TARPTAUTINĖ PREKYBA, JOS PRIVALUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI
TURINYS
ĮVADAS 3Prekybos privalumai 3Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos padidėjimas 4Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas bei įvairovė 5Traptautinės prekybos nauda: masto ekonomija 5Traptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumas 5Užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai 6Tarptautinės prekybos prieštaravimai 7Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 7Liberalioji tarptautinės prekybos teorija 8Nacionalistinė tarptautinės prekybos teorija 9Laisvosios prekybos ir ekonominio protekcionizmo priešprieša 9Tarptautinę prekybą įtakojančios organizacijos 10Pasaulio prekybos organizacija 10Lietuva Pasaulio prekybos organizacijoje 11Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) 11IŠVADOS 12LITERATŪRA: 13ĮVADASPrekyba – pati seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybiųforma. Prekyba, kaip ir karai, buvo pagrindiniai tarptautinių santykiųplėtros veiksniai. Šiuolaikinis tarpusavy priklausomų pasaulio valstybiųrinkos ūkis tarptautinę prekybą daro dar svarbesnę, o devintojo dešimtmečioįvykiai labai atsiliepė tarptautinės politinės ekonomijos ypatybėmis.Iš prekybos gaunami mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausiaspolitinio elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Prekyboskryžkelėse susikūrė daug imperijų, kovojusių dėl Azijos, Afrikos irVidurinių Rytų prekybos maršrutų kontroliavimo. Brookso Adamso knygoje„Civilizacijos nuosmukio dėsnis“ (1985) prekybos kelių pokyčiai ir jųkontrolė laikomi žmonijos istorijos raktais.Pastarųjų XX amžiaus dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamaspajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojamvyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybosapmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elitobei oficialiosios biurokratijos pagrindinių pajamų šaltiniu. Tokiųvalstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugeliovisuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidausmokesčių baze. Kita vertus, mokesčių našta daug lengviau perkelti antsvetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos lėtėja ekonomikos
pažanga.Prekybos privalumaiPrekyba buvo plėtojama visais laikais, nes visuomenės reikalingos ir savošalyje negaminamos prekės. Šios plėtros išdavos tokios:1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę; 2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonominis augimas ir bendras ūkio rentabilumas; 3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį; 4. Vartotojas įgyja didesnę galimybę rinktis. 5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą. Dar daugiau – XX amžiaus pabaigoje eksporto ir skatinant ekonomikos augimą. Nors daugelis šių prekybos privalumų yra būdingi rinkos tipo ūkiams, jų gali rastis ir kitokios formos ūkyje. Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos padidėjimasA diagramoje Nesant tarptautinės prekybos, firmai priklauso visa šalies vidaus rinka. Jei nebūtų vyriausybės reguliuojama, tai ji nustatytų savo produkcijai monopolinę kaina. B diagramoje pavaizduota situacija, kai prasideda tarptautinė prekyba. Monopolinės firmos paklausa padidėja. Taigi dabar firma gali tiekti savo produkcija ne tik vidaus bet ir pasaulinei rinkai. Tačiau nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes joje atsiranda pajėgūs užsienio konkurentai. Vadinasi, užsienio prekyba pertvarko natūralią monopoliją veikiančią vidaus rinkoje į natūralią oligopolija, veikiančią pasaulinėje rinkoje. Dėl to monopolinė firma nebegali kontroliuoti vidaus rinkos. Jos galimybės valdyti vidaus rinką sumažėja. žemesnė, labiau konkurencinė kaina pagerina išteklių paskirstyma dėl to padidėja efektyvymas. Ankstesnė firmos monopolinė padėtis sudarė sąlygas jei veikti techninio neefktyvumo būdu taške, esančiame aukščiau VKK, o padidėjus konkurencija gali priversti ją sumažinti kaštus. Taigi užsienio prekyba lemia ir techninio efektyvumo
didėjimą. Panašiai jeigu firma yra naturali oligopolija, tai tarptautinė prekyba gali padaryti ją labiau konkurencinę. Prasidėjus prekybai su užsieniu firmai teks daug mažesnė rinkos dalis, nes dabar rinka yra visas pasaulis. Vėl gi, padidėjusi konkurencija skatins mažinti gamybos kaštus ir kaina, o tai bus naudinga. Beto, gali atsirasti ir kitokios naudos, jei vietiniai gamintojai būtų priversti nekainomis o prekės kokybe, dizainu ir pan. Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas bei įvairovėDėl užsienio prekybos gyventojai gali nusipirkti kitose šalyse paagmintų produktų. Dėl prekybos tampa prieinamos ir naujos prekės. Jei prekės paklausa yra per maža, kad ją apsimokėtų gaminti, tai kai atsiranda tarptautinė prekyba, jos paklausa žymiai padidėja ir todėl galima padengti vidutinius kaštus ir pradėti prekės gamybą. Pavyzdžiu galėtų būti Beeing kompanija, kuri, jei ne prekyba, niekada nebūtų sugebėjusi pagaminti 747 modelio superlėktuvo. Gamybos kaštus įmanoma padengti tik eksportuojant šio modelio lektuvus. Traptautinės prekybos nauda: masto ekonomijaPasireškiant masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali skatinti efektyvesnę gamybą. Pavyzdžiui, panaikinus muitų barjerus tarp šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti bet kurioje šalyje avo gaminius. Tai leidžia firmoms gaminti prekes daug didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose reškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis lemia kaštų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Efektyvumo padidėjimas dėl masto ekonomijos yra naudingas ne tik šalies gamintojos pirkėjams, bet ir šalių, kuriose tos prekės gali būti pardavinėjamos bemuitų, vartotojams. Traptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumasJei ankščiau minėtos užsienio prekybos naudos prielaidos neegzistuotų, vis tiek būtų svarbus tradiscinis argumentas už jos plėtojimą. Tai nauda gaunama dėl lyginamojo pranašumo. Jeigu šalis gali būti pranašesnė, t.y. gali turėti absoliutū pranašumą ir maisto ir drabužių pramonėje, tai būtų daug tikslingiau susikoncentruoti tų produktų gamyboje, kur lyginamasis pranašumas. Tuo tarpu kitų produktų gamybą tikslingiau perleisti kitoms šalims. Specializuojantis lėktuvų gamyboje, galima įsigyti daugiau vienos prekės perkant juos iš kitų šalių negu gaminant patiems. Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu prekę gaminti ji gali santykinai pigiau, t.y. mažesniais alternatyvaisiais kaštais negu jos prekybinis partneris. Lyginamasis pranašumas priklauso ne tik nuo išteklių gausumo bet ir nuo darbuotojų meistriškumo, taip pat nuo technologijos lygio. Užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiaiGamybos mastus visada riboja šalies GGK, bet vartojimas gali būti didesnis dėl užsienio prekybos. Kitaip tariant užsienio prekyba padeda šaliai išsivežti už savo gamybos galimybių kreivės ribos ir tokiu būdu padidinti vartojimą. Toks vartojimo padidėjimas įvyksta perstumiant pačią GGK į dešinę. Du ekonominiai procesai – užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai – garantuoja naudą visai šaliai. Tačiau jie nebųtinai gali būti naudingi kievienai socialinei grupei šalies viduje. Dėl šios priežasties pasitaiko tokių socialinių grupių, kurios aktyviai priešinasi užsienio prekybai bei technologijos pokyčiams.[pic]1. pav. [pic] 2. pav. Tarptautinės prekybos prieštaravimaiPrekyba daro ir kitą, labiau diskutuotiną poveikį. Turime galvoje kultūrinę įtaką visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normomis. Liberalai šį poveikį paprastai laikė teigiamu, nes buvo įsitikinę, jog ryšiai tarp visuomenių padeda plisti naujoms įdėjoms ir technologijoms, o prekyba spartina socialinę pažangą. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai prekybą dažnai vertina neigiamai – tvirtina, jog ji nepaiso tradicinių vertybių, taip pat gadina ž,ones, ugdydama materializmą ir troškimą prašmatnių daiktų, kurie esą individams ir visuomenei žalingi.
Daug kritikų tarptautinę prekybą laiko kultūrinio imperializmo forma, kurią privalu griežtai kontroliuoti. Kitas aršių svarstymų objektas – prekybos poveikis tarptautinei politikai. Liberalai prekybą laiko taikos veiksniu, nes, jų nuomone, ekonominė tarpusavio priklausomybė telkia tautas geriems darbams ir padeda siekti įvairių visuomeninių interesų darnos. Be to, remiantis prekyba lengviau palaikyti status quo. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai ir šiuolaikiniai marksistai prekybą laiko kenksminga, nes ekonomiškai specializuotos ir tarpusavy susietos valstybės tampa nesaugios, priklausomos ir iš išorės pažeidžiamos, todėl manoma, kad politinės įtampos ir ekonominių svertų ištakos glūdi prekyboje, visuomenė dėl jos netenka galimybės savarankiškai tvarkytis. Šie svarstymai grindžiami dviem labai skirtingomis tarptautinės prekybos teorijomis. Pirmoji, susijusi su liberaliąja tradicija, yra ortodoksinė. Jos ištakų reiktų ieškoti Adamo Smitho ir Davido Ricardo veikaluose, o dabar ją geriausiai atskleidžia Heckscherio – Ohlino – Samuelsono modelis ir kitos neoklasikinės formuluotės. Antrosios teorijos pagrindas – nacionalistinė tradicija, siejama siu ankstesnių modernių laikų merkantilistiniais rašytojais, XIX amžiaus pabaigos vokiečių istorijos mokykla ir XX amžiaus paskutinių dešimtmečių ekonomistais nacionalistais. Tarptautinės prekybos tikslus, priežastis ir padarinius šios dvi pakraipos traktuoja labai skirtingai. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidosŠiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaiminti. Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų rekia priskirti : gamtines, klimatines, išteklų aprūpinimo, specializacijos ir kt. antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai. Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkų, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius manus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gal;i patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių, antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. 1. jokios šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes; 2. gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba; 3. prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą; 4. kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.Liberalioji tarptautinės prekybos teorijaNors ilgainiui liberaliosios teorijos forma ir turinys pakito, paprastasAdamo Smitho idėjas pakeitė sudėtingas šiuolaikinės matematinėsformuluotės, ji daugiausia grindžiama įsitikinimais, jog ekonomikosspecializavimas padeda efektyvinti gamybą ir didinti nacionalines pajamas.Pagal liberaliąją teorija, prekiaujant daugiau vartojama. Vadinasi,tarptautinė prekyba ūkiui naudinga ir paklausos, ir pasiūlos prasme.Ekonomistas Ricardo įrodė įvairiapusę tarptautinės prekybos naudą. Josantykinio pranašumo, ar kainos dėsnis įgalino naujai pagrįstiliberaliosios prekybos teoriją. Jis pagrindė šį dėsnį kaip laisvosiosprekybos pagrindinį dėsnį. Pagal jo dėsnį, daugiašalius prekybos srautusnulemia santykinės prekių kainos, o šalys specializuojasi gamintisantykinai mažai sąnaudų reikalaujančias prekes, kurios lyginant su kitaiskraštais, prireikia mažiausiai sąnaudų, o likusių gamybą paliekama kitųšalių nuožiūrai. Toks pasidalijimas naudingas visoms valstybėms. Šipaprasta visuotinės naudos, gaunamos iš specializuotos gamybos, grindžiamossantykiniais kaštais, samprata tebėra liberaliosios prekybos pagrindas.Liberalai neteigia, kad iš laisvosios prekybos kiekvienas būtinai išloš.Bent greitai ir nesilaikant tinkamos politikos to tikrai nebus. Laisvosiosprekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, betefektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio turtais.Nacionalistinė tarptautinės prekybos teorijaEkonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiromsgrupėms bei valstybėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą beivalstybinę tarptautinės prekybos kontrolę.Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberaliosios prekybos teorijos, šiasgalime skirstyti į tris plačias kategorijas: 1. galimas laisvosios prekybospoveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui; 2.labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turtopaskirstymui) ir 3. poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidausgerovei.Ekonomistai nacionalistai yra įsitikinę, kad laisvoji prekyba ribojanacionalinį savarankiškumą ir valstybinę kontrolę ūkio, veikiamonestabilios pasaulinės rinkos ir jos pokyčių bei išnaudojamo kitųgalingesnių ūkių. Jie tvirtina, jog labiau specializuojantis, ypačvartojamų reikmenų eksporto srityje, ūkis tampa nebe toks lankstus,pažeidžiamesnis nepalankiai susiklosčiusių įvykių, vidaus ūkis pajungiamastarptautiniam, iškyla grėsmė vidaus pramonei, sąlygojančiai nacionalinįsaugumą, nuolatines darbo vietas ir kitas vertybes. Nors tokie argumentaidažnai pateikiami dangstant atskirų grupių ar pramonės šakų interesus, jiesvarbūs, formuojant visų šalių nacionalinę ekonominę politikąLaisvosios prekybos ir ekonominio protekcionizmo priešpriešaPriešprieša tarp laisvosios prekybos bei protekcionizmo yra ekonomistųliberalu ir ekonomistų nacionalistų konfliktų pagrindinis dalykas. Tačiauįvairiais istoriniais laikotarpiais šios polemikos formos skyrėsi:besikurianti pramonė šaukėsi protekcionizmo užtarimo, buvo diskutuojama dėltarptautinio specializavimosi privalumų bei kaštų ir pramonės bėdų.Polemizuodami su protekcionistiniais nacionalistų teiginiais, liberalaitvirtina, jog kiekvienos šalies ūkis, palyginti su kitais turi kokių norspranašumų, todėl baimintis laisvosios prekybos neturėtų. Visiems busnaudos, jei kiekvienas darys tai, ką sugeba geriausiai, nepriklausomai nuoveiklos pobūdžio. Nacionalistai nori prekiauti atskirų šakų pagamintaisreikmenimis ir prekybai taikyti pramonės gamybos organizacijos teoriją, kadtokiu atveju jiems bus dar parankiau ir lengviau griebtis protekcionizmo,pradėjo ginti požiūrį, kad pačiai rinkai turėtų būti leidžiama numatytitarptautinio specializavimo kryptį ir prekybos modelius. Tačiaunacionalistams didžiausia reikšmę turi tai, kas ką gamina. Jiems labiausiairūpi, kad tarptautinė ekonominė veikla būtų organizuota taip, jog, jųsupratimu, būtų tinkamiausia savo šalies politinei padėčiai ir viso ūkioplėtrai. Ekonomistai nacionalistai, pabrėždami tarptautinės gamybosspecializacijos ir didėjančios šalių tarpusavio priklausomybės kaštus,mano, kad dėl to teks atsisakyti nacionalinio suverenumo, o nacionalinėgerovė smuks dėl žalingo užsienio šalių plėtros poveikio.Tarptautinę prekybą įtakojančios organizacijos• Pasaulio prekybos organizacija • Tarptautinis valiutos fondas • Pasaulio bankas • Regioninės institucijos Pasaulio prekybos organizacijaPasaulio prekybos organizacija (PPO) buvo įkurta 1995 metais irpakeitė nuo 1945 metų pasaulinę prekybą reguliavusį GATT (ang. GeneralAgreement on Tariffs and Trade – bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų irprekybos). Šiuo metu PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų,padedančių užtikrinti, kad jai priklausančios šalys plėtotų prekybą pagaltarpusavyje sutartas taisykles ir įtvirtintu du svarbiausius tarptautinėsprekybos nediskriminavimo principus: didžiausio palankumo statusą irnacionalinį statusą. Organizacijai priklausančių šalių vyriausybėsįsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politika reglamentuojančiusnacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jųlaikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalintikliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviaiveikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą. PPO vadovauja Mnistrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaipkartą per dvejus metus. Konferencijoje aptariama kitų dvejų metų PPOdarbotvarkė ir tolesnė veikla reglamentuojant ir liberalizuojat pasaulinęprekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybosliberalizavimas. PPO derybų raunduose stengiamasi liberalizuoti pasaulinęprekybą, plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986 – 94metais vyko Urugvajaus raundas, po kurio buvo įkurta PPO. Lietuva Pasaulio prekybos organizacijojeLietuvos stojimo į šią organizacija procesas prasidėjo 1995 m.kuomet atsižvelgiant i tarptautinius politinius pokyčius regione bei į visintensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautiniusekonominius ir prekybos santykius. Į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktassprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėlmuitų tarifų ir prekybos GATT, o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurtaPPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. 2001 metais gegužės 31 d. Lietuva tapo 141 – ąją Pasaulioprekybos organizacijos (PPO) nare.. taip buvo baigtas stojimo procesas. Narystė PPO Lietuvos prekybos rėžimą daro stabilesni irpatikimesnį – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams beiinvestuotojams. PPO narėms, taip pat ir Lietuvai, PPO reikalavimustarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir lengviau prognozuojam.Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPOsmarkiai įtakoja eksporto plėtrą, suteikia galimybę taikyti PPO siūlomasprekybos priemones, gerinti verslo aplinką. Narystė šioje organizacijoješalies gamintojams sutekia naujų galimybių: prekybos santykiai irkonkurencijos sąlygos su 144-iomis pasaulio valstybėmis įstojus į PPO tampalygiaverčiai. Narystė PPO Lietuvai suteikia teisę dalyvauti tolesniame pasaulioliberalizavimo procese, derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų sustojančiomis šalimis.Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF)Pasaulio bankas, kurio visas pavadinimas Tarptautinisrekonstrukcijos ir vystymosi bankas, ir tarptautinis valiutos fondas įkurti1944 metais Bretton Woods vietovėje, Didžiojoje Britanijoje. Šiosinstitucijos turėjo finansuoti pasaulio šalių plėtros programas pasibaigusAntrajam pasauliniam karui , teikti fondo šalims – narėms trumpalaikiuskreditus, padėti joms įveikti laikinus finansinius sunkumus. Dabartinis TVFtikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą formuojant pinigų irvaliutų kursų politikas, stiprinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą beisuteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimo balanso problemomsspręsti. Šios tarptautinės finansinės institucijos dėl geografinės jųįkūrimo vietos dažnai vadinamos Bretton Woods institucijomis.Besiskolinančios šalys gali gauti šios institucijos finansavimą su sąlyga,kad vykdys liberalias politikos ir ekonomikos reformas. Vakarų Europos valstybės, iš „Maršalo“ programos gavusiosfinansinę paramą karo nuniokotam ūkiui atkurti, beveik nesinaudojo PB irTVF paslaugomis. Tačiau drauge su JAV, Japonija ir kitomis turtingomisvalstybėmis jos tapo didžiausiomis PB ir TVF akcininkėmis, turinčiomislemiamą balso teisę priimant sprendimus. Sprendimai dėl PB ir TVF projektųir programų finansavimo priimami remiantis vienu principu : „vienas doleris– vienas balsas“. Turtingiausių pasaulio šalių dvidešimtukas ir šiandienturi lemiamą įtaką PB ir TVF sprendimams. Lietuva, kurios finansinisindėlis labai mažas turi tik 0,11 % balso teisė, o JAV turi 16,52% balsų. Tvf – tai daugiau nei 180 šalių vienijanti tarptautinėorganizacija, kurios aukščiausias valdymo organas yra TVF Valdytojųvaldyba. Lietuvai joje atstovauja Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Lietuva TVF nare tapo 1992 metais. Šalies pradinė kvota buvo 66mln specialiųjų skolinimosi teisių, 2001 metais jau sudarė 144 mln. Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinisvaliutos fondas veikia globaliai, tačiau yra nemažai ir regioninio lygmenstarptautinių organizacijų, padedančių skatinti prekybą tarp atskirų šaliųar jų grupių. Šalių priklausomybė vienai ar kitai tarptautinei sąjungainulemia muitų tarifų dydį, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp šaliųsąlygas ar netgi ekonominę politiką.IŠVADOSSkiriami keturi pagrindinai užsienio prekybos šaltinai: padidėjusikonkurencija, pagamintų prekių gausumas ir įvairovė, masto ekonomija, beilyginamasis pranašumas. Prasidėjus tarptautinei gamybai šalysspecializuojasi gaminti tam tikras prekes, didindamos prekių gamybosapimtis. Jei atsiranda masto ekonomija, tai didėjant gamybos apimčiaimažėja kaštai. Netgi kaštai nemažėja didėjant gamybos apimčiai, taiužsienio prekyba vis tiek bus naudinga šalims, specializavusioms tų prekiųgamyboje, kurioje jos turi lyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje jos turilyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje šalių efektyvumas yra santykinaididžiausias. Kadangi užsienio prekyba mažina importuojamų prekių ir didinaeksportuojamų prekių kainas, vadinasi, ji nuostolinga vieniems ir naudingakitiems. Daugeliu atžvilgiu tarptautinė prekyba yra panaši į technologijospokyčius. Abiem atvejais didėja realiosios pajamos, nes šalis skatinavartojimo augimą. Užsienio prekyba „pakelia“ vartojimą virš gamybosgalimybių kreivės, o technologijos pokyčiai perstumia pačią GGK aukštyn irį dešinę. Užsienio prekyba bei technologiniai pokyčiai gali sukelti tokįpat trumpalaikį nedarbą, kol darbininkai, praradę ankstesnes darbo vietas,pereis į naują, pelningesnį darbą.LITERATŪRA:1. Robert Gilpin „ Tarptautinių santykių politinė ekonomija“ 1998 2. A. Jakutis, V Petraškevičius, A. Stepanovas ir kt. „Ekonomikos teorijos pagrindai“ 1999 3. Carl Hamilton „ the transition from plan to market“ 4. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott „Mikroekonomika“ 1997 5. Paul T. McGrath „ Tarptautinės ekonomikos pagrindai“ 1999