Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

Vadybos ir administravimo fakultetas

VADYBOS KATEDRA

VERSLO ĮVADAS

SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE

Atliko: Tikrino: dėst.

Kazimieras Lipskis

Panevėžys, 2004

Turinys

Įvadas 2
1. Verslininkystės raida Lietuvoje 3
2. SVV charakteristika Europos sąjungoje ir Lietuvoje 4
3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys

1. Tradicinės verslo rūšys 4

2. Franšizė 5

3. Koncesiniai verslai 6

4. Lizingas 6

5. Faktoringas 9
4. SVV privalumai ir trūkumai 10
5. SVV paplitimas Lietuvoje 11
6. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui 12
7. Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje 14
Naudotos literatūros sąrašas 20
Išvados 21

Įvadas

Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) – svarbiausias ekonomikos augimo
veiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniam
stabilumui. Visuotinai pripažinta SSVV reikšmė bendrojo vidaus produkto
augimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių-ekonominių skirtumų
mažėjimui, eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šalies
viduriniosios klasės kūrimui.

Centrinės ir vietinės valdžios palaikomos mažos ir vidutinės įmonės
stiprina regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina
gamybinių jėgų plėtotę, padeda spręsti nedarbo problemą, kuri visose be
išimties valstybėse yra labai opi. Mažos ir vidutinės įmonės užpildo tas
šalies ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėms
struktūroms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą.

Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas
užsienio šalyse tapo tikru ekkonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir
vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi.Išsivysčiusių Vakarų valstybių
ekonomikoje SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80% BVP ir net 98%
įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80% visų dirbančiųjų. Šio
laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas
šalyse, pasiekusiose aukštesnį g

gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką
šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos
požymis.

Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis
verslas yra vienas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos
,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygos verslininkystei
ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo verslo įmonių
rinkos ekonomika negali funkcionuoti, nei tobulėti.

Anksčiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo
verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir
skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV
įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų
dalyvavimą rinkos procesuose. Didelės dalies smulkių ir vidutinių įmonių
veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos
sutartimis, franšizės kontraktais. Dažnai stambiosios įmonės tampa
smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriu
yra naudinga, kai smulkios įmmonės ir stambios kompanijos papildo vienos
kitas.

Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei
kultūrai. Išsivysčiusioje rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas
suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti
savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa
didele visuomenės veiklos dalimi.

Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja.
2002 m. SVV įmonės sudarė 95% visų įmonių, jų eksportas sudarė daugiau kaip
22% visų įmonių eksporto, importas 37%. SVV sektoriuje sukuriama trečdalis
šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir
veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 30
00 norminių teisės dokumentų, jų
veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.

1. Verslininkystės raida Lietuvoje

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad
smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu.
Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių.
Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvo vadovų
politika.

Nuo 1918 m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinė
laisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis net
be pradinio kapitalo.

Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę
dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų
taisymą. Nebuvo valstybinio turto privatizavimo problemos, niekas
nekoordinavo verslo veiklos.

Šalyje buvo 300 tūkst. individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75%
gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkio
ministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas.
Pienui surinkti ir perdirbti sukurta AB ,,Pieno centras“. Mėsos produktus
ruošė AB ,,Maisto“ įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis.
Pagal to meto poreikį užteko metalo apdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų,
Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažų
chemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sitemos, tačiau elektrą
gamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės ir
tekstilės produkciją: šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir t.t. Tai
rodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvos
okupacijos.

Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuo
laikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos
telkimas.

Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti ,,valdišku“ darbu. Tačiau
senosios privačios verslininkystės tradicijos L

Lietuvoje išliko: žmonės
siuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų.

Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos
nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:

• atskilo nuo valstybinių įmonių;

• jau buvo veikiančios vietinės įmonės;

• kūrėsi naujos įmonės.
Joms būdinga:

• mažumas;

• iniciatyvesnės už stambiąsias;

• veikė vietinėse rinkose;

• dažnai užsiėmė subrangovine veikla;

• dauguma buvo prekybinės.
Nors kūrėsi palyginti ir nedidelės verslo įmonės, tačiau jos sudarė
prielaidas:

• augti ekonomikai;

• pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus;

• lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius;

• kurtis būsimoms stambioms firmoms.
Tačiau buvo susidurta su problemomis. Svarbiausios jų:

• lėšų gavimas prieinamomis sąlygomis;

• patalpų radimas;

• paramos vadovams stoka;

• pirkėjų nemokumas;

• neatsparumas stambių klientų spaudimui;

• augimo sunkumai;

• įgūdžių trūkumas.

2. SVV charakteristika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje

Įvairiose valstybėse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius
kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra
darbuotojų skaičius. Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt.
Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje,
Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai
dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija.

Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją Europos sąjungos
šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:

• mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo

apyvartos;

• smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė

apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. eurų;

• vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta

iki 250 mln. eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.

Lietuva harmonizavo savo teisės aktus derindama juos prie ES
reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir Vidutinio verslo
plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje
klasifikacija:

1. Vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų,

jos metinės pajamos neviršija 138 mln.litų arba įmonės turto

balansinė vertė yr

ra ne didesnė kaip 93 mln.litų;

2. Maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės

pajamos neviršija 24 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra

ne didesnė kaip 17 mln.litų;

3. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10

darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln.litų arba įmonės

turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln.litų;

Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.

3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys

3.1 Tradicinės verslo rūšys

Sėkmės ir saugumo požiūriu naujam verslui pradėti geriausiai tinka
tradicinės sritys, tokios kaip vartojimo prekių gamyba, didmeninė ir
mažmeninė prekyba, automobilių remontas, gyvenamųjų namų statyba.
Pelningiausios verslo rūšys užsienyje yra veterinarijos, laidojimo,
stomatologijos, finansinės paslaugos, viešbučių ir motelių verslas.
Greičiausiai šiuo metu pasaulyje besiplečiantys verslai yra:

• bankininkystė;

• elektroninės technikos komponentų gamyba;

• popierinės taros bei indų gamyba;

• kompiuterinės technikos gamyba ir priežiūra;

• konsultavimo paslaugos;

• kompiuterinių programų kūrimas.

Verslininkas turi nuspręsti ne tik kokį verslą steigti, bet ir kokį
verslo organizavimo būdą pasirinkti. Pasaulyje sparčiai plinta nauji verslo
organizavimo būdai, tokia kaip franšizė, vis plačiau naudojamos naujos
finansinės paslaugos – lizingas, faktoringas ir kt.

3.2 Franšizė

Franšizė (licenzinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos
įmonės prekių ženklu, technologija reklama, valdymo metodais, marketingu,
mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą,
perimant jau žinomos firmos patirtį.

Kaip rodo pasaulinė praktika, pagal franšizės sistemą veikiančių
įmonių pelnas yra 40 – 50% didesnis, nei veikiančių savarankiškai, o jų
veikla daug saugesnė. Tarptautinės franšizės asociacijos atlikti tyrimai
rodo, kad per pirmuosius penkerius žlunga beveik 80% savarankiškų įmonių ir
tik 8% franšizės būdu dirbančių įmonių. Franšizės būdas pasaulyje labai
populiarus, nes taip pradėti savo verslą patogu žmonėms, kurie nedrįsta
dirbti savarinkiškai.

Sėkmingos franšizės sistemos gyvavimo ir plėtimosi pavyzdys yra
,,Mcdonalds“ korporacija, kuri buvo įsteigta 1955 m. ir šiuo metu savo
sistemoje turinti daugiau kaip 100 pasaulio šalių per 20000 restoranų.

Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios
pusės.

Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija,
užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą
suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą
technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių
pardavimo sistemą. Franšizeris savo sėkmės paslaptis surašo specialiame
dokumente, kuris vadinamas ,,biblija“. Šiame dokumente išdėstytų
reikalavimų privalo laikytis abi pusės. Tai pagrindinė franšizės sąlyga.
Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti
franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją.
Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose
valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra
santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos
ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.

Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai
savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsipareigojimą vykdyti
sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas.
Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam
nereikia ieškoti naujų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos
technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu
dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:

1. pradinį mokestį už franšizę;

2. kasmetinį 5 – 10% mokestį nuo apyvartos.

Franšizės sistema taikoma daugeliui verslo sričių. Tai viešbučiai,
restoranai, automobilių remontas, greito maisto įmonės, maisto ir gėrimų
parduotuvės, kelionių agentūros, kirpyklos ir kt.

Franšizės privalumai ir trūkumai
Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:

• franšizeris suteikia jos pirkėjui žinių apie verslo vadybą bei jos

organizavimą;

• franšizės pirkėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės

ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;

• franšizės pirkėjui reikia mažiau kapitalo nei plėtojant asmeninį

verslą, nes jos pardavėjas jau bus įgijęs patirties, kaip išvengti

nereikalingų išlaidų;

• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai,

atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;

• organizuoja darbuotojų mokymą, teikia jiems konsultacijas;

• franšizės pirkėjas, naudodamasis pardavėjo sukurtu tiekimo tinklu,

sumažina savo išlaidas;

• sumažėja franšizės pirkėjo veiklos rizika;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių

ženklais, know – how ir kitomis konfidencialiomis žiniomis;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo atliktų rinkos

tyrimų duomenimis;

• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai

suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.
Privalumai franšizės pirkėjui:

• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;

• lengviau kontroliuojamas firmos vardo, prekių ženklo naudojimas,

nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą

įmonę;

• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.
Franšizės trūkumai:

• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja

laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad

pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir

prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje.

Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;

• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės

pardavėjo;

• franšizės pirkėjo sėkmė labai priklauso nuo franšizės pardavėjo

sėkmės.

3.3 Koncesiniai verslai

Koncesiniai verslai vykdomi pasirašius sutartis, kurios labai
panašios į franšizės sutartis. Koncesija – tai susitarimas tarp tiekėjo ir
tam tikro skaičiaus prekybininkų, kurie įsipareigoja pardavinėti jų prekes,
laikantis tam tikrų reikalavimų ir sąlygų.

Koncesinėje sutartyje numatoma, kad koncesininkas turi teisę naudoti
firmos prekės ženklą ir pardavinėti tos įmonės prekes bei veikti tam
tikroje teritorijoje. Koncesininkui nenurodoma, kaip jis turi veikti ir jam
nesudaromos išskirtinės sąlygos.

3.4 Lizingas

Lizingas (išperkamoji nuoma) yra tam tikra verslo kreditavimo
sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir įmonės kreditavimo elementus.
Lizingas paibūdinamas kaip ūkinė veikla, kuriai esant ūkio subjektas
sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis kitam ūkio subjektui savo
kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą apibrėžtam arba neapibrėžtam
laikotarpiui. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingo
kompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis už
teisę nuomotis moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikui
grąžina naudotą turtą arba jį išsiperka. Lizingo sutartyje paprastai
nurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius,
susijusius su lizingo objektų gedimu, vagystėmis ar kitais praradimais.

Žodžio ,,lizingas” tėvynė yra JAV, kurioje 1952 metais buvo įkurta
pirmoji lizingo kompanija . Europoje lizingas paplito apie 1970 m., ir dėl
aiškaus pranašumo prieš kreditinį verslo finansavimo būdą jo apimtys
sparčiai didėjo. Praėjusiame dešimtmetyje lizingo apimtys Vakarų valstybėse
didėjo vidutiniškai po 15% per metus, o dabar kai kur formuojasi netgi kaip
atskira ūkio šaka. Lizingo terminas kilęs iš anglų kalbos žodžio ,,lease”,
reiškiančio nuomoti ir imti skolon turtą su teise išsipirkti. Dėl juo
apibrėžiamos veikolos specifiškumo daugelyje kalbų jis neturi atitikmens ir
todėl priimtas ir vartojamas visame pasaulyje.

Finansiniu požiūriu lizingas yra specifinė nekilnojamojo ir kito
ilagalaikio turto įsigijimo finansavimo forma, kuri leidžia įmonei lengviau
pritraukti reikalingas kreditines lėšas. Lizingo objektu gali būti bet koks
kilnojamasis ir nekilnojamasis ilgalaikis turtas: pastatai, transporto
priemonės, technologiniai įrenginiai, elektroninė įranga ir kt.

Pastaruoju metu lizingo kompanijos Lietuvoje pradeda aktyviai dirbti
smulkaus ir vidutinio lizingo rinkoje. Jos plečia paslaugų asortimentą,
nuomoja kompiuterinę ir biuro techniką, kainuojančią nuo 1200 litų iki 35
000 litų, vidutiniškai per metus mokant 10% palūkanų nuo jos pradinės
vertės. Vis didėja lizingo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis.
Fiziniai asmenys turi tik pateikti informaciją apie tai, kad jų gyvenamoji
vieta sutampa su registracijos vieta, ir klientai turi apsidrausti nuo
finansinės rizikos. Lizingo portfelio struktūroje ypač sparčiai auga
nekilnojamojo turto išperkamoji nuoma, pramonės įranga ir įrengimai, kelių
transporto priemonės, lengvieji automobiliai.

Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma būna:

• trumpalaikė (iki vienerių metų);

• vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų) ;

• ilgalaikė (daugiau kaip treji metai).

Lizingo operacijų mechanizmas dažnai yra sudėtingas ir priklauso nuo
lizingo rūšies. Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių skaičių lizingas yra
skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį.

Esant tiesioginiam lizingui, sutartis sudaroma tiesiogiai tarp lizingo
objekto savininko (dažniausiai įrangos gamintojo) ir lizingo gavėjo
(įrangos gavėjo).

Pinigai

|Įmonė, įrangos gamintoja |Įrangos perdavimas |Lizingo gavėjas |

Tiesioginės lizingo sutarties schema

Esant netiesioginiam lizingui, sudaroma trišalė sutartis tarp lizingo
kompanijos, lizingo gavėjo ir lizingo objekto gamintojo tiekėjo.

[pic]

Netiesioginės lizingo sutarties schema

1. Paraiška lizingo objektui įgyti;

2. Pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymas;

3. Lizingo kompanija sumoka pinigus gamintojui arba tiekėjui;

4. Lizingo kompanija tampa lizingo objekto savininku ir sudaro sutartį

su lizingo gavėju;

5. Tiekėjas pristato lizingo gavėjui (nuomininkui) lizingo objektą;

6. Nuomininkas apdraudžia lizingo objektą;

7. Lizingo gavėjas moka lizingo mokestį pagal sutartyje numatytą

mokėjimo tvarką.

Lizingo subjektai, iš vienos pusės, yra:

• komerciniai bankai;

• finansinės lizingo kompanijos, teikiančios lizingo paslaugas. Jos

gali veikti kaip banko padalinys;

• specializuotos lizingo kompanijos, kurios, be finansinių paslaugų,

teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas, pvz., prižiūri ir remontuoja

išnuomotą turtą, konsultuoja turto naudojimo klausimais.

Iš kitos pusės, fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudoja lizingo
paslaugas.

Trečias lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto tiekėjas,
gamybos įmonė.

Lizingo mokėjimo sumą sudaro dalinis išnuomoto turto vertės
padengimas, palūkanos nuo sutartyje įrašytos finansuojamos pinigų sumos ir
komisinis arba administracinis mokestis. Dažniausiai įranga perkama,
atsiskaitant už ją per 2-3 metus.

Lizingo davėjas – tai lizingo objekto savininkas (pvz., bankas arba
specializuota lizingo kompanija), kuris tą objektą įsigijo lizingo gavėjo
užsakymu, kad perduotų pastarajam nuomos sutarties pagrindu.

Lizingo gavėjas – tai bet kuris fizinis arba juridinis asmuo,
nuomojantis lizingo objektą ir įgyjantis jo naudojimo teisę už tam tikrą
sutartyje numatytą nuomos sumą.

Lizingo objektas – tai bet koks kilnojamasis ir nekilnojamasis
turtas, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas ilgalaikis turtas.

Gali būti dviejų rūšių lizingas: finansinis ir veiklos. Finansinio
lizingo esmė ta, kad jo gavėjas per sandorio laikotarpį padengia visą
nuomojamo turto vertę, ir, sutarčiai pasibaigus, lizingo objektas tampa
nuomininko nuosavybe. Finansinis lizingas nenumato išnuomoto turto
priežiūros bei galimybės anksčiau termino nutraukti sutartį. Finansinis
lizingas plačiau naudojamas Europoje.

Veiklos arba dalinio nusidėvėjimo lizingas esti, kai per visą
sandorio laikotarpį padengiama tik dalis turto vertės, o sutarčiai
pasibaigus turtas grąžinamas lizingo kompanijai. Esant veiklos lizingui
turto naudojimo laikas yra ilgesnis už lizingo sutarties laikotarpį.
Veiklos lizingas plačiai naudojamas JAV.

Pagal aptarnavimo sąlygas lizingas skirstomas taip:

• grynasis, kai visą lizingo objekto priežiūrą ir remontą atlieka

lizingo gavėjas;

• lizingas su daline priežiūra;

• lizingas su visapusiška priežiūra, kai visą lizingo objekto

priežiūrą ir remontą atlieka lizingo gavėjas.

Lizingo paslaugos lizingo gavėjui yra naudingos ir dėl tokių priežasčių:

• Norimą daiktą galima įsigyti neturint visos reikiamos pinigų sumos,

pakanka pradinio įnašo, kurios dydis sudaro 5-30% prekės kainos.

• Lizingo bendrovės paprastai visus formalumus atlieka greičiau nei

bankai. Didėjant konkurencijai tarp lizingo bendrovių, sprendimas

priimamas per 1-2 darbo dienas.

• Nesumokėtos lėšos lieka įmonės veiklai finansuoti.

• Lizingas leidžia išvengti tam tikrų įsipareigojimų ar užstatų, nes

garantu tampa pats lizingo objektas.

Lizingo rizika. Specialistai neatmeta galimybės, kad, gausėjant
pasirašomų lizingo sutarčių skaičiui, daugės atvejų, kai klientai nesugebės
jų vykdyti.

Rizika juridiniams asmenims susidaro dėl tokių priežasčių:

▪ per didelės investicijos neįvertinus rinkos augimo;

▪ netinkamai įvertintos verslo galimybės;

▪ pasikeitusios rinkos sąlygos;

▪ kompetencijos trūkumas valdant įmonę;

▪ netinkamai pasirinkta įmonės pajėgumų neatitinkanti įranga.
Rizika fiziniams asmenims kyla:

▪ netekus darbo;

▪ netinkamai ir lengvabūdiškai įvertinus savo finansines galimybes.

Lietuvoje įregistruota Nacionalinė lizingo asociacija, kuri vienija

lizingo narius. Stojamasis mokestis yra 10 000 litų.

3.5 Faktoringas

Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga – vis
labiau įsitvirtina šalies finansų rinkoje ir jos apyvarta per pastaruosius
3 metus padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Faktoringas yra nauja finansavimo
paslaugų rūšis, taikoma pirmiausia smulkioms ir vidutinėms firmoms
finansuoti, perimant teisę išieškoti jų skolas. Paprastai tokios skolos yra
trumpalaikiai įsiskolinimai už pirktas prekes ar suteiktas paslaugas. Ši
trumpalaikių skolų perleidimo arba prekybos sandorių kreditavimo paslauga
sėkmingai įsitvirtina ir Lietuvos finansų rinkoje. Ji mažina verslo riziką
ir sukuria įmonei galimybę naudoti kompleksinę pirkėjų skolų valdymo
sistemą. Didėjančios faktoringo paslaugų apimtys rodo, tai jog gerėja
atsiskaitymo sąlygos tarp šalies įmonių, t.y. tam tikras rinkos sveikumo
rodiklis.

Istoriškai faktoringo paslaugos atsirado vystantis komerciniam
kreditui, kurį suteikia pardavėjas pirkėjui, atidėdamas mokėjimą už prekes.
Palaipsniui į šiuos santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo įsiterpė
tarpininkai – faktoringo kompanijos. Dažniausiai faktoringo paslaugas
teikia bankai. Šia veikla užsiimantys bankai arba specializuotos įmonės
(jie vadinami faktoriais) turi gauti licencijas.

Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinės
firmos. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientų
reikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaro
nuo 70 iki 90% reikalaujamos pinigų sumos, likusius 10-30% lėšų faktoringo
firmos klientas atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka už
prekes.

[pic]
Faktoringo kreditinės operacijos atlikimo schema

1. Firma klientė perduoda faktoringo firmai savo mokėjimo reikalavimus

kitoms firmoms – skolininkėms su teise perimti jos skolas;

2. Faktoringo firma apmoka savo firmai klientei iki 90% reikalaujamos

pinigų sumos.

Kadangi faktoringo operacijos susijusios su rizika, tai, prieš
sudarydamas sutartį, faktorius kruopščiai tiria potencialaus kliento
finansinę padėtį, taip pat kliento pirkėjų kreditingumą.

Tokia kreditavimo paslaugų rūšis didina turto likvidavimą, kuris savo
ruožtu sudaro prielaidas verslui greitai augti, bei įmonių finansinėms
galimybėms didinti. Spartėjant prekių apyvartumui, akumuliuojamos laisvos
lėšos, laiku apmokamos tiekėjų sąskaitos bei atliekami kiti privalomi
mokėjimai ir įmonė turi galimybę apmokėti skolas klientams tuo pačiu laiku,
kaip ir jos konkurentai. Tokia įmonė ateityje gali tikėtis mokėjimo
nuolaidų, nes sumažėja tiekėjų ir kreditorių rizika, susijusi su kliento
mokumu.

Nuolaida už skubų sąskaitų apmokėjimą per 5-10 dienų daugelyje Europos
šalių sudaro 3%. Jeigu kasmet perkame prekių už 1 mln. litų, tai lengva
nustatyti, kad ši nuolaida sudarys 30 tūkst. litų. Todėl įmonėms labai
naudinga naudotis diskontu.

Faktorinių firmų (bankų) veikla gana efektyvi, nes dauguma įmonių
stengiasi apmokėti sąskaitas tik gavę jas iš faktorinių firmų, nes niekas
nenori patekti į nemokių firmų sąrašus. Jei bankas pateikia informaciją,
kad įmonė sąskaitas apmoka pavėluotai, tai ateityje jai bus sudėtinga
sudaryti finansiškai rizikingus sandorius. Faktorinės firmos, kaip mokėjimo
garantiją, pasirengusios teikti papildomas paslaugas savo klientams,
pirkdamos jų reikalavimus kitiems subjektams. Faktorinis bankas išmoka
klientui pinigus anksčiau, negu pirkėjas apmoka sąskaitas.

Faktoringo operacijų naudingumas

|Faktoriui |Pardavėjui |Pirkėjui |
|Gauna atlyginimą už|Priešlaikinis pirkėjų skolų |Atidėtas skolų |
|darbą ir |apmokėjimas pardavėjui, o kartu ir |apmokėjimas |
|finansavimą, už |galimybė padidinti apyvartines |palengvina pirkėjo |
|prisiimtą riziką. |lėšas, esant jų trūkumui. |atsiskaitymus, nes |
|Atlyginimas |Išlaidų ekonomija. Pačiam |jam nereikia mokėti |
|susideda iš |pardavėjui administruojant skolas, |tuoj pat. |
|palūkanų už |išlaidos dažnai būna didesnės, negu|Faktorius apdraudžia |
|finansavimą, |faktoringo išlaidos. |savo klientą nuo |
|komisinio mokesčio |Balanso struktūros supaprastinimas.|nemokumo rizikos. |
|ir sutarties |Apsidraudimas nuo rizikos. | |
|mokesčio. |Faktorius turi daugiau informacijos| |
| |ir galimybių įvertinti klientų | |
| |kreditingumą. | |

Tarptautinis faktoringas. Jis nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautinio
faktoringo atveju užsienyje esančios įmonės pirkėjos mokumo riziką prisiima
toje valstybėje esanti faktoringo. Jei užsienio firma yra nemoki, užsienio
faktoringo firma per 90 dienų atliks mokėjimą Lietuvos faktoringo įmonei.
Taip sudaroma galimybė gauti informaciją apie užsienyje esančio savo prekių
pirkėjo patikimumą, laiku yra gaunamas finansavimas, nereikia rūpintis
akredityvais.

[pic]

1. Įmonė A parduoda prekes įmonei B.
2. Įmonė A savo reikalavimus per FĮL perleidžia FĮU, kuri prisiima

finansavimo riziką.
3. FĮL moka įmonei A sutartą avansą pagal pateiktą sąskaitą.
4. FĮU savo valstybėje renka reikalavimus iš įmonės B.
5. Įmonė B nustatytu laiku moka įmokas FĮU, kuri perveda gautas sumas FĮL.
6. FĮL perveda likusią sumą pardavėjui.

4. SVV privalumai ir trūkumai

Kiekviena veikla turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų. SVV
privalumai:

• kuriamos naujos darbo vietos;

• stiprinami nacionalinio ūkio pagrindai;

• iš jų ,,išauginamos” būsimosios stambios įmonės;

• komercinis lankstumas. Mažos įmonės sugeba greičiau adaptuotis prie

sparčiai kintančių aplinkos sąlygų, greičiau persiorientuoja

diegiant naujus produktus ar paslaugas, nes joms nereikia didelių

investicijų kaip stambioms korporacijoms. Mažose įmonėse

ekonominiai ištekliai su daug mažesnėmis sąnaudomis perkeliami iš

žlungančių į besiplėtojančius sektorius.

• SVV padeda harmonizuoti santykius tarp ūkio subjektų, palengvina

ekonominių išteklių paskirstymą ūkyje, padeda efektyviai

bendradarbiauti smulkiajam ir stambiajam verslui;

• orientuojasi į vietinius išteklius ir patenkina vietinius

poreikius;

• gali patenkinti specifinius vartotojų poreikius, kurių nepatenkina

didelės kompanijos;

• SVV vyksta labai dinamiška veikla, kurioje sparčiausiai kuriamos ir

diegiamos naujovės. Mažos įmonės, siekdamos įsitvirtinti rinkoje,

turi konkuruoti su daugeliu kitų mažų įmonių, kartu ir su didelėmis

kompanijomis, todėl jos sparčiau turi diegti technologines naujoves

bei pažangią patirtį, ypač naujose ir perspektyviose ūkio šakose.

• Finansiniai aspektai. Smulkios įmonės vidutiniškai gauna didesnį

pelną, t.y. kiekvienas į verslą investuotas litas uždirba daugiau

nei investuotas į stambujį verslą, nes kapitalo apyvarta yra

spartesnė.
SVV sektoriuje esančios problemos bei trūkumai:

• dėl nedidelių apimčių mažose įmonėse didėja gamybos kaštai;

• trūksta lėšų moksliniams, inžineriniams tyrimams ir naujoms

technologijoms;

• nėra pinigų reklamai, ribotos galimybės gauti ir apdoroti

informaciją apie rinką;

• dėl padidintos veiklos rizikos sumažėja galimybė pigiai gauti

kreditų;

• vadovavimo kompetencijos trūkumas;

• per didelės steigėjų ambicijos ir didelis asmeninis vartojimas,

išsimokslinimo ir techninės kompetencijos bei marketingo žinių

trūkumas.

5. SVV paplitimas Lietuvoje

SVV įmonių Lietuvoje daugėja. Jei 1994 m. Lietuvoje buvo beveik 97
tūkst. įmonių, iš kurių virš 63 tūkst. individualiosios įmonės ir beveik 21
tūkst. uždarųjų akcinių bendrovių, tai 1999 m. pradžioje – virš 205 tūkst.
įmonių, iš kurių beveik 150 tūkst. – IĮ, per 44 tūkst. – UAB. O po metų,
2000 m. pradžioje jau buvo įregistruota beveik 230 tūkst. įmonių. Galima
būtų tik džiaugtis tokia plėtra, kai per metus įmonių skaičius išaugo apie
25 tūkst., arba daugiau nei 12%. Bet yra kita medalio pusė. Iš 230 tūkst.
įmonių, įregistruotų 2000 m. pradžioje aktyviai veikė tik 102 tūkst., 68
tūkst. buvo nutraukusios savo veiklą, o likusios – 60 tūkst. – buvo letargo
„miego“ būklėje, tai yra veikė pasyviai. O 2002 m. pradžioje veikiančių
įmonių bebuvo 68,4 tūkst, tame tarpe 33,9 tūkst. IĮ ir 20,3 tūkst. UAB.
Tokį didelį įmonių likvidavimo rodiklį lėmė didelė konkurencija,
nesugebėjimas rasti naujų rinkų, nepakankamas įmonių vadovų pasirengimas
dirbti rinkos sąlygomis, žinių ir informacijos stoka, aiškios verslo
strategijos neturėjimas. Pastebėta, kad ypatingai daug – beveik pusė –
naujai įsteigtų įmonių per tris metus yra likviduojamos. Šis faktas įrodo,
kad pradedantieji verslininkai napakankamai vertina verslo riziką.

Daugiau nei 2/3 visų įmonių yra IĮ. Vidutinis darbuotojų skaičius
jose sumažėjo nuo 15 darbuotojų 1994 m. iki 13 darbuotojų 1998 m. Vidutinio
darbuotojų skaičiaus mažėjimą sąlygojo įmonių skaidymas į mažesnes bei
didelis skaičius veikiančių įmonių, kurios neturėjo samdomų darbuotojų,
1998 m. tokių įmonių buvo net 53,1%.

Pablogėjusi šalies ekonominė situacija, Rytų rinkų praradimas,
žaliavų kainų kilimas, verslo pelningumo sumažėjimas, kapitalo stoka – tai
pagrindinės priežastys, nulėmusios laikiną įmonių veiklos sustabdymą ar net
nutraukimą.

Tačiau mažų įmonių steigimasis ir jų veiklos skatinimas yra šalies
ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių naujų darbo vietų
kurimo šaltinių.

Mažų įmonių pasiskirstymas pagal Lietuvos regionus buvo nevienodas –
1998 m. pabaigoje dauguma jų veikė tuose apskrityse, kurių centrai yra
didieji Lietuvos miestai. Vilniaus apskrityje veikė 18,6%, Kauno – 19,5%,
Klaipėdos – 10,7%, Šiaulių – 11,2%, Panevėžio – 11,5% visų mažųjų įmonių.
Įmonės aktyviau steigiasi urbanizuotuose, investicijoms ir verslui labiau
palankiose apskrityse. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritims teko 86,2
visų tiesioginių užsienio investicijų.

1999 m. pradžioje įmonės, kuriose dirbo iki 10 darbuotojų sudarė
85,4%, nuo 10 iki 50 darbuotojų – 10,5% ir nuo 50 iki 250 darbuotojų –
3,5%. šie duomenys labai panašūs į ES šalių vidurkius. 2002 m. pradžioje
šie duomenys, atitinkamai, buvo: 77,8%, 16,3% ir 5,2%. Pasteboma šiokia
tokia įmonių stambėjimo tendencija.

Vadovaujantis Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo
nuostatomis smulkaus verslo įmonės bendrame įmonių skaičiuje 1999 m.
pradžioje sudarė 85,4%, o2002 m. pradžioje – 77,8%.

Verinant įmonių pasiskirstymą pagal veiklos rūšis, Lietuvoje
pastebimai didelę įmonių dalį (1996 m. duomenys) sudarė prekybos įmonės
51%, (lyginant su ES vidurkiu – 31,8%). Gamybos įmonių buvo 16,7% (ES
vidurkis – 13,3%). Paslaugų sektoriuje veikė tik 18,1% įmonių.
Lietuvoje nepakankamai plėtojamas viešbučių ir restoranų verslas – juo
užsiima tik 3,8% visų įmonių. Gana menkai išplėtotos ir kitos paslaugos,
tokios kaip poilsio ir pramogų organizavimas, automobilių nuoma, buitinės,
informacinės paslaugos ir pan.

1999 m. lapkričio 1 d. duomenimis SVV pasiskirstymas pagal verslo
rūšis pakito. Prekybos įmonių dalis sumažėjo iki 42,1%, gamyboje sumažėjo
iki 8%, paslaugų sferoje išaugo iki 21,2%. SVV įmonių pasiskirstymo pagal
rūšis tendencijos rodo, kad mažėja dalis įmonių užsiimančių prekyba ir ypač
gamyba, o didėja, nors ir nežymiai SVV įmonių, veikiančių paslaugų
sektoriuje. Šią situaciją iš dalies sąlygoja tai, kad prekybos ir gamybos
sektoriuose vyksta didelė konkurencija, kuri mažina verslo pelningumą.
Lietuvos prekybos sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė sudaro 10% prekių
apyvartos, kas tuo tarpu ES – 20%. Todėl natūralu, kad verslininkai ieško
pelningesnių veiklos rūšių, tame tarpe ir paslaugų sektoriuje.

6. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui

Valstybės parama SVV reglamentuojama Lietuvo Respublikos smulkiojo ir
vidutinio verslo plėtros įstatymo(2003m.). 1998 m. buvo patvirtinti
Smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondo nuostatai. SVV skatinimo
fondo tikslas – kaupti vyriausybės nutarimais skiriamas Privatizavimo fondo
lėšas, valstybės biudžeto asignavimus bei užsienio donorinių fondų lėšas,
skiriamas smulkiajam ir vidutiam verslui skatinti. SVV skatinimo fondo
tvarkytojo funkcijas vykdo Ūkio ministerija. Pagal LR smulkiojo ir
vidutinio verslo plėtros įstatymą SVV subjektai gali naudotis šiomis
paramos formomis:
1. Mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis įstatymų numatyta

tvarka;
2. SVV skatinimo fondo finansine parama;
3. Vyriausybės ir savivaldybių finansine parama pagal SVV plėtros programą;
4. Konsultacinėmis ir mokymo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis pagal

verslo plėtojimo programas;
5. Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugomis;
6. Pagal Valstybės skolos įstatymo 7 ir 7/ straipsnius Vyriausybės įsteigtų

garantijų institucijų ir (arba) draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą

skatinančių institucijų parama;
7. Kvalifikacijos kėlimo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo

plėtojimo ir užimtumo programas;
8. Valstybės užsakymo preferencija;
9. Parama naujoms adrbo vietoms kurti;
10. Mikrokreditavimo sistema pradedantiems verslą;
11. Taikoma pagreitinta amortizacija.

LR Vietos savivaldos įsatymu, priimtu 1994 m. viduryje, taip pat buvo
bandoma sudaryti sąlygas SVV remti. Šio įstatymo 15 straipsnis,
apibrėžiantis savarankišką savivaldybės tarybos konpetenciją, numato, kad
savivaldybė „gali teikti lengvatas savo sąskaita įmonėms, steigiančioms
naujas darbo vietas, tenkinančioms kitus būtiniausius gyventojų poreikius“.
Ši aptaki rekomendacinio pobūdžio norma reiškia, kad savivaldybės neprivalo
teikti finansinės paramos, net jei turėtų papildomų lėšų. Gal būtent dėl to
, daugelis Lietuvos savivaldybių realiai finansiškai neremia smulkių
įmonių. Kaip išimtį reikia paminėti Šiaulių miesto savivaldybę, kuri jau
keleris metus savo biudžete numatė virš 100 tūkst. litų fondą SVV remti.
Iki 1998 m. pradžios paskolos su 7% metinėmis palūkanomis buvo suteiktos 25
verslininkms. Šis pavyzdys tik patvirtina faktą, kad miestų savivaldybės
turėtų daugiau dėmesios kirti SVV rėmimui.

Smulkus verslas taip pat finansiškai skatinamas per SVV skatinimo
fondą. Negausios lėšos 1999 m. (758.900 Lt), gautos iš Privatizavimo fondo
buvo skirtos SVV reikmėms – paremti neseniai įkurtus verslo inkubatorius
(Šiaulių, Telšių apskrities. Kazlų Rūdos) ir verslo centrus (Jurbarko,
Švenčionių), parengti Utenos rajono ekonomikos ir SVV plėtros programą,
parengti mokymo priemones vaikams apie verslo svarbą, iš dalies padengti
SVV subjektų palūkanas. Daliniu paskolų konpensavimu pasinaudojo 16 įmonių,
8 (nuo programos pradžios – 30) įmonės įgyvendino SVV plėtros projektus,
gavusios pakolas su valstybės garantija.

Remiantis strateginiu LR Vyriausybės prioritetu – užtikrinti
ekonomikos augimą 2000 m. pradžioje pirmą kartą buvo sukurta ir pradėta
įgyvendinti sisteminė verslo sąlygų gerinimo programa „Saulėtekis“. SVV
plėtros laikinoji darbo grupė, sudaryta iš privataus verslo ir valstybės
institucijų atstovų, identifikavo daugelį SVV problemų ir pateikė
pasiūlymus, kaip jas išspręsti. Ši grupė patikslino SVV strategines kryptis
ir plėtros priemones, SVV fondo naudojimo prioritetus, pateikė eilę
pasiūlymų, tame tarpe:

(1). Tobulinti privalomųjų patentų išdavimo taisykles ir pakeisti
patentininkų statusą;

(2). Skatinti stambių, vidutinių ir smulkių įmonių bendradarbiavimą;

(3). Koordinuoti regioninės plėtros ir SVV plėtros programas;

(4). Peržiūrėti SVV plėtros įstatymą;

(5). Peržiūrėti socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką IĮ
savininkams;

(6). Tobulinti SVV institucinę infrastruktūrą.

Daugelis pateiktų pasiūlymų buvo realizuoti per atitinkamus įstatymus
(Socialinio draudimo), vyriausybės nutarimus (dėl privalomųjų patentų
išdavimo tvarkos), verslininkų forumus ir verslo sutartis (didelių bei
smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo programas ir
sutartis).

Mokesčių lengvatos. 2002 m. sausio 1d. įsigaliojęs LR pelno mokesčio
įstatymas nustatė, kad visų įmonių pelnas apmokestinamas 15% pelno mokesčių
tarifu, tuo tarpu įmonių, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius
neviršija 10 žmonių, o metinės pajamos sudaro 500 tūkst. litų per metus,
pelnas apmokestinamas 13%.

Vis dėlto, verslininkai teigia, kad Lietuvoje praktiškai mažai
rūpinamasi verslininkystės plėtra ir palankių aplinkos sąlygų sudarymu.
Verslininkai susiduria su nemažai rimtų problemų, iš kurių dažniausiai
minimos tokios:

• įstatymų nepastovumas;

• nepalanki mokesčių politika;

• lėšų trūkumas;

• nepalankios kreditavimo sąlygos;

• finansų sistemos nepastovumas;

• užsienio investicijų trūkumas;

• mažas rinkos talpumas;

• pačių verslininkų menkas pasirengimas;

• neišsami informacija apie rinkas.
Todėl smulkaus verslo plėtros problemos yra pagrįstos. Bankų politika
kreditų teikimo srityje dėl didelės rizikos nėra palanki SVV įmonėms.
Užsienio valstybių Lietuvai teikiamos pakolos, kurios neretai panaudojamos
ir smulkiam verslui remti, gelbsti tik iš dalies, be to apstatomos
įvairiomis sąlygomis. Esant tokiai situacijai, verslininkui daug patogiau
paskolinti įmonės ar savo šeimos lėšų, arba skolintis iš savo darugų ar
įmonės akcininkų. Pasirodo, tai tapo darudžiama, kai 1995 m. gruodžio 20 d.
vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo ūkiniams subjektams, tame tarpe ir IĮ ir
UAB, draudžiama skolintis iš fizinių asmenų. Šis draudimas motyvuojamas
nestabilia finansine rinka, kai daug fizinių asmenų nukentėjo, prarado
pinigus.

Dauguma mokesčių norminių aktų verslininkus veikia neigiamai, nes
mokesčiai yra per dideli, lyginant su daugumos verslininkų pajamomis.
Kartais susidaro įspūdis, kad verslinkams sąžinigai mokant visus mokesčius,
jie nebeturi realaus finansinio pagrindo išlikti ir normaliai funkcionuoti.

Didelė smulkaus verslo subjektų problema – informacijos, mokymo,
konsultacijų stoka, lėšų trūkumas inžinierinams ir rinkodaros tyrimams, dėl
mažos gamybos apimties ir didelių gamybos sąnaudų trumpas smulkių įmonių
gyvavimo laikotarpis.

Per lėtai kūriama smulkaus verslo sistema, nepakankamai gerai veikia
statistinės informacijos apie SVV subjektų veiklą rinkimo, apdorojimo ir
skelbimo sistema. Kai kuriuose šalies regionuose valdininkai, atsakingi už
smulkaus verslo plėtrą, aiškiai stokoja žinių apie SVV vaidmenį ekonomikoje
ir jo problemas regione, napakankamai propaguojamas verslumas ir
verslininkų teigiamas įvaizdis tarp gyventojų, ypač tarp jaunimo. Beveik
nėra programų, skatinančių moksleivių aktyvumą versle (maloni išimtis
„Lietuvos Junior Achievement“ veikla).

Pati opiausia problema, su kuria susiduria SVV – visų vyriausybių
netesėti pažadai labiau remti ir rūpintis SVV reikalais, padėti mažoms
įmonėms išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, suteikti lengvatas, priimti
atitinkamus įstatymus ir užtikrinti jų vykdymą.

7. MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių,
kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominės
veiklos rezultatyvumą. BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per
ataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t. y. galutinis gamybinės veiklos
rezultatas. Jis skaičiuojamas kaip kiekvienos ekonominės veiklos pridėtinių
verčių suma, kuri gaunama iš produkcijos atėmus tarpinį vartojimą.
Skaičiuojama taip: prie visų ekonominės veiklos rūšių bendrosios pridėtinės
vertės, kuri paskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiams
ir minusuojamos subsidijos gaminiams.

1.Šalies bendrojo vidaus produkto dalis, sukurta mažose ir vidutinėse

įmonėse 2001-2004 m., %

[pic]
Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
VšĮ „Statistikos tyrimai“, ekonometrinis įvertis
1 paveiksle matome: MVĮ (2003 m. pabaigoje jos sudarė 99,4% visų šalies
įmonių) sukurta BVP dalis siekė 68,2% viso šalies BVP. Šios dalies pokyčiai
visame šalies BVP 2001-2003 m. buvo tolygūs ir labai artimi šalies BVP
augimo tendencijoms.
Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat yra svarbus, nes dažnai
naudojamas vertinant gyvenimo lygį atskirose valstybėse. MVĮ sukurtas BVP,
tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m. padidėjo 34,7% ir 2003 m. sudarė
11 099 Lt vienam gyventojui.

2.Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas,

tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m., Lt

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

VšĮ „Statistikos tyrimai“
Šiame paveiksle matome, kad MVĮ produktyvumas 2001-2003 m. didėjo itin
sparčiai. Tam įtakos turėjo konstruktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės
ekonominė politika, ūkio augimas, pagerėjusi šių įmonių vadyba.
SVV analizei ir jo regioninės plėtros strategijai formuoti labai reikšmingi
BVP skaičiavimai pagal apskritis. Regioniniu aspektu žvelgiant į BVP,
sukurtą MVĮ, pastebima didelė diferenciacija, t. y. atskirose apskrityse
verslas vystomas netolygiai. 2002 m. mažose ir vidutinėse įmonėse, BVP,
tenkančio vienam gyventojui, daugiausia sukurta Vilniaus, Klaipėdos ir
Kauno apskrityse. Šiek tiek minėtas rodiklis buvo mažesnis Šiaulių ir
Tauragės apskrityse, o Utenos apskrityje jis sudarė tik 44,7% nagrinėjamoje
įmonių grupėje sukurto BVP vienam gyventojui.
3.Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas,
tenkantis vienam gyventojui (pagal apskritis) 2002 m., Lt

[pic]

Šaltinis: VšĮ „Statistikos tyrimai“
Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos bendrosios
pridėtinės vertės rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė, skaičiuojant
veikusiomis kainomis, 2001–2003 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 43,6
mlrd. Lt (2001 m.) iki 50,5 mlrd. Lt (2003 m.).

4.Bendroji pridėtinė vertė 2000–2003 m., mlrd. Lt

[pic]

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Sparčiausiai 2003 m., palyginti su 2002 m., bendroji pridėtinė vertė išaugo
apdirbamojoje gamyboje, elektros, dujų ir vandens tiekimo bei statybos
įmonėse.
Palyginkime bendrąją pridėtinę vertę Lietuvoje ir ES pagal ekonominės
veiklos rūšis.

5.Kai kurių ekonominės veiklos rūšių įtaka sukuriant bendrąją pridėtinę

vertę Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m., %

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

Structural Business Statistics, Eurostat
Duomenys rodo, kad Lietuvos įmonės, užsiimančios transporto ir ryšių
veikla, elektros, dujų ir vandens tiekimu, sukūrė didesnę bendrosios
pridėtinės vertės dalį negu ES. Tačiau akivaizdus ES įmonių išdirbio
pranašumas tokių veiklos rūšių kaip apdirbamoji pramonė, statyba, viešbučių
ir restoranų veikla.

6.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė 2000–2002 m.,

mlrd. Lt

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

VšĮ „Statistikos tyrimai“
Palyginę 4 ir 6 paveikslus matome, kad MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės
vertės dinamika 2000–2002 m. atitiko visų šalies įmonių sukurtos bendrosios
pridėtinės vertės kitimo tendencijas.
Skirtingo dydžio (pagal darbuotojų skaičių) Lietuvos ir ES šalių įmonėse
sukuriama nevienoda bendrosios pridėtinės vertės dalis. Palyginę bendrąją
pridėtinę vertę, sukurtą Lietuvos ir ES mikroįmonėse, kuriose dirba iki 9
darbuotojų, pastebime didelį skirtumą. 2000 m. Lietuvoje šis rodiklis
sudarė 12,0%, o ES – 20,8% visų įmonių sukurtos bendrosios pridėtinės
vertės. Įmonių, turinčių nuo 10 iki 49 darbuotojų, sukurta bendrosios
pridėtinės vertės dalis visoje bendrojoje pridėtinėje vertėje Lietuvoje ir
ES buvo beveik tokia pati. Įmonės, kuriose dirba nuo 50 iki 249 darbuotojų,
Lietuvoje bendrosios pridėtinės vertės sukūrė 24,3%, o ES šalyse – 19,0%.
Vertinga ir įdomu palyginti 7 ir 12 paveiksluose pateiktus rodiklius.
Matome, kad Lietuvoje, kaip ir ES, didžioji bendrosios pridėtinės vertės
dalis sukuriama didelėse įmonėse, kurios pagal įmonių skaičių sudaro labai
mažą visų įmonių dalį (2000 m. Lietuvoje didelės įmonės sudarė 0,6%, o ES –
0,3% visų įmonių).

7.Bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje,

struktūra pagal įmonių grupes 2000 m., %

[pic]

Šaltiniai: VšĮ „Statistikos tyrimai“; Structural Business Statistics,

Eurostat
Nagrinėdami MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal
ekonominės veiklos rūšis matome, jog 2000–2002 m. didžiausią bendrosios
pridėtinės vertės dalį sukūrė prekybos, pramonės ir paslaugųMVĮ.

8.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė pagal įmonių

ekonominės veiklos rūšis 2000–2002 m., %

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

VšĮ „Statistikos tyrimai“
Analizuodami MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagal
įmonių teisines formas 2000–2002 m. akivaizdžiai pastebime, jog didžiausią
MVĮ bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė uždarosios akcinės bendrovės
(UAB) ir akcinės bendrovės (AB) – 78,1%. Reikšmingas individualių įmonių
(IĮ) ir ūkinių bendrijų vaidmuo kuriant bendrąją pridėtinę vertę. Minėtos
įmonės 2002 m. sukūrė 16,8% visos MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės
vertės. Kitų teisinių formų įmonių vaidmuo buvo mažai reikšmingas.

9.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė pagal įmonių

teisines formas 2000–2002 m., %

[pic]
Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
VšĮ „Statistikos tyrimai“
Naudota literatūra:

1. Liongina Juozaitienė ir Jurga Staponkienė ,,Verslo ir vadybos įvadas”

2003 m.
2. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas”

2003 m.
3. E. Bagdonas ir E. Kazlauskienė ,,Biznio įvadas”
4. www.svv.lt

Išvados

Smulkiojo ir vidutinio verslo įtaka ekonomikai nuolat auga.
Informacinių technologijų plėtra ir vykstantys globalizacijos procesai
kelia kokybiškai naujus reikalvimus versluiš Konkurencinėje aplinkoje galės
išsilaikyti tik tos įmonės bei ekonomikos šakos, kurios bus pasiruošusios
nuolat keistis ir tobulėti, sugebės perimti ir išplėtoti tarptautinę verslo
ir valdymo patirtį, adaptuoti modernias technologijas ir pritraukti
kapitalą.
Labai reikšmingos yra vyriausybės garantijos, duodant paskolas smulkiems
verslams, nuolaidos kredituojant smulkų verslą, kurios pasireiškia
palankiomis palūkanomis ir kitomis lengvatinių kreditų formomis.

Yra ir kita medalio pusė. Statistika rodo, kad du iš trijų naujai
pradėtų verslų žlunga per pirmuosius 4-is metus; aplamai išsilaiko tik
vienas iš 4-ių pradėtų verslų.

Metai iš metų (išsivysčiusiose šalyse) smulkiojo verslo pagamintos
produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtys mažėja.

Ataskaitos rodo, kad ekonominių sunkumų laikotarpiai daug labiau
paveikia smulkųjį verslą negų stambųjį. Be to, smulkiojo verslo pajamos
mažėja greičiau, todėl žlugimo grėsmė artesnė, ir kuo mažesnė firma tuo
daugiau galimybių jai sužlugti.

Kokios pagrindinės smulkiojo verslo problemos šiuo metu? Jos yra 4-
ios: mokesčiai, lėta apyvarta, dideli paskolų kaštai ir kitų firmų
konkurencija.

Kita vertus, smulkiojo verslo atstovų išradingumas, įgalina nedideles
firmas greičiau ir sėkmingiau reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Šios
naujovės yra naujų darbo vietų ir naujų galimybių šaltinis.

Taigi verslo aplinka Lietuvoje nėra pakankamai palanki. Pirmiausia,
nekaupiama ir nesisteminama medžiaga apie SVV problemas. Dėl nuolat
besikaitaliojančios teisinės ekonominės bazės daugelis gyvena šia diena,
neturėdami rimtos savo verslo padėties ir perspektyvos analizės, nekuradami
ilgalaikių planų. Be to, daugelis neturi sudarę verslo planų, nesupranta jų
būtinumo. Dėl to jų veikla chaotiška, remiasi daugiausia intuicija, dažnai
iškyla problemų, kurių buvo galima išvengti planuojant verslą.

Leave a Comment