Turizmo industrija ir jos plėtra Lietuvoje

SANTRAUKA

Dvidešimtojo amžiaus antroji pusė apibūdinama kaip itin spartaus turizmo vystymosi visame pasulyje laikotarpis.
Šiame darbe pateikiama teorinė medžiaga, susijusi su turizmo industijos aspektais bei turizmo statistiniai duomenys apie jo plėtrą Lietuvoje 1999 – 2000 metais.
Pirmasis skyrius skirtas turizmo sampratos apibūdinimui. Nemažai dėmesio sutelkta paties turizmo produkto klasifikavimui bei pagrindinėms charakteristikoms paminėti. Turizmo paslaugos pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurių neturi daugumas paslaugų ar prekių: jos yra neapčiuopiamos, nesandeliuojamos, neatsiejamos nuo jas teikiančių asmenų ir kintančios nuo nuotaikos ir aplinkybių.
Turizmo paslaugos turi milžinišką poveikį visai šaalies gerovei: turizmo plėtra skatina kitų ekonomikos šakų vystymąsi, naujų darbo vietų kūrimą, kultūrinių paminklų bei istorinių vietovių priežiūrą ir išsaugojimą, naujų kultūrų ir tautų pažinimą.
Reikia paminėti, kad pastaruoju metu mūsų šalyje turizmas įgauna vis didesnį pagreitį: didėja apgyvendinimo įmonių skaičius, plečiasi pramoginių renginių organizavimas, kurie pritraukia vis didėjantį turistų srautą.

SUMMERY

The second decode of 20 th century is deseribed as very quick development of tour all over the world.
In this work it will be presented the theoretic material about tour industry annd statistc facts about tour development in Lithuania in 1999 – 2000.
The first chapter is for describing the tourism origin. A lot of attention is given to clasification of tour product also to mention of main characteristics. Tourisms’ servises do not denote di

istinguished quality, which do not have many of servises or goods: they are not tangible, not stored, dependant on people, who give these services and changing of mood and sircumstances.
Tourisms’ services have a huge influence to all countries welfare: tours’ extention permits all other economic branches development, creation of new work places, saving and looking after cultural monuments and historical places, knowing of new cultures and nations.
It is need to mention that later in our country tour gets better improvement: there are more living enterprices, extends amusement festivals organization, which attracts more and more tourists.

TURINYS

ĮVADAS 5
1. Turizmo samprata 6
2. Turizmo paslaugos 6
2.1. Turizmo paslaugų klasifikavimas 7
2.2. Turizmo paslaugų charakteristika 8
3. Turizmo poveikis 10
3.1. Turizmo įtaka šalies ekonomikai 11
3.2. Sociokultūrinis turizmo poveikis 14
3.3. Turizmo poveikis aplinkai 15
4. Turizmo paslaugų teikimas 15
5. Turizmo vidinis marketingas 17
6. Europos turizmo rinkos plėtojimo ir perspektyvų apžvalga 17
7. Turizmo inndustrijos plėtra Lietuvoje 18
7.1. Trumpa 1999 – 2000 m. Lietuvos turizmo statistikos apžvalga 19
7.2. Atvykstamasis turizmas 20
7.3. Išvykstamasis turizmas 22
7.4. Viešbučių veikla ir apgyvendinimas 22
7.5. Turistų atsiliepimai apie viešnagę šalyje 23
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 25
LITERATŪRA 26

ĮVADAS

Po daugelio centralizuoto valdymo metų Lietuva pradėjo ilgą ir sudėtingą rinkos ekonomikos kūrimo procesą. Sunkios ir skausmingos reformos nebuvo bevaisės – jos leido mūsų šaliai iš esmės pasikeisti.

Svarbūs pokyčiai neaplenkė ir turizmo industrijos, kuri daug prisideda prie šalies ekonomikos plėtros proceso. Turizmas – tai atviros šalies įvaizdis, valiutinės įplaukos, paslaugų sferos plėtojimas, aptarnavimo lygio kėlimas, naujos darbo vietos, esamos infrastruktūros tobulinimas ir panaudojimas.

Priklausomybės Ru

usijai metais turizmo šaką valdė profsąjungos ir valstybinės organizacijos. Vietinis turizmas buvo visiškoje profsąjungų žinioje, o užsienio turizmą valdė “Inturistas”, “Sputnikas”, Kultūros ryšių su užsienio šalimis draugija ir kitos organizacijos. Tai buvo sąjunginės organizacijos, kurios turėjo savo padalinius visose sąjungos respublikose. Turizmas Lietuvoje buvo per daug suvaržytas, todėl kaip ūkio šaka plėstis negalėjo.

1991 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo spartus turizmo šakos ir užsienio kelionių plėtojimo laikotarpis.
Šiandien, kai tapome laisva ir nepriklausoma valstybe, ketinančia stoti į Europos Sąjungą ir NATO, turizmo šakos plėtojimu privalome pasirūpinti savarankiškai. Sėkmingai ir sparčiai plečiama ši ūkio šaka leis sukurti stabilesnę vidaus ekonominę gerovę ir palaikyti glaudžius bei draugiškus santykius su užsienio šalimis.
Turizmo industrijos ir jos plėtros problemos mūsų šalyje tapo tokios aktualios, kad panorau giliau apžvelgti turizmo rinką.
Šio darbo objektas – turizmo industrija.
Darbo tikslas – apžvelgti pagrindines turizmo paslaugas bei jų charakteristikas.
Norint pasiekti šį tikslą, buvo suformuluoti tokie uždaviniai:
1. pateikti turizmo sampratą,
2. aptarti turizmo paslaugų specifiką,
3. nurodyti turizmo poveikį šalies ekonomikai, sociokultūrai bei fizinei aplinkai,
4. remiantis statistiniais duomenimis, apžvelgti 1999 ir 2000 metų turizmo industrijos padėtį Lietuvoje.

1. Turizmo samprata

Žodis “turizmas” kilęs iš lotynų kalbos žodžio “turn” – sukutis, vilkutis, sukimas ir reiškia kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau sugrįžtant į pirmąją. Turizmas apima visas kelionių, atostogų, ekskursijų rūšis, kai žmogus palieka savo nuolatinę gyvenamąją vietą il

lgiau nei vieną parą ir trumpiau negu dvylika mėnesių, o kelionės tikslas nėra samdoma veikla. Kelionės tikslai gali būti labai įvairūs: pažintinės kultūrinės kelionės, atostogos kurorte ar poilsio namuose, gydymasis sanatorijose, verslo, konferencijų kelionės, giminių, draugų lankymas ir kt.
Turizmas – tai ne tik ekonominis, bet ir socialinis, gamtinis, kultūrinis, ekologinis bei politinis reiškinys. Todėl į turizmą galima žiūrėti ir jį vertinti įvairiais aspektais:
1. Turizmas turistui – tai kompleksas įvairių paslaugų, kurių dėka turistas patiria džiaugsmą, malonumą, sužino apie kitų regionų žmonių gyvenimą, kultūrą, istoriją, tradicijas, papročius ir kt., suranda naujų draugų.
2. Turizmas kaip socialinis reiškinys – tai kelionės, kurių metu aplankomos kitos šalys, įdomios vietovės, ilsimasi, sportuojama, bendraujama. Keliaudami žmonės:
ū susipažįsta su kitų tautų kultūra, tradicijomis, gyvenimo būdu ir lygiu, daro poveikį socialiniams procesams;
ū bendrauja tarpusavyje ir su vietiniais gyventojais, dalijasi įspūdžiais ir kartu veikia jų socialinę aplinką.
3. Turizmas – kaip gamtinis – kultūrinis fenomenas. Žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos po šalį ar į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais, unikaliais gamtovaizdžiais, peizažais, istoriniais ir kultūriniais paminklais, įdomia tautos kultūra. Plečiantis turizmui, turi būti didinami ištekliai, atrandamos ir parengiamos naujos lankytinos vietos.
4. Turizmas – kaip ekologinis reiškinys. Į lankomas vietas atvykstantys turistai vien savo buvimu niokoja gamtą, naikina vietovės autentiškumą, daro žalą aplinkai, sukelia ekologinių problemų.
5. Turizmas – kaip pajamų šaltinis. Iš turistinės veiklos gaunamos pa
ajamos. Plėtojant turizmo industriją, būtina įvertinti ir ekonominę naudą, kurią teikia kraštui turizmas, ir žalą bei išlaidas, kurias dėl jo patiria lankoma vietovė.
6. Turizmas – kaip verslas. Tai veikla, teikianti specifines paslaugas turistams. Daugeliui žmonių – tai darbo ir pajamų šaltinis.
7. Turizmas – kaip ūkio šaka. Ją sudaro visuma daugelio susijusių veiklos šakų, gaminančių ir teikiančių turistines paslaugas. Turizmo paslaugas gamina ir teikia:
ū transportavimo – orlaiviai, autobusai, traukiniai, laivai, automobiliai;
ū apgyvendinimo – viešbučiai, moteliai, kurortai, stovyklos, kempingai ir kt.;
ū pramogų – atrakcionų ir teminiai parkai, unikalūs gamtos paminklai, istorinės vietos, kultūriniai renginiai, miestai ir t.t.;
ū maitinimo ir gėrimų – maitinimo įmonės, maisto produktų parduotuvės;
ū tarpininkavimo – kelionių agentai, brokeriai, susitikimų: konferencijų, simpoziumų, seminarų ir turto organizatoriai, paslaugų realizavimo įmonės;
ū marketingo – miestų kelionių biurai, konsultantai, turizmo marketingo firmos [Damulienė A., 1996, p.14 –15].

2. Turizmo paslaugos

Turizmo paslauga – veikla, susijusi su turistų poreikių tenkinimu, suteikiant turistams kelionės organizavimo, transporto, apgyvendinimo, maitinimo, informacijos ar specialias paslaugas [7, p.137-138]. Kelionės organizavimo paslauga – veikla, kurią sudaro kelionei reikalingų turizmo paslaugų įgijimas ir pardavimas, turizmo paslaugų paketų rengimas, reklama bei pardavimas ir papildomų paslaugų, susijusių su kelionės organizavimu, teikimas. Turizmo paslaugų paketas – už bendrą kainą parduoti parengtas turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos, įskaitant transportą ir (ar) apgyvendinimą, kai paslaugų trukmė viršija parą [LR turizmo įstatymo 2 straipsnis].
Buckart’as ir Medlik’as teigia, kad turizmo pagrindas yra kelionė į vietą ir apgyvendinimas.

2.1. Turizmo paslaugų klasifikavimas

Turizmo paslaugas teikia daugybė nepriklausomų skirtinga veikla užsiimančių firmų (turo operatoriai, turizmo agentūros, restoranai, viešbučiai, biurai), siekiančių savo tikslų. V. Freyer visas turizmo paslaugas siūlo klasifikuoti į:
s Turizmo įmones, teikiančias tipiškas turizmo paslaugas – apgyvendinimo, transporto įmonės, turo operatoriai;
s Įmones, specializuojančias turizmo srityje – suvenyrų, turistinio inventoriaus gamyba ir pardavimas, reklamos – informacinės turizmo literatūros leidyba ir kita;
s Įmonės, vienu ar kitu būdu priklausančios nuo turizmo – fotoprekės, restoranai ir kita.
Praktikoje plačiau paplitęs kitoks turizmo paslaugų klasifikavimas. Dauguma autorių turizmo paslaugas klasifikuoja į šešias grupes:
1. Apgyvendinimo paslaugos. Jos apima visas paslaugas, kurias teikia visos įstaigos, kurių tiesioginis tikslas yra suteikti nakvynę [7, p.137-138]. Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugas teikia viešbučiai, svečių namai, moteliai. Specialaus tipo apgyvendinimo paslaugas teikia sanatorijos, sveikatingumo kompleksai, kempingai, turizmo bazės, poilsio namai, nakvynės paslaugų namai, jaunimo nakvynės namai. Taip pat nakvynės paslaugas teikti gali ir individualiųjų patalpų (namo, buto, vasarnamio ir kt. gyvenamųjų patalpų) savininkas ar jo šeimos nariai.
2. Pramogų ir renginių organizavimo paslaugos. Tai dar nepakankamai įvertintas turizmo sektorius. Pramogos plačiąja prasme apima visas kultūros ir meno formas, rodomas publikai, nuo gatvės teatro iki meno galerijų, nuo liaudies ansamblių iki roko koncertų. Šis sektorius taip pat apima kino, teatrų, kazino ir panašių pasilinksminimo kompleksų teikiamas paslaugas. Renginiai – tai vieną kartą į metus, ar rečiau organizuojami pasauliniai renginiai. Jie apima:
s pasaulines muges ir parodas;
s unikalius karnavalus ir festivalius (Rio de Žaneiro karnavalas);
s svarbius sporto renginius (Olimpinės žaidynės);
s kultūrinius ir religinius festivalius;
s komercinius ir žemės ūkio renginius.
3. Maitinimo paslaugos. Jos apima visus didmenininkus ir mažmenininkus, teikiančius maistą turizmo sektoriui. Maitinimo paslaugas turistams teikia ir restoranai, kavinės, valgyklos, barai, užeigos.
4. Transporto paslaugos – tai turo operatorių ir turizmo agentų teikiamos paslaugos.
5. Tarpininkavimo paslaugos – tai gidų, turizmo centrų ir įvairių organizacijų teikiamos įvairios informacijos paslaugos.
Neseniai įsigaliojęs Lietuvos Turizmo įstatymas numato penkias turizmo verslo paslaugų rūšis:

kelionių organizavimo;

turizmo informacijos teikimo;

apgyvendinimo;

maitinimo

pramogų ir kitos specializuotos paslaugos.

2.2. Turizmo paslaugų charakteristika

Turizmo paslaugų teikėjų paslaugos yra panašios. Skridimas vienos aviakompanijos lėktuvais yra panašus į kitos. Net maistą lėktuvų keleiviams gamina pagal vienodus standartus tie patys teikėjai. Paslaugų panašumas sudaro sunkumų marketingo specialistams. Jei paslaugos panašios ir tokios pat kokybės, tai kaip įtikinti keleivius pasirinkti būtent šią aviakompaniją, restoraną ar viešbutį? Kad bendrovę lydėtų sėkmė rinkoje, ji privalo pateikti savo paslaugas vartotojams taip, kad jos atrodytų kitaip nei konkurentų, nors iš tikrųjų reikšmingų skirtumų tarp jų nebūtų.
Tas pačias paslaugas įvairūs keliautojai vertina skirtingai. Pavyzdžiui, aptarnaujant verslo žmones, dėmesys turi būti sutelktas transporto priemonių greičiui ir keleivių patogumui. Kelionės atostogaujantiems turi padėti atitrūkti nuo kasdieninių rūpesčių.
Daugelis turistinių paslaugų turi sezoninę, sviruojančią skirtingu metu, savaitės ir dienos laiku paklausą. Pavyzdžiui, nuo penktadienio iki pirmadienio perkama daug daugiau bilietų į lėktuvus nei, kitomis savaitės dienomis. Per šventes taip pat daugelis linkę keliauti, o ne sėdėti namuose.
Kelionių paslaugos komplementarios, todėl turistams patogiau pirkti visą turizmo paslaugų paketą. (žr. 1 lentelę.) Net verslo žmonės, kurie suinteresuoti greitai pasiekti savo kelionės vietą, taip pat perka visą paslaugų paketą, į kurį įeina bilieto kaina, apgyvendinimas viešbutyje, mašinos nuoma, o kartais ir poilsio organizavimas savaitgaliais. Tokie paketai turi įvairią paslaugų struktūrą ir skirtingą kainą. Toks turizmo paslaugų komplektavimas naudingas ir turistui, ir paslaugų teikėjui. Turistui tai patogu, nes sutaupo laiko, jis gali tikėtis platesnės ir įvairiapusiškesnės programos, bei atitinkamos kokybės. Paslaugų teikėjai tokiu būdu gali pritraukti klientus ne sezono metu, padidinti turistų išlaidas, buvimo laiką bei paslaugų pasikartojimą, panaudoti papildomą įrangą ir panašiai.

1 lentelė
Turizmo paslaugų paketų nauda
Vartotojui ū Patogumas,ū Ekonomija ir taupumas,ū Pelningumas ir efektyvumas,ū Numanoma kokybė,ū Pilnesnė pramogų programa ir užimtumas.
Teikėjui ū Pritraukia klientus ne sezono metu,ū Nukreipia dėmesį į tam tikras grupes,ū Padidėja verslo efektyvumas,ū Panaudojama papildoma įranga ir tiksliniai verslai,ū Išnaudoja naujas kryptis,ū Padidina turistų išlaidas,apsistojimo laiką ir paslaugų pasikartojimą, skatina viešumą,ū Padidina turistų pasitenkinimą.

Paketų sudarymas tapo menu, kuris naudingas tiek turistui, tiek paslaugų teikėjui [Damulienė A., 1996, p.34].
Kita vertus, vienos paslaugos vartojimas sukelia kitos paklausą, o jai išnykus atsisakoma ir kitų. Jei oro linija, pervežanti keleivius į slidinėjimo kurortą, pakeis maršrutą arba subankrutuos, nuo to sumažės slidininkų ir poilsiautojų skaičius ir nukentės kurortų, viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų, restoranų, kavinių, pramogų centrų, parduotuvių pajamos.
Tarp kelionių paslaugų teikėjų vyksta arši tarpusavio konkurencija, tačiau jos, siekdamos bendrų tikslų, dažnai kooperuojasi ir sudaro bendrus paslaugų paketus, keleivių aptarnavimo bei rinkos tyrimo programas, propaguoja keliones ir taip užsitikrina sėkmę.
Turistinė veikla yra specifiška. Didžia dalimi tai lemia pats produktas – jis neturi materialaus ir standartizuoto pagrindo. Turizmo firmoje klientams siūloma paslauga, kurios kokybė yra žymiai mažiau apdrausta nei kitose sferose ir gali žymiai svyruoti. Paslaugos teikimo rezultatas priklauso ne nuo vieno asmens, kuris dalyvauja paslaugos teikime, bet nuo to, kaip yra organizuotas paslaugos teikimo procesas, kuris, beje, sutampa su vartojimo procesu. Kadangi nėra galimybės šį produktą kaupti, jis yra suvartojamas tuoj pat, jį gaminant, o viešbutis, aerouostas ar poilsio bazė negali būti perkelti į kitą vietą, pasibaigus sezonui tame regione.
Turizmo paslaugos nėra materialios. Jų neįmanoma išmėginti, pakeisti ar grąžinti. Gali būti grąžinta dalis pinigų, jei vienas iš paslaugų teikėjų dėl susiklosčiusių tam tikrų priežasčių negalėjo tinkami suteikti paslaugos.
Turizmo paslaugos atliekamos negrįžtamai. Tam tikram sezonui ir konkrečiai datai paruoštos vietos lėktuve, laive, autobuse ar kitoje transporto priemonėje, viešbutyje negali būti pasiūlytos, jeigu jos nenupirktos. Tokiu atveju vietos lieka tuščios ir neduoda pelno. Jeigu vartojimo prekė gali būti parduota vėliau, nepatiriant nuostolių, tai turizmo paslaugos vėlesniam terminui neparduodamos.
Turizmo paslaugų ypatingumą sudaro ir tai, kad parduodama ne daugelis vienodų turizmo produktų skirtingose vietose ir skirtingu laiku, o tas pats turizmo produktas toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu parduodamas daugeliui klientų.
Daugelis autorių išskiria šias keturias turizmo paslaugų charakteristikas:
1. neapčiuopiamumą,
2. epizodiškumą,
3. neatsiejamumą,
4. nepastovumą.
Tačiau L.Lumsdon’as išskiria ir penktą turizmo paslaugų charakteristiką – tai nuosavybės nebuvimas.
Neapčiuopiamumas. Skirtingai nuo prekės, paslaugos yra neapčiuopiamos. Paslaugų negalima matyti, liesti, jausti, paragauti ar išgirsti prieš jas įsigyjant. Tokiu atveju klientas susiduria su tam tikra nežinomybe ir, siekdamas sumažinti abejones, jis ieškos kokybę užtikrinančių ženklų. Jis suteiks prasmę viskam, ką mato: vietai, žmonėms, įrangai, informacijai, simboliams ir kainoms, todėl paslaugų teikėjai turi vadovautis tikslu – sukelti kliento pasitikėjimą, “atskleidžiant paslaugos naudą”, suteikiant paslaugoms “apčiuopiamumą”. Marketingo specialistai siekia padaryti turizmą apčiuopiamu, siūlydami klientui iliustruotus leidinius, brošiūras, vaizdajuostes su jose pavaizduotais realiais objektais.
Epizodiškumas. Paslaugos nelaikomos ir nesandėliuojamos. Pavyzdžiui, transporto bei apgyvendinimo įmonės žino, kad kiekvienas neparduotas bilietas ar laisva, neužsakyta vieta svečių namuose yra prarasta visiems laikams. Paslaugų epizodiškumas nėra kliūtis jei paklausa pastovi, žinoma ir prognozuojama iš anksto. Kitu atveju paslaugų paklausą ir pasiūlą būtina reguliuoti. Tam pasitelkiama reklama, nuolaidos, ar kitokie viliojantys klientus pasiūlymai.
Neatsiejamumas. Paslaugos teikiamos ir vartojamos tuo pačiu metu, todėl labai sunku šiuos du procesus atskirti. Priešingai nei prekių, paslaugų negalima sufabrikuoti, perparduoti ar užsiimti kita veikla. Daugelis paslaugų yra neatsiejamos nuo jas teikiančio asmens ar asmenų grupės. Į kontaktą su klientais dažniausiai žiūrima kaip į nedalomą paslaugos dalį. Ir kuo didesnis kliento įtraukimas į paslaugos teikimo procesą, tuo sunkiau standartizuoti paslaugas. Pavyzdžiui, sudarinėjant kelionės maršrutus ir lankytinas vietas dažnas klientas išreiškia savo požiūrį ir pageidavimus, į kurios atsižvelgiama.
Nepastovumas. Paslaugos ypatingai nepastovios pagal jų įvykdymo aplinkybes. Paslaugų kokybė keičiasi priklausomai nuo atlikėjo nuotaikos ir įkvėpimo.
Nuosavybės nebuvimas. Klientai netampa kokios nors paslaugos savininkais. Jie gali pasiimti su savimi prisiminimus, gerus ar blogus įspūdžius iš kelionės, naujai sukauptas žinias ir panašiai. Marketingo specialistai pabrėžia iliustruotų leidinių bei suvenyrų svarbą atgaivinant kelionėje patirtus išgyvenimus ir emocijas net ir po daugelio metų.
Turizme prekių ir paslaugų vartojimas yra susijęs (žr. 1 pav.). Tačiau turizmo paslaugose dominuoja neapčiuopiamas patyrimas, todėl nėra prasmės traktuoti jį kaip prekę, nors paslaugų teikėjai siūlo tokias apčiuopiamas prekes, kaip maistas, gėrimai, suvenyrai. Turizmo paslaugų esmė – neapčiuopiama nauda, kuri gaunama poilsiaujant, mokantis, pramogaujant [7, p.141-143].
1 pav. Prekių ir paslaugų susietumas turizme

Taigi, turizmo produktas – tai daugelio įvairių šakų įmonių ir turizmo firmų paslaugų rezultatas. Paprastai šios ūkio šakos paslaugos yra neapčiuopiamos fizine prasme, o vartotojas negali jų tuoj pat įvertinti. Jos neturi daiktinės formos ir jas sunkiau parduoti ir neįmanoma nepatikusią grąžinti atgal. Turistai gali pasitinėti reklama ir agentų pažadais [Damulienė A., 1996, p.20]. Turizmo paslaugų kokybę veikia darbuotojų kvalifikacija, patyrimas, paslaugumas, šypsena, pagarba ir noras padėti klientui.
3. Turizmo poveikis

Turizmas sudėtinga sistema, apimanti daug elementų ( vartotojai – turistai, georafiniai elementai ir turizmo ištekliai, turizmo industrija ir kt.), kurie glaudžiai sąveikauja tiek tarpusavyje, tiek ir su įvairialype aplinka. Turistai dalyvauja pardavimų, pelnų, darbo vietų, mokestinių įplaukų ir pajamų kūrime. Nors kol kas nėra vieningumo dėl sistemos elementų, tačiau dauguma mokslininkų vieningi dėl nuomonės, kad turizmas ir jo plėtojimas turi poveikį šalies ūkiui, jo ekonomikai, marketingo ir valdymo sprendimams, fizinei aplinkai ir ekologijai, kultūrai, ir pan. Todėl verta apžvelgti turizmo poveikius į svarbiausias sritis:
s ekonomiką,
s socialinę – kultūrinę
s ir fizinę aplinkas [Ligeikienė R., Urbanskienė R, 1999, p.183].

3.1. Turizmo įtaka šalies ekonomikai

Pradiniame masinio turizmo raidos etape, V – VI dešimtmetyje ekstensyvaus gamybos augimo periode turizmas buvo vertinamas vienareikšmiškai teigiamai, retai buvo mąstoma apie turizmo poveikį visuomenei ir gamtai. Daugiausio dėmesio buvo skiriama ekonominiams šakos rodikliams: valiutinėms įplaukoms, įnašui į prekių ir paslaugų eksportą, turistų nakvynių skaičiui, atvykstamojo turizmo apimčiai. Buvo vieningai priimta nuomonė, kad turizmas teikia neginčijamų privalumų ir naudos turizmo centrams ir jų gyventojams: finansines įplaukas į vietos ir valstybių valdžios organų biudžetą, užtikrina užimtumą ir pajamas gyventojams, skatina žemės ūkio gamybą ir vietinės infrastuktūros raidą, mažina skirtumą tarp pramoninių ir agrarinių regionų. VII dešimtmečio pabaigoje – VIII dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje mokslininkai pradėjo diskutuoti apie turizmo teikiamą naudą ir žalą ekonomikai, ekologijai ir visuomenei, kai tuo tarpu ankščiau buvo kalbama tik apie ekonomiką [Labanauskaitė D., 2000, p. 226].
Bendros poveikių formulės ekonomikai nėra, trumpai jis apibūdinamas taip: turizmo plėtra skatina kitų ekonomikos šakų vystymąsi: prekybos, statybos, žemės ūkio, vartojimo produktų gamybą, ryšių tobulinimą, didina muziejų ir kultūrinių renginių skaičių. Ekonominiu požiūriu, turizmo kaip sudėtinės paslaugų srities patrauklumas glūdi tame, jog lėšos, įdėtos į turizmą, atsiperka greičiau, o pelnas gaunamas laisvai konvertuojama valiuta. Užsienio šalių praktikoje iki šiol nėra ir vieningos turizmo indėlio į šalies ūkį įvertinimo metodikos. Šiuolaikiniame pasaulinės praktikos etape pagrindiniais turizmo ekonominio poveikio šalies ūkiui rodikliais laikomi:
1. turizmo vaidmuo, kuriant nacionalines pajamas;
2. turizmo pajamų dalis šalies eksporte;
3. darbo vietų turizmo srityje kiekis ir kokybė;
Vertindami turizmo poveikį šalies ekonomikai pirmiausia susiduriame su jo dalies BNP įvertinimu. Nustatinėti bet kurio ekonomikos sektoriaus vertę visada yra paini procedūra. Ypač tai sunku padaryti paslaugų sektoriuje, kur susiduriama, kaip jau žinome, su neapčiuopiamu produktu. Turizmas, apimdamas platų paslaugų spektrą, yra ta sfera, kur labai sunku įvedinėti koeficientus, sumuoti ir vertinti. Tačiau nežiūrint to, daugelyje šalių statistikos skyriai bando nustatyti turizmo vertę palyginimo ir planavimo tikslams. Galima būtų išskirti penkis pagrindinius faktorius, turinčius įtakos turizmo indėliui į BNP:
1. Išteklių fondas. Ekonominė veikla, visų pirma priklauso nuo išteklių, kuriuos galima naudoti kaip gamybos faktorius. Tradiciškai šiuos išteklius suprantame kaip gamtos, darbo, kapitalo ir pramonės išteklius. Tačiau turizmas, kaip specifinė veiklos forma, reikalauja išskirtinių ir unikalių gamtos bei kraštovaizdžio savybių. Šiuolaikinio turizmo funkcijos ir veikla reikalauja daug daugiau nei vien išskirtinių gamtinių salygų. Vieni iš svarbiausių elementų yra serviso kokybė, kuri reikalauja kompetetingos ir paruoštos tam tikro lygio darbo jėgos. Jei daugelyje kitų pramonės šakų didžioji dauguma darbų gali ir nereikalauti labai aukštų tradicinių įgūdžių ar kvalifikacijos, tai darbuotojų, teigiamai nusiteikusių turizmo ir turistų atžvilgiu buvimas ar nebuvimas yra vienas iš lemiamų bruožų. Lygiai tap pat svarbus yra ekonomikos pasiruošimas ir galimybės apsirūpinti kapitalo investicijomis, reikalingomis turizmo industrijai, infrastruktūros sukūrimui, viešbučiams, transporto sistemai.
2. Techninių žinių lygis. Dauguma silpnai išsivysčiusių šalių priskiria turizmo verslą prie lengvai vystomo todėl, kad, lyginant su kitomis verslo formomis, jis reikalauja sąlyginai žemų technologijų ir įgūdžių, kurie gali būti lengvai įsisavinami. Deja, pasaulyje turizmo augimas ir jo profesionalumo didėjimas, lemiantis ir didėjantį jo indėlį į BNP, siejamas tik su aukštesnėmis technologijomis. Galima pateikti daugybę tai iliustruojančių pavyzdžių: sugebėjimas valdyti oro laivyną, turintį daug didelių ir kaštų požiūriu efektyvių lėktuvų, reikalauja ne tik technologijų, susijusių su rezervavimu ir keleivių valdymu, bet ir techninių inovacijų tam, kad būtų vystomos daug įdomesnės, visą sezoną trunkančios pramogos. Kai techniniai pranašumai yra panaudojami jau turimų resursų vystymui, jie padidina tos industrijos produktyvumą ir tuo pačiu jos indėlį į BNP.
3. Socialinis ir politinis stabilumas. Ekonomistai jau seniai pripažįsta neekonominius faktorius, tokius kaip kultūriniai ir politiniai. Turizmo verslui šie faktoriai yra ypatingai svarbūs. Turizmo produktų vartojimas yra svarbios socialinės ir politinės sąlygos, kurios įtakos produkto priimtinumą, o tuo pačiu ir verslo sėkmę. Galima pirkti prekes, pagamintas šalyje, kuri yra politiškai nestabili, bet vargu ar norėsime ją aplankyti. Kadangi socialinės ir politinės sąlygos gali būti daug labiau nepastovios nei, tarkim, turimi reikalingi ištekliai, tai nuo jų daugiausiai priklauso turizmo sektoriaus vertės trumpalaikiai svyravimai.
4. Požiūriai ir įpročiai. Svarbus vietinių gyventojų, o ypač tų, kurie dirba turizmo sektoriuje, požiūris į turizmą. Savo įtaką turizmui, vietinių gyventojų požiūrį ir nusiteikimą turistų atžvilgiu, galima būtų prilyginti socialiniam ir politiniam stabilumui. Turistą tiesiogiai įtakos nuomonė ir požiūriai tų, kurie teikia turizmo paslaugas. Kita vertus, žiūrint iš paklausos pusės, turizmo vartotojo elgsena taip pat yra svarbi. Dvi egzistuojančios rinkos, turinčios panašias pajamas, gali labai skirtis polinkiu keliauti. Tai gali būti tiek kultūrinių, tiek ir tradicinių vertybių, požiūrių ar klimato pobūdžio ir fizinės namų aplinkos išdava.
5. Investavimas. Ekonomikos galimybės ir pasiruošimas teikti finansavimą tokioms investicijoms įtakoja turizmo vaidmenį visoje ekonomikoje. Ekonomikos, valdančios gerą išteklių, reikalingų turizmui, fondą, turi puikią galimybę pradėti vystyti šį sektorių. Tačiau čia reikia numatyti investicijų lygį arba pagrindinio kapitalo formavimo reikšmingumą. Visa paminėta priklauso nuo taupymo formos, finansinių rinkos aplinkos ir nuo kapitalo grąžos normos, galimos iš turizmo palyginus su kitais pramonės sektoriais.
Norint turėti pilną turizmo poveikio ekonomikai vaizdą, reikia įvertinti alternatyvius ribotų išteklių, skirtų turizmo plėtojimui, kaštus. Vienos išlaidų formos ir ekonominės veiklos pakeitimui į kitą, įvykstantis dėl turizmo plėtojimo, įvardijamas kaip pakeitimo efektas. Jis atsiranda, kai turizmas plėtojamas kitos šalies sąskaita ir tai priskiriama prie alternatyvių plėtojimo kaštų. Taip pat šis efektas atsiranda, kai naujas turizmo projektas atitraukia vartotojus nuo jau egzistuojančių turizmo objektų.
Pagrindinė tiesioginė nauda pasireiškia dėl įvežamojo (tarptautinio) turizmo. Turizmas dažnai vadinamas “nematomu eksportu”, kuris nuo tarptautinės prekybos skiriasi keletu pagrindinių aspektų:
s Turizmo paslaugos arba prekės, skirtos eksportui, neišvežamos iš šalies, o vartotojas pats atkeliauja prie jį dominančios prekės, tuo joms panaikinamos krovinių pervežimo išlaidos (išskyrus tuos atvejus, kai turistus priimanti šalis pati juos atskraidina savo oro linijomis).
s Šalis – eksportuotoja (priimanti turistus), naudodama specialias fiskalines priemones gali manipuliuoti valiutos kursais taip, kad turistams jie būtų didesni ar mažesni negu valiutos kursai, egzistuojantys kitos užsienio prekybos rinkose.
Pagaliau pastebima tiesioginė nauda nacionalinėms pajamoms, gaunamoms iš įvežamojo tarptautinio turizmo yra pinigų įvežimas ir paklausa iš išorinių šaltinių. Tai yra ekvivalentas eksporto padidėjimui, nepaisant ar išlaiduotojas yra poilsiautojas ar verslininkas. Didžiausias skirtumas tarp turizmo pajamų ir prekių – eksporo pajamų yra tas, kad pastarasis sukuria užsienio kreditus, kai tuo tarpu daugeliu atvejų turizmo išlaidomis yra laikoma tos šalies prekių vartojimas ir naudojimasis ten teikiamomis paslaugomis.
Turizmo poveikį ekonomikai galima analizuoti, nagrinėjant turistų išlaidas. Turistams yra reikalingos apgyvendinimo patalpos, maistas, gėrimai, transportas, pasilinksminimai, įvairios prekės. Pinigus, kuriuos turistai išleidžia šiems tikslams, galima laikyti paklausos injekcija į šalies ekonomiką. Tačiau turistų išlaidų vertė atspindi tik dalį poveikio ekonomikai. Norint pilnai įvertinti turizmo poveikį šalies ekonomikos lygiui, reikia atsižvelgti į:
s Netiesioginį ir dirbtinį efektus;
s Išlaidas, tenkančias vietinei ekonomikai;
s Veiklos pakeitimo ir alternatyvius kaštus.
Turistų išlaidos turi “kaskadinį” efektą šalies ekonomikai. Jis prasideda nuo pinigų išleidimo pagrindinėse turizmo įstaigose (restoranuose, viešbučiuose), o po to pasklinda po visus kitus ekonomikos sektorius. Šį efektą galima analizuoti tiriant ekonominį poveikį trimis lygiais: tiesiogiai, netiesiogiai, dirbtinai.
Tiesioginis poveikio lygis – turistų išlaidų vertė, mažesnė už importo, reikalingo šių pagrindinių turizmo įmonių aprūpinimui, vertę. Todėl tiesioginis poveikis bus mažesnis negu turistų išlaidų vertė, išskyrus atvejus, kai vietinė ekonomika gali patenkinti visus turistų poreikius savo pačios gamybos sektorių dėka [7, p.183-184]. Tiesioginis poveikis yra gamybos pokyčiai, susiję su tiesioginiu išlaidų turizmui pasikeitimo poveikiu. Kitaip tariant, tai yra pasikeitimai ekonominėje veikloje per pirmą išlaidų ciklą. Turizme tai pasireiškia per poveikį pačiai turizmo šakai. Tiesioginis turizmo poveikis atsiranda pirminiuose turizmo sektoriuose – apgyvendinime, restoranuose, transportavime, pramogose ir mažmeninėje prekyboje. Pavyzdžiui, turistų, liekančių nakvoti viešbučiuose skaičiaus padidėjimas tiesiogiai daro įtaką pardavimų padidėjimui viešbučių sektoriuje. Papildomi viešbučių pardavimai ir su juo susiję pasikeitimai darbo užmokesčiui, mokesčiams ir tiekimui bei paslaugoms yra tiesioginis turistų išlaidų poveikis [Barioniūnaitė E., Meilienė E., 2001, p.40].
Objektai, kurie tiesiogiai gauna pajamas iš turistų, taip pat turi įsigyti prekes ir paslaugas iš kitų vietinės ekonomikos sektorių, o pastarieji taip pat turi įsigyti prekes ir paslaugas iš kitų vietinės ekonomikos sektorių. Toks ekonominės veiklos generavimas, atsirandantis dėl minėtų išlaidų sekos atspindi netiesioginį turizmo poveikį [7, p.184]. Netiesioginis poveikis yra gamybos pokyčiai, atsirandantys per įvairius tolesnius išlaidų ciklus, kai turizmo pramonė savo išlaidomis veikia kitas ūkio šakas, pavyzdžiui, pramonės šakas, prekėmis ir paslaugomis aprūpinančias viešbučius. Tokiu atveju, pardavimų, užimtumo ir pajamų pasikeitimai lininių audinių pramonėje atspindį netiesioginį viešbučių pardavimų pasikeitimo poveikį. Verslo šakos, aprūpinančios produktais ir paslaugomis lininių audinių pramonę, atvaizduoja kitą netiesioginio poveikio ciklą. Galiausiai viešbučiai yra įvairiai susiję su daugeliu kitų regiono ekonominių sektorių. [,Barioniūnaitė E., Meilienė E., 2001, p.40].
Dirbtinis turizmo ekonominis poveikis pasireiškia, kai per tiesiogines ir netiesiogines išlaidų sumas, pajamos patenka vietiniams gyventojams atlyginimų, paskirstito pelno, nuomos ar palūkanų norma. Jos, iš dalies yra išleidžiamos vietinėje rinkoje, perkant prekes ir paslaugas, ir sukuriant tolesnės ekonominės veiklos apimtis [7, p.184]. Dirbtinis poveikis yra ekonominės veiklos pasikeitimai, įtakojami namų ūkio išlaidų iš tiesioginių ir netiesioginių pajamų, kurias jie gauna turizmo išlaidų rezultate. Pavyzdžiui, viešbučių ir lininių audinių įmonių darbuotojai, tiesiogiai ir netiesiogiai išlaikomi turizmo, savo pajamas regione išleidžia namams, maistui, transportui ir įprastiniam namų ūkio poreikių kompleksui. Pardavimai, pajamos ir darbo vietos, atsirandančios dėl namų ūkių išlaidų iš darbo užmokesčio, dadinami dirbtiniu poveikiu.
Pasinaudojant netiesioginio ir dirbtinio poveikio apibrėžimu, galima teigti, kad turizmo išlaidų pasikeitimai faktiškai vienaip ar kitaip gali daryti įtaką bet kuriam ūkio sektoriui. Dirbtinio poveikio dydis prikauso nuo regiono įmonių ir namų ūkio polinkio pirkti vietinių gamintojų ir tiekėjų prekes bei paslaugas. Dirbtinis poveikis ypač pastebimas, kai regione uždaroma didelė įmonė. Tada dėl namų ūkio pajamų sumažėjimo toje vietovėje nukenčia ne tik tos įmonės aprūpinamos kitos pramonės šakos, bet ir visa vietinė ekonomika[Barioniūnaitė E., Meilienė E., 2001, p. 41].
Darbo vietų turizmo srityje kiekis ir kokybė. Esamų ir naujai sukuriamų darbo vietų skaičius yra vienas iš svarbiausių ekonominių rodiklių, atskleidžiančių tam tikros ekonomikos šakos indėlį į šalies ūkį. Pastaruoju metu turizmo verslas dažnai vaizduojamas kaip didelis darbo tiekėjas. Didelis dirbančiųjų šiame versle skaičius yra sąlygojamas tokių darbo ypatumų:

Sezoninio darbo pobūdžio;

Santykinai didelis darbo vietų su mažu darbo užmokesčiu skaičius;

Didesnis santykinis žemesnės kvalifikacijos darbuotojų skaičius;

Nepilna darbo diena ir atsitiktinis užimtumas.
Turizmo sezoniškumas reiškia, kad egzistuoja mažiausiai dvi darbo rinkos: viena jų yra skirta pastoviems darbuotojams, dirbantiems ištisus metus, kita – antrinė rinka – skirta sezoniniam darbui. Sezoninis turizmo pobūdis turi tiek teigiamos, tiek neigiamos reikšmės. Iš vienos pusės, jis įtakoja nevienodą darbo laiko paskirstymą (viršvalandžiai sezono metu ir nepakankamas užimtumas nesezono metu). Šio reiškinio pasekmė – nepilnas užimtumas ir kadrų kaita. Iš kitos pusės, turizmo sezoniškumas skatina daugiaprofilinio pobūdžio darbo vietų kūrimąsi, kai priklausomai nuo sezoniškumo ypatumų tas pats darbuotojas atlieka įvairias funkcijas. Be to, sezoninis darbas yra papildomas pajamų šaltinis daugeliui gyventojų kategorijų.
Turizmo versle yra didelis skaičius darbuotojų, dirbančių nepilną darbo dieną ir dar daugiau yra atsitiktinių darbininkų, dirbančių tik laikinai, kuomet darbdaviai, įtakojami didžiulės sezoninės paklausos, priversti priimti “ekstra” personalą. Todėl susidaro neatitikimas tarp darbuotojų, dirbančių turizmo versle, skaičiaus ir tikėtino atlikto darbo valandų skaičiaus. Nepilną darbo dieną ir atsitiktinius darbus dirbančių darbuotojų panaudojimas yra įtakojamas dviejų faktorių:
1. daugelyje įmonių, turinčių nustatytus pajėgumus, nepilnos darbo dienos ir atsitiktinio darbo naudojimas įgalina darbdavius keisti kai kurias darbo išlaidas iš fiksuotų į kintamas.
2. daugelio turizmo veiklos pobūdis reikalauja 24 valandų darbo dienos arda bent jau darbo po įprastinių darbo valandų.
Vis didesnę reikšmę turizmas įgija skatinant silpnų regionų vystymąsi. Turizmo įmonių kūrimas atokiose, mažai apgyvendintose ir industriniu požiūriu silpnai išsivysčiusiuose regionuose, iš dalies neutralizuoja tokius neigiamus padarinius, kaip gyventojų nutekėjimas į miestus, tradicinio kaimo gyventojų gyvenimo būdo suardymas ir pan. Tačiau be teigiamų pasekmių yra ir neigiamas poveikis. Šis poveikis užsienio šalių literatūroje vadinamas “turizmo monokultūra”. Konkurencinėje kovoje dėl žemės, darbo resursų, kapitalo, turizmas apriboja žemės ūkiui ir kitiems tradiciniams turizmo centrų gyventojų pajamų šaltiniams skiriamas lėšas. Tuo pat metu pažeidžiamas arba iš viso sugriaunamas tradicinis gyvenimo būdas ir gamtinis landšaftas masinio turizmo centruose; formuojasi abejingas, urbanizuotas, niveliuotas gyvenimo stilius. Turizmo monokultūra pati griauna savo egzistavimo pagrindą. Prieštaravimai tarp būtinybės plėtoti turizmą atokiose ir mažai išsivysčiusiuose regionuose bei pavojaus dėl turizmo monokultūros plitimo, sprendžiami kuriant ir realizuojant kompleksines vyriausybines regioninio plėtojimo programas.

3.2. Sociokultūrinis turizmo poveikis

Nagrinėjant šį poveikį turizmas apima:
ū socialinius santykius tarp žmonių iš skirtingų šalių, vietovių, kurie įprastinėmis sąlygomis nesusitiktų;
ū skirtingų kultūrų, etninių grupių, gyvenimo stilių, išsivystymo lygių susidūrimą;
ū vietinių gyventojų ir užsieniečių nuomonių susidūrimą dėl gaunamo pelno ir dėl turizmo atsiradusių išlaidų.
Prieštaravimai, galintys kilti tarp vietinių gyventojų ir užsieniečių, priklauso nuo jų gyvenimo gerovės, standartų panašumo, turistų skaičiaus ir nuo to, kaip turistai prisitaiko prie kitos šalies elgesio normų.
Sociokultūrinis turizmo poveikis gali būti teigiamas ir neigiamas. Jei vietiniai regionai suvokia, jog vietinė kultūra gali pritraukti turistus, jog ji – unikalus veiksnys, išskiriantis vieną vietovę nuo kitos, bus stengiamasi išlaikyti savo šalies kultūrą. Tačiau yra nemažai ir neigiamų turizmo aspektų:
1. Gali įvykti kultūros nuvertinimas. Dėl turistų domėjimosi senomis kryptimis – gyvenimo būdu, keliais, gali būti stabdoma kultūros modernizacija.
2. Turistams gali kilti klausimų dėl jiems brukamos kultūros autentiškumo; daugelis žmonių jaučią, kad turistų vartojimui paruoštas kultūrinis įvykis dažnai yra praradęs dvasingumą.
Turizmas įtakoja socialinius pokyčius. Vietinių gyventojų ir lankytojų santykiai suteikia galimybę daugiau išmokti vienam iš kito ir tai be abejo didina tarpusavio supratimą.

3.3. Turizmo poveikis aplinkai

Tiek natūrali, tiek žmogaus sukurta aplinkos yra pagrindiniai turizmo produkto elementai. Tačiau, kai tik šalyje pradedama turizmo veikla, aplinka neišvengiamai pasikeičia arba yra modifikuojama, siekiant sudaryti palankias sąlygas turizmui, arba tai vyksta turizmo proceso pasekoje. Norint išanalizuoti turizmo poveikį aplinkai, reikia nustatyti:
Æ Turizmo veiklos sukurtus poveikius ir lyginti juos su kitos veiklos rūšių sukeltais poveikiais;
Æ Sąlygas, egzistavusias prieš pradedant vykdyti turizmo veiklą.
Kadangi poveikiai aplinkai dėl turizmo veiklos gali būti teigiamas ir neigiamas (žr. 2 lentelę), todėl būtina tai iš anksto įvertinti.

2 lentelė
Turizmo poveikio aplinkai teigiami ir neigiami aspektai
Teigiami Neigiami
s Didesnė darbo vietų pasirinkimo galimybė;s Didesnis prekių ir paslaugų pasirinkimas;s Padidėja nuosavybės vertė;s Geresnis susisiekimas (daugiau kelių, oro uostų, valstybinio transporto);s Didesnės ir įvairesnės pramogų pasirinkimo galimybės;s Padidėjusios išsilavinimo galimybės;s Malonios aplinkos vietovėje sukūrimas; s Galimas įvairių rūšių nusikalstamumo padidėjimas;s Galimas didesnis aplinkos užterštumas ir triukšmingumo padidėjimas;s Padidėjęs transporto priemonių judėjimas bei gyventojų tankumas;s “Kova” dėl vietos prie vandens telkinių ir pramogų centruose;s Papildomų policijos, ugniagesių, mokyklų, oro uostų paslaugų poreikis,s Galimas skyrybų skaičiaus ir socialinio nestabilumo padidėjimas;s Sunkesnis pragyvenimas dėl padidėjusių kainų;

Neįmanoma vystyti turizmo, nedarant poveikio aplinkai, bet rūpestingai ir teisingai planuojant, įmanoma valdyti turizmo plėtojimą ir minimizuoti neigiamus poveikius ir padarinius aplinkai.

Taip pat reikia ištirti tiesioginius ir netiesioginius turizmo poveikius aplinkai. Tiesioginiai turizmo poveikiai aplinkai apima tokiu teigiamus efektus, kaip: istorinių pastatų ir vietų apsauga, nacionalinių parkų kūrimas ir senų išsaugojimas, priežiūra, pajūrio tausojimas ir miškų tvarkymas. Neigiamu aspektu, turizmas gali turėti tiesioginės įtakos vandens ir oro užterštumui, triukšmo lygiui. Egzistuoja daug pavyzdžių, kai turizmo industrija padaro nepataisomą žalą natūralioms gamtinėms ekosistemoms, mažina gyvūnų veisimosi plotus, kelia grėsmę retai augmenijai. Turizmo vystymasis verčia kai kur aukoti natūralų kraštovaizdį, dažnai sunaikinant miškų teritorijas (pvz., naujų viešbučių ar poilsiaviečių statyba ir įrengimas). Turistų srautai daro neginčijamą žalą pajūriui, kopoms, parkams ir senajai architektūrai. Pastaraisiais metais problemos, kurias sukuria turizmas, paskatino naujos sąvokos – “ekoturizmas”, “žaliasis turizmas” – atsiradimą. Ši sąvoka išreiškia mintį, kad turizmas negali būti vystomas darant nepataisomą žalą aplinkai.

Taigi, prieš nusprendžiant apie turizmo plėtojimą šalyje, reikia įvertinti, kaip turizmas veikia socialinę, kultūrinę, ekonominę ir fizinę aplinką.

4. Turizmo paslaugų teikimas

Visas turizmo paslaugas teikia įmonės – turizmo agentūros, rengiančios ir parduodančios turistines keliones, ir kelionių agentūros, veikiančios kaip tarpininkės tarp tiesioginio turizmo paslaugų teikėjo ir paslaugų vartotojo, bei šių įmonių filialai ir padaliniai. Įmonės žodžius “turizmo agentūra”, “kelionių agentūra” ar jų darinius gali vartoti savo pavadinime, reklamoje ar kitais atvejais, tik registruotos turizmo paslaugų registre ir turinčios pažymėjimą (sertifikatą) teikti kelionės organizavimo paslaugas. Turizmo agentūros veiklą sudaro:
1. Turizmo paslaugų paketų rengimas, reklama bei pardavimas;
2. Sutarčių sudarymas su turizmo paslaugų teikėjais (viešbučiai, restoranai, automobilių nuomos punktai ir pan.) dėl jų paslaugų suteikimo turistams turizmo agentūros organizuojamų kelionių metu;
3. Transporto priemonių nuoma, transporto bilietų rezervavimas ir pardavimas, apgyvendinimo vietų rezervavimas ir pardavimas, vietų maitinimo įmonėse užsakymas, ekskursijų, poilsio-pramogų, specialaus intereso paslaugų organizavimas;
4. Kongresų, konferencijų, sporto ir panašių renginių organizavimas, kai tai susiję su turizmo paslaugų teikimu;
5. Kitos turizmo paslaugos, numatytos įmonės įstatuose [LR Turizmo įstatymas, 1998, 3 skirsnis, 5 straipsnis].
Turizmo agentūros yra skirstomos į kelionių operatorius, sudarančius maršrutus, realizuojančius grupinį bilietų, viešbučių kambarių ir t.t. rezervavimą, ir kelionių agentus, parduodančius šiuos maršrutus už komisinę kainą. Dauguma turistinių firmų atlieka abi šias funkcijas.
Turizmo agentūrų veiklos kryptys:

aviabilietų rezervavimas ir pardavimas;

draudimas;

viešbučių vietų rezervavimas;

vizos;

išvažiuojamojo turizmo oraganizavimas;

įvažiuojamojo turizmo oraganizavimas;

maršrutų kūrimas;

sutarčių sudarymas;

informacijos teikimas;

dalyvavimas mugėse.
Lietuvoje turizmo srityje dirba apie 300 firmų. Didžiausias pastarųjų metų laimėjimas yra tas, kad šalyje atsirado daugiau profesionalių turizmo firmų, kurios teikiamų paslaugų įvairove ir aptarnavimo lygiu prilygsta užsienio šalių turizmo firmoms ir su jomis bendradarbiauja [9, p.23]. Turizmo firmų skaičius nuo 1995 m. iki 2000 m. pavaizduotas 2 paveiksle.

2 pav. Turizmo firmų skaičius 1995 – 2000 m.

5. Turizmo vidinis marketingas

Turistų poreikių patenkinimo kokybė priklauso nuo jų aptarnavimo, o geras aptarnavimas – nuo jį atliekančių žmonių. Tokiu atveju daroma išvada, kad pagrindinis sėkmės garantas turizmo industrijoje yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų parengimas.

Yra du labai svarbūs turizmo vidinio marketingo aspektai. Pirma, pagrindinis tikslas – turizmo firmos vadovų ir darbuotojų orientacijos į vartotojus skatinimas. Antra, taikant vidinio marketingo priemones, siekiama įdarbinti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Abu aspektai yra esminės turizmo verslo sėkmės prielaidos. Vidinį turizmo marketingą sudaro tam tikras kompleksas, kurio svarbiausi elementai yra:

klientų aptarnavimo filosofija,

darbuotojų, dirbančių turizmo industrijoje, apmokymas,

personalo politika,

bendravimas firmos viduje,

kvalifikuotų darbuotojų verbavimas ir išlaikymas [Damulienė A., 1996, p.88].
Dažniausi ir daugiausia lementys yra turistų kontaktai su turizmo firmų darbuotojais, kurie ne tik atstovauja savo firmai, bet kartu ir kuria kelionės atmosferą, sudaro pilnavertiško poilsio ir kokybiško aptarnavimo galimybes. Personalui reikia ne tik gerai žinoti savo verslą, jo esmę, jis taip pat privalo bet kokiais įmanomais būdais sugebėti tenkinti turisto interesus. Tai apima pasirengimą suteikti reikiamą informaciją ar nurodymus keliaujantiems, taip pat pasiryžimą padaryti viską, kad jų apsilankymas būtų kuo malonesnis.
Turizmo versle reikia nepamiršti, kad turistui rūpi kokybė, jo pasitenkinimas, kad jis suinteresuotas vertingai ir maloniai išleisti savo pinigus.
Taigi, kiekvienas turizmo firmos darbuotojas gali paveikti turisto norą išleisti kuo daugiau pinigų. Reiškiasi, kiekvienas darbuotojas gali netiesiogiai padidinti iš turizmo gaunamas įplaukas į šalies biudžetą.

6. Europos turizmo rinkos plėtojimo ir perspektyvų apžvalga

Turizmas – viena sparčiausiai besivystančių pasaulio ekonomikos sričių. Tai patvirtina statistiniai duomenys. Šiuo metu pasaulinėje turizmo rinkoje dirba apie 200 milijonų žmonių, tai yra kas devinta darbo vieta yra turizmo sferoje. Turizmas sukuria 10% pasaulio BNP, apyvarta šioje rinkoje palyginama su naftos ir automibilių gamybos industrija. Turizmo rinkos augimo prognozės iki 2020 yra 4,3 – 6,7%, tuo tarpu kitų ekonomikos šakų augimo vidurkis yra apie 3%.

Pasaulio turizmo specialistai prognozuoja, kad per artimiausius penkis metus turizmo rinka bus spartaus augimo stadijoje. Pagrindiniai faktoriai, įtakojantys šią plėtrą yra naujų turizmo rinkų atsiradimas, investicijos į infrastruktūrą, naujos informacijos technologijos.

Didžiausias augimas prognozuojamas šiose turizmo sferose: ekoturizmas, pramogų lankymas, miestų turizmas. Tai atveria dideles galimybes turizmo plėtrai Lietuvoje, kadangi Lietuvos turizmo išteklių specifika sąlygoja didžiausias galimybes būtent šiose srityse.

Pasaulio turizmo specialistų nuomone, Rytų Europos turizmo rinkos augimas artimiausiais 5 metais bus didesnis, negu kitų pasaulio regionų. Numatoma, kad 2005 metais Pabaltijo šalyse apsilankys apie 2,7 milijono turistų. Kalbant apie Europos rinką galima paminėti tokius skaičius: 1998 m. Europos Sąjungos šalyse turizmo rinkoje dirbo apie 6% visų dirbančiųjų, buvo sukuriama apie 5,5% BNP, virš 30% paslaugų, parduotų Europos Sąjungoje, buvo susijusios su turizmu. Tarptautinis turizmas Europoje auga greičiau, nei vietinis, ir planuojama, kad užsienio lankytojų skaičius laikotarpyje nuo 1995 iki 2010 metų padidės 57 procentais, tai yra, nuo 335 milijonų iki 527 milijonų. Palankias sąlygas turizmo plėtrai sudaro ir tokie faktoriai, kaip, visų pirma, EURO įvedimas. Bendros valiutos įvedimas palengvina finansinius atsiskaitymus tarp ūkio subjektų, tarp jų ir fizinių asmenų. Kitas faktorius, turinti teigiamos įtakos turizmo rinkos plėtrai – tai Europos Sąjungos išplėtimas, įjungiant į ją Centrinės bei Rytų Europos šalis ir Kiprą.

Pastaraisiais metais Europos turizmo rinka sparčiai vystosi: atvykstančių į šį regioną turistų skaičius sudaro apie 60% viso pasaulio turistų, t.y. apie 367,2 milijonų žmonių. Daugiausia turistų lankosi Vakarų ir Pietų Europoje (atitinkamai apie 21 ir 18 % – apie 128.52 ir 110.16 milijonų žmonių); šiek tiek mažiau – Centrinėje ir Rytų Europoje (apie 14%, t.y., apie 85,68 milijonų žmonių); mažiausiai turistų per metus apsilanko Šiaurės Europoje (apie 6% – 36,72 milijonų žmonių).
Kalbant apie pajamas iš turizmo , Europoje uždirbami tik 44 % viso pasaulio pajamų iš turizmo. Tai sietina su palyginus pigiomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis. Europos pajamos sudaro 194,92 milijardus JAV dolerių. Pelningiausi regionai – Vakarų ir Pietų Europa (atitinkamai 20 ir 17 % – 88,6 ir 75,31 milijardai JAV dolerių). Vakarų Europa išleidžia daugiausia lėšų turizmui – apie 30% viso kontinento išlaidų priklauso šiam regionui (tai sudaro apie 133,04 milijardus JAV dolerių). Mažiausiai lėšų išleidžia Centrinė ir Rytų Europa – apie1,15% (apie 5,09 milijardus JAV dolerių) viso pasaulio išlaidų turizmui.

Dar vienas minėtinas faktas, kalbant apie Europos turizmo rinką, yra tas, kad net 80% jos turistų yra vietiniai.

Analizuojant Centrinę ir Rytų Europą, nuo 1996 m. turizmas šiose šalyse sudaro apie 12% viso eksporto ir 53% komercinių paslaugų eksporto. Tai žymiai daugiau nei pasaulinis vidurkis. Didžiausią Centrinės ir Rytų Europos regiono turizmo rinkos dalį sudaro Lenkija, Čekija, Vengrija ir Rusija. Šioms šalims atitenka 88% regiono rinkos. Deja, Baltijos regionas turizmo rinkoje nėra ryškus, tačiau optimizmą suteikiantis rodiklis – jog turizmo augimo dinamika – viena greičiausių pasaulyje.

Turizmo specialistai pateikė tokią Europos Sąjungos turizmo rinkos plėtros prognozę: jų nuomone, vidutinis metinis augimas turizmo rinkoje per artimiausius 10 metų bus didesnis, nei vidutiniškai kitose ekonomikos šakose. Prognozuojamas augimo lygis:

2,5 – 4% apyvartos augimo greitis;

1,0 – 1,5% darbo vietų skaičiaus augimo greitis.
Tai reiškia, kad turizmo rinkoje per 10 metų bus sukurti 2,2 – 3,3 milijonai darbo vietų. Šis skaičius neapima darbo vietų, kurios bus sukurtos kitose ekonomikos šakose, kurių augimą skatina turizmo rinkos plėtra.
Taigi, šiomis dienomis turizmas yra augimo stadijoje, tačiau tai dar nėra viršūnė. Ir ateityje prognozuojamas spartus turizmo industrijos vystymasis ir tobulėjimas, kuris suteiks sąlygas vystytis šalių ekonomikai, tarpusavio santykiams ir bendradarbiavimui.

7. Turizmo industrijos plėtra Lietuvoje

Lietuvoje turizmas yra palyginti nauja ekonominės veiklos rūšis, todėl gana stipriai jaučiama patirties šioje sferoje stoka. Turizmo rinkos plėtrai skiriama nepakankamai dėmesio. Tačiau viena pagrindinių ir būtinų sąlygų atvykstamojo turizmo vystymuisi – šalies gyventojų atvirumas – turi gilias tradicijas.

Nors kol kas Lietuva dar negali būti vadinama svarbiu pasaulio turizmo objektu, ji turi nemažai galimybių šios ekonominės veiklos sferos plėtojimui: Lietuvoje yra daug istorinių paminklų, tarp jų – ir didžiausių miestų senamiesčiai, graži gamta, turtingas kultūrinis gyvenimas, didėjantis aukštos klasės viešbučių ir restoranų skaičius. Tai leidžia daryti optimistiškas Lietuvos turizmo rinkos vystymosi prognozes: manoma, jog 2002 m. Lietuvą aplankys 5,2 mln. žmonių, atvykstamojo turizmo pajamų augimas iki 2002 m. pasieks apie 4,5%.

Tačiau šiuo metu Lietuvos turizmo potencialas nėra pilnai išnaudojamas. Didelės dalies turizmo objektų stovis yra nepakankamas, kad būtų galima juos panaudoti atvykstamajam turizmui. Žema daugelio apgyvendinimo bei maitinimo įstaigų kokybė lyginant su Vakarų standartais. Reikia sutikti, kad šiuo metu dar yra blogai išvystyta transporto sistema šalies viduje, gana aukštos kai kurių paslaugų, pavyzdžiui, automobilių nuomos, kainos. Didelį minusą suteikia ir nepakankamas aptarnaujančio personalo profesionalumo lygis, nepakankamai išvystyta turizmo infrastruktūra, informacinė sistema. Nepakankamai efektyvus turizmo sferos reguliavimas.

Tačiau visos šios sąlygos ar teisingiau jų nebuvimas nesustabdo atvykstančiųjų turistų srautų iš visos Europos. Šalyje vis didėja ekoturizmo ir aktyvaus poilsio paklausa. Keliautojai ypatingai domisi naujais turizmo regionais.

Žinoma, tokiomis sąlygomis negalima pamiršti konkurencijos, kuri vis stiprėja tarp kaimyninių valstybių: Latvijos, Estijos, Lenkijos, taip pat – Didžiosios Britanijos, Airijos. Visos šios šalys siūlo panašų turizmo produktą. Privalumų šioms valstybėms suteikia paslaugų kokybė, lanksti kainų nustatymo sistema, pasiekimo galimybės, pakankamas valstybės ir privataus sektoriaus dėmesys turizmo rinkai ir t.t. Šiuo metu mūsų šalyje turizmui toli gražu skiriama nepakankamai lėšų.

Norint išnaudoti turizmo rinkos potencialą reikėtų imtis tokių priemonių: sukoncentruoti valstybės dėmesį, lėšas bei pastangas keliuose turizmo centruose, skatinti regionų administracijas plėtoti regionų turizmą, tobulinti renginių organizavimą, gerinti transporto sistemą šalies viduje, turizmo paslaugų – apgyvendinimo, maitinimo kokybę [Malinkova J., 2000, p.185-186].

7.1. Trumpa 1999 – 2000 m. Lietuvos turizmo statistikos apžvalga

1999 metai Lietuvos turizmui buvo nors ir ne tokie sėkmingi kaip 1998, bet bendras atvykusių skaičius didėjo, išaugo viešbučių skaičius, paslaugų kokybė, o taip pat ir pajamos. Pagrindinės Lietuvos atvykstamojo turizmo rinkos buvo kaimyninės šalys – Rusija, Latvija, Lenkija, labiausiai augančios – Latvija, Vokietija, Skandinavijos ir Azijos šalys.
2000 metai, lyginant su 1999 metais, Lietuvos turizmui nebuvo patys sėkmingiausi (žr. 3 pav.). Lietuvą aplankė mažiau turistų, tai turėjo neigiamos įtakos užseniečių išlaidoms. Kaip matyti 3 paveikslėlyje jos buvo žymiai mažesnės. Tačiau 2000 metais Lietuviai patys daugiau keliavo.
Keletas pagrindinių 1999 metų Lietuvos turizmą apibūdinančių skaičių:
· Lietuvą aplankė beveik 4,5 milijono užsieniečių, iš jų – 1,4 milijono turistų;
· beveik 3,5 milijono Lietuvos gyventojų buvo išvykę į užsienį;
· Užsieniečių išlaidos Lietuvoje siekė 2,4 milijardus litų, o tai sudaro 14 procentų viso Lietuvos prekių ir kitų paslaugų eksporto arba 5,6 procento Bendrojo vidaus produkto.
Pateikiama ir keletą pagrindinių 2000 metų Lietuvos tarptautinį turizmą apibūdinančių skaičių:
· Lietuvą aplankė beveik 4,1 milijono užsieniečių, 8 % mažiau nei 1999 m., iš jų – 1,1 milijono turistų, 24 % mažiau nei 1999 m.;
· Užsieniečių išlaidos Lietuvoje siekė 1,7 milijardo litų, 38 % mažiau nei 1999 m.;
· 3,6 milijono Lietuvos gyventojų buvo išvykę į užsienį, 4 % daugiau nei 1999 m.;
· Lietuvos gyventojai užsienyje išleido 1 milijardą litų, 34 % mažiau nei 1999 m.

3 pav. Atvykstamojo, išvykstamojo turizmo ir užsieniečių išlaidų Lietuvoje 1999 ir 2000 metais palyginimas

7.2. Atvykstamasis turizmas

1999 metais atvykusių į Lietuvą užsieniečių skaičius, lyginant su 1998 metais, padidėjo 3,9 %. Atvykusių skaičius padidėjo nuo 4287,5 tūkstančių iki 4453,8 tūkstančių. Daugiausia lankytojų atvyko iš kaimyninių šalių: 1,5 milijono iš Rusijos, 1199,0 tūkstančiai iš Latvijos, 761,8 tūkstančiai iš Baltarusijos, 318,7 tūkstančių iš Estijos ir 178,7 tūkstančiai iš Lenkijos. Padidėjo turistų srautas iš Vokietijos (nuo 74,6 iki 77,7 tūkstančių) bei nežymiai iš JAV (nuo 23,8 iki 24,2 tūkstančių).
2000 m. į Lietuvą atvyko beveik 4,1 milijono užsieniečių, jų skaičius lyginant su 1999 metais, sumažėjo 8 %. Šį sumažėjimą iššaukė lankytojų iš NVS šalių sumažėjimas. Turistų iš NVS šalių (Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Moldovos, Azarbaidžano ir kt.) skaičius sumažėjo nuo 2362,6 tūkstančių 1999 m. iki 1884,4 tūkstančių 2000 m. Be NVS šalių, užsieniečių skaičius išaugo beveik 6 %. Daugiausia lankytojų atvyko iš kaimyninių šalių: 1,3839 milijono iš Latvijos, 1,14 milijono iš Rusijos, 682 tūkstančiai iš Baltarusijos, 242,7 tūkstančių iš Estijos, 215,5 tūkstančiai iš Lenkijos, 97,4 tūkstančiai iš Vokietijos. Turistų srautai 1999 m. ir 2000 m. pavaizduoti 4 paveikslėlyje.

4 pav. Turistų srautų 1999 m. ir 2000 m. palyginimas

Į Lietuvą galima atvykti visomis transporto priemonėmis (žr. 5 pav.). Vilniaus tarptautiniame oro uoste šiuo metu pakankamai geras keleivių ir lėktuvų aptarnavimas. Oro transporto paslaugomis daugiausia naudojasi Vokietijos, Švedijos, Danijos, JAV, Suomijos ir Azijos šalių turistai.

NVS šalių piliečiams per Lietuvą labai patogu keliauti traukiniais. Geležinkelio transporto paslaugomis daugiausia naudojasi Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos keliautojai, mažiausia – islandai, afrikiečiai ir liuksemburgiečiai.

Populiariausia transporto priemonė automobilis – yra 50 maršrutų į įvairias Europos šalis. Kelių transportu daugiausia naudojasi kaimynai latviai, estai, lenkai, taip pat suomiai. Žinoma kelionė į Lietuvą šių šalių piliečiams yra palyginus netolima, todėl ir automobiliu važiuoti patogiau ir pigiau.
Rečiausiai keliaujama jūrų transportu, nes yra tik keturi keleiviniai maršrutai. Klaipėdos uoste nėra šiuolaikinio keleivių terminalo – jie vežami su kroviniais. Nėra ir kruizų, jachtų turizmo. Vis dėl to jūros trasportu daugiausia keliauja Vokietijos, Švedijos, Rusijos, Nyderlandų gyventojai.

5 pav. Visų transporo rūšių paslaugų naudojimasis 1999 ir 2000 m.

Kalbant apie atvykstamąjį turizmą, verta pasidomėti, kokiais tikslais užsieniečiai lankosi mūsų šalyje. Kaip matyti (žr. 6 pav.) iš diagramos ir 1999, ir 2000 m. didžiausias skaičius šalies svečių lankė gimines ir draugus. 1999 m. tokių turistų skaičius buvo žymiai didesnis nei 2000 m.
Šiek tiek mažiau turistų į Lietuvą vyko poilsio, rekreacijos ir atostogų tikslais. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad šalyje dar nėra pakankamai daug kurortinių vietų, gerų ir aukštos klasės poilsio namų ar sanatorijų. Dauguma turistų, norėdami pailsėti ar emociškai atsigauti nuo didmiesčių triukšmo, renkasi daugiau egzotiškas šalis. 2000 m poilsiaujančių turistų skaičiaus sumažėjimo priežastis gali būti ir prasta, lietinga vasara, kai tokiu laiku, paprastai, plūsta didžiausias turistų srautas.
Turistų, kurie Lietuvoje lankėsi biznio ar profesiniais tikslais, skaičius beveik nepakito: 1999 m. – 336 tūkstančiai, o 2000 m. – 337 tūkstančiai.

6 pav. Turistų skaičius (tūkst.) pagal kelionės tikslus

7.3. Išvykstamasis turizmas

1999 išvykusių į užsienį Lietuvos gyventojų skaičius beveik siekė 3,5 milijono, t.y. 7,6 % daugiau nei 1998 metais. Didžioji daugumą jų – 2,9 milijono naudojosi kelių transportu, traukiniais vyko į užsienį 378 tūkstančiai, skrido – 117 tūkstančių ir tik 75 tūkstančiai vyko jūrų transportu. Lyginant su 1998 metais vykusiųjų jūrų transportų skaičius išaugo 12,4 %, kelių transportu – 10,1%; sumažėjo 7,5 % vykusiųjų geležinkeliais ir beveik nepakito – sumažėjo tik 0,2 % vykusiųjų oro transportu skaičius.

2000 metais į užsienį Lietuvos gyventojai vyko 3,6 milijono kartų, t.y. 4,2 % daugiau negu 1999 metais. Galima paminėti, kad didelės įtakos išvykstamajam turizmui turėjo svarbios sporto varžybos – Sidnėjaus olimpinės vasaros sporto žaidynės, Europos futbolo čempionatas, tai pat Hanoveryje vykusi paroda “Expo 2000” [Karaliūnas A., 2001, p. 7].
Turizmo įmonės į užsienį per sausio – rugsėjo mėnesius išvežė 132,6 tūkstančio Lietuvos gyventojų, t. y. 4,3 % daugiau nei per tą patį 1999 metų laikotarpį. Šis skaičius sudaro 4,7 % nuo bendrojo išvykusiųjų į užsienį skaičiaus. Vidutinė buvimo užsienyje trukmė 6 nakvynės.

7.4. Viešbučių veikla ir apgyvendinimas

1999 metais Lietuvoje buvo 200 viešbučių ir svečių namų, juose buvo 5223 numerių ir 9613 vietos. Deja nėra džiuginantys kiti skaičiai: viešbučiuose buvo apsistoję 384,7 tūkstančiai svečių, t.y. 10 % mažiau negu 1998 metais, ir praleido 919,5 tūkstančių nakvynių,– 8 % mažiau negu 1998. Vidutinė buvimo trukmė siekė 2,34 nakvynės. Tarp visų svečių užsieniečiai sudarė 63,7 %. Neskaitant Lietuvos gyventojų, daugiausia viešbučiuose buvo svečių iš Vokietijos – 41,1 tūkstančio (4,1 % daugiau nei 1998 m.), labai sumažėjo svečių iš Rusijos 21,5 tūkstančio (-54,4 %), bet 20,2 % išaugo svečių iš Lenkijos skaičius –20,1 tūkstančio. Numerių užimtumas siekė 31,3 % (1998 – 33,2 %).
2000 metais visose kolektyvinio apgyvendinimo įmonėse buvo apsistoję 399,7 tūkstančių užsieniečių, lyginant su 1999 m., išaugo 2,3 procento, nakvynių skaičius sumažėjo 3,2 %, vidutinė buvimo trukmė sumažėjo nuo 3,4 iki 3,2 nakvynės. Daugiausia apgyvendinimo įmonėse svečių buvo iš Vokietijos – 52,1 tūkstančio, 7,6 % daugiau negu 1999 metais, jų nakvynių skaičius išaugo 6,5 %, buvimo trukmė sumažėjo nuo 2,7 iki 2,6 nakvynės; iš Lenkijos –38,7 tūkstančio, 16,4 % daugiau negu 1999 m., nakvynių skaičius sumažėjo 3,5 %, buvimo trukmė sumažėjo nuo 5,7 iki 4,7 nakvynės; iš Rusijos – 28,3 tūkstančio (daugiau 13,6 %), nakvynių skaičius sumažėjo 17,8 %, buvimo trukmė sumažėjo nuo 4,2 iki 3 nakvynių; iš Latvijos – 23,4 tūkstančio (mažiau 14,3 %), nakvynių skaičius sumažėjo 17,2 %, buvimo trukmė išliko 1,8 nakvynės; iš Suomijos – 22,8 tūkstančio (daugiau 8,9 %), nakvynių skaičius išaugo 12,9 %, buvimo trukmė išaugo nuo1,9 iki 2 nakvynių.
Lietuvos gyventojų skaičius apgyvendinimo įmonėse (334 tūkstančiai) sumažėjo 13,2 %, nakvyniu skaičius sumažėjo 23 %, buvimo trukmė – nuo 6,7 iki 6 nakvynių.
Atitinkamai viešbučiuose ir svečių namuose užsieniečių skaičius (253 tūkstančiai) išaugo 3,2 %, bet nakvynių skaičius sumažėjo 3,6 %, t. y. nuo 2,4 iki 2,3 nakvynės vienam užsieniečiui.
Lietuvos gyventojų, apsistojusių viešbučiuose ir svečių namuose skaičius (135 tūkstančiai) sumažėjo 3 %, nakvynių skaičius sumažėjo 5,3 procento, vidutinė vieno Lietuvos gyventojo buvimo trukmė, kaip ir 1999 m., buvo 2,2 nakvynės.

Iš šių duomenų galima daryti išvadas, kad didėjantis srautas užsieniečių mielai renkasi apsigyventi viešbučiuose, moteliuose, svečių namuose. Šiose apgyvendinimo įstaigose gali būti didesnės paslaugų kainos, tačiau užsienio turistai joms nėra tokie jautrūs kaip Lietuvos piliečiai. Pastarieji vengia ilgų kelionių.

Aplamai analizuojant apgyvendinimo įstaigų veiklą galima pastebėti, kad Lietuvoje paskutiniaisiais metais sparčiai auga viešbučių, turistinių bazių, nakvynės namų skaičius (žr.7 pav.). Deja turistai pasigenda didesnių motelių, kempingų, nykstančių sveikatingumo centrų. Šiuo metu Lietuvoje yra tik du konferencijų centrai, kurių nepakanka biznio reikalams, deryboms ir mokslo reikalais atvykusiems užsienio šalių gyventojams bei Lietuvos piliečiams. Plėtoti konferencijų ir įrenginių turizmą trukdo tai, kad nėra penkių žvaigždučių viešbučių, neplečiamas Vilniaus oro uostas, prastas susisiekimas su miesto centru.

7 pav. Apgyvendinimo įmonių skaičius 1999 ir 2000 metais

1999 m. balandžio menesį pradėtos vertinti Vilniaus viešbučių paslaugos. Valstybiniame Turizmo departamente įsteigta Viešbučių vertinimo komisija įvertino ir suteikė žvaigždutes viešbučiams: Karolina (92 kambariai, banketų ir konferencijų salės) – trys žvaigždutės, Žaliasis tiltas (78 kambariai, išsidėstes pačiame miesto centre) – dvi žvaigždutės. Pagal LR Turizmo įstatymą paruošta viešbučių klasifikavimo sistema sutvarkys kiek išblaškytą ir nevienalytį Lietuvos viešbučių sektorių.

7.5. Turistų atsiliepimai apie viešnagę šalyje

Į šalį atvykstančius svečius labiausiai domina Lietuvos didmiesčiai, ypač sostinė. Vokiečiai dažniau užsuka į Klaipėdos kraštą, Karaliaučių, lenkai dažniausiai važiuoja į Druskininkus, nes jiems čia atvykti trumpesnė kelionė ir pigesnės paslaugos. Anglai ir amerikiečiai pamėgo maršrutą per Vilnių, Trakus ir Kauną, iš čia traukia į Latviją ir Estiją. Pasak Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotojos, Vilnius po kelerių metų turėtų tapti turistų lankomu miestu, kaip dabar, pavyzdžiui, Praha [Dunajevaitė I., 1999, p.11]. Šiuo metu čia vyksta didžiausias turistų srautas. Sostinė turi daug galimybių – aktyvesnis pramogų verslas, geresni restoranai, įvairesnis maistas, gausu informacijos apie kultūros ir sporto renginius. Sostinėje savitas architektūros ir reljefo derinys. Užsieniečiai mano, kad į Vilnių atvažiuoti verta. Nuo 1999 metų Vilniuje organizuojamos kasmetinės turistų apklausos. Turistai vertina jiems suteiktas nakvynes ir transporto paslaugas, vilniečių svetingumą, galimybes pasirinkti ką veikti ir pamatyti, bei vertės ir kainos santykį. Apklausti turistai palankiausiai įvertino vilniečių svetingumą ir pramogų įvairovę. Vilniečių svetingumas įvertintas (1- mažiausias vertinimas, 5 – didžiausias vertinimas) 4,17 balų, pramogų įvairovė – 4,20. Nakvynė vertinama 3,99, vertė pinigams – 3,88. Prasčiausiai įvertintos transporto paslaugos – 3.62 balo. Labiausiai patenkinti apsilankymu Vilniuje JAV turistai (4,23), mažiausiai patenkinti buvimu Vilniuje patys lietuviai (3,86). Turistai nurodė ir kai kuriuos trūkumus. Jų nuomone, Vilniuje trūksta turistinių informacinių ženklų ir viešų tuoletų, o esami ne itin sužavėjo švara ir higieninėmis sąlygomis. Pramogų mėgėjai pasigedo lošimo namų. Teigiamai komentuoti pokyčiai atrestauruotame senamiestyje bei vilniečių draugiškumas, svetingumas bei šiltumas.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Aptarus turizmo paslaugų specifiką, išanalizavus Europos bei Lietuvos turizmo rinką, galima daryti tokias išvadas:
1. Turizmas – tai visų tipų kelionės, atostogos, ekskursijos, kai žmogus palieka savo nuolatinę gyvenamąją vietą ilgiau nei vieną parą , bet neilgiau nei dvylika mėnesių, o kelionės tikslas nėra samdoma veikla.
2. Turizmas – tai ekonominis, socialinis, gamtinis, kultūrinis, ekologinis bei politinis reiškinys.
3. Turizmo paslaugos skirtos turistų poreikiams tenkinti: apgyvendinimui, maitinimui, transportui, informacijos teikimui.
4. Dėl turizmo paslaugų klasifikacijos mokslininkai dar ginčijasi, tačiau dažniausia paslaugas klasifikuoja į apgyvendinimo, pramogų organizavimo, maitinimo, transporto ir tarpininkavimo.
5. Turizmo paslaugos pasižymi neapčiuopiamumu, epizodiškumu, neatsiejamumu, nepastovumu bei nuosavybės nebuvimu.
6. Turizmas turi didelę įtaką šalies ekonomikai, socialinei, kultūrinei bei fizinei aplinkai.
7. Turizmas reikalauja išskirtinių ir unikalių gamtos bei kraštovaizdžio savybių.
8. Turizmo verslui plėtoti reikia sąlyginai žemų technologijų ir įgūdžių, kurie gali būti lengvai įsisavinami.
9. Turistui tiesioginės įtakos turi nuomonė, požiūriai ir elgesys tų asmenų, kurie teikia turizmo paslaugas.
10. Turizmo verslas dažnai esti kaip didelis naujų darbo vietų tiekėjas.
11. Turizmas gali stabdyti kultūros modernizavimą, tačiau kartu leidžai ir išsaugoti nacionalines vertybes ateinančioms kartoms.
12. Tiesioginis turizmo poveikis aplinkai pasižymi istorinių pastatų ir vietų apsauga, nacionalinių parkų kūrimu ir senų išsaugojimu, priežiūra, pajūrio tausojimu ir miškų tvarkymu. Turizmas gali turėti neigiamą įtaką vandens, oro grynymui, triukšmo lygiui, visų tipų nusikalstamumui, transporto priemonių padaugėjimui.
13. Visi statistiniai duomenys rodo, kad turizmas sparčiai besiplečianti ūkio šaka visoje Europoje.
14. Lietuvoje turizmas yra palyginti nauja ekonominės veiklos rūšis, todėl jaučiama patirties stoka ir nepakankamai dėmesio skiriama jos plėtrai.
15. Šalyje atsirado daugiau profesionalių turizmo firmų, kurios siūlo įvairesnes paslaugas ir aukštesnį aptarnavimo lygį.
16. 1999 metais Lietuvą aplankė 1,4 milijono turistų, 2000 metais – 24% mažiau, t.y. 1,1 milijono turistų. Tačiau išvykstamasis turizmas 2000 m. 4 % išaugo.
17. Didžiausias srautas turistų į Lietuvą atvyksta iš NVS šalių, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos.
18. Keliautojai daugiausia naudojasi kelių transportu, mažiau geležinkeliu, oro uostais. Nedidelis skaičius keliauja jūrų transportu.
19. Didžiausias skaičius šalies svečių atvyksta aplankyti draugų ir giminių, šiek tiek mažiau biznio ir profesiniais tikslais. Pastaraisiais metais žymiai sumažėjo poilsiaujančių turistų.
20. Lietuvoje paskutiniaisiais metais sparčiai išaugo viešbučių, turistinių bazių, nakvynės namų skaičius.
21. Atvykę turistai dažniausia aplanko Lietuvos didmiesčius, Trakus, Druskininkus, Karaliaučių.
22. Kasmet organizuojamos turistų apklausos parodė, kad svečiai patenkinti pramogų įvairove, nakvynėmis, aptarnavimu, gyventojų draugiškumu ir svetingumu.
PASIŪLYMAI
1. Daugiau dėmesio skirti vidaus turizmui: žmonių poilsiui, rekreacijai, kultūriniam vystymui.
2. Didinti turistinių bazių, kempingų, poilsio namų skaičių.
3. Plėtoti konferencijų ir renginių turizmą.
4. Gerinti susisiekimo kanalus, viešąjį transportą.
5. Daugiau rūpintis turizmo įmonių personalo tobulinimu.
6. Plėsti informacinę bazę.

LITERATŪRA

1. Barioniūnaitė E., Meilienė E.:Turizmo ekonominio poveikio analizės ypatumai // Regionų plėtra – 2001. Kaunas, 2001. ISBN 9986-13-964-3. p. 40 – 45.
2. Damulienė A. Paslaugų marketingas. Turizmas. Vilnius, 1996. 100 p. ISBN 9986-12-104-3
3. Dunajevaitė I. Užsienio turistų netenkina Lietuvos paslaugų lygis // Lietuvos aidas. 1999, kovo 20, p.11.
4. Karaliūnas A. Turizmo verslas kasmet siekia naujų auštumų // Lietuvos rytas, priedas Vartai. 2001, balan. 6, p. 7.
5. Labanauskaitė D. Sisteminio turizmo ekonominės reikšmės tyrimo pagrindai // Ekonomika ir vadyba – 2000. Kaunas, 2000. ISBN 9986-13-749-7. p.226 – 227.
6. Ligeikienė R., Urbanskienė R. Turizmo poveikis ir jo įtakos lygių charakteristikos // Ekonomika ir vadyba – 99. Kaunas, 1999. ISBN 9986-13-749-7. p. 183 – 186.
7. Malinkova J. Turizmo rinkos plėtojimo perspektyvos ir problemos Lituvoje ir pasaulyje // Verslas, vadyba ir studijos – 99. Vilnius, 2000. P. 402.
8. Marketingo teorijos ir metodai Lietuvoje. Kaunas, 1998. 182 p.
9. Pažintis su Lietuva. Kaunas, 1996. 288 p.
10. http://www.tourism.lt/lt/stat/stat00.htm
11. http://www.tourism.lt/lt/stat/stat99.htm
12. http://www.top.100.lt/top/day-18-0-host.htm
13. http://www.turizmas.lt
14. http://www.vilnius.lt/turizmas/stat00_1.htm
15. http://www.vilnius.lt/turizmas/apkl_r99.htm
16. http://www.std.lt/STATISTIKA/verslas/Transp_rys/turizmas.htm

Leave a Comment