Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai

Įžanga

Rinkos sąlygomis kainų teorijos ir praktikos plėtojimo klausimai itin svarbūs. Kainos – labai svarbus socialinių ir ekonominių santykių elementas. Per jas reguliuojamas visas gamybos ir prekybos procesas. Kainoms būdingos apskaitos, agregavimo, kontrolės, mokėjimo ir pajamų susidarymo, išteklių paskirstymo funkcijos. Jos yra svarbi įvairių ekonominės sistemos subjektų skatinimo priemonė. Kainos efektyviai veikia paklausą ir pasiūlą. Todėl jos yra ne tik aktyvus prekių rinkos elementas, bet gali būti naudojamos ir rinkos konjuktūrai įvertinti ir reguliuoti. Paklausos ir pasiūlos bei kainų tarpusavio ryšio tyrinėjimai yppač svarbūs.

Konkretus kainos tam tikru momentu lygis priklauso nuo gamybinių jėgų , rinkos išsivystymo, jos segmentiškumo ir sektoriškumo; nuo tarpinio ir galutinio vartojimo; nuo to, kiek ir kokių agentų veikia rinkoje. Konkrečios prekės kaina gali priklausyti ir ne nuo ekonominių veiksnių, pavyzdžiui, nuo valstybės požiūrio į tam tikrą prekių gamybą bei realizavimą, (dotacijų sistema, laengvatiniai mokesčiai, muitai ir t.t.). Kainodara yra visų kainą formuojančių bei psichologinių, socialinių, politinių, rinkos ir kitų veiksnių sintezė. Tai gamybą veikiantis priemonių kompleksas, nustatant kainų lygį, dinamiką irr santykius, parenkant reikalingą kainodaros strategiją.

Kaina – tai piniginės vertės išraiška. Jos dydį apibrėžuia visuomeniškai būtinos darbo sąnaudos, gaminant prekių vartojamąją vertę, kuri tam tikromis sąlygomis virsta gamybos kaina. Gamybos kaina – tai gamybos kaštai plius vidutinis pelnas. Tačiau rinkos kaina ne

esutampa su gamybos kaina. Rinkoje susiklosto vienodos kainos prekėms, turinčias vienodas vartojamąsias savybes. Keičiantis prekės vartojamosioms savybėms, keičiasi ir jos kaina.

Valstybinė kainų kontrolė – gana dažnai girdima sąvoka televizijos ekranuose, radijuje, nemažai straipsnių sutinkame ir periodikoje. Kas tai yra? Ar kaina nėra laisvai kintantis rinkoje veiksnys? Kodėl reikalinga kainų kontrolė ir kaip ji vyksta? Pereinamuoju į rinką laikotarpiu valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo dalis. Kartu tai ir valstybinės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Kainų kontrolė labiausiai pasireiškia visiškos monopolijos rinkoje. Valstybė savo kainų politikoje gali siekti įvairių tikslų. Ji gali nustatyti kainą, žemesnę už savikainą, jeigu prekė labai paklausi, bet pirkėjai nepajėgūs jos nupirkti pilnąja verte. Kartais kaina nustatoma labai aukšta, kad sumažėtų vartojimas. Valstybinė kaainų kontrolė pasireiškia diskriminavimo kainomis draudimu. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti, kaip vyksta valstybinė kainų kontrolė. Teorinėje darbo dalyje nagrinėjami šie klausimai:
 Kas tai yra valstybinė kainų kontrolė, jos esmė.
 Kokie yra kainų kontrolės metodai;
 Kainų kontrolės trūkumai;
 Kainų rūšys, vadinamos „kainų lubos“, minmalios kainos.
 Kaip elastingumo teorija padeda atskleisti mokesčių naštą ir vyriausybės pajamas;
 Vyriausybinė monopolijų kontrolė.

Praktinėje dalyje bus analizuojama augalininkystės produktų gamybos ir rinkos reguliavimo

I.Valstybinis kainų reguliavimas

I.1.Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai

Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant st

tabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Visos rinkos ekonomikos sistemos yra valstybinio reguliavimo objektas. Jų raidos perspektyvos daugiau ar mažiau priklauso nuo valstybės socialinės bei ekonominės politikos . Plėtojantis rinkos ekonomikai, valstybinio kišimosi kryptys ir formos keičiasi.

Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia:
• Prekių deficitas;
• Prekių perteklius;
• Gamybos kaštų augimas;
• Mokesčių, muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas.

Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos didekliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo negalima.

Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų:
• Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo;
• Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms:
• Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius;
• Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui;
• Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas, padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje;
• Perskirstyti nacionaline pajamas;
• Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas.

Esant reguliuojamai monopolijai, valstybė leidžia įmonei nustatyti kainas, įgalinančias gauti tam tikrą pelno normą, kuri padėtų palaikyti esamą gamybos lygį, o jei reikia, – ir ją plėsti.

Konkurencinėje rinkoje valstybė kainas reguliuoja monopoliniais įstatymais. Valstybinė kainų kontrolė pasireiškia diskriminavimo kainomis draudimu.

Valstybiniai aktai draudžia:
1. Diskriminavimą kainomis, t.y. skirtingų kainų nustatymą skitingiems pirkėjams, esant vienodoms realizavimo išlaidoms; nuolaidų ir kitų privilegijų teikimą stambiems pi
irkėjams ir kt.
2. Prekybos žlugdymą, sudarant visų išteklių pirkimo iš vieno pardavėjo, konrtaktus;
3. Slaptus sandėrius tarp įmonių dėl kainų didinimo ir gamybos apimties mažinimo.
Respublikos kainų pertvarką reglamentuoja Kainų įstatymas. Kainų įstatymas skelbia, kad Lietuvoje galioja valstybinių valdymo organų reguliuojamos ir rinkos kainos.

Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais:
1.Ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį.
2.Administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas.

Netiesiogiai kainų reguliavimo metodai reiškiasi veikiant ne pačias kainas, o kainodaros veiksnius. Šiuo metu šis valstybinio kainų reguliavimo būdas yra pagrindinis, nes šitaip nepažeidžiams rinkos mechanizmas, išsaugomas ekonominis kainų pagrįstumas ir jų organinis ryšys su pasulinės rinkos kainomis. Reguliuojama per mokesčių, finansinę – biudžetinę, kreditinę, valiutų ir muito politiką, t.y. tokiomis priemonėmis, kurias keisti yra valstybinių organų kompetencija.

Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Netiesioginiai mokesčiai (akcizo, PVM ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Lietuvoje bendrasis akcizas sudaro 18%, o individualusis iki 71%. Jis nustatomas cigaretėms (46,3 – 64,6%), degtinės ir likerio gaminiams (13,3 – 71,3%), sidabro gaminiams ( 50%), trikotažo gaminiams (25%) ir t.t. Todėl net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą.

Svarbus veiksnys, reguliuojant kainas, – emisinė politika, nukreipta į pinigų kiekio cirkuliacijoje apribojimą. Pinigų kiekio cirkuliacijoje ri
ibojimo politika veikia kainas mažindama bendrą mokiąją paklausą (perkamąją galią).

Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą , produkcijos gamybos ir realizavimo didnimą.

Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50% . Pagrindinių fondų vertės nurašymas į gamybos kaštus, palyginti su įprastinėmis normomis, tam tikrais atvejais padidėja nuo 1,5 iki 205 karto. Šitai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius.

Didelę reikšmę plėtojant gamybą ir mainus turi kreditinės lengvatos, teikiant avansą garantuoto komercinio kredito ar paskolos forma. Tokios lengvatos daugiausiai taikomos užsienio ekonominėje sferoje. Tam tikrą reikšmę turi ir procentinių kredito įkainių bonifikavimas. Tai komercinių ir kitų bankų išduodami kreditai žemesniais procentiniais įkainiais. Susidariusį skirtumą tarp kredito, gaunamo rinkos sąlygomis, ir kredito, išduodamo lengvatinėmis sąlygomis, kompensuoja valstybė.

Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų – investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis.

Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikrą pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, arba suteikdama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius.

Kitaip, negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir .t.t Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio.

Specialios valstybinės priemonės, pavyzdžiui, galiojantis JAV įstatymas „The Buy American Act“ (pirk amerikinį), taip pat sudaro preferencines sąlygas tėvyninės pramoninės gamybos gaminiams ir netiesiogoiai veikia viadaus rinkos kainas jų didėjimo linkme.

Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui valstybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinį kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 -30% , Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos.

Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau, negu kitos prekės. Tokia tvarka yra praktiškai visose vakarų šalyse.

Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikroms žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi_ importiniai mokesčiai. Išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%.

Svarbi valstybinio reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis, negu vidaus rinkoje, kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidaus rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnio, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tiksals – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką.

Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse, eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos viadaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis.

Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atslieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai saiurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių.

Dempingo plitimas lemia konkurencijos už relizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t.

Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingaas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutinio kurso mažėjimas. Čia reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas sėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvaus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikšto vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną.

Dabartinėmis sąlygomis valiutinio dempingo galimybė atsiranda ne tik kaip devalvacijos rezultatas, bet ir dėl nuolatinio valiutinių kursų svyravimo. Pagal „plaukiojannčių“ kursų sistemą valiutiniai kursai nusistato kasdien, nelygu paklausa ar pasiūla valiutinėse rinkose. Tokie „plaukiojantys“ kursai turi tiesioginę įtaką kainoms, nes kaina, išreikšta „plaukiojančia“ valiuta, taip pat „plaukioja“, t.y. nepastovi. Šios sistemos naudojimas valiutos kursui sumažinti, kaip oficiali devalvacija, leidžia eksportuotojui laikinai padidinti savo prekių konkurencingumą užsienio rinkose.

Administracinį, arba tiesioginį kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose rinkos šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai.

Administrcinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendintas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose šalyse nevienodas.

Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti.

Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turi neigiamų padarinių šalies ekonomikos plėtotei.

I.2.Valstybės reguliuojamų kainų rūšys.

Jei valstybė nustato kainą, tai deficitas ar trūkumas sudaromas dirbtinai ir sugriaunama rinkos pusiausvyra. Valstybė, reguliuodama kainas nustato ne konkretaus dydžio kainas, o minimalias ar maksimalias kainų ribas. Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijaiir darbo užmokesčiui. Minimalioji žemės ūkio kaina kaip tik dabar yra nustatyta Lietuvos vyriausybės pienui – 35 ct. už litrą (buvo rašant šį darbą). Ir nors tai akivaizdžiai per maža kaina ūkinikams, ji tampa savotiška pagalbos gamintojui forma.

I.2.1Kainų padidinimas, subsidijos, numatytos kainos, pasiūlos mažinimas

Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo , paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tai iliustruosime grafiku:

P

S

P1 E1 Pmin

PE E D1

D

QD QE Qs Q

1 pav. Vyriausybės nustatyta minimali kaina

Rinkos paklausos kreivė D pasislenka į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG =Qs – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Koks bus perteklinių prekių kiekis, paaiškina elastingumo teorija: didesnis prekių perteklius rinkoje susidaro esant elastingai prekės paklausai ir pasiūlai (kai pirkėjai jautriai reaguoja į kainų pasikeitimą), ir atvirkščiai, esant neelastingai peklausai ir pasiūlai.

Minimalios kainos pavyzdys minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas, kuris nustatomas tik nekvalifikuotaiems darbininkams. Kitas labai populiarus minimalios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje.

Nauja susidijų priemonės atmaina – „numatyta kaina“, , kurią vyriausybė garantuoja fermeriams kainą P2. Vėl pasinaudosime grafiku tai iliustruoti:

P S

P2 E2

P1 E1

P4 E4

D

Q1 Q2 Q

2pav. Numatytos kainos poveikis

Fermeriai padidina pasiūlą iš taško E1 iki E2, gamindami kiekį Q2. Tačiau vyriausybė, pirkdama rinkoje atsirandantį produktų perteklių , nesistengia palaikyti kainą P2. Ji leidžia rinkai surasti savo kainą. Kadangi rinkai patiekiamas produktų kiekis Q2, rinkos kaina nukrinta iki P4 lygio. Tokia vyriausybės politika skiriasi vartotojų požiūriu, nes vartotojai turi naudą dėl mažesnės kainos.

Fermeriams vyriausybė garantavo kainą P2, bet jie gauna tik kainą P4. Todėl vyriausybė turi skirti fermeriams P2P4 dydžio kainos skirtumo kompensavimo subsidiją. Šį subsidijų dydį padauginę iš kiekio Q2, randame bendrą subsidijų sumą, kurią vyriausybė sumokėjo fermeriams. Grafike šią sumą rodo užbrūkšniuotas plotas.

Dar vienas kainų padidinimo būdas – pasiūlos mažinimas.

P S

P2 E2

P1 E1

D

Q2 Q1 Q

3pav. Pasiūlos mažinimas

Kaina pakeliama iki P2 lygio, tačiau sumažinama gamybos apimtis iki Q2. Taškas E2 paklausos kreivėje rodo, kad gaminant kiekį Q2, jis bus nupirktas kaina P2. Rinkos pusiausvyra pasislenka iš taško E1 į E2. Šiuo atveju nukenčia vartotojai, nes jie turi mokėti didesnę kainą P2. tuo tarpu fermeriams atitenka ši didesnė kaina, nes vyriausybė sumažino gamybos apimtį. Vyriausybė gali pasiūlą sumažinti keliais būdais. Pavyzdžiui, ji gali riboti pasėlių plotus.

I.2.2. Kainų sumažinimas.

Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina, vadinamosios „kainų lubos“, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima.

Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma.. Maksimalią kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros lygio. Kas atsitinka, kai vyriausybė stengiasi išlaikyti žemas kainas, nustatydamą maksimalią kainų ribą. Į tai pažvelgsime grafiko pagalba:

P S

P2 C F

P E

A B

P1

D

Q1 Q2 Q

4pav. Maksimalios kainos

Tarkime, kad ji nustato kainą P1, esančią žemiau pusiausvyros taško E. Tokio nustatymo rezultatas yra prekių trūkumas AB. Pirkėjams sunku rasti norimų prekių kiekį. Prekių kiekis taške A yra mažesnis negu pusiausvyros taške. Dėl susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa. Destabilizavus rinką, didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko kaina P1, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Pavyzdžiui, JAV 1979 metais buvo nustatyos maksimalios benzino kainos, vairuotojams teko laukti ilgose eilėse prie benzino kolonėlių. Be to, prekės gali patekti į nelegaliąją juodąją rinką. Deficitines prekes gauna tie pirkėjai, kurie pasiryžę pažeisti įstatymą. Tačiau ir čia poveikis rinkai priklausys nuo prekių, krioms nustatomas kainų minimumas, paklausos ir pasiūlos elastingiumo ar neelastingumo kainų atžvilgio. Tarkime, esant kainai P1, prekės pakalusa elastinga kainų atžvilgiu, tai kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE sukelia didelį prekių trūkumą. Jeigu paklausa ir pasiūla yra neelastinga, tai maksimalios kainos nustatymas sąlygos nedidelį prekių trūkumą.Jei vyriausybė staiga „paleistų“ kainas, jos didėtų šuoliškai ir daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi, didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Maksimalios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Jis ribojamas su tikslu padėti mažas pajamas turintiems žmonėms.

I.2.3.Vyriausybinė monopolijų kontrolė

Tarkim, yra natūrali monopolija, kokia geriausia monopolinio reguliavimo politika? Geriausias sprendimas būtų priversti monopoliją plėsti gamybos apimtį iki efektyvaus dydžio, kur vartotojų bei visuomenės ribinė nauda lygi firmos bei visuomenės ribiniams kaštams. Kaip vyriausybė galėtų priversti monopoliją elgtis panašiu būdu? Atsakymas yra nustatant maksimalią kainą. Tai kaina, kuriai esant ribinių kaštų kreivė kerta paklausos kreivę. Tokios kainos nustatymas vadinamas kainodara pagal ribinius kaštus. Iliustruosime tai grafiškai:

D

C RK

P1 E1

P2 E2 VK

Z

Q3 Q1 Q2

5 pav. Monopolijos kainos reguliavimas

Monopolija bus priversta rinktis kainą P2, ji gamins kiekį Q2 taške E2, kuriame jos ribinių kaštų kreivė pakyla iki nustatytos kainos P2 lygio. Vyriausybė, priversdama monopoliją judėti į efektyvios gamybos apimties tašką E2, panaikino monopolijos rinkos galią nustatyti aukštą rinkos kainą. Praktiškai valstybė tai gali atlikti dviem būdais:
1. Vyriausybė galėtų pati perimti ir vykdyti monopolozuotą veiklą, nustatydama produkcijos pardavimo kainą taške P2. Įprasta, kad valstybė taip elgiasi su vandens tarnybomis.
2. Kaip alternatyva, vyriausybė galėtų leisti monopoloijai ir toliau likti privačios nuosavybės firma, bet ji turėtų sukurti reguliavimo tarnybą, kontroliuojančią monopolijos kainą. Ši tarnyba diktuotų P2 lygio kainą. Dažniausiai šiuo būdu vyriausybė nustato elektros kompanijų paslaugoms.

Kainodara pagal ribinius kaštus apsaugo monopoliją nuo piktnaudžiavimų, t.y. mažiau gaminti ir daugiau parduoti. Monopolija priverčiama sumažinti kainą, todėl ji parduoda didesnį kiekį produkcijos. Produkcijos apimtis padidėja, pelnas sumažėja. Maksimizuodama pelną, firma pasirinko tašką E1, paklausos taškas E2 užtikrins mažesnį pelną, bet jis visgi neišnyks. Monopolinis antpelnis produkcijos vienetui išlieka ir prilygsta E2Z dydžiui.

Kaikuriomis aplinkybėmis monopolija gali turėti nuostolių, nustatant kainą pagal ribinius kaštus. Tuomet tokia vyriausybės politika nėra tinkama. Būtina surasti kitokį kainos reguliavimo metodą. Vyriausybė gali rinktis vieną iš trijų kainos reguliavimo metodų: 1.Kainodara pagal vidutinius kaštus, tai nustatymas tokio kainos lygio, kuriam esant susikerta vidutinių kaštų (VK) ir paklausos (D) kreivės. Tarnyba priima sprendimą dėl paklausos taško tinkamumo ir fiksuoja jį kaip reguliuojamos kainos lygį. Nėra taip lengva apibrėžti tokios kainos lygį ,kuri padengtų vidutinius kaštus ir garantuotų normalųjį pelną kaip teisingą atlyginimą už investuotą savininkų kapitalą į šią veiklos sritį. Kodėl? Sudėtinga nustatyti :a) teisingą procentinį atlygį už investuotą kapitalą; b) investuoto kapitalo dydį.
2.Vyriausybės subsidija ir kainos nustatymas pagal ribinius kaštus. Vyriausybė taiko kainodaros pagal ribinius kaštus principą, mokant tuo pačiu firmai tokią vienkartinę subsidiją, kuri padengtų susidariusius nuostolius. Toks metodas sunkiai įgyvendinamas praktiškai. Vartotojams sunku paaiškinti, kad tai yra taip part kainos reguliavimas ir monopolinio pelno pašalinimas. Pinigų paėmimas iš monopolijos ir jų atidavimas monopolijai subsidijos forma gali sudaryti įspūdį, kad vyriausybės politika monpolijos atžvilgiu yra nenuosekli.
3.Valstybinė nuosavybė. Subsidijos išmokėjimo praktinės problemos mažiau pastebimos, jei monopolija yra valstybės nuosavybė. Tokiu atveju valstybė gali valdyti monopoliją, užtikrindama efektyvią gamybos apimtį taške E2 ir kainos lygį P2 (žiūr. 5 pav.). Mokesčių mokėtojams teks padengti atsirandantį nuostolį. Dažnai valstybės nuosavybė yra visuomeninis transportas, kurio išlaikymui yra skiriamos nemažos subsidijos, padengiančios daugiau negu pusę miesto transporto kaštų.

I.2.4. Elastingumas ir kainų kontrolė

Vienas iš netiesioginio vyriausybinio kainų reguliavimo metodų – akcizo, PVM ir kiti mokesčiai. Čia ir vėl padės elastingumo teorija, padedanti atskleisti mokesčių paskirstymą tarp pirkėjų ir pardavėjų. Lietuvoje Akcizų įstatymas įsigaliojo 1994 m. gegužės 1 d. Nustatyti akcizai alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, naftos produktams, elektros energijai, kavai, prabangiems lengviesiems automobiliams, bižuterijai iš tauriųjų metalų ir t.t

Tarkim, vyriausybė nustatė prekės vienetui 4 Lt. akcizo mokestį. Šiuo atveju svarbu tai, kas realiai sumokės šį mokestį, t.y. kokia jo dalis teks pardavėjui ir pirkėjui.

Panagrinėsime pavyzdį, kai prekės paklausa yra santykiškai elastinga kainos atžvilgiu, ( |Ed| >1) ir ši prekė apmokestinama 4 Lt. akcizo mokesčiu. Pradinė pusiausvyra yra taške E, kuris atitinka 6 prekės vienetus, parduotus po 8 Lt./vnt. Uždėjus 4 Lt akcizo mokestį, pasiūla sumažėja: pasiūlos kreivė S pasislenka aukštyn 4 Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. Pusiaisvyros taškas persilelia iš E į E1.

Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt., paklausos kiekis sumažėjo iki 4 vnt. Tačiau pirkėjui prekės kaina padidėjo tik 1 Lt. Šios kainos pasikeitimas ir parodo, kokią realią akcizo mokesčio dalį, tenkančią vienam prekės vienetui, sumoka pirkėjas. 3 Lt sumoka pardavėjas. Bendras akcizo mokestis, kurį sumoka pardavėjas ir pirkėjas, pavaizduotas stačiakampiu ABCE1 plotu.

P S1

A E1

9

8 E

5

B C

0 2 4 6 8 Q

5pav. Paklausa elastinga kainos atžvilgiu

Pirkėjo bendrąjį akcizo mokestį vaizduoja viršutinis paryškintas stačiakampio plotu, o pardavėjo – apatinis stačiakampio plotas. Esant santykiškai neelastingai prekės paklausai kainos atžvilgiu (|Ed|<10) uždėjus akcizo mokestį , pasiūlos kreivė pasislenka aukštyn 4 Lt. atstumu. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 11 Lt/vnt., o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 7 iki 6 vnt.. taigi, neelastingos paklausos atveju parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja: 3 Lt akcizo mokesčio tenka pirkėjui, o pardavėjui tik 1 Lt. Esant vienetiniam elastingumui (|Ed|=1), mokesčio našta pasiskirsto po lygiai, t.y. po 2 Lt moka ir pirkėjas ir pardavėjas.

Jei nagrinėtume akcizo mokesčio pasiskirstymą atsižvelgdami į pasiūlos elastingumą kainos artžvilgiu, paaiškėja atvirkšinė tendencija: esant santykiškai elastingai pasiūlai, didesnė akcizo mokesčio dalis – 3 Lt tenka pirkėjui, o 1 Lt pardavėjui. Jeigu pasiūla santykiškai neelastinga, tuomet 3 Lt akcizo mokesčio tenka pardavėjams ir tik 1 litas pardavėjams. Tiek pasiūlos, tiek paklausos vienetinio elastingumo atveju mokesčio našta vienodai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų – po 2 Lt.

I.3.Valstybinio kainų reguliavimo trūkumai

1) Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ri vartotojai negali laisavai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeist produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas.
2) Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatnt valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką.
3) .Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą ir ūkinės raidos suletėjimą.

Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtinais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai.

II.Minimalių ribinių kainų augalininkystės produktams efektyvumo analizė 1996 – 1997 m.

Augalininkystės produktų gamybos ir rinkų sistemingas valstybinis reguliavimas prasidėjo 1995 m. po to, kai 1994 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas, o žemės ūkis pripažintas prioritetine šaka.

Augalininkystės produktų gamybos ir rinkų valstybinis reguliavimas pasireiškia minimalių ribinių supirkimo kainų nustatymu, kai kurių produktų subsidijavimu, garantuoto supirkimo ne mažesnėmis kaip minimalios ribinės kainos kvotų nustatymu.

Atskirai panagrinėsim minimalių ribinių kainų nustatymą. Būtina pabrėžti, kad šios kainos , paskelbtos iš anksto, gamintojams žinomos iki sėjos pradžios, padidino gamintojų suinteresuotumą. Šios kainos garantuoja, kad gamintojo produkcija bus supirkta ne mažesne negu valstybės nustatyta minimali ribinė kaina. Minimalios ribinės kainos tikslinamos kasmet, atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį, praėjusių metų minimalių ribinių ir faktinių rinkos kainų santykį, gamybos išlaidų padengimą ir pajamingumą. Minimali ribinė kaina grindžiama pagal vidutines ūkininkavimo sąlygas ir pagal jas apskaičiuojant gamybos išlaidų padengimą bei pelningumą. Toks minimalių ribinių kainų pagrindimas ir buvo vienas iš svarbiausių šios analizės uždavinių. Šie žieminių kviečių, miežių, rugių, rapsų ir cukrinių runkelių minmalių ribinių kainų skaičiavimų suvestiniai rezultatai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Augalininkystės produktų faktiškų minimalių kainų palyginimas su apskaičiuotomis pagal vidutines ūkinikavimo sąlygas

Produktai 1996m. minimali ribinė kaina, Lt/t 1996m. apskaičiuotos ir faktinės kainos palyginimas

Minimalus derlingumas pagal patvirtintą kainq, t/ha 1997 m. minimali ribinė kaina Lt/vnt. 1997 m. apskaičiuotos ir faktinės kainos palyginimas

patvirtinta apskaičiuota % Lt/t patvirtinta apskaičiuota % Lt/t
Maistiniai kviečiai daugiau kaip 22% glitimo

100,7

2,94

110,9

66
16-22% glitimo
500
604
120,8
104
3,53
620
636
102,6
16
Rugiai 550 614 111,6 64 2,32 650 686 105,9 36
Miežiai kruopoms
525
539
102,7
14
2,57
650
761
120,6
111
Salykliniai miežiai I klasės

93,7

-36

2,34

139,1

211
II klasės 525 539 102,7 14 2057 700 861 129,9 161
Rapsai aliejaus gamybai I klasės

89,6

-114

1,87

214
II klasės 950 986 103,8 36 2,16 1100 1214 111,6 114
Cukriniai runkeliai
164
198
120,7
34
30,25
170
142
85,5
-28

Apskaičiuotų ir patvirtintų (faktiškai taikomų) minimalių ribinių kainų palyginimas lentelėje parodė, kad pagal būtinų gamybos išlaidų padengimą ir minimalų pelningumą 1996 m. buvo pagrįstos salyklinių miežių (II klasės) ir rapsų (IIklasės) , taip pat maistinių kviečių (aukščiausio glitimo) kainos. Šių produktų apskaičiuotos kainos praktiškai atitinka arba netgi yra mažesnės už valstybės patvirtintas minimalias ribines supirkimo kainas. Nėra didesnių skirtumų ir tarp miežių kruopų kainų. Daugiausia skiriasi ir, galima teigti, kad yra nepagrįstos pagal sąnaudų padengimą ir pelningumą rugių , cukrinių runkelių ir maistinių kviečių, turinčių 16 – 22 % glitimo, minimalios ribinės kainos

Toje pačioje lentelėje atliktas apskaičiuotų kainų palyginimas su 1997 m. patvirtintomis minimaliomis ribinėmis kainomis. 1997 m. kainos labiau pagrįstos ir turėtų būti tinkamesnės žemės ūkio produkcijos gamintojams. Tačiau cukrinių runkelių supirkimo kainos lieka gamintojams potencialiai per mažos, nes patvirtinta minimali kaina net 14,2 proc. mažesnė už apskaičiuotąją. Į tokį esminį skirtumą atsakingos valstybės institicijos turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti jo kompensavimo būdų. Jeigu cukrinių runkelių ribinės kainos didinimas sukeltų neigiamų ar nepageidaujamų cukraus rinkos kainos pokyčių, tai nuostolius būtų galima padengti tiesioginėmis kompensacijomis tiems gamintojams, kurie augina didesnius cukrinių runkelių plotus. Tiesioginės kompensacijos dydis turėtų sudaryti nuo 800 iki 850 Lt/ha.

Valstybė, formuodama agrarinę politiką, turi tiksliai pagrįsti vidaus rinkų apsaugos ir eksporto skatinimo priemones. Svarbiausiais uždavinys, reguliuojant augalininkystės produktų eksportą ir importą, yra minimalių muitinėje deklaruojamų produktų kainų nustatymas. Priklausomai nuo funkcijų jos turėtų būti artimos ES taikomoms slenkstinėms kainoms. Jų lygis turėtų būti ne žemesnis, o daugeliu atvejuų – didesnis už minimalių ribinių. Taikant šias kainas būtų galima išspręsti bent dvi svarbias problemas:
1. Apsaugoti vidaus rinką nuo pigų produktų antplūdžio ir produktų, skirtų vidaus rinkai, išvežimo.
2. Esant didesniai deklaruojamai kainai, netgi imant mažesnį muito tarifą, bus surinkta daugiau lėšų.

Lietuvoje vis dažniau pradedamos taikyti ir tiesioginės priemonės, skatinančios pažangesnius intensyvinimo veiksnius. Nuo 1995 m. taikomos dalinės kompensacijos už geros kokybės sėklos įsigijimą. Yra parengti ir dalinio traktorių, kombainų, kitos žemės ūkio technikos, ypač lietuviškos, įsigijimo išlaidų kompensavimo projektai. Tai pažangą skatinnančios priemonės.

Išvados

 Rinkos ekonomikoje valstybinis kainų reguliavimas yra būtinas. Kainų reguliavimas susijęs su kompanijos finansinio gyvybingumo užtikrinimu, siekiant minimizuoti kainas vartotojams, bet kartu garantuoti reguliuojamos kompanijos veiklos efektyvumą ir pelningumą. Valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacijai arba rečiau defliacijai. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių bet ir ilgalaikių tikslų. Emisinė politika, mokesčių lengvatos, kreditinės lengvatos, dempingas – valstybinio kainų reguliavimo metodai.
 Kainas valstybė gali reguliuoti dviem būdais: ekonominiu ir administraciniu. Ekonominis kainų reguliavimas reiškiasi veikiant ne pačias kainas o kainodaros veiksnius. Administracinis – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas.
 Netiesioginiu būdu vyriausybė kainas reguliuoja veikdama prekių paklausos ir pasiūlos santykį. Netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip akcizo, PVM ir kt. labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Elastingumo teorija padeda atskleisti, kaip tie mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų.
 Paklausos pasiūlos teorija iliustruoja, kas įvyksta vyriausybei nustačius maksimalias arba minimalias kainas. Tokios kainos garantuoja gamintojams tam tikrą pardavimo kainų lygį. Maksimali kaina nustatoma žemiau rinkos pusiausvyros lygio, tuo tarpu minimali – aukščiau.
 Vienas iš valstybinio kainų reguliavimo tikslų – apriboti monopolines kainas. Demonopolizacijos politikai įgyvendinti vyriausybė vykdo antimonopolinę priežiūrą. Tai vykdoma vėlgi nustatant maksimalią kainą, remiantis kaštų teorija.
 Valstybinis kainų reguliavimas turi trūkumų: administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementų, atitraukia vidaus rinkas nuo pasaulinių Reguliuojamos kainos atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų.

Apibendrinant praktinį darbą, galima padaryti tokias išvadas ir pasiūlymus:
 Agrarinė politika nukreipta į žemės ūkio produkcijos gamybos didinimą ir pasireiškia netiesioginiu valstybinio reguliavimo priemonių panaudojimą: minimalios ribinės kainos ir kt.
 1996 m. pagal ūkininkavimo išlaidų padengimą ir pelningumą vidutinėmis sąlygomis labiausiai buvo pagrįstos kviečių, rapsų ir miežių kainos, o rugių, cukrinių runkelių minimalios ribinės kainos – per mažos.
 Atlikus tyrimus galima pasiūlyti taikyti pagrindiniams augalininkystės produktams minimalias ribines kainas, pagrįstas pagal ūkininkavimo vidutinėmis sąlygomis išlaoidas ir minimalų pelningumą, o šias kainas skaičiuoti pagal ES naudojamas metodikas.

Naudota literatūra

1.KTU Mikroekonomika Kaunas Technologija 2001.
2.Henry Hazlitt Ekonomika per vieną pamoką Vilnius Pradai 1994.
3.Hal R. Varian Mikroekonomika Vilnius margi raštai 1999.
4.P. Wonnacott, R. Wonnacott Mikroekonomika Poligrafija ir Informatika 1997.
5. KTU Konferencijų užrašai, J.Čaplikas, D.Makutėnaitė, D.Šiuliauskienė Augalininkystės produktų gamybos ir rinkų reguliavimo priemonės Lietuvoje ir jų tobulinimo kryptys.
6.A.Bartkienė Rinkos kainų politika 1993.

Leave a Comment