Rinkos ribotumas ir valstybės vaidmuo ekonomikoje

Turinys

Turinys 1
Įvadas 2
1. Rinkos samprata ir skirstymas 3
2. Rinkos struktūros 4
3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 7
4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje 8
5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga 12
6. Pelno mokestis 13
7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą 14
8. Proliberali mokesčių sistema 16
9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas 16
10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos 17
11. Monetarinė politika 18
12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės 20
13. Nedarbas 24
Išvados 28
Priedas 30Įvadas
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų
ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei
kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip
yra, kai imamasi tvvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai
žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką
reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip
pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė
laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus
pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms
turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems
sudarys beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir
valstybės tikslu. PPraktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės
vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė
paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik
tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika ir monetarinė
politikos. Svarbu žinoti, kaip valstybė reguliuoja infliacijos lygį,
sprendžia užimtumo problemas, be

ei kaip reguliuoja rinką.

Lietuvą įprasta laikyti pereinamojo laikotarpio ekonomikos ir
pereinamojo laikotarpio visuomenės šalimi. Tačiau jau ne taip aišku ar šiuo
metu, 1999 metų rudenį, šis požiūris vis dar pateisinamas, ar padeda iki
galo suvokti konkrečius esamo laikotarpio požymius, jau nekalbant apie
plėtros prognozes. Rinkos ekonomikos šalims būdingos ekonominės struktūros
ir ekonominiai mechanizmai buvo sukurti ir atsakyta į dienotvarkėje
numatytus klausimus. Žinoma, šalis turi rimtų darbų, susijusių su įvairių
institucijų veiklos tobulinimu, infrastruktūros privatizavimu, reikia
surasti tinkamą dažnai monopolinių infrastruktūros įmonių kainų priderinimo
modelį ir t.t. Tačiau visus šiuos klausimus viena ar kita forma sprendžia
visos normalios šalys, ne vien išimtinai vadinamos pereinamojo laikotarpio.
Iškilo daug naujų uždavinių, vienu iš svarbiausių tapo įstojimas į ES.
Platesne prasme: klausimas, kuriuo plėtros modeliu pasikliauti ateityje ir
kurių plėtros tikslų siekti.

Lietuvos rinką ir valstybės vaidmenį ekonomikoje bandysime nagrinėti
atsižvelgiant į vyriausybės vyykdomas politikas, rinkos skirstymą.
Apžvelgsime ir Lietuvos infliacijos bei nedarbo rodiklius per pastaruosius
keletą metų.

Šiam darbui pasirinkome mokslinės literatūros ir antrinę statistinių
duomenų analizės metodą. 1. Rinkos samprata ir skirstymas
Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį
visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias
organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam
su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti
ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji
ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas
siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų
svyravimai. Būtent ka
ainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip
būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio
produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais.
Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę,
priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka
gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka
susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina.
Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir
pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei
firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos,
parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo
darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo
jėgą.

| |Išteklių rinka | |
| | | |
|Pirkėjai | |Pardavėjai |
|Firmos | |Namų ūkiai |
|Pardavėjai | |Pirkėjai |
| | | |
| |Produktų rinka | |

1 Schema. Išteklių ir produktų rinkų sąveika.

1 schema rodo, kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką –
firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną.
Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir
bendrosios pajamos, ir kaštai yra :

TR ( PP * QP p – produkcija

TC ( PR * QR r –

ištekliai

Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda
išspręsti klausimą, ”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip
gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios
šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų
šakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia
išteklius į tas šakas, kurių pr

rodukcija turi paklausą, pakankamą tam, kad
užtikrinti gamybos pelningumą.

Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet
koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir
norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės
sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo
ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje
ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų
funkcijos:

• kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;

• kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir

vartojimą;

• kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės

išteklių panaudojimą;

• kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas

pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų,

pradėjęs vartoti kitą prekę.
Rinkos funkcijos ekonomikoje:

❖ Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą

ekonomikoje;

❖ Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja

gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos pr.ocesą (pastoviai

kartojasi);

❖ Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;

❖ Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir

jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas;

❖ Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas,

nekonkurentabilias įmones;

❖ Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir

struktūros atitikimą vartotojų paklausai;

❖ Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp

gamintojų. 2. Rinkos struktūros
Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai
nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną
šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria
keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra
– tai rinkos organizavimo i
ir konkurencijos charakteristikos, tai yra
svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.
Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

• firmų skaičius ir dydis;

• gaminamos produkcijos pobūdis;

• firmos poveikis kainai;

• įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.
Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

1. Grynoji (tobula) konkurencija;

2. Grynoji monopolija;

3. Oligopolija;

4. Monopolinė konkurencija.

Grynosios konkurencijos pagrindinis bruožas yra tas, kad rinkoje yra
didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos,
todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dar vienas
svarbus bruožas – produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi
pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos
kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos.
Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes,
nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas
sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės
konkurencijos. Trečias bruožas yra tas, kad rinkos dalyviai neturi įtakos
rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas,
t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi
prisitaikyti ir kurios negali pakeisti. Grynosios konkurencijos dalyviai
gali laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos. Kitaip tariant, ketvirtasis bruožas
yra įėjimo ir išėjimo laisvė.

Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau
artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos,
vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę
teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris
leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos
efektyvumą.

Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu
požiūriu monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono –
vienas, polija – parduoti). Monopolijos atveju pasireiškia rinkos
ribotumas. Pats pirmas požymis parodo, kad esant vieninteliam pardavėjui,
kitoms įmonėms išlikti nėra šansų. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam
tikrai ekonomikos šakai. Antras bruožas yra toks, kad monopolistas gamina
unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu
atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos
atsisakyti. Tai irgi yra ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė.

Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir
kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato
kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė
(rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų
prieinamumą rinkoje.

Paprasčiausiai esant monopolijai ribojama rinka ne tik vartotojo
atžvilgiu, bet ir kitų firmų, kadangi įėjimas į monopolinę rinką yra
praktiškai neįmanomas, o konkuruoti su stambia korporacija yra beviltiška.

Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis
pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai
patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios – slapti susitarimai,
draudžiami.

Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikia
pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios
paskirties produkciją. Toliau išvardinsime kel.etą bruožų:

1. Tokioje rinkoje yra pakankamai didelis firmų skaičius;

2. Ne taip kaip monopolinėje rinkoje yra produkto diferenciacija:

vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos

pačios paskirties prekės;

3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;

4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas
(pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą,
įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas
(garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų,
todėl daug monopolizuoti negali.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia
rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms
firmoms. Pagrindiniai bruožai:
1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;
2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno

produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus,

įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);
3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai

nenori jų keisti;
4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į

oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas

jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime

reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios

firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos

koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų

procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.

Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija,
duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija – rinka, kurioje
vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija – keli
stambūs pirkėjai, duapolija – du pardavėjai, dvipusė monopolija –
egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

| |Tobuloji |Monopolinė |Oligopolija |Monopolija |
| |konkurencija |konkurencij| | |
| | |a | | |
|Firmų |Daug |Panašias |Panašias prekes ir|Viena didelė |
|skaičius |nepriklausomų |prekes ir |paslaugas teikia |firma |
| |firmų. Nė viena|paslaugas |kelios | |
| |jų nevyrauja |teikia daug|didelės firmos | |
| |rinkoje |firmų | | |
|Kainų |Nėra kontrolės.|Įtaką |Kainą dažnai |Labai |
|kontrolė |Kainą nustato |riboja |diktuoja |kontroliuojamos|
| |rinka |prekių |“kainų lyderis“ | |
| | |pakaitų | | |
| | |konkurencij| | |
| | |a | | |
|Produkto |Nėra |Gaminiai ir|Būdinga kai |Nėra |
|diferencija-|diferenciacijos|Paslaugos |kuriems |diferencijacijo|
|vimas |. |yra |gaminiams |s. |
| |Gaminiai yra |diferenciju|(kompiuteriams, | |
| |tipiški ir |oti |automo-biliams). | |
| |vienodos |pagal |Rečiau pasitaiko | |
| |kokybės |konkrečių |standartizuotų | |
| | |rinkų |gaminių | |
| | |reikmes |(benzino) | |
|Kelias į |Šioje rinkoje |Palyginus |Sunku patekti į |Lab.ai sunku ir |
|rinką |firmą gana |gana lengva|rinką. Dažnai |labai brangu |
|(naujos |lengva įkurti |įsteigti |reikia didelių |patekti į rinką|
|firmos |ir |naują |kapitalo | |
|įkūrimo ir |pateikti bei |firmą, |investicijų | |
|pateikimo į |pasitraukti iš |patekti | | |
|rinką kaina)|jos |ir | | |
| | |pasitraukti| | |
| | |iš šios | | |
| | |rinkos | | |

1 lentelė. Rinkų palyginimai. 3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos
Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Dažniausiai yra argumentuojama,
kad konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis
mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:
1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos.

Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir

vaidmenį;
2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone,

naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo

kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai

reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.
Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija –
užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. 4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje
Ekonomika neapseina be valstybės reguliavimo. Vyriausybė kuria
įstatymus, kuriais reguliuoja šalies prekių, paslaugų bei darbo rinkas,
infliacijos bei užimtumo politikos, pinigų bei valiutinės rinkas. Valstybė
rinkdama mokesčius iš įmonių ir gyventojų sukaupia biudžetą, kad galėtų
vykdyti programas vienai ar kitai sričiai plėtoti. Skiriami pagrindiniai
valstybės tikslai reguliuojant ekonomiką:
1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai

efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius

pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų

įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių

srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo,

nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir

t.t.;
2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai –

monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar

pardavėjų kiekis yra tos mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto

bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo

didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos

kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą.

Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir

nebus pasiektas visuomeninis naudingumas;
3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės

skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai

žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams,

rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti

pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus,

mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį;
4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių

gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę;
5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos,

nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymų
rengimu. Valstybės tikslas – padėti rinkos sistemai veikti lanksčiai ir
efektyviai. Kuria įstatymus ginančius rinkos sistemą, privačią nuosavybę
bei užtikrina kad, jų būtų laikomasi, skatina konkurenciją, užtikrina
ekonominį saugumą, stabilizuoja ekonomikos vystimąsi.

Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų išdavimą tam tikrai
veiklai, rūpinasi gamtos apsauga, socialine rūpyba, gyventojų
sveikatingumu. Ji vykdo šias organizacines verslo funkcijas:

1. Registracija.

2. Sertifikacija, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas

tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Už sertifikato išdavimą

imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet pirkėjui

garantuoja kokybę.

3. Licencijų išdavimą. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų

paslaugų tiekimo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo

griaunančios konkurencijos.

4. Patentų ir autorinių teisių gynimą. Patentinės teisės gynimas

skatina išradėjus ir išradimų panaudojimą, jo rezultatais vėliau

pasinaudoja visuomenė.

5. Suteikia privilegijas. Privilegijos tikslas – pašalinti

pragaištingą konkurencinę kovą.

Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama
padidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali
padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą.
Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas
visiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą,
vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus.

Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė. gali pasinaudoti dviem
politinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika.
Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų
programas arba mokesčių normas.

Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat ir
vyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant,
Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinos
investicijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybė
ir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti dar
nepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektų
visišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindama
prekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, gali
pašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo.

Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų,
siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti su
vyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinant
mokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindama
visuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Be
to, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą.

Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekia
visišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikyti
ribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažinti
infliaciją.

Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė.
Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška
visuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka
visuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės
sektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio
vartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namų
ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų
pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės
poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Grynieji
mokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų
transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos
valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems
mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų.
Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka
namų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavina
vyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą,
vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa
su nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema,
keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantis
nacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines ir
disponuojamas pajamas sutampa.

Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis
komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka
mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja.
Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas.
Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos.
Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčių
didinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus,
mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimas
padidins grynąsias pajamas, todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos.

Galima teigti, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingos
visuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių bei
pasla.ugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiais
skaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniai
sakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jei
mokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80
tūkst. Lt.

Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kas
veiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtis
vyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą.

Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nes
mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės
išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės
sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatas
nepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą
negu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas kelių
tiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbams
atlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko.

Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausą
ir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos
priemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y.
taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina jo
perteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti
infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės
išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios
daro vyriausybės biudžetą pertekliniu.

Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą.
Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimas
veikia kaip ribojantis veiksnys.

Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100
tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinis
produktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja ar
mažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Tai
visiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonės
uždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kai
kalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jo
pardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip pat
didėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinio
produkto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu,
duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinis
dydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja ir
mokesčiai.

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir
paslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką
t. t.). Šios vyriausybės išlaidosdidina visuminę paklausą. Kitą svarbią
vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų
ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai
mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją
netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti
prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų
šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai
yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai (
pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).

Plačiau aptarsime pajamų mokestį.. 5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga
Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka
sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos
kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų
oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės,
dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu –
šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo
jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to
nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių
naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestis
skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja
ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra
ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai
gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims,
pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra
paslėptas – dažnas žino tik algą “į rankas”, visiškai nenutuokdamas apie
išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas
visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų
deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia
pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti,
kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai
– nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį,
apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra
įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio
ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį,
kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir
toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai
nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus,
nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar
labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir
visuotinumo.

Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu,
tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas
perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai
išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl
jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams.
Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu
būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių
našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą
ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka
imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka
nedaug priklauso nuo įmokų. 6. Pelno mokestis
Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio
asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis –
tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos –
akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno
mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis
daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai
kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas.
Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant
prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis
užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms. Nors ir įmanoma
įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo
įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė.
Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią
kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas
išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo
tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių
sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo
tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes
pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių
gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios
taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių,
tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu
valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones,
konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja
“nepamalonintus”, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas
grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai. Pelno mokesčio
administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir
administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą.
Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete yra
menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio
biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metais
pelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto, 2004 metais pelno
mokesčio surinkta 7,19 procento viso biudžeto (įskaitant ir Europos
Sąjungos paramą). 7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą
Funkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalba
nėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už dar
neprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šia
paslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktos
lėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o ne
perskirstyti per biudžetą kitom reikmėm. Žyminis, kelių mokesčiai yra
tipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčių
požymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasi
valdiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visai
nepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijai
finansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimo
įrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipo
mokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniai
mokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažinti
perskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingai
naudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškų
paslaugų privatizavimui.

Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM – perspektyviausias
mokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų.
Visų pirma, būtina panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkina
PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kai
paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai
įgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant
galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikia
mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Taikant pajamų (pelno) mokesčius bei
PVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio
taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas.
Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš tai
atlikus reikaling biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis,
įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio
apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant prie
finansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą
proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir
ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojų
pajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų ir
įmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtina
nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia,
įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį. Kol taikomas
fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų
asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai
reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo
tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba
įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė
apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto
išlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu,
ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti
asmeninę mokesčių naštą. Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamų
mokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti – turi būti naikinami. Tokių
atskaitymų pavyzdžių yra daug, tai – išlaidos investicijoms, būsto
įsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmonių
motyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingos
sąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčio
administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buh.alteriu, o kiekviena
šeima – fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšų
surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja.
Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį
taikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmogui
išleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių
paskatų. Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būti
mokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičia
sistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitų
socialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiam
kaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokų
pajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažinti
socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis
privačiai. Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai
importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių
kainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygoja
tarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijų
kategorijų prekėms – alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas –
pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikia
panaikinti. Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbu
siekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios
tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos
prekybos vardą , gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių
atžvilgiu. 8. Proliberali mokesčių sistema
Įvykdžius siūlomą mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestis
taptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių našta
taptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs su
mokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniai
mokesčiai – tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas.
Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiai
mažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygas
valstybės funkcijų privatizavimui. Mokesčių sistema, pagrįsta vieningu
valstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yra
paprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities Lietuvos mokesčių sistema. 9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas
Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas
mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio
produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu
ekonomikai būdingas nuosmukis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra
mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji
apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų
priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė
– biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš
dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų.
Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės
paskolos lakštus – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės
kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės
skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito
finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma,
jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį
poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina
palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa
nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog
vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja
fiskalinės politikos skatinamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms
išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus
pinigus.

Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet
sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią
fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių
didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu.
Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus
atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo
to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto
perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš
apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.

Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis
poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš
gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į
pinigų rinką. 10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos
Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su
daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas
šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių
ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas
laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse
vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti
įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos
priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai
pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina
tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą,
užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant
naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos
projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei
nuosmukis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės
vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos
augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima
tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant
diskretinę fiskalinę politiką.

Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos.
Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis
vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų,
pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti
ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didins
išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju
prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas.
Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias
fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek
mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami
būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės
politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija
šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).

Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia
politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline
politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika
naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos
svyravimų priežastimi.

Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam
politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė
stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus,
surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. Jei politikai nusprendžia
subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės
išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos
mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas,
vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių
sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai politikos pinklės.

Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir
kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad
fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei
turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir
tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. 11. Monetarinė politika
Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų
priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų
kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio
produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos
augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.
Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies Centrinis Bankas. Taigi
monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.

Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:
1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana

aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų

pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu centrinis

bankas ir vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų)

pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės

veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas)

monetarine politika
2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik

nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima

grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama

(dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia

“varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito

sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis

tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių

galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik

visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu

skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Monetarinės politikos dilemos esmė yra pinigų pasiūlos didinimas
normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas
didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai
apskaičiuoti Centrinio Banko intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas
pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos
pakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti
reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.

Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti
nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik
suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.

Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo centrinis
bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą
ar palūkanų normą?

Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje
ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus
teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio
reguliavimui.

Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš
karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo
iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja
monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus
rezultatų. 12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės
Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų
nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų
lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.

Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).
Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis
kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis
infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena
aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos
kinta netolygiai.

Lietuvos Statistikos Departamentas infliaciją apibūdina, kaip
piniginio vieneto perkamosios galios smukimą, pasireiškiantį ilgalaikiu
prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų
arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų
prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos
net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti.
Infliacija išreiškiama procentais. Infliacijai išmatuoti Lietuvoje
naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos
rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias
sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo
poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų
kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui,
kapitalo formavimui.

VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui,
pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir
priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams
indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti
palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.

Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių ir
paslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimo
prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra
prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose
visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos
prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI.
Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų
piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių
ir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir
paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose.
Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas
duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti.

Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios. Skirstoma pagal įvairius
požymius. Pavyzdžiui, teoriniu požiūriu infliacija yra lokalinė
(pasireiškianti konkrečioje šalyje) ir tarptautinė-pasaulinė (apimanti
grupę šalių). Kitas būdas skirstyti infliaciją pagal kainų kitimo laipsnį
yra labai populiarus. Toks skirstymas paplitęs visame pasaulyje ir dažnai
naudojama infliacijos lygiui apibrėžti.

Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:

• Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus

• Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus

• Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač

sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus. Hiperinfliacija:

Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 – 3690%, Baltarusijoje 1993 –

1491%; Europos Sąjungoje 1997 – 10,6%

• Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam

tikrą laikotarpį

Infliacija dar skirstoma pagal ją sukeliančius veiksnius, tai:
paklausos ir sąnaudų infliacija. Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją
sukelia veiksniai, susiję su pinigų cir.kuliacijos ypatumais. Pirma:
Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema sudaro sąlygas popierinių pinigų
kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų nuvertėjimą, piniginio vieneto
perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė pinigų sistema nebeturi to
kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia pinigų masė yra perteklinė. Be
to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja fizinės galimybės ir jų kiekis
gali augti nevaržomai. Antra: Spartus valstybės išlaidų augimas, susijęs
su finansiniais ekonomikos reguliavimo aspektais (ekonomikos
militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas, ir pan. ) taipogi
skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra deficitinis, tai šių
priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų emisija (spausdinami
pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir sąlygoja kainų augimą.

Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja
veiksniai, susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei
paklausos infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos
sferoje augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų
infliacijai priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos
priežastis yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes
nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.

Išsiaiškinus kas yra infliacija, svarbu žinoti, kokios gali būti
pasekmės. Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji
veikia ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;
tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-
3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia
kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui
skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.

Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:

• Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai);

• Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą,

susiformuoja spekuliacinė prekyba;

• Mažėja realus darbo užmokestis;

• Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos

brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas –

pinigai materializuojami);

• Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių

pelnas ir pan.;

• Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia

gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė,

nuvertėja santaupos.

Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu)
pasireiškia tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi
pardavėjas. Tačiau čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą. Visumoje,
infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams.

|Prarandantieji infliacijos didėjimo |Laimintys infliacijos didėjimo metu: |
|metu yra tie: | |
|kurių pajamos išreiškiamos pastovia |verslininkai, kurie dirbantiesiems |
|pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti |moka pastovų atlyginimą, nes jų |
|atlyginimai; |parduodamų prekių kainos augs |
|verslininkai, įsipareigoję ateityje |greičiau nei gamybos kaštai; |
|pateikti prekes bei paslaugas už |kurie leidžia obligacijas, nes išmoka|
|pastovią kainą; |nuvertėjusiais pinigais |
|pensininkai, gaunantys pastovias |imantys paskolas |
|pensijas; | |
|tie, kurie pirko obligacijas ar | |
|paskolino pinigus kitokiu būdu, nes | |
|grąžinama nuvertėjusiais pinigais. | |

2 lentelė. P.rarandantieji ir laimintys infliacijos didėjimo metu.

Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio
tikslas apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios
infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:
1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė

nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.
2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios

pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų

mokesčiai.
3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.

Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali
vyriausybės antiinfliacinė politika. Viena iš priemonių yra darbo
užmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma vadinama pajamų
politika). Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis
infliacijos tramdimo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų
lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą
(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo
efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika
parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš
tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,
infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų
lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus
tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija
keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstos
problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias
antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos
neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.

Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta
kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.
Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominalios
vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo
kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat
padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tačiau indeksavimas
neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo
paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris
visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.

Trečia naudojama antiinfliacinė priemonė. Kova su infliacija gali būti
efektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų
santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis
(mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Lietuvos infliacijos kitimas nuo 2001 iki 2004 metų pavaizduotas 1
paveiksle.
[pic]
1 pav. Infliacijos kitimas 2001-2004 metais Lietuvoje. 13. Nedarbas
Nedarbas – tai dar viena ekonominė problema, kurią turi spręsti
valstybės tarnautojai. Vyriausybė, norėdama sumažinti infliacijos poveikį
ekonomikai, vykdo antiinfliacinę politiką. Taip pat, kad sumažintų nedarbo
lygį, naudoja įvairias priemones. Pirmiausiai aptarsime, kad yra nedarbas,
jo rūšis, o galiausiai užimtumo didinimo strategijas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi
darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys
darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo
institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir
pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia
dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir
socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis
visuomenės procesas. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp
bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Yra kelios nedarbo rūšys:
1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams

laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam

tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės

kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą,

didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.
2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos

struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis

technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms

profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų,

pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai

prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos

ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau

ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.
3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis

pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms

mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas.

Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų
požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa su
nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.

Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis
yra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai,
esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip
visiško užimtumo situacija. Pavyzdžiui, didžiosios depresijos metais – 1929-
33 nedarbas JAV buvo 24 proc.

Dar galima sutikti tokias nedarbo formas: prislėgtasis nedarbas (kai
žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas)
ir (paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus,
jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą).

Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu. Nedarbo problema
pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš
dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju
išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra
kompensacinė nedarbo atveju.

Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias
nedarbo rūšis:
1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos

informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos

laiką keičiant darbą.
2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos

perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas

specialistų rengimui, t.y. gerai pag.rįstas specialistų poreikio

prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio

priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos

pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors

šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio).
3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės

politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
priemones, keičiančias darbo pasiūlą ir priemones, didinančias darbo
paklausą. Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos
paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi
reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir
paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus
funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.
Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobulinimas.
Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų paruošimui,
padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.

Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.
Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą
ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo
pasiūlą.

Nedarbo pasekmės yra skaudžios ne tik šalies ekonomikai, bet ir
visuomenei. Pirmiausia, tai yra ekonominių išteklių švaistymas. Vyriausybė
privalo mokėti transferinius mokėjimus bedarbiams. Taip sumažinamos lėšos,
kurios gali būti skirtos švietimui, sveikatos apsaugai, aplinkosaugai,
investicijų skatinimui (taip sumažinama galimybė sukurti naujas darbo
vietas) ir kt. Kitas rezultatas labai paveikia visuomenę. Bedarbių
desocializacija (nužmogiškėjimas), kuris veda prie asocialaus elgesio
visuomenėje, šeimoje, o taip pat prie socialinės atskirties. Vaikų,
augančių bedarbių šeimose ugdymo sunkumai, vaikų socializacijos (įsijungimo
į socialinius procesus) problema, jų moralumo lygis, nusikaltimų skaičiaus
didėjimas priskiriami prie socialinių nedarbo pasekmių. Tai skatina
neformalios („šešėlinės“) ekonomikos didėjimą. t.y. neapmokestinta ir
kitaip nekontroliuojama ūkinė veikla. Galima išskirti jos pilkąją ir
juodąją ekonomiką: pilkoji ekonomika yra įvairi veikla, kuri visuomenės
nekontroliuojama, bet pagal savo turinį turi nedaug kriminalinių elementų,
šešėlinė ekonomika yra veikla, kuri nekontroliuojama valstybinės mokesčių
inspekcijos, nėra žinoma statistikų, susijusi su nusikalstama veikla.

Nedarbas ir infliacija skatina gyventojus dirbti nelegaliai arba
vengti mokesčių (darbdaviai sutinka mokėti darbo užmokestį „vokeliuose“,
taip slėpdami darbininkų pajamas, kartais to prašo patys darbuotojai).

Nedarbo pasekmės gali būti ir psichologinės pačiam žmogui. Asmuo,
kuris neturi darbo, nors yra darbingas, patiria problemų, nes:

• Praranda pragyvenimo šaltinį arba jis sumažėja,

• Sumažėja žmogaus saugumas, jis jaučiasi nesaugiai, yra pažeidžiamas,

• Praranda galimybę išreikšti save darbe,

• Praranda galimybę priklausyti “normalių” žmonių kategorijai,

• Sumažėja bendravimo galimybės, savigarba ir pagarba.

Vyriausybei iškyla dar viena problema. Kaip apskaičiuoti nedarbo lygį
šalyje. Galima naudotis oficialiais darbo biržos duomenimis. Į tokias
instancijas žmonės, netekę darbo, kreipiasi, kad gautų socialinę paramą ir
tikisi susirasti užsiėmimą. Galima nedarbo lygį apskaičiuoti ir apklausų
metodu, nors šis būdas yra labai brangus ir atima daug laiko. Manoma, kad
apklausus žmones, gali paaiškėti skaudi tiesa, kad nedarbo lygis yra
didesnis nei darbo biržų pateikiama statistika.

Yra skiriamas dar ir natūralus nedarbo lygis – darbo jėgos dalis,
kurią sudaro bedarbiai, esant pusiausvirai darb.o rinkai; tai – nedarbo
lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis
gaminant potencialųjį BNP.

Lietuvoje esančio užimtumo rodikliai pateikti 1 priede. Išvados
Rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų
paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos ribotumas priklauso nuo
konkurencingumo ir kainos.

Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų
programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina taupymą ir
investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų,
skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi
padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia
vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau
skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės
neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės
biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri
skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau
vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau
jų liks investicinių projektų finansavimui.

Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne,
kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos
sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau
laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie
nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to,
mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes
investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir
neišsisukinėtų nuo mokesčių.

Iš[pic] tikrųjų valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių,
tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl jo
neefektyvumo. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė
labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją
ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui. Apie valiutų valdybos modelio
taikymą pirmiausia sužinojau tada, kai ji buvo diegiama Estijoje. Ten tuo
metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palyginti
su visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Čia po didžiulės
hiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir per
labai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra.

Monetarinės ir fiskalinės politikos derinimas – makroekonomikos
požiūriu valstybė negali apsiriboti vien fiskalinėmis ar monetarinėmis
visuomenėmis. Jos turi būti derinamos. Galimi ir tokie atvejai, kai
vyriausybė gali skatinti investicijas jas subsidijuodama arba sudarydama
sąlygas gauti lengvatines paskolas. Ir tos ir tos politikos tikslai yra tie
patys, tik įgyvendinimo principai, todėl kartais geriau viena, kartais
kita.

Literatūros sąrašas

1. „Mikroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno

Technologija, 2003.

2. „Makroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno

Technologija, 2003.

3. Regina Paliulytė „Makroekonomika“: paskaitų ciklas, Vilnius, 2004.

4. Vladislovas Petraškevičius „ Cikliniai svyravimai. Fiskalinė

politika“:paskaitos tekstas, Vilniaus Technologijos Universitetas,

1995.

5. Birutė Visokavičienė „Makroekonominis reguliavimas”; „Valstybės

žinios“, Seimo leidykla, 1998.

6. Lietuvos Statistikos Departamento internetinis puslapis:

http://www.std.lt

7. Lietuvos Respublikos Seimo internetinis puslapis: http://www.lrs.lt

8. Audriaus Dzikevičiaus internetinis puslapis „Finansai & Investicijos“

: http://finansai.tripod.com

9. Bronius Martinkus „Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Kaunas

Technologija, 2003. Priedas
1 priedas. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai
|15 – 64 metų užimti gyventojai |1460|1430|1362|1324|1383|1413|
| |,8 |,3 |,5 |,2 |,8 |,7 |
|Bedarbiai |  |  |  |  |  |  |
|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1846|1830|1840|1851|1845|1820|
| |,2 |,9 |,6 |,2 |,3 |,7 |
|Vyrai |
|Tūkstančiais |
|15 – 64 metų užimti gyventojai |745,|714,|670,|650,|695,|712,|
| |8 |8 |3 |9 |3 |1 |
|Bedarbiai |  |  |  |  |  |  |
|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |779,|787,|799,|800,|795,|785,|
| |2 |9 |3 |9 |5 |7 |
|Moterys (Tūkstančiais) |
|15 – 64 metų užimti gyventojai |714,|715,|692,|673,|688,|701,|
| |9 |5 |3 |4 |5 |6 |
|Bedarbiai |  |  |  |  |  |  |
|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1067|1043|1041|1050|1049|1035|
| |,0 |,0 |,3 |,4 |,7 |,0 |

Leave a Comment