Rinkos ribotumas ir valstybės vaidmuo ekonomikoje

by

Turinys

Turinys 1Įvadas 21. Rinkos samprata ir skirstymas 32. Rinkos struktūros 43. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 74. Valstybės vaidmuo ekonomikoje 85. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga 126. Pelno mokestis 137. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą 148. Proliberali mokesčių sistema 169. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas 1610. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos 1711. Monetarinė politika 1812. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės 2013. Nedarbas 24Išvados 28Priedas 30ĮvadasDauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namųūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jeikas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaipyra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinaižmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas. Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir kąreikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaippakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominėlaisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus piniguspagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėmsturėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiemssudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa irvalstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybėsvykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybėpaskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tiktai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika ir monetarinėpolitikos. Svarbu žinoti, kaip valstybė reguliuoja infliacijos lygį,sprendžia užimtumo problemas, bei kaip reguliuoja rinką. Lietuvą įprasta laikyti pereinamojo laikotarpio ekonomikos irpereinamojo laikotarpio visuomenės šalimi. Tačiau jau ne taip aišku ar šiuometu, 1999 metų rudenį, šis požiūris vis dar pateisinamas, ar padeda ikigalo suvokti konkrečius esamo laikotarpio požymius, jau nekalbant apieplėtros prognozes. Rinkos ekonomikos šalims būdingos ekonominės struktūrosir ekonominiai mechanizmai buvo sukurti ir atsakyta į dienotvarkėjenumatytus klausimus. Žinoma, šalis turi rimtų darbų, susijusių su įvairiųinstitucijų veiklos tobulinimu, infrastruktūros privatizavimu, reikiasurasti tinkamą dažnai monopolinių infrastruktūros įmonių kainų priderinimomodelį ir t.t. Tačiau visus šiuos klausimus viena ar kita forma sprendžiavisos normalios šalys, ne vien išimtinai vadinamos pereinamojo laikotarpio.Iškilo daug naujų uždavinių, vienu iš svarbiausių tapo įstojimas į ES.Platesne prasme: klausimas, kuriuo plėtros modeliu pasikliauti ateityje irkurių plėtros tikslų siekti. Lietuvos rinką ir valstybės vaidmenį ekonomikoje bandysime nagrinėtiatsižvelgiant į vyriausybės vykdomas politikas, rinkos skirstymą.Apžvelgsime ir Lietuvos infliacijos bei nedarbo rodiklius per pastaruosiuskeletą metų. Šiam darbui pasirinkome mokslinės literatūros ir antrinę statistiniųduomenų analizės metodą. 1. Rinkos samprata ir skirstymasEkonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantįvisus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairiasorganizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienamsu kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuotiekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomojiranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienassiekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainųsvyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaipbūtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninioprodukto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais.Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę,priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimokagaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinkasusibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina.Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo irpardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas beifirmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos,parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savodarbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbojėgą.

| |Išteklių rinka | || | | ||Pirkėjai | |Pardavėjai ||Firmos | |Namų ūkiai ||Pardavėjai | |Pirkėjai || | | || |Produktų rinka | |

1 Schema. Išteklių ir produktų rinkų sąveika.

1 schema rodo, kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką –firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną.Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau irbendrosios pajamos, ir kaštai yra : TR ( PP * QP p – produkcija TC ( PR * QR r – ištekliai Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padedaišspręsti klausimą, ”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaipgaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šiosšakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitųšakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipiaišteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kadužtikrinti gamybos pelningumą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: betkoks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes irnorus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybėssumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savoruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkojeir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis. Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainųfunkcijos: • kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams; • kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; • kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą; • kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.Rinkos funkcijos ekonomikoje: ❖ Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje; ❖ Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos pr…ocesą (pastoviai kartojasi); ❖ Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus; ❖ Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas; ❖ Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones; ❖ Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai; ❖ Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. 2. Rinkos struktūrosFirmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomainuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvienąšaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiriakeletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra– tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yrasvarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.Svarbiausi rinkos struktūros elementai: • firmų skaičius ir dydis; • gaminamos produkcijos pobūdis;

• firmos poveikis kainai; • įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros: 1. Grynoji (tobula) konkurencija; 2. Grynoji monopolija; 3. Oligopolija; 4. Monopolinė konkurencija. Grynosios konkurencijos pagrindinis bruožas yra tas, kad rinkoje yradidelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos,todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dar vienassvarbus bruožas – produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visipardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijoskokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos.Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes,nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumassąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininėskonkurencijos. Trečias bruožas yra tas, kad rinkos dalyviai neturi įtakosrinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas,t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turiprisitaikyti ir kurios negali pakeisti. Grynosios konkurencijos dalyviaigali laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos. Kitaip tariant, ketvirtasis bruožasyra įėjimo ir išėjimo laisvė. Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiauartimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos,vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelęteorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kurisleidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikosefektyvumą. Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniupožiūriu monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono –vienas, polija – parduoti). Monopolijos atveju pasireiškia rinkosribotumas. Pats pirmas požymis parodo, kad esant vieninteliam pardavėjui,kitoms įmonėms išlikti nėra šansų. Tokiu atveju viena firma atstovauja tamtikrai ekonomikos šakai. Antras bruožas yra toks, kad monopolistas gaminaunikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiuatveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba josatsisakyti. Tai irgi yra ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė. Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina irkontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustatokainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė(rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktųprieinamumą rinkoje. Paprasčiausiai esant monopolijai ribojama rinka ne tik vartotojoatžvilgiu, bet ir kitų firmų, kadangi įėjimas į monopolinę rinką yrapraktiškai neįmanomas, o konkuruoti su stambia korporacija yra beviltiška. Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalispasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškaipatvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios – slapti susitarimai,draudžiami. Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikiapakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačiospaskirties produkciją. Toliau išvardinsime kel…etą bruožų: 1. Tokioje rinkoje yra pakankamai didelis firmų skaičius; 2. Ne taip kaip monopolinėje rinkoje yra produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; 3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai; 4. Įėjimo ir išėjimo laisvė. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas(pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą,įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas(garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų,todėl daug monopolizuoti negali. Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokiarinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambiomsfirmoms. Pagrindiniai bruožai:1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti;4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje. Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija,duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija – rinka, kuriojevyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija – kelistambūs pirkėjai, duapolija – du pardavėjai, dvipusė monopolija –egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

| |Tobuloji |Monopolinė |Oligopolija |Monopolija || |konkurencija |konkurencij| | || | |a | | ||Firmų |Daug |Panašias |Panašias prekes ir|Viena didelė ||skaičius |nepriklausomų |prekes ir |paslaugas teikia |firma || |firmų. Nė viena|paslaugas |kelios | || |jų nevyrauja |teikia daug|didelės firmos | || |rinkoje |firmų | | ||Kainų |Nėra kontrolės.|Įtaką |Kainą dažnai |Labai ||kontrolė |Kainą nustato |riboja |diktuoja |kontroliuojamos|| |rinka |prekių |“kainų lyderis“ | || | |pakaitų | | || | |konkurencij| | || | |a | | ||Produkto |Nėra |Gaminiai ir|Būdinga kai |Nėra ||diferencija-|diferenciacijos|Paslaugos |kuriems |diferencijacijo||vimas |. |yra |gaminiams |s. || |Gaminiai yra |diferenciju|(kompiuteriams, | || |tipiški ir |oti |automo-biliams). | || |vienodos |pagal |Rečiau pasitaiko | || |kokybės |konkrečių |standartizuotų | || | |rinkų |gaminių | || | |reikmes |(benzino) | ||Kelias į |Šioje rinkoje |Palyginus |Sunku patekti į |Lab…ai sunku ir ||rinką |firmą gana |gana lengva|rinką. Dažnai |labai brangu ||(naujos |lengva įkurti |įsteigti |reikia didelių |patekti į rinką||firmos |ir |naują |kapitalo | ||įkūrimo ir |pateikti bei |firmą, |investicijų | ||pateikimo į |pasitraukti iš |patekti | | ||rinką kaina)|jos |ir | | || | |pasitraukti| | || | |iš šios | | || | |rinkos | | |

1 lentelė. Rinkų palyginimai. 3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemosDauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Dažniausiai yra argumentuojama,kad konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantismechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį;2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija –užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. 4. Valstybės vaidmuo ekonomikojeEkonomika neapseina be valstybės reguliavimo. Vyriausybė kuriaįstatymus, kuriais reguliuoja šalies prekių, paslaugų bei darbo rinkas,infliacijos bei užimtumo politikos, pinigų bei valiutinės rinkas. Valstybėrinkdama mokesčius iš įmonių ir gyventojų sukaupia biudžetą, kad galėtųvykdyti programas vienai ar kitai sričiai plėtoti. Skiriami pagrindiniaivalstybės tikslai reguliuojant ekonomiką:1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių

srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo, nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir t.t.;2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai – monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar pardavėjų kiekis yra tos mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą. Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir nebus pasiektas visuomeninis naudingumas;3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams, rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus, mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį;4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę;5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos, nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas. Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymųrengimu. Valstybės tikslas – padėti rinkos sistemai veikti lanksčiai irefektyviai. Kuria įstatymus ginančius rinkos sistemą, privačią nuosavybębei užtikrina kad, jų būtų laikomasi, skatina konkurenciją, užtikrinaekonominį saugumą, stabilizuoja ekonomikos vystimąsi. Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų išdavimą tam tikraiveiklai, rūpinasi gamtos apsauga, socialine rūpyba, gyventojųsveikatingumu. Ji vykdo šias organizacines verslo funkcijas: 1. Registracija. 2. Sertifikacija, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Už sertifikato išdavimą imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet pirkėjui garantuoja kokybę. 3. Licencijų išdavimą. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų paslaugų tiekimo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo griaunančios konkurencijos. 4. Patentų ir autorinių teisių gynimą. Patentinės teisės gynimas skatina išradėjus ir išradimų panaudojimą, jo rezultatais vėliau pasinaudoja visuomenė. 5. Suteikia privilegijas. Privilegijos tikslas – pašalinti pragaištingą konkurencinę kovą. Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdamapadidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė galipadidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą.Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamasvisiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą,vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus. Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė… gali pasinaudoti dviempolitinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika.Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidųprogramas arba mokesčių normas. Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat irvyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant,Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinosinvesticijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybėir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti darnepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektųvisišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindamaprekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, galipašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo. Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų,siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti suvyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinantmokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindamavisuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Beto, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą. Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekiavisišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikytiribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažintiinfliaciją. Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė.Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiškavisuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtakavisuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybėssektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkiovartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namųūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimųpajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybėspoveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Gryniejimokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamųtransferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokosvalstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiemsmokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų.Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenkanamų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavinavyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą,vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampasu nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema,keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantisnacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines irdisponuojamas pajamas sutampa. Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūriniskomponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės mokamokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja.Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas.Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos.Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčiųdidinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus,mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimaspadidins grynąsias pajamas, todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos. Galima teigti, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingosvisuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių beipasla…ugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiaisskaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniaisakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jeimokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80tūkst. Lt. Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kasveiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtisvyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą. Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nesmokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybėsišlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės
sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatasnepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektąnegu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas keliųtiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbamsatlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko. Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausąir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikospriemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y.taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina joperteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduotiinfliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybėsišlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kuriosdaro vyriausybės biudžetą pertekliniu. Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą.Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimasveikia kaip ribojantis veiksnys. Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinisproduktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja armažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Taivisiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonėsuždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kaikalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jopardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip patdidėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinioprodukto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu,duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinisdydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja irmokesčiai. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes irpaslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę technikąt. t.). Šios vyriausybės išlaidosdidina visuminę paklausą. Kitą svarbiąvyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namųūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniaimokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia jąnetiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirktiprekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamųšaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiaiyra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai (pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai). Plačiau aptarsime pajamų mokestį…. 5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsaugaFizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmokasudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgoskaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojųoficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės,dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu –šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbojėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai tonedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčiųnaštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestisskaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuojair sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yraribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kaigyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims,pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yrapaslėptas – dažnas žino tik algą “į rankas”, visiškai nenutuokdamas apieišskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomasvisuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamųdeklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengiapirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti,kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai– nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį,apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yraįmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčioydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį,kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės irtoliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštainesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus,nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, darlabiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo irvisuotinumo. Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu,tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomasperskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstaiišskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėljai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams.Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiubūdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčiųnašta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymąir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmokaimama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmokanedaug priklauso nuo įmokų. 6. Pelno mokestisKone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinioasmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis –tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos –akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelnomokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantisdaryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamaikišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas.Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedantprioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomisužsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms. Nors ir įmanomaįsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, joįtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė.Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžiąkontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinasišlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimotvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmoniųsprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimotvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną. Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes
pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmoniųgyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netiksliostaisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių,tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiuvaldžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones,konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja“nepamalonintus”, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidasgrupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai. Pelno mokesčioadministravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo iradministravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą.Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete yramenka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionaliniobiudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metaispelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto, 2004 metais pelnomokesčio surinkta 7,19 procento viso biudžeto (įskaitant ir EuroposSąjungos paramą). 7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymąFunkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalbanėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už darneprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šiapaslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktoslėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o neperskirstyti per biudžetą kitom reikmėm. Žyminis, kelių mokesčiai yratipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčiųpožymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasivaldiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visainepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijaifinansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimoįrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipomokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniaimokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažintiperskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingainaudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškųpaslaugų privatizavimui. Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM – perspektyviausiasmokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų.Visų pirma, būtina panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkinaPVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kaipaslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiaiįgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertantgalimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikiamažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Taikant pajamų (pelno) mokesčius beiPVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčiotaikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas.Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš taiatlikus reikaling biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis,įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčioapskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant priefinansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningąproporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų irateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojųpajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų irįmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtinanuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia,įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį. Kol taikomasfizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visųasmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia taireikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimotam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalbaįgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybėapskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžetoišlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu,ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažintiasmeninę mokesčių naštą. Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamųmokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti – turi būti naikinami. Tokiųatskaitymų pavyzdžių yra daug, tai – išlaidos investicijoms, būstoįsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmoniųmotyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingossąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčioadministravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buh…alteriu, o kiekvienašeima – fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšųsurinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja.Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jįtaikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmoguiišleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestiniųpaskatų. Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būtimokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičiasistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitųsocialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiamkaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokųpajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažintisocialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustisprivačiai. Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizaiimportuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekiųkainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygojatarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijųkategorijų prekėms – alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas –pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikiapanaikinti. Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbusiekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriostarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvosprekybos vardą , gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šaliųatžvilgiu. 8. Proliberali mokesčių sistemaĮvykdžius siūlomą mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestistaptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių naštataptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs sumokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniaimokesčiai – tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas.Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiaimažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygasvalstybės funkcijų privatizavimui. Mokesčių sistema, pagrįsta vieninguvalstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yrapaprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities Lietuvos mokesčių sistema. 9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas
Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomasmokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinioprodukto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją. Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeiguekonomikai būdingas nuosmukis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yramažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Jiapima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintųpriemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė– biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas išdviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų.Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybėspaskolos lakštus – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybėskreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybėsskola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficitofinansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma,jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjįpoveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidinapalūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampanuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jogvyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėjafiskalinės politikos skatinamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėmsišlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujuspinigus. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, betsparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančiąfiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčiųdidinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu.Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliausatsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuoto, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžetoperteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas išapyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinispoveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius išgyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos įpinigų rinką. 10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemosTaikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama sudaugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikasšalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesiųekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingaslaikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalysevyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritartiįstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikospriemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliaipasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeinatam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą,užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiantnaujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybosprojektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jeinuosmukis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybėsvykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikosaugimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužimatiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinantdiskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos.Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelisvyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų,pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukotiekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didinsišlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atvejuprioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas.Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančiasfiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiekmokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdamibūti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinėspolitikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacijašalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija). Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžiapolitiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskalinepolitika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politikanaudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikossvyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiampolitikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybėstengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus,surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. Jei politikai nusprendžiasubalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybėsišlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidosmažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas,vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčiųsistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas irkainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kadfiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybeituri būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą irtokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. 11. Monetarinė politikaPinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomųpriemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigųkiekio ir palūkanų kontrolės būdu. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinioprodukto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijosaugimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies Centrinis Bankas. Taigimonetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą. Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine politika2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama (dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia “varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Monetarinės politikos dilemos esmė yra pinigų pasiūlos didinimasnormaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas

didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliaiapskaičiuoti Centrinio Banko intervenciją į pinigų rinką, kad numatomaspinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normospakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatytireikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą. Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygotinepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tiksuformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį. Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo centrinisbankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūląar palūkanų normą? Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėjeekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetusteikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekioreguliavimui. Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iškarto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimoiki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuojamonetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukusrezultatų. 12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonėsBendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigųnuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainųlygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštiskur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomisinfliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir vienaaktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau joskinta netolygiai. Lietuvos Statistikos Departamentas infliaciją apibūdina, kaippiniginio vieneto perkamosios galios smukimą, pasireiškiantį ilgalaikiuprekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugųarba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visųprekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainosnet ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti.Infliacija išreiškiama procentais. Infliacijai išmatuoti Lietuvojenaudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijosrodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kuriassumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimoporeikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojųkainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui,kapitalo formavimui. VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui,pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra irpriemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifamsindeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuotipalyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams. Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių irpaslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimoprekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yraprekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktosevisų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienosprekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI.Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojųpiniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekiųir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms irpaslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose.Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidasduomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti. Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios. Skirstoma pagal įvairiuspožymius. Pavyzdžiui, teoriniu požiūriu infliacija yra lokalinė(pasireiškianti konkrečioje šalyje) ir tarptautinė-pasaulinė (apimantigrupę šalių). Kitas būdas skirstyti infliaciją pagal kainų kitimo laipsnįyra labai populiarus. Toks skirstymas paplitęs visame pasaulyje ir dažnainaudojama infliacijos lygiui apibrėžti. Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį: • Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus • Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus • Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus. Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 – 3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 – 10,6% • Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį Infliacija dar skirstoma pagal ją sukeliančius veiksnius, tai:paklausos ir sąnaudų infliacija. Paklausos (pirkėjų) infliacija. Jąsukelia veiksniai, susiję su pinigų cir…kuliacijos ypatumais. Pirma:Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema sudaro sąlygas popierinių pinigųkiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų nuvertėjimą, piniginio vienetoperkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė pinigų sistema nebeturi tokriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia pinigų masė yra perteklinė. Beto, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja fizinės galimybės ir jų kiekisgali augti nevaržomai. Antra: Spartus valstybės išlaidų augimas, susijęssu finansiniais ekonomikos reguliavimo aspektais (ekonomikosmilitarizavimas, socialinių priemonių finansavimas, ir pan. ) taipogiskatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra deficitinis, tai šiųpriemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų emisija (spausdinamipinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir sąlygoja kainų augimą. Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygojaveiksniai, susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jeipaklausos infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijossferoje augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudųinfliacijai priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijospriežastis yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nesnebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti. Išsiaiškinus kas yra infliacija, svarbu žinoti, kokios gali būtipasekmės. Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: jiveikia ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukeliakainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikuiskatina gamybos augimą, mažina nedarbą. Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės: • Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai); • Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, susiformuoja spekuliacinė prekyba; • Mažėja realus darbo užmokestis; • Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas – pinigai materializuojami); • Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių pelnas ir pan.; • Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė, nuvertėja santaupos. Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu)pasireiškia tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimipardavėjas. Tačiau čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą. Visumoje,infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams.

|Prarandantieji infliacijos didėjimo |Laimintys infliacijos didėjimo metu: ||metu yra tie: | ||kurių pajamos išreiškiamos pastovia |verslininkai, kurie dirbantiesiems |

|pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti |moka pastovų atlyginimą, nes jų ||atlyginimai; |parduodamų prekių kainos augs ||verslininkai, įsipareigoję ateityje |greičiau nei gamybos kaštai; ||pateikti prekes bei paslaugas už |kurie leidžia obligacijas, nes išmoka||pastovią kainą; |nuvertėjusiais pinigais ||pensininkai, gaunantys pastovias |imantys paskolas ||pensijas; | ||tie, kurie pirko obligacijas ar | ||paskolino pinigus kitokiu būdu, nes | ||grąžinama nuvertėjusiais pinigais. | |

2 lentelė. P…rarandantieji ir laimintys infliacijos didėjimo metu.

Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kuriotikslas apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčiosinfliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų mokesčiai.3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas. Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis: Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek specialivyriausybės antiinfliacinė politika. Viena iš priemonių yra darboužmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma vadinama pajamųpolitika). Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginisinfliacijos tramdimo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainųlygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodoefektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktikaparodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Ištiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainųlygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigustokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacijakeleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstosproblemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokiasantiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Josneretai naudojamos prieš eilinius rinkimus. Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirtakompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominaliosvertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimokaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek patpadidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tačiau indeksavimasneišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimopaskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kurisvisada prasideda, įsisiūbavus infliacijai. Trečia naudojama antiinfliacinė priemonė. Kova su infliacija gali būtiefektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jųsantykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis(mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis). Lietuvos infliacijos kitimas nuo 2001 iki 2004 metų pavaizduotas 1paveiksle.[pic]1 pav. Infliacijos kitimas 2001-2004 metais Lietuvoje. 13. NedarbasNedarbas – tai dar viena ekonominė problema, kurią turi spręstivalstybės tarnautojai. Vyriausybė, norėdama sumažinti infliacijos poveikįekonomikai, vykdo antiinfliacinę politiką. Taip pat, kad sumažintų nedarbolygį, naudoja įvairias priemones. Pirmiausiai aptarsime, kad yra nedarbas,jo rūšis, o galiausiai užimtumo didinimo strategijas. Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturidarbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantysdarbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymoinstitucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo irpasirengę profesiniam mokymuisi. Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžiadažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet irsocialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinisvisuomenės procesas. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarpbedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška). Yra kelios nedarbo rūšys:1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas. Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrųpožiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa sunedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan. Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygisyra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai,esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaipvisiško užimtumo situacija. Pavyzdžiui, didžiosios depresijos metais – 1929-33 nedarbas JAV buvo 24 proc. Dar galima sutikti tokias nedarbo formas: prislėgtasis nedarbas (kaižmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas)ir (paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus,jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą). Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu. Nedarbo problemapirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos išdirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atvejuišmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yrakompensacinė nedarbo atveju. Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečiasnedarbo rūšis:1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos laiką keičiant darbą.2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pag…rįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio).3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:priemones, keičiančias darbo pasiūlą ir priemones, didinančias darbopaklausą. Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos

paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturireikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos irpaklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvusfunkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobulinimas.Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų paruošimui,padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti. Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstąribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbopasiūlą. Nedarbo pasekmės yra skaudžios ne tik šalies ekonomikai, bet irvisuomenei. Pirmiausia, tai yra ekonominių išteklių švaistymas. Vyriausybėprivalo mokėti transferinius mokėjimus bedarbiams. Taip sumažinamos lėšos,kurios gali būti skirtos švietimui, sveikatos apsaugai, aplinkosaugai,investicijų skatinimui (taip sumažinama galimybė sukurti naujas darbovietas) ir kt. Kitas rezultatas labai paveikia visuomenę. Bedarbiųdesocializacija (nužmogiškėjimas), kuris veda prie asocialaus elgesiovisuomenėje, šeimoje, o taip pat prie socialinės atskirties. Vaikų,augančių bedarbių šeimose ugdymo sunkumai, vaikų socializacijos (įsijungimoį socialinius procesus) problema, jų moralumo lygis, nusikaltimų skaičiausdidėjimas priskiriami prie socialinių nedarbo pasekmių. Tai skatinaneformalios („šešėlinės“) ekonomikos didėjimą. t.y. neapmokestinta irkitaip nekontroliuojama ūkinė veikla. Galima išskirti jos pilkąją irjuodąją ekonomiką: pilkoji ekonomika yra įvairi veikla, kuri visuomenėsnekontroliuojama, bet pagal savo turinį turi nedaug kriminalinių elementų,šešėlinė ekonomika yra veikla, kuri nekontroliuojama valstybinės mokesčiųinspekcijos, nėra žinoma statistikų, susijusi su nusikalstama veikla. Nedarbas ir infliacija skatina gyventojus dirbti nelegaliai arbavengti mokesčių (darbdaviai sutinka mokėti darbo užmokestį „vokeliuose“,taip slėpdami darbininkų pajamas, kartais to prašo patys darbuotojai). Nedarbo pasekmės gali būti ir psichologinės pačiam žmogui. Asmuo,kuris neturi darbo, nors yra darbingas, patiria problemų, nes: • Praranda pragyvenimo šaltinį arba jis sumažėja, • Sumažėja žmogaus saugumas, jis jaučiasi nesaugiai, yra pažeidžiamas, • Praranda galimybę išreikšti save darbe, • Praranda galimybę priklausyti “normalių” žmonių kategorijai, • Sumažėja bendravimo galimybės, savigarba ir pagarba. Vyriausybei iškyla dar viena problema. Kaip apskaičiuoti nedarbo lygįšalyje. Galima naudotis oficialiais darbo biržos duomenimis. Į tokiasinstancijas žmonės, netekę darbo, kreipiasi, kad gautų socialinę paramą irtikisi susirasti užsiėmimą. Galima nedarbo lygį apskaičiuoti ir apklausųmetodu, nors šis būdas yra labai brangus ir atima daug laiko. Manoma, kadapklausus žmones, gali paaiškėti skaudi tiesa, kad nedarbo lygis yradidesnis nei darbo biržų pateikiama statistika. Yra skiriamas dar ir natūralus nedarbo lygis – darbo jėgos dalis,kurią sudaro bedarbiai, esant pusiausvirai darb…o rinkai; tai – nedarbolygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomisgaminant potencialųjį BNP. Lietuvoje esančio užimtumo rodikliai pateikti 1 priede. IšvadosRinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamųpaskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos ribotumas priklauso nuokonkurencingumo ir kainos. Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidųprogramas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina taupymą irinvestavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų,skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turipadidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumiavyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiauskolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonėsneinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybėsbiudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuriskatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiauvyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiaujų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne,kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normossumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiaulaiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jienešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to,mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nesinvestitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą irneišsisukinėtų nuo mokesčių. Iš[pic] tikrųjų valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių,tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl joneefektyvumo. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davėlabai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliacijąir davė postūmį bendram ekonomikos augimui. Apie valiutų valdybos modeliotaikymą pirmiausia sužinojau tada, kai ji buvo diegiama Estijoje. Ten tuometu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palygintisu visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Čia po didžiulėshiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir perlabai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra. Monetarinės ir fiskalinės politikos derinimas – makroekonomikospožiūriu valstybė negali apsiriboti vien fiskalinėmis ar monetarinėmisvisuomenėmis. Jos turi būti derinamos. Galimi ir tokie atvejai, kaivyriausybė gali skatinti investicijas jas subsidijuodama arba sudarydamasąlygas gauti lengvatines paskolas. Ir tos ir tos politikos tikslai yra tiepatys, tik įgyvendinimo principai, todėl kartais geriau viena, kartaiskita. Literatūros sąrašas

1. „Mikroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno Technologija, 2003. 2. „Makroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno Technologija, 2003. 3. Regina Paliulytė „Makroekonomika“: paskaitų ciklas, Vilnius, 2004. 4. Vladislovas Petraškevičius „ Cikliniai svyravimai. Fiskalinė politika“:paskaitos tekstas, Vilniaus Technologijos Universitetas, 1995. 5. Birutė Visokavičienė „Makroekonominis reguliavimas”; „Valstybės žinios“, Seimo leidykla, 1998. 6. Lietuvos Statistikos Departamento internetinis puslapis: http://www.std.lt 7. Lietuvos Respublikos Seimo internetinis puslapis: http://www.lrs.lt 8. Audriaus Dzikevičiaus internetinis puslapis „Finansai & Investicijos“ : http://finansai.tripod.com 9. Bronius Martinkus „Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Kaunas Technologija, 2003. Priedas1 priedas. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai|15 – 64 metų užimti gyventojai |1460|1430|1362|1324|1383|1413|| |,8 |,3 |,5 |,2 |,8 |,7 ||Bedarbiai |  |  |  |  |  |  ||Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1846|1830|1840|1851|1845|1820|| |,2 |,9 |,6 |,2 |,3 |,7 ||Vyrai ||Tūkstančiais ||15 – 64 metų užimti gyventojai |745,|714,|670,|650,|695,|712,|| |8 |8 |3 |9 |3 |1 ||Bedarbiai |  |  |  |  |  |  ||Neaktyvūs gyventojai, iš viso |779,|787,|799,|800,|795,|785,|| |2 |9 |3 |9 |5 |7 ||Moterys (Tūkstančiais) ||15 – 64 metų užimti gyventojai |714,|715,|692,|673,|688,|701,|| |9 |5 |3 |4 |5 |6 ||Bedarbiai |  |  |  |  |  |  ||Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1067|1043|1041|1050|1049|1035|| |,0 |,0 |,3 |,4 |,7 |,0 |