Prancūzijos centrinis bankas

Turinys

Įvadas..............................2
Prancūzijos bankų sistema..............................3
Bankų veiklos reglamentavimo komitetas........................4
Kredito institucijų komitetas..............................5
Bankų komisija..............................6
Centrinis bankas..............................8
Prancūzijos centrinio banko raida............................8
Prancūzijos banko valdymo organai...........................9
Nacionalinė kredito taryba..............................11
1998: Prancūzijos centrinis bankas integruotas i Europos centrinių bankų sistemą..............................13
Išvados..............................14
Literatūra..............................16Įvadas
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Toliau nagrinėsime centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuuriomis susiduria šio banko vadybininkai. Kadangi valstybės finansų ir kredito sistemos reguliavimo srityje centrinis bankas užima svarbiausias pozicijas, didžiulę praktinę reikšmę įgauna banko ir visuomenės politinės sistemos valdymo struktūrų savitarpio santykių problema. Pirmiausia čia turimas galvoje centrinio banko pavaldumo ir santykių su Seimu bei vykdomąja valdžia pobūdis.
Dabar praktiškai niekas neabejoja, kad šalies ekonominės raidos procese centrinis bankas vaidina svarbų vaidmenį. Api¬bendrinus tarptautinę praktiką, galima išskirti šias svarbiausias veiklos sritis, būdingas daugumai centrinių bankų: vykdo pinigų emi¬siją ir reguliuoja nacionalinės va¬liutos veertę; vykdo šalies pinigų ir kredito politiką; aprūpina komerci¬nes kredito organizacijas kreditais (paskutinės instancijos kreditorius komerciniams bankams); palaiko nacionalinės valiutos kursą tarp¬tautinėje finansų rinkoje: atlieka tarptautinių prekybos sutarčių ap¬rūpinimo operacijas; vykdo finan¬sinius vyriausybės pavedimus.
Toks platus centrinių bankų veiklos diapazonas svariai li

iudija jų naudą rinkos ekonomikos siste¬moje. Tačiau jų santykių su valstybinėmis valdžios struktūromis pobūdis įvairiose šalyse gana skirtingas ir turiniu, ir forma.
Bandant apibendrinti centrinio banko, santykių su valdžia vaizdą, galima būtų išskirti du diametraliai priešingus modelius:
1) centrinis bankas turi būti fi¬nansų ministerijos agentas, kad praktikoje įgyvendintų valdančio¬sios politinės grupuotės finansų politiką;
2) centrinis bankas turi būti ne¬priklausomas nuo vyriausybės, kad garantuotų finansų politikos stabilumą, nepaisydamas val¬džios politinių struktūrų nuotaikos.
Praktiškai nė viena iš šių sche¬mų grynu pavidalu pasaulyje neįsitvirtino, nes kelią pastoja politi¬nės valdžios organizavimo formų įvairovė ir skirtinga įvairių šalių ekonomikos raida. Daugumoje šalių egzistuoja tarpinis modelis: yra nustatyti vykdomosios valdžios ir centrinio banko sąveikos principai bei tam tikras to banko nepriklausomybės laipsnis.
Apžvelkime išsivysčiusios šalies, turinčios finansų srityje susiformavusias tradicijas, patirtį. Tyrimo objektu paasirinkime „didžiojo septyneto“ šalį – Prancūziją. Ši šalis vaidina svarbų vaidmenį pasaulyje ir turi nusistovėjusią finansų sistemą, kurioje ryškiai išsiskiria centrinio banko vaidmuo.Prancūzijos bankų sistema
Prancūzijos bankų sistema, panašiai kaip ir Vokietijos, yra dviejų lygių su Prancūzijos centriniu banku priešakyje. Tačiau jeigu Vokietijos bankų sistemos aukščiausiajame lygyje veikia du savarankiški subjektai (Vokietijos federalinis bankas ir Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija), Prancūzijoje yra keturi subjektai:
• Bankų veiklos reglamentavimo komitetas
• Kredito institucijų komitetas
• Bankų komisija
• Prancūzijos centrinis bankas

1 pav. Prancūzijos bankų sistemaBankų veiklos reglamentavimo komitetas
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, re

emiantis Bankų profesio¬nalios organizacijos komitetu, įkurta Nacionalinė kredito taryba. Pagal jos kūrėjų idėją ji turėjo stimuliuoti Prancūzijos bankininkystės įstatymų plėtrą. Neatsitiktinai šią tarybą praminė kredito reikalų “mažuoju parla¬mentu”. Nacionalinės kredito tarybos kompetencijai priklausė bankininkystės įstatymų aiškinimas ir privalomų sprendimų priėmimas pinigų bei kredito politikos klausimais. Akivaizdu, kad taryba buvo numatyta kaip bankų sistemos valdymo organas, su tam tikrais administraciniais įgaliojimais.
Tolesnė Nacionalinės kredito tarybos veikla parodė, kad ji blogai vykdo savo įgaliojimus, nuolat juos prarasdama, kol transformavosi į patariamąjį organą. Vadovaujantis vėlesniais įstatymais tarybos funkci¬joms priskirta: pinigų ir kredito politikos konsultacinė veikla, bankų sistemos funcionavimo problemų, taip pat ir bankų klientų aptarnavimo tyrimas. Taigi taryba prarado bankų sistemos valdymo organo funkcijas.
Nacionalinei kredito tarybai skirtas vaidmuo valdyti Prancūzijos bankų sistemą palaipsniui perėjo Bankų veiklos reglamentavimo komitetui ir Kredito institucijų komitetui. Šie komitetai, pradžioje sukurti iš Nacionalinės kredito tarybos narių tik eiliniams darbams atlikti, dėl Kredito komiteto nesugebėjimo vykdyti savo pareigų pamažu pradėjo jas perimti, o 1993 metais tai buvo įstatymiškai įteisinta.
Šiuo metu Bankų veiklos reglamentavimo komiteto pagrindinis tikslas – bankų veiklos poįstatyminių aktų kūrimas ir skelbimas, t. y. sprendžia tas bankų veiklos problemas, kurioms reikia normatyvinio teisinio reguliavimo. Remiantis 1993 m. liepos 13 d. įstatymu, toms problemoms ir klausimams priklauso: sąlygų, kurioms esant asmuo gali tapti banko ak
kcininku, nustatymas; kredito institucijų filialų steigimo procedūrų apibrėžimas; minimalus įstatinio kapitalo nustatymas; taisyklių parengimas bankams, pastariesiems dalyvaujant kitų įmonių įstatinio kapitalo formavime; bankų operacijų atlikimo tvarkos reglamentavimas; kredito institucijų klientų aptarnavimo tvarkos nustatymas; tarpbankinės konkurencijos taisyklių kūrimas; sąlygų, kuriant bankams bendras tarnybas, sudarymas; normatyvinių reikalavimų, kurių tikslas yra garantuoti bankų mokumą ir likvidumą, gerą jų balanso struktūrą, kūrimas; vieningų buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės taisyklių rengimas; bankų kreditavimo taisyklių kūrimas.
Bankų veiklos reglamentavimo komitetas nustato visų kredito įstaigų kapitalo pakankamumo, kredito politikos, likvidumo, mokėjimo pajėgu¬mo, operacinės veiklos, atskaitomybės standartus.
Pavyzdžiui, priklausomai nuo banko tipo, jo organizacinių formų, skyrių skaičiaus, balanso dydžio ir t.t. minimalus akcinio kapitalo dydis svyruoja l5 – 30 milijonų frankų ribose. Toliau, kreditų suma vienam klientui neturi viršyti 40 proc. akcinio kapitalo, o bendra rizikingų aktyvų suma negali būti dalesne nei 8 kartus už kapitalo dydį. Bankai privalo nuolat palaikyti likvidumo koeficientą, t.y. užtikrinti visu aktyvų ir pasyvų padengimą 100% per vieną mėnesį. Be to, ilgalaikiai kreditai ir banko ilgalaikiai investavimai turi būti padengti akciniu kapitalu ir rezervais ne mažiau kaip 60 proc.
Bankų veiklos reglamentavimo komitetas taip pat įgaliotas išimtinai individualiai reguliuoti atskiras kredito institucijas ir joms laikinai nustatyti kitus, nei bendrieji, normatyvus, jeigu tam yra pagrindas.
Bankų veiklos reglamentavimo komitetui vadovauja jo prezidentas. Šį postą ex of
fficio (t.y. pagal savo tarnybos pareigas) užima Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministras arba jo oficialusis atstovas. Komiteto narius sudaro: Prancūzijos centrinio banko valdytojas ir Bankų komisijos prezidentas (arba jo atstovas), abu ex officio, keturi nariai (arba jų pavaduotojai) su trejų metų kadencija, tvirtinami ekonomikos ir finansų ministro.
Komitete narių teisėmis savo atstovų turi Prancūzijos kredito institucijų asociacija ir Kredito institucijų darbuotojų profsąjunga. Dar du nariai skiriami iš ž.inomų šalies bankų veiklos specialistų. Visi Bankų veiklos reglamentavimo komiteto nariai yra ir Nacionalinės kredito tarybos nariai.
Dėmesį patraukia dar viena aplinkybė. Bankų veiklos reglamentavimo komitetas neįgaliotas vykdyti jo paties sukurtų normatyvinių aktų. Pagal įstatymą savo kompetencijos ribose tai daro Centrinis bankas ir Kredito institucijų komitetas.Kredito institucijų komitetas
Kitas organas, kuris taip pat sudaromas iš Nacionalinės kredito tarybos narių ir dalyvauja šalies bankų sistemos valdyme, yra Kredito institucijų komitetas.
Jo kompetencijai priklauso: licencijų bankų veiklai ir tam tikroms banko operacijoms išdavimas; kredito institucijų registravimas, Prancūzijos kredito institucijų rejestro tvarkymas; jei iškyla būtinybė, turi teisę duoti nurodymus atskiroms kredito institucijoms.
Kredito institucijų komitetui vadovauja prezidentas, kuriuo ex officio yra Prancūzijos centrinio banko valdytojas. Į komitetą taip pat įeina: Bankų komisijos prezidentas, iždo direktorius (arba jo atstovas) ir dar keturi Nacionalinės kredito tarybos nariai, kuriuos trejiems metams skiria ekonomikos ir finansų ministras, Prancūzijos kredito institucijų asociacijos ir tų kredito institucijų darbuotojų profsąjungos atstovai, dar du nariai skiriami iš žinomų šalies bankų veiklos specialistų.Bankų komisija
Prancūzijos bankų sistemos svarbus valdymo organas yra ir Bankų komisija – savarankiškas administracinės priežiūros organas, vykdantis “profesionalios politikos” funkcijas. Jo svarbiausias tikslas – kredito institucijų priežiūra ir kontrolė. Bankų komisija siekia, kad jos tiksliai vykdytų bankininkystės įstatymus; antraip šis organas turi teisę taikyti atitinkamas sankcijas.
Bankų komisija, vykdydama savo kontrolės ir priežiūros funkcijas bei taikydama pažeidėjams sankcijas, stengiasi preventyviai numatyti klaidas, galinčias privesti prie bankroto, ir įpareigoti banko vadovybe trumpiausiu laiku jas ištaisyti. Tokiu būdu bankų komisija siekia garantuoti bankų sistemos stabilumą, kartu gindama tiek bankų, tiek jų klientų interesus.
Bankininkystės įstatymai, viena vertus, suteikia Bankų komisijai plačius įgaliojimus vykdant priežiūros ir drausmines funkcijas, antra vertus, leidžia visokeriopai garantuoti bankams jų teisių ir teisėtų interesų išsaugojimą.Bankų komisija, remdamasi savo sprendimu, turi teisę patikrinti bet kurios kredito institucijos veiklą, tarp jų ir užsienio bankų filialų, esančių Prancūzijos teritorijoje, taip pat daugybę tų nebankinių kredito įstaigų, kurios vykdo atskiras banko operacijas. Be to, Bankų komisija gali patikrinti ir išsiaiškinti iškylančius klausimus, susijusius su tais juridiniais asmenimis, kurie viena ar kita forma kontroliuoja tikrinamą kredito instituciją.
Bankų komisija turi teisę reikalauti iš kredito institucijų bet kokių reikalingų duomenų ir paaiškinimų. Be to, visos kredito įstaigos privalo laiku pateikti šiai komisijai savo veiklos ataskaitas ir kitus dokumentus. Bankų komisija plačiai taiko ir tokį kontrolės būdą, kaip išvažiavimas į vietą.
Bankų komisijos materialiniai ir darbuotojų ištekliai labai riboti. Todėl Centrinis bankas privalo visapusiškai padėti komisijai, skirti jai savo etatinius darbuotojus ir būtinus revizijai išteklius. Juo labiau, komisijai leidžiama savo nuožiūra iš šalies pasamdyti bet kokį, nors ir labai brangiai apmokamą reikiamą specialistą.
Aptikusi pažeidimų, ji gali taikyti sankcijas, jeigu tos kredito institucijos vadovybė nenori arba negali pažeidimų pašalinti. Remdamasi tikrinimų išvadomis, komisija teikia privalomas vykdyti rekomendacijas ir nustato terminus, kurių metu institucija pažeidėja privalo sutvarkyti reikalus.
Prancūzijos bankininkystės įstatymuose aiškiai išvardytos administ¬raciniu sankcijų rūšys, kurias gali taikyti Bankų komisija:
• įspėjimas,
• papeikimas,
• bauda,
• tam tikros banko operacijos vykdymo uždraudimas,
• laikinas vadovo pašalinimas iš einamųjų pareigu,
• kredito institucijos paskyrimas tiesioginei Bankų komisijos kontrolei,
• laikino administratoriaus skyrimas kredito institucijai valdyti,
• likvidacinės komisijos skyrimas ( jeigu taikytos priemonės nedavė rezultatų).
Įstatymas taip pat numato ir pagrindus, kuriais remdamasi Bankų ko¬misija gali imtis sankcijų:
• nekvalifikuotas reikalų tvarkymas;
• dokumentu, kurių reikalauja komisija, nepateikimas arba pateikimas ne laiku ir pan., jeigu organizacija priskirta tiesioginei komisijos kontrolei;
• bankininkystės įstatymų arba kredito sistemos valdymo institucijų nurodymų pažeidimas ir kt.
Bankininkystės įstatymai aiškiai reglamentuoja ir pačią Bankų komisijos nutarimo taikyti sankciją priėmimo procedūrą. Įstatymas čia numato tris svarbias aplinkybes:
1. Bankų komisija gali priimti nutarimus taikyti sankcijas tik tuo atveju, jeigu posėdyje dalyvauja narių dauguma.
2. Įstaiga, kuriai numatoma taikyti sankcijas, apie tai turi žinoti iš anksto, kad turėtų galimybe, pasinaudoti teise organizuoti savo interesu gynybą tiesiog komisijos posėdyje. Be to, nubausta įstaiga nustatyta tvarka gali apskųsti komisijos sprendimą.
3. Bankų komisijos nutarimas taikyti sankcijas turi būti išsiųstas trimis adresais: organizacijai, kuriai taikoma sankcija. Kredito institucijų komitetui ir tai bankų asociacijai, kurios narė yra baudžiama kredito įstaiga.
1984 metais įkurta Bankų. komisija sėkmingai pakeitė Bankų kontrolės komisiją, veikusią nuo 1941 merų. Bankų komisija greitai tapo bankų sistemos autoritetingu valdymo subjektu. Žinoma, labai pagelbėjo pačios komisijos sudėtis. Jos prezidentu yra centrinio banko valdytojas (arba jo atstovas). Į komisijos sudėtį įeina: Prancūzijos iždo direktorius (arba jo atstovas) ir keturi nariai (šešerių metų kadencija), skiriami Ekonomikos ir finansų ministerijos: valstybės patarėjas, kasacinio teismo patarėjas, du žymūs specialistai (vienas bankininkystės, kitas finansų). Bankų komisijos įgaliojimų išplėtimas, palyginti su Bankų kontrolės komisija, taip pat padėjo jos poveikio stiprėjimui.Centrinis bankas
Prancūzijos centrinio banko raida
Prancūzijos centrinio banko kū¬rimo istorija siekia dar Napoleono laikus. 1800 m. prancūzų impera¬toriaus potvarkiu buvo įkurtas Prancūzijos Bankas. Iš pra¬džių jis veikė kaip privati kompani¬ja, užsiimanti bankų bizniu. Tik 1936 m., priėmus atitinkamą įsta¬tymą, Prancūzijos Banką ėmė kontroliuoti vyriau¬sybė, vykdomoji valdžia gavo įga¬liojimus skirti svarbiausių banko padalinių vadovus.
Vėliau, 1945 m., bankas buvo nacionalizuotas, o 1973 m. Pran¬cūzijos parlamentas priėmė nuo¬status, įtvirtinusius banko teisinį statusą. Reikia pažymėti, kad nuostatai nepalietė klausimo dėl banko pavaldumo vyriausybei, o veikiau tik šiek tiek pakoregavo atskirus momentus, daugiausia susijusius su Prancūzijos Banko funkcijomis bei kompetencija pinigų ir kredito sri¬tyje. Prancūzijos Bankas įgaliotas duoti patarimus visais pinigų apyvartos klausi¬mais. Jis padeda formuoti ir reali¬zuoti šalies vyriausybės nustato¬mą finansų politiką.Prancūzijos banko valdymo organai
Naujas pagrindinis Prancūzijos centrinio banko pastatas Paryžiuje.

Pagrindinis vaidmuo tarp bankų sistemos valdymo ir priežiūros insti¬tucijų priklauso Prancūzijos centriniam bankui – įtakingiausiam aukščiau¬siojo sistemos lygmens valdymo subjektui. Tokią centrinio banko padėtį pir¬miausia lemia Prancūzijos bankininkystės įstatymų suteikti įgaliojimai.
Pagal įstatymą Prancūzijos centrinio banko kompetencijai priklauso: svarbiausių šalies pinigų politikos krypčių nustatymas ir įgyvendinimas; banknotų emisija; tikslios ir patikimos bankų bei kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų sistemos darbo organizavimas; bankų ir informacijos sistemos išvystymas ir pan.
Prancūzijos centrinio banko pagrindinis vaidmuo tarp aukščiausiojo bankų sistemos lygio subjektų pasireiškia tuo, kad banko valdytojas, remdamasis įstatymu, įeina į visų bankų sistemos valdymo organų sudėtį.
Prancūzijos centrinio banko valdymo organai yra:
• banko valdytojas, tiesiogiai vadovaujantis Pinigų politikos tarybos ir Generalinės tarybos darbui ir kuriam šie organai gali deleguoti dalį savo įgaliojimų.
• Generalinė taryba, sprendžianti banko vidaus problemas;
• Cenzorius, turintis įgaliojimus kontroliuoti Prancūzijos Banko veiklą valstybės vardu;
• Pinigų politikos taryba, atsakinga už valstybės pinigų politiką;
Viršutinės Prancūzijos Banko grandies struktūra gana paprasta. Jo veiklai vadovauja valdytojas ir Generalinė taryba. Svarbiausias vaidmuo, be abejo, tenka centri¬nio banko valdytojui. Valdytoją ir jo pavaduotojus skiria Prancūzijos Respublikos prezidentas. Jų įga-liojimų terminas prezidento dekre¬te paprastai neaptariamas, todėl Prancūzijos valstybės vadovo po¬tvarkiu jie bet kuriuo momentu ga¬li būti atleisti. Pokario laikotarpio praktika liudija, kad Prancūzijos Banko valdytojas ir jo pavaduotojai savo pareigas vykdo penkerius metus.
Prancūzijos Banko valdytojas atsako už įstatymų, Prancūzijos aukščiausiosios valdžios organų ordonansų (potvarkių) bei kitų normatyvinių aktų, taip pat banko Generalinės tarybos (kurios pirmi¬ninkas jis pats yra) nurodymų bei nutarimų vykdymą. Be to, valdy¬tojas atlieka visas kitas funkcijas, tiesiogiai nepriklausančias Gene¬ralinės tarybos kompetencijai. Tik¬tai valdytojas, kaip banko vykdo¬mosios valdžios vadovas, turi tei¬sę pasirašyti sutartis ir susitari¬mus centrinio banko vardu. Jis taip pat skiria ir atleidžia banko tarnautojus, išskyrus stambių de¬partamentų vadovus, kuriuos jo teikimu formaliai skiria ekonomi¬kos ir finansų ministras. Kartais valdytojas gali atlikti ir kai kurias papildomas funkcijas, pavyzdžiui, nustatyti finansines operacijas franko kursui stabilizuoti, administracines priemones šalies pinigų ir kredito apyvartai reguliuoti ir t.t. Tačiau šiuos veiksmus valdytojas gali atlikti tik su sąlyga, jei juos atitinkamu būdu sankcionuoja Generalinė taryba.
Generalinę tarybą sudaro valdytojas, du jo pavaduotojai ir 10 narių. Devynis tarybos narius iš žymių mokslininkų bei finansininkų praktikų, ekonomikos ir finansų ministrui pasiūlius, savo dekretu skiria ministrų kabinetas. Dešimtą tarybos narį tiesiogiai renka banko personalas. Visi Generalinės tarybos nariai renkami šešerių metų laikotarpiui. Kas dveji metai pakeičiami trys patarėjai, kuriuos į tarybą įtraukia vyriausybė.
Generalinė taryba posėdžiauja paprastai dukart per mėnesį ir nustato banko politiką šiais klausi¬mais: vidinis administracinis banko funkcionavimas; banknotų leidybos sąlygos ir terminai; kreditų apskaitos normos fiksavimas; sutarčių dėl banko finansinės pagalbos valstybei tvirtinimas.
Nors Generalinė taryba yra ko¬lektyvinis organas, vis dėlto jos nutarimai labai priklauso nuo ban¬ko valdytojo bei ekonomikos ir fi¬nansų ministro pozicijos. Tarybos kompetencijai formaliai priklauso vidaus reglamentų bei dokumen¬tų, reguliuojančių priėmimą į dar¬bą banke, kėlimą į aukštesnes pareigas ir banko administracinio valdymo mechanizmą, rengimas bei tvirtinimas. Tačiau šie dokumentai įsigalioja tik tada, kai jiems “pri.taria ekonomikos ir finansų ministras.
Pagal įstatymus vyriausybė turi teisę peržiūrėti ir atšaukti Generalinės tarybos nutarimus bei potvarkius. Bet šios kraštutinės priemonės praktikoje faktiškai nerei¬kalingos. Dalykas tas, kad tarybos veiklą stebi ekonomikos ir finansų ministro teikimu skiriamas specialus vyriausybės atstovas „cenzorius“. Cenzorius yra Ekonomikos ir finansų ministerijos vadovaujančios grandies darbuotojas. Jis dalyvauja visuose tarybos posėdžiuose ir turi įgaliojimus kontroliuoti Prancūzijos Banko veiklą valstybės vardu. Cenzorius gali pareikalauti pakeisti Generali¬nės tarybos priimtą sprendimą, ir tokiu atveju banko valdytojas pri¬valo pakartotinai nagrinėti klausi¬mą, siekiant pakeisti sprendimą.Nacionalinė kredito taryba
1984 m. buvo įkurta Nacionalinė kredito taryba (NKT). Tiesą sakant, NKT įkurta dar 1941 m. Tarybos paskirtis buvo rengti rekomendacijas finansų politikos srityje, tačiau praktiškai ji atliko šiek tiek kitokias funkcijas. 1984 m Bankų įstatymas suderino tarybos įgaliojimus su jos atliekamomis funkcijomis. NKT sudaro įvairių politinių ir ekonominių struktų atstovai. Ji šaukiama vidutiniška keturis kartus per metus. NKT pirmininkas yra ekonomikos ir finansu ministras, jo pavaduotojas Prancūzijos Banko valdytojas, o nariai – parlamentarai, profsąjungų veikėjai ekonomistai – ekspertai, regionines ir vietinės administracijos valdininkai, stambių pramonės bei finansų kompanijų vadovai.
Valstybės finansų politikos strategiją oficialiai paskelbia Prancūzijos Banko valdytojas NKT posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kad per metus gali būti padaryta įvairių finansų politikos korektyvų, valdytojas turi apie jas laiku informuot NKT narius. Savo ruožtu NKT finansiniams metams pasibaigus privalo pateikti atitinkamą ataskaitą ekonomikos ir finansų ministrui (Praktiškai šią ataskaitą rengia Prancūzijos Banko bendradarbiai.) Po kiekvieno NKT posėdžio skelbiama glausta turininga informacija apie priimtus sprendimus, tačiau tarybos susiti¬kimų protokolai yra tarnybinio pobūdžio.
Kai keičiama kreditų apskaitos norma, ji oficialiai skelbiama tik iš¬nagrinėjus ir priėmus nutarimą Generalinės tarybos posėdyje. Tačiau reikia pažymėti, kad per pastaruosius du dešimtmečius administracinis apskaitos normos lygio nustatymas liovėsi būti rimtu šalies finansų rinkos reguliavimo instrumentu. Be abejo, dabar čia lemiamą vaidmenį vaidins Euro¬pos valiutinės sistemos mecha¬nizmas, užsuktas Mastrichto susi¬tarimais dėl Europos Bendrijos įkūrimo, įsigaliojus Mastrichto su¬sitarimams visa jų apimtimi, Ge¬neralinės tarybos vaidmuo šiuo aspektu faktiškai prilygs nuliui.
Kalbant apie Prancūzijos Banko poveikio sver¬tus šalies finansų rinkai, reikia pa¬žymėti, kad pagrindinis instru¬mentas dabar yra centrinio banko dalyvavimas komercinių bankų bei finansinių organizacijų krediti¬nių įsipareigojimų ir vertybinių po¬pierių pakartotinio pardavimo auk¬cionuose. Taigi dabar Prancūzijos Bankas tik ne¬tiesiogiai daro įtaką apskaitos nor¬mos nustatymui, ir tai ryškiai menkina objektyvias banko gali¬mybes realiai reguliuoti šiandieni¬nę šalies pinigų ir kredito sistemą. Kartu manytume, jog ekstremalio¬mis sąlygomis Prancūzijos Ban¬kas potencialiai pajėgus smarkiai pakeisti finansų politiką, panaudo¬damas jau ne kartą praeityje ap¬robuotus tiesioginio poveikio ša¬lies finansų mechanizmui būdus. Kaip ir kitose šalyse, centrinio banko valdytojas komentuoja banko nuveiktus finansų srities darbus Prancūzijos parlamentui. Tačiau, atsižvelgiant į Penktosios Respublikos politinės sistemos savitumus, itin didelę svarbą turi kasmetiniai finansiniai pranešimai, kuriuos banko valdytojas privalo pateikti šalies prezidentui.
Prancūzijos įstatymai detaliai neriboja sumų, kuriomis centrinis bankas galėtų finansuoti vyriausybę. Jau minėtas Prancūzijos Banko įstatymas nužymėjo tik gana paprastą schemą: visi kreditai vyriausybei teikiami remiantis ekonomikos ir finansų ministro ir Prancūzijos Banko valdytojo susitarimais, Generalinei tarybai juos patvirtinus ir šalies parlamentui sutikus. Reikia pasakyti, kad iš esmės vienintelis tokio pobūdžio susitarimas buvo sudarytas 1973 m. rugsėjo mėn. Pagal tą susitarimą maksimali kredito suma vyriausybės reikmėms buvo nustatyta 20,5 mln, frankų. Dabar, praėjus 20 metui atsižvelgiant į infliacijos procesus, reali šios sumos vertė smarkiai sumažėjo, ir vyriausybė negali ja rimtai pasikliauti iškilus reikalui padengti biudžete nenumatytas dideles išlaidas. Siekiant neutralizuoti infliacijos poveikį, susitarime buvo numatyta, jog vyriausybė gali tiesiogiai kreiptis į mainų su užsieniu stabilizacijos fondą, kuriame kaupiamos rezervinės lėšos franko kurso santykiui su kitomis valiutomis palaikyti tarptautinėje arenoje.
Šiuo metu Prancūzijos Bankas teikia vyriau.sybei kreditus bendrais pagrindais, t.y. pagal esamą rinkoje palūkanų normą.1998: Prancūzijos centrinis bankas integruotas i Europos centrinių bankų sistemą
Centrinių bankų nepriklausomybė vaidina vieną svarbesnių rolių siekiant Europos Sąjungos tikslų įgyvendinimo. Centrinių bankų nepriklausomybė buvo juridiškai įtvitinta dar Mastrichto sutartyje.

Prancūzijos centrinio banko statutas buvo patvirtintas 1993 m. rugpjūčio 4 d. Jame buvo numatytas ir banko savarankiškumas. 1998 m. gegužės 12 d. patvirtinamas naujasis banko statutas, nusakantis banko gyvavimą naujomis sąlygomis – tarp kitų Europos centrinių bankų.

Šis statutas numato Prancūzijos centrinio banko funkcijas bei garantuoja jo nepriklausomybę:
– visų pirma, Prancūzijos centrinis bankas yra Mastrichto sutartimi numatytos Europos Centrinių bankų sistemos dalis. Statute numatytos ir centrinio banko filialų funkcijos tokios, kaip pinigų srautų gerinimo kokybė, vietinės ekonomikos (rinkos) tyrinėjimas. Centrinio banko filialai atsako už ekonominės ir finansinės informacijos platinimą, užtikrina valdymą bei teisingą ir nuoseklų dokumentacijos tvarkymą.
– Prancūzijos bankas tikisi gero mokėjimo sistemų funkcionavimo bei sklandaus bei patikimo saugumo sistemų darbo. Visa tai numatoma ir Europos Sąjungos įstatymuose.

Mastrichto sutartyje teigiama: „Pagrindinis SEBC tikslas yra išlaikyti kainų pusiausvyrą“. Savo tikslui pasiekti SEBC nagrinėja ir rūpinasi pagrindiniais politiniais ekonominiais veiksniais Europos Sąjungoje.

Pagrindinė SEBC misija yra:
– organizuoti ir tvarkyti monetarinę Europos Sąjungos politiką
– valdyti pinigų kurso operacijas
– užtikrinti gerą mokėjimo sistemų funkcionavimą

1998 m. Prancūzijos centrinio banko statute numatoma ir tai, kad būdamas SEBC narys, bankas taip pat rūpinasi ir bendra vyriausybės (Prancūzijos) ekonomine politika.

Ministras pirmininkas bei Ekonomikos ir finansų ministras dalyvauja Monetarinės politikos Tarybos posėdžiuose, bet neturi sprendžiamojo balso teisės. Statute numatyta, kad Prancūzijos centrinio banko valdytojas mažiausiai vieną kartą metuose skaito pranešimą apie banko operacijas bei jo veiklą SEBC.

Nacionalinės Asamblėjos finansų komisijos bei Senatas detaliau susipažįsta su banko finansine veikla, laikantis Europos Sąjungos banko konfidencialumą numatančių istatymų.Išvados
Labiausiai susidomėjimą kelia Prancūzijos bankų sistemos valdymo organų bendradarbiavimas su šalies vyriausybe. Kaip buvo minėta, ekonomikos ir finansų ministras vadovauja Bankų veiklos reglamentavimo komitetui. Į kitų dviejų kredito – bankų sistemos valdymo organų sudėtį – Kredito institucijų komitetą ir Bankų komisiją – įeina iždo valdytojas, taip pat kiti nariai, paskirti ekonomikos ir finansų ministro. Be to, į Bankų komisiją įeina vyriausybės atstovas. Vyriausybės atstovai įeina ir į Prancūzijos centrinio banko valdymo organus. Taigi šeši pinigų politikos tarybos nariai (neskaitant valdytojo ir jo dviejų pavaduotojų) ministrų tarybos sprendimu skiriami devyneriems metams.
Tačiau nepaisant to, kad vykdomoji valdžia tiesiogiai dalyvauja bankų sistemos valdymo organų darbe, centrinis bankas įstatymo numatytose ribose išsaugo savo savarankiškumą nuo valstybės vykdomosios valdžios organų. Be to, įstatymai griežtai draudžia centrinio banko vadovybei gauti kokius nors nurodymus iš vyriausybės tais klausimais, kurie priklauso banko kompetencijai. Centrinio banko vadovybė privalo šiais klausimais priimti savarankiškus sprendimus.
Taigi Prancūzijoje gana aiškiai suvokiamas bankų sistemos valdymo monopolijos pavojus ir todėl įstatymais stengiamasi šio pavojaus išvengti. Be Prancūzijos centrinio banko, veikia dar trys subjektai su taip paskirstytomis funkcijomis ir tarpusavio poveikiu, kad sukuriamas realus vidinis sistemos tarpusavio kontrolės mechanizmas – savotiška tarpusavio “sulaikymo” ir “atvėrimo” sistema. Tai praktiškai panaikina galimybę kuriam nors iš valdymo organų uzurpuoti valdymo funkcijas ir nekontroliuojamam veikti.
Apskritai įstatymai gana aiškiai nustato, kad finansų politikos kryptis turi parengti Ekonomikos ir finansų ministerija. Tačiau tai ne¬reiškia, jog ši ministerija “diktuoja madas” finansų reguliavimo srity¬je. Praktiškai tarp Prancūzijos Banko ir ministerijos visais lygiais palaikomi plataus profilio nuolati¬niai ryšiai. Toks bendradarbiavi¬mas padeda siekti, kad Prancūzijos Banko vykdo¬mos finansų politikos tikslai atitik¬tų vyriausybės sprendžiamus ša¬lies ekonominės politikos uždavi¬nius. Bendra sąveikos schema gana paprasta: Ekonomikos ir fi¬nansų ministerija kartu su Pran¬cūzijos Banku parengia finansų politikos strategines kryptis, po to Prancūzijos centrinis bankas imasi iniciatyvos realizuoti suderintą finansų politiką.Literatūra
Lietuvos mokslas Vytautas Vaškelaitis „pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas“ 2003 Lietuvos mokslo redakcija
Šiuolaikinės bankų sistemos Lietuvos informacijos institutas Vilnius 1998 L.Ališauskas V.Vaškelaitis
„Aljansas“ 1999 m.
“Laisvoji rinka”, 2001 Nr. 1
„Litas“ 1995 m. Kovo 30d.
http://finansai.tripod.com
http://www.lb.lt
http://www.banque-france.fr

Leave a Comment