Smulkus verslas

Turinys

I.Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija. 2 – 5 psl.

1.Laisvosios rinkos teorija.

2.Marksistinė teorija.
3.Žaliasis judėjimas.
4.Atskiros motyvacijos teorijos ir koncepcijos.

II.Verslo esmės ir turto samprata. 6 – 9 psl.

III.Verslo klasifikavimo formos ir kriterijai. 10 – 14 psl.

1.Verslo klasifikavimo pagrindai.
2.Europos bendrijos verslo standartinė klasifikacija.
3.Komercinio verslo ypatumai ir klasifikacija.
4.Smulkaus verslo tipizavimo ypatumai užsienyje.

IV.Smulkaus verslo plėtros Lietuvoje tendencijos ir galimybės. 15 psl.

V.Smulkaus verslo integracija į tarptautines rinkas. 16 – 17 psl.

VI.Išvados. 18 psl.

VII.literatūra.

I.Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija.

Smulkus verslas užsienio šalyse paskutinį XX a. dešimtmetį tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo tokie įspūdingi, kad buuvo svarbu išsiaiškinti tokio reiškinio priežastis. Ypač tai svarbu mūsų Respublikoje, kur ekonomika dažnai suprantama kaip monopolistinė didelių įmonių bei mastų pramonė, energetika, telekomunikacijos priemonės. Ir smulkios bei vidutinės įmonės iki galo nėra įvertinamos kaip efektyvi priemonė išeiti iš krizės.
1980 m. atgimęs smulkusis verslas tapo politinių ir ekonominių debatų centru. A. Gossas šių debatų varžovus suskirstė į tris skirtingas “stovyklas”.
1.Laisvosios rinkos teorija.
Smulkiosiose įmonėse buvo nauja verslo kultūra ir tvarka, atsisakanti kolektyvizmo bei vyriausybinio ekonominio kišimosi. R. Reaganas smulkųjį verslą pasveikino kaip Amerikos ekkonomikos išsigelbėjimą, M. Thatcher paskelbė tai laisvės barometru, tvirtindama:”kuo laisvesnė visuomenė, tuo daugiau smulkaus verslo”. Laisvosios rinkos ekonomika, skatinama teisingumu, remiasi plintančia konkurencija, dėl kurios atsiranda naujos jungtinio verslo (ventūros) bei mažesnės kompanijos, trukdančios monopolistiniam didelių organizacijų plitimui.
2.Marksistinė teorija.

Pagal marksizmo te

eoriją, kapitalizme dominuoja nedidelis monopolistinių kompanijų skaičius, o visuomenė poliarizuojasi tarp tų, kurie valdo didelius produkcijos kiekius, ir tų, kurie ją gamina. Smulkių įmonių atgimimas aiškinamas kaip neišvengiamos tendencijos reiškinys. Smulkusis verslas pristatomas kaip subtili dominuojančios ekonomikos forma bei darbo išnaudojimo “įrankis”.
Taigi smulkiųjų įmonių augimas 1980 m. suprantamas kaip strategijos dalis, pagal kurią didžiosios įmonės sunkiu metu perduoda savo nelabai pelningą veiklą smulkiosioms įmonėms. Veikiama žemesnių kaštų pagrindu, mažesnėmis komandomis bei paprastesnėmis darbo sąlygomis. Smulkiųjų įmonių formavimo tendencijos didėjimas depresijos metu rodo, kad didysis verslas naudojasi smulkiuoju kaip antraeiliu sektoriumi, savotiška “pagalve” rinkos svyravimams išlyginti. Šis sektorius gali išsilaikyti, nes išnaudoja neorganizuotą darbo jėgą, gaunančią mažesnį darbo užmokestį ir besitenkinančią prastesnėmis darbo sąlygomis.
3.Žaliasis judėjimas.
Masinė produkcija”, “biurokratija”, ‘centralizacija’ bei “trumpalaikis materialus pelnas’ – tapo žodžiais, apibūdinančiais industrinės visuomenės krizę, kurią panaikinti gali sugrįžimas prie “natūralumo”. Tai yra šio “alternatyvaus” judėjimo smulkaus verslo ideologijos išraiška. Fritzo Schumacherio priimtas šūkis “maža yra gražu” atspindi nuomonę, kad gyvenimo kokybę turi nusakyti ne tik materialūs didžiojo verslo motyvai. Smulkiosios įmonės atrodo demokratiškesnės ir atsakingesnės visuomenei nei nutolusios didžiosios organizacijos, vykdančios augimo strategijas, kurioms labiau rūpi turto kaupimas ar vieta bendruomenėje.
Pinigai, prekės ir žmonės turėjo judėti iš rinkos į rinką, nestabdomi ideologinių ar protekcinių barjerų. Vakarietiška gerovė turėjo lietis į
Rytus ir Vakarus, praturtindama visų šalių pramonę bei vartotojus. Galima teigti, kad iš minėtų verslo teorijų geriausiai pasitvirtino laisvosios rinkos teorija.
4.Atskiros motyvacijos teorijos ir koncepcijos.
Motyvacija yra faktorių kompleksas, verčiantis žmones (dirbančiuosius, darbdavius, vartotojus) veikti.
Karlas Vesperis išskiria šiuos verslo kūrimo motyvus ir veiksmus:
 Stiprus poreikis daryti taip, kaip patys norime;
 Džiaugsmas kurti;
 Poreikis matyti konkrečius savo veiklos rezultatus;
 Ekonominė nauda;
 Nerimas dėl dabartinio darbo;
 Stimuliavimas atliekamomis sudėtingomis ir rizikingomis užduotimis;
 Poreikis vadovauti kitiems;
 Poreikis pačiam ir kitiems įrodyti savo sugebėjimus ir išmanymą;
 Poreikis dominuoti.
Amerikiečių įmonių kūrimo motyvas pats trumpiausias – “mes tuo verčiamės savo džiaugsmui ir pelnui”.
Svarbiausios įmonių įkūrimo priežastys yra šios:
 Asmeninė laisvė ir nepriklausomybė;
 Savirealizacija;
 Verslo galimybių įgyvendinimas;
 Skirtumas tarp gaunamos algos ir tų pajamų, kurias tikimasi gauti.
Pagal klasikinę bei neoklasikinę ekonomikos rinkos santykių teorijas, būtinybė apjungti individualius verslininkus į tam tikras ekonomines struktūras atmetama, kadangi esant pakankamai informacijos apie rinką, kiekvienas jų gali siekti savo tikslų parduodamas produkciją savarankiškai ir pavieniui.
Iškyla verslo kūrimo ir organizavimo aiškinimo problema, kurios kainų mechanizmo veikimas negali išspręsti. Tai atskirų verslo faktorių susiejimo kaštai. Faktoriai gali būti siejami nuolatos ir kaskart iš naujo, tuo didinant kiekvieno faktoriaus paieškos ir panaudojimo kaštus. Kad verslininkui be atvangos nereikėtų aiškintis kainų, ieškoti vis naujų išteklių, pakanka sukurti tokį organizacinį vienetą, kuris sandorių pagalba tiek jo vidaus struktūrą, tiek išorės aplinką susietų nu
uolatos veikti. Šiais sandoriais apibrėžiamos verslininko valdžios (galios) ribos ir esamo faktoriaus panaudojimas už tam tikrą mokestį. Taip besikartojantys veiksmai ir operacijos vietoj daugelio vienkartinių susitarimų ir sutarčių yra valdomos vienu ilgalaikiu kontraktu. Kontraktus sudarant ilgesniam laikui, sumažėja klientų, partnerių, darbo jėgos, kapitalo paieškos, išteklių kainų nustatymo ir derybų kaštai. Tačiau pirkėjas ar klientas, nepriklausomai, ar tai būtų pats verslininkas ar atskiras asmuo, dažnai nori ir siekia trumpalaikių susitarimų, nes besikeičianti aplinka, kainos, mada ir kiti veiksniai nuolatos kelia vis naujus reikalavimus. Verslininkas, naudojantis išteklius ir tenkinantis visuomenės poreikius, stengiasi, kad šių pokyčių įtaka būtų minimali, o kontraktai ilgalaikiai. Nemažų problemų verslininkams kelia ir ilgalaikių prognozių netikslumas, nepatikimumas.
Smulkiame versle yra mažiau galimybių mažinti kontraktų sudarymo kaštus, nes čia ilgalaikiai ir palankūs kontraktai yra beveik neįmanomi: stambūs partneriai ir klientai diktuoja savo sąlygas, kiti smulkūs partneriai yra gana nepatikimi arba nepajėgūs prisilaikyti ilgalaikių kontraktų sąlygų.Antra vertus, auginant įmonėms, didėja ir kaštai už per įmonę praeinančius informacinius srautus. Jei šių srautų organizacijos kaštai viršija tuos, kurie būtini koordinuoti ekonominį aktyvumą savo vidaus rinkoje, tai tolesnis įmonių augimas yra ekonomiškai nepagrįstas.
Remiantis teorija apie kontraktų sudarymo kaštus, galima paaiškinti, kodėl atsiranda smulkių arba didelių ūkio struktūrų. Pelno ypatumai bei veiklos sąlygos šiuo atveju nėra to
okie svarbūs, nors ir tarpusavyje susiję.
Remiantis verslo motyvacijos teorija, galima teigti, kad įmonės veikia ne tik dėl vienintelio ar dominuojančio tikslo – maksimalaus pelno ir pajamų.Įmonių atsiradimas ir jų mastai gali atitikti ir kitus veiklos motyvus. Taigi dažniausiai pasitaikantis naujos įmonės kūrimo motyvas – nepriklausomybės, veiklos bei sprendimų priėmimo laisvės siekimas, saviraiška ir savo galimybių išbandymas, paveldėjimo ar šeimos tradicijų tęsimas. Tokie motyvai paprastai sudaro prielaidas atsirasti smulkaus ir vidutinio ūki struktūrų įvairovei.
Kitas motyvas – baimė laikui bėgant prarasti darbą kompanijoje. Darbuotojų, turinčių daugiametę patirtį, vadinamųjų “pramonės kapitonų”, bet kokioje įmonėje reikia vis mažiau nei jaunų, energingų vykdytojų. Todėl , jei žmogus gamykloje išdirbo 10 metų ir neužėmė vadovaujančios pozicijos, tai jis neišlaikys jaunų, perspektyvių darbuotojų konkurencijos – anksčiau ar vėliau jį atleis iš darbo.Be to, formuojasi nuomonė, kad gabus išradingas žmogus, daugybę metų išdirbęs samdomą darbą, galiausiai privalo pasirūpinti savo ir savo šeimos ateitimi. Tačiau darbuotojas, sugebėjęs įsteigti savo verslą, anksčiau ar vėliau praranda darbdavių autoritetą ir gali patekti į atleidžiamų kandidatų sąrašą. Toks žmogus gali prarasti ir tolimesnės karjeros galimybes, todėl savo verslo įkūrimas gali tapti būtinybe toliau išlaikyti savo šeimą ir atgauti visuomenės pripažinimą.
Privataus verslo ėmimosi motyvai gali būti įvairūs:
 Stengimasis išvengti kasdienio samdomo darbo;
 Noras tapti savo verslo šeimininku;
 Asmens laisvė ir nepriklausomybė;
 Noras pakelti savo pragyvenimo lygį;
 Skirtumas tarp gaunamos algos ir tų pajamų, kurių tikimasi gauti;
 Dabartinio darbo nuobodumas;
 Sugebėjimas pasiūlyti savo prekę ar paslaugą, turinčią pakankamą paklausą;
 Savirealizacija;
 Verslo galimybių įgyvendinimas;
 Pablogėję santykiai su darbdaviu ar įmonės vadovu.

II.Verslo esmės ir turto samprata.

Vartojimo reikmenų ir kitų prekių gamybos ir paslaugų sferos augimas, jų asortimento plėtimas lemia prekių ir piniginių srautų didėjimą, ūkinių sutartinių ryšių tvirtėjimą, sudėtingus gamintojų ir vartotojų rinkų pokyčius.
Sudėtingas pasiūlos ir paklausos mechanizmas, jo veiklos pasaulinė patirtis rodo, jog pagaminti prekę, pateikti paslaugą yra daug lengviau nei ją parduoti.
Pirma, pagamintos prekės vertės išraiška yra mažesnė, nes retai apimami gatavos produkcijos transportavimo, laikymo sandėlyje, komplektavimo, reklamos ir kiti pridėtiniai kaštai, susiję su prekės pateikimu pirkėjui ir jos pardavimu.
Antra, esant paprastiems ūkiniams santykiams, kai gamintojas pats atlieka daug tarpininkavimo funkcijų, dalį laiko bei sąnaudų būtina skirti pirkėjui (vartotojui) aptarnauti. Tokia situacija susidaro, kai yra mažai gamintojų, tarp jų nėra konkurencijos, silpna infrastuktūra, prastas darbo pasidalijimas tiek pramonėje, tiek ir visame ūkyje.laikinai tokia padėtis susidaro krizių ir pokriziniais laikotarpiais, po masinių gamybos ir aptarnaujančios sferos įmonių bankrotų, kai sena ūkio struktūra suyra, o nauja veikia nepakankamai efektyviai.
Šiais atvejais išauga tiek gamybos (nes nesutvarkyta aprūpinimo žaliavomis ir medžiagomis sistema), tiek ir realizavimo kaštai (nes reikia viską organizuoti pačiai gamybai ar nepatyrusiems tarpininkams).
Todėl komercijos svarba išryškėja ir pasireiškia krizių, gamybos ir realizavimo sutrikimų, perprodukcijos ar deficito sąlygomis. Ūkyje susidarę minėti ekonominiai socialiniai reiškiniai rodo, kad komercinė veikla yra sutrikusi. Jei kažkas labai trukdo spręsti kasdienius, periodinius bei ilgalaikius ūkio subalansavimo, sąnaudų padengimo, reguliavimosi procesus, vadinasi, ura neteisingos ūkinės komercinės sąlygos ir prielaidos . prie tokių nukrypimų nuo normos, pažeidžiančių rinkos dėsnius, reikėtų priskirti voliuntaristinius vyriausybės ir vietos valdžios nutarimus, netinkamai orientuotą užsienio bei investicinę politiką, priešiškai nusiteikusią bei sunkiai prognozuojamą kaimyninių šalių užsienio politiką, vidaus politinę įtampą ir kitas prie neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų priskirtinas jėgas.
Jei savarankiškos komercinės struktūros, glaudžiai susijusios su atskirų gamybos ir paslaugų įmonių tarnybomis veikia be didelių suvaržymų (pagal įstatymus), tai ekonominė šalies, regiono, miesto ir kaimo atskiros veiklos šakos būklė yra subalansuota, linkusi tobulėti, augti, plėsti.
Komercinė veikla normaliomis rinkos sąlygomis ura savarankiška arba dalis ūkinės komercinės veiklos, susijusios su medžiagų, žaliavų, komplektuojamų detalių, skirtų tiek gamybai, tiek ir be didelių papildomų operacijų tiesiogiai realizuoti kitam pirkėjui (vartotojui), įsigijimu.
Jei specializuojamasi atlikti pirkimo-pardavimo operacijas, atskirai neorganizuojant naujos produkcijos gamybos ar jų pagrindu neteikiant paslaugų, tokia veikla atitinka prekybos paskirtį bei funkcijas ir yra viena iš verslo sričių.
Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos, sritis. Amatą ir verslą būtina skirti. Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme, pavyzdžiui, mediko, prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko, pedagogo ir pan. Darbas. Tačiau verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o funkcijos.
Jei medikas dirba sesele, priima ligonius, teikia kitokias paslaugas (procedūras) ligoniui valstybinėje ar privačioje klinikoje, jis užsiima savo tiesioginiu darbu – yra atitinkamo amato atstovas.Tačiau verslo žmogumi jo nepavadinsi. Jis nesirūpina nei palatomis. Nei medikamentais, nesidomi ir aptarnaujančiais kadrais, nesprendžia finansinių klausimų nei su klientais, nei su finansų sistema.
Į ekonominę literatūrą, taip pat į specialistų kalbą skverbiasi anglų kilmės žodis “biznis”.Mums jau žinomi terminai “komercija”, “verslas” ir “prekyba” yra artimi žodžio “biznis” reikšmei.
Užsienio praktikoje skiriami trys biznio tipai (lygiai). Pirmas biznio tipas – kai pajamos gaunamos iš pagrindinio verslo (t.y. iš didžiosios savo dalies produkcijos). Ši strategija dar vadinama “market driven”.
Antras biznio tipas ura susijęs su pagrindinės produkcijos gamybos ir realizavimo didinimu, verslo galimybių plėtra.
Trečias , arba nepriklausomasis, biznio tipas yra apibūdinimas kaip atskirai nuo pagrindinio produkto vykdoma veikla, verslo sėkmę lemia patirtis, žinios bei naujų technologijų galimybės. Ši strategija dar vadinama “technology driven”.
Grįžtant prie amato reikia išryškinti jo svarbą ir vietą smulkaus verslo veikloje, nes tai verslo pagrindas – jo kuriamoji jėgą.
“Amato” sąvoka buvo lyg primiršta, išstumta iš amatų mokyklų žodyno. Tačiau žodis amatas, kaip specialių įgūdžių ir žinių įvaldymas kokioje nors veiklos srityje, yra išlikęs ir toliau plėtojamas kitais pavadinimais, amatų mokyklos savo ruožtu pradeda plėsti amato sampratą, į programą įtraukdamos verslo organizavimo pagrindus: apskaitos tvarkymą, aprūpinimo ir produkcijos a paslaugų realizavimo klausimus, kadrų valdymo pradmenis, rinkodarą.
Stambaus ar vidutinio masto verslininkas gali nežinoti smulkių savo srities amato ypatybių, o smulkus verslininkas privalo būti geras savo srities amatininkas, turi sugebėti dirbti su nedideliu kolektyvu, turėti teisinių, apskaitos, finansinių, komercinių žinių.
Verslas, nepriklausomai nuo jo formos: savarankiška įmonė, individualus verslininkas ar bendrija turi užsiimti visomis savo veiklos dalimis:
 Pagrindine: ūkine-komercine;
 Investicine: materialaus turto, patentų, leidimų, vertybinių popierių ir t.t. įsigijimu;
 Apskaita ir atskaitomybe bei finansine veikla: finansavimu ir investavimu.
Spręsdamas operatyvinius ir strateginius savo verslo klausimus privalo sugebėti valdyti gan ribotus darbo, materialinius ir finansinius išteklius. Ypatingą reikšmę, be darbo išteklių, turi materialinės ir finansinės vertybės, vadinamos ekonominiais ištekliais. Ekonominiai ištekliai, naudojami ūkio veikloje, gali būti šie:
 Neturintys konkretaus savininko ir tiesiogiai neišmatuoti pinigais;
 Ūkio veikloje naudojamas turtas, turintis savininką ir įkainotas pinigais.
Visas įmonėje naudojamas turtas gali būti klasifikuojamas ir grupuojamas pagal:
 Naudojimo laiką – ilgalaikis ir trumpalaikis;
 Mobilumą ir galimybę keisti vietą – kilnojamas ir nekilnojamas;
 Piniginę išraišką – piniginis ir nepiniginis;
 Materialinę išraišką – materialusis ir nematerialusis;
 Naudojimo pobūdį – pinigai, įsiskolinimai įmonei, vertybiniai popieriai, pastatai, statiniai, įrenginiai ir t.t;
 Produkto gamybos užbaigimo laipsnį – žaliavos ir medžiagos, pusfabrikačiai ir komplektuojančios bei atsarginės dalys, gatava produkcija.
Apskaitoje ir finansinėje veikloje turtas gali būti materialus ir nematerialus.Prie materialaus turto priskiriamas:
 Piniginis – grynieji pinigai, vertybiniai popieriai, įvairūs taupomieji indėliai, fondai ir rezervai, įsiskolinimai įmonei už prekes ir atliktus darbus;
 Nepiniginis – žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai, prekės, medžiagos ir žaliavos, kitas nepiniginis turtas.
Nematerialus įmonės turtas prilygsta skirtumui tarp įmonės turto rinkos kainos ir materialaus turto vertės. Šis skirtumas gali susidaryti dėl įmonės įvaizdžio, geros jos vietos, aukšto konkurentabilumo rinkoje, patentų ir leidimų, patikimų ūkinių ryšių ir kitų priežasčių.
Turto nuosavybės teisės turinys iš esmės išreiškiamas teisės triados principais:
 Teise valdyti,
 Teise naudoti,
 Teise disponuoti (tvarkyti).
Jei bet kuris šių principų negalioja, bus ribojama ir kita nuosavybės teisė:
 Gauti visas pajamas,
 Pardavimo laisvė,
 Visiškas turto sunaudojimas,
 Saugumo garantijos užtikrinimas,
 Galimybė užstatyti, atsiskaityti už skolas,
 Nuosavybės atstatymas,
 Nuosavybės teisės gynimas,
 Nuosavybės neliečiamumas.

III.Verslo klasifikavimo formos ir kriterijai.

1.Verslo klasifikavimo pagrindai.
Pagal smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą atitinkamo verslo subjektai skirstomi į keturias grupes:
 Fizinius asmenis, įsigijusius patentus jų galiojimo laikotarpius;
 Individualias įmones, kuriose dirba tik savininkai ir jų šeimų nariai (mikro įmonės);
 Smulkias įmones, turinčias ne daugiau kaip 9 darbuotojų vidutinį metinį sąrašinį skaičių;
 Vidutines įmones, turinčias ne didesnį kaip 49 asmenų vidutinį sąrašinį darbuotojų skaičių.
Remiantis Vlado Gronsko ir Broniaus Krivicko darbais, sudaryta ši verslo formų klasifikacija pagal:
 specializaciją;
 nuosavybę;
 finansavimo šaltinį;
 konkurencijos formą;
 valstybės reguliavimo laipsnį;
 verslo paslapties laipsnį;
 įmonės dydį;
 pelningumą;
 perspektyvumą;
 išlaidų mokslui ir technikos pažangai;
 reklamos išlaidų lygį;
 konkurencinį pajėgumą;
 stabilumą, sezoniškumą, veiklos ritmingumą;
 turto likvidumą laipsnį;
 įmonės novatoriškumą;
 sukauptą patirtį;
 turto sudėtį ir struktūrą;
 pirminės bazinės veiklos, orientuotos į eksportą ar kitų regionų rinkas, ir antrinės pagalbinės, skirtos užpildyti savo rinką, dydį, santykį bei struktūrą;
 indėlį formuojant šalies valiutos išteklius;
 rizikos laipsnį;
 rinkas, kuriose realizuojamos prekės ir paslaugos;
 vaidmenį vidaus ir užsienio rinkose;
 įmonės produkcijos rūšis, specializaciją ir t.t., realizavimo būdus, apimtį, sudėtį;
 verslininkų turtingumą;
 realią bankrotų grėsmę;
 atitikimą galiojantiems įstatymams;
 moralės normų poveikį verslui;
 atitikimą religijos normoms;
 nusikaltėlių keliamą pavojų verslui;
 veiklos aktyvumą;
 sukuriamą atmosferą pirkėjams ir klientas;
 interjero ir eksterjero požymius;
 įmonių įrangą, dislokavimo vietą, aptarnavimo zoną ir t.t.;
 įmonių reputaciją ir prestižą;
 įmonės stilių.
Gana originalią įmonių klasifikaciją bei jos požymius išskiria vadybos specialistai:
 Įmonių funkcijos visuomenės gyvenimo požiūriu;
 Nuosavybės formos;
 Teisinės organizacinės formos;
 Įmonės dydis;
 Veiklos tipas.
Smulkaus verslo įmonės gali būti grupuojamos ir pagal jų tyrimo bei plėtros poreikius ir galimybes:
Įmonės, technologijų gamintojos, tobulintojos, savo jėgomis ir kapitalu (apie 1-3% visų įmonių) atliekančios tyrimo ir tobulinimo darbus.
Pažangių technologijų vartotojos, techniškai labiau pažengusios ir gerokai viršijančios jų sektoriaus įmonių technologijos lygį. Jos pačios gali atlikti savo tyrimus, bet tyrimo pajėgumai riboti. Labiau apsiriboja tyrimų vertinimu bei naujų technologijų poreikio nustatymu. Šios įmonės vaidina lemiamą vaidmenį ieškant novacijų, diegiant ir pritaikant naujoves, konkuruodamos skatina tai daryti ir kitas įmones (apie 10%).
Likusios įmonės, technologijų vartotojų pasekėjos. Joms tenka didžioji įmonių dalis (iki 90% visų įmonių), nes dauguma įmonių domisi tik galutiniais tyrimų ir plėtros produktais. Pastarosios gerina savo potencialą įsigydamos naujos technikos ir technologijų ir perkvalifikuodamos savo personalą, bet pačios lėšų paieškoms ir naujiems projektams neskiria.
Pagal poreikius, kuriuos tenkina smulkus verslas, įmones galima skirstyti į šias kategorijas: pirma kategorija – gamybinės įmonės; antra – technologija paremtos įmonės, nuo pirmosios grupės besiskiriančios aukštesne darbuotojų kvalifikacija; trečia kategorija – verslo finansinių ir profesinių paslaugų įmonės; ketvirta kategorija – turizmo, mažmeninės prekybos, sveikatos, švietimo ir pramogų paslaugų įmonės, dažniausiai aptarnaujančios vietos klientus; penkta – vietos paslaugų įmonės, besiverčiančios namų apdaila, remontu – tai žemos kvalifikacijos ir mažo kapitalo įmonės.
2.Europos bendrijos verslo standartinė klasifikacija.
Vertinant įmonių administravimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės ir verslo sampratas galima papildyti ir veiklos grupavimu ir pagal kitus požymius. Vakarų šalyse įmonės grupuojamos pagal įvairius požymius, iš kurių išskiriami šie:
Įmonės juridinė forma. Pagal tai išskiriamos: individuali įmonė, tikroji partnerinė įmonė, ribotos atsakomybės bendrovė. Tačiau iš visų išvardytų įmonių tik pirmosios keturios rūšys būdingesnės mažosioms įmonėms.
Veiklos sritis, rodanti, kokį vartojimo poreikį tenkina įmonės produkcija. Tai gali būti gamybinio arba gyventojų vartojimo produktai, įvairios gamybinės ir negamybinės paslaugos.
Įmonės valdymo subjektas, rodantis įmonės vadovo atsakomybės ribas ir vadovavimo stilių. Tai gali būti nedaloma vieno asmens valdžia, partnerių ar kapitalo savininkų valdoma įmonė.
3.Komercinio verslo ypatumai ir klasifikacija.
Komercinės veiklos bei sąlygų įvairovė, geografiniai, nacionaliniai, kultūriniai, klimato, gamtiniai, ekonominiai, socialiniai bei kiti veiksniai reikalauja skirtingos paskirties, dydžio, profilio, aptarnavimo lygio iš panašių komercinių įmonių.
Pagal darbo pasidalijimą prekybos įmonės skirstomos į dvi grandis:
 Mažmeninės prekybos,
 Didmeninės prekybos.
Mažmeninės prekybos įmonės skirtos aptarnauti galutinį vartotoją. Tai pasireiškia jų funkcine prasme – kaip įmonė, institucine prasme, vykdo savo specifinę komercinę veiklą bei prekybos funkcijas.Mažmeninės prekybos įmonių,skirtingai nuo gamybos,galutinis rezultatas yra ne prekė, o paslauga – prekės pardavimas. Mažmeninė prekyba yra žemiausia prekybos grandis, esanti arčiausiai galutinio vartotojo. Todėl jai turi būti geriausiai žinomi prekių rinkos poslinkiai, reali ir potenciali gyventojų paklausa.
Didmeninė prekyba yra gana savarankiška prekybos grandis, labiau nutolusi nuo galutinio vartotojo. Didmeninė prekyba funkcine prasme yra ūkinė veikla, susijusi su prekių perpardavimu negalutiniam vartotojui arba stambiems vartotojams, institucine prasme – įmonės, vykdančios prekybos funkcijas, besispecializuojančios aptarnauti stambius pirkėjus ir negalutinius vartotojus. Specifinė komercinė veiklos sritis – visuomeninis maitinimas. Ši veiklos sritis sujungia prekybines, vartojimo organizavimo ir gamybines funkcijas, neretai apimdama ir kultūrines.
4.Smulkaus verslo tipizavimo ypatumai užsienyje.
Iki 1997 m. Europos Sąjungoje nebuvo vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų, kokia įmonė yra didelė, kokia vidutinė ir kokia labai maža. ES institucijos naudojo gana vienodus jų apibūdinimo kriterijus bei apibrėžimus. Populiariausi kriterijai – dirbančiųjų skaičius, metinė apyvarta, kapitalo dydis.
Šiuo metu vienu populiariausiu kriterijų, apibrėžiant smulkų verslą, yra dirbančiųjų įmonėje skaičius. Šio kriterijaus privalumas yra tas, kad jį galima nesunkiai nustatyti ir patikrinti. Tačiau šis rodiklis nesuteikia informacijos apie darbo ar kapitalo panaudojimo intensyvumą.
Europos šalyse smulkia įmone laikoma ta, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį, valdoma paties savininko, o ne formalios struktūros, ir nėra stambios korporacijos dalis.
Europos Komisija visoms ES narėms nutarė rekomenduoti laikytis vienodų standartų, apibrėžiant smulkias ir vidutines įmones. Jos siūlomas apibrėžimas pagrįstas keliais kriterijais: darbuotojų skaičiumi, nepriklausomumu, apyvarta ir įmonės balansu. Smulki įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau nei 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. eurų, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. eurų.
Vakarų šalyse maža įmonė turi tenkinti šias šešias sąlygas:
 Įmonei vadovauja jos savininkas;
 Įmonės valdymas yra nepriklausomas, kitaip sakant, įmonė nėra didesnės įmonės dalis. Jos savininkas, spręsdamas principinius įmonė valdymo klausimus, yra santykinai laisvas;
 Sutelktas kapitalas nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui ar nedidelei žmonių grupei;
 Įmonė turi santykinai mažą rinkos dalį, jos veikimo sritis daugiausia vietinė;
 Įmonė nėra dominuojanti savo veikimo srityse;
 Įmonės dydis lyginant su kitomis panašiomis įmonėmis yra santykinai nedidelis.

IV.Smulkaus verslo plėtros Lietuvoje tendencijos ir galimybės.

Lietuvos smulkaus verslo erą ir plėtimosi galimybes atvėrė naujo tipo kooperatyvai, kurie vėliau, deja, buvo performuoti į UAB ar turėjo tapti individualiomis įmonėmis. Smulkaus verslo įmonių gausėjimą lėmė ir privatizacija, stambių įmonių savininkų pasikeitimas, įmonių skaldymas į mažesnes, bankroto ir konkurencijos, o tuo pačiu ir efektingo išteklių naudojimo mechanizmas, net kapitalo “išplovimas”. Po 1990 m. Lietuvoje vyko ūkio restruktūrizacija . Vietoj valstybinių įmonių kūrėsi mažos ir vidutinės įmonės, o taip pat visai naujos įmonės. Per pastaruosius metus smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje smarkiai išsiplėtė. Mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimasis bei jų veiklos skatinimas yra šalies ekonomikos stiprinimo ir stabilizavimo pagrindas – vienas svarbiausių veiksnių visuomenėje, plečiant bei stiprinant verslininkų sluoksnį.
Lietuva užima 65,3 tūkst. kv. km. Teritorijos. Lietuvoje gyvena apie 3,7 mln. žmonių, vienam kv. km vidutiniškai tenka 58,8 žmonių. Moterų dalis bendrame gyventojų skaičiuje 1998 m. pradžioje buvo 52,8%. Ši disproporcija, kad moterų yra daugiau nei vyrų, sukelia tam tikrų problemų, nes darbo vietų, skirtų vyrams, yra daugiau. Jei moterims skirtų darbo vietų per 1991 – 1997 m. sumažėjo apie 200 tūkst., tai vyrų apie 30 tūkst.
Vidutinis 1995 m. metinis užimtumo lygis buvo 57,6%, šio laikotarpio vidutinis metinis bedarbių skaičius buvo 99 tūkst., tai rodo, kad bedarbių skaičius lyginant su 1996 m., sumažėjo. Iš statistikos duomenų matome, kad nedarbo lygis nežymiai mažėja (ypač vasarą), o užimtumo didėja.
1997 m. duomenimis, Lietuvoje iš visų žmonių užimti yra 1 669,2 tūkst., iš kurių 848,0 tūkst. vyrų ir 821,2 tūkst. moterų. Valstybinėse įmonėse ir organizacijose dirbo pusė tiek darbingųjų, kiek jų dirbo privačiose įmonėse, beje dirbančiųjų skaičius privačiame smulkiajame versle vis didėja.

V Smulkaus ir vidutinio verslo integracija į tarptautines rinkas.

Lietuvos valstybės integracinė politika smulkiam ir vidutiniam verslui yra palanki, bet kartu kelia ir nemažai problemų:
─ Besiintegruojant į užsienio rinkas ( per ES, Rytų ir Vidurio Europos, tarpatlantines ir pasaulines organizacijas bei nepriklausomas šalis) Lietuva restruktūrizuoja savo ūkį, pertvarko finansų sistemą, norminę teisinę ir informacinę bazes.
─ Tarptautinės organizacijos palaipsniui persitvarko ir rengiasi į savo sudėtį priimti naujus narius, analizuoja pretendentų ekonominį socialinį potencialą, būsimo įstojimo į ES visai organizacijai pasekmes.
─ Tiek tarptautinėse ir regioninėse šalių organizacijose, tiek ir šalyse pretendentėse pertvarkos ir pasirengimo procesai sukelia nemažą įtampą, vidaus prieštaravimus ir plėtotės krizes.
─ Lietuvai iškyla finansų, atstovavimo, ryšių palaikymo su Vakarais ir Rytais problemos.
Tuo pačiu ES tampa vis atviresnė. Mažėjant pasauliniams ir ES fiziniams, fiskaliniams, lingvistiniams ir kultūriniams barjerams, kai su Rusija ir jai artimomis šalimis ryšiai palaikomi ankstesniuoju lygiu, tampa akivaizdi, kad verslininkams verčiau iš karto orientuotis į aštrią tarptautinę konkurenciją, į jos keliamus aukštus reikalavimus ir atsargiau vertinti Rytų rinką.
Lietuva, turėdama aukštos kvalifikacijos specialistų, pakankamai garą materialinę techninę bazę atskirose ūkio šakose, atkurtą rinkos infrastruktūrą, sukuria aukštos kokybės produkciją, didelius energetinius išteklius, tuo sukeldama nemažai problemų vieningai Europos rinkai:
─ teikiamų paslaugų ir prekių, patenkančių iš Lietuvos į užsienio rinkas, kainos yra gerokai mažesnės nei vidaus rinkų;
─ teikiamos produkcijos kokybė yra gana aukšto lygio ir gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje;
─ vidaus rinkoje atskirų prekių ir paslaugų kainos, lyginant su jų kokybe, yra santykinai aukštos, dėl to produkcija prasčiau konkuruoja vidaus rinkoje;
─ patekdami į užsienio rinkas smulkūs Lietuvos verslininkai dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių negali efektyviai naudotis tų rinkų išplėtota infrastruktūra: informacine sistema, finansinėmis, draudimo, ryšio, transporto, mugių, parodų ir biržų paslaugomis, tarptautinių verslo organizacijų ir savo valstybės parama.
Lietuvos smulkus ir vidutinis verslas užsienio rinkoms sukelia nemažai problemų, ypač krovinių pervežimo, lengvosios pramonės, kelionių paslaugų srityse. Verslo įmonės savo verslą gali plėtoti prisilaikydamos tarptautinės rinkos strategijos. Jos taikymas gali turėti dvi atmainas: savo veiklą tarptautinėje rinkoje derinant su vidaus rinkos veikla arba numatant veiklą tik užsienio rinkoje. Atskiros produkto ir rinkos segmentų kombinacijos apibūdina įvairias strategijų matricas. Jos derinamos su kitais rinkos išorės veiksniais ir vidinėmis įmonės galimybėmis. Tam būtina:
● pagerinti kokybę nedidinant savikainos;
● įvertinti įmonės eksporto galimybių ir įmonės išteklių santykį;
● užtikrinti įmonės, jos produkto išskirtinumą ir unikalumą;
● suderinti įmonės iniciatyvos motyvaciją ir atsakomybę prieš visuomenę;
● tiksliai nustatyti užsienio rinkų vartotojų poreikius ir komplektiškai juos patenkinti;
● įvertinti įmonės siekius, idealus ir kultūrą bei kitų šalių visuomenės interesus;
● įsisavinti atitinkamą vidaus ir išorės aplinką, informacinę bazę, leidžiančią nustatyti veiklos veiksnius bei prognozuojamą situaciją užsienio šalyse, panaudojant tarptautinių ir savo šalies vyriausybės paramą;
● įgyvendinti lanksčią realizavimo politiką: asortimentas, atsargų valdymas, perskirstymo kanalai, pardavimo metodai, pardavimo rėmimas – reklama, skatinimas, propoganda, prisitaikant prie kiekvienos rinkos specifikos ir ypatybių;

VI Išvados

Naujų darbo vietų kūrimas.Užimtumo didinimas – vienas svarbiausių smulkaus verslo privalumų. Tai akivaizdžiai buvo galima stebėti po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Bankrutavus nemažam kiekiui stambių įmonių, smulkaus ir vidutinio verslo įmonės daugeliui žmonių tapo tikru išsigelbėjimu.
Komercinis lankstumas. Mažos įmonės daug greičiau sugeba adaptuotis prie sparčiai kintančių rinkos aplinkybių bei stambios korporacijos. Jos palengvina ekonominių išteklių perkėlimą iš žlungančių į besiplėtojančius sektorius. Mažųjų įmonių persiorientavimas diegiant naujus produktus ar paslaugas yra daug paprastesnis bei nereikalaujantis milžiniškų investicijų kaip stambiose įmonėse.
Stambaus verslo priklausomybė. Pažengusių šalių ekonomika labai priklauso nuo smulkaus verslo, nes mažos įmonės realizuoja stambių įmonių produkciją,teikia stambioms įmonėms daugybę paslaugų, aprūpina jas būtinomis prekėmis ir žaliavomis. Tai ypač būdinga prekėms, teikiamoms mažais kiekiais, kurioms būtinas glaudus ryšys su vartotoju ar kurios gaminamos pagal užsakymus.
Inovacijos. Ne tik mažareikšmiai, bet ir stambūs išradimai gali būti padaryti tiek stambiose, tiek smulkiose įmonėse. Mažose įmonėlėse ar net pavienių asmenų pastangomis buvo sukurti personaliniai kompiuteriai, kopijavimo aparatai, reaktyviniai varikliai.
Finansiniai aspektai. ES šalyse smulkių įmonių efektyvumas lenkia stambų verslą. Smulkios įmonės kapitalo įdėjimo atžvilgiu vidutiniškai gauna didesnį pelną, nei stambios. Smulkus verslas greičiau ir su mažesnėmis išlaidomis įdiegia techninės pažangos naujoves, skirtas gamybai, paslaugoms, be to yra patrauklesnis atskiriems talentingiems individams.
Smulkus verslas taip pat pasižymi veiklos organizavimo formų unikalumu, netradicinėmis prekių pateikimo formomis, sudarant nedidelius,bet perspektyvius projektus,taupiai naudojant lėšas pradiniuose jų diegimo etapuose. Smulkus verslas didina negausių vietos gamtos išteklių panaudojimo galimybes, nes sugeba juos perdirbti ir panaudoti. Esti ir trūkumų, pvz. vadovavimo kompetencijos. Mažos įmonės paprastai žlunga dėl to, jog vadovams trūksta žinių ir patirties,per didelės steigėjų ambicijos, išsimokslinimo ir techninės kompetencijos trūkumas, rinkodaros žinių trūkumas, sunkiai sprendžiamos finansinės problemos (sunku gauti kreditą, atidėti mokesčių mokėjimą, atsiskaitymo procedūros pažeidimai).

literatūra:
Vytautas Sūdžius “Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas”.
Asta Savanevičienė “Smulkaus ir vidutinio verslo kooperavimo formos ir galimybės Lietuvoje“.
Rūta Brazauskienė, Saulius Brazauskas “Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje teisinės sąlygos”.

Leave a Comment