KAUNO KOLEGIJA
MEDICINOS IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ CENTRAS
KURSINIS DARBAS
SAVIVALDYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS TEIKIANT
SOCIALINES PASLAUGAS
Turinys
I. Pratarmė ..........................3 psl.
II. Nevyriausybinės organizacijos. Jų tikslas, funkcijos bei reikšmė
visuomenėje. .........................3 psl.
III. Savivaldybės funkcijos sprendžiant miesto socialinius
klausimus ............................5 psl.
IV. Vilniaus m. savivaldybės bendradarbiavimas su NVO socialinių
paslaugų teikimo srityje .................... .6 psl.
IV.1. Nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų
teikime.........................10 psl.
IV.2. Nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš savivaldybės biudžeto
tvarka.........................14 psl.
IV.3. Vilniaus miesto savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo
problemos.......................15 psl.
V. Išvados ............................15 psl.
Literatūros sąrašas...........................17 psl.
I. Pratarmė
Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje bei dirbdamas Vilniaus miesto
savivaldybės Socialinės paramos centre, turėjau galimybę gan nuodugniai
susipažinti su visuomeninių orrganizacijų (trečiojo sektoriaus) veikla bei
įtaka visuomenėje.
Šią kursinio darbo temą pasirinkau neatsitiktinai: įdomu buvo
panagrinėti esamą Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus mieste
veikiančių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą.
Savo darbe apsiribojau Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos
centro bendradarbiavimo su socialinėje srityje veikiančiomis visuomeninėmis
organizacijomis patirtimi, kadangi šis modelis man yra geriausiai
pažįstamas.
II. Nevyriausybinės organizacijos.
Jų funkcijos, tikslai, bei reikšmė visuomenėje.
Apibrėžti kas yra nevyriausybinė organizacija yra pakankamai
sudėtinga, kadangi tai yra – labai plati sąvoka, apimanti daug skirtingų
organizacijų tipų.
Pagrindiniai nevyriausybinės organizacijos požymiai:
✓ savanoriškumas;
✓ valstybinių dotacijų ir subsidijų nebuvimas;
✓ demokratiškas valdymas;
✓ aktyvus dalyvavimas sprendžiant valstybės problemas.
Iš esmės NVO yrra tarpininkas tarp piliečio ir sudėtingo valstybės valdymo
mechanizmo. Tai leidžia veikti vykdomą politiką: įtakoti Seimo,
Vyriausybės, Savivaldybės sprendimus bei lanksčiai atstovauti visuomenės
interesus. Demokratinėse visuomenėse jų vaidmuo itin reikšmingas.
Visuomeninės arba nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra piliečių teisių
reiškėjos ir atstovauja platiems visuomenės interesams, juos g
įgyvendinti savo tikslus. Dažnai NVO mato problemas ir ieško būdų jas
spręsti tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos, valdžia.
NVO interesų spektras labai platus, aprėpiantis visas gyvenimo sritis.
Labai svarbus visuomeninių organizacijų vaidmuo demokratijos bei pilietinės
visuomenės plėtros procese.
Nevyriausybinių organizacijų reikšmė šiuolaikinei visuomenei:
✓ NVO kontroliuoja valdžios institucijas, kurios įgyvendina įvairių
politinio ir socialinio – ekonominio gyvenimo sričių uždavinius;
✓ valstybės ir savivaldos valdžiai padeda kurti teisinius pilietinės
visuomenės pamatus;
✓ NVO sprendžia nepopuliarias, mažai žinomas problemas, kurios nerūpi
kitoms valdžios institucijoms, kadangi tai nėra numatyta jokiame
įstatyme;
✓ jų veikimas remiasi išlaidų mažinimo ir ekonominio efektyvumo
principais;
✓ jų dėka naujais ir originaliais būdais sprendžiamos aktualios
problemos;
✓ į savo veiklą sugeba įtraukti vietos bendruomenės narius, daugiausiai
kaip savanorius;
✓ tokiose organizacijose dirbantiems asmenims būdingas jautrumas kitų
poreikiams, sugebėjimas keisti požiūrį, lankstumas reaguojant į naujas
problemas;
✓ remia ir ugdo lyderius, kurie vėliau gali įsitraukti į politines ir
vyriausybines struktūras.
1997 m. įsteigta VVyriausybės patarėjo nevyriausybinėms organizacijoms
pareigybė. Šio plataus spektro veiklą taip pat koordinuoja Nevyriausybinių
organizacijų informacijos ir paramos centras, kurio misija – plėtoti
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių Lietuvoje, teikiant
informaciją ir techninę pagalbą, konsultuojant, rengiant mokymus ir
leidžiant informacijos leidinius. Anot Nevyriausybinių organizacijų
informacijos ir paramos centro, galima būtų pastebėti ne vieną NVO veiklos
socialinės pagalbos srityje problemą, trukdančią sklandžiai dirbti.
Štai keletas minėto centro išskirti bruožai ir problemos:
✓ itin platus veiklos spektras, didelis organizacijų skaičius, daugelio –
nepakankamas veiklos efektyvumas;
✓ organizacijų dislokacija didžiausiuose Lietuvos miestuose;
✓ savivaldybės nepakankamai koordinuoja savo veiksmus su
nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau ši
teigiamų procesų, vystosi jų bendradarbiavimas;
✓ nemažai organizacijų dubliuoja viena kitos veiklą;
✓ įstatymais nėra numatytos lengvatos NVO, dirbančioms socialinės
paramos srityje;
✓ nepakankamas ryšys su analogiškomis organizacijomis užsienyje
(respublikos, miestų ir organizacijų lygiu).
III. Savivaldybės funkcijos
sprendžiant miesto socialinius klausimus
Vilniaus savivaldybės struktūra:
➢ Savivaldybės taryba.
➢ Vilniaus miesto valdyba, kuriai priklauso miesto Meras, jo
pavaduotojai bei Tarybos komitetų pirmininkai;
➢ Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuriai priklauso šeši
departamentai. koordinuojantys šias savivaldos sritis: ekonomiką,
energetiką ir ūkį, kultūrą ir švietimą, miesto plėtrą, teisę bei
sveikatą ir socialinę apsaugą.
Vilniaus miesto taryboje už socialinę apsaugą yra atsakingas
Socialinių reikalų komitetas, kurio pirmininku neseniai išrinktas
Vikentijus Suchovej. Komitetas savo posėdžiuose svarsto ir priima
sprendimus sprendžiant miesto socialinius reikalus
Savivaldybei pavaldžių socialinių institucijų veiklą Vilniaus mieste
koordinuoja Sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas.
Remiantis Socialinės paramos koncepcija, savivaldybės atsako už
socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti
įstatymų numatytą socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų
teikimą bei mokėdamos pašalpas, steigdamos bendruomenėse reikiamas
tarnybas.
Pagal socialinių paslaugų įstatymą, savivaldybės privalo rengti
socialinių paslaugų teikimo programas, organizuoti socialinių paslaugų
teikimą, rinkti ir analizuoti informaciją apie asmenis, kuriems reikia
socialinių paslaugų, testuoti asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinių
paslaugų, pajamas bei turtą, steigti, reorganizuoti bei likviduoti
savivaldybės socialinių paslaugų institucijas, pagal kompetenciją
kontroliuoti socialinių paslaugų teikėjų veiklą, teikti, platinti
informaciją apie socialines paslaugas.
1998 metais buvo priimtas apmokėjimo už socialines paslaugas
įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, gyventojai turės apsimokėti už
valstybinių ar savivaldybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų
teikiamas paslaugas. Nuo m
gaunantys gyventojai. Įstatymo tikslas – į socialinių paslaugų teikimą
maksimaliai įjungti nevyriausybines organizacijas, kurios už teikiamas
paslaugas taip pat gautų atitinkamo dydžio mokestį. Šiuo būdu bus išplėstos
gyventojų galimybės rinktis paslaugų teikėją pagal gyvenamąją vietą,
paslaugų kokybę, įvairovę ar kitus lemiamos reikšmės turinčius kriterijus.
IV. NVO ir savivaldybės bendradarbiavimas
socialinių paslaugų teikimo srityje
Lietuvos Respublikos Konstitucijos kvietimas kurti “atvirą ir
harmoningą pilietinę visuomenę” šalies vyriausybę įpareigoja sudaryti
sąlygas, kuriose tokia visuomenė galėtų būti sukurta. Šie Konstitucijos
žodžiai reikalauja, kad būtų sukurtas stiprus ir efektyviai veikiantis NVO
sektorius. Savivaldybė kuriant šį sektorių gali prisidėti noriai
bendradarbiaudama, juk pagrindinis bendradarbiavimo kriterijus – NVO nauda
veiklos nauda miestui bei jo gyventojams. Savivaldybės ir NVO
bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimas bendruomenės veiklos sritis,
tame ir socialinių paslaugų teikimą.
Efektyvaus bendradarbiavimo principai:
• Partnerystė – savivaldybės, jos institucijų ir NVO lygiavertis
bendradarbiavimas, vengiant tarpusavio konkurencijos;
• Subsidarumas – savivaldybių parama bei parama NVO, sprendžiant jų
problemas;
• Viešumas – abipusis įsipareigojimas teikti informaciją.
Bendradarbiavimo formos:
1. NVO interesų atstovavimas;
2. Finansinė parama;
3. Nefinansinė parama:
3.1. savivaldybės pagalba NVO gaunant patalpas veiklai
lengvatinėmis sąlygomis;
3.2. bendradarbiavimo veikla, skirta savivaldybės ir NVO
veiklos efektyvumui stiprinti;
3.3. bendradarbiavimas siekiant užmegzti tarptautinius ryšius.
3.4. kita pagalba plėtojant NVO veiklą.
Socialinių paslaugų teikimas – viena naujausių Lietuvoje veikiančių
NVO veiklos sričių.
1996 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme
Nr. I-1579 numatyta, kad savivaldybės, organizuodamos socialinių paslaugų
teikimą, bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis bei
religinėmis bendruomenėmis. Šis įstatymas yra pagrindas, kuriuo remiasi
nevyriausybinės organizacijos, teikdamos socialines paslaugas visuomenei.
Kaip rašoma Socialinės apsaugos ir d
Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros nuostatuose, “Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos programoje” numatyta, kad
plėtojant socialines paslaugas, būtina decentralizuoti socialinių paslaugų
teikimą:
– skatinti bendruomenės socialinės infrastruktūros formavimąsi;
– remti socialinių paslaugų programas apskrityse ir savivaldybėse;
– teikti socialines paslaugas partnerystės principu – į socialinių
paslaugų tiekimą įtraukti nevyriausybines organizacijas;
– parengti decentralizuotos socialinių paslaugų sistemos plėtojimo
standartus.
Norint pagerinti socialinių paslaugų sistemos efektyvumą, būtina į
socialinių paslaugų teikimą įtraukti vietinę bendruomenę ir nevyriausybines
organizacijas. Taip tiksliau įvertinami žmonių poreikiai, taikomos
lankstesnės darbo formos, skatinama žmonių iniciatyva bei atsakomybė. Kartu
sudaromos sąlygos teikti paslaugas toms žmonių grupėms, kurioms to
labiausiai reikia. Darbui su rizikos grupėms priklausančiais asmenimis
labiausiai tinka labdaringos, nevyriausybinės organizacijos, savanoriai,
nes su tokiais asmenimis yra paprastesnis kontaktų užmezgimas konkrečios
pagalbos suteikimu. Be to, pokyčiai vietiniame lygyje skatina žmonių
socialinį aktyvumą, sukurdami sąlygas nuolatinei socialinei raidai.
Vilniaus miesto savivaldybėje su nevyriausybinėmis organizacijomis,
teikiančiomis socialines paslaugas, bendradarbiauja Socialinės paramos
centras, kuris, pagal Vilniaus miesto valdybos 1999 04 08 sprendimą Nr.
546V “Dėl Socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centro pervadinimo bei
nuostatų tvirtinimo”:
1. Teikia Valdybai siūlymus dėl Savivaldybės paramos nevyriausybinėms
organizacijoms.
2. Koordinuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą socialinėje srityje.
3. Organizuoja socialinio darbo savanorių veiklą bei inicijuoja
bendruomenės savipagalbos judėjimą.
Socialines paslaugas ir kitokią pagalbą vietos bendruomenei
teikiančios NVO turi gan ribotas galimybes gauti finansinę paramą iš
tarptautinių ar užsienio rėmėjų bei nacionalinio valstybės biudžeto lėšų.
Tai sąlygoja jų darbo specifika, menkesni ryšiai, silpnesnis užsienio kalbų
žinojimas. Iš didžiųjų rėmėjų prašydamos paramos, įvairių miestų ir rajonų
NVO labai konkuruoja tarpusavyje – paklausa žymiai viršija pasiūlą
(tarptautiniai bei nacionaliniai fondai dažnai tegali finansuoti 10%
pajėgių projektų).
Nevyriausybinių organizacijų tinklas turėtų apraizgyti visą valstybės
teritoriją, neaplenkdamas mažiausių miestelių, o ne koncentruotis
didmiesčiuose. Tačiau tokioms piliečių iniciatyvoms realizuoti bei
įtvirtinti reikalingos lėšos.
Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių santykiai neužsibaigia
vien finansinės paramos ar socialinių paslaugų kontraktų klausimais.
Savivaldybės – svarbiausia vieta, sprendžiant nevyriausybinių organizacijų
patalpų klausimus; savivaldybės turi teisę atleisti NVO įmones nuo
mokesčių. Būtent per nevyriausybines organizacijas piliečiai gali
organizuotai atstovauti visuomenės interesus ir lūkesčius bei daryti įtaką
priimant sprendimus. Demokratija gyvuos, jei dauguma piliečių jausis turį
sąlygas ir galimybes aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, padėti savo
artimui, tiesiogiai prisidėti sprendžiant jiems opias ir reikšmingas
problemas.
Iki 1991 metų Vilniaus miesto savivaldybė nuolat finansuodavo
septynias organizacijas. Tai buvo nevyriausybinės organizacijos,
apjungiančios asmenis su negalia: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga,
Lietuvos invalidų draugija ir kt. Iki nepriklausomybės paskelbimo minėtos
organizacijos iš savivaldybės gaudavo šimtaprocentinį finansavimą. Tačiau
jei organizacijos veikla yra remiama visu šimtu procentų, šių organizacijų
negalime vadinti nevyriausybinėmis, jų statusas nėra aiškiai apibrėžiamas.
Todėl iki šiol yra sprendžiamas klausimas, kokiu būdu efektyviausiai galima
organizuoti nevyriausybinio sektoriaus organizacijų rėmimą iš miesto
biudžeto. Buvo nuspręsta, kad visuomeninių organizacijų ir trečiojo
sektoriaus bendradarbiavimas turėtų būti suprantamas tik kaip savivaldybės
teikiama parama. Kad bendradarbiavimas vyktų kiek įmanoma efektyviau, būtų
surenkama kiek galima daugiau informacijos apie organizacijos veiklą,
vykdomus projektus, rengiamas nesudėtingos paraiškos formos. Taip pat
kasmet skelbiami finansuojamos veiklos prioritetai Vilniuje, pagal kuriuos
konkurse dėl dalinio nevyriausybinių organizacijų finansavimo yra teikiama
pirmenybė:
1. Atitikimas Vilniaus m. socialinės apsaugos programos.
2. Paslaugos kaina (nors ją įvertinti pakankamai sudėtinga, tai vyksta
lyginant
siūlomų paslaugų kaštus su kitų organizacijų tiekiamų analogiškų
paslaugų kaštais).
3. Finansavimas iš kitų šaltinių, tapęs aktualus nusprendus atsisakyti
šimtaprocentinio
finansavimo.
4. Paslaugų gavėjų skaičius.
5. Personalo kvalifikacija.
6. Programos tęstinumas.
7. Programos aktualumas.
8. Savanorių dalyvavimas.
Kasmet Vilniaus miesto valdyba svarsto nevyriausybinių organizacijų
projektų dalinio finansavimo teikimą. 2000 03 23, sprendimu Nr. 633V,
buvo nuspręsta skirti
865 080 Lt nevyriausybinių organizacijų projektams finansuoti iš Socialinės
paramos centrui numatytų asignavimų 2000 m.
Paveiksle Nr.1 pavaizduota nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš
savivaldybės biudžeto dinamika. Nuo 1994m. iki 1999m. lėšos, skirtos
nevyriausybinėms organizacijoms nuolat augo, tačiau 2000m. Vilniaus miesto
valdyba skyrė mažesnę sumą, kadangi finansinė padėtis tiek miesto
savivaldybės biudžete, tiek Socialinės paramos centre, tapo prastesne nei
praėjusiais 1998 – 1999 metais. Tai sąlygojo ir mažesnį 2000m.
savivaldybės dalinai finansuotų NVO projektų skaičių. Ši dinamika nuo 1994
m. iki 2000m.pavaizduota paveiksle Nr. 2.
Ėmus veikti Vilniaus savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo sistemai,
dauguma politikų prabilo apie tai, kad toks bendradarbiavimas yra
prioritetinė veiklos sritis. Tai – ne tik trečiojo sektoriaus veiklos,
indėlio į socialinę sistemą pripažinimas, bet ir ekonominis paskaičiavimas.
Išanalizavus socialinių paslaugų sferos veiklos sistemą, buvo nustatyta,
kad į nevyriausybinių organizacijų rėmimą įdėtas vienas litas, socialinių
paslaugų duoda už 3,5 – 10 litų. Šio reiškinio nauda yra akivaizdi –
vilniečiai gauna daug ir kokybiškų socialinių paslaugų.
IV.1. Nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų
teikime
Nevyriausybinės organizacijos specializuojasi šių socialinių paslaugų
teikime visuomenėje:
1. Vaikų globa ir socializacija.
Šioje srityje veikiančių organizacijų yra gausu, įvairi yra jų veikla
bei teikiamos paslaugos: nuo būrelių, kultūrinės veiklos bei
popamokinio užimtumo iki šeimyninių vaikų globos namų, kuriuose
beglobiams vaikams teikiama visapusė priežiūra. Tam tikrame miesto
rajone veikiančios nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja su
mokyklomis, seniūnija, vietiniais policijos komisariatais, vaikų
teisių apsaugos tarnybomis ir yra neblogai susipažinę su rajone esama
vaikų padėtimi, jų galimybėmis turiningai leisti laisvalaikį,
interesais. Orientuodamosi į šiuos duomenis, nevyriausybinės
organizacijos rengia savo veiklos programas, orientuotas į vaikų
laisvalaikį bei užimtumą, užsiima prevencine veikla. Vaikų globa
dažniausiai užsiima organizacijos, turinčios didesnį metinį biudžetą,
gerai žinomos visuomenėje (SOS vaikai, Vilniaus Arkivyskupijos
Caritas, Katalikių moterų sąjunga ir kt.), šias organizacijas
paprastai gausiai remia užsienio rėmėjai. Šių organizacijų
globojamiems vaikams suteikiama visapusiška priežiūra, jiems
stengiamasi suteikti kuo geresnes ir panašias į namų sąlygas, jaukumą
ir šilumą.
2. Neįgaliųjų asmenų ugdymo ir globos įstaigos.
Programas negalės žmonėms dažniausiai rengia nevyriausybinės
organizacijos, į kurias susibūrė asmenys, turintys artimųjų su
negalia. Jų veikla skirta negalios žmonių integracijai į visuomenę,
švietimui, turiningam laisvalaikio praleidimui. Kita jų veiklos dalis
orientuota į pagalbą negalios žmonių artimiesiems – konsultacijos,
informacija, tarpusavio palaikymas ir pagalba. Tik susibūrę į
bendrijas, negalės žmonių artimieji tampa realia jėga, galinčia daryti
įtaką visuomenėje, kovojant už neįgaliųjų integraciją į visuomenę, už
jų teises ir stengiantis pakeisti negalės žmonių stereotipus.
3. Paslaugos pagyvenusiems asmenims.
Lietuvos visuomenėje gausėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, vis
didesnė reikšmė teikiama jų vietos visuomenėje suradimui bei
stabilizavimui. Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios paslaugas
pagyvenusiems asmenims, sudaro jiems galimybę reintegruotis į
bendruomenę, sprendžia jų užimtumo, saviraiškos problemas, inicijuoja
savipagalbos judėjimą, šelpia ir teikia paramą bei labdarą vienišiems
pagyvenusiems asmenims.
4. Darbas su rizikos grupių žmonėmis.
Tai – viena iš naujausių ir besivystančių nevyriausybinių
organizacijų veiklos sričių. Daug pavojų visuomenėje kelia
alkoholizmas, narkomanija, AIDS, sudėtinga yra bausmę atlikusių
asmenų padėtis. Viena iš pagrindinių veiklos sričių šioje sferoje yra
prevencijos funkcija. Kadangi prevencinę veiklą reikia pradėti vystyti
su kuo jaunesniais asmenimis, pagalba rizikos grupių asmenims siejama
su prevenciniu darbu su vaikais ir paaugliais. Svarbus yra veiklos
tęstinumas, kai vystoma savipagalba: asmenys, turėję alkoholizmo ar
narkomanijos problemų padeda kitiems įveikti panašius sunkumus. Dalis
organizacijų dirba tiek su asmenimis, turinčiais priklausomybę, tiek
su jų artimaisiais, aplinka. Alkoholikų bei narkomanų žmonoms,
vaikams, motinoms lygiai taip pat reikalinga parama, konsultacijos,
informacija.
5. Bendruomenės socialinių paslaugų plėtra.
Valstybinių ir savivaldybės įstaigų bendradarbiavimu su
nevyriausybinėmis organizacijomis teikiant bendruomenei socialines
paslaugas remiasi socialinės infrastruktūros kūrimas bendruomenėje.
Socialinių paslaugų teikimo bendruomenėje tinklo pagrindiniai
principai yra šie:
1. Išskiriami prioritetiniai poreikiai bendruomenėje – kokioms
klientų grupėms ir kokios paslaugos pirmiausiai turi būti
teikiamos.
2. Socialinių paslaugų sistemos ryšiai ir bendradarbiavimas su
kitomis sistemomis.
3. Prevencinė socialinių paslaugų tinklo funkcija.
4. Atskleidžiami ir maksimaliai panaudojami vidiniai sistemos
rezervai.
Norint sukurti efektyvų socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje,
būtina nuodugniai ištirti bendruomenės galimybes, esamus poreikius.
Socialinių paslaugų poreikio ištyrimo, paslaugų teikimo negalima
įsivaizduoti be toje teritorijoje veikiančių nevyriausybinių
organizacijų, kurios socialinių paslaugų infrastruktūros plėtroje
dalyvauja perimdamos dalį funkcijų iš valstybinių bei savivaldybės
institucijų (delegavimo principas), bendradarbiaudamos teikiant
paslaugas bendruomenėje (kooperacijos principas).
Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto savivaldybė 2000 metais
dalinai finansavo 58 NVO projektus. Paveiksle Nr.3 pavaizdavau kiek
projektų gavo dalinį finansavimą, priklausomai nuo organizacijų
specializacijos srities teikiant socialines paslaugas.
Kaip matome, daugiausiai dalinai finansuoti buvo projektai vaikų globos
specializacijos
srityje – 21. Tačiau ne šiai sričiai buvo skirta daugiausiai lėšų. Kaip
žinia daugiausiai ne tik lėšų, bet ir dėmesio bei pasirengimo reikalauja
paslaugų teikimas asmenims, turintiems negalią, todėl šiai specializacijos
sričiai buvo skirta didžioji dalis lėšų iš biudžeto, skirto NVO projektų
daliniam finansavimui, kurio padalijimas pavaizduotas paveiksle Nr. 4.
IV.2. Nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš savivaldybės biudžeto tvarka
Vilniaus miesto Socialinės paramos centras kasmet rengia ir tobulina
nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš Vilniaus miesto
savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų tvarką. Pagal jį, kasmet iki
liepos pirmosios dienos Vilniaus miesto tarybos komitetai pagal savo
kompetenciją svarsto ir tvirtina nevyriausybinių organizacijų projektų
einamųjų metų finansavimo prioritetus. Iki liepos 15 d. per žiniasklaidą
bus paskelbiamas NVO projektų finansavimo iš savivaldybės biudžeto
konkursas ir prioritetai. Konkursui paraiškas gali pateikti Vilniuje
veikiančios nevyriausybinės organizacijos – labdaros fondai, visuomeninės
organizacijos, asociacijos, tautinės bendrijos, religinės ir tautinės
bendrijos, klubai bei bendrijos, nevyriausybinių organizacijų įsteigtos
viešosios įstaigos. Iki spalio pirmosios dienos Nevyriausybinės
organizacijos teikia paraiškas dėl projektų finansavimo. Konkursui
pateiktus nevyriausybinių organizacijų projektus vertina Mero potvarkiu
sudaryta Projektų vertinimo komisija. Kiekvieną nevyriausybinės
organizacijos projektą vertina ne mažiau kaip du ekspertai. Komisijos
nariai projektų vertinimą balais pateikia užpildydami vertinimo formas,
kuriose bus išvardinti vertinimo kriterijai bei prioritetai. Komisijos
rekomendacijos pateikiamos svarstyti Vilniaus miesto komitetuose. Komitetai
rekomenduoja projektų finansavimo dydį tvirtinti miesto Valdybai, kuri ir
tvirtina galutinį projektų finansavimo dydį. Nevyriausybinių organizacijų
projektai iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto lėšų gali būti finansuojami
trejopai:
1. Skiriant nedideles dotacijas pirmą kartą finansinės paramos į
savivaldybę besikreipiančioms arba tik pradedančioms darbą
nevyriausybinėms organizacijoms,
2. Skiriant dalinį projekto finansavimą;
3. Finansuojant paslaugų teikimą, savivaldybei delegavus paslaugų teikimą
sėkmingai veikiančiai, patyrusiai organizacijai, bendradarbiaujančiai su
savivaldybe.
Dėl projektų finansavimo bei vykdymo sutartis su nevyriausybinėmis
organizacijomis sudaro atitinkami savivaldybės daliniai, kurie kontroliuoja
nevyriausybinių organizacijų projektų vykdymą bei komitetams teikia
pasiūlymus dėl projektų tęstinumo. Savivaldybės biudžeto lėšas
nevyriausybinės organizacijos gali naudoti tik paprastosioms išlaidoms
padengti. Savivaldybė nefinansuoja nevyriausybinių organizacijų pagrindinio
kapitalo įsigijimo, kapitalinės statybos darbų bei materialinės paramos
projekto dalyviams.
IV.3. Vilniaus miesto savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo problemos
Pagrindinės problemos, iškylančios savivaldybei bendradarbiaujant su
visuomeninėmis organizacijomis yra šios: ne visų organizacijų atstovai nori
mokytis vadybos, buhalterinės apskaitos, kurios yra būtinos tam, kad
savivaldybė galėtų vykdyti organizacijos veiklai skirtų lėšų panaudojimo
kontrolę. Kyla nemažai problemų, kai nevyriausybinės organizacijos,
gavusios finansavimą iš savivaldybės, ignoruoja buhalterinę lėšų apskaitą
ir absoliučiai jos netvarko, tuo sukeldamos nemažai problemų savivaldybei.
Kita vertus, dažnai nevyriausybinės organizacijos neturi ilgalaikės savo
veiklos strategijos. Sudėtinga yra remti ilgalaikius projektus, nes reta
nevyriausybinė organizacija apibrėžia strateginius savo veiklos planus
V. Išvados
Sprendžiant iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš Vilniaus miesto
biudžeto dinamikos bei valdininkų pastangų įtraukti visuomeninių
organizacijų atstovus į miesto socialinių reikalų sprendimą, trečiojo
sektoriaus reikšmė mūsų visuomenėje didėja. Remiantis tyrimo duomenimis,
visuomeninės organizacijos pateisina savivaldybės atstovų į jas sudedamas
viltis: jos sėkmingai vykdo savo programose numatytą veiklą, rengia naujus
projektus, plečia savo veiklos sritis, pritraukdamos lėšų iš kitų rėmėjų.
Bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis srityje lyginant su
kitais Lietuvos miestais bei rajonais toliausiai yra pažengusi Vilniaus
miesto savivaldybė, kurios patirtį bendros veiklos socialinėje srityje
drauge su trečiuoju sektoriumi ir apžvelgiau savo kursiniame darbe.
Gerindama bendradarbiavimo modelį, ji ieško naujų ir efektyvių
bendradarbiavimo su trečiuoju sektoriumi metodų. Dalyvaudami
respublikiniuose seminaruose, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai
supažindina suinteresuotus kituose rajonuose bei miestuose veikiančių
savivaldos institucijų darbuotojus bei visuomeninių organizacijų atstovus
ir dalinasi šia naudinga patirtimi. Pažangios informacijos skleidimas yra
naudingas visuomeninėms organizacijoms, kurios ateityje turės galimybę
bendradarbiauti su savo miesto ar rajono savivaldybe. Paskatintos valdžios
organų paramos galės steigtis naujos nevyriausybinės organizacijos, kurių
veikla yra labai reikšminga ypač kaimo vietovėse. Negalima nepaminėti
realios naudos savivaldos institucijoms, kurios spręsdamos vietos
socialines problemas galės remtis bei vaisingai bendradarbiauti su toje
vietovėje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau
daugiausiai išloš visuomenė, socialiai remtini, vieniši asmenys, kurie
turės galimybę daugiau gauti kvalifikuotos pagalbos.
Naudota literatūra
1. Socialinės paramos koncepcija.
2. Socialinių paslaugų įstatymas.
3. “Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas”,
Vilnius 1998 m.
4. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas. Vilnius,
1992 m.
5. Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 1261V “Dėl nevyriausybinių
organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės
biudžeto ir nebiudžetinių lėšų 1999 metais tvarkos tvirtinimo”.
6. Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 546V “Dėl Socialinės rūpybos,
globos ir pašalpų centro pervadinimo bei nuostatų tvirtinimo”.
7. Vilniaus m. valdybos sprendimo “Dėl nevyriausybinių organizacijų
projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto ir
nebiudžetinių lėšų tvarkos tvirtinimo” projektas.
8. Nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš nevyriausybinių
organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės
biudžeto ir nebiudžetinių lėšų 1999 metais tvarkos tvirtinimo”.
9. Nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš Vilniaus m.
savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų konkurso nuostatai.
10. Kauno NVO paramos centro informacinis biuletenis “Podiumas” 2000,
gegužė Nr.:5.
———————–
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
Nevyriausybinė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir
(ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas
susivienijimas, sudarytas bendriems narių (ir) klientų poreikiams ir
tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei
įstatymams tenkinti ir įgyvendinti. Tai yra ne pelno siekianti
organizacija. Tokios įstaigos, kaip labdaros fondai, visuomeninės
organizacijos, asociacijos, religinės ir tautinės bendrijos, klubai bei
draugijos, viešosios įstaigos, kurių įstatai numato, kad minėtų
organizacijų lėšos ir turtas nebūtų perduoti steigėjams, savininkams taip
pat vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis. Lietuvoje nevyriausybines
organizacijas įprasta vadinti trečiuoju sektoriumi.
Vietos savivalda pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų
įstatymą – tai Respublikos administracinių – teritorinių vienetų gyventojų
ir jiems atsakingų vietos savivaldybės organų savarankiška veikla Lietuvos
Respublikos įstatymų nustatytose ribose spręsti savo reikalus ir
įgyvendinti priimtus sprendimus.
Savivaldybė – tai administracinio – teritorinio vieneto gyventojų visuma
su jų formuojamais valstybės valdžios ir valdymo organais.
Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis
nepiniginėmis formomis bei globos pinigais.
Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens
gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo
sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti. Galutinis paslaugų tikslas
– grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi bei integruotis į
bendruomenę.