Smulkaus ir vidutinio verslo vystimasis Lietuvoje

TURINYS

1.ĮVADAS——————————————————————————————————- 3
2.SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SUBJEKTŲ SAMPRATA ——————————– 4
3.MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE————————————- 4

4.SMULKAUS IR VUDUTINIO VERSLO REIKŠMĖ EKONOMIKAI —————————– 7

5.SMUKLAUS IR VIDUTINIO VERSLO FINANSAVIMO ŠALTINIAI ————————— 9
6. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTRA IKI 2004 METŲ——————————- 12
7. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO FINANSAVIMAS——————————————————————————————— 18
8. KONTROLĖ IR ĮVERTINIMAS———————————————————————— 19
9. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO REZULTATAI———————————————————————————————— 19

10.SMULKIŲ ĮMONIŲ ŽLUGIMO PRIEŽASTYS ————————————————— 20

11. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ————————————————————————- 24

LITERATŪRA ———————————————————————————————–26

1.ĮVADAS

Smulkus ir vidutinis verslas yra tam tikra ekonominė jėga, kuriai būtina suformuoti reikiamas ekonomines sąlygas. Šioje srityje mechanizmas turi būti i itin lankstus. Išskiriant smulkias įmones iš bendro įmonių terpės, apibrėžiamas įmonių, negalinčių rinkoje veikti be valstybės paramos.

Ši parama – tai ne labdaringa veikla, o remiasi į perspektyvinėmis ilgalaikemiss prognozėmis. Valstybės parama – smulkiam verslui tai savotiškas jos ekonominės politikos dalis.

Šiame darbe apibūdinsiu smukaus ir vidutinio verslo reikšmę ekonomikai. Darbe bus paaiškinta smulkaus ir vidutinio verslo subjektų samprata, išanalizuotas mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje, pateikti duomenys apie smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, finansavimo šaltinius, apie rekalavimus smulkiam ir vidutiniam verslui ir sv varbiausia aprašysiu kokios pagrindinės priežastys nulemia įmonių žlugimą.

Pabaigoje pateikiamos išvados ir pasiūlymai.

2. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SUBJEKTŲ SAMPRATA

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 22 d. priėmė naują Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Įs

statyme apibrėžti SVV subjektai, atitinkantys Europos Komisijos rekomendacijas, ir jiems teikiamos valstybės pagalbos formos, kitos šiam verslui svarbios nuostatos.

1 lentelėje pateiktas iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusios SVV subjektų sampratos palyginimas su SVV subjektų samprata, galiojančia nuo 2003 m. sausio 1 d.
1 lentelė. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sampratos palyginimas

Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas
(galiojo iki 2002 12 31) Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas
(įsigaliojo nuo 2003 01 01)
SVV subjektai Vidutinės, smulkios įmonės, mikroįmonės bei fiziniai asmenys, įsigiję patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu. Vidutinės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.
Vidutinė įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 49. Įmonė, kuri at titinka šias sąlygas:
• dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Lt;
• yra savarankiška.*
Maža (iki 2002 12 31 – smulki) įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 9. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:
• dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Lt;
• yra savarankiška.*
Mikroįmonė Individuali (personalinė) įmonė, kurioje dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas:
• dirba mažiau ka

aip 10 darbuotojų;
• metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Lt;
• yra savarankiška.*

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

Kiekviena šalis savaip įvardija smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka. Vokietija SVV verslu laikoma, kurioje dirba iki 49 darbuotojų, o metinė apyvatra iki 1 milijono DM; Didžiojoje Britanijoje darbuotojų skaičius iki 24. Tačiau labai dažnai ES šalyse smulkia ir vidutine įmone laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį valdomą paties savininko, o ne formalios struktūros ir nėra stambios korporacijos dalis. Paprastai ES SVV įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiaus nei 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 milijonų eurų, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 milijonų eurų, be to įmonė neturi priklausyti nei vienai didelei įmonei, kurios nepriklauso smulkių ir vidutinių įmonių kategorijai.

3. MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių, kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominės veiklos rezultatyvumą.

BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t. y. galutinis gamybinės veiklos re

ezultatas. Jis skaičiuojamas kaip kiekvienos ekonominės veiklos pridėtinių verčių suma, kuri gaunama iš produkcijos atėmus tarpinį vartojimą. Skaičiuojama taip: prie visų ekonominės veiklos rūšių bendrosios pridėtinės vertės, kuri paskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiams ir minusuojamos subsidijos gaminiams.
3.1 pav. Šalies bendrojo vidaus produkto dalis, sukurta mažose ir vidutinėse įmonėse 2001-2004 m., %

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“
* – ekonometrinis įvertis

1 paveiksle matome: MVĮ (2003 m. pabaigoje jos sudarė 99,4% visų šalies įmonių) sukurta BVP dalis siekė 68,2% viso šalies BVP. Šios dalies pokyčiai visame šalies BVP 2001-2003 m. buvo tolygūs ir labai artimi šalies BVP augimo tendencijoms.

Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat yra svarbus, nes dažnai naudojamas vertinant gyvenimo lygį atskirose valstybėse. MVĮ sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m. padidėjo 34,7% ir 2003 m. sudarė 11 099 Lt vienam gyventojui.

3.2 pav. Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, 2001–2003 m., Lt

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“
Šiame paveiksle matome, kad MVĮ produktyvumas 2001-2003 m. didėjo itin sparčiai. Tam įtakos turėjo konstruktyvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominė politika, ūkio augimas, pagerėjusi šių įmonių vadyba.

SVV analizei ir jo regioninės plėtros strategijai formuoti labai reikšmingi BVP skaičiavimai pagal apskritis. Regioniniu aspektu žvelgiant į BVP, sukurtą MVĮ, pastebima didelė diferenciacija, t. y. atskirose apskrityse verslas vystomas netolygiai. 2002 m. mažose ir

r vidutinėse įmonėse, BVP, tenkančio vienam gyventojui, daugiausia sukurta Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskrityse. Šiek tiek minėtas rodiklis buvo mažesnis Šiaulių ir Tauragės apskrityse, o Utenos apskrityje jis sudarė tik 44,7% nagrinėjamoje įmonių grupėje sukurto BVP vienam gyventojui.
3.3 pav. Mažose ir vidutinėse įmonėse sukurtas bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui (pagal apskritis) 2002 m., Lt

Šaltinis: VšĮ „Statistikos tyrimai“
Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė, skaičiuojant veikusiomis kainomis, 2001–2003 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 43,6 mlrd. Lt (2001 m.) iki 50,5 mlrd. Lt (2003 m.).
3.4 pav. Bendroji pridėtinė vertė 2000–2003 m., mlrd. Lt

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Sparčiausiai 2003 m., palyginti su 2002 m., bendroji pridėtinė vertė išaugo apdirbamojoje gamyboje, elektros, dujų ir vandens tiekimo bei statybos įmonėse.

4. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO REIKŠMĖ EKONOMIKOJE

Ekonomikos krizės, bankroto ir nedarbo grėsmės metu ypatigą vietą ir reikšmę įgyja smulkus ir vidutinis verslas. Daugeklis žymiausių pasaulio ekonomistų pripažysta, kad smulki firma yra viena iš perspektyviausiu ūkininkavimo formų. Rinkos ekonomikos patirtis rodo, kad mažos įmonės yra bene svarbiausios gaminių ir paslaugų struktūros permainų šaltinis.

Didžiausios mažų įmonės pranašumas, greita ir adekvati reakcija į dinamiškas rinkos pasikeitimus, komercinę riziką ir pan. Dėl šių prižasčių mažos įmonės pajėgios pagyvinti inovacinį procesą, gamybos technologijų atnaujinimą ir t t .

Smulkaus verslo pranašumas:
• Fiansiniai aspektai – vidutiniškai smulkios įmonės gauna didesnį pelno kapitalą įdiegimo atžvilgiu nei stambios t y kiekvienas į smulkaus verslą investuotas litas uždirba daugiau, nei investuotas į stambų. O priežastys tokios:
 Daugelyje šakų smulkus verslas greičiau ir mažesnėmis išlaidomis įdiegia naujas technologijas, technines pažangos naujoves skirtas gamybai, paslaugas;
 Smulkus verslas daug patrauklesnis išradingiems taletingiems asmenims
• Inovacijos – smulkūs verslininkai plečia savo žinių ribas, nors jie ir neturi globalinio tikslo spartinti techninę pažangą.
• Stambus verslas priklauso nuo smulkaus nes tik smulkus įmonės realizuoja stambių įmonių produkciją ir t t
• Naujų darbo vietų kūrimas – nuo 1990 – 1999 m atlikti tyrimai parodė, kad dauguma darbo vietų buvo sukurtą smulkiose įmonėse.
• Smulkos įmonės daugiau kovoja dėl savo nuolatinių vartotojų
• Tenknami rinkos poreikiai
• Palyginus žemesnėmis kainomis pateikiama aukštos kokybės produkcija / paslauga

Kiekviena šalis savaip įvardija smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka. Vokietija SVV verslu laikoma, kurioje dirba iki 49 darbuotojų, o metinė apyvatra iki 1 milijono DM; Didžiojoje Britanijoje darbuotojų skaičius iki 24. Tačiau labai dažnai ES šalyse smulkia ir vidutine įmone laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę reinkos dalį valdomą paties savininko, o ne formalios struktūros ir nėra stambios korporacijos dalis. Paprastai ES SVV įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiaus nei 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 milijonų ekių, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 milijonų ekių, be to įmonė neturi priklausyti nei vienai didelei įmonei, kurios nepriklauso smulkių ir vidutinių įmonių kategorijai.

Paprastai ES rekomenduoja vastybėms daugiau skirti dėmesio į SVV dėl šių priežasčių:

1. Mikro priežastys:
• Smulkių įmonių būvimas tai augančios ekonomikos požymis
• Jos pritraukia dinamiškus žmones – verslininkus
• Lanksčiau reaguoja į rinkos pokyčius
• Kuria stipresnius nacionalinio ūkio pagrindus
• Tai būsios stambios formos
• Tai vienas iš esminių sveikos ekonomikos elementų

2. Makro priežastys:
• Trumpas smulkios įmonės „gyvenimo“ ciklas
• Aukšti gamybos kaštai, dėl nedidelės gamybos apimčių
• Neturi lėšų vykdyti inžineriniams tyrimams
• Nepakanka lėšų technikai,technologijoms atnaujinti
• Nepakanka lėšų organizuoti marketingo tyrimų
• Dėl padidintos rizikos kreditai mažoms įmonėms kainuoja brangiau.

5. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Verslo centrų ir verslo inkubatorių didžiausias finansavimo šaltinis (atitinkamai 75,5% ir 42,21% lėšų) yra valstybės, savivaldybių biudžetų tiksliniai asignavimai. Europos informacijos centrų finansavimo šaltinis yra valstybės, savivaldybių biudžetų tiksliniai asignavimai. Nedidelę dalį lėšų iš valstybės, savivaldybių biudžetų tikslinių asignavimų gauna inovacijų centrai – 25% lėšų ir verslo konsultaciniai centrai – 38,3% lėšų.

Lėšas SVV paramai iš Lietuvos programų laimi fondai (25% lėšų), verslo inkubatoriai (20,12% lėšų), verslo centrai ir inovacijų centrai (12,5% lėšų).

Natūralu, kad fondai didžiausiu (75% lėšų) finansavimo šaltiniu nurodė užsienio fondų ir organizacijų, kurie yra fondų steigėjai, skiriamas lėšas. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas taip pat pažymėjo šį finansavimo šaltinį, nors finansavimą iš užsienio fondų ir organizacijų gauna, laimėjęs konkursą. Šio fondo pagrindinis finansavimo šaltinis yra mokesčiai už taršą. Inovacijų centrai didžiausiu (57,5% lėšų) finansavimo šaltiniu nurodė užsienio fondus ir organizacijas. Nemažą dalį lėšų iš šio šaltinio gauna verslo inkubatoriai (23,43% lėšų), taip pat verslo konsultaciniai centrai (21,24% lėšų) ir verslo centrai (2,5% lėšų).

Verslo konsultacinių centrų didžiausias finansavimo šaltinis (36,83% lėšų) yra pajamos iš komercinės veiklos. Iš šio šaltinio lėšas SVV paramai gauna verslo inkubatoriai (9,97% lėšų), verslo centrai (8,25% lėšų), inovacijų centrai (5% lėšų).

5.1. Teikiamos paramos geografinis apribojimas

Pastebėta, kad 44% institucijų paramą teikia apskričių geografinėse ribose, 37% – visoje Lietuvoje, 19% – mieste arba rajone, kuriame institucija vykdo veiklą.

.

Tyrimo duomenys rodo , kad paramą SVV visos Lietuvos mastu teikia visi inovacijų centrai ir fondai, dalis verslo konsultacinių centrų (49,8%) ir verslo centrų (20%).

Apskrityse, kuriose institucijos vykdo veiklą, paramą SVV teikia visi Europos informaciniai centrai, taip pat verslo inkubatoriai (83%), verslo konsultaciniai centrai (49,8%), verslo centrai (20%).
Rajonuose, kuriuose institucijos vykdo veiklą, paramą SVV teikia verslo centrai (60%).

Miestuose, kuriuose institucijos vykdo veiklą, paramą SVV teikia verslo inkubatoriai (16,6%).

Institucijas dėl paramos kreipėsi smulkios įmonės, į 41% – vidutinės įmonės, į 18% – didelės įmonės.

5.2. Pagrindinės paramos nesuteikimo priežastys

Priklausomai nuo institucijų veiklos pobūdžio, 2000 m. jos patenkino nuo 33% iki 44% SVV subjektų, kurie kreipėsi dėl paramos, prašymų. Daugiau kaip pusė apklaustų institucijų nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima patenkinti visų SVV subjektų prašymų (institucijų nuomone), yra institucijos ribotos finansinės galimybės.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių institucijos negali patenkinti visų SVV subjektų prašymų paramai gauti

Atskiros institucijų grupės taip pat laikosi vieningos nuomonės, pagrindine priežastimi, neleidžiančia patenkinti visų SVV subjektų prašymų, nurodydamos ribotas finansines galimybes ir ribotus institucijos resursus (nepakankamas darbuotojų skaičius, mažos patalpos ir kt.).

5.3. Reikalingiausia parama SVV

Reikalingiausia parama SVV (pagal paramos pobūdį) yra parama inovacijų bei technologijų vystymo srityje, taip pat tiesioginė techninė (67%) ir tiesioginė finansinė (63%) parama.

Efektyviausios paramos SVV formos yra šios:
1. Investuotojų, partnerių paieška (78% institucijų).
2. Nemokama informacija (70% institucijų).
3. Lengvatiniai kreditai, subsidijos konsultacijoms ir mokymams (63% institucijų).
4. Rinkų paieška (55% institucijų).
5. Mokesčių lengvatos (52% institucijų).
6. Infrastruktūra (26% institucijų).
7. Banko paskolų palūkanų kompensavimas (33% institucijų).
8. Interesų atstovavimas (22% institucijų).
9. Negrąžintinos paskolos (11% institucijų).
10. Kita (investicijų neapmokestinimas) (4% institucijų).
Šiuo klausimu institucijų ir 2001 m. sausio mėn. LSVVPA apklaustų SVĮ vadovų nuomonės labai skiriasi: 85,5% apklaustų SVĮ vadovų mano, jog valstybės finansinė parama (mokesčių lengvatos, paskolų palūkanų kompensavimas, lengvatiniai kreditai ir t.t.), 67,2% – valstybės parama, teikiant subsidijas konsultavimui, informacijos paslaugoms, labai pagerintų SVV sąlygas.

6. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTRA IKI 2004 METŲ

6.1 Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu strateginės kryptys

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu strateginės kryptys yra šios:
6.1.1. smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
6.1.2. finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
6.1.3. verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
6.1.4. inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
6.1.5. institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
6.1.6. smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;

6.1.7. Smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas
6.1.8. verslo savivaldos plėtra;
6.1.9. didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
6.1.10. atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.

Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti.

6.1.1.Smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos
tobulinimas

* Nebaigta reformuoti teisinė sistema, dar išlikę biurokratiniai verslo suvaržymai, skirtingai nei Europos Komisijos rekomendacijose traktuojamas smulkių ir vidutinių įmonių apibrėžimas, nepakankamai tobula mokesčių sistema ir buhalterinė apskaita, sudėtingas mokesčių apskaičiavimo mechanizmas, netobulas mokesčių administravimas – tai pagrindinės problemos, kurias reikia spręsti tobulinant smulkaus ir vidutinio verslo teisinę ir ekonominę aplinką.
* Atsižvelgiant į smulkių ir vidutinių įmonių problemas, siūloma įgyvendinti šias smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimo priemones:

– sumažinti licencijavimą gamyboje ir versle, sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkuruoti;

– kadangi smulkių, vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimas didina sukuriamą pridedamąją vertę visuose jos kūrimo etapuose – pradedant žaliavos įsigijimu, gamyba, rinkotyra ir baigiant sukurto produkto pateikimu vartotojui, plėtoti bendradarbiavimą tarp šių įmonių – įgyvendinti projektus pagal parengtą didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelį;

– siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą, užtikrinti nacionalinį dalinį pagrindinių Europos Sąjungos finansuojamų programų bei kitų tarptautinių, daugiašalių ir dvišalių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų finansavimą (kofinansavimą), taip pat informacijos apie galimybę smulkioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti programose sklaidą;

– siekiant paspartinti likvidavimo procedūras (pažymų surinkimą, darbuotojų atleidimą ir kt.) bankrutuojančiose įmonėse, neturinčiose arba turinčiose nepakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, papildyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą nuostatomis, numatančiomis supaprastintą nurodytų įmonių likvidavimą;

– pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ (Žin., 2001, Nr. 62-2272) – numatyti teikti garantijas už smulkaus ir vidutinio verslo subjektų gaunamas paskolas ir lizingą.

6.1.2. Finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas

* Vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklos stabdžių – finansinių išteklių stoka. Sprendžiant šią problemą, būtina plėtoti finansinių institucijų sistemą Lietuvoje.
* Labai svarbu, kad valstybės finansinė parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams būtų gerai organizuota, numatomos laiku vykdomos ir pagrįstos priemonės, užtikrintas šių priemonių įgyvendinimo kompleksiškumas, tęstinumas, atitiktis Europos Sąjungos valstybių ir valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nuostatoms dėl valstybės pagalbos. Būtina užtikrinti valstybės paramos smulkioms ir vidutinėms įmonėms skaidrumą, koordinavimą, nuolat analizuoti įvairios paramos efektyvumą, teikimo kontrolę ir vertinti poveikį smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.
* Siekiant pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes, reikia:

– smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos lėšomis išplėsti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes ir skirti lėšas pradiniam kapitalui formuoti, naujoms technologijoms ir inovacijoms versle įdiegti;

– teikti garantijas finansų įstaigoms (už smulkaus ir vidutinio verslo subjektams suteiktas paskolas ir lizingo paslaugas);

– koordinuoti institucijų, teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, verslininkų organizacijų ir finansinių institucijų, dirbančių su smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis, veiklą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, supratimą, skleisti geriausią patirtį regionuose;

– analizuoti Europos Sąjungos finansinės ir techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, ypač verslą pradedančioms ir perspektyvioms smulkioms įmonėms, teikimo praktiką ir ją taikyti Lietuvoje.

6.1.3. Verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas

* Verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugų rinka Lietuvoje plėtojama palyginti lėtai, jos plėtrą stabdo smulkių ir vidutinių įmonių, ypač pradedančiųjų verslininkų, riboti finansiniai ištekliai, todėl čia būtina valstybės parama.
* Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos.
* Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją. Šiam tikslui reikia:

– užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai visuose Lietuvos regionuose galėtų nuolat naudotis subsidijuojamomis mokymo ir konsultavimo aktualiausiais verslo klausimais paslaugomis;

– nuolat atnaujinti ir plėsti internete verslo informaciją apie smulkių ir vidutinių įmonių galimybes bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis, skelbti informaciją apie teisinės bazės pokyčius, sukurti viešųjų pirkimų informacinę sistemą, sudarančią Europos Sąjungos valstybių praktiką atitinkančias galimybes pamažu perkelti viešuosius pirkimus į elektroninę terpę, ir kita;

– kasmet rengti statistikos informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklą, papildyti turimą informaciją statistikos duomenimis, kurių reikia išsamiai smulkaus ir vidutinio verslo būklės analizei atlikti;

– kasmet tirti smulkių ir vidutinių įmonių veiklos sąlygas ir skelbti tyrimų duomenis, parengti analitinę Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo būklės ir perspektyvų apžvalgą;

– nuolat informuoti visuomenę apie verslo sąlygas ir verslininkų problemas per nacionalinę televiziją, radiją, kitas žiniasklaidos priemones. Taip būtų kuriamas teigiamas verslininko – pagrindinio ekonomikos pažangos subjekto įvaizdis;

– plėsti smulkių ir vidutinių įmonių galimybes naudotis internetu.

6.1.4. Inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame
ir vidutiniame versle skatinimas

* Verslo sėkmė labai priklauso nuo inovacijų ir informacijos technologijų naudojimo. Tolygiai išplėtota šalies informacijos technologijų infrastruktūra ūkio subjektams suteiktų naujas galimybes plėtoti verslą, būti konkurencingiems pasaulio rinkose, efektyviau organizuoti vidinę įmonių veiklą. Deja, smulkaus ir vidutinio verslo subjektai nepakankamai remiasi naujomis technologijomis ir mokslo laimėjimais. Kad Lietuva taptų lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, reikia skatinti vartotojų pasitikėjimą elektroniniu verslu.
* Smulkios ir vidutinės įmonės gali lanksčiai ir dinamiškai diegti inovacijas ir naujas technologijas, tačiau būtina ir valstybės parama. Šiam tikslui reikia:

– parengti tipinį verslo perkėlimo į elektroninę terpę modelį;

– skatinti smulkių ir vidutinių įmonių dalyvavimą tarptautiniuose inovacijų projektuose;

– remti dvišalį ir daugiašalį ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą su Europos, Europos Sąjungos valstybėmis, siekiant skatinti smulkias ir vidutines įmones dalyvauti Europos valstybių ir Europos Sąjungos inicijuotose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programose;

– skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, elektroniniu būdu atlikti mokesčių mokėjimo, muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras, diegti informacijos technologijas, naudoti naujausius mokslo laimėjimus, plėtoti elektroninę komerciją;

– skatinti spartesnį inovacijų augimą įmonėse – teikti joms paramą, atitinkančią Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nuostatas.

6.1.5. Institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas

* Siekiant įgyvendinti šias strategines kryptis ir didinti jų įgyvendinimo priemonių veiksmingumą, būtina toliau tobulinti ir plėsti smulkaus ir vidutinio verslo institucinę sistemą. Todėl reikia:

– toliau teikti metodinę ir finansinę paramą, stiprinti institucijas, teikiančias paramą smulkiam ir vidutiniam verslui: verslo inkubatorius, verslo informacijos centrus, konsultacijų ir inovacijų centrus, technologinius parkus, plėsti verslo informacijos centrų tinklą tuose regionuose, kuriuose neišvystyta verslo institucinė infrastruktūra ir didelis nedarbas;

– įsteigti elektroninio verslo inkubatorius, skatinant privatųjį sektorių perkelti verslą į elektroninę terpę ir sudarant palankias sąlygas diegti informacijos technologijas;

– skatinti valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų bendradarbiavimą.

* sukurti informacijos rinkimo, analizės ir sklaidos sistemą;

* sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas fizinės infrastruktūros plėtrai;

* sukurti ir tobulinti nefinansinę paramą smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai teikiančių institucijų infrastruktūrą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros uždavinius būtina įgyvendinti integruotai per tris skirtingus institucinius lygius:
– nacionalinis lygis (Nacionalinė smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa);

– regioninis lygis (institucijų palaikymas ir plėtra);

– vietinis lygis (verslininkų ir verslo lygio palaikymas bei plėtra).

6.1.6. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose

* Mažas įmonių aktyvumas, menkas verslumas, riboti darbo jėgos įgūdžiai ir jos nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, socialinės partnerystės stoka ir daugelis kitų veiksnių lemia netolygią regionų socialinę ekonominę plėtrą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose ir regioninės plėtros skirtumų išlyginimas – viena iš esminių regionų plėtros sąlygų.
* Skatinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regionuose, būtina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatyti savivaldybių institucijų funkcijąrengti regionines smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas ir jas įgyvendinti.
* Be to, tikslinga valstybės paramą pirmiausia skirti tiems šalies regionams, kuriuose didžiausias nedarbas:

– skatinti apskričių viršininkų administracijas pritraukti ir geriau naudoti šalies ir tarptautinių fondų bei programų lėšas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti regionuose;

– skatinti savivaldybes steigti savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondus ir šių fondų lėšomis remti verslo plėtrą regionuose.

6.1.7. Smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

* parengti ir įtraukti į vidurinio mokslo bei kolegijų ir universitetų mokymo programas žinių apie verslą ir verslininkystę modulius;

* plėtoti tarptautinio verslo specialistų rengimą, verslumą ugdančių bei kvalifikacijos kėlimą užtikrinančius kursus ir gerinti jų kokybę;
* plėtoti institucijų, teikiančių konsultacines mokomąsias paslaugas, tinklą;
* remti konsultavimo ir mokymo paslaugų smulkioms ir vidutinėms įmonėms bei potencialiems verslininkams teikimą;
* skatinti įmonių investicijų į darbuotojų kvalifikaciją kėlimą.

7. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO FINANSAVIMAS

* Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonių įgyvendinimui didžiausią įtaką turės įvairių lygių finansavimo šaltinių galimybės, lėšų naudojimo koordinavimas ir kooperavimas. Tie šaltiniai gali būti:

– valstybės ir savivaldybių lėšos, skirtos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonėms įgyvendinti;

– Europos Sąjungos nacionalinės PHARE programos (PHARE ekonominė ir socialinė sanglauda, Specialioji pasirengimo Europos Sąjungos struktūriniams fondams programa), Europos Sąjungos „Leonardo da Vinci“ (profesinio mokymo) programos, „5 th Framework“ (mokslinių tyrimų ir plėtros) programos, regioninės ir dvišalės paramos programų lėšos;

– tarptautinių smulkaus ir vidutinio verslo paramos programų lėšos;

– Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos lėšos.
* Atsižvelgiant į Lietuvos ekonomikos būklę, 2002–2004 metais būtina įgyvendinti tokias priemones, kurioms įgyvendinti nereikia daug lėšų, bet kurios daro teigiamą poveikį visiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Pirmiausia derėtų gerinti verslo aplinką, šalinti biurokratinius verslo suvaržymus, rūpintis, kad verslininkai gautų kuo daugiau verslo informacijos, būtų konsultuojami ir mokomi ir pamažu pradėtų naudotis naujais finansinės paramos instrumentais.

8. KONTROLĖ IR ĮVERTINIMAS

* Kad šios strateginės kryptys būtų įgyvendintos ir prisidėtų prie šalies ekonomikos plėtros, svarbu užtikrinti jų vykdymo kontrolę ir sistemingą verslo visuomenės informavimą apie jose numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus.
* Įvertinimas padeda nustatyti, kokią įtaką šių strateginių krypčių įgyvendinimas turi smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai nacionaliniu ir regioniniu mastu, pavieniams smulkaus ir vidutinio verslo subjektams.
* Atsižvelgiant į tai, taip pat vykdant Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatą kiekvienais metais atnaujinti ir papildyti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos įgyvendinimo priemones, kasmet turi būti atnaujinamos ir tobulinamos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonės.
* Šiuo metu statistikos informacija apie smulkų ir vidutinį verslą beveik nesudaro galimybės kiekybiškai įvertinti verslo plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatų. Šį informacijos stygių laikinai turėtų kompensuoti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklos tyrimai, kuriuos kasmet atlieka Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tyrimai leistų nustatyti teisinės ir ekonominės smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos pasikeitimų poveikį, valstybės paramos įtaką smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklai.

9. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO REZULTATAI

* Atsižvelgiant į tai, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui, numatytos ir šių strateginių krypčių įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonės. Lėšų poreikis numatytoms priemonėms įgyvendinti nurodytas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonėse. Svarbiausios iš jų yra šios:

– gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, užtikrinti, kad verslininkai regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis;

– aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms;

– teikti efektyvią finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui;

– skatinti ir remti regioninių ir tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą, plėtoti smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūrą, vietines verslininkų iniciatyvas;

– skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, mokesčių mokėjimą, elektroniniu būdu atlikti muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras.
* Įvykdžius šias priemones, tikimasi, kad:

– padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte;

– padidės šalies verslumas;

– bus sukurta naujų darbo vietų, sumažės užimtumo netolygumas Lietuvos regionuose;

– veiks moderni verslo informacijos bazė, institucinė verslo infrastruktūra;

– atsiras daug naujų gamybinių, prekybos ir paslaugų ryšių tarp smulkių, vidutinių ir didelių įmonių;

– sumažės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai.
* Šių priemonių įgyvendinimas prisidėtų prie šalies makroekonominės būklės pagerėjimo, nes:

– padidės eksportas, išsiplės vidaus ir tarptautinės rinkos, pagerės užsienio prekybos balansas;

– padidės verslo efektyvumas ir konkurencingumas;

– padidės realusis darbo užmokestis, išaugs ir sutvirtės vidurinė visuomenės klasė;

– sumažės nusikalstamumas.
* Ūkio ministerija atsakinga už šių strateginių krypčių įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę ir įvertinimą. Valstybės institucijos, atsakingos už konkrečias smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių įgyvendinimą, nurodytos šiose priemonėse. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių įgyvendinimo efektyvumui didelę reikšmę turės vykdytojų dialogas su verslininkų organizacijomis, verslo visuomenės pritarimas ir dalyvavimas įgyvendinant konkrečias priemones.

10. SMULKIŲ ĮMONIŲ ŽLUGIMO PRIEŽASTYS

Europos šalyse buvo atlikti išsamūs projektai leidžiatys išsiaiškinti tiek verslo vystymosi tendencijas, tiek galimas tiesiogines įmonių bankroto priežastis. Tyrimų rezultatai pavaizduoti lentelėje:

Pagrindinės įmonių bankroto priežastys (proc)
Pavadinimas Procentai
Klientas nevykdo finansinių įsipareigojimų 26
Apyvartos mažėjimas dėl bendro ekonominio nuosmukio 13
Nepakankamas finansavimas 11
Per didelis atsargos sandėlyje 10
Per didelės pridėtinės išlaidos 9
Tinkamos apskaitos nebuvimas 9
Blogas valdymas 8
Veiklos perdavimas, decentralizacija 8
Apgavystės 6

Kad išvengtų galimų nuostolių, įmonės draudžiasi pastatus, automobilius, krovinius, prekių atsargas sandėlyje. Deja pirkėjų skolos kurios sudaro nemažą bet kurios įmonės turto dalį, yra neapdraustos, ir tai labai rimtas rizikos veiksnys, nes tikimybė, jg vienas ar net keli pirkėjai bankrutuos, yra ne mažesnė negu gaisro tikimybė.

10.1.Mokesčiai

Lietuvos mokesčių mokėtojams gali būti taikoma net septyniolika rūšių mokesčių. Tai fiziių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, socialinio draudimo, kelių, ptidėtinės vertės, muitai, akcizai, įmonių ir organizacijų nekilojamojo turto, žemės, žemės nuomos, gamtos išteklių naftos ir dujų išteklių taip pat mokestis už aplinkos teršimą, prekyviečių ir vietinės rinkliavos mokesčiai.

Neseniai priimtame Mokesčių administravimo įstatye numatyta, kad gali būti vykdomi atrankiniai ūio subjektų tikrinimas. Esant dabartiai Lietuvos ekonominei ir politinei situacijai, tai yra gana pavojinga, nes mokesčių administravimo sistema gali tapti politinės kovos įrankiu.

Šiandien mokesčių apskaičiavimo tvrka labai neapibrėžta – tai , ką įmonė mano esant sąnaudomis, atėjus Mokesčių inspekcijai, paaiškėja, kad tai nėra sąnaudos.

Verslininkai piktinasi, kad ne visi ekonominiai subjektai vienodai dalijasi mokesčių našta. Valstybinės įmonės ne visada sumoka moesčius, ką jau kalbėti apie neformalųjį sektorių. Mūsų šalyse „ šešėlinė ekonomika“ sudaro apie pusę visos ekonomikos dalies. Ta pusė apskritai nemoka mokesčių. Gal būt būtų galima „susitaikyti“ su tanuomone, kad mokesčius reikia mokėti tačiau begalinis mokesčių įstatymų kaitaliojimas ir priveda verslininkus prie to, kad neverta slėpti mokesčių. Anot smulkaus verslo koordinatoriaus A. Stiliaus, bet kada smulkus verslinikas gali būti sunaikintas, tai nėra sudėtinga, jeigu tik kažkam neįtiksi. Jokios informacijos ar paramos iš valdiškų įstaigų net neverta tikėtis, nes galima išgirsti „Mes ne konsultacinė, o kontroliuojanti firma“.

Taigi kaip gali firma kurioje dirba trys ar keturi žmonės reguoti į visas pataisas ir savo buhalterijoje nepadaryti klaidų.

Mokesčius valstybė susinktu ir daugiau, jei juos sumokėjus, verslininki liktų du trečdaliai pajamų. Okol to nėra doras verslas mūsų sąlygomis, kol kas yra tiesiog neįmanomas. Mokesčius mkėti reikia, tačiau jie turi būti teisingi ir protingi.

10.2 Kreditai

Verslininkų asmeninės sataupos artimųjų ir draugų paskolos bei individualių investuotojų lėšas – tai pinigų šaltiniai, kuriais dažniausiai naudojami kuriant įmonę.

Paslaugų teikim sąlygos panašios visoms įmonėms, tačiau kiekvienas bankas, skirdamas paskolą, vadovaujasi savo nuostatomis. Pagal mažųjų įmonių įstatymą visų nuosavybės firmų įmonėms ir bankams, lengvatinėmis sąlygomis suteikusiems paskolas mažosioms įmonėms, pelno (pajamų) mokesčio tarifas mažinamas 30 % tai pelno daliai, kuri atitinka paskirtos paskolos dydį. Bet paskolossuteikimo sąlygos tokioms įmonėms nėra tisliai apibrėžtos, tad bankai nelabai noriai suteikia šiuos pinigus.

Šiuo metu kreditų teikimas nėra paprastas dalykas, nes suteikiamos vienodos sąlygos ir gamybininkams ir prekybininkams. Prioritetas turėtų teikti gamybai. Pagrindinė kliūtis, trukdantis pramonei normaliai dirbti – didžiulės finansinių lėšų, skirtų inivaciniams procesams patektų į prsmonę, kaip ilgalaikiai kreditai, nes kitaip atnaujinti gamybą tiesiog neįmanoma. Abiejų šių sąlygų negali įvykdyti ietuvos bankai, nes reikiamų sumų neleidžia per mažas jų įstatinis kapitalas, arba per silpna finasinė padėtis, o skirti ilgalaikius kreditus – paprasčiausias nenoras imtis didelės rizikos. Be to, didelės Lietuvos bankų kreditų palūkanos kol kas dar „ neįkandamas“ daugeliui įmonių.

10.3. Verslininkų patyrimo stoka

Stambios, iš sovietmečio paveldėtos pramonės nuosmuks nebūtų toks skausmingas ekonominiu ir socialiniu požiūriu, jei gariau sektusi naujam atsiradusiam verslui, jei į verslo aukštumą iškopę privatūs verslininkai sugebėtu jose įsitvirtinti ir atsilaikyti konkurenciją tarptsautinėje rinkoje.

Deja, pastaruoju metu vis daugiau mūsų naujų ir garsų verslininkų pateko į keblią finansinę padėtį, o jų nesekmei bankrutavimas gerokai praretino ir komercinių bankų gretas. Einantis į dugną verslininkas tempia kartu ir savąjį banką, iš kurio yra gavęs garantiją arba kreditą.

Ką daryti ? Kuo visa tai paaiškinti ? Pagal kapitalo ir patirties kaupimo specifiką naujausius privačius verslininkus galėtume skirstyt į 3 grupes:

Pirmoji – tai buvę kooperatininkai , nuo 1987 metų įsigyję smulkaus biznio patyrimą ir lėšų , o privatizacijos laikotarpiu ir nekilnojamojo turto. Jie tęsia jau pradėta biznį.

Antroji – po nepriklausomybės atkūrimo naujai į privatų verslą atėję žmonės, besiverčiantys prekyba, įvairiausiomis buitinėmis paslaugois, taip pat bankininkyste, tarpininkavimu, konsultavimu. Šios grupės išskirtinis bruožas yra aktyvumas ir suinteresuotumas ne tik nekilnojamojo turto kaupimo, kiek pačiu bizniu.

Trečioji grupė – buvusio valstybinio sektoriaus ir valdžios žmonės, įsigyję turtą vykstant privatizacijai, tačiau stokojantys komercinių įgūdžių. Dauguma tokių, stambių verslininkų tapo milionieriais tiesiog akimirksniu. Bet kas lengvai įgyjama, tas dažnausiai greit ir prerandama.

Atrodytų, pirmieji turėtų būti labiausiai pasirengę dirbti rinkoje. Tačiau jų komercinė patirtis, nors ir labai konkreti bet per menka, srtrateginiu požiūriu ir per silpna tarptautine rinkai. Todėl juos nedažnai lydi sėkmė.

Ankstesnieji kooperatininkai buvo įpratę dirbti specifinėje senos sistemos terpėje, kur laisvo verslo ir jų dalyvių galimybės buvo ribotos? Daugelis kooperatyvų veikė „prisisegę“ prie valstybinių įmonių. Tačiau tuomet gamybiinkai ir prekybininkai dar neturėjo sunkumų dėl rinkos buvo perkama viskas – nuo plastmasinių papuošalų iki sudėtingų staklių.

Vėliau situacija pasikeitė: buvusios vastybinės įmonės, kurių lėšas čiulpė ir kooperatyvai, pačios tapo jei ne privačiai, tai bent komercinei. Išnyko formali riba tarp naujo verslininko ir buvusios astybiės prmonės įmonės komerciių galimybių. Rinka nustojo būti deficitinė ir pripažįsta tik modernias prekes.

Sėkmę, tai yra konkurencijos tarp to paties biznio partnerių potencialą sąlygoja: verslininko privatus interesus, kompetencija ir objektyvumas, turimų technologijų ir techninių sąlygų kokybė ir pakankamumas; tai yra mokėjimas gaminti modernią prifukciją be papildomų investicijų, perspektyvų naujose traptautinėse rinkose.

Dažnai vieniems pakanka aktyvumo, bet trūksta gerų materialinių ir techninių prielaidų:patalpų , technikos. O kiti viso to turi per daug, bet neturi naujų idėjų, projektų ir biznio praktikos, be to dar ir apyvatinių lėšų.Sujungti šiuos veiksnius ir subjektus nelengva, es ir čia – kap mūsų naujose politinėse partijose: kikevkienas lyderissiekia išsaugoti savo autonomiją.

Dažniausiai klaidos – su asmennio turto – butų, namų, žemės, automobilių – paskoinimu. Turtas užsatomas už paskolas, bizniui nenusisekus, paskolą tenka dengti sandoriai. Dėl jų prekės verslininkui arba visai nepristatomos, arba pristatomos nekokybiškos, arba vėluojant. O už jas jau seniai apmokėta, neretai iš kredito, ir kreditoriai tuo tarpu skaičiuoja palūkanas ir delspinigius.

Vengiant muitų, prekės per ktos valstybės sieną gabenamos nelegaliai, o įkliuvus prarandamos. Arba norint iškeisti pinigus į konvertuojamą valiutą, į nežinimą kitos valstybės bankus, į pardavėjo nurodytą sąskaitą pervesti pinigai nuplaukia nežinoma kryptimi.
Sunkumų priežastys yra tokios:

1) Lietuvos verslininkus, kap tarpininkus pardavinėjančius Rusijos ir kitų NVS valstybių žaliavas ir aprūpiančių šios valstybės prekėmis, „aukso amžius“ jau baigiasi: bręsta pačios Rusijos privačios struktūros, steigiasi jų filialai valstybėse. Per šias sruktūras vyksta aktyvi prekyba, paslaugos: marketingo, konsultacijos, pertnerystės investiciniuose projektuose, bet ne primityvaus perpardavimo ar tarpininkavimo, siekiant nubrėžyi vadinamąjį deltą ( pelno dalį) privačių dalyvių naudai.

2) Vakarų partneriai tai pat siekia dirbti su tiesioginiu pardavėju ar pirkėju ir dažnai atsisako ankstesnio tarpininkavimo paslaugų.

3) Mažėjant pelno normai tarptautinėje prekyboje, jai panaudoto brangūs kreditai suryja šį pelną ir trukdo varžytis su pigesniais kreditais besinaudojančiais konkurentais.

4) Besivaržančioms kitų valstybių finasišksai stiprioms grupuotėms susunku sužlugdyti bent vieną lemtingą lietuvių formos sandėrį, ypač jei jų paviršutiniškai sudarytas, neapgalvotas teisiškai, turi šešėlinių niuansų ir per didelį rizkos laipsnį.

Susipažinus su statstiniais duomenimis apie įmones ir išsiaiškinus pagrindines įmonių žlugimo priežastis be verslininkų problemas, reikia numatyti kokia turėtų būti sutrikiama pagalba įmonėms r kas galėtu tai padaryti. Aišku, pirmiausia didelį dėmesį turėtų skirti vyriausybė, kuri naudotų ne tik tiesioginius verslo rėmimo būdus, bet ir ekonomonius sverts skatinti naujų verslo rūšių vystymąsi.

11. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Galime pateikiti tokias išvadas ir pasiūlymus:

1. Verslo inkubatoriai turėtu : naikinti paramos formų tarpusavio nesuderinamumą, mažinti pelno mokesčius, didinti neapmokestinamą minimumą, mažinti fizinių asmenų pajamų mokestį.

2. Verslo centrai turėtu : sukurti nuoseklią verslo subjektų aprūpinimo informacija sistemą, užtikrinti pagrįstus tos sistemos subjektų resursus.

3. Verslo konsultaciniai centrai turėtu :

– mažiau SVV paramai skirtų lėšų naudoti įvairių programų ruošimui, o daugiau – tiesiogiai verslininkams;

– teigti tiesiogiai finansinę bei techninę paramą, reguliariai organizuoti kvalifikacijos kėlimo priemones, naujų specialistų-konsultantų parengimą;

– plėsti SVV infrastruktūrą;

– sukurti pastoviai veikiančią SVV paramos sistemą Lietuvoje, kuri užtikrintų nuolatinį, o ne epizodišką paslaugų teikimą;

– sudaryti vienodas sąlygas verslo konsultaciniams centrams gauti lėšų SVV paramai;

– stiprinti verslo konsultacinių centrų specialistų kompetenciją lėšų iš ES pritraukimui.

4. Fondai privalėtu :

– riboti finansiniai ištekliai ir nuoseklus jų užtikrinimas. Išsprendus finansavimo klausimus, atsiras didesnis susidomėjimas SVV parama;

– valstybės finansinė parama turi būti teikiama per atskirą, tam tikslui sukurtą instituciją, aiškiai įvardijant, kad šios institucijos segmentas yra smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Reikėtų nekartoti klaidų, kai vienai institucijai pavedama vykdyti iš principo skirtingas veiklas (pavyzdžiui drausti eksporto prekinį ir finansinį kreditus ir drausti smulkaus ir vidutinio verslo paskolas).

5. Inovacijų centrai reikėtu stiprinti institucinę SVV paramos infrastruktūrą finansinėmis ir techninėmis.

LITERATŪRA

1. Prieiga prie interneto http:// lrs.lt Lietuvos Respublikos Seimas
2. Prieiga prie interneto http:// std.lt Lietuvos statistkos departamentas
3. Prieiga prie interneto http:// Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra.lt
4. A. Daujotis, Z. Gineitienė „Smulkaus verslo skatinimo politika pasaulyje“ Ekonomika ir vadyba-98“, Kaunas: Technologija, 233-234 p.
5. Kardelis K. „Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“Kaunas: Technologija, 1997

6.Garškenė A. Pelanienė N. „Kas žnotina verslininkui“ 1994 m

Leave a Comment