Diskurso samprata

DISKURSAS – (lot. discursus – lakstymas ten ir atgal; judėjimas; pokalbis; šneka), šneka, kalbos aktas, būdas. Tai daugiaprasmė sąvoka, daugiausiai vartojama humanitariniuose moksluose, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nagrinėja kalbos funkcionavimą. Tai lingvistika, literatūros teorija, semiotika, sociologija, filosofija, etnologija ir antropologija.

Vieningo ir tikslaus „diskurso“ apibrėžimo, kuris išsamiai aprašytų jo naudojimą nėra. Galbūt būtent dėl to per paskutiniuosius dešimtmečius šis terminas tapo toks populiarus: įvairios jo interpretacijos patenkino įvairius suvokimo poreikius, modifikuojant tradicinį šnekos, teksto, dialogo, stiliaus ir net kalbos supratimą. Vien P. Serio įvvade į darbų, skirtų prancūziškajai diskurso analizės mokyklai, rinkinį, pateikiamas aštuonių skirtingų diskurso suvokimų sąrašas. Pažymėtina, kad liečia tik prancūziškąją tradiciją.

Ryškiausiai išsiskiria trys pagrindinės sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmės, kurios susijusios su įvairiomis tautinėmis tradicijomis ir konkrečių autorių indėliais.

Pirmajai plotmei atitiktų šios sąvokos lingvistinis vartojimas. Pirmą kartą jis buvo pavartotas amerikiečių lingvisto Z. Harris jo straipsnio „Diskurso analizė“ pavadinime (1952 m.). Pilnavertiškai ši sąvoka lingvistikoje pradėta vartoti tik po dviejų dešimtmečių. Šios sąvokos vartojimas lingvistikoje yra gana įvairus, tačiau apibendrinus išryškėja šnekos, teeksto ir dialogo sąvokų patikslinimo ir plėtimo bandymas. Perėjimas nuo „šnekos“ prie „diskurso“ susijęs su bandymu klasikinį kalbos ir šnekos supriešinimą, kurio autorius F. de Sosiūras, papildyti trečia pozicija, kuri atspindėtų šį sąvokos paradoksalumą: ir labiau „šnekamoji“, nei pati šneka, ir tu

uo pačiu metu lengviau pasiduodanti moksliniam tyrimui, pasitelkiant į pagalbą tradicinius lingvistinius metodus. Taigi ir formalesnė bei labiau „kalbinė“, nei pati kalba. Viena vertus, diskursas suvokiamas kaip šneka, kuri yra komunikacijos akto dalis. Dėl to diskursas, kaip kategorija, yra gilesnės prasmės lyginant su šnekamąja individo veikla. Vaizdingai sakant diskursas tai „į gyvenimą panardinta šneka“. Kita vertus, šiuolaikinė (nuo 1970-ųjų metų) diskurso analizės praktika susieta su informacijos judėjimo dėsningumų komunikacijos akto metu tyrinėjimu. Tuo pat metu realiai aprašinėjama dialogo, kaip komunikacijos, struktūra, tuo pratęsiant struktūralistinę (nors dažniausiai taip nevadinant) liniją, kurios pradininku kaip tik ir buvo Z. Harris. Be to vis dėlto, pabrėžiamas dinamiškas diskurso būdas tam, kad atskirti diskurso sąvoką nuo tradicinio teksto, kaip statinės struktūros.

Antrąją sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmę, pastaruoju meetu išsiplėtojusią už mokslo ribų ir išpopuliarėjusią publicistikoje, galima būtų priskirti prancūzų struktūralistams ir poststruktūralistams, visų pirma M. Fuko (Foucault), nors grindžiant šį vartojimą didelį vaidmenį suvaidino taip pat lietuvių kilmės A. Greimas, J. Derida (J. Derrida), J. Kristeva, vėliau jį iš dalies modifikavo M. Pešo ir kt. Šis sąvokos vartojimas dalinai parodo siekį patikslinti tradicinį stiliaus (plačiąja šio žodžio prasme) ir individualios kalbos manieros supratimą (plg. tradiciniai posakiai Prusto kalbos maniera, socializmo kalbos stilius ir šiuolaikiškiau skambantys posakiai šiuolaikinės politikos diiskursas arba Ronaldo Reigano diskursas). Šitaip suprantama sąvoka „diskursas“ aprašo kalbėjimo būdą ir būtinai atsako į klausimus – KOKS ir KIENO diskursas, nes tyrinėtojus, šiuo atveju, domina ne pats diskursas kaipo toks, o konkrečios jo rūšys, kurioms suteikiami įvairūs skiriamieji bruožai: grynai kalbiniai skirtumai (tiek, kiek juos galima atskirti), stilistinė (dažniausiai kiekybinės tendencijos naudojant kalbines priemones) bei tematikos specifika, teiginių būdai ir sistemos ir t.t. (kitaip sakant diskursas čia – tai stilistinė specifika pridėjus už jos esančią ideologiją). Be to numatoma, kad kalbėjimo būdas daugeliu atžvilgių apsprendžia ir sukuria pačią diskurso reikšmę, bei jai atitinkančius socialinius institutus. Akivaizdu, kad šitoks supratimas yra ganėtinai sociologiškas. Iš esmės apibrėžimas KOKS ir KIENO diskursas gali būti svarstomas kaip savotiškas socialinės komunikacijos subjektas, kuris savo ruožtu gali būti konkretus, grupinis ir net abstraktus: pavyzdžiui naudojant posakį prievartos diskursas turima omeny ne tiek prievarta, kiek tai, kaip abstraktus socialinis agentas „prievarta“ pasireiškia komunikacijos formose – kas atitinka tradicinio tipo posakiui prievartos kalba.

Galiausiai yra trečioji sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmė, susijusi visų pirma su vokiečių filosofo ir sociologo J. Habermas pavarde. Šį sąvokos vartojimą galima lyginti su prieš tai aprašytu, tačiau jis ženkliai skiriasi savo specifika. Šioje interpretacijoje „diskursu“ vadinama ypatinga, ideali komunikacijos rūšis, kuri galima tik maksimaliai nutolus nuo socialinės realybės, trradicijų, autoritetų, komunikacinės rutinos ir t.t. ir siekia kritiško komunikacijos dalyvių aptarimo, jų požiūrių bei veiksmų pagrindimo. Antrosios sąvokos vartojimo plotmės požiūriu tai galima būtų pavadinti „racionalumo diskursu“. Šiuo atveju paties žodžio „diskursas“ pagrindu akivaizdžiai yra R. Dekarto mokslinio racionalizmo veikalas – Samprotavimas apie metodą (originalus šios nedidelės knygelės pavadinimas – „Discours de la m thode“ ir jo kitoks tiesioginis vertimas būtų „metodo diskursas“)

Visi trys išvardinti sąvokos „diskursas“ vartojimo būdai yra gan platūs ir susiję tarpusavyje. Prancūziškosios diskurso analizės mokyklos formavimuisi 7-ame dešimtmetyje didelės įtakos turėjo jau minėta Z. Harris darbo publikacija prancūzų kalba (1969 m.). Ši aplinkybė papildomai apsunkina bendrą sąvokos „diskursas“ vartojimo humanitariniuose moksluose vaizdą.