Tarptautinės ekonomikos namų darbas

by

VILNIAUS KOLEGIJA

EKONOMIKOS FAKULTETAS

BANO2M2

studentės B. Sasnauskaitės

Tarptautynės ekonomikos

Namų darbas

2 variantas

Vilnius

2004

TURINYS

1. Namų kontrolinio darbo užduotys……………………………………………3 2. Teorinio klausimo nagrinėjimas…………………………………………….4 3. Teorinės dalies trumpos išvados…………………………………………….7 4. Praktinė užduotis………………..…………………………………………….8 5. Praktinės dalies tumpos išvados…………………………………………….11 5. Naudotos literatūros sąrašas………….……………………………………..12

2 variantas

a) Tarptautinių ekonominių santikių struktūros elementas – tarptautinis darbo pasidalijimas. b) Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės perkybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai.

Tarptautinių ekonominių santykių struktūros elementas – tarptautinis darbo pasidalijimas.

Pasaulinis ūkis, kurioesmę sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas irekonominis bendradarbiavimas, apima ne tik industrines valstybes, bet iršalis, esančias tam tikroje socialinės raidos pakopoje (besivistančiosšalis). Pasaulinis ūkis – tai nacionalinių ūkių suma, kurios sieja ryšiaiir priklausomybės, be kurių jie negali apseiti ir efektyviai veikti. Tiktarpvalstybinis bendradarbiavimas gali užtikrinti atskiros šalies ūkioaugimą ir gyventojų gerovę. Ekonominiai tarpvalstybiniai santykiai palaikomi per užsienio prekybą,investicijas, vertybinių popierių ir valiutos išteklių judėjimą, dvišalęarba daugiašalę gamybos specializaciją ir kooperaciją. Šalys,dalivaujančios šiuose procesuose, gali sėkmingai vystyti savo ūkį, plėstiprekių mainus, keistis kapitalo ir darbo ištekliais, naudotis ekonomikosvaldymo patirtimi, mokslo žiniomis. Būtent šie ūkiniai, finansiniai irtechniniai santykiai suformavo pasaulinį ūkį, kuri galima apibrėžti kaipvieningą tarptautinį ekonominio ir politinio bendradarbiavimo mechanizmą. Pasaulinio ūkio sistema – tai sudėtingas reiškinys, susidedantis ištarptautinių ekonominių santykių struktūrinių elementų: 1. Tarptautinė prekyba. 2. Kapitalo išvežimas ir investicijos. 3. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai. 4. Tarptautinė ekonominė integracija. 5. Tarptautinė darbo rinka. 6. Tarptautinis darbo pasidalijimas. Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindas – visuomeninis darbopasidalijimas. Pirmasis darbo pasidalijimas įvyko atsiradus žemdirbystei irgyvulininkystei. Vienos bendruomenės vertėsi žemdirbyste, kitos –gyvulininkyste. Tokia bendruomenės specializacija leido sutelkti gamybiniodarbo pastangas toje ūkio šakoje, kuri duodavo daugiau produktų ir padėdavo

toliau augti gamybinėms jėgoms. Taip atsirado tarpbendruomeninė ūkinėsveiklos specializacija, reikalaujanti nuolatinių mainų tarp bendruomenių.Šis procesas tobulejo ir pletėsi, kol peraugo į tarptautinį darbopasidalijimą. Tarptautinis darbo pasidalijimas yra pagrįstas šalių ir ekonominiųregionų specializacija gaminti tam tikrą produkciją. Pasidalijimo formaslemia šalių, darbo pasidalijimo dalyvių, ekonomikos lygis, gamtiniaiištekliai, darbo jėgos struktūra, vyraujantys ekonominiai santykiai. Koldominavo natūralus ūkis ir manufaktūros, tarptautinis darbo pasidalijimasbuvo menkas.Tačiau jo raida paspartėjo kai atsirado stambioji mašininė gamiba,tarptautinis ūkinės veiklos pasidalijimas apėmė visas pasaulio šalis. Šisprocesas suformavo pastovius, ilgalaikius, abipusiškai naudingus ryšiustarp valstybių, padėjo formuotis taikaus bendradarbiavimo tendencijoms, opaskutiniu metu peraugo į globalizaciją. Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasauliopolitikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžiovartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai “globalizacija“ yraveikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojodešimtmečio viduryje, šis žodis naudojamas apibrėžti įvairiausiusinformacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkiųir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius. Globalizaciją galima apibrėžti kaip pasaulinį bendrų gamybos,technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politiniųorganizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda linkbendrų supernacionalinių institucijų ir link vieningos visuomenės. Šisprocesas ir skiriasi nuo intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios visdėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai, tuo, kad atsiranda valstybių sienasir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniuapjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai irvertybės. Globalizacija deretų tirti ekonominiu aspektu, kaip integracijosprocesą, keičiantį pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybosveiksnių judėjimo apimtis ir mastą. Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais:
prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų.Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiaipajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybostransnacionalizacijai valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų.Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, irnors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau viendėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudąiš laisvosios prekybos ), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atvertirinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriudar nėra paveikusi. Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijosaspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju,nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Tuo tarpu regioninio lygio analizė yra priimtina, nes Lietuvos stojimasį Europos Sąjungos bloką – didžiausią regioninį ekonominį susivienijimąpasaulyje – yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškosekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios įtakos abiejų pusiųūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atvejuvis dėlto

pirmiausia reikėtų skirti dėmesį ekonominiai integracijai į EuroposSąjungą. Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius: 1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas; 2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo ( ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės reguliacinis pagrindas); 3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria “naują tarptautinį darbo pasidalijimą“. Perpastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėtageneruoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos

augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštaisprekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimasnebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinaivienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikojegali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančiosšalys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijasir naudotis inovacijų rezultatais. Kadangi pažangiausios valstybės, kaiprodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitaloliberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), o globalizavimasilguoju laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūralipažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumųmažėjimo. Kaip nurodo Gediminas Vitkus, globalizacijos teorija turi būti susietasu integracijos teorijomis, kad jas universalizuotų. Vis dėltoglobalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijosteorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empiriniųypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracijaapsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškaireglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esamiintegracijos atvejai – kaip ir teorijos – apima pirmiausia prekių beipaslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.

Teorinės dalies išvados

Svarbiausios tarptautinio darbo pasidalijimo plėtojimosi formos yranacionolinio ūkio specializacija ir kooperacija. Tarptautinė gamybosspecializacija reiškia, kad vienos šalys ir jų įmonės gamina vienusgaminius, jų detales, mazgus, o kitos – kitus. Tarptautinė gamyboskooperacija – tai įvairių ūkinės veiklos darinimas ir keitimasis gaminiais.Tarptautinė gamybos specializacija ir kooperacija ilgesniam laikuistabilizuoja šalių ekonominius ir techninius ryšius. Jų objektas yra visasgamybos procesas, kuris apima tam tikrų prekių gamybą bei didelių pramonėsobjektų statybą. Tie ryšiai techniniu, technilogijniu atžvilgiu susiejašalies ekonomiką tarptautiniu mastu. Vienos šalies įmonės tampa kitos

šalies įmonių padaliniais. Dabartiniu metu tarptautinės specializacijos irkooperacijos ryšiai apima ne tik gamybinius, bet ir įvairius šaliųkreditinius, valiutinius, politinius bei teisinius santikius. Šių santikiųpalaikymui, reguliavimui ir kontrolei kuriamos tarptautinės organizacijos. Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulioūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusaviointegraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendroveikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaipneišvengiamą procesą. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių,globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apribotoekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tiksukėlė stiprią negatyvią reakciją. Net ir tose srityse, kur globalizacijospoveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodupobūdžiu. Svarbūs trys ekonominiu aspektu suvokiamos globalizacijos rūšys:prekybos, finansų rinkų bei investicijų globalizacija. Tik finansų rinkųglobalizaciją galima laikyti “transakcijomis be sienų“, kur kapitalomobilumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tiesioginiųužsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė. Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatųsistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagalkapitalą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatinaglobalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu turėtų prisidėti prie pajamųskirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusiprekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinuspolitinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, kapitalo rinkosliberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mažosiose valstybėse. Tačiau tainebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktualufinansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių “pernešėja“,bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėravienareikšmiškai įrodyta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, oliberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į regioninius blokus,
nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.

Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės prekybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai

Sakykime, kad: a) prekyba vyksta tarp dviejų šalių- Lietuvos ir Indijos; b) kiekviena šalis gali gaminti tik dvi prekes- grūdus ir arbata; c) šalių ekonominis efektyvumas yra skirtingas; d) prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų; e) šalių vidaus gamybos galimybių ribos nustatomos tokiomis lygtimis:Lietuva: 0,5x + y =100; Indija: x + y =50; čia: x – arbata; y – grūdai;

Nubrėšim GGR abiems šalims:

1 pav. Lietuvos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:y(grūdai, t) Lietuva: 0,5x + y =100;100 kai x = 0, tai y = 100;

kai y = 0, tai x = 50;70 A160 A GGR

GGR1

20 50 70 x(arbata, t)

2 pav. Indijos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:y(grūdai, t) Indija: x + y = 50;100 kai x = 0, tai y = 50;

kai y = 0, tai x = 50; GGR1 50 GGR

40 B1 30 B

20 30 50 x(arbata, t) Nubrėžtos Lietuvos ir Idijos gamybos galimybių ribos yra tiesiniopavidalo, todėl jas galima apibūdinti taip: Abiejų šalių kaštai yra pastovūs. Jeigu teigtumėme, kad kaštai kinta,dviejų šalių lyginamieji kaštai, gaminant grūdus ir arbatą, keistųsi,kintant gamybos apimtims. Tada keistųsi ir lyginamieji gamybos pranašumai.Didėjantys kaštai nustatytų šalių specializacijos ribas. Tariant, kadkaštai pastovūs, kintant gamybos apimtims, kaštų santykis taip patnesikeis. Kitas GGR ypatumas yra tas, kad abiejų šalių tiesių nuolydžiainesutampa. Tai reiškia, kad visų pirma- kiekvienoje šalyje yra skirtingiekonominiai ištekliai, technikos ir technologijos lygis šalyse taip patnevienodas. (ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėje laikui bėgantgali keistis, taigi, absoliutus ir santykinis pranašumas taip pat ). Kuo mažesnis tiesės nuolydis, tuo mažesni alternatyvieji kaštai. Aalternatyvieji kaštai: Lietuva[pic] Indija [pic]

Lietuva [pic] Indija [pic] Matome, kad Lietuvos kaštų santykis yra 0,5:2 ,vadinasi 0,5 tonos

arbatos atitinka 2 tonas grūdų. Kitaip sakant, norint padidinti arbatosgamybą 1tona, reiktų atsisakyti 2tonų grūdų, o norint padidinti grūdųgamybą 1tona, tektų atsisakyti 0,5tonos arbatos. Indijoje padėtis kitokia. Čia abiejų prekių kaštų santykis yra 1:1,taigi, atsisakius 1tonos arbatos gamybos, grūdų gamybą galima padidintitaip pat 1tona ir atvirkščiai. Kadangi Lietuvoje grūdų alternatyvieji kaštai yra mažesni, neiIndijoje (0,5<1), tai Lietuva turėtų specializuotis grūdų auginime ir juoseksportuoti į Indiją. Pastarojoje šalyje arbatos alternatyvieji kaštaimažesni, nei Lietuvoje, todėl Indijai vertėtų specializuotis arbatosgamyboje ir jį eksportuoti į Lietuvą. Tarkime, kad tarptautinė prekyba yra nevykdoma. Nevykdant tarptautinės prekybos šalies rinkos mechanizmas apsprendėtokią optimalią gamybos struktūrą: Lietuva : 60 t grūdų ir 20 t arbatos (tai brėžinyje atitinka taškąA; 1 pav.) Indija : 30 t grūdų ir 20 t arbatos (tai brėžinyje atitinka tašką B; 2pav.) Lyginamojo pranašumo principas rodo, kad Lietuvos grūdųalternatyvieji kaštai mažesni negu Indijoje, nes Lietuvoje tektų atsisakytitik 0,5 tonos arbatos, norint pagamintipapildomą toną grūdų. Indijai reiktų atsisakyti 1 tonos arbatos, kadpagamintų papildomą toną grūdų. Vadinasi, Lietuva turi lyginamąjį pranašumągaminant grūdus, todėl ji turėtų specializuotis šios prekės gamyboje.Indijoje yra atvirkščiai- ši šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminantarbatą, nes turėtų atsisakyti tik 1 tonos grūdų, kad pagamintų papildomątoną arbatos, kai tuo tarpu Lietuvai tektų atsisakyti net 2 tonų grūdų,norint gauti papildomą toną arbatos. Taigi, Indija turėtų specializuotisarbatos gamyboje. Visa tai padėjo išsiaiškinti alternatyviųjų kaštų lyginimas. Taigi,galima teigti, kad panaudojant visus šalies išteklius, Lietuva galėtųužauginti 100 t grūdų, o Indija 50 t arbatos. Tarptautinės prekybos naudos įvertinimas. Šalys prekiauja todėl. kad dėl lyginamojo pranašumo patiria naudą.
Na, o pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirųvalstybių. Vykdant tarptautinę prekybą tarp šalių pagal nustatytą lyginamąjįpranašumą, visumoje pasaulis išloštų, nes būtų išauginta 100 t grūdų,vietoje 90 t (60 + 30 = 90 t), ir 50 t arbatos, vietoje 40 t (20 + 20 = 40t). Tarptautinių mainų dėka pasaulis papildomai gautų 10t grūdų (100 – 90 =10 t) ir 10 t arbatos (50 – 40 = 10 t). Jei Lietuva gamina tik grūdus, o Indija tik arbatą, pasauliniaiištekliai paskirstomi taip, kad abi šalys prekiaudamos gauna naudą.Tarkime, kad vykdant tarptautinę prekybą, 1 tona arbatos atitinka 1,5 tonosgrūdų. Jei Lietuva eksportuoja 15 t grūdų (juos importuoja Indija), tuometjai lieka 45 t šalies vidaus reikmėms (100 – 15 = 85 t). Indija eksportuoja10 t arbatos, vidaus vartojimui pasilikdamas 40 t (50 – 10 = 40 t). Taigi,tarptautinės prekybos sąlygos yra tokios: Lietuva 1,5 : 1 , o Indija 1 :1,5 . Pasaulinės prekybos nauda: Lietuva išlošė, nes mainų dėka, taškas A pasislinko į tašką A1 .Taško A1 koordinatės didesnės, nes tarptautinės prekybos dėka išlošėpapildomai 10 t grūdų. Indija taip pat išlošė, nes taškas B pasislinko į tašką B1, kuriokoordinatės didesnės, dėl 1 t grūdų ir 10 t arbatos, kurios išlošėtarptautinės prekybos dėka. Taigi, analizė patvirtino, kad pasaulis tarptautinių mainų dėkapapildomai gavo 10 t grūdų ir 10 t arbatos.

Praktinės dalies išvados

Šalių prekybos analizė: Šalies vartojimo taškai, kuriuos galima pasiekti vykdant tarptautinęprekybą, yra nustatomi santykiu tarp šalies eksportuojamo produkto apimtiesir importuojamo produkto apimties. Šis santykis vadinamas tarptautinėsprekybos sąlygomis. Jas apibrėžia santykinės kainos prekių, kuriomisprekiaujama rinkoje. Šios kainos turi būti palankesnės šaliai, negu kainospagal šalies vidaus GGR kreivę. Tarptautinės prekybos galimybių tiesės(GGR1) rodo prekybos sąlygas kiekvienai šaliai. Kaip jau analizavome, josyra Lietuvos 1,5 :1 , o Indijos 1 : 1,5 .

Naudotos literatūros sąrašas

1. Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe:Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K.Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 443—444.