Tarptautinė prekyba, pranašumai ir prieštaravimai

TARPTAUTINĖ PREKYBA, JOS PRIVALUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI

TURINYS

ĮVADAS 3
Prekybos privalumai 3
Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos padidėjimas 4
Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas bei įvairovė 5
Traptautinės prekybos nauda: masto ekonomija 5
Traptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumas 5
Užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai 6
Tarptautinės prekybos prieštaravimai 7
Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 7
Liberalioji tarptautinės prekybos teorija 8
Nacionalistinė tarptautinės prekybos teorija 9
Laisvosios prekybos ir ekonominio protekcionizmo priešprieša 9
Tarptautinę prekybą įtakojančios organizacijos 10
Pasaulio prekybos organizacija 10
Lietuva Pasaulio prekybos organizacijoje 11
Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA: 13ĮVADAS
Prekyba – pati seeniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių
forma. Prekyba, kaip ir karai, buvo pagrindiniai tarptautinių santykių
plėtros veiksniai. Šiuolaikinis tarpusavy priklausomų pasaulio valstybių
rinkos ūkis tarptautinę prekybą daro dar svarbesnę, o devintojo dešimtmečio
įvykiai labai atsiliepė tarptautinės politinės ekonomijos ypatybėmis.
Iš prekybos gaunami mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias
politinio elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Prekybos
kryžkelėse susikūrė daug imperijų, kovojusių dėl Azijos, Afrikos ir
Vidurinių Rytų prekybos maršrutų kontroliavimo. Brookso Adamso knygoje
„Civilizacijos nuosmukio dėsnis“ (1985) prekybos kelių pokyčiai ir jų
kontrolė laikomi žmonijos istorijos raktais.
Pastarųjų XX amžiaus dešimtmečių ekonominė pplėtra, iš muitų gaunamas
pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojam
vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos
apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito
bei oficialiosios biurokratijos pagrindinių pajamų šaltiniu. Tokių
valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pe

ernelyg gausi daugelio
visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidaus
mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių našta daug lengviau perkelti ant
svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos lėtėja ekonomikos
pažanga.Prekybos privalumai
Prekyba buvo plėtojama visais laikais, nes visuomenės reikalingos ir savo
šalyje negaminamos prekės. Šios plėtros išdavos tokios:

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę;

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas;

multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonominis augimas ir bendras

ūkio rentabilumas;

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko

masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia

bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį;

4. Vartotojas įgyja didesnę galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių

komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos

kainą.

Dar daugiau – XX amžiaus pabaigoje eksporto ir skatinant ekonomikos

augimą. Nors daugelis šių prekybos privalumų yra būdingi rinkos tipo

ūkiams, jų gaali rastis ir kitokios formos ūkyje. Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos padidėjimas
A diagramoje Nesant tarptautinės prekybos, firmai priklauso visa šalies

vidaus rinka. Jei nebūtų vyriausybės reguliuojama, tai ji nustatytų savo

produkcijai monopolinę kaina. B diagramoje pavaizduota situacija, kai

prasideda tarptautinė prekyba. Monopolinės firmos paklausa padidėja.

Taigi dabar firma gali tiekti savo produkcija ne tik vidaus bet ir

pasaulinei rinkai. Tačiau nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes joje

atsiranda pajėgūs užsienio konkurentai. Vadinasi, užsienio prekyba

pertvarko natūralią monopoliją veikiančią vidaus rinkoje į natūralią

oligopolija, veikiančią pasaulinėje rinkoje. Dėl to monopolinė firma

nebegali kontroliuoti vi

idaus rinkos. Jos galimybės valdyti vidaus rinką

sumažėja. žemesnė, labiau konkurencinė kaina pagerina išteklių

paskirstyma dėl to padidėja efektyvymas. Ankstesnė firmos monopolinė

padėtis sudarė sąlygas jei veikti techninio neefktyvumo būdu taške,

esančiame aukščiau VKK, o padidėjus konkurencija gali priversti ją

sumažinti kaštus. Taigi užsienio prekyba lemia ir techninio efektyvumo

didėjimą.

Panašiai jeigu firma yra naturali oligopolija, tai tarptautinė prekyba

gali padaryti ją labiau konkurencinę. Prasidėjus prekybai su užsieniu

firmai teks daug mažesnė rinkos dalis, nes dabar rinka yra visas

pasaulis. Vėl gi, padidėjusi konkurencija skatins mažinti gamybos kaštus

ir kaina, o tai bus naudinga. Beto, gali atsirasti ir kitokios naudos,

jei vietiniai gamintojai būtų priversti nekainomis o prekės kokybe,

dizainu ir pan. Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas bei įvairovė
Dėl užsienio prekybos gyventojai gali nusipirkti kitose šalyse paagmintų

produktų. Dėl prekybos tampa prieinamos ir naujos prekės. Jei prekės

paklausa yra per maža, kad ją apsimokėtų gaminti, tai kai atsiranda

tarptautinė prekyba, jos paklausa žymiai padidėja ir todėl galima

padengti vidutinius kaštus ir pradėti prekės gamybą. Pavyzdžiu galėtų

būti Beeing kompanija, kuri, jei ne prekyba, niekada nebūtų sugebėjusi

pagaminti 747 modelio superlėktuvo. Gamybos kaštus įmanoma padengti tik

eksportuojant šio modelio lektuvus. Traptautinės prekybos nauda: masto ekonomija
Pasireškiant masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali skatinti

efektyvesnę gamybą. Pavyzdžiui, panaikinus muitų barjerus tarp šalių,

kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti bet kurioje šalyje

avo gaminius. Tai leidžia firmoms g
gaminti prekes daug didesnėmis

apimtimis. Ūkio šakose, kuriose reškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos

apimtis lemia kaštų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia pardavinėti

prekes žemesnėmis kainomis. Efektyvumo padidėjimas dėl masto ekonomijos

yra naudingas ne tik šalies gamintojos pirkėjams, bet ir šalių, kuriose

tos prekės gali būti pardavinėjamos bemuitų, vartotojams. Traptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumas
Jei ankščiau minėtos užsienio prekybos naudos prielaidos neegzistuotų,

vis tiek būtų svarbus tradiscinis argumentas už jos plėtojimą. Tai nauda

gaunama dėl lyginamojo pranašumo. Jeigu šalis gali būti pranašesnė, t.y.

gali turėti absoliutū pranašumą ir maisto ir drabužių pramonėje, tai būtų

daug tikslingiau susikoncentruoti tų produktų gamyboje, kur lyginamasis

pranašumas. Tuo tarpu kitų produktų gamybą tikslingiau perleisti kitoms

šalims. Specializuojantis lėktuvų gamyboje, galima įsigyti daugiau vienos

prekės perkant juos iš kitų šalių negu gaminant patiems.

Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu prekę gaminti ji gali santykinai

pigiau, t.y. mažesniais alternatyvaisiais kaštais negu jos prekybinis

partneris.

Lyginamasis pranašumas priklauso ne tik nuo išteklių gausumo bet ir nuo

darbuotojų meistriškumo, taip pat nuo technologijos lygio. Užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai
Gamybos mastus visada riboja šalies GGK, bet vartojimas gali būti

didesnis dėl užsienio prekybos. Kitaip tariant užsienio prekyba padeda

šaliai išsivežti už savo gamybos galimybių kreivės ribos ir tokiu būdu

padidinti vartojimą. Toks vartojimo padidėjimas įvyksta perstumiant pačią

GGK į dešinę.

Du ekonominiai procesai – užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai –

garantuoja naudą visai šaliai. Tačiau jie ne
ebųtinai gali būti naudingi

kievienai socialinei grupei šalies viduje. Dėl šios priežasties pasitaiko

tokių socialinių grupių, kurios aktyviai priešinasi užsienio prekybai

bei technologijos pokyčiams.

[pic]1. pav.

[pic] 2. pav. Tarptautinės prekybos prieštaravimai
Prekyba daro ir kitą, labiau diskutuotiną poveikį. Turime galvoje

kultūrinę įtaką visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normomis.

Liberalai šį poveikį paprastai laikė teigiamu, nes buvo įsitikinę, jog

ryšiai tarp visuomenių padeda plisti naujoms įdėjoms ir technologijoms,

o prekyba spartina socialinę pažangą. Kita vertus, ekonomistai

nacionalistai prekybą dažnai vertina neigiamai – tvirtina, jog ji nepaiso

tradicinių vertybių, taip pat gadina ž,ones, ugdydama materializmą ir

troškimą prašmatnių daiktų, kurie esą individams ir visuomenei žalingi.

Daug kritikų tarptautinę prekybą laiko kultūrinio imperializmo forma,

kurią privalu griežtai kontroliuoti.

Kitas aršių svarstymų objektas – prekybos poveikis tarptautinei

politikai. Liberalai prekybą laiko taikos veiksniu, nes, jų nuomone,

ekonominė tarpusavio priklausomybė telkia tautas geriems darbams ir

padeda siekti įvairių visuomeninių interesų darnos. Be to, remiantis

prekyba lengviau palaikyti status quo. Kita vertus, ekonomistai

nacionalistai ir šiuolaikiniai marksistai prekybą laiko kenksminga, nes

ekonomiškai specializuotos ir tarpusavy susietos valstybės tampa

nesaugios, priklausomos ir iš išorės pažeidžiamos, todėl manoma, kad

politinės įtampos ir ekonominių svertų ištakos glūdi prekyboje, visuomenė

dėl jos netenka galimybės savarankiškai tvarkytis.

Šie svarstymai grindžiami dviem labai skirtingomis tarptautinės prekybos

teorijomis. Pirmoji, susijusi su liberaliąja tradicija, yra ortodoksinė.

Jos ištakų reiktų ieškoti Adamo Smitho ir Davido Ricardo veikaluose, o

dabar ją geriausiai atskleidžia Heckscherio – Ohlino – Samuelsono modelis

ir kitos neoklasikinės formuluotės. Antrosios teorijos pagrindas –

nacionalistinė tradicija, siejama siu ankstesnių modernių laikų

merkantilistiniais rašytojais, XIX amžiaus pabaigos vokiečių istorijos

mokykla ir XX amžiaus paskutinių dešimtmečių ekonomistais nacionalistais.

Tarptautinės prekybos tikslus, priežastis ir padarinius šios dvi

pakraipos traktuoja labai skirtingai. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos
Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų

gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis

gamina tas prekes, kurias apsimoka gaiminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas.

Prie šių sąlygų rekia priskirti : gamtines, klimatines, išteklų

aprūpinimo, specializacijos ir kt. antroji tarptautinės prekybos

prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais.

Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos

ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia

pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje

rinkoje ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių

gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos

kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkų, prioritetų

įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių

pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja.

Jei kitos šalys vienodos madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo

kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą,

tarptautinius manus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gal;i

patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių, antra vertus, šalys siekia

gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda

darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti

absoliutinę tarptautinės prekybos naudą.

1. jokios šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

2. gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl

pasirenkama efektyviausia gamyba;

3. prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui,

todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

4. kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią

prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.Liberalioji tarptautinės prekybos teorija
Nors ilgainiui liberaliosios teorijos forma ir turinys pakito, paprastas
Adamo Smitho idėjas pakeitė sudėtingas šiuolaikinės matematinės
formuluotės, ji daugiausia grindžiama įsitikinimais, jog ekonomikos
specializavimas padeda efektyvinti gamybą ir didinti nacionalines pajamas.
Pagal liberaliąją teorija, prekiaujant daugiau vartojama. Vadinasi,
tarptautinė prekyba ūkiui naudinga ir paklausos, ir pasiūlos prasme.
Ekonomistas Ricardo įrodė įvairiapusę tarptautinės prekybos naudą. Jo
santykinio pranašumo, ar kainos dėsnis įgalino naujai pagrįsti
liberaliosios prekybos teoriją. Jis pagrindė šį dėsnį kaip laisvosios
prekybos pagrindinį dėsnį. Pagal jo dėsnį, daugiašalius prekybos srautus
nulemia santykinės prekių kainos, o šalys specializuojasi gaminti
santykinai mažai sąnaudų reikalaujančias prekes, kurios lyginant su kitais
kraštais, prireikia mažiausiai sąnaudų, o likusių gamybą paliekama kitų
šalių nuožiūrai. Toks pasidalijimas naudingas visoms valstybėms. Ši
paprasta visuotinės naudos, gaunamos iš specializuotos gamybos, grindžiamos
santykiniais kaštais, samprata tebėra liberaliosios prekybos pagrindas.
Liberalai neteigia, kad iš laisvosios prekybos kiekvienas būtinai išloš.
Bent greitai ir nesilaikant tinkamos politikos to tikrai nebus. Laisvosios
prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet
efektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio turtais.Nacionalistinė tarptautinės prekybos teorija
Ekonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiroms
grupėms bei valstybėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą bei
valstybinę tarptautinės prekybos kontrolę.
Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberaliosios prekybos teorijos, šias
galime skirstyti į tris plačias kategorijas: 1. galimas laisvosios prekybos
poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui; 2.
labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turto
paskirstymui) ir 3. poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus
gerovei.
Ekonomistai nacionalistai yra įsitikinę, kad laisvoji prekyba riboja
nacionalinį savarankiškumą ir valstybinę kontrolę ūkio, veikiamo
nestabilios pasaulinės rinkos ir jos pokyčių bei išnaudojamo kitų
galingesnių ūkių. Jie tvirtina, jog labiau specializuojantis, ypač
vartojamų reikmenų eksporto srityje, ūkis tampa nebe toks lankstus,
pažeidžiamesnis nepalankiai susiklosčiusių įvykių, vidaus ūkis pajungiamas
tarptautiniam, iškyla grėsmė vidaus pramonei, sąlygojančiai nacionalinį
saugumą, nuolatines darbo vietas ir kitas vertybes. Nors tokie argumentai
dažnai pateikiami dangstant atskirų grupių ar pramonės šakų interesus, jie
svarbūs, formuojant visų šalių nacionalinę ekonominę politikąLaisvosios prekybos ir ekonominio protekcionizmo priešprieša
Priešprieša tarp laisvosios prekybos bei protekcionizmo yra ekonomistų
liberalu ir ekonomistų nacionalistų konfliktų pagrindinis dalykas. Tačiau
įvairiais istoriniais laikotarpiais šios polemikos formos skyrėsi:
besikurianti pramonė šaukėsi protekcionizmo užtarimo, buvo diskutuojama dėl
tarptautinio specializavimosi privalumų bei kaštų ir pramonės bėdų.
Polemizuodami su protekcionistiniais nacionalistų teiginiais, liberalai
tvirtina, jog kiekvienos šalies ūkis, palyginti su kitais turi kokių nors
pranašumų, todėl baimintis laisvosios prekybos neturėtų. Visiems bus
naudos, jei kiekvienas darys tai, ką sugeba geriausiai, nepriklausomai nuo
veiklos pobūdžio. Nacionalistai nori prekiauti atskirų šakų pagamintais
reikmenimis ir prekybai taikyti pramonės gamybos organizacijos teoriją, kad
tokiu atveju jiems bus dar parankiau ir lengviau griebtis protekcionizmo,
pradėjo ginti požiūrį, kad pačiai rinkai turėtų būti leidžiama numatyti
tarptautinio specializavimo kryptį ir prekybos modelius. Tačiau
nacionalistams didžiausia reikšmę turi tai, kas ką gamina. Jiems labiausiai
rūpi, kad tarptautinė ekonominė veikla būtų organizuota taip, jog, jų
supratimu, būtų tinkamiausia savo šalies politinei padėčiai ir viso ūkio
plėtrai. Ekonomistai nacionalistai, pabrėždami tarptautinės gamybos
specializacijos ir didėjančios šalių tarpusavio priklausomybės kaštus,
mano, kad dėl to teks atsisakyti nacionalinio suverenumo, o nacionalinė
gerovė smuks dėl žalingo užsienio šalių plėtros poveikio.Tarptautinę prekybą įtakojančios organizacijos
• Pasaulio prekybos organizacija

• Tarptautinis valiutos fondas

• Pasaulio bankas

• Regioninės institucijos Pasaulio prekybos organizacija
Pasaulio prekybos organizacija (PPO) buvo įkurta 1995 metais ir
pakeitė nuo 1945 metų pasaulinę prekybą reguliavusį GATT (ang. General
Agreement on Tariffs and Trade – bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir
prekybos). Šiuo metu PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų,
padedančių užtikrinti, kad jai priklausančios šalys plėtotų prekybą pagal
tarpusavyje sutartas taisykles ir įtvirtintu du svarbiausius tarptautinės
prekybos nediskriminavimo principus: didžiausio palankumo statusą ir
nacionalinį statusą. Organizacijai priklausančių šalių vyriausybės
įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politika reglamentuojančius
nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų
laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti
kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai
veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Mnistrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip
kartą per dvejus metus. Konferencijoje aptariama kitų dvejų metų PPO
darbotvarkė ir tolesnė veikla reglamentuojant ir liberalizuojat pasaulinę
prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos
liberalizavimas. PPO derybų raunduose stengiamasi liberalizuoti pasaulinę
prekybą, plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986 – 94
metais vyko Urugvajaus raundas, po kurio buvo įkurta PPO. Lietuva Pasaulio prekybos organizacijoje
Lietuvos stojimo į šią organizacija procesas prasidėjo 1995 m.
kuomet atsižvelgiant i tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis
intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius
ekonominius ir prekybos santykius. Į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas
sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl
muitų tarifų ir prekybos GATT, o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta
PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje.

2001 metais gegužės 31 d. Lietuva tapo 141 – ąją Pasaulio
prekybos organizacijos (PPO) nare.. taip buvo baigtas stojimo procesas.

Narystė PPO Lietuvos prekybos rėžimą daro stabilesni ir
patikimesnį – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams bei
investuotojams. PPO narėms, taip pat ir Lietuvai, PPO reikalavimus
tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir lengviau prognozuojam.
Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO
smarkiai įtakoja eksporto plėtrą, suteikia galimybę taikyti PPO siūlomas
prekybos priemones, gerinti verslo aplinką. Narystė šioje organizacijoje
šalies gamintojams sutekia naujų galimybių: prekybos santykiai ir
konkurencijos sąlygos su 144-iomis pasaulio valstybėmis įstojus į PPO tampa
lygiaverčiai.

Narystė PPO Lietuvai suteikia teisę dalyvauti tolesniame pasaulio
liberalizavimo procese, derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų su
stojančiomis šalimis.Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF)
Pasaulio bankas, kurio visas pavadinimas Tarptautinis
rekonstrukcijos ir vystymosi bankas, ir tarptautinis valiutos fondas įkurti
1944 metais Bretton Woods vietovėje, Didžiojoje Britanijoje. Šios
institucijos turėjo finansuoti pasaulio šalių plėtros programas pasibaigus
Antrajam pasauliniam karui , teikti fondo šalims – narėms trumpalaikius
kreditus, padėti joms įveikti laikinus finansinius sunkumus. Dabartinis TVF
tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą formuojant pinigų ir
valiutų kursų politikas, stiprinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą bei
suteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimo balanso problemoms
spręsti. Šios tarptautinės finansinės institucijos dėl geografinės jų
įkūrimo vietos dažnai vadinamos Bretton Woods institucijomis.
Besiskolinančios šalys gali gauti šios institucijos finansavimą su sąlyga,
kad vykdys liberalias politikos ir ekonomikos reformas.

Vakarų Europos valstybės, iš „Maršalo“ programos gavusios
finansinę paramą karo nuniokotam ūkiui atkurti, beveik nesinaudojo PB ir
TVF paslaugomis. Tačiau drauge su JAV, Japonija ir kitomis turtingomis
valstybėmis jos tapo didžiausiomis PB ir TVF akcininkėmis, turinčiomis
lemiamą balso teisę priimant sprendimus. Sprendimai dėl PB ir TVF projektų
ir programų finansavimo priimami remiantis vienu principu : „vienas doleris
– vienas balsas“. Turtingiausių pasaulio šalių dvidešimtukas ir šiandien
turi lemiamą įtaką PB ir TVF sprendimams. Lietuva, kurios finansinis
indėlis labai mažas turi tik 0,11 % balso teisė, o JAV turi 16,52% balsų.

Tvf – tai daugiau nei 180 šalių vienijanti tarptautinė
organizacija, kurios aukščiausias valdymo organas yra TVF Valdytojų
valdyba. Lietuvai joje atstovauja Lietuvos banko valdybos pirmininkas.

Lietuva TVF nare tapo 1992 metais. Šalies pradinė kvota buvo 66
mln specialiųjų skolinimosi teisių, 2001 metais jau sudarė 144 mln.

Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis
valiutos fondas veikia globaliai, tačiau yra nemažai ir regioninio lygmens
tarptautinių organizacijų, padedančių skatinti prekybą tarp atskirų šalių
ar jų grupių. Šalių priklausomybė vienai ar kitai tarptautinei sąjungai
nulemia muitų tarifų dydį, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp šalių
sąlygas ar netgi ekonominę politiką.IŠVADOS
Skiriami keturi pagrindinai užsienio prekybos šaltinai: padidėjusi
konkurencija, pagamintų prekių gausumas ir įvairovė, masto ekonomija, bei
lyginamasis pranašumas. Prasidėjus tarptautinei gamybai šalys
specializuojasi gaminti tam tikras prekes, didindamos prekių gamybos
apimtis. Jei atsiranda masto ekonomija, tai didėjant gamybos apimčiai
mažėja kaštai. Netgi kaštai nemažėja didėjant gamybos apimčiai, tai
užsienio prekyba vis tiek bus naudinga šalims, specializavusioms tų prekių
gamyboje, kurioje jos turi lyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje jos turi
lyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje šalių efektyvumas yra santykinai
didžiausias. Kadangi užsienio prekyba mažina importuojamų prekių ir didina
eksportuojamų prekių kainas, vadinasi, ji nuostolinga vieniems ir naudinga
kitiems. Daugeliu atžvilgiu tarptautinė prekyba yra panaši į technologijos
pokyčius. Abiem atvejais didėja realiosios pajamos, nes šalis skatina
vartojimo augimą. Užsienio prekyba „pakelia“ vartojimą virš gamybos
galimybių kreivės, o technologijos pokyčiai perstumia pačią GGK aukštyn ir
į dešinę. Užsienio prekyba bei technologiniai pokyčiai gali sukelti tokį
pat trumpalaikį nedarbą, kol darbininkai, praradę ankstesnes darbo vietas,
pereis į naują, pelningesnį darbą.LITERATŪRA:
1. Robert Gilpin „ Tarptautinių santykių politinė ekonomija“ 1998

2. A. Jakutis, V Petraškevičius, A. Stepanovas ir kt. „Ekonomikos

teorijos pagrindai“ 1999

3. Carl Hamilton „ the transition from plan to market“

4. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott „Mikroekonomika“ 1997

5. Paul T. McGrath „ Tarptautinės ekonomikos pagrindai“ 1999

Leave a Comment