KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
PANEVĖŽIO INSTITUTAS
Vadybos ir administravimo fakultetas
VADYBOS KATEDRA
VERSLO ĮVADAS
SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE
Atliko: Tikrino: dėst. Kazimieras Lipskis
Panevėžys, 2004
Turinys
Įvadas 21. Verslininkystės raida Lietuvoje 32. SVV charakteristika Europos sąjungoje ir Lietuvoje 43. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys 1. Tradicinės verslo rūšys 4 2. Franšizė 5 3. Koncesiniai verslai 6 4. Lizingas 6 5. Faktoringas 94. SVV privalumai ir trūkumai 105. SVV paplitimas Lietuvoje 116. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui 127. Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje 14Naudotos literatūros sąrašas 20Išvados 21 Įvadas
Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) – svarbiausias ekonomikos augimoveiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniamstabilumui. Visuotinai pripažinta SVV reikšmė bendrojo vidaus produktoaugimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių-ekonominių skirtumųmažėjimui, eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šaliesviduriniosios klasės kūrimui. Centrinės ir vietinės valdžios palaikomos mažos ir vidutinės įmonėsstiprina regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatinagamybinių jėgų plėtotę, padeda spręsti nedarbo problemą, kuri visose beišimties valstybėse yra labai opi. Mažos ir vidutinės įmonės užpildo tasšalies ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėmsstruktūroms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą. Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslasužsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai irvaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi.Išsivysčiusių Vakarų valstybiųekonomikoje SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80% BVP ir net 98%įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80% visų dirbančiųjų. Šiolaikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslasšalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtakąšalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikospožymis. Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinisverslas yra vienas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygos verslininkysteiir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo verslo įmoniųrinkos ekonomika negali funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savoverslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja irskatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVVįmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jųdalyvavimą rinkos procesuose. Didelės dalies smulkių ir vidutinių įmoniųveikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangossutartimis, franšizės kontraktais. Dažnai stambiosios įmonės tampasmulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriuyra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienoskitas. Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercineikultūrai. Išsivysčiusioje rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslassuprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuotisavo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampadidele visuomenės veiklos dalimi. Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja.2002 m. SVV įmonės sudarė 95% visų įmonių, jų eksportas sudarė daugiau kaip22% visų įmonių eksporto, importas 37%. SVV sektoriuje sukuriama trečdalisšalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą irveiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisės dokumentų, jųveiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų. 1. Verslininkystės raida Lietuvoje
Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kadsmulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu.Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių.Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvo vadovųpolitika. Nuo 1918 m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinėlaisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis netbe pradinio kapitalo. Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelędalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklųtaisymą. Nebuvo valstybinio turto privatizavimo problemos, niekasnekoordinavo verslo veiklos. Šalyje buvo 300 tūkst. individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75%gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkioministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas.Pienui surinkti ir perdirbti sukurta AB ,,Pieno centras“. Mėsos produktusruošė AB ,,Maisto“ įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis.Pagal to meto poreikį užteko metalo apdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų,Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažųchemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sitemos, tačiau elektrągamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės irtekstilės produkciją: šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir t.t. Tairodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvosokupacijos. Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuolaikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos
telkimas. Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti ,,valdišku“ darbu. Tačiausenosios privačios verslininkystės tradicijos Lietuvoje išliko: žmonėssiuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų. Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvosnepriklausomybę. Jos susikūrė taip: • atskilo nuo valstybinių įmonių; • jau buvo veikiančios vietinės įmonės; • kūrėsi naujos įmonės.Joms būdinga: • mažumas; • iniciatyvesnės už stambiąsias; • veikė vietinėse rinkose; • dažnai užsiėmė subrangovine veikla; • dauguma buvo prekybinės.Nors kūrėsi palyginti ir nedidelės verslo įmonės, tačiau jos sudarėprielaidas: • augti ekonomikai; • pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus; • lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius; • kurtis būsimoms stambioms firmoms.Tačiau buvo susidurta su problemomis. Svarbiausios jų: • lėšų gavimas prieinamomis sąlygomis; • patalpų radimas; • paramos vadovams stoka; • pirkėjų nemokumas; • neatsparumas stambių klientų spaudimui; • augimo sunkumai; • įgūdžių trūkumas. 2. SVV charakteristika Europos Sąjungoje ir LietuvojeĮvairiose valstybėse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairiuskriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yradarbuotojų skaičius. Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt.Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje,Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškaidažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija. Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją Europos sąjungosšalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija: • mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos; • smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. eurų; • vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta iki 250 mln. eurų, kapitalas – 27 mln. eurų. Lietuva harmonizavo savo teisės aktus derindama juos prie ESreikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir Vidutinio versloplėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvojeklasifikacija: 1. Vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln.litų; 2. Maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln.litų; 3. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln.litų; Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.
3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys
3.1 Tradicinės verslo rūšys
Sėkmės ir saugumo požiūriu naujam verslui pradėti geriausiai tinkatradicinės sritys, tokios kaip vartojimo prekių gamyba, didmeninė irmažmeninė prekyba, automobilių remontas, gyvenamųjų namų statyba.Pelningiausios verslo rūšys užsienyje yra veterinarijos, laidojimo,stomatologijos, finansinės paslaugos, viešbučių ir motelių verslas.Greičiausiai šiuo metu pasaulyje besiplečiantys verslai yra: • bankininkystė; • elektroninės technikos komponentų gamyba; • popierinės taros bei indų gamyba; • kompiuterinės technikos gamyba ir priežiūra; • konsultavimo paslaugos; • kompiuterinių programų kūrimas. Verslininkas turi nuspręsti ne tik kokį verslą steigti, bet ir kokįverslo organizavimo būdą pasirinkti. Pasaulyje sparčiai plinta nauji versloorganizavimo būdai, tokia kaip franšizė, vis plačiau naudojamos naujosfinansinės paslaugos – lizingas, faktoringas ir kt. 3.2 Franšizė
Franšizė (licenzinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitosįmonės prekių ženklu, technologija reklama, valdymo metodais, marketingu,mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą,perimant jau žinomos firmos patirtį. Kaip rodo pasaulinė praktika, pagal franšizės sistemą veikiančiųįmonių pelnas yra 40 – 50% didesnis, nei veikiančių savarankiškai, o jųveikla daug saugesnė. Tarptautinės franšizės asociacijos atlikti tyrimairodo, kad per pirmuosius penkerius žlunga beveik 80% savarankiškų įmonių irtik 8% franšizės būdu dirbančių įmonių. Franšizės būdas pasaulyje labaipopuliarus, nes taip pradėti savo verslą patogu žmonėms, kurie nedrįstadirbti savarinkiškai. Sėkmingos franšizės sistemos gyvavimo ir plėtimosi pavyzdys yra,,Mcdonalds“ korporacija, kuri buvo įsteigta 1955 m. ir šiuo metu savosistemoje turinti daugiau kaip 100 pasaulio šalių per 20000 restoranų. Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančiospusės. Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija,užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktąsuteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintątechnologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekiųpardavimo sistemą. Franšizeris savo sėkmės paslaptis surašo specialiamedokumente, kuris vadinamas ,,biblija“. Šiame dokumente išdėstytųreikalavimų privalo laikytis abi pusės. Tai pagrindinė franšizės sąlyga.Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbtifranšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją.Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose
valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yrasantykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamosir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus. Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškaisavarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsipareigojimą vykdytisutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas.Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jamnereikia ieškoti naujų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybostechnologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindudirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį: 1. pradinį mokestį už franšizę; 2. kasmetinį 5 – 10% mokestį nuo apyvartos. Franšizės sistema taikoma daugeliui verslo sričių. Tai viešbučiai,restoranai, automobilių remontas, greito maisto įmonės, maisto ir gėrimųparduotuvės, kelionių agentūros, kirpyklos ir kt. Franšizės privalumai ir trūkumaiPagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra: • franšizeris suteikia jos pirkėjui žinių apie verslo vadybą bei jos organizavimą; • franšizės pirkėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas; • franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje; • franšizės pirkėjui reikia mažiau kapitalo nei plėtojant asmeninį verslą, nes jos pardavėjas jau bus įgijęs patirties, kaip išvengti nereikalingų išlaidų; • padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai, atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas; • organizuoja darbuotojų mokymą, teikia jiems konsultacijas; • franšizės pirkėjas, naudodamasis pardavėjo sukurtu tiekimo tinklu, sumažina savo išlaidas; • sumažėja franšizės pirkėjo veiklos rizika; • franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių ženklais, know – how ir kitomis konfidencialiomis žiniomis; • franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo atliktų rinkos tyrimų duomenimis; • franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.Privalumai franšizės pirkėjui: • lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas; • lengviau kontroliuojamas firmos vardo, prekių ženklo naudojimas, nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą įmonę; • mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.Franšizės trūkumai: • franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje. Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus; • franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės pardavėjo; • franšizės pirkėjo sėkmė labai priklauso nuo franšizės pardavėjo sėkmės.3.3 Koncesiniai verslai
Koncesiniai verslai vykdomi pasirašius sutartis, kurios labaipanašios į franšizės sutartis. Koncesija – tai susitarimas tarp tiekėjo irtam tikro skaičiaus prekybininkų, kurie įsipareigoja pardavinėti jų prekes,laikantis tam tikrų reikalavimų ir sąlygų. Koncesinėje sutartyje numatoma, kad koncesininkas turi teisę naudotifirmos prekės ženklą ir pardavinėti tos įmonės prekes bei veikti tamtikroje teritorijoje. Koncesininkui nenurodoma, kaip jis turi veikti ir jamnesudaromos išskirtinės sąlygos.
3.4 Lizingas
Lizingas (išperkamoji nuoma) yra tam tikra verslo kreditavimosistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir įmonės kreditavimo elementus.Lizingas paibūdinamas kaip ūkinė veikla, kuriai esant ūkio subjektassutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis kitam ūkio subjektui savokilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą apibrėžtam arba neapibrėžtamlaikotarpiui. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingokompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis užteisę nuomotis moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikuigrąžina naudotą turtą arba jį išsiperka. Lizingo sutartyje paprastainurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius,susijusius su lizingo objektų gedimu, vagystėmis ar kitais praradimais. Žodžio ,,lizingas” tėvynė yra JAV, kurioje 1952 metais buvo įkurtapirmoji lizingo kompanija . Europoje lizingas paplito apie 1970 m., ir dėlaiškaus pranašumo prieš kreditinį verslo finansavimo būdą jo apimtyssparčiai didėjo. Praėjusiame dešimtmetyje lizingo apimtys Vakarų valstybėsedidėjo vidutiniškai po 15% per metus, o dabar kai kur formuojasi netgi kaipatskira ūkio šaka. Lizingo terminas kilęs iš anglų kalbos žodžio ,,lease”,reiškiančio nuomoti ir imti skolon turtą su teise išsipirkti. Dėl juoapibrėžiamos veikolos specifiškumo daugelyje kalbų jis neturi atitikmens irtodėl priimtas ir vartojamas visame pasaulyje. Finansiniu požiūriu lizingas yra specifinė nekilnojamojo ir kitoilagalaikio turto įsigijimo finansavimo forma, kuri leidžia įmonei lengviaupritraukti reikalingas kreditines lėšas. Lizingo objektu gali būti bet kokskilnojamasis ir nekilnojamasis ilgalaikis turtas: pastatai, transportopriemonės, technologiniai įrenginiai, elektroninė įranga ir kt.
Pastaruoju metu lizingo kompanijos Lietuvoje pradeda aktyviai dirbtismulkaus ir vidutinio lizingo rinkoje. Jos plečia paslaugų asortimentą,nuomoja kompiuterinę ir biuro techniką, kainuojančią nuo 1200 litų iki 35000 litų, vidutiniškai per metus mokant 10% palūkanų nuo jos pradinėsvertės. Vis didėja lizingo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis.Fiziniai asmenys turi tik pateikti informaciją apie tai, kad jų gyvenamojivieta sutampa su registracijos vieta, ir klientai turi apsidrausti nuofinansinės rizikos. Lizingo portfelio struktūroje ypač sparčiai auganekilnojamojo turto išperkamoji nuoma, pramonės įranga ir įrengimai, keliųtransporto priemonės, lengvieji automobiliai. Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma būna: • trumpalaikė (iki vienerių metų); • vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų) ; • ilgalaikė (daugiau kaip treji metai). Lizingo operacijų mechanizmas dažnai yra sudėtingas ir priklauso nuolizingo rūšies. Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių skaičių lizingas yraskirstomas į tiesioginį ir netiesioginį. Esant tiesioginiam lizingui, sutartis sudaroma tiesiogiai tarp lizingoobjekto savininko (dažniausiai įrangos gamintojo) ir lizingo gavėjo(įrangos gavėjo). Pinigai|Įmonė, įrangos gamintoja |Įrangos perdavimas |Lizingo gavėjas |
Tiesioginės lizingo sutarties schema
Esant netiesioginiam lizingui, sudaroma trišalė sutartis tarp lizingokompanijos, lizingo gavėjo ir lizingo objekto gamintojo tiekėjo.
[pic] Netiesioginės lizingo sutarties schema
1. Paraiška lizingo objektui įgyti; 2. Pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymas; 3. Lizingo kompanija sumoka pinigus gamintojui arba tiekėjui; 4. Lizingo kompanija tampa lizingo objekto savininku ir sudaro sutartį su lizingo gavėju; 5. Tiekėjas pristato lizingo gavėjui (nuomininkui) lizingo objektą; 6. Nuomininkas apdraudžia lizingo objektą; 7. Lizingo gavėjas moka lizingo mokestį pagal sutartyje numatytą mokėjimo tvarką. Lizingo subjektai, iš vienos pusės, yra: • komerciniai bankai; • finansinės lizingo kompanijos, teikiančios lizingo paslaugas. Jos gali veikti kaip banko padalinys; • specializuotos lizingo kompanijos, kurios, be finansinių paslaugų, teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas, pvz., prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto naudojimo klausimais. Iš kitos pusės, fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudoja lizingopaslaugas. Trečias lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto tiekėjas,gamybos įmonė. Lizingo mokėjimo sumą sudaro dalinis išnuomoto turto vertėspadengimas, palūkanos nuo sutartyje įrašytos finansuojamos pinigų sumos irkomisinis arba administracinis mokestis. Dažniausiai įranga perkama,atsiskaitant už ją per 2-3 metus. Lizingo davėjas – tai lizingo objekto savininkas (pvz., bankas arbaspecializuota lizingo kompanija), kuris tą objektą įsigijo lizingo gavėjoužsakymu, kad perduotų pastarajam nuomos sutarties pagrindu. Lizingo gavėjas – tai bet kuris fizinis arba juridinis asmuo,nuomojantis lizingo objektą ir įgyjantis jo naudojimo teisę už tam tikrąsutartyje numatytą nuomos sumą. Lizingo objektas – tai bet koks kilnojamasis ir nekilnojamasisturtas, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas ilgalaikis turtas. Gali būti dviejų rūšių lizingas: finansinis ir veiklos. Finansiniolizingo esmė ta, kad jo gavėjas per sandorio laikotarpį padengia visąnuomojamo turto vertę, ir, sutarčiai pasibaigus, lizingo objektas tampanuomininko nuosavybe. Finansinis lizingas nenumato išnuomoto turtopriežiūros bei galimybės anksčiau termino nutraukti sutartį. Finansinislizingas plačiau naudojamas Europoje. Veiklos arba dalinio nusidėvėjimo lizingas esti, kai per visąsandorio laikotarpį padengiama tik dalis turto vertės, o sutarčiaipasibaigus turtas grąžinamas lizingo kompanijai. Esant veiklos lizinguiturto naudojimo laikas yra ilgesnis už lizingo sutarties laikotarpį.Veiklos lizingas plačiai naudojamas JAV. Pagal aptarnavimo sąlygas lizingas skirstomas taip: • grynasis, kai visą lizingo objekto priežiūrą ir remontą atlieka lizingo gavėjas; • lizingas su daline priežiūra; • lizingas su visapusiška priežiūra, kai visą lizingo objekto priežiūrą ir remontą atlieka lizingo gavėjas. Lizingo paslaugos lizingo gavėjui yra naudingos ir dėl tokių priežasčių: • Norimą daiktą galima įsigyti neturint visos reikiamos pinigų sumos, pakanka pradinio įnašo, kurios dydis sudaro 5-30% prekės kainos. • Lizingo bendrovės paprastai visus formalumus atlieka greičiau nei bankai. Didėjant konkurencijai tarp lizingo bendrovių, sprendimas priimamas per 1-2 darbo dienas. • Nesumokėtos lėšos lieka įmonės veiklai finansuoti. • Lizingas leidžia išvengti tam tikrų įsipareigojimų ar užstatų, nes garantu tampa pats lizingo objektas. Lizingo rizika. Specialistai neatmeta galimybės, kad, gausėjantpasirašomų lizingo sutarčių skaičiui, daugės atvejų, kai klientai nesugebėsjų vykdyti. Rizika juridiniams asmenims susidaro dėl tokių priežasčių: ▪ per didelės investicijos neįvertinus rinkos augimo; ▪ netinkamai įvertintos verslo galimybės; ▪ pasikeitusios rinkos sąlygos; ▪ kompetencijos trūkumas valdant įmonę; ▪ netinkamai pasirinkta įmonės pajėgumų neatitinkanti įranga.Rizika fiziniams asmenims kyla: ▪ netekus darbo; ▪ netinkamai ir lengvabūdiškai įvertinus savo finansines galimybes. Lietuvoje įregistruota Nacionalinė lizingo asociacija, kuri vienija lizingo narius. Stojamasis mokestis yra 10 000 litų. 3.5 Faktoringas
Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga – vislabiau įsitvirtina šalies finansų rinkoje ir jos apyvarta per pastaruosius3 metus padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Faktoringas yra nauja finansavimo
paslaugų rūšis, taikoma pirmiausia smulkioms ir vidutinėms firmomsfinansuoti, perimant teisę išieškoti jų skolas. Paprastai tokios skolos yratrumpalaikiai įsiskolinimai už pirktas prekes ar suteiktas paslaugas. Šitrumpalaikių skolų perleidimo arba prekybos sandorių kreditavimo paslaugasėkmingai įsitvirtina ir Lietuvos finansų rinkoje. Ji mažina verslo rizikąir sukuria įmonei galimybę naudoti kompleksinę pirkėjų skolų valdymosistemą. Didėjančios faktoringo paslaugų apimtys rodo, tai jog gerėjaatsiskaitymo sąlygos tarp šalies įmonių, t.y. tam tikras rinkos sveikumorodiklis. Istoriškai faktoringo paslaugos atsirado vystantis komerciniamkreditui, kurį suteikia pardavėjas pirkėjui, atidėdamas mokėjimą už prekes.Palaipsniui į šiuos santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo įsiterpėtarpininkai – faktoringo kompanijos. Dažniausiai faktoringo paslaugasteikia bankai. Šia veikla užsiimantys bankai arba specializuotos įmonės(jie vadinami faktoriais) turi gauti licencijas. Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinėsfirmos. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientųreikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaronuo 70 iki 90% reikalaujamos pinigų sumos, likusius 10-30% lėšų faktoringofirmos klientas atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka užprekes.[pic]Faktoringo kreditinės operacijos atlikimo schema
1. Firma klientė perduoda faktoringo firmai savo mokėjimo reikalavimus kitoms firmoms – skolininkėms su teise perimti jos skolas; 2. Faktoringo firma apmoka savo firmai klientei iki 90% reikalaujamos pinigų sumos. Kadangi faktoringo operacijos susijusios su rizika, tai, priešsudarydamas sutartį, faktorius kruopščiai tiria potencialaus klientofinansinę padėtį, taip pat kliento pirkėjų kreditingumą. Tokia kreditavimo paslaugų rūšis didina turto likvidavimą, kuris savoruožtu sudaro prielaidas verslui greitai augti, bei įmonių finansinėmsgalimybėms didinti. Spartėjant prekių apyvartumui, akumuliuojamos laisvoslėšos, laiku apmokamos tiekėjų sąskaitos bei atliekami kiti privalomimokėjimai ir įmonė turi galimybę apmokėti skolas klientams tuo pačiu laiku,kaip ir jos konkurentai. Tokia įmonė ateityje gali tikėtis mokėjimonuolaidų, nes sumažėja tiekėjų ir kreditorių rizika, susijusi su klientomokumu. Nuolaida už skubų sąskaitų apmokėjimą per 5-10 dienų daugelyje Europosšalių sudaro 3%. Jeigu kasmet perkame prekių už 1 mln. litų, tai lengvanustatyti, kad ši nuolaida sudarys 30 tūkst. litų. Todėl įmonėms labainaudinga naudotis diskontu. Faktorinių firmų (bankų) veikla gana efektyvi, nes dauguma įmoniųstengiasi apmokėti sąskaitas tik gavę jas iš faktorinių firmų, nes niekasnenori patekti į nemokių firmų sąrašus. Jei bankas pateikia informaciją,kad įmonė sąskaitas apmoka pavėluotai, tai ateityje jai bus sudėtingasudaryti finansiškai rizikingus sandorius. Faktorinės firmos, kaip mokėjimogarantiją, pasirengusios teikti papildomas paslaugas savo klientams,pirkdamos jų reikalavimus kitiems subjektams. Faktorinis bankas išmokaklientui pinigus anksčiau, negu pirkėjas apmoka sąskaitas.
Faktoringo operacijų naudingumas
|Faktoriui |Pardavėjui |Pirkėjui ||Gauna atlyginimą už|Priešlaikinis pirkėjų skolų |Atidėtas skolų ||darbą ir |apmokėjimas pardavėjui, o kartu ir |apmokėjimas ||finansavimą, už |galimybė padidinti apyvartines |palengvina pirkėjo ||prisiimtą riziką. |lėšas, esant jų trūkumui. |atsiskaitymus, nes ||Atlyginimas |Išlaidų ekonomija. Pačiam |jam nereikia mokėti ||susideda iš |pardavėjui administruojant skolas, |tuoj pat. ||palūkanų už |išlaidos dažnai būna didesnės, negu|Faktorius apdraudžia ||finansavimą, |faktoringo išlaidos. |savo klientą nuo ||komisinio mokesčio |Balanso struktūros supaprastinimas.|nemokumo rizikos. ||ir sutarties |Apsidraudimas nuo rizikos. | ||mokesčio. |Faktorius turi daugiau informacijos| || |ir galimybių įvertinti klientų | || |kreditingumą. | |
Tarptautinis faktoringas. Jis nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautiniofaktoringo atveju užsienyje esančios įmonės pirkėjos mokumo riziką prisiimatoje valstybėje esanti faktoringo. Jei užsienio firma yra nemoki, užsieniofaktoringo firma per 90 dienų atliks mokėjimą Lietuvos faktoringo įmonei.Taip sudaroma galimybė gauti informaciją apie užsienyje esančio savo prekiųpirkėjo patikimumą, laiku yra gaunamas finansavimas, nereikia rūpintisakredityvais.
[pic]
1. Įmonė A parduoda prekes įmonei B.2. Įmonė A savo reikalavimus per FĮL perleidžia FĮU, kuri prisiima finansavimo riziką.3. FĮL moka įmonei A sutartą avansą pagal pateiktą sąskaitą.4. FĮU savo valstybėje renka reikalavimus iš įmonės B.5. Įmonė B nustatytu laiku moka įmokas FĮU, kuri perveda gautas sumas FĮL.6. FĮL perveda likusią sumą pardavėjui.
4. SVV privalumai ir trūkumai
Kiekviena veikla turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų. SVVprivalumai: • kuriamos naujos darbo vietos; • stiprinami nacionalinio ūkio pagrindai; • iš jų ,,išauginamos” būsimosios stambios įmonės; • komercinis lankstumas. Mažos įmonės sugeba greičiau adaptuotis prie sparčiai kintančių aplinkos sąlygų, greičiau persiorientuoja diegiant naujus produktus ar paslaugas, nes joms nereikia didelių investicijų kaip stambioms korporacijoms. Mažose įmonėse ekonominiai ištekliai su daug mažesnėmis sąnaudomis perkeliami iš žlungančių į besiplėtojančius sektorius. • SVV padeda harmonizuoti santykius tarp ūkio subjektų, palengvina ekonominių išteklių paskirstymą ūkyje, padeda efektyviai bendradarbiauti smulkiajam ir stambiajam verslui;
• orientuojasi į vietinius išteklius ir patenkina vietinius poreikius; • gali patenkinti specifinius vartotojų poreikius, kurių nepatenkina didelės kompanijos; • SVV vyksta labai dinamiška veikla, kurioje sparčiausiai kuriamos ir diegiamos naujovės. Mažos įmonės, siekdamos įsitvirtinti rinkoje, turi konkuruoti su daugeliu kitų mažų įmonių, kartu ir su didelėmis kompanijomis, todėl jos sparčiau turi diegti technologines naujoves bei pažangią patirtį, ypač naujose ir perspektyviose ūkio šakose. • Finansiniai aspektai. Smulkios įmonės vidutiniškai gauna didesnį pelną, t.y. kiekvienas į verslą investuotas litas uždirba daugiau nei investuotas į stambujį verslą, nes kapitalo apyvarta yra spartesnė.SVV sektoriuje esančios problemos bei trūkumai: • dėl nedidelių apimčių mažose įmonėse didėja gamybos kaštai; • trūksta lėšų moksliniams, inžineriniams tyrimams ir naujoms technologijoms; • nėra pinigų reklamai, ribotos galimybės gauti ir apdoroti informaciją apie rinką; • dėl padidintos veiklos rizikos sumažėja galimybė pigiai gauti kreditų; • vadovavimo kompetencijos trūkumas; • per didelės steigėjų ambicijos ir didelis asmeninis vartojimas, išsimokslinimo ir techninės kompetencijos bei marketingo žinių trūkumas.5. SVV paplitimas Lietuvoje
SVV įmonių Lietuvoje daugėja. Jei 1994 m. Lietuvoje buvo beveik 97tūkst. įmonių, iš kurių virš 63 tūkst. individualiosios įmonės ir beveik 21tūkst. uždarųjų akcinių bendrovių, tai 1999 m. pradžioje – virš 205 tūkst.įmonių, iš kurių beveik 150 tūkst. – IĮ, per 44 tūkst. – UAB. O po metų,2000 m. pradžioje jau buvo įregistruota beveik 230 tūkst. įmonių. Galimabūtų tik džiaugtis tokia plėtra, kai per metus įmonių skaičius išaugo apie25 tūkst., arba daugiau nei 12%. Bet yra kita medalio pusė. Iš 230 tūkst.įmonių, įregistruotų 2000 m. pradžioje aktyviai veikė tik 102 tūkst., 68tūkst. buvo nutraukusios savo veiklą, o likusios – 60 tūkst. – buvo letargo„miego“ būklėje, tai yra veikė pasyviai. O 2002 m. pradžioje veikiančiųįmonių bebuvo 68,4 tūkst, tame tarpe 33,9 tūkst. IĮ ir 20,3 tūkst. UAB.Tokį didelį įmonių likvidavimo rodiklį lėmė didelė konkurencija,nesugebėjimas rasti naujų rinkų, nepakankamas įmonių vadovų pasirengimasdirbti rinkos sąlygomis, žinių ir informacijos stoka, aiškios verslostrategijos neturėjimas. Pastebėta, kad ypatingai daug – beveik pusė –naujai įsteigtų įmonių per tris metus yra likviduojamos. Šis faktas įrodo,kad pradedantieji verslininkai napakankamai vertina verslo riziką. Daugiau nei 2/3 visų įmonių yra IĮ. Vidutinis darbuotojų skaičiusjose sumažėjo nuo 15 darbuotojų 1994 m. iki 13 darbuotojų 1998 m. Vidutiniodarbuotojų skaičiaus mažėjimą sąlygojo įmonių skaidymas į mažesnes beididelis skaičius veikiančių įmonių, kurios neturėjo samdomų darbuotojų,1998 m. tokių įmonių buvo net 53,1%. Pablogėjusi šalies ekonominė situacija, Rytų rinkų praradimas,žaliavų kainų kilimas, verslo pelningumo sumažėjimas, kapitalo stoka – taipagrindinės priežastys, nulėmusios laikiną įmonių veiklos sustabdymą ar netnutraukimą. Tačiau mažų įmonių steigimasis ir jų veiklos skatinimas yra šaliesekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių naujų darbo vietųkurimo šaltinių. Mažų įmonių pasiskirstymas pagal Lietuvos regionus buvo nevienodas –1998 m. pabaigoje dauguma jų veikė tuose apskrityse, kurių centrai yradidieji Lietuvos miestai. Vilniaus apskrityje veikė 18,6%, Kauno – 19,5%,Klaipėdos – 10,7%, Šiaulių – 11,2%, Panevėžio – 11,5% visų mažųjų įmonių.Įmonės aktyviau steigiasi urbanizuotuose, investicijoms ir verslui labiaupalankiose apskrityse. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritims teko 86,2visų tiesioginių užsienio investicijų. 1999 m. pradžioje įmonės, kuriose dirbo iki 10 darbuotojų sudarė85,4%, nuo 10 iki 50 darbuotojų – 10,5% ir nuo 50 iki 250 darbuotojų –3,5%. šie duomenys labai panašūs į ES šalių vidurkius. 2002 m. pradžioješie duomenys, atitinkamai, buvo: 77,8%, 16,3% ir 5,2%. Pasteboma šiokiatokia įmonių stambėjimo tendencija. Vadovaujantis Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymonuostatomis smulkaus verslo įmonės bendrame įmonių skaičiuje 1999 m.pradžioje sudarė 85,4%, o2002 m. pradžioje – 77,8%. Verinant įmonių pasiskirstymą pagal veiklos rūšis, Lietuvojepastebimai didelę įmonių dalį (1996 m. duomenys) sudarė prekybos įmonės51%, (lyginant su ES vidurkiu – 31,8%). Gamybos įmonių buvo 16,7% (ESvidurkis – 13,3%). Paslaugų sektoriuje veikė tik 18,1% įmonių.Lietuvoje nepakankamai plėtojamas viešbučių ir restoranų verslas – juoužsiima tik 3,8% visų įmonių. Gana menkai išplėtotos ir kitos paslaugos,tokios kaip poilsio ir pramogų organizavimas, automobilių nuoma, buitinės,informacinės paslaugos ir pan. 1999 m. lapkričio 1 d. duomenimis SVV pasiskirstymas pagal verslorūšis pakito. Prekybos įmonių dalis sumažėjo iki 42,1%, gamyboje sumažėjoiki 8%, paslaugų sferoje išaugo iki 21,2%. SVV įmonių pasiskirstymo pagalrūšis tendencijos rodo, kad mažėja dalis įmonių užsiimančių prekyba ir ypačgamyba, o didėja, nors ir nežymiai SVV įmonių, veikiančių paslaugųsektoriuje. Šią situaciją iš dalies sąlygoja tai, kad prekybos ir gamybossektoriuose vyksta didelė konkurencija, kuri mažina verslo pelningumą.Lietuvos prekybos sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė sudaro 10% prekiųapyvartos, kas tuo tarpu ES – 20%. Todėl natūralu, kad verslininkai ieškopelningesnių veiklos rūšių, tame tarpe ir paslaugų sektoriuje.
6. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui
Valstybės parama SVV reglamentuojama Lietuvo Respublikos smulkiojo ir
vidutinio verslo plėtros įstatymo(2003m.). 1998 m. buvo patvirtintiSmulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondo nuostatai. SVV skatinimofondo tikslas – kaupti vyriausybės nutarimais skiriamas Privatizavimo fondolėšas, valstybės biudžeto asignavimus bei užsienio donorinių fondų lėšas,skiriamas smulkiajam ir vidutiam verslui skatinti. SVV skatinimo fondotvarkytojo funkcijas vykdo Ūkio ministerija. Pagal LR smulkiojo irvidutinio verslo plėtros įstatymą SVV subjektai gali naudotis šiomisparamos formomis:1. Mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis įstatymų numatyta tvarka;2. SVV skatinimo fondo finansine parama;3. Vyriausybės ir savivaldybių finansine parama pagal SVV plėtros programą;4. Konsultacinėmis ir mokymo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimo programas;5. Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugomis;6. Pagal Valstybės skolos įstatymo 7 ir 7/ straipsnius Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ir (arba) draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą skatinančių institucijų parama;7. Kvalifikacijos kėlimo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimo ir užimtumo programas;8. Valstybės užsakymo preferencija;9. Parama naujoms adrbo vietoms kurti;10. Mikrokreditavimo sistema pradedantiems verslą;11. Taikoma pagreitinta amortizacija. LR Vietos savivaldos įsatymu, priimtu 1994 m. viduryje, taip pat buvobandoma sudaryti sąlygas SVV remti. Šio įstatymo 15 straipsnis,apibrėžiantis savarankišką savivaldybės tarybos konpetenciją, numato, kadsavivaldybė „gali teikti lengvatas savo sąskaita įmonėms, steigiančiomsnaujas darbo vietas, tenkinančioms kitus būtiniausius gyventojų poreikius“.Ši aptaki rekomendacinio pobūdžio norma reiškia, kad savivaldybės neprivaloteikti finansinės paramos, net jei turėtų papildomų lėšų. Gal būtent dėl to, daugelis Lietuvos savivaldybių realiai finansiškai neremia smulkiųįmonių. Kaip išimtį reikia paminėti Šiaulių miesto savivaldybę, kuri jaukeleris metus savo biudžete numatė virš 100 tūkst. litų fondą SVV remti.Iki 1998 m. pradžios paskolos su 7% metinėmis palūkanomis buvo suteiktos 25verslininkms. Šis pavyzdys tik patvirtina faktą, kad miestų savivaldybėsturėtų daugiau dėmesios kirti SVV rėmimui. Smulkus verslas taip pat finansiškai skatinamas per SVV skatinimofondą. Negausios lėšos 1999 m. (758.900 Lt), gautos iš Privatizavimo fondobuvo skirtos SVV reikmėms – paremti neseniai įkurtus verslo inkubatorius(Šiaulių, Telšių apskrities. Kazlų Rūdos) ir verslo centrus (Jurbarko,Švenčionių), parengti Utenos rajono ekonomikos ir SVV plėtros programą,parengti mokymo priemones vaikams apie verslo svarbą, iš dalies padengtiSVV subjektų palūkanas. Daliniu paskolų konpensavimu pasinaudojo 16 įmonių,8 (nuo programos pradžios – 30) įmonės įgyvendino SVV plėtros projektus,gavusios pakolas su valstybės garantija. Remiantis strateginiu LR Vyriausybės prioritetu – užtikrintiekonomikos augimą 2000 m. pradžioje pirmą kartą buvo sukurta ir pradėtaįgyvendinti sisteminė verslo sąlygų gerinimo programa „Saulėtekis“. SVVplėtros laikinoji darbo grupė, sudaryta iš privataus verslo ir valstybėsinstitucijų atstovų, identifikavo daugelį SVV problemų ir pateikėpasiūlymus, kaip jas išspręsti. Ši grupė patikslino SVV strategines kryptisir plėtros priemones, SVV fondo naudojimo prioritetus, pateikė eilępasiūlymų, tame tarpe: (1). Tobulinti privalomųjų patentų išdavimo taisykles ir pakeistipatentininkų statusą; (2). Skatinti stambių, vidutinių ir smulkių įmonių bendradarbiavimą; (3). Koordinuoti regioninės plėtros ir SVV plėtros programas; (4). Peržiūrėti SVV plėtros įstatymą; (5). Peržiūrėti socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką IĮsavininkams; (6). Tobulinti SVV institucinę infrastruktūrą. Daugelis pateiktų pasiūlymų buvo realizuoti per atitinkamus įstatymus(Socialinio draudimo), vyriausybės nutarimus (dėl privalomųjų patentųišdavimo tvarkos), verslininkų forumus ir verslo sutartis (didelių beismulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo programas irsutartis). Mokesčių lengvatos. 2002 m. sausio 1d. įsigaliojęs LR pelno mokesčioįstatymas nustatė, kad visų įmonių pelnas apmokestinamas 15% pelno mokesčiųtarifu, tuo tarpu įmonių, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičiusneviršija 10 žmonių, o metinės pajamos sudaro 500 tūkst. litų per metus,pelnas apmokestinamas 13%. Vis dėlto, verslininkai teigia, kad Lietuvoje praktiškai mažairūpinamasi verslininkystės plėtra ir palankių aplinkos sąlygų sudarymu.Verslininkai susiduria su nemažai rimtų problemų, iš kurių dažniausiaiminimos tokios: • įstatymų nepastovumas; • nepalanki mokesčių politika; • lėšų trūkumas; • nepalankios kreditavimo sąlygos; • finansų sistemos nepastovumas; • užsienio investicijų trūkumas; • mažas rinkos talpumas; • pačių verslininkų menkas pasirengimas; • neišsami informacija apie rinkas.Todėl smulkaus verslo plėtros problemos yra pagrįstos. Bankų politikakreditų teikimo srityje dėl didelės rizikos nėra palanki SVV įmonėms.Užsienio valstybių Lietuvai teikiamos pakolos, kurios neretai panaudojamosir smulkiam verslui remti, gelbsti tik iš dalies, be to apstatomosįvairiomis sąlygomis. Esant tokiai situacijai, verslininkui daug patogiaupaskolinti įmonės ar savo šeimos lėšų, arba skolintis iš savo darugų arįmonės akcininkų. Pasirodo, tai tapo darudžiama, kai 1995 m. gruodžio 20 d.vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo ūkiniams subjektams, tame tarpe ir IĮ irUAB, draudžiama skolintis iš fizinių asmenų. Šis draudimas motyvuojamasnestabilia finansine rinka, kai daug fizinių asmenų nukentėjo, praradopinigus. Dauguma mokesčių norminių aktų verslininkus veikia neigiamai, nesmokesčiai yra per dideli, lyginant su daugumos verslininkų pajamomis.Kartais susidaro įspūdis, kad verslinkams sąžinigai mokant visus mokesčius,jie nebeturi realaus finansinio pagrindo išlikti ir normaliai funkcionuoti. Didelė smulkaus verslo subjektų problema – informacijos, mokymo,konsultacijų stoka, lėšų trūkumas inžinierinams ir rinkodaros tyrimams, dėlmažos gamybos apimties ir didelių gamybos sąnaudų trumpas smulkių įmoniųgyvavimo laikotarpis. Per lėtai kūriama smulkaus verslo sistema, nepakankamai gerai veikiastatistinės informacijos apie SVV subjektų veiklą rinkimo, apdorojimo irskelbimo sistema. Kai kuriuose šalies regionuose valdininkai, atsakingi užsmulkaus verslo plėtrą, aiškiai stokoja žinių apie SVV vaidmenį ekonomikojeir jo problemas regione, napakankamai propaguojamas verslumas irverslininkų teigiamas įvaizdis tarp gyventojų, ypač tarp jaunimo. Beveiknėra programų, skatinančių moksleivių aktyvumą versle (maloni išimtis„Lietuvos Junior Achievement“ veikla). Pati opiausia problema, su kuria susiduria SVV – visų vyriausybiųnetesėti pažadai labiau remti ir rūpintis SVV reikalais, padėti mažomsįmonėms išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, suteikti lengvatas, priimtiatitinkamus įstatymus ir užtikrinti jų vykdymą.7. MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE
Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių,kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominėsveiklos rezultatyvumą. BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje perataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t. y. galutinis gamybinės veiklosrezultatas. Jis skaičiuojamas kaip kiekvienos ekonominės veiklos pridėtiniųverčių suma, kuri gaunama iš produkcijos atėmus tarpinį vartojimą.Skaičiuojama taip: prie visų ekonominės veiklos rūšių bendrosios pridėtinėsvertės, kuri paskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiamsir minusuojamos subsidijos gaminiams. 1.Šalies bendrojo vidaus produkto dalis, sukurta mažose ir vidutinėse įmonėse 2001-2004 m., % [pic]Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,VšĮ „Statistikos tyrimai“, ekonometrinis įvertis1 paveiksle matome: MVĮ (2003 m. pabaigoje jos sudarė 99,4% visų šaliesįmonių) sukurta BVP dalis siekė 68,2% viso šalies BVP. Šios dalies pokyčiaivisame šalies BVP 2001-2003 m. buvo tolygūs ir labai artimi šalies BVPaugimo tendencijoms.Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat yra svarbus, nes dažnainaudojamas vertinant gyvenimo lygį atskirose valstybėse. MVĮ sukurtas BVP,tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m. padidėjo 34,7% ir 2003 m. sudarė11 099 Lt vienam gyventojui. 2.Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m., Lt [pic] Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“Šiame paveiksle matome, kad MVĮ produktyvumas 2001-2003 m. didėjo itinsparčiai. Tam įtakos turėjo konstruktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybėsekonominė politika, ūkio augimas, pagerėjusi šių įmonių vadyba.SVV analizei ir jo regioninės plėtros strategijai formuoti labai reikšmingiBVP skaičiavimai pagal apskritis. Regioniniu aspektu žvelgiant į BVP,sukurtą MVĮ, pastebima didelė diferenciacija, t. y. atskirose apskrityseverslas vystomas netolygiai. 2002 m. mažose ir vidutinėse įmonėse, BVP,tenkančio vienam gyventojui, daugiausia sukurta Vilniaus, Klaipėdos irKauno apskrityse. Šiek tiek minėtas rodiklis buvo mažesnis Šiaulių irTauragės apskrityse, o Utenos apskrityje jis sudarė tik 44,7% nagrinėjamojeįmonių grupėje sukurto BVP vienam gyventojui.3.Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas,tenkantis vienam gyventojui (pagal apskritis) 2002 m., Lt [pic] Šaltinis: VšĮ „Statistikos tyrimai“Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos bendrosiospridėtinės vertės rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė, skaičiuojantveikusiomis kainomis, 2001–2003 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 43,6mlrd. Lt (2001 m.) iki 50,5 mlrd. Lt (2003 m.). 4.Bendroji pridėtinė vertė 2000–2003 m., mlrd. Lt [pic] Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos VyriausybėsSparčiausiai 2003 m., palyginti su 2002 m., bendroji pridėtinė vertė išaugoapdirbamojoje gamyboje, elektros, dujų ir vandens tiekimo bei statybosįmonėse.Palyginkime bendrąją pridėtinę vertę Lietuvoje ir ES pagal ekonominėsveiklos rūšis. 5.Kai kurių ekonominės veiklos rūšių įtaka sukuriant bendrąją pridėtinę vertę Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m., % [pic] Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Structural Business Statistics, EurostatDuomenys rodo, kad Lietuvos įmonės, užsiimančios transporto ir ryšiųveikla, elektros, dujų ir vandens tiekimu, sukūrė didesnę bendrosiospridėtinės vertės dalį negu ES. Tačiau akivaizdus ES įmonių išdirbiopranašumas tokių veiklos rūšių kaip apdirbamoji pramonė, statyba, viešbučiųir restoranų veikla. 6.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė 2000–2002 m., mlrd. Lt [pic] Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“Palyginę 4 ir 6 paveikslus matome, kad MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinėsvertės dinamika 2000–2002 m. atitiko visų šalies įmonių sukurtos bendrosiospridėtinės vertės kitimo tendencijas.Skirtingo dydžio (pagal darbuotojų skaičių) Lietuvos ir ES šalių įmonėsesukuriama nevienoda bendrosios pridėtinės vertės dalis. Palyginę bendrąją
pridėtinę vertę, sukurtą Lietuvos ir ES mikroįmonėse, kuriose dirba iki 9darbuotojų, pastebime didelį skirtumą. 2000 m. Lietuvoje šis rodiklissudarė 12,0%, o ES – 20,8% visų įmonių sukurtos bendrosios pridėtinėsvertės. Įmonių, turinčių nuo 10 iki 49 darbuotojų, sukurta bendrosiospridėtinės vertės dalis visoje bendrojoje pridėtinėje vertėje Lietuvoje irES buvo beveik tokia pati. Įmonės, kuriose dirba nuo 50 iki 249 darbuotojų,Lietuvoje bendrosios pridėtinės vertės sukūrė 24,3%, o ES šalyse – 19,0%.Vertinga ir įdomu palyginti 7 ir 12 paveiksluose pateiktus rodiklius.Matome, kad Lietuvoje, kaip ir ES, didžioji bendrosios pridėtinės vertėsdalis sukuriama didelėse įmonėse, kurios pagal įmonių skaičių sudaro labaimažą visų įmonių dalį (2000 m. Lietuvoje didelės įmonės sudarė 0,6%, o ES –0,3% visų įmonių). 7.Bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, struktūra pagal įmonių grupes 2000 m., % [pic] Šaltiniai: VšĮ „Statistikos tyrimai“; Structural Business Statistics, EurostatNagrinėdami MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagalekonominės veiklos rūšis matome, jog 2000–2002 m. didžiausią bendrosiospridėtinės vertės dalį sukūrė prekybos, pramonės ir paslaugųMVĮ. 8.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė pagal įmonių ekonominės veiklos rūšis 2000–2002 m., % [pic] Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“Analizuodami MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pasiskirstymą pagalįmonių teisines formas 2000–2002 m. akivaizdžiai pastebime, jog didžiausiąMVĮ bendrosios pridėtinės vertės dalį sukūrė uždarosios akcinės bendrovės(UAB) ir akcinės bendrovės (AB) – 78,1%. Reikšmingas individualių įmonių(IĮ) ir ūkinių bendrijų vaidmuo kuriant bendrąją pridėtinę vertę. Minėtosįmonės 2002 m. sukūrė 16,8% visos MVĮ sukurtos bendrosios pridėtinėsvertės. Kitų teisinių formų įmonių vaidmuo buvo mažai reikšmingas. 9.Mažų ir vidutinių įmonių sukurta bendroji pridėtinė vertė pagal įmonių teisines formas 2000–2002 m., % [pic]Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,VšĮ „Statistikos tyrimai“Naudota literatūra:1. Liongina Juozaitienė ir Jurga Staponkienė ,,Verslo ir vadybos įvadas” 2003 m.2. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas” 2003 m.3. E. Bagdonas ir E. Kazlauskienė ,,Biznio įvadas”4. www.svv.lt Išvados
Smulkiojo ir vidutinio verslo įtaka ekonomikai nuolat auga.Informacinių technologijų plėtra ir vykstantys globalizacijos procesaikelia kokybiškai naujus reikalvimus versluiš Konkurencinėje aplinkoje galėsišsilaikyti tik tos įmonės bei ekonomikos šakos, kurios bus pasiruošusiosnuolat keistis ir tobulėti, sugebės perimti ir išplėtoti tarptautinę versloir valdymo patirtį, adaptuoti modernias technologijas ir pritrauktikapitalą.Labai reikšmingos yra vyriausybės garantijos, duodant paskolas smulkiemsverslams, nuolaidos kredituojant smulkų verslą, kurios pasireiškiapalankiomis palūkanomis ir kitomis lengvatinių kreditų formomis. Yra ir kita medalio pusė. Statistika rodo, kad du iš trijų naujaipradėtų verslų žlunga per pirmuosius 4-is metus; aplamai išsilaiko tikvienas iš 4-ių pradėtų verslų. Metai iš metų (išsivysčiusiose šalyse) smulkiojo verslo pagamintosprodukcijos ir suteiktų paslaugų apimtys mažėja. Ataskaitos rodo, kad ekonominių sunkumų laikotarpiai daug labiaupaveikia smulkųjį verslą negų stambųjį. Be to, smulkiojo verslo pajamosmažėja greičiau, todėl žlugimo grėsmė artesnė, ir kuo mažesnė firma tuodaugiau galimybių jai sužlugti. Kokios pagrindinės smulkiojo verslo problemos šiuo metu? Jos yra 4-ios: mokesčiai, lėta apyvarta, dideli paskolų kaštai ir kitų firmųkonkurencija. Kita vertus, smulkiojo verslo atstovų išradingumas, įgalina nedidelesfirmas greičiau ir sėkmingiau reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Šiosnaujovės yra naujų darbo vietų ir naujų galimybių šaltinis. Taigi verslo aplinka Lietuvoje nėra pakankamai palanki. Pirmiausia,nekaupiama ir nesisteminama medžiaga apie SVV problemas. Dėl nuolatbesikaitaliojančios teisinės ekonominės bazės daugelis gyvena šia diena,neturėdami rimtos savo verslo padėties ir perspektyvos analizės, nekuradamiilgalaikių planų. Be to, daugelis neturi sudarę verslo planų, nesupranta jųbūtinumo. Dėl to jų veikla chaotiška, remiasi daugiausia intuicija, dažnaiiškyla problemų, kurių buvo galima išvengti planuojant verslą.