DISKURSAS – (lot. discursus – lakstymas ten ir atgal; judėjimas; pokalbis; šneka), šneka, kalbos aktas, būdas. Tai daugiaprasmė sąvoka, daugiausiai vartojama humanitariniuose moksluose, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nagrinėja kalbos funkcionavimą. Tai lingvistika, literatūros teorija, semiotika, sociologija, filosofija, etnologija ir antropologija.
Vieningo ir tikslaus „diskurso“ apibrėžimo, kuris išsamiai aprašytų jo naudojimą nėra. Galbūt būtent dėl to per paskutiniuosius dešimtmečius šis terminas tapo toks populiarus: įvairios jo interpretacijos patenkino įvairius suvokimo poreikius, modifikuojant tradicinį šnekos, teksto, dialogo, stiliaus ir net kalbos supratimą. Vien P. Serio įvvade į darbų, skirtų prancūziškajai diskurso analizės mokyklai, rinkinį, pateikiamas aštuonių skirtingų diskurso suvokimų sąrašas. Pažymėtina, kad liečia tik prancūziškąją tradiciją.
Ryškiausiai išsiskiria trys pagrindinės sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmės, kurios susijusios su įvairiomis tautinėmis tradicijomis ir konkrečių autorių indėliais.
Pirmajai plotmei atitiktų šios sąvokos lingvistinis vartojimas. Pirmą kartą jis buvo pavartotas amerikiečių lingvisto Z. Harris jo straipsnio „Diskurso analizė“ pavadinime (1952 m.). Pilnavertiškai ši sąvoka lingvistikoje pradėta vartoti tik po dviejų dešimtmečių. Šios sąvokos vartojimas lingvistikoje yra gana įvairus, tačiau apibendrinus išryškėja šnekos, teeksto ir dialogo sąvokų patikslinimo ir plėtimo bandymas. Perėjimas nuo „šnekos“ prie „diskurso“ susijęs su bandymu klasikinį kalbos ir šnekos supriešinimą, kurio autorius F. de Sosiūras, papildyti trečia pozicija, kuri atspindėtų šį sąvokos paradoksalumą: ir labiau „šnekamoji“, nei pati šneka, ir tu
Antrąją sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmę, pastaruoju meetu išsiplėtojusią už mokslo ribų ir išpopuliarėjusią publicistikoje, galima būtų priskirti prancūzų struktūralistams ir poststruktūralistams, visų pirma M. Fuko (Foucault), nors grindžiant šį vartojimą didelį vaidmenį suvaidino taip pat lietuvių kilmės A. Greimas, J. Derida (J. Derrida), J. Kristeva, vėliau jį iš dalies modifikavo M. Pešo ir kt. Šis sąvokos vartojimas dalinai parodo siekį patikslinti tradicinį stiliaus (plačiąja šio žodžio prasme) ir individualios kalbos manieros supratimą (plg. tradiciniai posakiai Prusto kalbos maniera, socializmo kalbos stilius ir šiuolaikiškiau skambantys posakiai šiuolaikinės politikos di
Galiausiai yra trečioji sąvokos „diskursas“ vartojimo plotmė, susijusi visų pirma su vokiečių filosofo ir sociologo J. Habermas pavarde. Šį sąvokos vartojimą galima lyginti su prieš tai aprašytu, tačiau jis ženkliai skiriasi savo specifika. Šioje interpretacijoje „diskursu“ vadinama ypatinga, ideali komunikacijos rūšis, kuri galima tik maksimaliai nutolus nuo socialinės realybės, tr
Visi trys išvardinti sąvokos „diskursas“ vartojimo būdai yra gan platūs ir susiję tarpusavyje. Prancūziškosios diskurso analizės mokyklos formavimuisi 7-ame dešimtmetyje didelės įtakos turėjo jau minėta Z. Harris darbo publikacija prancūzų kalba (1969 m.). Ši aplinkybė papildomai apsunkina bendrą sąvokos „diskursas“ vartojimo humanitariniuose moksluose vaizdą.