Pramone. Isdestymo veiksniai

Pramonė

Pramonė

Pramonė, arba industrija, dažnai vadinama svar­biausia ūkio šaka, nuo kurios priklauso valstybės eko­nomikos plėtra. Pramonė lėmė daugelį žmonijos gy­venimo etapų. XIX a. viduryje dėl pramonės revoliu­cijų Jungtinė Karalystė pirmoji pasaulyje perėjo iš tradicinės žemės ūkio visuomenės į pramonės visuo­menę. XX a. antrojoje pusėje stiprios ekonomikos ša­lys iš pramoninės visuomenės perėjo į popramoninį žmonijos plėtros etapą. Panašiu laikotarpiu dėl spar­čios pramonės plėtros Pietryčių ir Rytų Azijos šalis imta vadinti naujosiomis pramonės valstybėmis. Su pramonės plėtra siejama pramonės ir technologijų centrų bei įvairių ekonominių zoonų kūrimas.

Kasybos ir perdirbimo pramonės produktai daž­niausia yra svarbiausi tarptautinės prekybos objektai. Tiekdama įrengimus kitoms ūkio šakoms, pramonė daro įtaką jų augimo tempui, o vartojimo prekių ga­mybos plėtra – žmonių gyvenimo lygiui. Be to, prisi­deda dar daug ekonominių, istorinių, politinių ir vi­suomeninių veiksnių.

Pramonės sąsajos su kitomis ūkio šakomis yra įvai­riapusės. Todėl pramonės vaidmuo visuomenės gyve­nime ir ekonomikoje atsispindi keliais aspektais:

1. Gamybinė pramonės funkcija – tai investicijų pa­naudojimas, žaliavų ir pusgaminių paieška bei jų perdirbimas į gatavus gaminius. Tobulėjančios technologijos skatina mokslo raidą, o tai saavo ruož­tu daro įtaką ekonomikos ir civilizacijos plėtrai.

2. Apsauginė pramonės funkcija – tai vietovės pritai­kymas keičiant aplinką. Pramonės santalkos labai pagreitina urbanizacijos procesus. Savo ruožtu žmonės, susitelkę į tokius centrus, – tai didelidar­bo jėgos ištekliai, o kartu ir pagrindas steigti kitas įmones.

3. Visuomeninė pramonės funkcija da

aro įtaką profe­sinei struktūrai ir žmonių gyvenimo lygiui. Tobu­lėjančios pramonės technologijos verčia kelti pro­fesinę kvalifikaciją, siekti išsimokslinimo. Tai kei­čia mąstymo būdą, materialinius išteklius, gyveni­mo stilių ir visuomeninę padėtį.

Pramonės išdėstymo veiksniai

Pramonė, kitaip nei žemės ūkis, nuo pat pagrindų kuriama žmogaus, todėl jos plėtrą tam tikroje vietoje lemia atitinkami veiksniai. Dar prieš pradedant inves­tuoti, analizuojamas ir įvertinamas vietovės tinkamu­mas turint galvoje gamybos įmonės statybos ir veiklos sąnaudas. Sąlygos, reikalingos konkrečiai veiklai pra­dėti, vadinamos išdėstymo veiksniais. Išskiriamos trys pagrindinės jų grupės:

gamtiniai;

ekonominiai;

visuomeniniai.

Gamtiniai veiksniai

Gamtiniams veiksniams priklauso žaliavų bazė ir energijos šaltiniai, vandens ištekliai bei ekologiniai draudimai. Vienas gamtinių veiksnių, lemiančių pra­monės centrų ir gyvenviečių kūrimą, yra naudingųjų iškasenų telkiniai. Būdingi pavyzdžiai – JAV šiaurės rytai, Vokietijos Rūro, Lenkijos Silezijos bei Ukrainos Donecko regionai. Pramonės užuomazgos juuose sieja­mos su naudingųjų iškasenų gausa, dideliu darbingo amžiaus žmonių skaičiumi ir prekių paklausa. Žaliavos, kurias perdirba pramonė, – tai ne tik nau­dingosios iškasenos, bet ir:

• žemės ūkio produktai (medvilnė, cukriniai runke­liai, oda, pienas, mėsa ir kt.);

• natūralūs ištekliai (mediena, oras);

• vanduo, kuris naudojamas technologiniams proce­sams (pvz., audiniams skalauti, mašinoms aušinti, aliuminiui lydyti ir pan.);

• pramonės gaminiai (sintetinis kaučiukas, dirbtinis pluoštas ir kt.).

Žaliavų gavybos rajonuose arba arti jų plėtojamos pramonės šakos, kurios naudoja sunkias, daug vietos užimančias naudingąsias iškasenas (pvz., juodoji me­talurgija). Žaliavų gavybos rajonuose pl

lėtojama ir maisto pramonė, kuri perdirba greitai gendančius pro­duktus, bei spalvotoji metalurgija, miškininkystė ir kitos pramonės šakos, kurioms reikia didelių energijos ir vandens išteklių.

Intensyviai plėtojant pramonę, pernelyg eikvojama gamtinė aplinka. Todėl kai kuriose vietovėse lėtėja pramonės plėtra, nes nesteigiama naujų įmonių. Tada gamtiniai pramonės išdėstymo veiksniai ima riboti jos išdėstymą.

Ši tendencija išryškėjo stiprios ekonomikos šalyse, todėl bendrovės pradėjo investuoti į atsiliekančių šalių kasybos pramonę. Mažinant eksploatacijos išlaidas, ten naudojamos pigiausios, bet ir labiausiai aplinką teršiančios gamybos technologijos. Kai kurios kylan­čios ekonomikos šalys jau pradėjo griežtinti įstatymus, saugančius aplinką nuo neigiamų pramonės plėtros padarinių. Todėl gamtiniai veiksniai (išskyrus ekolo­ginius draudimus), darosi mažiau svarbūs, bet auga ekonominiųir visuomeninių veiksnių reikšmė.

0x08 graphic

Ekonominiai veiksniai

Ekonominiams veiksniams priklauso infrastruktū­ra, pramonės koncentracija, pardavimų rinka, darbo jėga ir mokslinis techninis potencialas.

Ekonominių veiksnių grupėje ypač svarbi infra­struktūra (komunikacijos, elektros, vandens, dujų tie­kimas ir pan.). Išlaidos jai sukurti labai didelės, tačiau nepakankamai ją išplėtojus kyla įmonės statybos ir eksploatacijos kaina. Komunikacijų tinklas palengvina įmonės ryšį su pardavimo rinkomis.

Labai sudėtingas išdėstymo veiksnys yra pramonės koncentracijos nauda. Pramonės įmonių santalka vie­noje vietovėje sumažina gaminio kainą, nes bendrai naudojamasi teritorijos infrastruktūra, produkcija spe­cializuojama, kooperuojama ir prekės parduodamos didelėje rinkoje.

Nuo antrosios XX a. pusės nauda, atsirandanti iš pramonės koncentracijos, pradėjo mažėti. Koncentra­cijos nuostoliai padidino įmonių išlaidas dėl

l:

• labai aukštos žemės kainos ir naujoms investici­joms reikalingų teritorijų stokos bei daugybės miesto planavimo apribojimų;

• vietovės infrastruktūros ir kelių perpildymo.

Dėl šių priežasčių daugelyje stiprios ekonomikos šalių pramonės įmonės iškeldinamos į kaimo vietoves.

Technologijų pažanga lėmė vienų žaliavų keitimą kitomis. Elektros energijos perdavimas aukštos įtam­pos linijomis leido įmones išdėstyti nepriklausomai nuo energetinės bazės. Vandens atsargų reikšmė kito, nes nuotekų valymo technologijos sudarė galimybęvandenį naudoti keletą kartų.

Technologijų pažanga pakeitė ir darbo jėgos, kaip pramonės išdėstymo, veiksnį. Kuriantis pramonei, dauguma darbuotojų buvo žemos kvalifikacijos, dirbę sunkų fizinį darbą metalurgijos gamyklose, laivų sta­tyklose, tekstilės fabrikuose. Vėliau didėjo aukštos kvalifikacijos darbuotojų vaidmuo. Tobulėjant susisie­kimui, įmonės darėsi mažiau priklausomos nuo vieti­nės darbo jėgos ir jų kvalifikacijos, nes darbuotojai galėjo atvykti iš atokesnių vietovių.

Dabar svarbiausias pramonės išdėstymo veiksnys -pardavimų rinka. Įmonės sėkmė vis labiau priklauso nuo gebėjimo operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius, t. y. greitai padidinti paklausios produkcijos gamybą ir laiku ją pateikti vartotojams, mažinti arba visai nu­traukti nepaklausios produkcijos gamybą.

Visuomeniniai veiksniai

Visuomeninius veiksnius sudaro socialiniai ir po­litiniai sprendimai. Pramoninio regiono visuomenė labiau išprususi, aukštesnės kvalifikacijos ir geriau suvokia, kokių pokyčių gali sukelti pramonė geogra­finėje ir socialinėje aplinkoje. Ji aktyviau dalyvauja priimant sprendimus, kai tobulinami gamybos proce­sai ir vykdoma rinkos politika.

Socialiniai veiksniai – tai visuomeninių organizaci­jų, pvz., ekologijos ir profesinių sąjungų, poveikis iš­dėstymo spr

rendimams.

Politiniai veiksniai – tai užsienio kapitalo investici­jos, mokesčių lengvatos investuotojams, muitų draudi­mų ir apribojimų mažinimas arba naikinimas. Vienas svarbiausių ES uždavinių – mažinti užimtumo, pajamų ir investicijų skirtumus įvairiuose regionuose.

Pramonės išdėstymo įtaka įmonių veiklai

Nepriklausomai, kuriuo istoriniu laikotarpiu buvo įkurta pramonės įmonė, ji yra gerai arba blogai išdės­tyta. Gerai parinkta įmonės vieta itin sumažina gamy­bos išlaidas, leidžia gauti daugiau pelno ir plėsti ga­mybą. Blogai parinkta vieta dažniausiai lemia pramo­nės sąstingį arba ekonominį žlugimą. Nuo pirmosios pramonės revoliucijos iki šių dienų geriausia įmonės kūrimo vieta yra tokia, kurioje sąnaudos produkcijai pagaminti yra mažiausios, o gatavų gaminių parduo­dama daugiausia.

Ekonomikos globalizacija turėjo įtakos pramonės produkcijos tarptautiniam pasiskirstymui. XX a. pa­baigoje pasaulyje veikė daugiau negu 60 000 įmonių, turinčių filialus užsienyje. Jų išdėstymo vietai parinkti reikšmės turėjo:

• pardavimų rinkos dydis;

• mažos darbo sąnaudos;

• palanki mokesčių sistema.

0x08 graphic

0x08 graphic

0x08 graphic

0x08 graphic

0x08 graphic

Pramonėspriklausomybė nuo jos išsidėstymo veiksnių

Pramonės regionų susidarymas

Pramonės regionas – tai teritorija, kurioje sutelk­tos pramonės šakos, glaudžiai susijusios erdvės, eko­nominiu atžvilgiu ir sukaupusios didelį gamybos po­tencialą. Dabar pramonės regionai vaidina labai svar­bų vaidmenį pasaulio ekonomikoje, nes ten gaminama daugiau nei pusė bendrosios pramonės produkcijos.

Pagal pagrindinę priežastį, lėmusią pramonės san­talką tam tikrame regione, galima išskirti kelis pramo­nės regionų tipus:

1. Žaliavų – atsiradę prie naudingųjų iškasenų telki­nių. Šio tipo regionuose, be kasybos, plėtota kuro ir energetikos, chemijos (daugiausia neorganinė), metalurgijos pramonė, daugelis mašinų pramonės šakų, pvz., kasybos mašinų, transporto priemonių, metalurgijos įrengimų, staklių ir kt.

2. Transporto – išplėtoti dėl patogios komunikacinės padėties, garantuojančios lengvą žaliavų pristaty­mą ir pagamintų prekių išvežimą. Tų regionų šaki­nėje struktūroje vyrauja metalurgijos, mašinų pra­monės (daugiausia transporto priemonių), naftos chemijos bei kitos chemijos pramonės šakos.

3. Aglomeracijų – išplėtoti dėl didelių darbo jėgos iš­teklių ir produkcijos realizavimo rinkų. Šiems re­gionams būdingos pramonės šakos, kurioms ne­reikia daug žaliavų, pvz., elektrotechnikos, vaistų, parfumerijos ir kosmetikos, lengvosios, poligrafijos ir kt.

4. Technologijų parkų – pažangiųjų technologijų re­gionai, kuriuose atliekami mokslo tyrimai, dirba ir rengiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai.

5. Specialiųjų, arba laisvųjų,zonų – atviri pajūrio miestai ir ekonominės zonos, įkurtos administraci­niais šalių, kurių teritorijoje jos yra, vyriausybių potvarkiais. Tai šiuolaikiniai besiplėtojantys elek­tronikos, chemijos, transporto priemonių ir kt. ga­mybos koncentracijos rajonai. Jų pagrindiniai in­vestuotojai yra tarptautinės firmos.

Apdirbamoji pramonė

Pramonę sudaro gamtinių išteklių kasyba ir gavyba, tiekimas (vandens, dujų, energijos) ir apdirbamoji pramonė. Apdirbamoji pramonė perdirba žaliavas ir naudoja pirminę pramonės produkciją (plieną, naftos produktus). Šiuolaikinė pramonė automatizuota, gamybos procesai kompiuterizuoti. Taip yra išvystytose ir artėjančiose prie jų šalyse. Besivystančiose valstybėse modernizacijos yra mažai. Ten gamyba vyksta senomis technologijomis, daug žmonių dirba rankinį darbą.

Apdirbamosios pramonės išdėstymo veiksniai

Pramonės išdėstymo veiksnių yra daug, jie tarpusavyje tampriai susiję. Konkrečiu atveju veiksnių reikšmė gali būti labai skirtinga. Jų reikšmė taip pat kito ir istorijos bėgyje. Reikia atsižvelgti į tai, kad daugelis šiuolaikinių įmonių yra specializuotos. Tai sumažina priklausomybę nuo kai kurių veiksnių. Svarbiausieji apdirbamosios pramonės išdėstymo veiksniai yra žaliavos ir energija, transportas, darbo jėga, kapitalas ir žemės kaina, realizavimo rinka, valdžios politika ir verslo aplinka, pramonės plėtojimo tradicijos.

Žaliavos ir energija svarbiausiu apdirbamosios pramonės veiksniu buvo iki 20 a. Tuomet pramonės įmonės buvo kuriamos kuo arčiau žaliavų gavybos vietų. Dabartiniu metu žaliavų vietose gamyba vyksta labiau ekonomiškai atsilikusiose šalyse. Šiuolaikinė pramonė žaliavas naudoja daug racionaliau. Ištobulėjęs transportas leidžia didelius kiekius žaliavų gabenti didžiausiais atstumais, o išlaidos tam – santykinai nedidelės.

Žaliavų įtaką įmonių išdėstymui labai apibendrintai galima įvertinti A. Vėberio žaliavos koeficientu: ŽK= žaliavų masė/galutinės produkcijos masė. Koeficientas gali būti lygus 1, didesnis ar mažesnis už jį. Jei ŽK>1, tai reiškia, kad galutiniam produktui reikia labai daug žaliavos, dideli kiekiai žaliavos atliekų. Todėl įmonė veiktų pelningiau, jei būtų arčiau žaliavų vietos: sumažėtų transportavimo išlaidos, atliekas galima būtų laidoti gavybvietėse. Čia turėtų kurtis pirminės perdirbimo įmonės: metalurgijos, naftos perdirbimo, popieriaus, tekstilės ar kai kurios maisto pramonės šakos. Jei koeficientas yra mažesnis už vienetą, įmonių išdėstymą lemtų kiti veiksniai. Surenkamų gaminių produkcijos masė yra didesnė už žaliavų (automobilių, elektronikos).

Minėtas išdėstymo vertinimas naudingas tik tose šalyse, kurios turi daug žaliavos konkrečiai pramonės šakai (Rusija, Ukraina, Lenkija, Kinija). Jei šalyje nėra žaliavų, jų galima įsivežti, tačiau tada nebus jokios priklausomybės nuo žaliavų gavybos vietos (Japonija, P. Korėja, Filipinai). Pramonės įmonių išdėstymas, tokiu atveju, sietinas su transporto mazgais.

Energetiniai ištekliai anksčiau taip pat būdavo lemiamu išdėstymo veiksniu, nesenergijos perdavimo didesniu atstumu būdai nebuvo žinomi. Įmonės kurdavosi šalia sraunių upių (naudojama tekančio vandens energija), vėliau – šalia šiluminių elektrinių, jų žaliavų gavybos vietovėse (anglių telkinių). Dabar reikiamą elektros energiją tiekti galima į nuošaliausias vietoves. Todėl išliko priklausomybė tik nuo pigios elektros energijos gamybos šalies ar regiono mastu. Pavyzdžiui, pigi hidroelektrinėse gaminama energija Norvegijai leidžia išlaikyti spalvotosios metalurgijos specializaciją.

Transporto reikšmė įmonių išdėstymui išliko, tik pakito įtakos pobūdis. Anksčiau transporto sistemos buvo nelanksčios, įmonių išlaidos transportui sudarė ženklią gamybos kaštų dalį. Buvo stengiamasi įmones išdėstyti kuo arčiau žaliavų ir vartojimo vietų, kad gabenimo atstumai būtų kuo mažesni. Atsiradus naujoms transporto rūšims, kiekviena jų įgijo technologinį pranašumą. Dabar žaliavas ir prekes galima gabenti dideliais atstumais, o sąnaudos tam nėra didelės. Priklausomai nuo gamybos šakos ir transporto rūšių išvystymo, renkamasi viena ar kita transporto priemonė, ieškoma galimybių maksimaliai sumažinti gabenimo išlaidas. Kai kurios įmonės renkasi tokias vietas, kur palanku naudotis keliomis transporto rūšimis. Į transportavimo išlaidas įskaičiuojamos krovos darbų išlaidos.

Ypatingą reikšmę turi jūrų uostai. Importuojančios žaliavas įmonės dažnai savo veiklą vysto šalia uostų ar tiesiog uostų ribose. Pavyzdžiui, Japonijos metalurgijos įmonės uostų prieigose išlydo iki 83 % juodųjų metalų. Uostuose nuo seno plėtojami laivų statybos ir remonto bei žuvies perdirbimo verslai.

Darbo jėgosmigracijų intensyvumas sumažino įmonių išdėstymo priklausomybę nuo darbo jėgos. Jau seniai darbo vietos kuriamos nepriklausomai nuo darbo jėgos pasiskirstymo. Pastaruoju metu darbo jėgos įtaka jaučiama šalių ar regionų mastu, bet ne konkrečioje vietovėje. Darbo jėgos gausu besivystančiose šalyse, kuriose patogu plėtoti žemesnių technologijų pramonę. Jose darbo jėga pigi, jos kvalifikacija neaukšta. Išvystytose šalyse lengviau plėtoti aukštų technologijų pramonę. Tokiose šalyse darbo jėgos apmokėjimas sudaro iki kelių dešimčių procentų visų gamybos išlaidų, tačiau pridėtinė vertė tokia didelė, kad darbo jėgos apmokėjimas nesudaro problemų. Atvirkščiai, įmonės labai vertina aukštos kvalifikacijos darbininkus ir rūpinasi jų gerove.

Išvystytose šalyse jaučiamą darbo jėgos trūkumą kompensuoja daro jėgos importas (vykdoma imigracinė politika). Mažiau apmokamo ar sunkesnio darbo vietiniai gyventojai nenori dirbti ir verčiau renkasi bedarbio statusą, nes ir nedirbantiems suteikiamos visos socialinės garantijos.

Kapitalas ir žemės ar nekilnojamo turto pardavimo (ar nuomos) kaina šiandien yra vienas iš svarbesnių įmonių išdėstymo veiksnių. Pagrindinį (fizinį) įmonės kapitalą sudaro gamybos priemonės – pastatai, žemė, įrengimai, mašinos, patentai. Visa tai tampa kapitalu jei yra naudojama gamybai. Kartais šiai kapitalo grupei priskiriama įmonės darbo jėga ir kitas intelektinis kapitalas (licenzijos, prekės ženklai, projektai, duomenų bazės). Apyvartinį kapitalą sudaro piniginės lėšos, vertybiniai popieriai, žaliavų ir produkcijos atsargos – tai, ką greitai galima paversti pinigais. Jis greitai suvartojamas ir, realizuojant produkciją, vėl sukaupiamas. Gamyba plečiama atsižvelgiant į kapitalo pobūdį ir apimtis.

Labai skiriasi žemės ir pastatų kaina centriniuose ir periferiniuose rajonuose, miestuose ir kaimuose, verslui perspektyviose ir neperspektyviose miesto zonose. Priklausomai nuo to, kiek įmonė gali išleisti pinigų šio turto įsigijimui ar nuomai, kuriamas ar plečiamas verslas. Naudingose verslui vietose kaina ženkliai didesnė, tačiau investicijos į gamybinį nekilnojamąjį turtą atsiperka greitai. Miestuose ir jų centruose nekilnojamo turto pasiūla vis mažėja, o kaina didėja. Todėl įmonės statomos mažiau apgyventose vietovėse, turinčiose gerą transporto ir tiekimo infrastruktūrą. Renovuojant miestus, įmonės gali savo veiklą išplėsti ankstesniuose senosios pramonės rajonuose.

Valdžios politika ir verslo aplinka – kitas svarbus šiuolaikinio ūkio išdėstymo veiksnys. Vyriausybė turi daug svertų skatinti ar riboti pramonės veiklą. Įgyvendinant regioninę politiką, steigiamos įvairios ekonominės zonos, sudaromos palankios sąlygos verslui konkrečiose numatytose vietose. Tokiomis teritorijomis yra laisvos (Filipinai, Kazachija), specialios (Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas, Indija), ypatingos (Rusija), verslo (JK, Olandija) zonos. Zonose esančioms įmonėms teikiamos mokesčių lengvatos, subsidijos verslui. Valdžia gali taikyti lanksčią mokesčių politiką, įvesti apribojimus, skatinti kooperacinius ar kitus procesus. Vietinė valdžia savo ruožtu gali tiesiog siūlyti verslo vietas įmonėms.

Verslo aplinka apimadaugelį dalykų, tarp kurių išsiskiria transporto ir tiekimo sistemų galimybės, vietinės valdžios parama, įvairių paslaugų tinklas, kitų gamybos įmonių koncentracija.

Šiandien vyksta nuolatinė kova už gaminamų produktų realizavimo rinką. Arčiau gamybos esančioje rinkoje realizuoti prekes greitai galima, realizavimo išlaidos ženkliai mažesnės. Dėl to galima sumažinti prekių kainą, tuo pačiu padidinant konkurencingumą. Galima greičiau reaguoti į pokyčius gretimoje rinkoje, keisti gaminių asortimentą. Tai ypač aktualu kasdienio vartojimo prekių gamintojams.

Gamybos tradicijos įtakoja ne tik pramonę, bet ir vartojimo tradicijas. Tęstinumas leidžia perimti gamybos patirtį ir ją tobulinti. Vartojimo tradicijos padidina kai kurios gamybos konkurencines galimybes. Pavyzdžiui, Italų avalynės pramonė pagal gamybos apimtį išlieka tarp didžiausių pasaulio gamintojų dėl vartojimo (mados) ir gamybos (patikima, patogi, patvari avalynė) tradicijų.

Apdirbamosios pramonės šakos

Apdirbamoji pramonė skirstoma pagal kelis požymius: darbo jėgos paklausą, gamybos technologijas, atsiradimo laikotarpį, ekonominės veiklos pobūdį. Stipri pramonė yra išvystytose šalyse. Po gana ilgų ankstesnių pramonės raidos laikotarpių šiandien jos modernizavimas vyksta labai sparčiai, naujosios technologijos kuria naujas pošakes, gerina produkcijos kokybę.

Vienos pramonės šakos yra imlios kapitalui (piniginėms lėšoms, gamybos priemonėms), kitos – mokslui ir inovacijoms. Visa gamyba skirstoma į aukštų, vidutinių ir žemų technologijų pramonę.

Pramonės istorija siekia beveik 300 metų. Atskiriems laikotarpiams būdingi bruožai pramonės šakas tarsi suvienydavo. Seniausiospramonės šakos kūrėsi iki 19 a. pabaigos. Jos siejamos su būtinų produktų masine gamyba ir visos pramonės pagrindu. Pramoninės mašinos, kasybos įranga, geležinkelių ir vandens transporto priemonės, maisto pramonė, kai kurios chemijos pramonės šakos – tai tik dalis tuometinių veiklos sričių. Dabar šias šakas dažniau vysto ekonomiškai atsiliekančios šalys, nes jų plėtotei reikia daug darbo jėgos ir žaliavų.

Nuo 19 a. pabaigos iki 20 a. vidurio kūrėsi naujos pramonės šakos: žemės ūkio mašinų, automobilių, lėktuvų, elektroenergetikos, elektrotechnikos, dirbtinio pluošto ir kitos. Šioms pramonės šakoms būdinga kooperacija ir plati darbo pasidalijimo geografija. Konkuruoti šioje gamyboje labai sunku, nes rinka yra padalinta tarp stipriausių korporacijų. Gaminių perteklius verčia įmones ieškoti naujų kelių į rinką. Svarbiausias vaidmuo tenka naujoms technologijoms ir gaminių funkcijų įvairovei.

Nuo 20 a. vidurio kūrėsi naujausios pramonės šakos. Tai mokslui imlios šakos. Joms būdingos aukštos technologijos, gamybos kompiuterizavimas, spartūs pokyčiai. Tai elektronikos, kosminės technikos, robotų gamybos, atominės energetikos, naftos chemijos, šiuolaikinės farmacijos ir kosmetikos, bioinžinerijos, šiuolaikinės telekomunikacijos priemonių ir kitos pramonės šakos. Gamybos produkcija labai paklausi tarptautinėje rinkoje, būdinga siaura specializacija. Šias pramonės šakas vysto išvystytos valstybės arba šalys, į kurių ūkį investuoja stambiausieji šių šakų atstovai.

Pagal ekonominę veiklą apdirbamoji pramonė skiriama į eilę stambių šakų, o pastarosios – į siauresnes. Sudėtingiausia yra mašinų gamybos pramonės šaka. Ji skirstoma į daugybę pošakių: nuo senųjų, tradicinių iki naujausių, šiuolaikinių.

Žaliavų bazė ir energijos šaltiniai;

Vandens ištekliai

Ekologinės sąlygos

Gamtiniai veiksniai

Negamtiniai veiksniai

Ekonominiai

Visuomeniniai

Techninė infrastruktūra;

Aglomeracijos nauda;

Pardavimų rinka (imlumas ir artumas);

Darbo jėga, ištekliai ir kvalifikacija;

Mokslinės ir techninis potencialas.

Valstybinė politika;

Įstatymų leidyba;

Socialiniai veiksniai;

Strateginiai veiksniai.

Pramonės išdėstymo veiksniai

Žaliavos

Energija

Vanduo

Aukštos kvalifikacijos darbo jėga

Pramonės šakos, priklausančios nuo pardavimų rinkos

Pramonės šakos priklausančios nuo mokslo tyrimų

Pramonės šakos

Kasyba

Juodoji metalurgija

Statybiniųmedžiagų

Medienos

Cukraus, vaisių ir daržovių

Žuvies

Spalvotoji metalurgija

Energetika

Celiuliozės ir popieriaus

Chemijos

Tekstilės

Maisto

Elektronikos

Tiksliųjų prietaisų

Farmacijos

Maisto

Mašinų

Chemijos

Statybinių medžiagų

Visos pažangiųjų technologijų pramonės šakos

Leave a Comment