VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETASISTORIJOS FAKULTETASEKONOMIKOS KATEDRA
Ekonomikos ir verslopagrindų dieniniųstudijų II kurso
Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ir jos pasekmės
KURSINIS DARBAS
Vilnius, 2004
Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………….3I.Šešėlinė ekonomika Lietuvoje……………………………………………………………………..51.1.Kada nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atsiranda ir ar jos esama Lietuvoje ………8 II. Nelegalusis verslas …………………………………………………………………………………..9 2.1. Prostitucija Lietuvoje ……………………………………………………………………………….9 2.2. Korupcija …………………………………………………………………………………………….. 12 2.3. Kontrabanda Lietuvoje ……………………………………………………………………………15III. Šešėlinis verslas – valstybės problema ……………………………………………………20 IV. Šešėlinės ekonomikos įvertinimai …………………………………………………………..22 Išvados ……………………………………………………………………………………………………….23 Priedai…………………………………………………………………………………………………………26Literatūra…………………………………………………………………………………………………….31
Įvadas Lietuvoje kuriame civilizuotą ir moderniomis vertybėmis pagrįstą visuomenę. Šiame kelyje susiduriame su daugybę sunkumų. Viena iš sudėtingiausių problemų – šešėlinė ekonomika. Šešėlinė ekonomika egzistuoja bet kurioje pasaulio šalyje, nepriklausomai nuo politinės sitemos, dominuojančios nuosavybės formos, valstybės baudžiamųjų sankcijų ir represijų. Šešėlinė ekonomika – nelygu, kokie vertintojai – sudaro nuo ketvirčio iki pusės visos Lietuvos ekonomikos apimties. Tačiau gąsdina ne tik ir ne tiek pats reiškinio mastas: labiausiai baugina socialinė ir moralinė dirva, kurioje šešėlinė ekonomika iki šiol visai neblogai tarpsta. O pastaroji aplinkybė leidžia teigti, kad problemos lengvai ir greitai neįveiksime. Ekonomikos liberalizavimas, gamybos sistemų ir darbo rinkų transformavimas, visiškas rinkos santykių įsigalėjimas, išaugusi tarptautinė prekyba, tarptautinis kapitalo mobilumas, finansų srities globalizavimas ir lengvatinės prekybos rinkų atsiradimas sukūrė ne tik bendras ekonominio augimo sąlygas, bet ir šį augimą stabdančią globalinę šešėlinės ekonomikos sistemą, savo saitais susiejančią nacionalinių valstybių ekonomikas. Milžiniškos ,,nešvarių” pinigų sumos, cirkuliuojančios ekonomikoje, atveria nusikalstamam pasauliui neribotų galimybių, sudaro sąlygas valstybės valdžios korupcijai, monopolizacijai, oligarchijai susidaryti, lemia skurdą. Susikūrė terpė, kurioje šešėlinės ekonomikos dalyviai, savo veikla vykdantys kelių valstybių teritorijoje, praktiškai panaikina jų nusikalstamų veiklų išaiškinimo galimybę. Šešėlinis pasaulis naudojasi tuo, kad valstybės ekonominių nusikaltimų turinį traktuoja skirtingai, o ekonominius nusikaltimus tiriančios institucijos neturi veiksmingos tarptautinio bendradarbiavimo sistemos. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje ekonominio nusikaltimo samprata neapibrėžta, todėl nėra ir bendros ekonominių nusikaltimų apsakaitos, analizės ir kontrolės. Finansų ir kredito sistemos integracija, lengvatinės prekybos zonų plėtra paskatino ne tik tarptautinę prekybą, investicinius procesus, bet ir suformavo globalinę šešėlinę ekonomiką. Užsienio tyrinėtojų duomenimis, pagrindinės šešėlinės ekonomikos pajamos gaunamos slepiant mokesčius oficialios ekonominės veiklos srityje. Milžiniški šešėlinių pinigų srautai kelia realią grėsmę kai kurių šalių, ypač mažų, ekonominiam saugumui. Didžiulės šešėlinių pinigų sumos gali greitai išbalansuoti bet kurių prekių rinką, kai kuriose šalyse nerealai sumažinti ar padidinti spekuliaciniais tikslais pasirinktos valiutos kursą, priversti net stambias korporacijas keisti savo verslo planus ar net visai pasitraukti iš rinkos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šešėlinė ekonomika 1995 metais sudarė 23,4 proc. šalies BVP. Šiuo rodikliu Lietuva tuo metu ne daug kuo skyrėsi nuo tokių valstybių kaip Graikija (26,6 proc.), Italija (26,6 proc.), Ispanija (22,6 proc.), Belgija (21,6 proc.), Švedija (18,9proc.), Norvegija (18,5 proc.), Danija (18,1 proc.). Vėlesnias metais oficialūs šešėlinės ekonomikos tyrimai Lietuvoje nebuvo atlikti. Tačiau minėtose Europos valstybėse šešėlinės ekonomikos lygis vidutiniškai per metus didėjo 0,5-1 procentiniu punktu. Tai leidžia daryti išvadą, kad panašus šešėlinės ekonomikos augimo tempas buvo ir Lietuvoje. Todėl 1997-2000 metais trečdaliu sumažėjo ūkinių ir finansinių nusikaltimų skaičius realių šešėlinės ekonomikos tendecijų nerodo. Daugybė bankrutuojančių įmonių, kuriose neliko jokio realaus turto,nors jų buvę savininkai sėkmingai plėtoja verslą naujose įsteigtose firmose, milijonai litų dingusių paskolų su valstybės garantija, tūkstančiai kitose šalyse įkurtų antrinių įmonių, padedančių transferinėmis kainomis nuslėpti mokesčius, kontrabandą, neskaidrūs viešieji pirkimai, korupcija ir kiti nusikaltimai rodo, kad Lietuvoje nėra visa apimančios ekonominio nusikaltimo kontrolės, o teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su atitinkamomis kitų šalių tarnybomis nepakankamas. Dabar svarbu užkirsti kelią ne tik į užsienį išvežamiems nelegalių pinigų srautams, bet ir plačiau nagrinėti tuos atvejus, kai ekonominius nusikaltimus padarę asmenys išvažiuoja nuolat gyventi į užsienį. Tuo atveju jų gražinimas į Lietuvą (ekstrancija) tampa sudėtingu teisiniu procesu, kadangi ekonominių nusikaltimų traktavimas mūsų šalyje ir užsienyje skiriasi. Taigi šešėlinė (nelegalioji, neapskaitoma) ekonomika paprastai apibrėžiama kaip ekonominė veikla, kai pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos nedeklaruojamos valstybės institucijoms.Būtent šiame darbe norėčiau apibūdinti, kas tai yra šešėlinė ekonomika (verslas) Lietuvoje ir jos pasekmes, kokie jos įvertinimai, kokia jo žala valstybei, plačiau apžvelgsiu šešėlinio verslo rūšis.
I. Šešėlinė ekonomika
Iš pradžių norėčiau supažindinti su pačia šešėline ekonomika ir jos sektoriais.Skaičiuojant nacionalinį produktą, kuris yra svarbus šalies ekonomikos vertinimo rodiklis, remiamasi statistine informacija. Loginis klausimas, ką reikėtų įtraukti i statistinius vertinimus, nėra vienintelis sudėtingumas, skaičiuojant BNP ar BVP. Dar neaišku, ką iš tikrųjų įmanoma praktiškai įvertinti. Pastaruoju metu daugelis ekonomistų ir vyriausybės atstovų yra išreiškę nuomonę, jog statistinės tarnybos neįvertina daugelio sandorių, todėl apskaičiuotasis BNP ar BVP yra kur kas mažesnis už faktiškąjį.
Ir amatininkai, ir gydytojai, ir teisininkai (advokatai), ir kiti privačių paslaugų teikėjai, slepiantys savo pajamas nuo valstybės, dažnai neužrašo kai kurių savo pajamų šeimos pajamų deklaracijose, norėdami išsisukti nuo mokesčių mokėjimo. Taip šie duomenys nepatenka nei į mokesčių apskaitas, nei į BNP ar BVP apskaitą. Be to, į oficialią apskaitą nepatenka nelegalūs nusikalstami sandėriai.Tokia ekonomika egzistuoja įvairiose šalyse. Ji vadinama dažnai skirtingai: pavyzdžiui, JAV – ,,subterranean”, arba ,,irregular”, Prancūzijoje – ,,travail au noir”, Didžiojoje Britanijoje -,,fiddle”, Vokietijoje – ,,Schattenwirtschaft”. Nelegalioji (dar vadinama šešėline, paslėpta) ekonomika apima ne vien įstatymams prieštaraujančią veiklą, bet ir tas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius (jos nėra nusikatstamos). Pastarųjų veiklų rezultatus reikėtų kaip nors įtraukti į nacionalinį produktą. Tačiau nelegalios ekonomikos dalyviai slepia savo veiklą, todėl apie ją neįmanoma gauti statistinės informacijos duomenų. Nors nelegalią veiklą sunku ivertinti, bet ekonomistai bando ją vertinti pagal netiesioginius duomenis.N e 1 e g a 1 i o j i (šešėlinė, paslėptoji) ekonomika – tai tokia ekonominė veikla, kuri nežinoma mokesčių rinkėjams ir vyriausybės statistinėms tarnyboms.Taigi kitaip tariant, tai ne rinkos ekonomikos veikla, kai mokesčių žinybai nedeklaruojami prekių bei paslaugų mainai ir neįrašoma į nacionalinių pajamų sąskaitas todėl, kad ji nesusijusi su rinka arba yra neteisėta. Neteisėtumas nėra tas pat, kas nedalyvavimas rinkoje. Neteisėta ekonomikos veikla yra visiškai įmanoma esant įprastai kainų sistemai, kurią nustato pasiūla ir paklausa. Tokios veiklos pavyzdys gali būti nelegalus narkotikų gaminimas ir pardavimas, arba maisto pardavimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, kada jis buvo normuojamas.Ne rinkos veikloje nėra kainos, kurią nustato paklausa ir pasiūla. Kai kada ne rinkos veiklos gali būti imamasi nesavanaudiškais sumetimais, pavyzdžiui, namų šeimininkės veikla šeimos labui arba savanorių labdaros veikla. Kita ne rinkos veiklos rūšis yra natūriniai mainai, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, kai teisininkas teikia paslaugas mainais už jo buitinės technikos remontą arba kai automechanikas remontuoja elektriko automobilį, o šis už tai įrengia apšvietimą ir signalizaciją jo namuose. Čia nevykdomos jokios piniginės operacijos, ir šitokia veikla niekur neregistruojama.Taigi šešėlinė (nelegalioji) ekonomika – tai dažniausiai tie atvejai, kai žmonės dirba, ir niekas nežino apie jų pajamas. Pavyzdžiui, padavėjai ar kirpėjai, kurie tyliai įsideda savo arbatpinigius į kišenę, nedeklaruodami jų kaip pajamų mokesčių valdybai; daugybė kitų anksčiau minėtų ir panašių atvejų – tai vis nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Dažnai vartojamas terminas ,,juodoji ekonomika”(black economy) ir ,,juodoji rinka”. Ką tai reiškia? J u o d o j i r i n k a (black market) – tai rinka, kurioje kainos viršija legaliai nusistatytą jų maksimumą.Kitaip tariant, juodoji rinka yra neoficiali rinka, kurioje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai egzistuojančių (paprastai esti didesnės); toji rinka dažniausiai atsiranda tad kai vyriausybė nustato mažesnę nei pusiausvyros norma prekės kainą, ir po to tenka įvesti normavimo sistemą, kad būtų galima paskirstyti turimą pasiūlą tarp pirkėjų. Esant tokiai padėčiai, pirkėjai yra linkę mokėti didesnę kainą, kai kurie tarpininkai stengiasi netiekti prekių oficialiai rinkai ir sukurti savą prekybą ,,iš po prekystalio”.Taigi esant kainų kontrolei, prekės gali išnykti nuo prekystalių ir patekti į nelegalią juodają rinką. Tada deficitines prekes gauna pirkėjai, pasiryžę pažeisti įstatymą. Be to, pirkėjams juodojoje rinkoje tenka mokėti už prekę daugiau, t.y. prekės parduodamos aukštesnėmis kainomis nei legalus jų maksimumas, negu perkant laisvojoje rinkoje. Juodosios rinkos prekiautojai nori gauti kompensaciją už riziką, taip pat ir už tai, kad jie prekiauja nelegaliaiJuodoji rinka atsiras visur, kur tik prekės ar paslaugos bus draudžiamos arba labai griežtai kontroliuojamos. Kai kuriose šalyse juodoji rinka toleruojama, visai nesikišant policijai arba tik šiek tiek trukdant. Tose šalyse, kur valiuta yra dirbtinai kontroliuojama, jos keitimo kursas juodojoje rinkoje atspindi tikrąją rinkos kainą. Juodąją ekonomiką sudaro visos pogrindinės operacijos, apie kurias niekas oficialiai nepraneša. Šešėlinė ekonomika apima nelegalias veiklas, o taip pat ir legalių veiklų veiksmus, kurių ekonominiai rezultatai yra oficialiai neapskaitomi. Pagal TDO , EUROSTAT’o ir kitų tarptautinių organizacijų siūlymus šešėlinė ekonomika skaidoma į tris sektorius:• formalusis;• neformalusis;• nelegalusis.Formalusis. Šiam neapskaitomos ekonomikos sektoriui priskiriama legali veikla ar paslaugos, apie kurias valstybė neturi reikiamos informacijos (slepiami mokesčiai, nesilaikoma įvairių normatyvų, vengiama pateikti duomenis statistikos įstaigoms ir pan.)Skiriami du formaliosios šešėlinės ekonomikos tipai: „ekonominis šešėlis“ ir „statistinis šešėlis“. Pirmasis susiformuoja tada, kai vengiama laikytis valstybės priimtų normų (slepiamos apyvartos apimtys, pelnas ir kt). Antrasis susiformuoja, kai ūkio subjektai neregistruoja įmonių (verslininkas nuslėpė dalį pelno, gauto realizavus produkciją ir pan.)Nelegalusis. Tai „tamsiausias“ šešėlinės ekonomikos sektorius. Skiriami du tokios veiklos atvejai:• prekių gamyba ar paslaugos, kurias draudžia įstatymai;• legali veikla, kurią vykdo asmenys, neturintys leidimo arba kompetencijos.Iš populiariausių nelegalių veiklų paminėtos kontrabanda (dėl kurios biudžetas negauna ženklių muito mokesčių), narkotikų platinimas, prostitucija, korupcija ir pan.Lietuvoje išskirtinos tokios nelegalios ekonomikos šakos:• kontrabanda ir nelegali prekyba vogtais automobiliais;• nelegali gamyba;• prostitucija;• turto prievartavimas. Šiame darbe norėčiau didesnį dėmesį skirti šiai temai, nes ji Lietuvoje šiomis dienomis labai aktuali.1.1 Kada nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atsiranda ir ar jos esama Lietuvoje?Pirma, kai nesureguliuota pasiūla ir paklausa, kai įstatymai, nutarimai ir kiti normatyviniai dokumentai neveikia arba jų nėra. Čia pavyzdys galėtų būti nelegali prekyba draudžiamais produktais. Dažniausiai tokių gaminių esti didelė paklausa, o tai ir lemia jų didesnes kainas.Antra, kai tarp ekonominių subjektų vyksta ir natūriniai mainai, pavyzdžiui, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis. Įvertinti autentiškumą – neįmanoma, ir tokia veikla niekur neregistruojama.Lietuvoje nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos taip pat esama, nes kartais įvairios personalinės imonės bei firmos slepia savo gamybinės – ūkinės veiklos ekonominius rodiklius, siekdamos sumažinti priklausomus mokesčius valstybės biudžetui. Ir nelegali prekyba pas mus gana sėkmingai egzistuoja.Ekonomistai teigia, kad tai pati įdomiausia, tačiau slidžiausia ir sudėtingiausia ekonomikos šaka. Kokio dydžio yra nelegalioji (šešėlinė) ekonomika? Kaip apskaičiuoti jos mastą? Ir iš paminėtų pavyzdžių akivaizdu, kad nepaprastai sunku nustatyti, kokią pajamų dalį žmonės nuslepia nuo valstybės. Tačiau ekonomistai bent apytiksliai ją gali nustatyti.Kadangi didžioji dalis nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos paremta grynaisiais pinigais, tai manoma, jog ten, kur grynųjų pinigų cirkuliuoja daugiau, negu normaliajam verslui jų reikia, jie ,,nuteka” į neįregistruotų sandėrių finansavimą. Remdamiesi informacija apie cirkuliuojantį grynųjų pinigų kiekį bei kitais ekonominiais duomenimis, ekonomistai apskaičiavo, kad nelegalioji (šešėlinė) ekonomika gali siekti nuo 5 iki 15 proc. BNP (BVP).1989 m. JAV nelegalioji ekonomika sudarė nuo 250 iki 750 mlrd. dolerių. Kai šalies šešėlinės ekonomikos mastas viršija 50 proc., padėtis valstybėje tampa nekontroliuojama.Lietuvos ekonomikos tyrimų centro duomenimis, 1997 m. Lietuvoje iš apyvartoje esančių 1,7 mlrd. Lt šešėlinė ekonomika disponavo 500 mln. Lt. Tai reiškia, kad kas trečias litas buvo nešvarus. Tai sudarė 40 proc. BNP (BVP). Šiandien Lietuvoje šešėlinei ekonomikai priskiriama 20 – 25 proc. sukurto BVP . Labiausiai išplitusi prekyboje, mažiausia jos dalis yra žemės ūkyje. Šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvos ekonomikoje mažėjo dėl krizės Rusijoje, nes sumažėjus prekių apyvartai, daugelis įmonių, vykdžiusių neregistruotas operacijas kaimyninėse šalyse, neteko pajamų šaltinio.Kitose šalyse padėtis ne ką geresnė. Pavyzdžiui, Italijoje nelegalioji ekonomika sudaro 25 – 30 proc. BNP apimties. Jos įjungimas i NP padidintų Italijos realųjį BNP kasmet po 0,7 proc.Argentinoje nelegalioji ekonomika sudarė apie 60 proc. BNP. Beveik trečdalį BNP Vengrijoje pagamino šešėlinė ekonomika, o Čekijos Respublikoje ji buvo 11 proc.Nelegalioji ekonomika lemia didesnius mokesčius arba didesnį biudžeto deficitą. Kadangi nelegalioje ekonomikoje uždirbami pinigai lieka neapmokestinami, valstybė praranda milijonus litų – potencialių biudžeto pajamų. Tai kompensuojama tik užkraunant didesnius mokesčius sąžiningajai gyventojų daliai, didinant valstybės skolą arba mažinant išlaidas.Lietuvai pereinant nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atlieka itin neigiamą vaidmenį: skursta valstybės biudžetas; kenčia ekonomiškai ir socialiai šalies vartotojai, o lobsta juodosios rinkos veikėjai. Viso to rezultatas – netinkamai orientuota politika, neteisingi valstybės vadovų sprendimai svarbiausiais ekonomikos klausimais.Kuo greičiau rinkos pasiūla bus sureguliuota su paklausa, stabilizuosis kainos, žymiai sumažės ar išnyks infliacija, tuo greičiau Lietuvoje praras savo ekonominę ir politinę socialinę reikšmę nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Visiškai, deja, ji neišnyks, nes ji gaji ir labai išsivysčiusiose valstybėse.
II. Nelegalusis verslas
Kaip jau minėjau, nelegalusis verslas – tai „tamsiausias“ šešėlinės ekonomikos sektorius. Šiomis dienomis jis yra užgožęs ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Todėl norėčiau plačiau pašnekėti apie šios šešėlinės ekonomikos sektorių.
2.1. Prostitucija Lietuvoje.Prekyba moterimis ir prostitucija šiandien tenka vadinti verslu t.y. šešėlinės ekonomikos dalimi. Legalioje darbo rinkoje moterų diskriminaciją galime įvertinti procentais ir stebėti jos mažejimo arba didejimo tendencijas. Prostitucijos atveju moterų diskriminacija, be abejonės, yra šimtaprocentinė. Šešėlines ekonomikos sąlygomis jos priverčiamos užsiimti žiauriausiu ir, be kita ko, joms nepelningiausiu verslu – savo kūno pardavimu. Jos padeda organizuotam nusikalstamumui kurį valdo ir kontroliuoja vyrai. Moterys neturi jokių šansų apversti svorio centrus ir sukūrti situaciją, palankią sau. Būtų juokinga kalbėti, kad jos galėtų valdyti pinigus, kuriuos joms uždirbtų vyrai, parduodantys savo kūną. Tačiau nerealiai atrodo ir tai, kad parduodamos savo kūną moterys galėtų disponuoti visais savo kūnu uždirbamais pinigais. Kiekvieną naktį prie ginklų parduotuvės Lvovo gatvėje stovi trys keturios prostitutės, kurios bet kokiomis oro sąlygomis desperatiškai bėgioja prie mašinų ir vilioja klientus – vyrus, o už kelių metrų, tingiai atsirėmę į medį lūkuriuoja kiti vyrai – suteneriai, kurie tik ištiesę ranką čia pat pasiima moterų uždirbtus litus. Lygiai taip pat absoliuti dauguma Stoties prostitucių grižta namo ir atiduoda pinigus jų laukiantiems sugyventiniams – “alfonsams”, kurie visada išlaikomi vienos ar kitos moters. Išnaudojimo struktūra paprasta: iš esmes tik vyrai valdo šį verslą ir beveik vien moterys yra parduodamos. Kas iš to pelnosi, jei nuolat kartojama, kad prostitucijos verslas yra vienas pelningiausių? Geriausiu atveju gavusi trečdalį savo uždirbtų pinigų, moteris už tai susimoka fizine ir psichine sveikata ir išstumia save iš visuomenės. O vyrai be didesnės rizikos pasiima moterų uždirbamus pinigus, stengiasi juos legalizuoti ir turi realią galimybę tapti gerbiamais visuomenės piliečiais. Nekalbėkime apie tai, kodėl moterys pasirenka ar yra priverstos dirbti šešėlinės ekonomikos sąlygomis. Tai yra kitas klausimas. Tačiau šiandien nežinome nė vienos pasaulio valstybės, kurioje neegzistuotų šešėlinė ekonomika, o drauge ir prostitucija. Šiuo atveju galime kalbėti tik apie tai, kokie svertai lemia šio reiškinio mastą. Tad kokie galimi moterų diskriminacijos mažinimo būdai prekybos žmonėmis versle Lietuvoje? Kokiais būdais prostituciją, kaip moterų diskriminacijos formą, būtų įmanoma sumažinti iki minimumo? Remiantis Lietuvos įstatymais, galima ir siekiama nubausti sutenerius ir prekeivius žmonėmis. Vis dėlto atidžiau pažvelgę į įstatymus, kontroliuojančius prostituciją ir prekybą žmonėmis, pamatysime, kad jie nėra veiksmingi. Ir ne vien todėl, kad jie netaikomi, nes, kaip žinome nubaustų sutenerių yra nedaug, bet pirmiausia todėl, kad prostituciją reglamentuojantys įstatymai nėra subalansuoti. Prostitucijos versle dalyvauja trys elementai: suteneris, klientas ir prostitutė. Tokiu atveju įstatymai, susiję su prostitucija, turetų apimti ir visus šiuos elementus. Šiandien Lietuvos įstatymai leidžia suprasti, kad prostitucija Lietuvoje nėra legali. Tačiau ji nėra ir kriminalizuota. Būtent šis dviprasmiškumas, kai pati prostitutė negali suprasti daro ji nusikaltimą, ar ne, jau suteikia galimybę manipuliuoti ja tiek suteneriui (kuris sako, kad moteris nieko nusikalstamo nedaro, nes jos nusikaltimą įstatymai prilygina kelių eismo taisyklių pažeidimui), tiek policijai (kuri iš esmės savo nuožiūra gali taikyti baudos dydį). Įstatymų dviprasmiškumas mažu mažiausiai nestabdo moterų atėjimo į šį verslą, nes juk niekur garsiai nekalbama ir neaiškinama, kad vertimasis prostitucija yra nusikaltimas. Kita vertus, dviprasmiškas tampa ir pats elgesys su prostitute. Sulaikyta ji laikoma areštinėje, per prievarta filmuojama ir rodoma televizijos laidose, fotografuojama laikraščiams, užmirštant ir nekreipiant dėmesio į tai, kad pagal įstatymus ši moteris padarė labai nedidelę pražangą, o jų kasdien nustatoma dešimtys. Šiuo atveju būtina priminti, kad įstatymai, baudžiantys prostitutę ir sutenerį, nuošalyje palieka klientą. Kita vertus, kliento situacija taip pat dviprasmiška: jis nežino, ar yra nelegalaus veiksmo bendrininkas, pagaliau nusiperka prekę be jokių įstatymo numatytų taisyklių. Kur nuvestų visiškas prostitucijos kriminalizavimas, kuris turetų paliesti visus tris – prostitutę, sutenerį ir klientą? Visų pirma tai leistų labai aiškiai apibrėžti, kad be išimties visi dalyvaujantys šiame versle – ir perkantys, ir parduodantys – yra nusikaltėliai ir bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju išnyktų komfortabili kliento laikysena, o kartu sumažėtu į šį verslą ateinancių moterų skaičius. Priešingu atveju, t. y. legalizavę prostituciją, įteisintume prostitutės profesiją kaip legalia ir galėtume ieškoti būdų mažinti moterų diskriminaciją, kaip ir bet kokiame kitame legaliame darbe. Išnyktų tokios prostitutės diskriminuojančios formos kaip viešas tyčiojimasis žiniasklaidoje, niekieno nekontroliuojamas žiaurus sutenerių elgesys su moterimis, galu gale paauglės turėtų galimybę geriau susipažinti su prostitucių gyvenimo būdu ir įpročiais, nes prostitutės būtų aiškiai įvardytos. Abu šie būdai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Tačiau pasirinkus vieną kurį – tačiau aiškiai apibrėžta – būtų galimą bent iš dalies įstatymiškai reguliuoti vyrų ir moterų santykius šioje srityje. Be to, atsirastų reali galimybė perimti patirtį Vakarų valstybės, kuri jau pasirinko arba prostitucijos kriminalizavimą, arba jos legalizavimą. Bet kokie daliniai šios problemos sprendimo būdai tik skatina smurtą prieš moteris bei jų diskriminavimą.
Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. Lietuvoje prostitucija nelegalizuota. Todėl ji įgijo slaptos („šešėlinės“) veiklos statusą, ir tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo formų. Prostitucijos aktualumą pagrindžia ne vien šios problemos mastas, bet ir prostitucijos ryšys su tokiomis neigiamomis visuomenės problemomis kaip prekyba žmonėmis, narkomanija, AIDS, venerinės ligos, pedofilija ir kt. Kovoti su šiais reiškiniais kliudo tai, kad nėra aiškios nuomonės – uždrausti ar legalizuoti prostituciją Lietuvoje. 2.2. Korupcija.Viena pagrindinių šešėlinės ekonomikos gyvavimo prielaidų yra korupcija. Esant stabiliai mokesčių bei teisėsaugos sistemai, be korupcinių santykių šešėlyje galėtų gyvuoti tik tokios veiklos, kaip pvz.: smulki turgaus prekyba, namų ūkių paslaugos arba paslaugos namų ūkiams. Tačiau stambiausi šešėliniai verslai yra neįmanomi be valstybės, visų pirma muitinės, policijos, mokesčių inspekcijos bei kitų kotrolės institucijų, pareigūnų “dalyvavimo”. Bendros šalies ekonominės problemos, tokios kaip didelis nedarbas ir žemos gyventojų pajamos, didina paskatas užsiimti šešėline veikla bei naudotis korupciniais santykiais. Pastarųjų specifika yra ta, kad jie naudingi abiem pusėms – tiek verslininkui, tiek pareigūnui. Todėl neįmanoma panaikinti motyvacijos korupcijai, įmanoma tik pašalinti sąlygas korupcinių santykių atsiradimui. Korupciniai satykiai paprastai atsiranda tada, kai pareigūnui paliekama laisvė:a) interpretuoti įstatyma; b) priimti alternatyvų sprendimą. Kadangi (kol) neįmanoma visiškai nuasmeninti santykių tatp piliečių ir valdžios institucijų, neįmanoma ir visiškai išgyvendinti korupcijos. Kovojant su korupcija, būtina siaurinti viešojo administravimo institucijų funkcijas, viešinti jų darbo taisykles, mažinti rinkos dalyvių bei pareigūnų kontaktus, užtikrinti įstatymų kokybę. Korupcija – plati šešėlinės (nelegalios) ekonomikos veikla reiškiasi ir rinkos ekonomikos šalyse. Ekonomistų apskaičiavimai rodo, kad įvairiose šalyse tokia veikla apima nuo 2 – 3 proc. iki 20 – 25 proc. nacionalinlų pajamų. Nelegalusis sektorius planinės (komandinės) ekonomikos šalyse greičiausiai buvo viršutinėje šio intervalo dalyje ar net aukščiau.Tačiau kalbant apie šešėlinės (nelegaliosios) ekonomikos plitimą dviejose ekonomikos sistemose, reikia atkreipti dėmesį i esminį jų skirtumą. Planinės ekonomikos sąlygomis nelegalioji ir korupcinė ekonominė veikla atsiranda dėl atitinkamų prekių ir paslaugų trūkumo atviroje rinkoje. Rinkos ekonomikos sąlygomis visos teisėtos prekės ir paslaugos beveik laisvai prieinamos, tačiau tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai ekonomiškai skatina slėpti savo transakcijas (transactions).Tiesioginiai m o ke s č i a i (direct taxes) – tai mokesčiai, kuriuos ima valstybė už namų ūkio ir ūkinės veiklos pajamas ir turtą, kad gautų pajamų ir galėtų vykdyti valstybės iždo politiką.Tiesioginiai mokesčiai, kuriuos moka asmenys ir firmos, būna: asmeninių pajamų, paveldėjimo, turto, įmonių pelno, privalomojo socialinio draudimo ir kitokie. Tiesioginiai mokesčiai yra progresiniai, nes jų suma priklauso ir kinta pagal tai, kiek mokesčių mokėtojas gauna pajamų ar turto.Netiesioginiai m o k e s č i a i (indirect taxes) – tai mokesčiai, kuriuos vyriausybė skiria prekėms ir paslaugoms, norėdama gauti pajamų ir vykdydama savo politiką.Šiais netiesioginiais mokesčiais apmokestinamos prekės ir paslaugos vartotojams jas įsigyjant bei vartojant. Labiausiai paplitęs – akcizas, pridėtinės vertės mokestis ir kt. Netiesioginiai mokesčiai yra regresiniai, nes kiekvienas mokesčius mokantis pirkėjas moka tą pačią sumą, nepriklausomai nuo pajamų.Valdžiai imant pridėtinės vertės mokestį (daugelyje šalių – 20 proc., o Lietuvoje -18 proc.) ir pajamų mokestį (daugelyje šalių daugiau nei 50 proc. paskutinį kartą uždirbtų pinigų), susidaro didžiulės sumos, kurias galima ,,išgelbėti” slepiant transakcijas. Pažymėtina, kad nelegalioji (šešėlinė) ekonomika gali lemti netinkamai orientuotą politiką, nes valstybės ekonominė politika yra paremta turima informacija. Kadangi nelegaliosios (šešelinės) ekonomikos dalyviai savo veiklą slepia ir todėl statistinės informacijos apie ją neįmanoma gauti, nes yra neregistruoama, tai dėl informacijos stokos valstybės politikos veikėjai gali priimti neteisingus sprendimus svarbiausiais ekonomikos klausimais, ir valstybės ekonominė būklė nebus pagerinta. Korupcija – tai piktnaudžiavimas viešąja tarnyba siekiant asmeninės naudos. Tarptautinų žodžių žodynas korupciją apibrėžia kaip „pareigybinių teisių panaudojimą pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimą“.— dėl korupcijos yra mažiau pinigų, negu galėtų būti;— dėl korupcijos sumažėja įplaukos į valstybės biudžetą (kiek žmonių išsisuka nuo mokesčių ir baudų padedami pareigūnų);— dėl korupcijos šalis pritraukia mažiau užsienio investicijų.Įvairių sociologinių apklausų dalyviai nurodo tokius didžiausius korupcijos židinius Lietuvoje:1. Muitinės.2. Viešieji pirkimai.3. Kelių policija.4. Teismai.5. Sveikatos apsauga.6. Policija.7. Mokesčių inspekcija.8. Savivaldybės.9. Politikai.10. Ministerijos.
Korupcijos priežastys: 1. Kuo didesnis valstybinis sektorius, tuo didesnės galimybės korupcija. Bet tai teisinga tik tuo atveju, kuo daugiau valstybė reguliuoja įvairias sritis ir platesnes teises turi valdininkai. Kuo daugiau valdžia kišasi į ekonomiką, tuo labiau sukuriamos sąlygos kai kuriems asmenms duoti kyšius valstybės tarnautojams. Tai yra didinamas poreikis duoti kyšį;2. Kuo silpnesnė kontrolė;3. Kuo mažesni valdininkų atlyginimai;Korupcijos pavyzdžiai: Administracinė korupciją galima sąlyginai suskirstyti į “pagal taisykles” ir “prieš taisykles” korupciją.
Politinė korupcija pagrindinai pasiriškia biudžeto rengimo etape (pavyzdžiui, mažinant išlaidas skiriamas švietimui ir sveikatos sektoriui). Tačiau iš kitos pusės, labai sunku įvertinti politikų (ar valdininkų) veiksmus korupcijos aspektu, nes daugeliu atveju, kai valdininikas gauna korupcines pajamas, naudos gauna ir visuomenė. Taigi, iškyla klausimas į kurį labai sudėtinga atsakyti: – Ar tikslas buvo asmeninis pasipelnymas, o nauda visuomenei antraeilis dalykas, ar atvirkščiai – siekiant naudos visuomenei, gaunama ir asmeninė nauda. Kiti pavyzdžiai:a)pažymos (dėl karinės tarnybos ir individualumo); b)paslaugų kvotavimas; c)kasų vykdoma ekspertizė; d)Licencijavimas, akreditavimas, auditas ir pan.; e)endoprotezai ir gydimas; Pastovus kyšis – garantuotas rezultatas. Pastovūs, nusistovėję kyšiai (beveik atvira korupcija) gali būti interpretuojami, kaip papildomi mokesčiai ir jie yra mažiau pavojingi už atsitiktinius kyšius (pavyzdžiui, priemoka gydytojams, valdininkams už licencijų išdavimą ir pan. Visi žino – kiek ir kam reikia duoti, kad darbas būtų atliktas. Vienkartinis kyšis – rezultatas negarantuotas, pavyzdžiui, viešieji pirkimai. Nors ir davus kyšį, nėra garantijos, kad rezultatas bus teigiamas davusiojo naudai. Kyšio dydį ir paplitimą galima vertinti atsižvelgiant į tai ar :a) smulki korupcija – stambi korupcija; b) lokali – nacionalinė – globali. Korupcijos poveikis: gavėjams, davėjams, visuomenei, kitoms kartoms, efektyvumui ir ekonomikai. Kovos su korupcija būdų pavyzdžiai:Korupcijos išnaikinti visiškai nėra įmanoma, bet sumažinti galima. Turbūt reikėtų laikytis taisyklės, kad korupcijos lygį verta mažinti iki tol, kol gaunama nauda viršija antikorupcinių išlaidų kaštus. Korupcija atsiranda dėl privataus ir visuomeninio intereso konflikto. Galimi problemos sprendimo būdai:• Sumažinti privatų interesą;• Sumažinti visuomeninį interesą;• Sumažinti privataus sektoriaus norą mokėti kyšius (sumažinti poreikį);• Sumažinti valdininkų galimybes imti kyšius;• Sugriežtinti kontrolę ir bausmes.
2.3. Kontrabanda. Lietuvos pasienyje yra sulaikoma daug kontrabandos. Daugiausia įvežamų kontrabandos keliu prekių sudaro spiritas, degtinė, benzinas, o daugiausia cigarečių (ypač 1998m.) ir narkotikų (ypač 1997m.). Taip pat atsigauna vogtų automobilių prekyba. Pagrindiniai srautai veda į Rusiją bei Baltarusiją. Kontrabanda, kaip socialinis reiškinys ir teisinė kategorija, Lietuvoje žinoma nuo seniausių laikų. Susikūrus valstybei ir atsiradus valstybės sienoms, pradėjus rikti iždo bei protekcionistinius mokesčius bei riboti tam tikrų prekių ir kitų daiktų gabenimą, atsiranda ir kontrabandos kontrolės bei prevencijos problema. Kontrabanda, dažniausiai įvardijama kaip neteisėtas prekių gabenimas per valstybės sienas ir kaip teisės pažeidimas, yra žinoma visose valstybėse. Jos paplitimą lemia daugybė aplinkybių ( valstybės ekonominė buklė, kainų skirtumai valstybėse, šalies geografinė padėtis ir pan.), todėl ir taikomos prevencinės priemonės bei kontrolės būdai skirtingose valstybėse nėra tapatūs. Nors kontrabanda padaromos žalos dydį ir pažeidimų mastą Lietuvos Respublikoje galima nustatyti tik netiesiogiai, tačiau atskirų tyrimų duomenimis, valstybės biudžetas dėl to netenka iki penktadalio ar net trečdalio nesumokamų mokesčių ar kitų įmokų. Kontrabandos gabenimas Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, siekia seniausius laikus.Susikūrus valstybei, suformavus valstybės sienas ir pradėjus rinkti iždo bei protekcionistinius mokesčius, žmonės pradėjo pelnytis iš neteisėto prekių (daiktų) pervežimo, o valstybė ėmė kontroliuoti neteisėtai pergabenamų prekių srautus. Kontrabandos paplitimą lemia šalies ekonominė būklė, kainų skirtumai (palyginti su kitomis valstybėmis), šalies geopolitinė padėtis ir daugybė kitų veiksnių. Vidutiniškai per metus 1990 – 2000m. Lietuvoje buvo užregistruota 108 kontrabandos nusikaltimai. Dėl nevisiškai pavykusios ekonomikos, žemės ūkio ir kitų sričių reformos, kontrabandos nusikaltimų, kaip ir kitų nusikaltimų ūkininkavimo tvarkai, ypač padaugėjo.• Pagrindinės kontrabandos priežastys yra šios:
1. Rinkos pusiausvyros nebuvimas. Dėl šalyje vykdomos mokesčių politikos ir kitų veiksnių tam tikrų prekių kaina yra didesnė nei rinkos pusiausvyros kaina, todėl nepatenkinama prekių paklausa šalies viduje užpildoma kontrabandos prekėmis.2. Strateginės politikos nebuvimas. Pasigendama aiškios šalies ūkio vystymo strategijos, dažnai sprendimai priimami spontaniškai, susidaro nepatenkinama atskirų prekių paklausa.3. Kainų kitimas. Kainos kyla netolygiai, o jų kilimą be objektyvių priežasčių skatina ir subjektyvios priežastys (pvz., žmonių lūkesčiai). Kainos įvairiose valstybėse kyla skirtingai, jų didėjimą nevienodai veikia valiutų kursų pasikeitimas, sudaroma galimybė realizuoti kontrabandos prekes.4. Darbo rinkos nesuderinamumas. Darbo rinkoje pasiūla dažnai viršija paklausą, todėl dalis asmenų, negalėdami įsidarbinti, bando gauti pajamų kitomis priemonėmis.5. Dažnas kovos su kontrabanda funkcijų perdavinėjimas iš vienos institucijos į kitą. Kontrabandos kontrolės funkcijos buvo perduodamos iš muitinės tarnybų Vidaus reikalų ministerijai, o vėliau operatyvinės veiklos subjekto teisės statusas vėl buvo grąžintas muitinei, t. y. Muitinės departamento Operatyvinės ir kvotos tarnybos funkcijos kontrabandos bylose dubliavosi su Policijos departamento ONTT Kontrabandos, neplatinamų ir narkotinių medžiagų kontrolės valdybos funkcijos ir t. t.6. Nepakankamas muitinės ir pasienio policijos, kitų pasienyje dirbančių institucijų techninis aprūpinimas (trūksta modernių svarstyklių, vaizdo kamerų ir t. t.).7. Ne visada operatyvi muitinio tranzito procedūrų kontrolė.8. Nesuderintos teisės norminių aktų nuostatos (pvz., skirtingai nustatinėjama kontrabandos dalyko vertė).
9. Nepakankama prekybos įmonių, kitų ūkio subjektų finansinės veiklos kontrolė. Tai sudaro sąlygas realizuoti kontrabandos prekes šalies rinkoje, prekės neišvežamos iš šalies ir pan.10. Vienu atveju – skurdas, o kitu – noras greitai praturtėti skatina žmones daryti kontrabandos nusikaltimus.11. Nepakankamas visuomenės pilietiškumo ugdymas ir švietimas.• Kontrabandos pasekmės yra šios:1. Mažėja valstybės biudžeto pajamos. Kai įvežamos ir neteisėtai parduodamos prekės šalies viduje, nemokami muitai, akcizai, pridėtinės vertės ir kiti mokesčiai.2. Prarandama informacija apie realų užimtumą, gyventojų pajamas, prekių srautus, kainas. Šalyje užimtumas gali būti didesnis, nei matyti iš oficialiai pateikiamų duomenų, o gyventojų realios pajamos didesnės, nei oficialiai deklaruojama. Todėl valstybės vykdoma socialinė politika dėl iškraipytos informacijos ne visada pasiekia tikruosius adresatus.3. Dėl tikslios informacijos stokos prarandama galimybė realiai kontroliuoti ekonominius procesus. Tiksliai neįvertinus vidaus produkto pokyčio, gali būti priimami klaidingi sprendimai, bandant paskatinti ekonomikos judėjimą iš recesinio tarpsnio.4. Didėjant kontrabandos mastui, iš dalies mažėja ir pasitikėjimas valdžios institucijomis, o tai gali skatinti kitus asmenis užsiimti nelegalia veikla.5. Didžiuliai kontrabandos srautai iškreipia konkurencijos sąlygas. Teisėta veikla užsiimantys asmenys negali konkuruoti su kontrabandininkais, nes jų prekės nėra apmokestinamos, ir todėl yra pigesnės. Teisėtai gaminamų prekių paklausa mažėja nelegaliai įvežamų ir realizuojamų prekių sąskaita.• Išanalizavus ir įvertinus kontrabandos paplitimą ir Lietuvoje vykdomą jos prevenciją, teisėsaugos institucijų veikla turi būti nukreipta šiomis kryptimis:1. Plečiama operatyvinių tarnybų informacinė bazė (nuolat pildoma informacija apie įtariamus asmenis, gabenančius kontrabandą, ir t.t.) ir teikiama informacija atitinkamoms kontrolės institucijoms.2. Analizuojama nusikalstamų grupuočių veikla prie valstybės sienų ir jų tarptautiniai ryšiai.3. Gerinamas teisėsaugos institucijų materialinis techninis aprūpinimas, diegiamos šiuolaikinės ryšių ir kitos priemonės (pvz., visose muitinėse turi būti įdiegtos šiuolaikinius standartus atitinkančios svarstyklės, stebėjimo aparatūra).4. Stiprinamas bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir užsienio valstybių teisėsaugos institucijų, užkardančių kontrabandos nusikaltimus ir kontroliuojančių asmenų bei prekių judėjimą per valstybės sienas.5. Tobulinami teisės aktai (pvz., tie, kuriuose numatytas kontrabandos dalyko įvertinimas).6. Balansuojami mokesčių ir muitų tarifai (tai padarius bent iš dalies būtų apribotos kontrabanda pervežtų prekių realizavimo galimybės).7. Kompleksiškai gerinamos gyventojų socialinėmis, ekonominės gyvenimo sąlygos, mažinamas skurdas šalyje.• Dažniausiai neteisėtai daiktai gabenami per muitinės kontrolės postus šiais būdais:1. Klastojami muitinės dokumentai. Dokumentuose nurodomas mažesnis prekių kiekis, prekės deklaruojamos ne tais kodais, panaudojamos tos pačios sąskaitos-faktūros, nedeklaruojamas prekių antsvoris ir pan.2. Manipuliuojama prekių svėrimu. Nuo 1990 m. viena iš aktualiausių problemų valstybės sienos postuose – svarstyklių trūkumas. Tai leidžia vežėjams nedeklaruoti prekių antsvorio, klaidingai nurodyti jų tikrąjį svorį ir pan.3. Prekės užkraunamos sunkiai patikrinamais kroviniais, paslepiamos specialiai įrengtose slėptuvėse, tarp kitų deklaruojamų prekių ir pan.4. Paperkami muitinės ir kitų pasienio tarnybų pareigūnai. Šiuo būdu dažniausiai gabenami ypač stambūs kroviniai.Pagal sulaikomų kontrabanda gabenamų prekių struktūrą galima teigti, kad dažniausiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenama: alkoholiniai gėrimai, naftos produktai, tabako gaminiai, maisto produktai, spalvotieji ir juodieji metalai, narkotinės medžiagos ir t. t. Daugelis šių prekių Lietuvos Respublikoje apmokestinamos akcizo, tabako, cukraus ir kitais mokesčiais, todėl jų kainos mūsų ir užsienio valstybėse ypač skiriasi. Sulaikomo cukraus ir tabako gaminių kiekio dinamika skirtingais metais leidžia teigti, kad padidinus akcizo ir (ar) cukraus mokesčio tarifus atskiroms prekių rūšims, padidės ir neteisėtas jų gabenimas per valstybės sieną.• Alkoholinių gėrimų kontrabanda.Aktualiausias yra alkoholio įvežimas iš Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities. Alkoholį vietos gyventojai gabena neviršydami leistinų normų, todėl yra sudėtinga patraukti šiuos asmenis net administracinėn atsakomybėn už akcizais apmokestinamų prekių realizavimo tvarkos pažeidimus . • Tabako gaminių kontrabanda.1999 m. (palyginti su 1998 m.) labai sumažėjo sulaikomų tabako gaminių. 2000 m. padidinus akcizo tarifus tabako gaminiams (apytikriai 4/5 karto), sulaikytos tabako kontrabandos atvejų vėl padaugėjo. Tabako kontrabanda dažniausiai būna sulaikoma, kai ji gabenama stambiu mastu. Realizuojant kontrabandos būdu įvežtas cigaretes, jos dažnai įmaišomos tarp cigarečių su galiojančiomis banderolėmis ir realizuojamos mažmenine prekyba besiverčiančioms įmonėms. • Cukraus kontrabanda.Sumažinus akcizo mokesčio tarifus alkoholiui, 1999 m. labai padaugėjo sulaikomo kontrabandinio cukraus. Nelegalaus cukraus prekyba šalies turgavietėse nėra labai išplitusi, nes teisėtai prekiaujantys asmenys nesuinteresuoti turėti konkurentų.Tačiau problemų kelia falsifikuoto cukraus pakavimo ir pardavimo atvejai. Dažnai pardavėjui objektyviai sudėtinga patikrinti, kas supilta į cukraus maišelius, todėl turi būti sugriežtintas cukraus pakavimo ir ženklinimo teisinis reguliavimas. Jis turėtų būti nustatomas taip pat, kaip ir kitoms akcizais apmokestinamoms prekėms. Tikslinga leisti pakuoti cukrų tik cukraus gamintojams (išskyrus nedidelio kiekio įpakavimą iki 20 g).• Narkotinių medžiagų kontrabanda. Neteisėtai gabenamų per valstybės sieną narkotinių medžiagų 2000 m. sulaikyta mažiau nei ankstesniais metais. Šių medžiagų transportavimas ir realizavimas vis labiau kontroliuojamas organizuotų nusikalstamų grupuočių, kurios narkotikus gabena gerai įrengtose slėptuvėse. Apklausos rodo, kad narkotines medžiagas yra vartoję net iki dešimtadalio Lietuvos nepilnamečių, todėl akivaizdu, kad sulaikomų neteisėtai gabenamų narkotinių medžiagų kiekis neparodo tikrosios padėties.
Atsižvelgiant į kontrabandos nusikaltimų priežastis, būklę, dinamiką ir pasekmes, darytina išvada, jog reikalingas visas kompleksas prevencinių priemonių. Turi būti:1. Stiprinamas muitinių ir kitų pasienio institucijų materialinias techninis aprūpinimas.2. Pildoma informacija apie potencialius kontrabandos organizatorius ir vežėjus, teikiama informacija atitinkamoms kontrolės institucijoms, analizuojama nusikalstamų grupuočių veikla bei transnacionalinis ryšys.3. Stiprinamas bendradarbiavimas tarp institucijų, užkardančių kontrabandos nusikaltimus.4. Stiprinamas bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis.5. Kontrabandos nusikaltimų išaiškinimas ir tyrimas turi būti pavestas muitinės tarnyboms, o prokuratūra turėtų kontroliuoti bei vadovauti ikiteisminiaim tyrimui.6. Tobulinami teisės aktai, kuriuose numatytas kontrabandos dalyko vertės nustatymas ir pan.III. Šešėlinis verslas – valstybės problema
Esama kaip jau minėjau labai įvairių šešėlinio ar pusiau šešėlinio verslo sričių, pradedant nelegaliai įvežtų prekių prekyba ir baigiant neteisingai apskaitomais atlyginimais. Tačiau sudėtingiausia bus įveikti patį smulkiausiąjį, ko gero ir pavojingiausiąjį, nelegalų verslą.Reklamos, laikraščiai dabar panašūs į storas knygas – mirga įvairiausi pasiūlymai: parduodu, statau, dažau, suvirinu, taisau, montuoju, prižiūriu vaikus. Tačiau didžioji šios smulkios reklamos dalis – tai niekur neregistruoto verslo reprezentacija. O kiek dar žmonių nelegaliai verčiasi ir be reklamos…Iš pirmo žvilgsnio, galime tik pasidžiaugti: kokia nemaža visuomenės dalis jau pati sugeba savimi pasirūpinti. Taigi, lyg ir turime įrodymų, kad ypač propaguotas ankstyvąjam kapitalizmui būdingas asmens savarankiškumo idealas vis tvirčiau įsišaknija mūsų tikrovėje. Tačiau, pažvelgę atidžiau, suvokiame, kad šis idealas yra necivilizuotas: egocentriškas, nesisieja su pilietiniu atsakingumu. Tokie radikaliųjų liberalų šlovinami nepriklausomi šešėlinio verslo atstovai „racionaliai – egoistiškai“ ne tik uždarbiauja, bet egoistiškai gyvuoja ir socialinėje sferoje, į kurią patys neįneša jokio indėlio.Šešėlininkas tampa privilegijuotu vartotoju bendroje virtuvėje: valgo nuo viso stalo nieko ant jo nepadėjęs. Savo tėvų pensininkų pensijas, savo vaikų lavinimo išlaidas, ir net savo paties sveikatos apsaugos kaštus toks žmogus mielai atiduoda apmokėti „anonimiškai valstybei“, o iš tikrųjų – tiems, kurie sąžiningai už viską moka. O kur dar visokios išmokos, kompensacijos, subsidijos. Todėl šešėlinis verslininkas tampa visuomenei našta, o viešo darbuotojo požiūriu – tiesiog parazituojantis individas. Kuo tokių šešėlininkų daugiau, tuo ši našta yra sunkesnė.Dar daugiau, tas smulkusis šešėlinis verslininkas virsta pagrindiniu apynasriu ir konkurentu smulkiam, bet bandančiam legaliai arba bent pusiau legaliai dirbti kolegai. Smulkios įregistruotos įmonėlės dejuoja: „negalime dirbti sąžiningai, nes mokėdami visus priklausančius mokesčius turime brangiau parduoti savo prekes ir paslaugas ir nebepajėgiame konkuruoti su šešėliniais konkurentais“. Taigi smulkusis šešėlinis verslininkas ne tik vikriai pasinaudoja viešai darbančiojo sukurtos socialinės sferos privalumais, bet ir galingai konkurenciškai spaudžia viešai dirbančius kolegas. Prieiname prie skaudžios išvados: šešėlinė ekonomika pati save reprodukuoja ir konkurenciniais varžtais suvaržo norinčius ištrukti.Smulkiuosius šešėlininkus sunku kontroliuoti. Todėl, deja, ir teisėtvarkos sistema labiau patebi ir baudžia tuos, kurie bando legalizuotis ir dirbti bent pusiau legaliai.Problema ypač užaštrina visuomenės opinijas net ne abejingumas, o greičiau palankumas šešėlininkams. Dabar vyraujantį pakantumą šešėliniam ūkininkavimui tikrai nebus lengva pakeisti, – reikės visuomenei įrodyti, kad šešėlinio pasaulio gyventojų egoizmo ir viešojo pasaulio gyventojų pilietinio atsakingumo akivaizdžiai gilėja gilus socialinis konfliktas. Šiuo metu Vyriausybės veiksmai prieš šešėlinę ekonomiką, ir ypač prieš smulkiuosius šešėlininkus, dažniausiai vertinami negatyviai.
IV. Šešėlinės ekonomikos įvertinimaiBVP skaičiavimai dėl nepilnos informacinės bazės, ypač apibūdinančios šešėlinės ekonomikos apimtis, tebėra problemiški, neišsamūs. Kaip ir iki šiol, bus ieškoma būdų įvertinti oficialiai neapskaitomos bei „šešėlinės“ ekonomikos apimtis.Galima paminėti tokias neapskaitomos ekonomikos plėtros priežastis:• Privatizavimo trūkumai. Privatizacija Lietuvoje prasidėjo tinkamai nepasirengus. Privatizavimo procesas nebuvo siejamas nei su ekonomikos struktūriniu pertvarkymu, nei su rinkos infrastruktūros kūrimo koncepcijomis bei planais, o svarbiausia – nepakankamai atsižvelgta į darbo rinkos poreikius. Privatizavimo įstatymu bazės parengimas atsiliko nuo realaus privatizavimo proceso, nebuvo atliktas turto inventorizavimas. Tai sudarė prielaidas nebaudžiamai išvaistyti, sunaikinti, pusvelčiui arba neteisėtai įsigyti valstybės turtą.• Verslo plėtros įstatyminės bazės nepakankamumas. Kuriant įstatymus nebuvo laikomasi sisteminio požiūrio. Dauguma vienos srities įstatymų buvo priimti skirtingu laiku ir neturėjo sisteminio sprendimo. Įstatymų ir norminių aktų prieštaravimai sudarė prielaidas nelegalioms įmonėms arba neregistruotoms veikloms legaliose įmonėse susikūrti.• Mokesčių ir jų administravimo sistemos trūkumai. Kai kurių verslą reglamentuojančių įstatymų neapibrėžtumas ir netikslumai bei apmokestinimo sąlygų kaitaliojimasis, ypač muitų sistemoje, sudarė sąlygas nuslėpti pajamas bei mokesčius visuose visuomenės sluoksniuose. Šešėlinės ekonomikos įvertinimo darbai buvo pradėti nuo neapskaitomos ekonomikos tyrimų. Priimti tokie pagrindiniai neapskaitomos ekonomikos įvertinimo rodikliai:1. Neoficialiosios rinkos apimtis, jos sukurtos produkcijos/paslaugų ir gautų pajamų apimtis;
2. Nuslėptos produkcijos ir pajamų įmonėse apimtis;3. Neapskaitomos ekonomikos dalies įtaka ekonomikai;4. Neapskaitomos ekonomikos dalies įtaka socialinei sferai per nesumokėtus mokesčius.Šešėlinėje ekonomikoje gautos pajamos leidžia išvengti valstybės nustatyto pajamų perskirstymo kitiems visuomenės nariams mechanizmo (ypač įmokų socialiniam draudimui) veikimo. Be to, nemokant kitų nustatytų mokesčių (PVM, pelno, kelių ir kt.), bendravalstybinės išlaidos neproporcingai gula ant mokesčių mokėtojų pečių. ĮšvadosŠešėlinės ekonomikos žala visuomenei akivaizdi, nors daugeliui atneša vienadienę, o kartais ir nevienadienę naudą. Todėl labai svarbu visais įmanomais valdžios institucijų svertais mažinti jos dydį ir mastus. Šešėlinės ekonomikos masto mažėjimas įmanomas tik gerėjant bendrai ekonominei situacijai ir vidinei tvarkai šalyje. Ypač svarbu legalizuoti šešėlinę veiklą. Šešėlinis veiklos „legalizavimas“ labai priklauso nuo esamos mokesčių sistemos, finansinės atskaitomybės sudėtingumo ir jos atitikimo visiems įstatymams. Apmokestinimo liberalizavimas ir mokesčių naštos sumažinimas skatintų privatų verslą legalizuotis, valstybės biudžetas gautų didesnes pajamas, o tai, savo ruožtu, leistų teisingiau paskirstyti pajamas visiems šalies gyventojams.Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. Lietuvoje prostitucija nelegalizuota. Todėl ji įgijo slaptos („šešėlinės“) veiklos statusą, ir tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo formų. Prostitucijos aktualumą pagrindžia ne vien šios problemos mastas, bet ir prostitucijos ryšys su tokiomis neigiamomis visuomenės problemomis kaip prekyba žmonėmis, narkomanija, AIDS, venerinės ligos, pedofilija ir kt. Kovoti su šiais reiškiniais kliudo tai, kad nėra aiškios nuomonės – uždrausti ar legalizuoti prostituciją Lietuvoje. Kontrabandos kontolė ir prevencija laikytina viena iš aktualiausių valstybės spręstinų teisėsaugos problemų. Kontrabandos nusikaltimais padaroma žala šalies ekonomikai, finansų sistemai ir pagaliau – visų žmonių gerovei. Atsižvelgdama į problemos svarbą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programoje galėtų suformuoti darnią ir veiksmingą kovos su korupcija, kontrabanda, šešėlinę ekonomiką, narkomanija ir organizuotu nusikalstamumu sistemą, kad kiekviena institucija turėtų savo atskiras funkcijas, kompetencijos ribas ir atsakomybę ir kad šių institucijų veikla būtų koordinuojama. Svarbus vaidmuo turėtu tekti sprendžiant šią problemą mokslo, ypač kriminologijos tyrimams. Kita kryptis veiksmų, mažinančių šešėlinės ekonomikos paskatas, yra reguliavimų bei draudimų mažinimas. 2001 m. pavasario sesijoje Seimas priėmė azartinių lošimų įstatymą. Azartinių lošimų legalizavimas turėtų sumažinti paskatas laikyti nelegalius lošimo namus. Sumažinus apribojimus legalioms ekonominėms veikloms, atsiras galimybė skirti daugiau išteklių kovai su nelegaliomis veiklomis, tokiomis kaip kontrabanda, vagystės, reketas ir pan.Pateikdami metų prognozes, ekspertai nurodo, kad šešėlinė ekonomika mažės, bet nelabai smarkiai. Spartesnių ekonomikos legalizavimosi tempų sunku tikėtis dėl didelio nedarbo, mažų darbo užmokesčių, didelių mokesčių ir reguliavimų, silpnos ir korupcijai palankios viešojo administravimo sistemos, didelio kai kurių prekių kainų skirtumo lyginant su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija .Lietuvos pramonininkų konfederacija visada pasisakė ir pasisako už verslo skaidrumą. Mes visada gynėme ir giname tuos, kurie sėkmingai organizuodami verslą gerbia įstatymus, neapgaudinėja visuomenės ir nevengia mokesčių mokėjimo valstybei, šią savo pareigą atlikdami garbingai ir sąžiningai. Tokie verslininkai yra neabejotina valstybės atrama, patriotizmą ir pilietiškumą jie išreiškia konkrečiu savo indėliu į visuomenės gerovę. Tačiau visuomenė žino, kad šalia garbingo ir sąžiningo verslo vyksta ir šešėlinis verslas, egzistuoja šešėlinė ekonomika. Nelegalus, neapskaitomas verslas, slapukavimas, nelegalus darbas, apgaulė, mokesčių nemokėjimas kenkia valstybei, sujaukia rinką, pažeidžia konkurencines sąlygas ir akivaizdžiai žlugdo ir kompromituoja sąžiningą verslą. Kad ir kaip sunku būtų sąžiningai mokėti mokesčius, tai visų pirma yra pareiga visuomenei, atsakomybė prieš visus visuomenės sluoksnius – suaugusius ir vaikus, dirbančius, besimokančius ir pensininkus, sveikus, sergančius ir neįgalius, pasiturinčius ir skurstančius. Verslininkams tai – sąžininga konkurencija. Keitėsi partijos valdžioje ir vyriausybėje. Lietuvos pramonininkų konfederacija visoms valdžioms skelbė savo poziciją, kad kategoriškai ir radikaliai atsiriboja nuo nesąžiningo ir neskaidraus šešėlinio verslo. Tai liudija šio klausimo aptarimai ir vertinimai įmonėse, asociacijose, Konfederacijos prezidiumo bei konsultaciniuose posėdžiuose, vieši pareiškimai visuomenei ir vyriausybei. Šiuo klausimu Konfederacija daug metų kritikavo vyriausybes dėl jų aplaidumo, blaškymosi ir nenuoseklumo.Mes daug kartų tvirtinome, kad sąmoningas mokesčių ignoravimas, sąmoningas mokesčių nemokėjimas yra antivisuomeninis, netoleruotinas ir jokiais motyvais negali būti pateisintas. Tik nesąžiningas verslas gali būti atlaidus tokiems nusižengimams prieš visuomenę.Manau, kad Lietuvoje neturi būti taikstomasi su nesąžiningo verslo apraiškomis, o mokesčių sistemoje Lietuvai būtina pasiekti visų visuomenės narių ir valstybės institucijų civilizuoto elgesio sampratą. Pasisakydama už skaidrų verslo vystymą ir mokesčių mokėjimo būtinumą, Lietuvos pramonininkų konfederacija tuo pačiu pabrėžia būtinybę mažinti mokesčių naštą. Tai ne tik sudarys geresnę aplinką pramonei ir verslui plėtoti, bet tuo pačiu skatins visus dalyvius mokėti mokesčius. Nemažą dalį šešėlinės ekonomikos sudaro nelegalus darbas, kurį Lietuvoje skatina visaip ribojama darbo rinka.
Taigi šešėlinė ekonomika yra didelė, žalinga šaliai, bet labai naudinga atskiriems asmenims;su ja kovoti galima tik visapusiška šalies pažanga.Priedai:1.Lietuvos Respublikos Vyriausybės strategija prieš kontrabandą 1990-2002 jos veiklos programose:Pograma Priėmimo data Programos skyrius Programos nuostataLietuvos Respublikos Vyriausybės programa 1994 07 12 Socialinė politika ,,Sveikatos politika<…> toliau tobulinti alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių įvežimo, gamybos bei prekybos jais tvarka, pateikti Seimui pasiūlymus dėl atsakomybės už alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių kontrobandą sugriežtinimo, falsifikatų gamybą bei prekybos taisyklių pažeidimus. Priėmus įstatymą dėl alkoholio monopolio, atitinkamai patikslinti vyriausybės nutarimus šiais klausimais”.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-2000 metų veiklos programa 1996 12 10 Vidaus politika ,,Sutvarkyti mokesčius ir jų administravimą<…> padidinti biudžeto įplaukas užkirtus kelią šešėliniai kuro, alkoholinių gėimų bei tabako prekybai ir kontrabandai, taip pat numačius įplaukas už valstybinio kapitalo naudojimą komercinėse įmonėse”.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programa 1999 06 10 Vidaus politika ,,Sutvarkyti mokesčius ir jų administravimą<…>įvertindami ankstesnės Vyriausybės ja atliktą darbą šioje srityje ir atsižvelgdami į tai, ką dar realu padaryti tvarkant ir administruojant mokesčius, per likusius 18 mėnesių numatome:<…> tęsime kovą prieš šešėlinę kuro, alkoholinių gėrimų bei tabako prekybą ir kontrabandą”.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programa 1999 11 11 Vidaus politika ,,Teisinės sistemos reforma ir teisėtvarka.<…> Bus siekiama nusikalstamumą sumažinti:aktyviai kovojant su svaigalų kontrabanda, nelegalia jų g amyba, prekyba, taip pat nelegaliu azartinių lošimų verslu;<…>Užbaigsime įgyvendinti mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje numatytas priemones, atsižvelgdami į ankstesnės Vyriausybės nuveiktus darbus, tai yra:<…>toliau kovosime su šešėline kuro, alkoholinių gėrimų bei tabako prekyba ir kontrobanda”. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų veiklos programa 2000 11 09 Asmens saugumas ir teisės sistema ,,Žmogaus teisių ir interesų gynimas ir teisinė apsauga<…>Teisėsaugos srityje bus suformuota darni ir veiksminga kovos su korupcija, kontrabanda, šešeline ekonomika, narkomanija ir organizuotu nusikalstamumu sistema: čia kiekviena institucija turės savo aiškias funkcijas, kompetencijos ribas ir atsakomybę. Šių institucijų veikla bus koordinuojama”.
2.Lietuvos pasienyje sulaikyta alkoholio kontrabanda (litrais) 1995 – 2002 m. 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Baltarusija 89516,65 116440,14 33004,9 18786,3 28510,05 52881,6 86825,75 64722,3
Lenkija 28 0 0 647,77 320,2 126 0 0
Rusija 39952,15 436,5 1128,05 15909,6 12949,18 2565,63 2846,175 1431,27
Pajūris 102 60 227,75 320,75 551,49 135,5 81,5 87,08
Latvija 6616,05 12133,5 4904 17235,12 7211,9 1629 548,01 1199,9IŠ VISO 136214,85 129070,44 39264,70 52900,12 49542,82 57337,73 90301,435 67440,55
3.Lietuvos pasienyje sulaikyta narkotikų kontrabanda (kg) 1995 – 2002 m. 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Baltarusija 9,68 58,3 3,15 1 10,022 0,35 58,75 9,165
Lenkija 0 60 0 0 0 0 0 2,5
Rusija 13,35 29,8 192,02 156,51 1,03 30,352 2,72 9,338
Pajūris 0 0 0 0 0,17 0 0,009 0,0025
Latvija 0 22 30 9,36 0 0 0 0
Oro uostai
IŠ VISO 23,21 170,1 225,17 166,87 11,222 30,702 61,479 21,0055
4. ietuvos pasienyje sulaikyta tabako kontrabanda (pakeliais) 1995 – 2002 m. 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Baltarusija 0 12 729 0 1 300 2 768 10 334 37 247 196 550
Lenkija 10 200 0 3 170 5 147 7 980 500 000 48 800 2 773
Rusija 0 0 174 865 307 169 7 703 159 831 140 826 195 626
Pajūris 0 55 040 72 658 9 807 12 021 193 290 4 390 3 800
Latvija 0 26 310 17 156 1 334 140 130 920 10 873 23 800 77 238
Oro uostai
IŠ VISO 10 200 94 079 267 849 1 657 590 161 392 874 328 255 143 475 987
5. Lietuvos pasienyje sulaikyti įtariamai vogti automobiliai 1995 – 2002 m. 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Baltarusija 224 115 88 98 50 61 100 139
Lenkija 56 45 31 8 14 16 70 84
Rusija 99 77 118 78 35 52 42 41
Pajūris 62 24 25 40 57 52 35 13
Latvija 48 19 29 32 22 62 104 95IŠ VISO 489 280 291 256 178 243 351 372
6. 1995 –2002m. Lietuvos pasienyje sulaikyta kontrabandos (iš viso):
Literatūra:
1. Auštrevičius P., Pukevičius P., Treigienė D. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1991.2. Bruce R. Jewell. Integruotos verslo studijos. Vilnius, 2002.3. Dapšys A. Kriminologinės nusikalstamumo situacijos Lietuvoje vertinimas. Prognozės ir prevecijos galimybės// Teisės problemos. 1998, Nr.3 – 4.4. Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius, 1999.5. Gavelis V., Čepas A. Ekonomikos nusikaltimo samprata// Ekonomika. Mokslo darbai, Vilnius, 2002.6. Lietuvos makroekonomikos rodyklių tyrimai 2000/2001 // Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2001.7. Lukoševičius V., Stankavičius P. Teorinė ekonomika// II dalis. Vilnius 2002.8. Malinauskaitė J., Šulija G., Šulija V. Kontrabanda// Kontrolė ir pravencija Lietuvoje. Vilnius, 2002.9. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 2002.10. Neapskaitoma ekonomika: sampratos, tyrimai, problemos. Vilnius, 1997.11. Pacas K., Brajenas L., Deivis L. Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius, 1998.12. Sniečka V., Starkienė G. Mikroekonomika, Kauno technologijos universitetas, 1997.13. www.altavista.com14. www.google.lt15. www.lpk.lt16. www.lrinka.lt17. www.nplc.lt18. www.pasienis.lt19. www.std.lt20. www.sociumas.lt21. www.straipsniai.lt22. www.tslk.lt