VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS
1. Verslo vertinimo sistema 2
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 2
1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas 3
1. 3. Verslo vertinimo principai 5
1. 4. Verslo vertinimo metodai 11
2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu 14
2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės 14
2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas 15
3. Pinigų srautų prognozavimas 19
3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės 19
3. 2. Pinigų srautų planavimas 20
3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai 24
3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams 25
Literatūros sąrašas 281. Verslo vertinimo sistema
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai
Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje
Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas, susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė
[16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų įvertinimui.
Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas – tai ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių, technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų, kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės, technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.
Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė –
prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.
Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti.
Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant tų „nefunkcionuojančių” įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo linijose, rinkos vertę.
Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų (dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip sinonimus.
Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:
1) įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;
2) nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą, kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);
3) įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė (neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos vienintelės verslo linijos verte;
4) nustatyti investicinio projekto, sutampančio su nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;
5) nustatyt…i orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo kapitalo rinkos vertę.
Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo tikslus [17;14]:
1) patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;
2) sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;
3) ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-
pardavimo;
4) suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.
1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas
Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos
Sąjungos bendrąją rinką.
1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL),
Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.
1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie leidiniai: TEGOVOFA parengtos „Pagrindinių fondų vertinimo metodinės pastabos” bei TIAVSC parengti „Tarptautiniai vertinimo standartai”.
Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė „Turto vertinimo laikinuosius metodinius nurodymus”. Šio dokumento tikslas – pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.
Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis
Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo”. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino „Bendruosius turto vertės nustatymo principus”. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:
a) reglamentuoti vienodus visai Lietuvos
Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo profesionalumo bei etikos reikalavimus;
b) nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;
c) sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.
Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m.
birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 „Dėl Turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų patvirtinimo”. TVAK tikslas – diegti Lietuvos
Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansini…ų, informacinių, metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus.
Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.
1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu „Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo” buvo patvirtinti Turto vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims – turto vertintojams.
Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė dvi laikinąsias darbo grupes „Turto vertinimo metodikai” ir „Turto vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams” parengti.
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos” LRV patvirtino „Turto vertinimo metodiką”, kuri reglamentuoja
Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.
Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 „Dėl
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo” patvirtino
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.
Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir atsakomybė.
Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d)
jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g)
jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms taikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas.
Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.1. 3. Verslo vertinimo principai
Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias kategorijas [ 19;65]:
1. Įmonės naudotojo principai.
2. Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.
3. Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.
4. Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas.
Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.
Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo principus.
Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją – gaminti tam tikrą produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.
Naudingumas – tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.
(Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau, nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas, nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių, charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus.
Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su ekvivalenčiu naudingumu.
Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.
Laukimas – tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas, gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo, dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike pataisa.
Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų, subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo ir sujungimo.
Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.
1. lentelė
Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos
|Nr. |Veiksnys |Kompensacija … |
|1 |Darbas |Atlyginimas |
|2 |Kapitalas |Pelnas |
|3 |Valdymas |Pelnas, atlyginimas |
| | |vadovams |
|4 |Žemė |Renta (mokesčiai, nuoma)|
Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra „pririšt”
prie jos. Visų pirma apmokami trys „pririštieji” gamybos veiksniai, o po to žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos mokestį. Tokiu būdu žemė turi „likutinę vertę” („likutinį produktyvumą”), t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo išlaidos.
Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta, leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui, įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo žaliavų kasyklos.
Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5
mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę padidino 450 tūkst. Lt.
Šiuo atveju indėlis – tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis
– tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų patobulinimų ar pakeitimų.
Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią – jis dar labiau padidina savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius, viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė neefektyvus atsipirkimo požiūriu.
Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka iki tol, kol vertės padidėjimas tampa mažesniu nei išlaidų padidėjimas pridėtiniams ištekliams.
Įmonės subalansuotumas (proporcingumas). Visi įmonės gamybos veiksniai turi būti subalansuoti. Čia omenyje turimas santykis tarp pagrindinės ir pagalbinės gamybos, tarp pagalbinių ir papildomų darbininkų, tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan. Subalansuotumo arba proporcingumo principas teigia, kad bet kuriai gamybai yra atitinkami optimalūs gamybos veiksnių deriniai, kuriems esant pasiekiamas maksimalus pelnas, vadinasi, ir maksimali įmonmės vertė.
Optimalus dydis (mastelis). Šis principas gali būti taikomas bet kuriam gamybos veiksniui. Pagal jį bet kuris gamybos veiksnys turi būti optimalaus dydžio – ar tai būtų pati įmonė (kai esant optimaliam įmonė…s pajėgumui, gaunamas maksimalus pelnas), ar jos atskiros gamybos, ar žemės sklypas, kuriame įsikūrusi įmonė. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad norint pasiekti normalią konkrečios produkcijos rūšies gamybos technologiją, būtinas atitinkamo dydžio žemės sklypas, kuris ir bus optimalus šiai technologinei sistemai.
Dalinis optimalaus dydžio pavyzdys yra žemės sklypo pridėtinės vertės supratimas – kai du ar keli žemės sklypai yra apjungiami į vieną. Tokio jungtinio sklypo vertė viršija atskirų sklypų verčių sumą. Šis perviršis ir yra žemės sklypo pridėtinė vertė. Tokiu būdu, atskirų gamybos veiksnių optimaliu dydžiu yra laikomas dydis, užtikrinantis maksimalaus pelno gavimą.
Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas ir sujungimas. Turtinių teisių sistema leidžia išskirti ir atskirai parduoti turtines teises į nuosavybę, taip pat ir į įmonę. Kiekvieną atskirą sudedamąją dalį galima pateikti kaip vieningo paketo sudedamąją. Nuosavybės turtinių teisių ekonominio išskyrimo arba sujungimo principas teigia, jog turtines teises reikia suskaidyti ir sujungti taip, kad padidėtų bendroji įmonės vertė.
Galimi tokie teisių suskaidymai:
• fizinis suskaidymas: teisių naudotis oro erdve, žemės sklypu ir jo gelmėmis išskyrimas;
• suskaidymas pagal valdymo trukmę: įvairios nuomos rūšys, valdymas iki gyvenimo pabaigos, būsimos turtinės teisės;
• suskaidymas pagal įmonės valdymo teises: ribota teisė naudotis įmonės turtu, licenzijos, turto panaudojimo apribojimai;
• suskaidymas pagal turtinių teisių rūšis: bendroji nuoma, partnerystė, trastas, korporacija, opcionas, kontraktas su aptartomis pardavimo sąlygomis;
• suskaidymas pagal kreditoriaus teises į įmonės nuosavybę: įkeitimai, užstatai, teisminiai užstatai, dalyvavimas valdyme.
Nuosavybės teisių paketo ekonominio suskaidymo pagrindinis kriterijus yra investitorių, įdedančių savo lėšas į įmonę, ir įmonės savininkų interesų skirtumas. Nuosavybės turtinių teisių ekonominis suskaidymas ir sujungimas realizuojamas visuomet, kai vyrauja interesų skirtumas į šią nuosavybę. Optimalūs turtinių teisių išskyrimai ir susjungimai didina įmonės vertę.
Į rinkos išorinės aplinkos principų kategoriją įeina tokie principai kaip priklausomumas, atitikimas, pasiūla ir paklausa, konkurencija ir pasikeitimas.
Priklausomybė. Priklausomybės principas teigia, kad įmonės vertė priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, stambių pramoninių įmonių vertė priklauso nuo ekonominės aplinkos, regiono, kuriame veikia įmonė, nuo nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Ši priklausomybė nustatoma ryšiais, kurie matuojami laiko, piniginių lėšų sąnaudomis arba kitais vienetais. Pavyzdžiui, jeigu stambios pramoninės įmonės yra išsidėstę priemiestiniuose rajonuose, tai darbininkų kelionės į darbą metu sunaudojama daug laiko ir energijos. Dėl to galiausiai gali sumažėti darbo našumas. Greitkelio statyba leistų sumažinti šias išlaidas, netiesiogiai padidintų darbo našumą ir tuo pačiu padidintų įmonės vertę.
Priklausomybės principas pasireiškia ir tuo, kad pati vertinama įmonė įtakoja aplinkinių nekilnojamojo turto objektų ir kitų įmonių vertę, esančių šiame regione. Taigi yra svarbu ištirti ryšius bei nustatyti priklausomybes tarp įmonės vertės ir ją lemiančių veiksnių. Tai leistų tiksliau ir patikimiau nustatyti įmonės vertę.
Atitikimas. Bet kuri įmonė turi atitikti rinkos ir miesto plėtros standartus, būdingus tam tikram regionui. Įmonių projektai turi atitikti bendrai priimtas tradicijas ir patvirtintas nuostatas dėl žemės sklypų naudojimo tam tikroje viet…ovėje. Pavyzdžiui, yra nepriimtina statyti chemijos gamyklą tankiai apgyvendinto rajono centre.
Atitikimas – tai kokiu lygiu pati įmonė, jos architektūra ir jos įtaka supančiai aplinkai atitinka šią supančią aplinką ir rinkos poreikius.
Pasiūla ir paklausa. Įmonės vertei didelę įtaką daro santykis tarp paklausos ir pasiūlos. Jeigu produkcijos paklausa viršija pasiūlą, tai, kitiems veiksniams nekintant, jos kainos kyla, jei pasiūla viršija paklausą tai kainos krenta, o jei paklausa atitinka pasiūlą, – kainos stabilizuojasi. Jeigu įmonė dirba netobulos konkurencijos sąlygomis, tai jos pirkimo-pardavimo kainai (nesant paklausos ir pasiūlos atitikimo)
didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip derybų menas, derybų dalyvių skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir kt. Šių veiksnių įtaka sustiprėja, kai sutartis turi būti pasirašyta per trumpą laikotarpį.
Paprastai paklausa įmonės kainai daro didesnę įtaką, nei pasiūla, nes paklausa yra labiau kintama nei pasiūla. Pasiūla – tai parduodamų įmonių (arba jų turto), siūlomų rinkoje už tam tikrąkainą skaičius; o paklausa –
tai įmonių (arba jų turto), kurių pageidaujama įsigyti už tam tikrą kainą, skaičius.
Konkurencija. Kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Todėl nauji subjektai veržiasi įsitvirtinti ten, kur gaunami pertekliniai arba monopoliniai pelnai. Konkurencija – tai verslininkų varžybos gauti pelną;
ji aštrėja tose ekonomikos sferose, kur numatomas pelno augimas, o tai veda prie pasūlos augimo ir pelno mažėjimo (jei paklausa nedidėja).
Pasikeitimas. Situacija rinkoje pastoviai keičiasi: atsiranda naujos įmonės, keičiasi jų profilis, įmonės bankrutuoja; taip pat keičiasi ekonominė, socialinė, techninė, politinė įmonės veiklos sfera. Naujos, labiau progresyvios gamybos technologijos įdiegimas gali žymiai pakelti įmonės kainą. Be to, kiekviena įmonė turi savo gyvavimo ciklą, kurio fazės yra gimimas, augimas, stabilizacija ir nuosmukis. Nuo to, kurioje gyvavimo ciklo stadijoje yra šiuo metu įmonė arba ūkio šaka, smarkiai priklausys ir įmonės vertė.
Pasikeitimo principas teigia, kad įmonės vertė nuolat keičiasi veikiama vidinių veiksnių, supančios aplinkos ir rinkos kitimo. Dėl šios priežasties ekspertai-vertintojai įmonės vertę nustato tam tikrai konkrečiai datai.
Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas – tai protingas ir teisiškai galimas, finansiškai naudingas įmonės panaudojimas, kuomet vertinamas turtas įgauna didžiausią vertę.
Tai pagrindinis vertinimo principas, nes jis nustato veiksnių, darančių įtaką įmonės vertei, rinkinį ir tuo pačiu apsprendžia kitus žinomus principus – naudingumo, (pa)keitimo, laukimo, likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančio arba mažėjančio našumo, subalansuotumo, optimalaus (ekonomiško) dydžio, nuosavybės teisių ekonominio suskaidymo, priklausomybės, pasiūlos ir paklausos, atitikimo, konkurencijos ir pasikeitimo.
…1. 4. Verslo vertinimo metodai
Egzistuoja keliolika įmonės vertės nustatymo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami (lietuviškos mokslinės literatūros verslo vertinimo tema kol kas praktiškai dar neturime
– aut. past.).
Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:
• palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus;
• atstatomosios vertės (kaštų) požiūris, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;
• naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba diskontuotų pinigų srautų) požiūris, kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną.
Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės turto vertę rinkoje.
LR Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje dar atskirai išskiriamas ypatingosios vertės metodas, taikomas unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti.
Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.
Rekomenduojama taikyti palyginamosios vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:
♣ žemės ūkio paskirties žemės sklypus;
♣ miškų ūkio paskirties žemės sklypus;
♣ kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti, transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;
♣ butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti kitu metodu);
♣ gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
♣ smulkias įmones;
♣ likviduojamas įmones.
Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas palyginimo arba rinkos požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:
⎫ šakinių atitikimų,
⎫ kapitalo rinkos,
⎫ sandėrių,
⎫ kainos vienam akcininkui,
⎫ potencialiai galimų dividendų kapitalizacijos, ir
⎫ visa eilė metodų, kuriuose panaudojami įvairūs multiplikatoriai.
Rekomenduojama taikyti atstatomosios vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:
♣ žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės infrastruktūros (komunikacijų) objektus;
♣ butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (jų draudimo atveju);
♣ gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
♣ specialiosios paskirties turtą, t.y. ribotos paklausos ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto … objektus, valdžios institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius įrenginius ir kita);
♣ kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės „pasyviosios”
rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo pajamų vertės metodais, arba kai nustačius turto vertę šiais metodais, užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios vertės metodu);
♣ vertinamo objekto pagerinimo vertę.
Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas atstatomosios vertės arba turto požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:
⎫ balansinės vertės,
⎫ sukoreguotos balansinės vertės,
⎫ atstatymo (pakeitimo),
⎫ likvidacinės vertės ir kt.
Rekomenduojama taikyti naudojimo pajamų vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:
♣ butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius;
♣ gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
♣ įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);
♣ kitą turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės jo vertę rinkoje.
Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas pajamų požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:
⎫ diskontuotų pinigų srautų,
⎫ pajamų kapitalizacijos,
⎫ perteklinio pelno,
⎫ atsipirkimo laiko,
⎫ vidinės pelno normos ir kt.
Aukščiau apžvelgti verslo vertinimo metodai nenaudojami izoliuotai, jie vienas kitą papildo, t.y. įmonės ar projekto vertei nustatyti paprastai naudojami keli skirtingų vertinimo požiūrių metodai.
Skirtingais vertinimo metodais gauti rezultatai yra lyginami tarpusavyje ir tik tuomet gaunamas galutinis įvertinimas.
Taigi apibendrindami šį skyrių, galime teigti, jog:
1. Verslo vertinimas – tai procesas, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
2. Verslas vertinamas remiantis keliolika principų, kurie klasifikuojami į keturias kategorijas.
3. Egzistuoja keliolika verslo vertinimo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami. Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes: a)
palyginamosios vertės požiūris, b) atstamosios vertės požiūris, c)
naudojimo pajamų požiūris.
Šiame darbe plačiau panagrinėsime diskontuotų pinigų srautų metodą, bene dažniausiai taikomą įvairiems materialaus turto bei finansinių aktyvų vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus. Shanon Pratt nuomone, yra visuotinai pripažinta teorinė struktūra, sudaranti pagrindą verslo interesų vertinimo procesui. Teorijoje interesų versle vertė priklauso nuo būsimosios naudos, kuri atiteks tiems interesams, bei būsimosios naudos vertę diskontuojant į dabartinę vertę, esant tam tikrai tinkamai diskonto (kapitalizavimo) normai. Taigi, teoriškai teisingas modelis yra projektuoti būsimąją naudą (paprastai, pelną, pinigų srautus ar dividendus) ir diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę [13;20]…. 2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu
2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės
Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiausiai taikomas išsivysčiusiose
Vakarų šalyse.
Šiuo metodu verslas ar jo dalis vertinamas kaip objektas, iš kurio tikimasi gauti seriją pinigų srautų. Metodo pagrindą sudaro būsimų pinigų srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas.
Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų metodo etapus:
1. Vertinimo momento nustatymas;
2. Būsimų pinigų srautų prognozavimas;
3. Individualios diskonto normos įvertinimas;
4. Būsimų pinigų srautų diskontavimas;
5. Būsimų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas;
6. Nefunkcionuojančių įrengimų įvertinimas bei galutinės verslo vertės nustatymas.
Pagrindiniai diskontuotų pinigų srautų metodo privalumai yra šie:
• atspindi aktyvų sugebėjimą, duoti pajamas;
• leidžia įvertinti išorinės aplinkos riziką;
• įvertina visus laukiamus pinigų srautus;
• pasižymi universalumu.
Skirtingi verslo vertinimo metodai taikytini tam tikroms, pasižyminčioms konkrečiomis charakteristikomis, situacijoms. Kitaip tariant, visuomet yra konkrečiai situacijai geriausiai tinkantis verslo vertinimo metodas.
Parenkant verslo vertinimo metodą svarbiais kriterijais laikomas įmonės tipas pagal jos nuosavybės struktūroje dominuojančius materialius bei nematerialius aktyvus, įmonės dydis bei amžius, ūkio šaka, kurioje funkcionuoja įmonė ir kiti veiksniai.
Be to, pasirenkant verslo vertinimo metodą, atsižvelgiama į galimybę gauti reikalingą pradinę informaciją (mažiausiomis laiko bei piniginėmis sąnaudomis), nes verslo vertinimas remiantis netinkama, pasenusia ar nepatikima informacija, sąlygos klaidingų rezultatų gavimą.
Diskontuotų pinigų srautų metodas naudotinas vertinant veikiančias ir artimiausioje ateityje veiksiančias įmones, t.y. tuomet, kai galima remtis įmonės veiklos tęstinumo principu. Juk diskontuotų pinigų srautų metodu vertinama įmonė kaip būsimų pinigų srautų šaltinis. Taigi jau iš anksto daroma prielaida, kad įmonė veiks ir ateityje.
Atsižvelgiant į įmonės tipą, diskontuotų pinigų srautų metodas labiau tinkantis „jaunų” įmonių vertinimui. Šiuo metodu dažnai vertinamos inovacinės rizikingos įmonės, gaminančios perspektyvius produktus bei turinčius aiškiai išreikštus konkurencinius pranašumus. Diskontuotų pinigų srautų metodas minėtu atveju pateisinamas, jeigu perspektyvaus produkto pinigų srautai rodo aiškią augimo tendenciją, t.y. galima susidaryti nuomonę apie verslo ar produkto gyvavimo ciklo kreivę (žr. 2.2. poskyrį).
Diskontuotų pinigų srautų metodu gauti rezultatai gali būti įtikinami jeigu [17; 152]:
• įmanoma prognozuoti gaminamo produkto realizavimo bei išteklių konjunktūrą (kainų bei konkurencijos požiūriu);
• įmonės produktų linijos rizika yra palyginama su šalies ekonomikai būdingu rizikos lygiu, t.y. sisteminę riziką atspindintis koeficientas ( nesmarkiai skiriasi nuo vieneto;
• šalyje pasiektas finansinis stabilumas, kurį atspindi nežymiai besikeičiančios Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos lygis.
Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti įvairiai modifikuojamas, kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y. vietoj pinigų srautų galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas, kupono mokėjimus, nuomos mokesčius ir pan., todėl šiuo metodu yra vertinamos ne tik įmonės bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas, finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas.
Taigi diskontuotų pinigų srautų metodas pagrįstai laikomas universaliausiu verslo vertinimo me…todu.
2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas
Verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodą pritaikysime įmonės, gaminančios vieną produktą ar produktų liniją, įvertinimui.
Nagrinėdami įmonę, laikysimės įmonės tęsiamos veiklos principo, reiškiančio, kad įmonė įsteigta neribotam laikui ir artimiausioje ateityje neketina nutraukti savo veiklos.
Vienproduktės įmonės produktų liniją galima suprasti kaip įmonės turimų produkto gamybos technologijų, išteklių įsigyjimo ir prekių pardavimo kanalų visumą [16;48]. Disponavimas būtinomis technologijomis atsispindi nuosavybės teisėse į jas (patentuose) arba įmonėje naudojamu know-how. Išteklių įsigyjimo ir prekių pardavimo kanalų patikimumas yra charakterizuojamas arba jau sudarytais, arba ruošiamais pasirašymui kontraktais ar ketinimo protokolais, arba aiškiai išreikštais konkurenciniais pranašumais, kuriuos užtikrins kontraktų pasirašymas ateityje.
Pirmjame verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu etape reikia tinkamai pasirinkti verslo vertinimo momentą. Tinkamą šio momento pasirinkimą panagrinėsime atlikkdami trumpą verslo (produkto) gyvavimo ciklo analizę.
Bet kokia produktų linija arba produktas turi savo gyvavimo ciklą.
Produkto gyvavimo ciklas – tai laiko tarpas nuo jo sukūrimo iki gamybos nutraukimo. Produkto gyvavimo ciklą sudaro šios penkios stadijos:
• produkto gimimas,
• diegimas į rinką,
• spartus augimas,
• branda, ir
• kritimas.
Verslo vertės požiūriu labiausiai vertintoją domina produkto pelningumo kitimas jo gyvavimo ciklo metu. Produkto gimimo stadijoje įmonė jokių pajamų iš prekės neturi, patiriamos tik išlaidos, susijusios su produkto kūrimu. Šioje fazėje įmonė patiria įvairias išlaidas: a)
kapitalines išlaidas – tai išlaidos pagrindinių priemonių, licenzijų, patentų ir pan. įsigyjimui; b) pradines išlaidas – tai išlaidos personalo mokymui, reklamai, išlaidos juridiniam veiklos įforminimui ir kt.; c)
išlaidos apyvartiniam kapitalui. Produkto diegimo į rinką stadijoje dėl vis dar didelių sąnaudų pelningumas nedidelis. Produkto spartaus augimo stadijoje pasiekiamas maksimalus pelningumas, kuris brandos stadijoje ima mažėti, kol kritimo stadijoje tampa nuliniu arba produktas tampa nuostolingu.
Produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklo pabaiga sutampa su vadinamu „naudingu produkto gyvavimo laiku” [16 ;50]. Normaliu atveju šis periodas baigiasi pasiekus pardavimų augimo arba pardavimų pelningumo mažėjimo stadiją, tačiau produktui dar netapus nuostolingu. Ekonomiškai nenormaliu atveju įmonė nutraukia produkto gamybą gerokai vėliau.
Produkto gyvavimo ciklo normalumas arba nenormalumas susijęs su tuo, ar įmonė laiku ėmėsi naujo produkto kūrimo. Ekonomiškai normaliu atveju, prasidėjus dabartinio produkto pelno masės ir normos kritimui, įmonė rinkai pasiūlo naują produktą, kuris jau yra diegiamas į rinką. Tokiu pačiu būdu galima nagrinėti ir produktų linijas. Taigi, remiantis šiuo mechanizmu, įmonės pardavimai bei pelnas laiko bėgyje arba išlieka pastovūs, arba tolygiai didėja.
Ekonomiškai nenormaliu atveju įmonė priversta gaminti ir pardavinėti nuostolingus seno modelio produktus.
Ekonomiškai normalus produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklas vaizduojamas 1. pav. Taigi matosi, kad tam tikrą laiko periodą nuo pradinių investicijų I0 iki laiko t* piniginės įplaukos bus neigiamos. Vėliau pardavimų didėjimo bei išlaidų mažėjimo, piniginės įplaukos tampa teigiamomis ir toliau didėja, po to stabilizuojasi ir ima mažėti. Tam tikru periodu T vis mažiau pelningesniu tampančio produkto gamyba nutraukiama.
Šio produkto kapitalizuotos pajamos nuk…reipiamos naujų produktų kūrimui bei diegimui į rinką. Laikas nuo pradinių investicijų iki laikotarpio T yra vadinamas naudingu projekto gyvavimo laiku.
[pic]
1. pav. Produkto (verslo)gyvavimo ciklas.
Taigi vienproduktę įmonęgalima nagrinėti kaip įmonę, vykdančią tam tikrą investicinį projektą. Tokiosįmonės gyvavimo ciklą galima suskirstyti į du periodus: prognozuojamą irtęstinumo (žr. 2. pav.). Prognozuojamas periodas sutampa su pradinių investicijųI0įdėjimo momentu ir baigiasi įmonės vertinimo momentutnp. Įmonės veiklos tęstinumo periodas tęsiasi iki produktų linijosar produkto gamybos nutraukimo momento, kuris gali būti tikprognozuojamas.
Prognozuojama įmonės vertėbus lygi būsimų periodų įplaukų ir išlaidų skirtumų arba grynųjų pinigų srautųsumai. Ši pinigų suma be abejo vilios investitorių, jo akimis įmonės (arbaperkamos įmonės dalies) vertė visiškai nepriklauso nuo ankstesnių savininkųinvesticijų, nes šių investicijų duodamos pajamos iki perpardavimo momentoatiteko ankstesniems šeimininkams.
Laukiama įmonės vertėmomentu tnpsudaro prognozuojamą tęstinumo (po nurodyto momento)įmonės vertę arba liekančią būsimų pajamų (pinigų srautų)
sumą. Laukiama įmonės,gaminančios vieną produktą, tęstinumo vertė parodyta
2. pav. Ji yra lygiprognuozuojamam pajamų perviršiui virš išlaidų visais kalendoriniais periodaispo planuojamo įmonės (ar jos dalies) perpardavimo momento iki naudingo produktogyvavimo laiko pabaigos (arba iki įmonės, gaminančios vieną produktą, naudingogyvavimo laiko pabaigos).
[pic]
2. pav. Laukiama įmonės tęstinumo(nediskontuota) vertė.
Siekiant pritraukti investitorius įnaujai steigiamą įmonę, lemiamą vaidmenį suvaidins tai, ar pritraukiama pradiniųinvesticijų suma bus mažesnė nei tam tikram laikotarpiui prognozuojama įmonėstęstinumo vertė. Jeigu ši sąlyga bus patenkinta ir laiko momentas, kuriam busskaičiuojama įmonės tęstinumo vertė, nebus nukeltas į tolimą ateitį, taiinvestitoriai bus motyvuoti investuoti į įmonę. 3. Pinigų srautų prognozavimas
3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės
Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu grindžiamas verslo (investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas [2;7]. Vienas atsakingiausių ir sudėtingiausių verslo vertinimo momentų laikomas būsimų pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui [19;48].
Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma.
Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo, taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu.
Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma, tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų, kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas
[7;11].
Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes a) ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais, b) kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma, c) pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.), d) palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami.
Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA), kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA
sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla [3;94].
Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas, įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet, kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai, sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai, išmokami dividendai ir pan.
PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams, investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.
PSA gali būti sudaroma dviem būdais – tiesioginiu ir netiesioginiu.
Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustaomas grynųjų pinigų pokytis.
Sąvoka „pinigų srautas” yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka „pelnas”. Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui [13;32].
Naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, skaičiavimuose galima operuoti arba vadinamuoju „pinigų srautu nuosavam kapitalui” arba pinigų srautu be… įsiskolinimo.
3. 2. Pinigų srautų planavimas
Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio sudėtine dalis būtų finansinis planas. Be detalaus verslo finansinio plano, kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma tiriamu metodu nustatyti verslo vertės. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis.
Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Smalenskas [15].
Verslo pinigų srautų planas, kuriame planavimui naudojamas pilnas pinigų srautas (nuosavam kapitalui), turėtų parodyti [17;65-66]:
– kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su produkcijos apimties augimo sąlygotu žaliavų, nebaigtos ir gatavos produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).
– kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kapitalas, sukauptas pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių pardavimą ir pan.
– kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.
– kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams (pajininkams) išmokėti dividendus, tenkančius paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.
Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų lėšų padengimą kiekvienu periodu.
„Pinigų srautas nuosavam kapitalui” (arba „pilnas pinigų srautas”)
savo struktūroje atspindi planuojamų pradinių ir tolesnių investicijų, skiriamų produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklui, finansavimo būdą.
Kitaip tariant, šis rodiklis parodo, kiek ir kokiomis sąlygomis investicinio proceso finansavimui bus pritraukiama skolintų bei nuosavų lėšų. Jame atsispindi tokie ateities periodų rodikliai kaip laukiamas įmonės ilgalaikio įsiskolinimo augimas, įmonės įsipareigojimų sumažėjimas, palūkanų už kreditus išmokėjimas pagal einamasias skolų aptarnavimo sąlygas.
Kadangi pačiame prognozuojamame pinigų sraute yra atsižvelgiama į skolintų lėšų, skirtų verslo (investicinio projekto) finansavimui, dalį ir kainą, pinigų srautai gali būti diskontuojami (operuojant „pilnais pinigų srautais”) naudojant diskonto normą, kurios pageidauja investitorius (įvertinus riziką) ir kuri yra lygi minimaliai nuosavų lėšų įdėjimo pelno normai. Ši diskonto norma dar vadinama diskonto norma nuosavam kapitalui.
Pinigų srautas nuosavam kapitalui įvertinti (pilnas pinigų srautas)
gali būti prognozuojamas dviem būdais [17;59]:
1) pagal įplaukų ir išlaidų, numatytų sudarytose pirkimo, realizavimo, darbo, nuomos, kreditų ir kitose sutartyse, terminų, apimčių ir …sąlygų analizę, jeigu jų laikotarpiai pilnai apima nagrinėjamų produktų linijų ar produktų gyvavimo ciklus, o tai įmanoma tik pakankami trumpalaikiams projektams, kurių įgyvendinimui jau yra bent atitinkamų kontraktų projektai.
2) remiantis investicijų poreikių įvertinimu bei būsimųjų įmonės pajamų bei išlaidų prognoze.
Žinoma, yra kur kas patikimiau remtis laukiamų pajamų bei išlaidų prognozavimu nei planuoti būsimus lėšų likučius sąskaitoje pagal sudaromų kontraktų analizę.
Pinigų srautą tam tikru ateities periodu t (dažniausiai jo gale)
galima išreikšti taip [17,59]:
„Pinigų srautas periodu t” =
„Pelnas (nuostolis) periodu t”
+ „Nusidėvėjimas (amortizacija) per periodą t”
– „Palūkanų už kreditus išmokėjimai per periodą t”
– „Pelno mokestis”
– „Investicijos periodu t”
+ „Ilgalaikio įsiskolinimo padidėjimas periodu t”
– „Ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimas periodu t”
– „Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas periodu t”
Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas čia suprantamas kaip žaliavų ir medžiagų, nebaigtos produkcijos bei gatavos, bet neparduotos ar neapmokėtos produkcijos atsargų padidėjimas – tai yra visos apyvartinės lėšos, kurios yra „surištos” ir yra skirtos piniginių išteklių papildymui.
Be to, pateikiamoje formulėje neatsispindi įmonės trumpalaikio įsiskolinimo kitimas, nes laikoma, kad jų apyvarta atsispindės įmonės ataskaitinio laikotarpio lėšų apyvartoje.
Pilno pinigų srauto formulės struktūra yra pakankamai paprasta: su minuso ženklu pažymimi straipsniai, mažinantys pinigų kiekį, o su pliuso ženklu – didinantys pinigų kiekį. Išimtį sudaro tik nusidėvėjimo straipsnis. Kaip jau buvo minėta, nusidėvėjimo atskaitymai nereiškia realiai patiriamų išlaidų, jie įskaitomi į įmonės nusidėvėjimo fondą.
Pinigų srautų prognozavimui patogu naudoti pinigų srautų ataskaitą.
Pinigų srautų prognozė – tai būsimi pinigų gavimai, išleidimai ir prognozuojamas pinigų balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje [12;30].
Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti įmonės sugebėjimą valdyti pinigų srautus, papildomo finansavimo poreikį, galimybę ateityje gauti teigiamus pinigų srautus, apmokėti įsiskolinimus.
Pinigų srautų ataskaitoje visi pinigų srautai suskirstomi į tris grupes:
• pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos;
• pinigų srautai iš investicinės veiklos;
• pinigų srautai iš finansinės veiklos.
Prognostinė pinigų srautų ataskaita gali būti parengta pagal specialiai tam parengtą lentelę [8;47] (žr. 1. priedą).
Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu)
neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui, kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo momentu).
Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo, laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą.
Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Skirtumas tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimo ir padidėjimo.
Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas, gaunamas realizavus produkciją. Pelno pr…ognozė periodu t gali būti apskaičiuota pagal šią formulę [17;60]:
[pic]
čia Gt – pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t;
Pt – laukiama produkto realizacijos kaina periodu t;
Qt – planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai
Pt, periodu t;
Ptk – žaliavos k įsigyjimo kaina periodu t;
Qtk – žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Qt pagaminti, apimtis natūrine išraiška;
Wt – numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti vieną produktą, gali jų neturėti).
Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas).
Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo.
Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos technologinę dokumentaciją.
3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai
Pinigų srautas nuosavam kapitalui bei pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti tiek nominaliais (būsimų periodų kainomis), tiek ir realiais (bazinio periodo, t.y. periodo, kuriam sudaroma atitinkama prognozė, kainomis).
Nominalių pinigų srautų prognozei reikia įvertinti, kaip keisis visų išteklių, reikalingų produkto gamybai, kainos ir kaip keisis diegiamo produkto kainos. Be to, reikia įvertinti laukiamą infliacijos lygį, kuris greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Taigi prognozuojant išteklių ir pačio produkto kainas, atsižvelgiama į skirtingus infliacijos tempus, bei siekiama nustatyti faktines būsimų pirkimų bei pardavimų kainas.
Nominalių pinigų srautų apskaičiavimas gali užtikrinti kur kas didesnį investicinių skaičiavimų tikslumą su sąlyga, kad vertintojas iš tiesų gerai orientuojasi dabartinėse ir būsimose išteklių bei diegiamo produkto rinkų konjunktūrose, remiasi patikimais šių rinkų marketingo tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Jeigu tokie marketingo tyrimai nebuvo atlikti, tuomet investiciniuose skaičiavimuose geriau nenaudoti nominalių pinigų srautų. Tokioje situacijoje geriau tiktų realių pinigų srautai.
Realūs pinigų srautai – tai periodu t laukiamas įplaukų ir išlaidų (perkant išteklius ir parduodant produktus), įvertinus jas bazinio periodo kainomis, saldo. Tai visai nereiškia, kad kainos, naudojamos būsimų pinigų srautų prognozavimui, nesikeis. Skirtingais ateities periodais jos skirsis, tačiau tik tol, kol pradinė kaina taps priklausoma nuo prognozuojamų išteklių pasiūlos bei produkto paklausos.
Nustatant būsimas diegiamo produkto realizavimo kainas, taip pat reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Įmonė pradiniu laikotarpiu, siekdama įsitvirtinti rinkoje, gali pasirinkti rinkos užkariavimo strategiją ir pardavinėti prekes mažesne kaina nei savikaina, arba, priešingai, jei įmonė pasirinks vadinamąją „grietinėlės nugriebimo”
kainų strategiją ir pradiniu laikotarpiu pardavinės prekes aukštomis kainomis, gaunami pinigų srautai ženkliai skirsis.
Pasirinkus pinigų srauto tipą, kurį naudosime produkto linijos tęstinumos vertės nustatymui numatomu įmonės perpardavimo momentu, taip pat turime pasirinkti atitinkamą diskonto normą, pagal kurią diskontuosime prognozuojamus produkto pinigų srautus.
Jeigu skaičiavimuose naudosime nominalius pinigų srautus, tai ir diskonto norma turi būti nominali, t.y. įvertinanti vidutinį infliacijos lygį diegiamo produkto (produktų linijos) naudingo projekto gyvavimo periodo metu. Jeigu pasirinksime realius (bazinio periodo kainomis) pinigų srautus, tai ir diskonto norma neturi atspindėti laukiamos i…nfliacijos.
Investiciniuose skaičiavimuose naudojant pinigų srautus nuosavam kapitalui, diskonto norma galima pasirinti nominalią arba realią (priklausomai nuo pasirinktų pinigų srautų tipo) nerizikingą palūkanų normą, kuri praktikoje būna lygi ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų normai.
Ši norma vadinama įmonės nuosavo kapitalo įvertinimo diskonto norma, nes (skaičiuojant prognozuojamus pinigų srautus juose įvertinama skolintų lėšų, pritraukiamų investicinio projekto finansavimui, apimtis ir kainą)
joje neatsižvelgiama į skirtingą nuosavo ir skolinto kapitalo, naudojamo įmonėje, kainą.
Tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma planuoti produktų linijos pinigų srautų atsižvelgiant į skolintų lėšų kitimą, derėtų palyginamąją skolinto ir nuosavo kapitalo kainą atspindėti bent jau diskonto normoje. Tokia situacija gali pasitaikyti, jeigu konkretūs investicijų finansavimo būdai dar nenumatyti, sutartys dėl kreditų gavimo neparuoštos, galimi kreditoriai dar tik kviečiami ir supažindinami su projektu. Tokiu atveju diskonto norma turėtų atspindėti svertinę nuosavo ir skolinto kapitalo kainą.
Be to, nuosavo kapitalo kaina atsispindės prarastoje galimybėje tokiomis pačiomis pradinių investicijų sąlygomis uždirbti palūkanas už skolintą kapitalą, kuomet tokios operacijos rizika atitinka duoto projekto riziką.
Skolinto kapitalo kainą galima charakterizuoti palūkanų norma, kuri atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse. Ši norma turėtų būti pakoreguota pelno mokesčio ekonomijos dydžiu, jeigu įstatymuose numatyta galimybė dengti ilgalaikius įsiskolinimus iš pelno prieš jo apmokestinimą.
3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams
Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos)
skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui, nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.
Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose ribose tvirtinama pačios įmonės.
Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės į nusidėvėjimo fondą.
Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad „neišeina” už įmonės ribų (todėl pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina įmonės pinigų srautą.
Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje.
Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus mažesnis, o esant mažesniems – didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų mokesčių dydis.
Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo skaičiavimo metodų.
Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.
Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:
a) Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius nusidėvėjimo atskaitymus.
b) Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo koeficientus.
Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.
Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method). Mažėjančio likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas „pagreitinimo koeficientas”, vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma, taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to, kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų suma.
Metų skaičiaus sumos … metodas (sum-of-the-years’-digits method).
Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o skaitiklis kintamas.
Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio pabaigos.
Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:
[pic]
čia:
Dt – metų t (t=1,…,Ta) nusidėvėjimo atskaitymai;
Ta – normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis;
V0 – pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.
Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai nusirašo.
Be abejo, yra taikomi ir kiti pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai, tačiau jų taikymas mūsų šalyje yra ribotas, nes nėra patikimų dokumentuotų atitinkamų aktyvų rinkos ir likutinės verčių kotiruočių. Literatūros sąrašas
1. Aleknevičienė V. Investicijų rizikos valdymas. Kaunas:
LŽŪU Leidybos centras, 1997. 100 p.
2. Bivainis J., Griškevičius A., Jakštas V. Investicinių projektų vertinimas. V.: LII, 1997. 39 p.
3. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas:
Technologija, 1998. 246 p.
4. Copeland T., Koller T., Murrin J. Valuations: Measuring and managing the value of companies. Jon Willey & Sons, 1995. 576 p.
5. Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995. 112 p.
6. Garškienė A. Verslo rizika. V.: LII, 1997. 36 p.
7. Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė pagal prof. E. Bubnio iš Suffolk’o universiteto (JAV, Bostonas) 1990-1991
metais KTU skaitytas “Įmonės finansų valdymo” paskaitas. Kaunas:
Technologija, 1997. 218 p.
8. Jasienė M. Palūkanų normos rizikos valdymas. V.: LII,
1998. 57 p.
9. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. V.: LII, 1997. 63
p.
10. Lumby S. Investment appraisal and financial decisions. 5th ed. UK, Chapman & Hall, 1995. 667 p.
11. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinės ataskaitos. V.:
Katalikų pasaulis, 1997. 351 p.
12. Pelanienė N. Firmos verslo planas. V.: LII, 1997. 68 p.
13. Pratt S. Valuing a Business: The Analysis and Appraisal of
Closely Held Companies, 3rd edition McGraw-Hill, 1996. 850 p.
14. Rastenienė A. Vertybinių popierių rinka. V.: LII, 1998. 64 p.
15. Smalenskas G. Finansinis pinigų srautų planavimas. V.: VU
leidykla, 1998. 100 p.
16. Woelfel J. Charles. Encyclopedia of banking & Finance. 10th ed. A bankline publication. Probus publishing Company, 1994. 1220 p.
Kitų informacijos šaltinių sąrašas
Teisės aktai
1. Dėl turto vertės nustatymo. – Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimas Nr. 440. – 1995 m. kovo 28 d.
2. Dėl turto vertinimo metodikos. – Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimas Nr. 244. – 1996 m. vasario 14 d.
3. Dėl turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 895. –
1995 m. birželio 23 d.
4. Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo. –
Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas Nr. 92. – 1995 m. rugsėjo
6 d.
5. Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1157. –
1998 m. rugsėjo 28 d.
6. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas.
7. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. 1996 01 16, Nr. I-1169.
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos programa.
Internetas
1. Central Securities Depository of Lithuania. www.csdl.lt
2. Lietuvos bankas. www.lbank.lt
3. Lietuvos Respublikos Seimas. www.lrs.lt
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. www.lrvk.lt
5. National Stock Exchange of Lithuania. www.nse.lt
6. Ūkio ministerijos WWW serveris. www.ekm.lt