UŽIMTUMO IR NEDARBO SAMPRATA
Dalis šalies gyventojų nedirba, ir jie nelaikomi bedarbiais. Tai vaikai iki 16 metų, pensininkai ir žmonės įkalinimo įstaigose, ligoninėse. Likusieji gyventojai sudaro visuminę darbo jėgą, kurią galima skirstyti į realią ir potencialią. Reali darbo jėga – visi dirbantieji ir aktyviai ieškantys darbo. Potenciali darbo jėga – tebesimokantis jaunimas, tarnaujantys armijoje, dirbantys namų ūkyje (šeimininkės, vaikus auginančios motinos) ir kol kas nenorintys dirbti. Pastarieji nepriskiriami bedarbių kategorijai. Kiekviena šalis, be bendrų užimtumo ir nedarbo skirstymo principo, turi savo gyventojų skirstymo struktūrą. Lietuvos statistikos departamentas pateikia tokią gyventojų skirstymo struktūrą. Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami laikotarpio pradžioje.Darbo jėga – visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai.Užimti gyventojai-tai dirbantis visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose (išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami taip pat ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų, vaikų priežiūrai skirtų nemokamų atostogų iki jiems sukako 3 metai, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darbovietę. Dar išskiriami užimti valstybiniame ir privačiame sektoriuose. Valstybiniame sektoriuje – asmenys, užimti valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat įmonėse, kuriose valstybė kontroliuoja daugiau nei 51% įstatinio kapitalo. Privačiame sektoriuje – asmenys, užimti visose privačiose verslo organizavimo formose ir tose įmonėse, kuriose valstybė nekontroliuoja arba jai priklauso mažiau nei 51% įstatinio kapitalo, bei turintys patentus vienai ar kitai veiklai plėtoti. Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.Nedarbo mastas panašus į vandens būseną: jis kyla, kai pritekėjimas (nauji bedarbiai) viršija nuotekį (žmonės, gaunantys darbą). Tai vaizdžiai matyti 1 brėžinyje.
Nedarbo mastas
DARBO JĖGABedarbiai Užimti gyventojai
Pritekėjimas:Darbo atsisakė.Laikinai nedirbantys.Priverstinai palikę darbą.Nauja darbo jėga.
NEDARBO MASTAS
Sugrįžo į darbą.Naujai pasamdyti.Susirado darbą.Išėjo iš darbo savo noru.Išėjo į pensiją.
Brėžinyje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių: ieškantys kito darbo, atsisakę arba atleisti iš darbo. Nedarbo mastą padidina žmonės, baigę mokyklas ir ieškantys darbo pirmą kartą.Nedarbo nuotekio srautas susidaro, kai vieni grįžta į darbą atitarnavę armijoje, kiti naujai įsidarbina, treti pasiekia pensinio amžiaus arba nusivilia darbo paieška ir daugiau jo neieško.
NEDARBO RŪŠYS(TIPAI)
Nedarbas skirstomas į tris rūšis pagal konkrečias jį sukėlusias priežastis: frikcinis (tekamasis), struktūrinis ir ciklinis.Frikcinis (tekamasis) nedarbas – trumpalaikis nedarbas, kuris kyla ne dėl visuminės paklausos nepakankamumo, o dėl to, kad darbuotojai ieško geresnio darbo, keičia gyvenamąją vietą, veda arba išteka ir laikinai nedirba, augina vaikus ir pan. Frikcinis nedarbas yra tam tikru mastu pageidautinas, nes žmonės pereina iš mažai apmokamų ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą ir produktyvesnį darbą, dėl to padidėja jų pajamos, o tai reiškia racionalesnį darbo išteklių paskirstymą, kuris didina nacionalinį produktą.Struktūrinis nedarbas – nedarbas, susidarantis tuo atveju, kai regioninė arba profesinė darbo vietų struktūra ima nebeatitikti darbuotojų teritorinio išdėstymo arba jų profesinio pasirengimo struktūros. Ekonomikos struktūrinius pokyčius sąlygoja techninė pažanga, kuriai reikalingos naujos profesijos, o jų nespėjama parengti. Todėl kartais susidaro tokia darbo rinkos situacija, kai šalia nedarbo yra pakankamas laisvų darbo vietų kiekis. Atsiranda atgyvenusių profesijų nedarbas, žmonės netenka vilties gauti darbo pagal savo turimą profesiją. Tam valstybė ir stambios firmos organizuoja perkvalifikavimo sistemą.Frikcinio ir struktūrinio nedarbo priežastys slypi mikroekonomikos lygyje.
Ciklinis nedarbas susijęs su verslo ciklu ir jo priežastys slypi makroekonomikos lygyje. Ciklinis nedarbas atsiranda dėl laikinai sumažėjusios visuminės paklausos, kai prekių kainos ir darbo užmokestis nėra lankstūs. Dėl to į paklausos sumažėjimą gamintojai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimą. Priklausomybė tarp verslo fazių ir nedarbo lygio aiškiai matoma 2 brėžinyje (a, b).Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė
Brėžinyje a pavaizduotas verslo ciklas, o brėžinyje b – ciklinis nedarbas. Akivaizdu, kai verslo ciklas pasiekia bumo (pakilimo) fazę, kai ciklinio nedarbo lygis yra mažiausias, o kai verslo ciklas pasiekia depresijos (krizės) fazę, tai ciklinio nedarbo lygis yra mažiausias, t.y. verslo ciklo ir ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.
NEDARBO LYGIS
Atskirose šalyse absoliutus bedarbių skaičius mažai ką pasako, nes tai priklauso nuo bendro šalies gyventojų skaičiaus. Visos šalys šalia bedarbių skaičiaus pateikia ir nedarbo lygį, pagal kurį lyginamas šalių bedarbystės dydis. Nedarbo lygis – neužimtos darbo jėgos procentinę dalis iš bendro dirbančiųjų bei ieškančių darbo žmonių skaičiaus. Nedarbo lygis = bedarbiai: darbo jėga * 100.Skaičiuojamas ir natūralus nedarbo lygis – frikcinio ir struktūrinio nedarbo procentinė dalis iš visos darbo jėgos. Natūralus nedarbo lygis egzistuoja darbo užmokesčio pusiausvyros sąlygomis, t.y. kai numatomi infliacijos tempai sutampa su faktiniais infliacijos tempais. Kai yra tik natūralus nedarbo lygis, tai sakoma, kad ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis. Ekonomistai tvirtina, kad natūralus nedarbo lygis turi sudaryti 4-6 % visos darbo jėgos.