VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS

VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS

1. Verslo vertinimo sistema 2
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 2
1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas 3
1. 3. Verslo vertinimo principai 5
1. 4. Verslo vertinimo metodai 11
2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu 14
2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės 14
2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas 15
3. Pinigų srautų prognozavimas 19
3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės 19
3. 2. Pinigų srautų planavimas 20
3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai 24
3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams 25
Literatūros sąrašas 281. Verslo vertinimo sistema
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai
 

Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios
verslo veertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje
Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas
verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą,
vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną
piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne
rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas,
susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė
[16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas
laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų
įvertinimui.

Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo
sampratos [17;5]. Paagal pirmąją verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios
juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas – tai
ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių,
technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų,
kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės,
technologijos, aktyvai gali pr

riklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji
samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.

Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti
kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma
vertinamo objekto vertė.

Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė –
prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal
atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos
požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar
sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra
reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų
teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.
Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma,
kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui
sukurti, pagaminti arba pastatyti.

Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai
vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant
tų “nefunkcionuojančių” įrrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo
linijose, rinkos vertę.

Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir
konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų
(dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo
sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų
srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama
produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu
projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime
terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip
sinonimus.

Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:

1)      įvertinti visas įmonės verslo linijas ir t
tokiu būdu

nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;

2)      nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą,

kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų

tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo

kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);

3)      įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė

(neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos

vienintelės verslo linijos verte;

4)      nustatyti investicinio projekto, sutampančio su

nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;

5)      nustatyt.i orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo

kapitalo rinkos vertę.

Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo
tikslus [17;14]:

1)      patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos

kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;

2)      sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių

nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;

3)      ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių

arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-

pardavimo;

4)      suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie

įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.

 

 1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas

 

Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo
sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos
turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins
užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos
Sąjungos bendrąją rinką.

1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų
asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo
unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais
turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos
pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir
įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis
tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto
vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų
vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL),
Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yr

ra šių organizacijų
narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.

1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie
leidiniai: TEGOVOFA parengtos “Pagrindinių fondų vertinimo metodinės
pastabos” bei TIAVSC parengti “Tarptautiniai vertinimo standartai”.

Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita
užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė “Turto vertinimo
laikinuosius metodinius nurodymus”. Šio dokumento tikslas – pereinamuoju
ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.

Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis
Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 “Dėl
turto vertės nustatymo”. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų
nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto
vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino “Bendruosius turto vertės
nustatymo principus”. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:

a)              reglamentuoti vienodus visai Lietuvos

Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą

turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo

profesionalumo bei etikos reikalavimus;

b)              nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms

taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;

c)              sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar

verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.

Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų
atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m.
birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 “Dėl Turto vertintojų atestacijos
komisijos nuostatų patvirtinimo”. TVAK tikslas – diegti Lietuvos
Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo
sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansini.ų, informacinių,
metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto
vertinimo metodais ir kr
riterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus.
Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų
profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.

1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu “Dėl turto
vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo” buvo patvirtinti Turto
vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai
reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto
vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims – turto vertintojams.

Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė
dvi laikinąsias darbo grupes “Turto vertinimo metodikai” ir “Turto
vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams” parengti.

1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 “Dėl Turto vertinimo
metodikos” LRV patvirtino “Turto vertinimo metodiką”, kuri reglamentuoja
Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų,
harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo
vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat
turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.

Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei
kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 “Dėl
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo” patvirtino
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.

Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo
jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų
taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo
būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir
atsakomybė.

Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali
būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas,
perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas,
paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d)
jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g)
jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos
pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms
taikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir
nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys
baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys
įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas
arba turto vertinimo užsakovas.

Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje
situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.1. 3. Verslo vertinimo principai
Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių
vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio
ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias
kategorijas [ 19;65]:

1.      Įmonės naudotojo principai.

2.      Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio

vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.

3.      Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.

4.      Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso

panaudojimo principas.

 Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi
būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali
skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo
konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.

Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo
principus.

 Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga
potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra
būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją – gaminti tam tikrą
produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga
konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar
patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.

Naudingumas – tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo
poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios
pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai
išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.

 (Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau,
nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu
naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę
daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną
laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas,
nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių,
charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus.
Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma
kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su
ekvivalenčiu naudingumu.

 Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų
pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip
laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o
taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.

Laukimas – tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta
iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus
pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas,
gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi
laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas
diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo,
dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike
pataisa.

 

Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės
turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus
kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų,
subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo
ir sujungimo.

 Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla
paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo
ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi
atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.

1. lentelė

Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos
|Nr. |Veiksnys |Kompensacija . |
|1 |Darbas |Atlyginimas |
|2 |Kapitalas |Pelnas |
|3 |Valdymas |Pelnas, atlyginimas |
| | |vadovams |
|4 |Žemė |Renta (mokesčiai, nuoma)|

 

Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra “pririšt”
prie jos. Visų pirma apmokami trys “pririštieji” gamybos veiksniai, o po to
žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos
mokestį. Tokiu būdu žemė turi “likutinę vertę” (“likutinį produktyvumą”),
t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš
likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis
pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo
išlaidos.

Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta,
leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir
tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui,
įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės
maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama
įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės
padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas
už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo
žaliavų kasyklos.

 Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti
savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti
maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą
ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams
išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5
mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę
padidino 450 tūkst. Lt.

Šiuo atveju indėlis – tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina
jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti
ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis
– tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas
dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų
patobulinimų ar pakeitimų.

 Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi
įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės
sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius
antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią – jis dar labiau padidina
savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius,
viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė
neefektyvus atsipirkimo požiūriu.

Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie
pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi
tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio
bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka
iki tol, kol vertės padidėjimas tampa mažesniu nei išlaidų padidėjimas
pridėtiniams ištekliams.

Įmonės subalansuotumas (proporcingumas). Visi įmonės gamybos
veiksniai turi būti subalansuoti. Čia omenyje turimas santykis tarp
pagrindinės ir pagalbinės gamybos, tarp pagalbinių ir papildomų darbininkų,
tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan. Subalansuotumo arba
proporcingumo principas teigia, kad bet kuriai gamybai yra atitinkami
optimalūs gamybos veiksnių deriniai, kuriems esant pasiekiamas maksimalus
pelnas, vadinasi, ir maksimali įmonmės vertė.

Optimalus dydis (mastelis). Šis principas gali būti taikomas bet
kuriam gamybos veiksniui. Pagal jį bet kuris gamybos veiksnys turi būti
optimalaus dydžio – ar tai būtų pati įmonė (kai esant optimaliam įmonė.s
pajėgumui, gaunamas maksimalus pelnas), ar jos atskiros gamybos, ar žemės
sklypas, kuriame įsikūrusi įmonė. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad norint
pasiekti normalią konkrečios produkcijos rūšies gamybos technologiją,
būtinas atitinkamo dydžio žemės sklypas, kuris ir bus optimalus šiai
technologinei sistemai.

Dalinis optimalaus dydžio pavyzdys yra žemės sklypo pridėtinės vertės
supratimas – kai du ar keli žemės sklypai yra apjungiami į vieną. Tokio
jungtinio sklypo vertė viršija atskirų sklypų verčių sumą. Šis perviršis ir
yra žemės sklypo pridėtinė vertė. Tokiu būdu, atskirų gamybos veiksnių
optimaliu dydžiu yra laikomas dydis, užtikrinantis maksimalaus pelno
gavimą.

 Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas ir sujungimas. Turtinių
teisių sistema leidžia išskirti ir atskirai parduoti turtines teises į
nuosavybę, taip pat ir į įmonę. Kiekvieną atskirą sudedamąją dalį galima
pateikti kaip vieningo paketo sudedamąją. Nuosavybės turtinių teisių
ekonominio išskyrimo arba sujungimo principas teigia, jog turtines teises
reikia suskaidyti ir sujungti taip, kad padidėtų bendroji įmonės vertė.
Galimi tokie teisių suskaidymai:

•        fizinis suskaidymas: teisių naudotis oro erdve,

žemės sklypu ir jo gelmėmis išskyrimas;

•        suskaidymas pagal valdymo trukmę: įvairios nuomos

rūšys, valdymas iki gyvenimo pabaigos, būsimos turtinės teisės;

•        suskaidymas pagal įmonės valdymo teises: ribota

teisė naudotis įmonės turtu, licenzijos, turto panaudojimo

apribojimai;

•        suskaidymas pagal turtinių teisių rūšis: bendroji

nuoma, partnerystė, trastas, korporacija, opcionas, kontraktas su

aptartomis pardavimo sąlygomis;

•        suskaidymas pagal kreditoriaus teises į įmonės

nuosavybę: įkeitimai, užstatai, teisminiai užstatai, dalyvavimas

valdyme.

 Nuosavybės teisių paketo ekonominio suskaidymo pagrindinis
kriterijus yra investitorių, įdedančių savo lėšas į įmonę, ir įmonės
savininkų interesų skirtumas. Nuosavybės turtinių teisių ekonominis
suskaidymas ir sujungimas realizuojamas visuomet, kai vyrauja interesų
skirtumas į šią nuosavybę. Optimalūs turtinių teisių išskyrimai ir
susjungimai didina įmonės vertę.

 Į rinkos išorinės aplinkos principų kategoriją įeina tokie principai
kaip priklausomumas, atitikimas, pasiūla ir paklausa, konkurencija ir
pasikeitimas.

Priklausomybė. Priklausomybės principas teigia, kad įmonės vertė
priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, stambių pramoninių įmonių
vertė priklauso nuo ekonominės aplinkos, regiono, kuriame veikia įmonė, nuo
nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Ši
priklausomybė nustatoma ryšiais, kurie matuojami laiko, piniginių lėšų
sąnaudomis arba kitais vienetais. Pavyzdžiui, jeigu stambios pramoninės
įmonės yra išsidėstę priemiestiniuose rajonuose, tai darbininkų kelionės į
darbą metu sunaudojama daug laiko ir energijos. Dėl to galiausiai gali
sumažėti darbo našumas. Greitkelio statyba leistų sumažinti šias išlaidas,
netiesiogiai padidintų darbo našumą ir tuo pačiu padidintų įmonės vertę.

Priklausomybės principas pasireiškia ir tuo, kad pati vertinama įmonė
įtakoja aplinkinių nekilnojamojo turto objektų ir kitų įmonių vertę,
esančių šiame regione. Taigi yra svarbu ištirti ryšius bei nustatyti
priklausomybes tarp įmonės vertės ir ją lemiančių veiksnių. Tai leistų
tiksliau ir patikimiau nustatyti įmonės vertę.

 Atitikimas. Bet kuri įmonė turi atitikti rinkos ir miesto plėtros
standartus, būdingus tam tikram regionui. Įmonių projektai turi atitikti
bendrai priimtas tradicijas ir patvirtintas nuostatas dėl žemės sklypų
naudojimo tam tikroje viet.ovėje. Pavyzdžiui, yra nepriimtina statyti
chemijos gamyklą tankiai apgyvendinto rajono centre.

Atitikimas – tai kokiu lygiu pati įmonė, jos architektūra ir jos
įtaka supančiai aplinkai atitinka šią supančią aplinką ir rinkos poreikius.

Pasiūla ir paklausa. Įmonės vertei didelę įtaką daro santykis tarp
paklausos ir pasiūlos. Jeigu produkcijos paklausa viršija pasiūlą, tai,
kitiems veiksniams nekintant, jos kainos kyla, jei pasiūla viršija paklausą
tai kainos krenta, o jei paklausa atitinka pasiūlą, – kainos
stabilizuojasi. Jeigu įmonė dirba netobulos konkurencijos sąlygomis, tai
jos pirkimo-pardavimo kainai (nesant paklausos ir pasiūlos atitikimo)
didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip derybų menas, derybų dalyvių
skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir kt. Šių veiksnių įtaka
sustiprėja, kai sutartis turi būti pasirašyta per trumpą laikotarpį.

Paprastai paklausa įmonės kainai daro didesnę įtaką, nei pasiūla, nes
paklausa yra labiau kintama nei pasiūla. Pasiūla – tai parduodamų įmonių
(arba jų turto), siūlomų rinkoje už tam tikrąkainą skaičius; o paklausa –
tai įmonių (arba jų turto), kurių pageidaujama įsigyti už tam tikrą kainą,
skaičius.

Konkurencija. Kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Todėl nauji
subjektai veržiasi įsitvirtinti ten, kur gaunami pertekliniai arba
monopoliniai pelnai. Konkurencija – tai verslininkų varžybos gauti pelną;
ji aštrėja tose ekonomikos sferose, kur numatomas pelno augimas, o tai veda
prie pasūlos augimo ir pelno mažėjimo (jei paklausa nedidėja).

Pasikeitimas. Situacija rinkoje pastoviai keičiasi: atsiranda naujos
įmonės, keičiasi jų profilis, įmonės bankrutuoja; taip pat keičiasi
ekonominė, socialinė, techninė, politinė įmonės veiklos sfera. Naujos,
labiau progresyvios gamybos technologijos įdiegimas gali žymiai pakelti
įmonės kainą. Be to, kiekviena įmonė turi savo gyvavimo ciklą, kurio fazės
yra gimimas, augimas, stabilizacija ir nuosmukis. Nuo to, kurioje gyvavimo
ciklo stadijoje yra šiuo metu įmonė arba ūkio šaka, smarkiai priklausys ir
įmonės vertė.

Pasikeitimo principas teigia, kad įmonės vertė nuolat keičiasi
veikiama vidinių veiksnių, supančios aplinkos ir rinkos kitimo. Dėl šios
priežasties ekspertai-vertintojai įmonės vertę nustato tam tikrai
konkrečiai datai.

 Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo
principas – tai protingas ir teisiškai galimas, finansiškai naudingas
įmonės panaudojimas, kuomet vertinamas turtas įgauna didžiausią vertę.

Tai pagrindinis vertinimo principas, nes jis nustato veiksnių,
darančių įtaką įmonės vertei, rinkinį ir tuo pačiu apsprendžia kitus
žinomus principus – naudingumo, (pa)keitimo, laukimo, likutinio
produktyvumo, indėlio, didėjančio arba mažėjančio našumo, subalansuotumo,
optimalaus (ekonomiško) dydžio, nuosavybės teisių ekonominio suskaidymo,
priklausomybės, pasiūlos ir paklausos, atitikimo, konkurencijos ir
pasikeitimo.

 .1. 4. Verslo vertinimo metodai
Egzistuoja keliolika įmonės vertės nustatymo metodų ir būdų,
užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami (lietuviškos
mokslinės literatūros verslo vertinimo tema kol kas praktiškai dar neturime
– aut. past.).

Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas
atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo
požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią
specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų
klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:

•                palyginamosios vertės (pardavimo kainos

analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. turto rinkos vertė

nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas,

kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo

skirtumus;

•                atstatomosios vertės (kaštų) požiūris, kurio

pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės

būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal

vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;

•                naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo

arba diskontuotų pinigų srautų) požiūris, kai turtas vertinamas ne

kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną.

Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų

dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad

vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės turto vertę

rinkoje.

LR Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje dar
atskirai išskiriamas ypatingosios vertės metodas, taikomas unikalioms meno
ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams,
įvairioms kolekcijoms įvertinti.

Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties
ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka
keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.

 Rekomenduojama taikyti palyginamosios vertės požiūrio metodus, kai
reikia vertinti:

♣         žemės ūkio paskirties žemės sklypus;

♣         miškų ūkio paskirties žemės sklypus;

♣         kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios

paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti,

transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne

žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus

šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti

kitu metodu);

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         smulkias įmones;

♣         likviduojamas įmones.

 Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas palyginimo arba rinkos požiūriu,
apima tokius vertinimo metodus:

⎫      šakinių atitikimų,

⎫      kapitalo rinkos,

⎫      sandėrių,

⎫      kainos vienam akcininkui,

⎫      potencialiai galimų dividendų kapitalizacijos, ir

⎫      visa eilė metodų, kuriuose panaudojami įvairūs

multiplikatoriai.

Rekomenduojama taikyti atstatomosios vertės požiūrio metodus, kai
reikia vertinti:

♣         žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės

infrastruktūros (komunikacijų) objektus;

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (jų

draudimo atveju);

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         specialiosios paskirties turtą, t.y. ribotos paklausos

ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto . objektus, valdžios

institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius

įrenginius ir kita);

♣         kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės “pasyviosios”

rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo

pajamų vertės metodais, arba kai nustačius turto vertę šiais metodais,

užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios

vertės metodu);

♣         vertinamo objekto pagerinimo vertę.

Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas atstatomosios vertės arba turto
požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:

⎫      balansinės vertės,

⎫      sukoreguotos balansinės vertės,

⎫      atstatymo (pakeitimo),

⎫      likvidacinės vertės ir kt.

Rekomenduojama taikyti naudojimo pajamų vertės požiūrio metodus, kai
reikia vertinti:

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius;

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant

investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);

♣         kitą turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba

tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės

jo vertę rinkoje.

 Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas pajamų požiūriu, apima tokius
vertinimo metodus:

⎫      diskontuotų pinigų srautų,

⎫      pajamų kapitalizacijos,

⎫      perteklinio pelno,

⎫      atsipirkimo laiko,

⎫      vidinės pelno normos ir kt.

  Aukščiau apžvelgti verslo vertinimo metodai nenaudojami
izoliuotai, jie vienas kitą papildo, t.y. įmonės ar projekto vertei
nustatyti paprastai naudojami keli skirtingų vertinimo požiūrių metodai.
Skirtingais vertinimo metodais gauti rezultatai yra lyginami tarpusavyje ir
tik tuomet gaunamas galutinis įvertinimas.

 Taigi apibendrindami šį skyrių, galime teigti, jog:

1. Verslo vertinimas – tai procesas, kurio metu pagal pasirinktą
vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.

2. Verslas vertinamas remiantis keliolika principų, kurie
klasifikuojami į keturias kategorijas.

3. Egzistuoja keliolika verslo vertinimo metodų ir būdų, užsienio
šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami. Turto ar verslo vertės
nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali
užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje
rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo
metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes: a)
palyginamosios vertės požiūris, b) atstamosios vertės požiūris, c)
naudojimo pajamų požiūris.

Šiame darbe plačiau panagrinėsime diskontuotų pinigų srautų metodą,
bene dažniausiai taikomą įvairiems materialaus turto bei finansinių aktyvų
vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus. Shanon Pratt nuomone,
yra visuotinai pripažinta teorinė struktūra, sudaranti pagrindą verslo
interesų vertinimo procesui. Teorijoje interesų versle vertė priklauso nuo
būsimosios naudos, kuri atiteks tiems interesams, bei būsimosios naudos
vertę diskontuojant į dabartinę vertę, esant tam tikrai tinkamai diskonto
(kapitalizavimo) normai. Taigi, teoriškai teisingas modelis yra projektuoti
būsimąją naudą (paprastai, pelną, pinigų srautus ar dividendus) ir
diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę [13;20].. 2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu

2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės
 

Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu
verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiausiai taikomas išsivysčiusiose
Vakarų šalyse.

Šiuo metodu verslas ar jo dalis vertinamas kaip objektas, iš kurio
tikimasi gauti seriją pinigų srautų. Metodo pagrindą sudaro būsimų pinigų
srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas.

Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų
metodo etapus:

1.      Vertinimo momento nustatymas;

2.      Būsimų pinigų srautų prognozavimas;

3.      Individualios diskonto normos įvertinimas;

4.      Būsimų pinigų srautų diskontavimas;

5.      Būsimų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas;

6.      Nefunkcionuojančių įrengimų įvertinimas bei galutinės

verslo vertės nustatymas.

 Pagrindiniai diskontuotų pinigų srautų metodo privalumai yra šie:

•        atspindi aktyvų sugebėjimą, duoti pajamas;

•        leidžia įvertinti išorinės aplinkos riziką;

•        įvertina visus laukiamus pinigų srautus;

•        pasižymi universalumu.

Skirtingi verslo vertinimo metodai taikytini tam tikroms,
pasižyminčioms konkrečiomis charakteristikomis, situacijoms. Kitaip
tariant, visuomet yra konkrečiai situacijai geriausiai tinkantis verslo
vertinimo metodas.

Parenkant verslo vertinimo metodą svarbiais kriterijais laikomas
įmonės tipas pagal jos nuosavybės struktūroje dominuojančius materialius
bei nematerialius aktyvus, įmonės dydis bei amžius, ūkio šaka, kurioje
funkcionuoja įmonė ir kiti veiksniai.

Be to, pasirenkant verslo vertinimo metodą, atsižvelgiama į galimybę
gauti reikalingą pradinę informaciją (mažiausiomis laiko bei piniginėmis
sąnaudomis), nes verslo vertinimas remiantis netinkama, pasenusia ar
nepatikima informacija, sąlygos klaidingų rezultatų gavimą.

Diskontuotų pinigų srautų metodas naudotinas vertinant veikiančias ir
artimiausioje ateityje veiksiančias įmones, t.y. tuomet, kai galima remtis
įmonės veiklos tęstinumo principu. Juk diskontuotų pinigų srautų metodu
vertinama įmonė kaip būsimų pinigų srautų šaltinis. Taigi jau iš anksto
daroma prielaida, kad įmonė veiks ir ateityje.

Atsižvelgiant į įmonės tipą, diskontuotų pinigų srautų metodas labiau
tinkantis “jaunų” įmonių vertinimui. Šiuo metodu dažnai vertinamos
inovacinės rizikingos įmonės, gaminančios perspektyvius produktus bei
turinčius aiškiai išreikštus konkurencinius pranašumus. Diskontuotų pinigų
srautų metodas minėtu atveju pateisinamas, jeigu perspektyvaus produkto
pinigų srautai rodo aiškią augimo tendenciją, t.y. galima susidaryti
nuomonę apie verslo ar produkto gyvavimo ciklo kreivę (žr. 2.2. poskyrį).

Diskontuotų pinigų srautų metodu gauti rezultatai gali būti įtikinami
jeigu [17; 152]:

•        įmanoma prognozuoti gaminamo produkto realizavimo bei

išteklių konjunktūrą (kainų bei konkurencijos požiūriu);

•        įmonės produktų linijos rizika yra palyginama su šalies

ekonomikai būdingu rizikos lygiu, t.y. sisteminę riziką atspindintis

koeficientas ( nesmarkiai skiriasi nuo vieneto;

•        šalyje pasiektas finansinis stabilumas, kurį atspindi

nežymiai besikeičiančios Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos

lygis.

 Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti įvairiai modifikuojamas,
kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y. vietoj pinigų srautų
galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas, kupono mokėjimus,
nuomos mokesčius ir pan., todėl šiuo metodu yra vertinamos ne tik įmonės
bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas,
finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas.

Taigi diskontuotų pinigų srautų metodas pagrįstai laikomas
universaliausiu verslo vertinimo me.todu.

 

2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas

 

Verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodą pritaikysime
įmonės, gaminančios vieną produktą ar produktų liniją, įvertinimui.
Nagrinėdami įmonę, laikysimės įmonės tęsiamos veiklos principo,
reiškiančio, kad įmonė įsteigta neribotam laikui ir artimiausioje ateityje
neketina nutraukti savo veiklos.

Vienproduktės įmonės produktų liniją galima suprasti kaip įmonės
turimų produkto gamybos technologijų, išteklių įsigyjimo ir prekių
pardavimo kanalų visumą [16;48]. Disponavimas būtinomis technologijomis
atsispindi nuosavybės teisėse į jas (patentuose) arba įmonėje naudojamu
know-how. Išteklių įsigyjimo ir prekių pardavimo kanalų patikimumas yra
charakterizuojamas arba jau sudarytais,

arba ruošiamais pasirašymui kontraktais ar ketinimo protokolais, arba
aiškiai išreikštais konkurenciniais pranašumais, kuriuos užtikrins
kontraktų pasirašymas ateityje.

Pirmjame verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu etape
reikia tinkamai pasirinkti verslo vertinimo momentą. Tinkamą šio momento
pasirinkimą panagrinėsime atlikkdami trumpą verslo (produkto) gyvavimo
ciklo analizę.

Bet kokia produktų linija arba produktas turi savo gyvavimo ciklą.
Produkto gyvavimo ciklas – tai laiko tarpas nuo jo sukūrimo iki gamybos
nutraukimo. Produkto gyvavimo ciklą sudaro šios penkios stadijos:

•        produkto gimimas,

•        diegimas į rinką,

•        spartus augimas,

•        branda, ir

•        kritimas.

Verslo vertės požiūriu labiausiai vertintoją domina produkto
pelningumo kitimas jo gyvavimo ciklo metu. Produkto gimimo stadijoje įmonė
jokių pajamų iš prekės neturi, patiriamos tik išlaidos, susijusios su
produkto kūrimu. Šioje fazėje įmonė patiria įvairias išlaidas: a)
kapitalines išlaidas – tai išlaidos pagrindinių priemonių, licenzijų,
patentų ir pan. įsigyjimui; b) pradines išlaidas – tai išlaidos personalo
mokymui, reklamai, išlaidos juridiniam veiklos įforminimui ir kt.; c)
išlaidos apyvartiniam kapitalui. Produkto diegimo į rinką stadijoje dėl vis
dar didelių sąnaudų pelningumas nedidelis. Produkto spartaus augimo
stadijoje pasiekiamas maksimalus pelningumas, kuris brandos stadijoje ima
mažėti, kol kritimo stadijoje tampa nuliniu arba produktas tampa
nuostolingu.

Produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklo pabaiga sutampa su
vadinamu “naudingu produkto gyvavimo laiku” [16 ;50]. Normaliu atveju šis
periodas baigiasi pasiekus pardavimų augimo arba pardavimų pelningumo
mažėjimo stadiją, tačiau produktui dar netapus nuostolingu. Ekonomiškai
nenormaliu atveju įmonė nutraukia produkto gamybą gerokai vėliau.

Produkto gyvavimo ciklo normalumas arba nenormalumas susijęs su tuo,
ar įmonė laiku ėmėsi naujo produkto kūrimo. Ekonomiškai normaliu atveju,
prasidėjus dabartinio produkto pelno masės ir normos kritimui, įmonė rinkai
pasiūlo naują produktą, kuris jau yra diegiamas į rinką. Tokiu pačiu būdu
galima nagrinėti ir produktų linijas. Taigi, remiantis šiuo mechanizmu,
įmonės pardavimai bei pelnas laiko bėgyje arba išlieka pastovūs, arba
tolygiai didėja.

Ekonomiškai nenormaliu atveju įmonė priversta gaminti ir pardavinėti
nuostolingus seno modelio produktus.

Ekonomiškai normalus produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklas
vaizduojamas 1. pav. Taigi matosi, kad tam tikrą laiko periodą nuo pradinių
investicijų I0 iki laiko t* piniginės įplaukos bus neigiamos. Vėliau
pardavimų didėjimo bei išlaidų mažėjimo, piniginės įplaukos tampa
teigiamomis ir toliau didėja, po to stabilizuojasi ir ima mažėti. Tam tikru
periodu T vis mažiau pelningesniu tampančio produkto gamyba nutraukiama.
Šio produkto kapitalizuotos pajamos nuk.reipiamos naujų produktų kūrimui bei
diegimui į rinką. Laikas nuo pradinių investicijų iki laikotarpio T yra
vadinamas naudingu projekto gyvavimo laiku.

[pic]

1. pav. Produkto (verslo)gyvavimo ciklas.

 

Taigi vienproduktę įmonęgalima nagrinėti kaip įmonę, vykdančią tam
tikrą investicinį projektą. Tokiosįmonės gyvavimo ciklą galima suskirstyti
į du periodus: prognozuojamą irtęstinumo (žr. 2. pav.). Prognozuojamas
periodas sutampa su pradinių investicijųI0įdėjimo momentu ir baigiasi
įmonės vertinimo momentutnp. Įmonės veiklos tęstinumo periodas tęsiasi iki
produktų linijosar produkto gamybos nutraukimo momento, kuris gali būti
tikprognozuojamas.

Prognozuojama įmonės vertėbus lygi būsimų periodų įplaukų ir išlaidų
skirtumų arba grynųjų pinigų srautųsumai. Ši pinigų suma be abejo vilios
investitorių, jo akimis įmonės (arbaperkamos įmonės dalies) vertė visiškai
nepriklauso nuo ankstesnių savininkųinvesticijų, nes šių investicijų
duodamos pajamos iki perpardavimo momentoatiteko ankstesniems šeimininkams.

Laukiama įmonės vertėmomentu tnpsudaro prognozuojamą tęstinumo (po
nurodyto momento)įmonės vertę arba liekančią būsimų pajamų (pinigų srautų)
sumą. Laukiama įmonės,gaminančios vieną produktą, tęstinumo vertė parodyta
2. pav. Ji yra lygiprognuozuojamam pajamų perviršiui virš išlaidų visais
kalendoriniais periodaispo planuojamo įmonės (ar jos dalies) perpardavimo
momento iki naudingo produktogyvavimo laiko pabaigos (arba iki įmonės,
gaminančios vieną produktą, naudingogyvavimo laiko pabaigos).

 

[pic]

2. pav. Laukiama įmonės tęstinumo(nediskontuota) vertė.

 

Siekiant pritraukti investitorius įnaujai steigiamą įmonę,
lemiamą vaidmenį suvaidins tai, ar pritraukiama pradiniųinvesticijų suma
bus mažesnė nei tam tikram laikotarpiui prognozuojama įmonėstęstinumo
vertė. Jeigu ši sąlyga bus patenkinta ir laiko momentas, kuriam
busskaičiuojama įmonės tęstinumo vertė, nebus nukeltas į tolimą ateitį,
taiinvestitoriai bus motyvuoti investuoti į įmonę. 3. Pinigų srautų prognozavimas

3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės
 

Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu grindžiamas verslo
(investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo
būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas [2;7]. Vienas
atsakingiausių ir sudėtingiausių verslo vertinimo momentų laikomas būsimų
pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui [19;48].

Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės
veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma.
Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo,
taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties
ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu.

Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto
nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma,
tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų,
kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis
pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas
[7;11].

Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes

a)      ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami

mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais,

b)      kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už

jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma,

c)      pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų

įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.),

d)      palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami

tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais

laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami.

Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA),
kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA
sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis,
kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla [3;94].
Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose
naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip
grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas,
kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas,
įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet,
kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis
įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai,
sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai,
išmokami dividendai ir pan.

PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams,
investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų
analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti
dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir
kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji
išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės
vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.

PSA gali būti sudaroma dviem būdais – tiesioginiu ir netiesioginiu.
Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų
uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustaomas
grynųjų pinigų pokytis.

Sąvoka “pinigų srautas” yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka
“pelnas”. Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal
atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant
ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui [13;32].

Naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, skaičiavimuose galima
operuoti arba vadinamuoju “pinigų srautu nuosavam kapitalui” arba pinigų
srautu be. įsiskolinimo.

  3. 2. Pinigų srautų planavimas
 

Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso verslo vertinimo
diskontuotų pinigų srautų metodu pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar
projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio
sudėtine dalis būtų finansinis planas. Be detalaus verslo finansinio plano,
kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma tiriamu metodu
nustatyti verslo vertės. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės
darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis.
Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Smalenskas [15].

Verslo pinigų srautų planas, kuriame planavimui naudojamas pilnas
pinigų srautas (nuosavam kapitalui), turėtų parodyti [17;65-66]:

–         kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu

periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip

pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su

produkcijos apimties augimo sąlygotu žaliavų, nebaigtos ir gatavos

produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio

einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).

–         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas

kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali

būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kapitalas, sukauptas

pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš

papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl

diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto

realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba

pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų

įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos

už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių

pardavimą ir pan.

–         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas

obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.

–         kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams

(pajininkams) išmokėti dividendus, tenkančius paprastųjų ir

privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.

Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į
kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo
investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų
lėšų padengimą kiekvienu periodu.

“Pinigų srautas nuosavam kapitalui” (arba “pilnas pinigų srautas”)
savo struktūroje atspindi planuojamų pradinių ir tolesnių investicijų,
skiriamų produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklui, finansavimo būdą.
Kitaip tariant, šis rodiklis parodo, kiek ir kokiomis sąlygomis
investicinio proceso finansavimui bus pritraukiama skolintų bei nuosavų
lėšų. Jame atsispindi tokie ateities periodų rodikliai kaip laukiamas
įmonės ilgalaikio įsiskolinimo augimas, įmonės įsipareigojimų sumažėjimas,
palūkanų už kreditus išmokėjimas pagal einamasias skolų aptarnavimo
sąlygas.

Kadangi pačiame prognozuojamame pinigų sraute yra atsižvelgiama į
skolintų lėšų, skirtų verslo (investicinio projekto) finansavimui, dalį ir
kainą, pinigų srautai gali būti diskontuojami (operuojant “pilnais pinigų
srautais”) naudojant diskonto normą, kurios pageidauja investitorius
(įvertinus riziką) ir kuri yra lygi minimaliai nuosavų lėšų įdėjimo pelno
normai. Ši diskonto norma dar vadinama diskonto norma nuosavam kapitalui.

Pinigų srautas nuosavam kapitalui įvertinti (pilnas pinigų srautas)
gali būti prognozuojamas dviem būdais [17;59]:

1)      pagal įplaukų ir išlaidų, numatytų sudarytose

pirkimo, realizavimo, darbo, nuomos, kreditų ir kitose sutartyse,

terminų, apimčių ir .sąlygų analizę, jeigu jų laikotarpiai pilnai

apima nagrinėjamų produktų linijų ar produktų gyvavimo ciklus, o

tai įmanoma tik pakankami trumpalaikiams projektams, kurių

įgyvendinimui jau yra bent atitinkamų kontraktų projektai.

2)      remiantis investicijų poreikių įvertinimu bei

būsimųjų įmonės pajamų bei išlaidų prognoze.

Žinoma, yra kur kas patikimiau remtis laukiamų pajamų bei
išlaidų prognozavimu nei planuoti būsimus lėšų likučius sąskaitoje pagal
sudaromų kontraktų analizę.

Pinigų srautą tam tikru ateities periodu t (dažniausiai jo gale)
galima išreikšti taip [17,59]:

 

“Pinigų srautas periodu t” =

“Pelnas (nuostolis) periodu t”

+ “Nusidėvėjimas (amortizacija) per periodą t”

– “Palūkanų už kreditus išmokėjimai per periodą t”

– “Pelno mokestis”

– “Investicijos periodu t”

+ “Ilgalaikio įsiskolinimo padidėjimas periodu t”

– “Ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimas periodu t”

– “Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas periodu t”

 

Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas čia suprantamas kaip žaliavų ir
medžiagų, nebaigtos produkcijos bei gatavos, bet neparduotos ar neapmokėtos
produkcijos atsargų padidėjimas – tai yra visos apyvartinės lėšos, kurios
yra “surištos” ir yra skirtos piniginių išteklių papildymui.

Be to, pateikiamoje formulėje neatsispindi įmonės trumpalaikio
įsiskolinimo kitimas, nes laikoma, kad jų apyvarta atsispindės įmonės
ataskaitinio laikotarpio lėšų apyvartoje.

Pilno pinigų srauto formulės struktūra yra pakankamai paprasta: su
minuso ženklu pažymimi straipsniai, mažinantys pinigų kiekį, o su pliuso
ženklu – didinantys pinigų kiekį. Išimtį sudaro tik nusidėvėjimo
straipsnis. Kaip jau buvo minėta, nusidėvėjimo atskaitymai nereiškia
realiai patiriamų išlaidų, jie įskaitomi į įmonės nusidėvėjimo fondą.

Pinigų srautų prognozavimui patogu naudoti pinigų srautų ataskaitą.

Pinigų srautų prognozė – tai būsimi pinigų gavimai, išleidimai ir
prognozuojamas pinigų balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje [12;30].
Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti įmonės sugebėjimą valdyti pinigų
srautus, papildomo finansavimo poreikį, galimybę ateityje gauti teigiamus
pinigų srautus, apmokėti įsiskolinimus.

Pinigų srautų ataskaitoje visi pinigų srautai suskirstomi į tris
grupes:

•        pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos;

•        pinigų srautai iš investicinės veiklos;

•        pinigų srautai iš finansinės veiklos.

Prognostinė pinigų srautų ataskaita gali būti parengta pagal
specialiai tam parengtą lentelę [8;47] (žr. 1. priedą).

Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu)
neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui,
kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus
projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros
įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo
momentu).

Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo,
laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su
investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo
kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam
tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą.

Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir
prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Skirtumas
tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo
sumažėjimo ir padidėjimo.

Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas,
gaunamas realizavus produkciją. Pelno pr.ognozė periodu t gali būti
apskaičiuota pagal šią formulę [17;60]:

[pic]

čia Gt – pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t;

Pt – laukiama produkto realizacijos kaina periodu t;

Qt – planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai
Pt, periodu t;

Ptk – žaliavos k įsigyjimo kaina periodu t;

Qtk – žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Qt
pagaminti, apimtis natūrine išraiška;

Wt – numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti
vieną produktą, gali jų neturėti).

Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu
sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto
būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas).
Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir
būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo.

Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos
technologinę dokumentaciją.

 

3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai

 

Pinigų srautas nuosavam kapitalui bei pinigų srautas be įsiskolinimo
gali būti tiek nominaliais (būsimų periodų kainomis), tiek ir realiais
(bazinio periodo, t.y. periodo, kuriam sudaroma atitinkama prognozė,
kainomis).

Nominalių pinigų srautų prognozei reikia įvertinti, kaip keisis visų
išteklių, reikalingų produkto gamybai, kainos ir kaip keisis diegiamo
produkto kainos. Be to, reikia įvertinti laukiamą infliacijos lygį, kuris
greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Taigi
prognozuojant išteklių ir pačio produkto kainas, atsižvelgiama į skirtingus
infliacijos tempus, bei siekiama nustatyti faktines būsimų pirkimų bei
pardavimų kainas.

Nominalių pinigų srautų apskaičiavimas gali užtikrinti kur kas
didesnį investicinių skaičiavimų tikslumą su sąlyga, kad vertintojas iš
tiesų gerai orientuojasi dabartinėse ir būsimose išteklių bei diegiamo
produkto rinkų konjunktūrose, remiasi patikimais šių rinkų marketingo
tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Jeigu tokie marketingo
tyrimai nebuvo atlikti, tuomet investiciniuose skaičiavimuose geriau
nenaudoti nominalių pinigų srautų. Tokioje situacijoje geriau tiktų realių
pinigų srautai.

Realūs pinigų srautai – tai periodu t laukiamas įplaukų ir išlaidų
(perkant išteklius ir parduodant produktus), įvertinus jas bazinio periodo
kainomis, saldo. Tai visai nereiškia, kad kainos, naudojamos būsimų pinigų
srautų prognozavimui, nesikeis. Skirtingais ateities periodais jos skirsis,
tačiau tik tol, kol pradinė kaina taps priklausoma nuo prognozuojamų
išteklių pasiūlos bei produkto paklausos.

Nustatant būsimas diegiamo produkto realizavimo kainas, taip pat
reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Įmonė pradiniu
laikotarpiu, siekdama įsitvirtinti rinkoje, gali pasirinkti rinkos
užkariavimo strategiją ir pardavinėti prekes mažesne kaina nei savikaina,
arba, priešingai, jei įmonė pasirinks vadinamąją “grietinėlės nugriebimo”
kainų strategiją ir pradiniu laikotarpiu pardavinės prekes aukštomis
kainomis, gaunami pinigų srautai ženkliai skirsis.

Pasirinkus pinigų srauto tipą, kurį naudosime produkto linijos
tęstinumos vertės nustatymui numatomu įmonės perpardavimo momentu, taip pat
turime pasirinkti atitinkamą diskonto normą, pagal kurią diskontuosime
prognozuojamus produkto pinigų srautus.

Jeigu skaičiavimuose naudosime nominalius pinigų srautus, tai ir
diskonto norma turi būti nominali, t.y. įvertinanti vidutinį infliacijos
lygį diegiamo produkto (produktų linijos) naudingo projekto gyvavimo
periodo metu. Jeigu pasirinksime realius (bazinio periodo kainomis) pinigų
srautus, tai ir diskonto norma neturi atspindėti laukiamos i.nfliacijos.

Investiciniuose skaičiavimuose naudojant pinigų srautus nuosavam
kapitalui, diskonto norma galima pasirinti nominalią arba realią
(priklausomai nuo pasirinktų pinigų srautų tipo) nerizikingą palūkanų
normą, kuri praktikoje būna lygi ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų
normai.

Ši norma vadinama įmonės nuosavo kapitalo įvertinimo diskonto norma,
nes (skaičiuojant prognozuojamus pinigų srautus juose įvertinama skolintų
lėšų, pritraukiamų investicinio projekto finansavimui, apimtis ir kainą)
joje neatsižvelgiama į skirtingą nuosavo ir skolinto kapitalo, naudojamo
įmonėje, kainą.

Tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma
planuoti produktų linijos pinigų srautų atsižvelgiant į skolintų lėšų
kitimą, derėtų palyginamąją skolinto ir nuosavo kapitalo kainą atspindėti
bent jau diskonto normoje. Tokia situacija gali pasitaikyti, jeigu
konkretūs investicijų finansavimo būdai dar nenumatyti, sutartys dėl
kreditų gavimo neparuoštos, galimi kreditoriai dar tik kviečiami ir
supažindinami su projektu. Tokiu atveju diskonto norma turėtų atspindėti
svertinę nuosavo ir skolinto kapitalo kainą.

Be to, nuosavo kapitalo kaina atsispindės prarastoje galimybėje
tokiomis pačiomis pradinių investicijų sąlygomis uždirbti palūkanas už
skolintą kapitalą, kuomet tokios operacijos rizika atitinka duoto projekto
riziką.

Skolinto kapitalo kainą galima charakterizuoti palūkanų norma, kuri
atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse. Ši
norma turėtų būti pakoreguota pelno mokesčio ekonomijos dydžiu, jeigu
įstatymuose numatyta galimybė dengti ilgalaikius įsiskolinimus iš pelno
prieš jo apmokestinimą.

  3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams
 

Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo
arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos)
skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai
ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui,
nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo
skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.

Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo
skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose
ribose tvirtinama pačios įmonės.

Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo
atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų
apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo
pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės
į nusidėvėjimo fondą.

Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad “neišeina” už įmonės ribų (todėl
pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems
tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai
įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina
įmonės pinigų srautą.

Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia
įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje.
Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus
mažesnis, o esant mažesniems – didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų
mokesčių dydis.

Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas
paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo
skaičiavimo metodų.

Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet
vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai
apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas
atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo
skaičiavimo metodas.

Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo
metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:

a)      Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas

suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis

laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir

pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo

laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į

nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo

eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius

nusidėvėjimo atskaitymus.

b)      Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal

normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir

papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio

turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą

pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo

koeficientus.

 Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai
naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.

  Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method). Mažėjančio
likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas “pagreitinimo
koeficientas”, vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu
aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma,
taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to,
kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o
likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu
periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų
suma.

 Metų skaičiaus sumos . metodas (sum-of-the-years’-digits method).
Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti
taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas
skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio
ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o
skaitiklis kintamas.

Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų
skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis
bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų
skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio
pabaigos.

Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:

 

[pic]

čia:

Dt – metų t (t=1,.,Ta) nusidėvėjimo atskaitymai;

Ta – normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis;

V0 – pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.

Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai
nusirašo.

Be abejo, yra taikomi ir kiti pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo
metodai, tačiau jų taikymas mūsų šalyje yra ribotas, nes nėra patikimų
dokumentuotų atitinkamų aktyvų rinkos ir likutinės verčių kotiruočių. Literatūros sąrašas
 

1.      Aleknevičienė V. Investicijų rizikos valdymas. Kaunas:

LŽŪU Leidybos centras, 1997. 100 p.

2.      Bivainis J., Griškevičius A., Jakštas V. Investicinių

projektų vertinimas. V.: LII, 1997. 39 p.

3.      Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas:

Technologija, 1998. 246 p.

4.      Copeland T., Koller T., Murrin J. Valuations: Measuring

and managing the value of companies. Jon Willey & Sons, 1995. 576 p.

5.      Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių

kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995. 112 p.

6.      Garškienė A. Verslo rizika. V.: LII, 1997. 36 p.

7.      Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė pagal

prof. E. Bubnio iš Suffolk’o universiteto (JAV, Bostonas) 1990-1991

metais KTU skaitytas “Įmonės finansų valdymo” paskaitas. Kaunas:

Technologija, 1997. 218 p.

8.      Jasienė M. Palūkanų normos rizikos valdymas. V.: LII,

1998. 57 p.

9.      Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. V.: LII, 1997. 63

p.

10.  Lumby S. Investment appraisal and financial decisions. 5th

ed. UK, Chapman & Hall, 1995. 667 p.

11.  Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinės ataskaitos. V.:

Katalikų pasaulis, 1997. 351 p.

12.  Pelanienė N. Firmos verslo planas. V.: LII, 1997. 68 p.

13.  Pratt S. Valuing a Business: The Analysis and Appraisal of

Closely Held Companies, 3rd edition McGraw-Hill, 1996. 850 p.

14.  Rastenienė A. Vertybinių popierių rinka. V.: LII, 1998. 64 p.

15.  Smalenskas G. Finansinis pinigų srautų planavimas. V.: VU

leidykla, 1998. 100 p.

16.  Woelfel J. Charles. Encyclopedia of banking & Finance. 10th

ed. A bankline publication. Probus publishing Company, 1994. 1220 p.

 

 

Kitų informacijos šaltinių sąrašas

 

Teisės aktai

 

1.      Dėl turto vertės nustatymo. – Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimas Nr. 440. – 1995 m. kovo 28 d.

2.      Dėl turto vertinimo metodikos. – Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimas Nr. 244. – 1996 m. vasario 14 d.

3.      Dėl turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų

patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 895. –

1995 m. birželio 23 d.

4.      Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo. –

Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas Nr. 92. – 1995 m. rugsėjo

6 d.

5.      Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos

patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1157. –

1998 m. rugsėjo 28 d.

6.      Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo projektas.

7.      Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios

apyvartos įstatymas. 1996 01 16, Nr. I-1169.

8.      Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos

programa.

 

Internetas

 

1.      Central Securities Depository of Lithuania. www.csdl.lt

2.      Lietuvos bankas. www.lbank.lt

3.      Lietuvos Respublikos Seimas. www.lrs.lt

4.      Lietuvos Respublikos Vyriausybė. www.lrvk.lt

5.      National Stock Exchange of Lithuania. www.nse.lt

6.      Ūkio ministerijos WWW serveris. www.ekm.lt

Leave a Comment