SAVIVALDYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS TEIKIANT SOCIALINES PASLAUGAS

KAUNO KOLEGIJA

MEDICINOS IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ CENTRAS

KURSINIS DARBAS

SAVIVALDYBĖS IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS TEIKIANT

SOCIALINES PASLAUGAS

I. Pratarmė

Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje bei dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centre, turėjau galimybę gan nuodugniai susipažinti su visuomeninių organizacijų (trečiojo sektoriaus) veikla bei įtaka visuomenėje.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau neatsitiktinai: įdomu buvo panagrinėti esamą Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus mieste veikiančių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą.

Savo darbe apsiribojau Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centro bendradarbiavimo su socialinėje srityje veikiančiomis visuomeninėmis organizacijomis patirtimi, kadangi šis modelis man yra geriausiai pažįstamas.

II. Nevyriausybinės organizacijos.

Jų funkcijos, tikslai, bei reikšmė visuomenėje.

Apibrėžti kas yra nevyriausybinė organizacija yra pakankamai sudėtinga, kadangi tai yra – labai plati sąvoka, apimanti daug skirtingų organizacijų tipų.

Pagrindiniai nevyriausybinės organizacijos požymiai:

✓ savanoriškumas;

✓ valstybinių dotacijų ir subsidijų nebuvimas;

✓ demokratiškas valdymas;

✓ aktyvus dalyvavimas sprendžiant valstybės problemas.

Iš esmės NVO yra tarpininkas tarp piliečio ir sudėtingo valstybės valdymo mechanizmo. Tai leidžia veikti vykdomą politiką: įtakoti Seimo,

Vyriausybės, Savivaldybės sprendimus bei lanksčiai atstovauti visuomenės interesus. Demokratinėse visuomenėse jų vaidmuo itin reikšmingas.

Visuomeninės arba nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra piliečių teisių reiškėjos ir atstovauja platiems visuomenės interesams, juos gina, siekia įgyvendinti savo tikslus. Dažnai NVO mato problemas ir ieško būdų jas spręsti tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti politinės partijos, valdžia.

NVO interesų spektras labai platus, aprėpiantis visas gyvenimo sritis.

Labai svarbus visuomeninių organizacijų vaidmuo demokratijos bei pilietinės visuomenės plėtros procese.

Nevyriausybinių organizacijų reikšmė šiuolaikinei visuomenei:

✓ NVO kontroliuoja valdžios institucijas, kurios įgyvendina įvairių politinio ir socialinio – ekonominio gyvenimo sričių uždavinius;

✓ valstybės ir savivaldos valdžiai padeda kurti teisinius pilietinės visuomenės pamatus;

✓ NVO sprendžia nepopuliarias, mažai žinomas problemas, kurios nerūpi kitoms valdžios institucijoms, kadangi tai nėra numatyta jokiame įstatyme;

✓ jų veikimas remiasi išlaidų mažinimo ir ekonominio efektyvumo principais;

✓ jų dėka naujais ir originaliais būdais sprendžiamos aktualios problemos;

✓ į savo veiklą sugeba įtraukti vietos bendruomenės narius, daugiausiai kaip savanorius;

✓ tokiose organizacijose dirbantiems asmenims būdingas jautrumas kitų poreikiams, sugebėjimas keisti požiūrį, lankstumas reaguojant į naujas problemas;

✓ remia ir ugdo lyderius, kurie vėliau gali įsitraukti į politines ir vyriausybines struktūras.

1997 m. įsteigta Vyriausybės patarėjo nevyriausybinėms organizacijoms pareigybė. Šio plataus spektro veiklą taip pat koordinuoja Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, kurio misija – plėtoti

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių Lietuvoje, teikiant informaciją ir techninę pagalbą, konsultuojant, rengiant mokymus ir leidžiant informacijos leidinius. Anot Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro, galima būtų pastebėti ne vieną NVO veiklos socialinės pagalbos srityje problemą, trukdančią sklandžiai dirbti.

Štai keletas minėto centro išskirti bruožai ir problemos:

✓ itin platus veiklos spektras, didelis organizacijų skaičius, daugelio –

nepakankamas veiklos efektyvumas;

✓ organizacijų dislokacija didžiausiuose Lietuvos miestuose;

✓ savivaldybės nepakankamai koordinuoja savo veiksmus su nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau šioje srityje vyksta nemažai teigiamų procesų, vystosi jų bendradarbiavimas;

✓ nemažai organizacijų dubliuoja viena kitos veiklą;

✓ įstatymais nėra numatytos lengvatos NVO, dirbančioms socialinės paramos srityje;

✓ nepakankamas ryšys su analogiškomis organizacijomis užsienyje (respublikos, miestų ir organizacijų lygiu).

III. Savivaldybės funkcijos

sprendžiant miesto socialinius klausimus

Vilniaus savivaldybės struktūra:

➢ Savivaldybės taryba.

➢ Vilniaus miesto valdyba, kuriai priklauso miesto Meras, jo pavaduotojai bei Tarybos komitetų pirmininkai;

➢ Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuriai priklauso šeši departamentai. koordinuojantys šias savivaldos sritis: ekonomiką, energetiką ir ūkį, kultūrą ir švietimą, miesto plėtrą, teisę bei sveikatą ir socialinę apsaugą.

Vilniaus miesto taryboje už socialinę apsaugą yra atsakingas

Socialinių reikalų komitetas, kurio pirmininku neseniai išrinktas

Vikentijus Suchovej. Komitetas savo posėdžiuose svarsto ir priima sprendimus sprendžiant miesto socialinius reikalus

Savivaldybei pavaldžių socialinių institucijų veiklą Vilniaus mieste koordinuoja Sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas.

Remiantis Socialinės paramos koncepcija, savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų numatytą socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų teikimą bei mokėdamos pašalpas, steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas.

Pagal socialinių paslaugų įstatymą, savivaldybės privalo rengti socialinių paslaugų teikimo programas, organizuoti socialinių paslaugų teikimą, rinkti ir analizuoti informaciją apie asmenis, kuriems reikia socialinių paslaugų, testuoti asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinių paslaugų, pajamas bei turtą, steigti, reorganizuoti bei likviduoti savivaldybės socialinių paslaugų institucijas, pagal kompetenciją kontroliuoti socialinių paslaugų teikėjų veiklą, teikti, platinti informaciją apie socialines paslaugas.

1998 metais buvo priimtas apmokėjimo už socialines paslaugas įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, gyventojai turės apsimokėti už valstybinių ar savivaldybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų teikiamas paslaugas. Nuo mokesčio atleidžiami tik mažiausias pajamas gaunantys gyventojai. Įstatymo tikslas – į socialinių paslaugų teikimą maksimaliai įjungti nevyriausybines organizacijas, kurios už teikiamas paslaugas taip pat gautų atitinkamo dydžio mokestį. Šiuo būdu bus išplėstos gyventojų galimybės rinktis paslaugų teikėją pagal gyvenamąją vietą, paslaugų kokybę, įvairovę ar kitus lemiamos reikšmės turinčius kriterijus.

IV. NVO ir savivaldybės bendradarbiavimas

socialinių paslaugų teikimo srityje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos kvietimas kurti „atvirą ir harmoningą pilietinę visuomenę” šalies vyriausybę įpareigoja sudaryti sąlygas, kuriose tokia visuomenė galėtų būti sukurta. Šie Konstitucijos žodžiai reikalauja, kad būtų sukurtas stiprus ir efektyviai veikiantis NVO

sektorius. Savivaldybė kuriant šį sektorių gali prisidėti noriai bendradarbiaudama, juk pagrindinis bendradarbiavimo kriterijus – NVO nauda veiklos nauda miestui bei jo gyventojams. Savivaldybės ir NVO

bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimas bendruomenės veiklos sritis, tame ir socialinių paslaugų teikimą.

Efektyvaus bendradarbiavimo principai:

• Partnerystė – savivaldybės, jos institucijų ir NVO lygiavertis bendradarbiavimas, vengiant tarpusavio konkurencijos;

• Subsidarumas – savivaldybių parama bei parama NVO, sprendžiant jų problemas;

• Viešumas – abipusis įsipareigojimas teikti informaciją.

Bendradarbiavimo formos:

1. NVO interesų atstovavimas;

2. Finansinė parama;

3. Nefinansinė parama:

3.1. savivaldybės pagalba NVO gaunant patalpas veiklai lengvatinėmis sąlygomis;

3.2. bendradarbiavimo veikla, skirta savivaldybės ir NVO

veiklos efektyvumui stiprinti;

3.3. bendradarbiavimas siekiant užmegzti tarptautinius ryšius.

3.4. kita pagalba plėtojant NVO veiklą.

Socialinių paslaugų teikimas – viena naujausių Lietuvoje veikiančių

NVO veiklos sričių.

1996 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme

Nr. I-1579 numatyta, kad savivaldybės, organizuodamos socialinių paslaugų teikimą, bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis bei religinėmis bendruomenėmis. Šis įstatymas yra pagrindas, kuriuo remiasi nevyriausybinės organizacijos, teikdamos socialines paslaugas visuomenei.

Kaip rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtuose

Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros nuostatuose, „Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos programoje” numatyta, kad plėtojant socialines paslaugas, būtina decentralizuoti socialinių paslaugų teikimą:

– skatinti bendruomenės socialinės infrastruktūros formavimąsi;

– remti socialinių paslaugų programas apskrityse ir savivaldybėse;

– teikti socialines paslaugas partnerystės principu – į socialinių paslaugų tiekimą įtraukti nevyriausybines organizacijas;

– parengti decentralizuotos socialinių paslaugų sistemos plėtojimo standartus.

Norint pagerinti socialinių paslaugų sistemos efektyvumą, būtina į socialinių paslaugų teikimą įtraukti vietinę bendruomenę ir nevyriausybines organizacijas. Taip tiksliau įvertinami žmonių poreikiai, taikomos lankstesnės darbo formos, skatinama žmonių iniciatyva bei atsakomybė. Kartu sudaromos sąlygos teikti paslaugas toms žmonių grupėms, kurioms to labiausiai reikia. Darbui su rizikos grupėms priklausančiais asmenimis labiausiai tinka labdaringos, nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, nes su tokiais asmenimis yra paprastesnis kontaktų užmezgimas konkrečios pagalbos suteikimu. Be to, pokyčiai vietiniame lygyje skatina žmonių socialinį aktyvumą, sukurdami sąlygas nuolatinei socialinei raidai.

Vilniaus miesto savivaldybėje su nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančiomis socialines paslaugas, bendradarbiauja Socialinės paramos centras, kuris, pagal Vilniaus miesto valdybos 1999 04 08 sprendimą Nr.

546V „Dėl Socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centro pervadinimo bei nuostatų tvirtinimo”:

1. Teikia Valdybai siūlymus dėl Savivaldybės paramos nevyriausybinėms organizacijoms.

2. Koordinuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą socialinėje srityje.

3. Organizuoja socialinio darbo savanorių veiklą bei inicijuoja bendruomenės savipagalbos judėjimą.

Socialines paslaugas ir kitokią pagalbą vietos bendruomenei teikiančios NVO turi gan ribotas galimybes gauti finansinę paramą iš tarptautinių ar užsienio rėmėjų bei nacionalinio valstybės biudžeto lėšų.

Tai sąlygoja jų darbo specifika, menkesni ryšiai, silpnesnis užsienio kalbų žinojimas. Iš didžiųjų rėmėjų prašydamos paramos, įvairių miestų ir rajonų

NVO labai konkuruoja tarpusavyje – paklausa žymiai viršija pasiūlą (tarptautiniai bei nacionaliniai fondai dažnai tegali finansuoti 10%

pajėgių projektų).

Nevyriausybinių organizacijų tinklas turėtų apraizgyti visą valstybės teritoriją, neaplenkdamas mažiausių miestelių, o ne koncentruotis didmiesčiuose. Tačiau tokioms piliečių iniciatyvoms realizuoti bei įtvirtinti reikalingos lėšos.

Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių santykiai neužsibaigia vien finansinės paramos ar socialinių paslaugų kontraktų klausimais.

Savivaldybės – svarbiausia vieta, sprendžiant nevyriausybinių organizacijų patalpų klausimus; savivaldybės turi teisę atleisti NVO įmones nuo mokesčių. Būtent per nevyriausybines organizacijas piliečiai gali organizuotai atstovauti visuomenės interesus ir lūkesčius bei daryti įtaką priimant sprendimus. Demokratija gyvuos, jei dauguma piliečių jausis turį sąlygas ir galimybes aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, padėti savo artimui, tiesiogiai prisidėti sprendžiant jiems opias ir reikšmingas problemas.

Iki 1991 metų Vilniaus miesto savivaldybė nuolat finansuodavo septynias organizacijas. Tai buvo nevyriausybinės organizacijos, apjungiančios asmenis su negalia: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga,

Lietuvos invalidų draugija ir kt. Iki nepriklausomybės paskelbimo minėtos organizacijos iš savivaldybės gaudavo šimtaprocentinį finansavimą. Tačiau jei organizacijos veikla yra remiama visu šimtu procentų, šių organizacijų negalime vadinti nevyriausybinėmis, jų statusas nėra aiškiai apibrėžiamas.

Todėl iki šiol yra sprendžiamas klausimas, kokiu būdu efektyviausiai galima organizuoti nevyriausybinio sektoriaus organizacijų rėmimą iš miesto biudžeto. Buvo nuspręsta, kad visuomeninių organizacijų ir trečiojo sektoriaus bendradarbiavimas turėtų būti suprantamas tik kaip savivaldybės teikiama parama. Kad bendradarbiavimas vyktų kiek įmanoma efektyviau, būtų surenkama kiek galima daugiau informacijos apie organizacijos veiklą, vykdomus projektus, rengiamas nesudėtingos paraiškos formos. Taip pat kasmet skelbiami finansuojamos veiklos prioritetai Vilniuje, pagal kuriuos konkurse dėl dalinio nevyriausybinių organizacijų finansavimo yra teikiama pirmenybė:

1. Atitikimas Vilniaus m. socialinės apsaugos programos.

2. Paslaugos kaina (nors ją įvertinti pakankamai sudėtinga, tai vyksta lyginant siūlomų paslaugų kaštus su kitų organizacijų tiekiamų analogiškų paslaugų kaštais).

3. Finansavimas iš kitų šaltinių, tapęs aktualus nusprendus atsisakyti šimtaprocentinio finansavimo.

4. Paslaugų gavėjų skaičius.

5. Personalo kvalifikacija.

6. Programos tęstinumas.

7. Programos aktualumas.

8. Savanorių dalyvavimas.

Kasmet Vilniaus miesto valdyba svarsto nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo teikimą. 2000 03 23, sprendimu Nr. 633V, buvo nuspręsta skirti

865 080 Lt nevyriausybinių organizacijų projektams finansuoti iš Socialinės paramos centrui numatytų asignavimų 2000 m.

Paveiksle Nr.1 pavaizduota nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš savivaldybės biudžeto dinamika. Nuo 1994m. iki 1999m. lėšos, skirtos nevyriausybinėms organizacijoms nuolat augo, tačiau 2000m. Vilniaus miesto valdyba skyrė mažesnę sumą, kadangi finansinė padėtis tiek miesto savivaldybės biudžete, tiek Socialinės paramos centre, tapo prastesne nei praėjusiais 1998 – 1999 metais. Tai sąlygojo ir mažesnį 2000m.

savivaldybės dalinai finansuotų NVO projektų skaičių. Ši dinamika nuo 1994

m. iki 2000m.pavaizduota paveiksle Nr. 2.

Ėmus veikti Vilniaus savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo sistemai, dauguma politikų prabilo apie tai, kad toks bendradarbiavimas yra prioritetinė veiklos sritis. Tai – ne tik trečiojo sektoriaus veiklos, indėlio į socialinę sistemą pripažinimas, bet ir ekonominis paskaičiavimas.

Išanalizavus socialinių paslaugų sferos veiklos sistemą, buvo nustatyta, kad į nevyriausybinių organizacijų rėmimą įdėtas vienas litas, socialinių paslaugų duoda už 3,5 – 10 litų. Šio reiškinio nauda yra akivaizdi –

vilniečiai gauna daug ir kokybiškų socialinių paslaugų.

IV.1. Nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų teikime

Nevyriausybinės organizacijos specializuojasi šių socialinių paslaugų teikime visuomenėje:

1. Vaikų globa ir socializacija.

Šioje srityje veikiančių organizacijų yra gausu, įvairi yra jų veikla bei teikiamos paslaugos: nuo būrelių, kultūrinės veiklos bei popamokinio užimtumo iki šeimyninių vaikų globos namų, kuriuose beglobiams vaikams teikiama visapusė priežiūra. Tam tikrame miesto rajone veikiančios nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja su mokyklomis, seniūnija, vietiniais policijos komisariatais, vaikų teisių apsaugos tarnybomis ir yra neblogai susipažinę su rajone esama vaikų padėtimi, jų galimybėmis turiningai leisti laisvalaikį, interesais. Orientuodamosi į šiuos duomenis, nevyriausybinės organizacijos rengia savo veiklos programas, orientuotas į vaikų laisvalaikį bei užimtumą, užsiima prevencine veikla. Vaikų globa dažniausiai užsiima organizacijos, turinčios didesnį metinį biudžetą, gerai žinomos visuomenėje (SOS vaikai, Vilniaus Arkivyskupijos

Caritas, Katalikių moterų sąjunga ir kt.), šias organizacijas paprastai gausiai remia užsienio rėmėjai. Šių organizacijų globojamiems vaikams suteikiama visapusiška priežiūra, jiems stengiamasi suteikti kuo geresnes ir panašias į namų sąlygas, jaukumą ir šilumą.

2. Neįgaliųjų asmenų ugdymo ir globos įstaigos.

Programas negalės žmonėms dažniausiai rengia nevyriausybinės organizacijos, į kurias susibūrė asmenys, turintys artimųjų su negalia. Jų veikla skirta negalios žmonių integracijai į visuomenę, švietimui, turiningam laisvalaikio praleidimui. Kita jų veiklos dalis orientuota į pagalbą negalios žmonių artimiesiems – konsultacijos, informacija, tarpusavio palaikymas ir pagalba. Tik susibūrę į bendrijas, negalės žmonių artimieji tampa realia jėga, galinčia daryti įtaką visuomenėje, kovojant už neįgaliųjų integraciją į visuomenę, už jų teises ir stengiantis pakeisti negalės žmonių stereotipus.

3. Paslaugos pagyvenusiems asmenims.

Lietuvos visuomenėje gausėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, vis didesnė reikšmė teikiama jų vietos visuomenėje suradimui bei stabilizavimui. Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios paslaugas pagyvenusiems asmenims, sudaro jiems galimybę reintegruotis į bendruomenę, sprendžia jų užimtumo, saviraiškos problemas, inicijuoja savipagalbos judėjimą, šelpia ir teikia paramą bei labdarą vienišiems pagyvenusiems asmenims.

4. Darbas su rizikos grupių žmonėmis.

Tai – viena iš naujausių ir besivystančių nevyriausybinių organizacijų veiklos sričių. Daug pavojų visuomenėje kelia alkoholizmas, narkomanija, AIDS, sudėtinga yra bausmę atlikusių asmenų padėtis. Viena iš pagrindinių veiklos sričių šioje sferoje yra prevencijos funkcija. Kadangi prevencinę veiklą reikia pradėti vystyti su kuo jaunesniais asmenimis, pagalba rizikos grupių asmenims siejama su prevenciniu darbu su vaikais ir paaugliais. Svarbus yra veiklos tęstinumas, kai vystoma savipagalba: asmenys, turėję alkoholizmo ar narkomanijos problemų padeda kitiems įveikti panašius sunkumus. Dalis organizacijų dirba tiek su asmenimis, turinčiais priklausomybę, tiek su jų artimaisiais, aplinka. Alkoholikų bei narkomanų žmonoms, vaikams, motinoms lygiai taip pat reikalinga parama, konsultacijos, informacija.

5. Bendruomenės socialinių paslaugų plėtra.

Valstybinių ir savivaldybės įstaigų bendradarbiavimu su nevyriausybinėmis organizacijomis teikiant bendruomenei socialines paslaugas remiasi socialinės infrastruktūros kūrimas bendruomenėje.

Socialinių paslaugų teikimo bendruomenėje tinklo pagrindiniai principai yra šie:

1. Išskiriami prioritetiniai poreikiai bendruomenėje – kokioms klientų grupėms ir kokios paslaugos pirmiausiai turi būti teikiamos.

2. Socialinių paslaugų sistemos ryšiai ir bendradarbiavimas su kitomis sistemomis.

3. Prevencinė socialinių paslaugų tinklo funkcija.

4. Atskleidžiami ir maksimaliai panaudojami vidiniai sistemos rezervai.

Norint sukurti efektyvų socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje, būtina nuodugniai ištirti bendruomenės galimybes, esamus poreikius.

Socialinių paslaugų poreikio ištyrimo, paslaugų teikimo negalima įsivaizduoti be toje teritorijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, kurios socialinių paslaugų infrastruktūros plėtroje dalyvauja perimdamos dalį funkcijų iš valstybinių bei savivaldybės institucijų (delegavimo principas), bendradarbiaudamos teikiant paslaugas bendruomenėje (kooperacijos principas).

Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto savivaldybė 2000 metais dalinai finansavo 58 NVO projektus. Paveiksle Nr.3 pavaizdavau kiek projektų gavo dalinį finansavimą, priklausomai nuo organizacijų specializacijos srities teikiant socialines paslaugas.

Kaip matome, daugiausiai dalinai finansuoti buvo projektai vaikų globos specializacijos srityje – 21. Tačiau ne šiai sričiai buvo skirta daugiausiai lėšų. Kaip žinia daugiausiai ne tik lėšų, bet ir dėmesio bei pasirengimo reikalauja paslaugų teikimas asmenims, turintiems negalią, todėl šiai specializacijos sričiai buvo skirta didžioji dalis lėšų iš biudžeto, skirto NVO projektų daliniam finansavimui, kurio padalijimas pavaizduotas paveiksle Nr. 4.

IV.2. Nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš savivaldybės biudžeto tvarka

Vilniaus miesto Socialinės paramos centras kasmet rengia ir tobulina nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų tvarką. Pagal jį, kasmet iki liepos pirmosios dienos Vilniaus miesto tarybos komitetai pagal savo kompetenciją svarsto ir tvirtina nevyriausybinių organizacijų projektų einamųjų metų finansavimo prioritetus.

Iki liepos 15 d. per žiniasklaidą bus paskelbiamas NVO projektų finansavimo iš savivaldybės biudžeto konkursas ir prioritetai. Konkursui paraiškas gali pateikti Vilniuje veikiančios nevyriausybinės organizacijos – labdaros fondai, visuomeninės organizacijos, asociacijos, tautinės bendrijos, religinės ir tautinės bendrijos, klubai bei bendrijos, nevyriausybinių organizacijų įsteigtos viešosios įstaigos.

Iki spalio pirmosios dienos Nevyriausybinės organizacijos teikia paraiškas dėl projektų finansavimo. Konkursui pateiktus nevyriausybinių organizacijų projektus vertina Mero potvarkiu sudaryta Projektų vertinimo komisija. Kiekvieną nevyriausybinės organizacijos projektą vertina ne mažiau kaip du ekspertai. Komisijos nariai projektų vertinimą balais pateikia užpildydami vertinimo formas, kuriose bus išvardinti vertinimo kriterijai bei prioritetai.

Komisijos rekomendacijos pateikiamos svarstyti Vilniaus miesto komitetuose. Komitetai rekomenduoja projektų finansavimo dydį tvirtinti miesto Valdybai, kuri ir tvirtina galutinį projektų finansavimo dydį. Nevyriausybinių organizacijų projektai iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto lėšų gali būti finansuojami trejopai:

1. Skiriant nedideles dotacijas pirmą kartą finansinės paramos į savivaldybę besikreipiančioms arba tik pradedančioms darbą nevyriausybinėms organizacijoms,

2. Skiriant dalinį projekto finansavimą;

3. Finansuojant paslaugų teikimą, savivaldybei delegavus paslaugų teikimą sėkmingai veikiančiai, patyrusiai organizacijai, bendradarbiaujančiai su savivaldybe.

Dėl projektų finansavimo bei vykdymo sutartis su nevyriausybinėmis organizacijomis sudaro atitinkami savivaldybės daliniai, kurie kontroliuoja nevyriausybinių organizacijų projektų vykdymą bei komitetams teikia pasiūlymus dėl projektų tęstinumo. Savivaldybės biudžeto lėšas nevyriausybinės organizacijos gali naudoti tik paprastosioms išlaidoms padengti. Savivaldybė nefinansuoja nevyriausybinių organizacijų pagrindinio kapitalo įsigijimo, kapitalinės statybos darbų bei materialinės paramos projekto dalyviams.

IV.3. Vilniaus miesto savivaldybės ir NVO bendradarbiavimo problemos

Pagrindinės problemos, iškylančios savivaldybei bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis yra šios: ne visų organizacijų atstovai nori mokytis vadybos, buhalterinės apskaitos, kurios yra būtinos tam, kad savivaldybė galėtų vykdyti organizacijos veiklai skirtų lėšų panaudojimo kontrolę. Kyla nemažai problemų, kai nevyriausybinės organizacijos, gavusios finansavimą iš savivaldybės, ignoruoja buhalterinę lėšų apskaitą ir absoliučiai jos netvarko, tuo sukeldamos nemažai problemų savivaldybei.

Kita vertus, dažnai nevyriausybinės organizacijos neturi ilgalaikės savo veiklos strategijos. Sudėtinga yra remti ilgalaikius projektus, nes reta nevyriausybinė organizacija apibrėžia strateginius savo veiklos planus

V. Išvados

Sprendžiant iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš Vilniaus miesto biudžeto dinamikos bei valdininkų pastangų įtraukti visuomeninių organizacijų atstovus į miesto socialinių reikalų sprendimą, trečiojo sektoriaus reikšmė mūsų visuomenėje didėja. Remiantis tyrimo duomenimis, visuomeninės organizacijos pateisina savivaldybės atstovų į jas sudedamas viltis: jos sėkmingai vykdo savo programose numatytą veiklą, rengia naujus projektus, plečia savo veiklos sritis, pritraukdamos lėšų iš kitų rėmėjų.

Bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis srityje lyginant su kitais Lietuvos miestais bei rajonais toliausiai yra pažengusi Vilniaus miesto savivaldybė, kurios patirtį bendros veiklos socialinėje srityje drauge su trečiuoju sektoriumi ir apžvelgiau savo kursiniame darbe.

Gerindama bendradarbiavimo modelį, ji ieško naujų ir efektyvių bendradarbiavimo su trečiuoju sektoriumi metodų.

Dalyvaudami respublikiniuose seminaruose, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai supažindina suinteresuotus kituose rajonuose bei miestuose veikiančių savivaldos institucijų darbuotojus bei visuomeninių organizacijų atstovus ir dalinasi šia naudinga patirtimi. Pažangios informacijos skleidimas yra naudingas visuomeninėms organizacijoms, kurios ateityje turės galimybę bendradarbiauti su savo miesto ar rajono savivaldybe.

Paskatintos valdžios organų paramos galės steigtis naujos nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla yra labai reikšminga ypač kaimo vietovėse.

Negalima nepaminėti realios naudos savivaldos institucijoms, kurios spręsdamos vietos socialines problemas galės remtis bei vaisingai bendradarbiauti su toje vietovėje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau daugiausiai išloš visuomenė, socialiai remtini, vieniši asmenys, kurie turės galimybę daugiau gauti kvalifikuotos pagalbos.

Naudota literatūra

1. Socialinės paramos koncepcija.

2. Socialinių paslaugų įstatymas.

3. „Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas”,

Vilnius 1998 m.

4. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas. Vilnius,

1992 m.

5. Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 1261V „Dėl nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų 1999 metais tvarkos tvirtinimo”.

6. Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 546V „Dėl Socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centro pervadinimo bei nuostatų tvirtinimo”.

7. Vilniaus m. valdybos sprendimo „Dėl nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų tvarkos tvirtinimo” projektas.

8. Nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų 1999 metais tvarkos tvirtinimo”.

9. Nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo iš Vilniaus m.

savivaldybės biudžeto ir nebiudžetinių lėšų konkurso nuostatai.

10. Kauno NVO paramos centro informacinis biuletenis “Podiumas” 2000, gegužė Nr.:5.

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Nevyriausybinė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių (ir) klientų poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams tenkinti ir įgyvendinti. Tai yra ne pelno siekianti organizacija. Tokios įstaigos, kaip labdaros fondai, visuomeninės organizacijos, asociacijos, religinės ir tautinės bendrijos, klubai bei draugijos, viešosios įstaigos, kurių įstatai numato, kad minėtų organizacijų lėšos ir turtas nebūtų perduoti steigėjams, savininkams taip pat vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis. Lietuvoje nevyriausybines organizacijas įprasta vadinti trečiuoju sektoriumi.

Vietos savivalda pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymą – tai Respublikos administracinių – teritorinių vienetų gyventojų ir jiems atsakingų vietos savivaldybės organų savarankiška veikla Lietuvos

Respublikos įstatymų nustatytose ribose spręsti savo reikalus ir įgyvendinti priimtus sprendimus.

Savivaldybė – tai administracinio – teritorinio vieneto gyventojų visuma su jų formuojamais valstybės valdžios ir valdymo organais.

Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais.

Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti. Galutinis paslaugų tikslas

– grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi bei integruotis į bendruomenę.