Tarptautinis verslas ir įmonių internacionalizacija

Turinys

Įvadas 2
1. Tarptautinio verslo ypatumai 4
2. Tarptautinės politikos formos ir priemonės 19
3. Tarptautinio verslo rizika 23
Išvados 25
Literatūra 27Įvadas
Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina tarptautiniai mainai. Kiekviena šalis siekia gauti ekonominę naudą iš tarpvalstybinių mainų. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias jai apsimoka gaminti. Todėl tarptautiniuose mainuose svarbią vietą užima tarptautinė prekyba. Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių viisuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų priskiriamos gamtinės, klimatinės, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitos. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gaamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinių mainų prielaida glūdi skonių, prioritetų įvairovėje, gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Tarpusavyje prekiaujančios šalys gali pa

atenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos ir tarptautinių mainų naudą.
Darbo tikslas – išnagrinėti, kas būdinga tarptautiniam verslui ir parodyti, kaip įmonės internacionalizuojasi.
Uždaviniai:
• išnagrinėti pagrindinius tarptautinio verslo bruožus,
• parodyti, kas būdinga internacionalizacijos procesui,
• išnagrinėti, kokie yra tarptautiniame versle eksporto ir importo motyvai,
• parodyti, kokios yra tarptautinės politikos formos ir priemonės,
• išnagrinėti tarptautinio verslo rizikos rūšis.1. Tarptautinio verslo ypatumai
Tarptautiniame versle yra išskiriami šeši pagrindiniai tarptautinio verslo bruožai:
(1, p. 4)
1. Tarptautinis verslas yra sudėtinė verslo dalis. Todėl tarptautinį verslą galima nagrinėti tik bendrai verslo kontekste.
2. Tarptautinis verslas kaip mokslas yra normatyvus, t.y. jis siekia duoti konkrečius nurodymus kaip tvarkyti tarptautines operacijas, kaip ir kokie sprendimai turi būūti priimami. Tarptautinio verslo teorija siekia pateikti vadovams konkrečių instrumentų, kaip rinktis tarptautinės veiklos strategiją, kaip valdyti personalą tarptautinėje įmonėje, kaip spręsti finansines valiutų problemas ir t.t..
3. Užsiiminėjant tarptautiniu verslu susiduriama su daugybe problemų, kurios kyla dėl pačios verslo prigimties. Pavyzdžiui, darbuotojų motyvavimas yra universali vadybos problema. Tačiau, tokios problemos, kaip darbuotojų skatinimas per tarptautinį mobilumą, tautiečių ir užsieniečių santykiai tarptautinėse įmonėse iškyla tik įmonei įsitraukus į tarptautinį verslą.
4. Atkreipiamas dėmesys į laipsnišką tarptautinio verslo vystymo procesą įmonėje. Tarptautinis verslas nėra vienadienis ir vienkartinis šu
uolis į tarptautinius vandenis. Jis yra ilgas ir laipsniškas procesas vis labiau atsitraukus nuo savo nacionalinės rinkos ir vis labiau tampant priklausomu nuo to, kaip operacijos vykdomos užsienyje.
5. Įmonės tarptautinės veiklos vystymas reiškia ėjimą vis „gilyn“, kai atliekama vis daugiau sandorių, reikalaujančių nacionalinės sienos kirtimo. Vis daugiau operacijų pradedama vienoje šalyje ir užbaigiama kitoje.
6. Tarptautinės veiklos vystymas reikalauja ne tik ėjimą „gilyn“, bet ir „platyn“. Tai yra auga ne tik tų pačių veiklų skaičius užsienio šalyse, bet ir pačių veiklų įvairovė vis didėja. Pavyzdžiui, pradedančios tarptautinę veiklą firmos dažnai apsiriboja užsienio rinkos aptarnavimu naudodamos eksportą. Patyrusios įmonės dažnai linkusios investuoti savo lėšas į gamybines operacijas.
Z.Gineitienė knygoje „Verslo kūrimas ir valdymas“ (p. 56) verslo organizavimą Europos Sąjungoje įtakoja :

* ES įmonių įstatymai,

* ES pramonės politika,

* ES konkurencinė politika,

* ES socialinė politika,

* Laisvas kapitalo judėjimas,

* Laisvas darbo jėgos judėjimas,

* Laisvas prekių judėjimas,

* ES regioninė aplinka,

* ES aplinkos veiksnių politika.
Internacionalizacija reiškia būsenos pakitimą ir tuo pačiu dinaminį pasikeitimą. Internacionalizacija vyksta įmonės augimo fone, todėl skirtumas tarp internacionalizacijos ir augimo yra gana sąlyginis. Internacionalizacija įneša laiko momentą į tarptautinio verslo koncepciją. Šios koncepcijos dėmesio centre yra ne tiek atskiri sprendimai, o jų seka. Atkreipiamas dėmesys į nuoseklumą, priimant tarptautinius sprendimus. (psl. 6)

Internacionalizaciją įmonėje apsprendžiantys šie veiksniai (psl.6):
• įmonės resursai,
• žinių apie verslo sąlygas augimas,
• komunikacijos plėtimasis,
• rizikos ir neapibrėžtumo laipsnis,
• kontrolės galimybės
• atsidavimas/įsitraukimas.
Anot V. Tamaševičiaus, internacionalizacijos pr
rocesas – tai
• Nuoseklus įmonės įsitraukimas į eksportines operacijas, apimantis geografinį rinkų plėtimą ir vis platesnio produktų rato pateikimą,
• Operacijų vykdymo metodų keitimą,
• Vadybos filosofijos ir organizacijų elgsenos pokyčius. (1, p. 7)
Tarptautiniame versle svarų vaidmenį vaidina importo ir eksporto motyvai. Gražina Startienė knygoje „Tarptautinės prekybos finansavimas“ išskiria šiuos importo motyvus: (p.14)

• gamybos veiksnių trūkumas šalyje
„Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias iškasenas – varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių.. 81 proc. Naf.tos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. – Rytų Europoje, 85 proc. Dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. Alavo, 78 proc. Fosfatų ir t.t. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama kompromisų.

Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos- darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas – paplitęs reiškinys. Daugelyje šalių nedarbas siekia 20 proc. Ir daugiau. Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba gr

reta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių.
• prekių trūkumas
Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlytas nepakankamai arba nepakankamos kokybės.
• produktų (prekių) įvairovė
Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys – automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai. Pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus. Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz. kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius). Jį gali sąlygoti:
– gamybos techninės priežastys, pvz. Siekiant saugoti aplinką;
– tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas);
– gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.
• veiksnių proporcijų teorema
Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje,vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.
Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to:
a) kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug;
b) kokios jie kokybės.
Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir
darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, žinoma, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai.
Eksporto motyvai.
Gražina Startienė teigia, kad užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:
• mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl valstybės pačios atsisako šios gamybos);
• mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.
Tačiau eksportą skatina dar kiti papildomi motyvai: (3,p.17)
1. Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ir gauti didesnį pelną.
2. Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.
3. Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje.
4. Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.
„ Specialus eksporto atvejis y.ra vadinamasis pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui „eksportuojamos“ į užsienį, kur mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl importuojamos į šalį. Tekstilė čia klasikinis pavyzdys. Žinoma, tai nėra eksportas griežtąja žodžio prasme, nes eksportuojamos prekės turi likti užsienyje.

Makroekonominiu aspektu žiūrint, yra daugybė šalių, kurios specializuoja nedaugelio prekių gamybą (dažniausiai žaliavos arba žemės ūkio produktai); tai vadinamos monokultūros šalys. Šių prekių šalyje gaminama žymiai daugiau nei tų prekių vidaus paklausa, todėl reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“. (p.18)

Tačiau tokios šalys labiau rizikuoja, nes jos tampa priklausomos nuo paklausos pasaulinėje rinkoje ir pasaulinių kainų. Ne visada mažėjant kainoms pasaulinėje rinkoje paklausos kiekis didėja. Žaliavų atveju gali pasireikšti prisotinimo tendencijos (jos gali būti iš dalies techniškai sąlygotos naudojamais gamybos būdais), arba paklausa gali būti neelastinga kainos atžvilgiu (būdinga žemės ūkio produkcijai). Tuomet, mažėjant kainoms, šalies pajamos iš eksportuojamos prekės ne didės, bet mažės.
Daugiausiai įmonės gali internacionalizuotis gamybinėje ir komercinėje verslininkystėje. Gamybinė verslininkystė pasireiškia per prekių gamybą. Komercinė verslininkystė per tarptautinę prekybą.
Pagrindiniai tarptautinio gamybos organizavimo būdai (1, p. 15)
1. Globaliai koncentruota gamyba:
• pradedančios įmonės.

2. Gamyba priimančioje šalyje:
• didelės rinkos,
• būtinas jautrumas vartotojams,
• . dideli tarifiniai ir netarifiniai barjerai.

3. Globalinė/regioninė specializacija atskiro produkto gamyboje:
• aukštos technologijos sektoriai,
• masinės apimties vartojimo reikmenų gamyba,
• masinė firminių gaminių gamyba.

4. Nuosekli vertikali integracija:
• kaštų mažinimas,
• produktų esančių brandumo stadijoje gamyba,
• darbui intensyvių naujų produktų gamyba,
• produktų reikalaujančių daug nekvalifikuotos darbo jėgos gamyba.

5. Surinkimo vertikalus integravimas.

-geografinė rinka

-skirtingo dydžio gamybiniai padaliniai

Įmonės gali užimti skirtingas pozicijas gamybinių grandinių kontrolės atžvilgiu. Kai kurios iš jų pilnai kontroliuos gamybines grandines nuo produkto ir procesų sukūrimo iki jo pateikimo galutiniam vartotojui, kitos dalyvaus kitų kompanijų kontroliuojamų gamybinių grandinių veiklose, t.y. gamybinėse grandinėse jos gali užimti tik atskiros funkcijos atlikėjo vaidmenį. Pavyzdžiui dauguma transnacionalinių korporacijų pasižymi tuo, kad pateikia vartotojui savo sukurtus produktus su savo prekės ženklu. Tokios firmos kaip IBM, Philips, Samsung žinomos ir kaip naujų produktų kūrėjos, ir kaip jų gamintojos, ir, pagaliau, savo produkcijos priklausomybę jos užtvirtina savo prekės ženklo visuotinu pripažinimu. Taigi, apie visas šias firmas galima pasakyti, kad jos pilnai kontroliuoja savų produktų gamybines grandines. Iš kitos pusės yra daugybė tiek smulkių, tiek pakankamai stambių įmonių, kurių veikos neapima visų pagrindinių gamybinės grandinės etapų. Tai pasakytina, apie įmonę kuri gamina ir tiekia detales pagal užsakymą stambiam pramoninių įrenginių gamintojui. Šiuo atveju įmonė gali nevykdyti jokių projektavimo-konstravimo darbų, jos marketinginė veikla gali susivesti į savalaikio užsakymų vykdymo priežiūrą. Neretai pasitaiko, kad įmonė gamindama kokias nors detales net nežino kokiam gaminiui jos yra skirtos. Tarp šių kraštutinių variantų galimos tarpinės situacijos, kada dvi ar daugiau įmonių bendrai kuria produktus ir juos realizuoja. Šiuo atveju kiekviena įmonė įneš savo specifinę dalį į bendrą gamybinės grandinės kontrolę. Pavyzdžiui, viena įmonė gali atsinešti savo naujo produkto idėją ir kapitalą, o kita savo gamybinius pajėgumus ir rinkos kanalus. Apjungę savo jėgas partneriai galės vykdyti pilną gamybinės grandinės kontrolę, nuo projektavimo iki realizacijos, ko jie negalėtų padaryti veik.dami atskirai.

Priklausomai nuo to, kiek įmonė kontroliuoja gamybinę grandinę priklausys jos požiūris į vartotoją. Jeigu įmonė pilnai kontroliuoja visą grandinę, jos orientyru taps segmentuotas vartotojas. Tokios įmonės vartotoją apibūdinam kaip rinkos segmentą. Taip apie drabužių gamintoją galima būtų pasakyti, kad jo vartotojai yra, pavyzdžiui, 16-25 metų, vyriškos lyties jaunimas. Iš kitos pusės, jeigu įmonė gamina savo produkciją vykdydama kitos firmos stambų užsakymą, tai jos vartotojas bus ne abstraktus tipas, o konkretus užsakovas, kurio vardas bus žinomas praktiškai visiems įmonės darbuotojams.
Naudojant šiuos du gamybinės grandinės kontrolės apimties ir aptarnaujamo vartotojo tipo kriterijus visas įmonių integracijos į verslo sistemas strategijas galima suskirstyti į tris tipus:
1. Marketinginė integracijos į verslo sistemas strategija, t.y. savo produkto
sukūrimas ir ėjimas į tarptautines rinkas, reiškiantis savarankišką visos gamybinės grandinės įsisavinimą nuo produkto sukūrimo iki jo pardavimo užsienyje, kai orientuojamais į abstraktų vartotoją, rinkos segmentą.
2. Priklausomos integracijos strategija. Integravimasis į jau egzistuojančias
tarptautines verslo sistemas (gamybines grandines). Įmonė atsirenka tuos sugebėjimus ir tas sritis, kuriose ji yra kompetetingiausia, ir naudodama reklamą bei kitus metodus stengiasi įsisprausti į jau egzistuojančias verslo sistemas. Či9a susiduriama su labai konkrečių firmų poreikių aptarnavimu.
3. Integracijos bendradarbiaujant strategija. Ji reiškia dalinai įmonės
kontroliuojamos gamybinės grandinės kūrimą. Įmonė gali imtis iniciatyvos kurti ir pardavinėti produktus, kurie viršija jos gamybinius pajėgumus ir kuriems neužtenka įmonės kompetencijos arba projekto įgyvendinimas susijęs su per didele rizika vienai įmonei. Šiuo atveju gamybinė grandinė įsisavinama kelių įmonių – partnerių, kurios bendrai dalyvauja tarptautiniame versle. Šiuo atveju visi partneriai naudojasi vieni kitų paslaugomis ir turi vienodas galimybes.
Įėjimo į užsienio rinką būdai
Kaip teigia dr. V. Tamaševičius (P.23) Rinkos galimybes apsprendžiantys veiksniai:
• paklausos analizė,
• segmentų analizė,
• pramonės šakos analizė,
• konkurentų analizė,
• paskirstymo kanalų analizė,
• rinkos dydis,
• reikalavimai rinkos poreikiams tenkinti,
• kitų firmų teikiamos paslaugos ir jų kokybė.
Įėjimo būdų charakteristikos:

Netiesioginis Eksporto organizacija

Eksporto agentas

Tiesioginis Agentas

Importuotojas

Eksportas Vartotojas

Prekybinis filialas

Prekybinis padalinys

Projekto ciklas

Licencijavimas

Franšizė
Partnerystė Gamyba pagal kontraktus
Tiesioginės Barteris
investicijos Strateginis bendradarbiavimas

Vadybiniai kontraktai

Akcijų įsigijimas

Bendros įmonės Įmonės pirkimas

Nauja statyba

Pav. Įėjimo į užsienio rinką būdai (dr. V. Tamaševičius)

Užsienio rinka parenkama pagal geografinius požymius, pagal vartotojų grupes, pagal produktą (gaminių nomenklatūra).
Internacionalizacijos procesas reiškia, kad įmonės susikuria ir gerina tam tikrą poziciją tarporganizaciniuose ryšių tinkluose. Tai galima pasiekti trimis būdais:
1. Susikuriant sau naują poziciją egzistuojančiuose tarporganizaciniuose ryšių tinkluose, pvz., įeinant į užsienio rinką. Tai bus plėtimasis.
2. Gerinant savo poziciją jau turimuose nacionaliniuose tarporganizaciniuose ryšių tinkluose – skverbimasis.
3. Gerinant koordinaciją tarp pozicijų užimamų skirtinguose nacionaliniuose tarporganizaciniuose ryšių tinkluose – tarptautinė koordinacija.
Įmonės galimybės taikyti kiekvieną iš šių būdų skirsis priklausomai nuo rinkos internacionalizacijos laipsnio.

Žemas Aukštas
Žemas Ankstyvas Vėlyvas

Startuotojas startuotojas

Aukštas Vienišas Kartu su kitais

Tarptautinėje tarptautinėje

Arenoje arenoje

Rinkos internacionalizacijos laipsnis (šaltinis dr. V.. Tamaševičius)
Tarptautinė prekyba KTU „Makroekonomikos“ vadovėlyje apibūdinama kaip pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
„ Šiam procesui būdingi šie bruožai:
1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. Naudojamos įvairios valiutos su jomis būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. (4. p.515)

„Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.) gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.“
(4. p.515)

Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą. „Absoliutus pranašumas – tai sugebėjimas gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau negu kitose šalyse.“(4. p. 516)

„Atskiros šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tuomet, kai skiriasi prekių gamybos alternatyvieji kaštai.

Prekės alternatyvieji kaštai – yra tas kitų prekių kiekis, kurį tenka panaudoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.

Alternatyvieji kaštai padeda nustatyti gaminamų skirtingų prekių santykinę vertę ir suprasti palyginamojo pranašumo dėsnį, kuris teigia, kad šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais negu kitos šalys kaštais.“ (4, p. 516)

KTU „Makroekonomikos“ vadovėlyje teigiama, kad“ santykinai geresnis apsirūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau jį panaudoti prekės gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija didesnė už Honkongą. Ji turi absoliučiai daugiau kapitalo ir darbo jėgos bei santykinai daugiau kapitalo, tenkančio vienam darbininkui negu Honkongas. Vadinasi, ribinis darbo produktas Didžiojoje Britanijoje bus didesnis, nes čia geresnis darbuotojų apsirūpinimas kapitalu, o ribinis kapitalo produktas Didžiojoje Britanijoje bus mažesnis, nes kapitalo aprūpinimas darbo jėga čia mažesnis. Be to, Didžiojoje Britanijoje santykinai pigiau bus naudoti kapitalą nei darbo jėgą, o Honkonge bus atvirkščiai. Todėl darbo imlios prekės Didžiojoje Britanijoje kainuos santykinai brangiau nei kapitalo imlios prekės. Kapitalo imlios prekės bus santykinai brandesnės Honkonge. Vadinasi, vieno gamybos veiksnio pasiūlos santykinis perteklius santykinai sumažina to veiksnio samdymo kaštus. Prekės, kurias gaminant naudojama santykinai daugiau gamybos veiksnių, bus santykinai pigesnės. Tokios prekės bus gaminamos toje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Vadinasi, Didžioji Britanija, kur santykinai didesnė kapitalo pasiūla, o eksportuos kapitalui imlias prekes (pavyzdžiui, automobilius) į Honkongą. Tuo tarpu Honkongas, kur yra pakankamai darbo jėgos, eksportuos darbui imlias prekes (pavyzdžiui, tekstilės gaminius) į Didžiąją Britaniją.

Taigi yra du palyginamojo pranašumo principo paaiškinimai. Pirmasis, kurį nurodė D.Rikardas, pažymi tarptautinius skirtumus technologijoje: skirtumus fizinio našumo ir darbo sąnaudų poreikio požiūriu. Antrasis – jeigu šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesiskiria fiziniu našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų santykinių kainų šalių viduje, kadangi santykiniai .gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse skiriasi.“ (4, p. 520)

Palyginamojo pranašumo teorija paaiškina, kodėl Didžioji Britanija eksportuoja automobilius į Honkongą ir iš ten importuoja tekstilės gaminius. Tačiau nepaaiškina, kodėl Didžioji Britanija eksportuoja automobilius į Vokietiją ir tuo pat metu importuoja juos iš Vokietijos.

KTU „Makroekonomikos“ vadovėlyje‚ prekybai šakos viduje turi įtakos trys veiksniai:
1. Vartotojai mėgsta įvairaus asortimento prekes;
2. Ekonomija dėl gamybos masto. Užuot gaminusi, mažą kiekį kiekvienos rūšies prekių įvairiose šakose, kiekvienai šaliai naudingiau specializuotis atskirų prekių gamybą.
3. Specializuojant tam tikrų šakų gamybą, atsižvelgiama į transporto kaštus.“ (4, p. 522)
„Tarptautinės prekybos intensyvumas šakos viduje priklauso nuo atskirų šalių rinkų glaudumo. Pavyzdžiui, ES šalys turi įvairių išteklių, jų rinkos glaudžiai susijusios. Šioms šalims santykinai mažiau svarbūs nuostoliai, informacijos ir muitų barjerai. Tarp ES šalių plačiai vyksta prekyba tos pačios šakos prekėmis. Pavyzdžiui, Japonijos prekyba iš esmės vienpusė: žaliavos importuojamos, o pramonės gaminiai – eksportuojami. Ir tik labai nedaugelyje pramonės šakų prekyba – dvipusė. Todėl šakinės prekybos indeksas daugeliui prekių yra mažas. Prekybos nauda atsiranda ne tik dėl kainų santykinių skirtumų panaudojimo, kiek dėl prekių įvairovės plėtojimo ir specializavimo gilėjimo šakos viduje. Kadangi kiekvienas tarptautinis prekybos sandėris įvyksta dalyvaujant ir pirkėjui, ir pardavėjui, vienų šalių importas turi būti lygus kitų šalių eksportui. Žinant, kaip vyksta prekyba, galima apskaičiuoti bendrą eksporto vertę arba bendrą importo vertę visoms šalims.

Gražina Startienė tarptautinės prekybos sandorį laiko požiūriu suskirsto į šiuos etapus: (3, p. 23)
• derybų etapą, apimantį laikotarpį nuo pasiūlymo pateikimo užsienio partneriui iki sutarties pasirašymo;
• gamybos (pasiruošimo) etapą, apimantį laikotarpį nuo sutarties pasirinkimo momento iki prekių išsiuntimo. Per šį laikotarpį eksportuotojas gamina prekes (tai ypač būdinga brangioms investicinėms prekėms) arba paruošia eksportuojamas prekes išsiųsti;
• tiekimo (išsiuntimo) etapą, apimantį laikotarpį nuo prekių išsiuntimo iki to momento, kai importuotojas gauna prekes;
• kredito etapą – laikotarpį, kuris tęsiasi nuo to momento, kai importuojant gavo prekes, iki tol kol eksportuotojas gauna visą mokėjimą, t.y. pinigų sumą, numatytą tarptautiniame sandoryje..
„Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą
rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis (pavyzdžiui, JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m. padidėjo nuo 5 iki 11 proc., Japonijos nuo 11 iki 15 proc., Didžiosios Britanijos nuo 21 iki 27 proc., Vokietijos nuo 19 iki 37 proc.. tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo BVP. Kai kurių valstybių (Lichtenšteino, Singapūro ir kt.) Šis rodiklis yra didesnis negu 100 proc., t.y. šalies eksporto vertė viršija BVP. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine. Lietuvoje šis rodiklis sudaro 40 proc..“(4, p. 524)
Kaip teigiama KTU „Makroekonomikos“ vadovėlyje, svarbiausi pasikeitimai
įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas. (4, p.526)
Svarbią vietą tarptautinėje prekyboje užima paslaugų eksportas ir importas. Tai visos tarptautinio ir tranzitinio transporto rūšys, užsienio turizmas, bankų ir draudimo kompanijų paslaugos, mokėjimai už patentus, honorarai, pajamos iš reklamos, sveikatos apsaugos,, švietimo paslaugos, prekybinė ir techninė veikla.

„Maisto produktų lygina.mojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys subsidijuoja žemės ūkį ir saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus. „Žaliavos importo sumažėjimą sąlygojo šios priežastys:
1. Sintetinių medžiagų gamybos plėtimas;
2. Intensyvesnis vietinių žaliavų išteklių naudojimas,
3. Išteklius taupančių technologijų įdiegimas. Jas naudojant, sumažėja žaliavų sąnaudos pramonės produkcijos vieneto gamyboje.

Eksportuojamų pagal vertę prekių penketuke pirmauja lengvieji automobiliai, po to – kompiuteriai ir informacinės technologijos, automobilių atsarginės dalys ir varikliai, ryšio priemonės ir puslaidininkiai. Ekonomiškai išsivysčiusių valstybių eksporte vyrauja pramonės prekės. Beveik pusę septynių galingiausių valstybių eksporto vertės sudaro inžinerijos (mašinų ir metalo apdirbimo) pramonės gaminiai. Daugelio Afrikos ir kai kurių Azijos ir Amerikos valstybių eksporte pirmauja neperdirbti bioprodukcinio ūkio produktai bei mineralai. Tuo tarpu daugumos pasaulio valstybių prekių importe vyrauja inžinerijos pramonės šakos. (transporto priemonės, įrengimai, elektrotechnikos ir elektronikos gaminiai, prietaisai ir instrumentai, ryšio priemonės ir pan.) Tačiau menkai išsivysčiusių šalių daugiau kaip 30 proc. Importo sudaro maisto produktai.2. Tarptautinės politikos formos ir priemonės
KTU „Makroekonomikos vadovėlyje išskiriamos šios pagrindinės tarptautinės politikos formos:
1. Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Laisvoji prekyba suteikia šalims papildomos naudos dėl šių priežasčių
a) laisvoji prekyba skatina konkurenciją ir apriboja monopolijas. Kai šalis pradeda prekiauti su užsienio firmomis, vietinės monopolijos praranda savo galią vidaus rinkoje. Išaugusi konkurencija dėl užsienio firmų veiklos priverčia šalies gamintojus taikyti technikos naujoves pereiti prie gamybos technologijų su žemesniais gamybos kaštais, gerinti produkcijos kokybę, panaudoti naujus gamybos metodus, skatinant ekonomikos augimą.
b) Laisvoji prekyba suteikia pasirinkimo galimybę vartotojams,. Nes praplečia produkcijos asortimentą, užtikrina pagamintų produktų gausą ir įvairovę. Kiekvienos laisvąją prekybą vykdančios šalies gyventojai gali nusipirkti kitose šalyse pagamintų naujų produktų, kurių gamyba šalyje brangiai kainuotų. Užsienio prekyba šalims sudaro sąlygas pačioms gaminti naujus produktus, įsigijus tam reikalingų medžiagų, technikos ir pan..
c) Pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektui, laisvoji prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Šiuo atveju nauda – praplėsta laisvosios prekybos rinka. Kadangi, panaikinus bet kokius prekybos apribojimus, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje šalyje, rinkos plečiasi, o tai leidžia gamintojams gaminti prekes žymiai didesnėmis apimtimis.
d) Laisvoji prekyba, vykdoma remiantis palyginamojo pranašumo principu, padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastu. Kadangi išteklių struktūra, technologinių žinių lygis kiekvienoje šalyje yra skirtingi, todėl kiekviena šalis gamina tam tikras prekes su skirtingais gamybos kaštais. Jeigu kiekviena šalis gamintų tik tas prekes, kurias gali pagaminti santykinai pigiau negu jos prekybos partneriai ir mainytų jas į prekes, kurių gamybos kaštai šalyje santykinai aukštesni negu kitose šalyse, tai kiekviena laisvai prekiaujanti šalis ir visa pasaulio ekonomika gautų didulių realiųjų pajamų , naudodama tokią išteklių apimtį, kurią turi kiekviena šalis.
2. Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.
Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia. Jeigu šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.
Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos nes:
• padidėja importuojamo produkto kaina,
• aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes.
• Susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.
Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose, žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.
Dempingas taikomas tokiais pagrindiniais atvejais:
a) siekiant įsigalėti užsienio rinkose, užvaldyti jas. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėje kovoje ir pasitraukia iš rinkos.
b) Siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Šiuo atveju, dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje.
c) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg. daug prekių. Atskiros šalys, naudodamos antidempingo priemones (įstatymus, sankcijas, papildomus muitus ir pan.) , kovoja su importuojamų prekių dempinginėmis kainomis.
4. Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius. Embargas taikomas dėl šių pagrindinių priežasčių:
a) politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius.
b)sveikatos apsaugos. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, vaisių, chemikalų ir panašiai.
c) moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų draudžiama į atskiras šalis įvežti alkoholinius gėrimus, pornografinę literatūrą ir panašiai.
(4, p. 531)
5. Plačiausiai taikoma apribojimo priemonė yra įvežimo muitai, kurį moka importuotojas vyriausybei.
6. Kvota – nustatyti vyriausybės didžiausia leidžiama produkcijos importo ar eksporto apimtis.
Kaip teigia Laisvosios rinkos instituto ekspertai, kad „tarifinė kvota – tai iš anksto nustatytas prekės kiekis, kuris gali būti importuojamas į ES per tam tikrą laikotarpį, taikant mažesnius, nei nustatyta arba nulinius muitus. Viršijus nustatytą kvotą, importuojamos prekės apmokestinamos padidintu muito tarifu. Tarifinės kvotos skirstomos į licencines ir „pirmumo“ (angl. – „first come first serve“) kvotas. Licencines kvotas administruoja Europos Komisijos Žemės ūkio generalinis direktoratas ir šalių narių žemės ūkio ministerijos ar departamentai, kontroliuoja muitinės. Tuo tarpu „pirmumo“ kvotas administruoja Europos Komisijos Muitų ir mokesčių sąjungos generalinis direktoratas ir šalių narių muitinės, kontroliuoja muitinės. Tiek “pirmumo”, tiek licencinės kvotos dažniausiai taikomos įvairiems žemės ūkio ir pramonės sektoriui reikalingiems produktams.
Licencinės kvotos, skirtingai nuo “pirmumo” kvotų, paremtos išankstiniu kvotų paskirstymu pagal importo licencijas. Jos skiriamos ES importuotojams chronologine tvarka pagal muitinės deklaracijos kvotuojamų prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūrai priėmimo muitinės įstaigoje datą. Licencinės kvotos – tai leidimas įvežti prekę į šalį. Nepateikęs licencijos muitinės poste, prekės importuotojas neįveš. „Pirmumo“ tarifine kvota gali pasinaudoti bet kuris ES importuotojas, be išankstinio leidimo importavęs prekes kvotos galiojimo laikotarpiu, jeigu kvota dar neišnaudota ir pageidaujamas kiekis neviršija esamos kvotos. Ar kvota neišnaudota arba ar pageidaujamas kiekis neviršija esamos kvotos, sužinoma jau atvykus į muitinės postą, o ne iš anksto. Jei „pirmumo“ kvota įvežamai prekei negalės būti taikoma, prekę vis tiek bus galima įvežti, tik tuomet bus taikomas didesnis muitas.
6. Netarifiniai apribojimai – administracinis prekybos reguliavimas, naudojamas, kai
ekonominiai metodai – nepakankamai efektyvūs. (4, p. 533)3. Tarptautinio verslo rizika
Gražina Startienė knygoje „Tarptautinės prekybos finansavimas“ išskiria šias
tarptautinio verslo rizikos rūšis:
1. Politinė rizika- tai karo, neramumų ar revoliucijos užsienyje, politinio
nestabilumo (vyriausybės keitimasis, politikos keitimasis), embargo, blokados ir boikoto rizika. Šiais atvejais prekės negali būti eksportuotos arba importuotos pagal sutartyje numatytas sąlygas. „Politinė rizika siaurąja prasme gali susidaryti tiek gamybos, tiek tiekimo etapuose. Jeigu gaminant eksportui skirtas prekes įvykę minėti politiniai įvykiai importuotojo šalyje ar trečioje šalyje (tiekėjo šalis ar tranzito šalis) sąlygoja tai, jog eksportui skirtų prekių gamyba negali būti užbaigta arba jos negali būti išsiųstos, tai bus politinė rizika gamybos etape. Įvertinti šią riziką ypač svarbu, gaminant specializuotas prekes pagal užsakovo pateiktus projektus), prekes, kurių gamybos laikotarpis ilgas. Tokioms prekėms sunku rasti kitas panaudojimo galimybes. (3, p.25)
2. Politinė rizika gali susidaryti ir prekių tiekimo etape. Pavyzdžiui, jeigu
užsienio vyriausybė konfiskuoja išsiųstas prekes, jei dėl prasidėjusių politinių neramumų, karinių veiksmų, boikoto ar blokados siunčiamos prekės sugadinamos ar sunaikinamos, jei dėl tam tikrų priežasčių jų negalima pristatyti į numatytą vietą. Politinei rizikai prekių tiekimo etape reikia priskirti ir tą atvejį, kai eksportuotojo nuosavybėje dar tebesančios, bet jau išsiųstos prekės dėl kilusių politinių įvykių sugrąžinamos atgal, ir dėl to eksportuotojas patiria nuostolių. Šią riziką apdrausti labai sunku, nes dažnai ją gali sąlygoti aukštesnės jėgos aplinkybės. Dažniausiai transportavimo sąlygose atsakomybė už vėlavimą atsispindi labai ribotai, ir nenumatoma atsakomybė dėl nepakankamo uosto pajėgumo, sienų blokados, streikų, politinių priežasčių. Šios rizikos gali būti apdraustos tik atskirai ir mokant dideles draudimo premijas..“ (3, p. 25)
3. Ekonominė – politinė rizika susijusi su vyriausybės įsikišimu į ekonominį
šalies gyvenimą. (3, p.25)
4. Konvertavimo rizika susidaro tuomet, kai importuotojas gali sumokėti
savo šalies valiuta, bet pakeitimas į užsienio valiutą nėra galimas. Valiutos konvertavimo apribojimus arba konvertavimo uždraudimą dažniausiai sąlygoja užsienio valiutos trūkumas importuotojo šalyje.(3, p.26)

5 Transfero rizika susidaro, kai skolininko šalis paskelbia, jog uždraudžia pervesti mokėjimus į užsienį. Tai reiškia, kad ta suma (tas mokėjimas), kurią importuotojas skolingas eksportuotojui, negali būti pervesta į eksportuotojo šalį. Transferų draudimas gali apimti pervedimus tiek vidaus, tiek užsienio valiuta. (3, p. 27)Išvados
1. Tarptautinis verslas kaip mokslas yra normatyvus, t.y. jis siekia duoti konkrečius nurodymus kaip tvarkyti tarptautines operacijas, kaip ir kokie sprendimai turi būti priimami. Įmonės tarptautinės veiklos vystymas reiškia ėjimą vis „gilyn“, kai atliekama vis daugiau sandorių, reikalaujančių nacionalinės sienos kirtimo. Vis daugiau operacijų pradedama vienoje šalyje ir užbaigiama kitoje. Tarptautinės veiklos vystymas reikalauja ne tik ėjimą „gilyn“, bet ir „platyn“. Tai yra auga ne tik tų pačių veiklų skaičius užsienio šalyse, bet ir pačių veiklų įvairovė vis didėja. Pavyzdžiui, pradedančios tarptautinę veiklą firmos dažnai apsiriboja užsienio rinkos aptarnavimu naudodamos eksportą. Patyrusios įmonės dažnai linkusios investuoti savo lėšas į gamybines operacijas.
2. Internacionalizacijos procesas apibrėžiamas, kaip nuoseklus įmonės įsitraukimas į eksportines operacijas, apimantis geografinį rinkų plėtimą ir vis platesnio produktų rato pateikimą, operacijų vykdymo metodų keitimą, vadybos filosofijos ir organizacijų elgsenos pokyčius. Daugiausiai įmonės gali internacionalizuotis gamybinėje ir komercinėje verslininkystėje. Gamybinė verslininkystė pasireiškia per prekių gamybą. Komercinė verslininkystė tarptautine prekyba. Internacionalizacijos procesas reiškia, kad įmonės susikuria ir gerina tam tikrą poziciją tarporganizaciniuose ryšių tinkluose.
3. Tarptautiniame versle svarų vaidmenį vaidina importo ir eksporto motyvai. Importo motyvams priskiriamas gamybos veiksnių trūkumas šalyje, prekių trūkumas, produktų (prekių) įvairovė. Eksporto motyvams priskiriama, kai šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl valstybės pačios atsisako šios gamybos) ir kai įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės. Tos šalys, kurios žaliavų ar darbo jėgos turi santykinai daug ir šie gamybos veiksniai yra pigūs, bus pranašesnės darbui ir žaliavoms imlių prekių gamyboje (jei šios gamybos reikalauja paprastų technologijų);Tos šalys, kurios turi daug kapitalo ir „know-how“, kur aukštas techninio aprūpinimo lygis, bus pranašesnės kapitalui ir technologijoms imlių prekių gamyboje.
4. Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.) gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
5. Pagrindinės tarptautinės politikos formos yra laisvoji prekyba, kai valstybės ekonominė politika pasireiškia be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Protekcionizmas, kai valstybės ekonominė politika siekia apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos. Embargas pasireiškia draudimu išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius. Plačiausiai taikoma apribojimo priemonė yra įvežimo muitai, kurį moka importuotojas vyriausybei. Kvota – nustatytos vyriausybės didžiausios leidžiamos produkcijos importo ar eksporto apimtys.
6. Tarptautiniame versle pasireiškia šios rizikos rūšys – politinė rizika – tai karo, neramumų ar revoliucijos užsienyje, politinio nestabilumo (vyriausybės keitimasis, politikos keitimasis), embargo, blokados ir boikoto rizika. Šiais atvejais prekės negali būti eksportuotos arba importuotos pagal sutartyje numatytas sąlygas. Politinė rizika gali susidaryti ir prekių tiekimo .etape. Ekonominė – politinė rizika susijusi su vyriausybės įsikišimu į ekonominį šalies gyvenimą. Konvertavimo rizika susidaro tuomet, kai importuotojas gali sumokėti savo šalies valiuta, bet pakeitimas į užsienio valiutą nėra galimas. Valiutos konvertavimo apribojimus arba konvertavimo uždraudimą dažniausiai sąlygoja užsienio valiutos trūkumas importuotojo šalyje. Transfero rizika susidaro, kai skolininko šalis paskelbia, jog uždraudžia pervesti mokėjimus į užsienį.Literatūra
1. V.Tamaševičius. Tarptautinis verslas ir firmų internacionalizacija.-VU, 1997.
2. Z. Gineitinė. Verslo kūrimas ir valdymas.-V.:Rosma, 2005,
3. G. Startienė. Tarptautinės prekybos finansavimas. Kaunas: Technologija, 2002.
4. Makroekonomika. KTU.- Kaunas: Technologija, 2003,
5. www.lrinka.lt

Leave a Comment