo objekto bendrumo ji turėjo mažiausiai praktinės naudos, bet buvo patraukliausia teoriniu požiūriu. Sis perėjimas nuo praktinių žinių prie teorinio mokslo Graikijoje įvyko tarp VII ir VI amžių. Ar būtent Talis jį įvykdė? Graikų filosofai, ieškodami savo pirmtakų, vis ateidavo iki jo, o dar toliau įeiti į praeitį nesugebėdavo. Dėl to tikėtina, kad jo filosofinė teorija buvo pirmoji mokslinė teorija, atsiradusi Europoje, o gal ir apskritai pasaulyje.
3.2. PERĖJIMAS NUO MITOLOGIJOS PRIE MOKSLO.
Talio teorija buvo tokia: visa yra iš vandens, iš vandens atsirado ir iš vandens susideda. Galima spėti, jog tai nebuvo naujas požiūris, – panašaus būta jau iki Talio. „Kai kas mano, – rašo Aristotelis, – kad senovės žmonės, gyvenę seniai prieš dabartinę kartą, irgi stebėdavo gamtą. Pasak jų, būtent Okeanas ir Tetidė buvo visa ko, kas atsirado, gimdytojai“. Tačiau skirtumas esminis: Talis kalbėjo apie vandenį, o jo pirmtakai – apie vandens dievybes; jis kalbėjo apie realų dalyką, jie – apie fantastines būtybes. Kalbantys apie Okeaną ir Tetidę kūrė ne mokslą, o mitologiją. Kad galėtų rastis mokslas, turėjo pakisti mąstymo būdas: negrįžtamai buvo nutrauktas ryšys ne tik su praktine, bet ir su mitologine mąstysena. Šį perversmą ir įvykdė Jonijos mąstytojai, iš kurių pirmasis tikriausiai ir buvo Talis. Jis pats sau kėlė uždavinį paaiškinti reiškinius – šiuo atžvilgiu jis nesiskyrė nuo mitologijos kūrėjų, tačiau skyrėsi nuo jų aiškinimo būdu. Talio problema buvo pasaulio kilmė. Bet jis jau neklausė, kas pasaulį sukūrė, o klausė, koks pasaulis buvo nuo pat pradžios. Jam rūpėjo ne kas buvo iki pasaulio, o koks pasaulis buvo pačioje pradžioje. Šitaip suprasta pasaulio pradžios problema buvo pirmoji filosofijos problema. Nieko nuostabaus, kad kaip tik tokia buvo pirmoji jos problema: tuometinio mentaliteto žmonėms, dar nesugadintiems mokslinės kritikos, atrodė, kad jie mato pasaulį būtent tokį, koks jis yra; iš išminčiaus jie tikėjosi kažko kito, kad jis pasakytų, koks pasaulis buvo. Tokį ankstyvą minties rytmetį žmonės buvo linkę pirminį daikto būvį laikyti svarbiausiu, ir Talis manė, kad galų gale po visų permainų pasaulis grįš į pirmine būseną, iš kurios jis yra kilęs. Pirminė pasaulio būsena, jo supratimu, buvo ne tik pirmoji, bet ir esmingiausia. Ši filosofija buvo dar visiškai archajiška, ji skyrėsi nuo mitologijos, bet klausimais ir atsakymais ji tebebuvo mitologijos paribyje. Ji turėjo dar labai nedaug graikiškos mąstysenos bruožų; jie išryškės tik vėlesnėje raidoje; dėl to ankstyvoji graikų filosofija dar mažai skyrėsi nuo kitų panašaus civilizacijos lygio tautų spekuliacijų.
3.3. PIRMOJI FILOSOFIJOS PROBLEMA.
Talio ir tiesioginių jo sekėjų tyrinėjimo objektas buvo gamta. Todėl tuos ankstyvuosius filosofus Aristotelis vadino fiziologais arba gamtos teoretikais. Kaip reikalavo to meto dvasia, pirmiausia jie domėjosi gamtos pradžia. Svarbiausias jų keltas klausimas toks: kokia buvo gamtos pradžia? O šį klausimą jie taip suprato: kas buvo tie pirminiai kūnai, iš kurių išsivystė gamta? Vėliau tas klausimas šitaip suformuluotas: kokia buvo pirminė medžiaga? Tačiau termino „medžiaga” tie pirmieji filosofai dar neturėjo. Maža to, jie neturėjo net tokios medžiagos sąvokos, kurią vartojo vėlesnieji graikai. Aiškindamiesi pirminę medžiagą, suprato ją kaip konkrečių kūnų visumą; jie neturėjo abstrakčios medžiagos sąvokos, nusakančios vieną iš sudedamųjų kūno dalių, kuri skiriasi nuo kitų dalių, tokių kaip forma arba jėga. Į medžiagą jie nežiūrėjo kaip į kažką dar nesuformuotą; medžiagos ir formos skirtumu susidomės tik vėlesnės graikų filosofų kartos. Šie, patys ankstyviausieji, nemanė, kad medžiaga yra inertiška masė, kuriai išjudinti reikalinga išorinė jėga: medžiagos ir judinančios jėgos skirtumas suvoktas taip pat vėliau. Pirmajai graikų filosofų grupei buvo taip būdinga neskirti medžiagos nuo jėgos, gyvybės, sielos, kad juos net vadindavo „hilozoistais” – (medžiaga ir gyvybė), vadinasi, manančiais, kad gyvybė neatskiriama nuo medžiagos. Kai kurie istorikai juos laiko materialistais; iš tikrųjų jie nežinojo kitokių daiktų, tik materialius; bet tai buvo materialistai, kurie dar neturėjo grynos medžiagos sąvokos ir visiems materialiems objektams priskirdavo sielos savybes; kaip būdinga ankstyvajam mąstymui, jie buvo linkę ir gyvybę sieti su sielos veikimu. Kodėl Talis manė, kad būtent vanduo, o ne kitos rūšies medžiaga buvo gamtos pradžia? Matyt, tam turėjo įtakos mitologijos palikimas bei ryšys su Okeanu ir Tetide. Tačiau Talis savo požiūrį mokėjo pagrįsti kitokiais argumentais; jis rėmėsi tam tikrų reiškinių stebėjimu: visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka, o kas mirę, sudžiūsta, visa ko gemalai yra drėgni, o maistas – sultingas. Šie stebėjimai, rodos, sakyte sakė, kad vanduo yra gyvybės teikėjas, kad jis turi gyvybine galią, taigi turi tų savybių, kurios būtinos ir pakankamos visai gamtai atsirasti. Tad ši pirmoji filosofinė teorija bent iš pažiūros jau turėjo pagrindimo pradmenų.
4. TALIO REIKŠMĖ
Talio spėjimai neturėjo atgarsio, nes kiti stebėjimai ir pavyzdžiai rodė pasaulio pradžia buvus kitas medžiagas; tos kitos medžiagos veikiai sulaukė kitų dėmesio. Vienas iš Talio sekėjų teigė, kad pirminis medžiagos būvis buvo ugnis, kiti – kad oras. Tačiau pradų klausimą jie kėlė taip pat kaip Talis ir dėl to tapo jo sekėjais. Jo mokinys buvo Anaksimandras, šalia Anaksimandro minimi Anaksimenas ir Herakleitas, o šalia jų – vėlesnės filosofų kartos. Tad graikai Talį laikė savo filosofijos pirmtaku. Jei Talio ir turėta nuopelnų, tai tik formuluojant klausimą, o ne atsakant į jį. Iš karto sugalvoti tikslų atsakymą nebuvo įmanoma, nes klausimo būta beviltiškai sunkaus: iš kur Talis galėjo žinoti, kas buvo pasaulio pradžioje? Ir visai nebūtina daryti prielaidą, kad pirmasis filosofas buvo genijus. Savo praktines žinias jis tikriausiai perėmė iš kitų kraštų; o perėjimas nuo jų prie filosofijos gal ir nereikalavo ypač didelio proto, nes dalykas buvo jau pakankamai pribrendęs. Juk nebūtinai tik dideliu šuoliu, bet ir mažu žingsneliu galima peržengti ribą.
5. FILOSOFIJOS ŠALTINIAI
5.1. RELIGINIAI TIKĖJIMAI

Tam tikri pirminės dar ikifilosofinės graikų religijos bruožai rodo, kad ji atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. Nesuprantamuose, o dėl to tariamai paslaptinguose ir grėsminguose aplinkos reiškiniuose graikai įžvelgė aukštesnes už žmogų galias, prieš kurias žmogus yra silpnas ir bejėgis; ir dangus, ir žemė jiems buvo galybės, dievai: dangus buvo Dzeusas, žemė – Tetidė. Netrukus graikų religiniai poreikiai susiliejo su kitos prigimties – poetinės, dorovinės ir pažintinės – poreikiais. Todėl iš ankstesnių grynai religinių pažiūrų formavosi religinės poetinės, religinės moralinės ir religinės pažintinės pažiūros. Jos ir viešpatavo tuo metu, kai radosi filosofija. Iš poetinės religijos sampratos atsirado dar ir šiandien populiari Olimpo mitologija. Seniausiems graikams Olimpo dievai nebuvo žinomi; juos pirmiausia sukūrė epinė poezija. Su šia religinės tematikos poetine fantazija, gerai žinoma iš graikų poezijos, graikų filosofija niekada neturėjo nieko bendra. Užtat religinių tikėjimų ir moralinių normų sąjunga pagimdė filosofijos savastimi tapusias mintis apie sielos nemirtingumą, apie teisingumą, apie pomirtinį atpildą ir bausmę. Ir šita religijos forma pirmiausia įsigalėjo poezijoje, būtent gnominėje poezijoje. Filosofija pasinaudojo ja, tačiau šiek tiek vėliau. Ano meto ž

. . .

Join the Conversation

×
×