PPO ir GATT

1.Tarpt prek (TP) prielaidos. Kiekvienos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis ir yra suprantamas kaip technologinių, inform, ekonom ir kultūr ryšių visuma. Pasaul ūkis pradėjo formuotis TP dėka. Šalies tikslas – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Galimas visiškas nepriklausomumas nuo užsienio prekybos (UP) – autarkija. Tačiau šiais laikais tai tik teorija. Nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams patenkinti. Ji gamina tik tas prekes kurias jai apsimoka gaminti. Taigi, TP pagrindas yra mainai ir specializacija. Svvarbiausios TP prielaidos: 1.Gamybos sąlygų skirtingumas. (Prie šių sąlygų priskiriamos gamtinės, klimatinės, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kt. Pvz., subtropinio klimato šalys augina citrusinius vaisius, o atšiauraus klimato – tenkina slidinėtojų pomėgius.) 2.Skirtingas visuomeninio darbo našumo lygis. (Dažniausiai gaminamos ir eksportuojamos prekės, kurių technologinis gamybos lygis ir kokybė pralenkia pasaulinį lygį arba yra pigi darbo jėga. Tai mažina gamybos kaštus ir padeda konkuruoti pasaul rinkoje. Importuoja tas prekes kurias jai gaminti brangiau negu pirkti užsienyje.) 3.Skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė. (Gamybos kaštai, kaainos gali būti vienodos, bet pirkėjų skoniai gali skirtis todėl šalys prekiauja tarpusavyje.). Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairių poreikių. Be to šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir ga

amybos kaštų skirtumai ir yra gaunama TP nauda. [Nežinau gal to ir nereikia (sąraše šių temų nėra) bet suvedžiau] Prekių eksportas ir importas yra: esminiai bet kurios šalies tarpt sandorių straipsniai; pirmos iš tarpt bet kurios kompanijos operacijų; operacijos, kurios tęsiasi kompanijos TP metodų diversifikacijos atveju. Prekių eksportą sudaro iš šalies išvežamos materialios prekės, o importą- įvežamos į šalį. Eksp ir imp daugeliui šalių yra pagr tarpt pajamų ir išlaidų šaltinis. Pirmoje įsitraukimo į TP stadijoje eks-imp operacijos reikalauja min įmonės įsipareigojimų ir resursų rizikos. Pvz., įmonės gali didinti prekių eksportą, apkraudamos savo perteklinius pajėgumus, kas minimizuoja papildomų kapitalo įdėjimų poreikį. Kai eks-imp operacijos pereina į kt. TP formas, įmonė jų nenutraukia, o tęsia arba analogiškos prekybos kt rinkose forma, arba kaip naujų prrekybos formų papildymas. Pasaugų eksportas ir importas. Paslaugos užtikrina kitokias pajamas negu prekių realizacija (pvz., komisinių išmokėjimai, honorarai, dividendai, paskolų procentai). Į paslaugų prekybos pajamų gavimą žiūrima kaip į paslaugų eksportą, o į mokestį už jas- kaip į pasl importą. TP perkybos paslaugų tipai: Kelionės, turizmas ir transportas. Įplaukos iš prekių transportavimo ir turizmo gali sudaryti svarbų pajamų šaltinį tarptautinėms orų prognozių agentūroms, jūrų pervežimo kompanijoms, turizmo agentūroms, viešbučiams. Veikla užsienyje. Komisiniai yra užmokestis už t.t. veiklos užsienyje atlikimą: banko operacijų pravedimą, draudimą, nuomą, pr
rojektinius-konstrukcinius darbus (-pagal kontraktą sukuriami gamybiniai pajėgumai), valdymo paslaugas (-pagal kontraktą viena įmonė perduoda kitai valdymo personalą bendram vadovavimui).Užsienio aktyvų naudojimas. Komisiniai yra išmokos už aktyvų užsienyje naudojimą (firminių ženklų, patentų, autorinių teisių) pagal kontraktus – licencinius susitarimus. Komisinių pagalba apmokamos ir franšizės – prekybos vykdymo būdas kai viena šalis (franšizeris) parduoda kitai nepriklausomai šaliai (franšizei) teisę naudotis jos firminiu ženklu, kuris tampa franšizės esminiu aktyvu. Be to franšizeris ilgalaikiu pagrindu padeda partneriui teikdamas valdymo paslaugas ir suteikdamas technologija. Dažnai firmos įsigyja užsienio licencijas ir franšizes kai jau sulaukia pasisekimo, eksportuodamos savo prekes išorinėse rinkose. Tai didelių įsipareigojimų prisiėmimas tarptautiniame plane.

2.TP nauda ir žala. Prekių ir paslaugų eksportas padidina prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Didėjanti bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksp padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Taigi, pr eksp naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Pr ir pasl importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose artimas importuojamoms prekes. Taigi, gamintojams importas yra nenaudingas, o vartotojams naudingas. TP teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala. Pasaulinių mastu TP teikiama nauda viršija jos nuostolius. TP ža

ala tuo didesnė kuo kapitalas ir darbas krašto ūkyje yra mažiau mobilūs. Ekonominės integracijos (EI) nauda šalims, dalyvaujančioms laisvoje prekyboje: 1.Šalims dalyvaujančioms ekonominio aljanso viduje netaikomi muitų tarifai sukuria žymius prekybos srautus dėl mažesnių prekių kainų, eksporto augimas didina bendrą vidinį šalies produktą. Šalims veikiančioms už aljanso ribų muitų tarifai mažina jų konkurentabilumą net jei gamybos kaštai žemi. 2. EI suteikia aljanso šalių rinkos jėgoms reguliuoti importo paklausą vien tik išorinių muitų pagalba. 3. EI didina rinkos apimtį, mažina pagrindinių prekių gamintojų monopolinę jėgą, rinkoje daug įmonių, todėl mažėja kainos ir didėja įmonių veiklos efektyvumas. 4.Bendroje rinkoje išorinė gamybos masto ekonomija pasiekiama leidžiant gam veiksniams laisvai judėti tarp šalių, išnaudoti pigesnį kapitalą, labiau kvalifikuotą darbo jėgą, aukštesnės technologijos šaltinius. Tai kelia kokybę ir mažina kaštus. 5. Laisvas gamybos veiksnių judėjimas perkelia darbą ir kapitalą iš žemesnio našumo sričių į aukšto našumo sritis, todėl ne visos šalys gauna naudą. Silpniau išsivysčiusi šalis gali netekti investicijų, kurios nutekės į šalį kur investicijų pelningumas aukštesnis. Taip pat gali prasidėti “proto nutekėjimas”. 3.TP struktūra ir jos skatinimas. Bet kurios šalies ekon stiprumas priklauso nuo kitų šalių vykdomos ekon politikos. Kai kurias valst TP įtakoja mažiau nes jos disponuoja dideliais ištekliais ar vykdo protekcionizmo politiką, tačiau ir jos turi skaitytis su
u tarpt konjunktūra. TP struktūra: Pagal pr ir pasl judėjimą: eksportas, importas. Pgl pr ir pasl rūšis: žaliavos, komercinės paslaugos, prekės ir kt. Pgl ūkio šakas: žū produktai, lengvosios pramonės produkcija ir t.t. Pgl geogr požymį: ES, Šiaurės Amerikos laisvos prekybos asociacija, Pietryčių Azija. Tarpt rinkai būdinga: gamintojai ir vartotojai gyvena skirtingose šalyse; gam ir vart turi skirtingas valiutas. Dėl šių priežasčių atsiranda daugybė rizikos formų (pvz., valst vykdoma politika). Tarp skirtingo turtingumo šalių pastoviai iškyla politiniai nesutarimai dėl iš prekybos gaunamų pajamų paskirstymo. Valst, siekia apsaugoti savo rinkas ir gamintojus, todėl susidaro TP barjerai ar įv skatinimo formos. Be to, visos valst ekonomiškai reguliuoja eksp ir imp tikslu skatinti UP ir subalansuoti mokėjimus. Skatinimo formos: 1.Tiesioginis eksportinės produkcijos finansavimas. Kai eksport savo prekes siūlo savikaina ir dar pigiau, valst išmoka dotacijas skirtumui tarp savikainos ir kainos padengti. 2.Netiesioginis eksportinės produkcijos finansavimas. Valst remia eksportą per trečiąsias institucijas (dažn bankus), kurios mažina palūkanas, suteikia lengvatinius kreditus. 3.Grąžinami muitai už importuotas žaliavas. Žaliavas kurių valst neturi reikia importuoti, dėl muitų didėja gamybos kaštai. Skatinant eksportą ar importą valstybė grąžina už muitus sumokėtus pinigus. 4.Valst užsakymai padidintomis kainomis. Valst dažniausiai skatindama importą daro užsakymus didesnėmis nei tarpt rinkoje esamomis kainomis. 5. Mokesčių mažinimas: a)tiesioginis sumažinimas, atsižvelgiant į eksp dalį gaminamoje produkcijoje; b)neapmokestinama pelno dalis, skirta eksp gamybai plėsti; c)atidedamas mokesčių mokėjimas nuo eksportinių pajamų. 6.Eksp kreditavimas: a)vidinis eksp kredit- valstybiniai bankai teikia palankius vidutinės trukmės ir ilgalaikius kreditus; b)išorinis eksp kredit- vyriausybė suteikia subsidijas įmonėms ir bankams kredituojantiems eksport-jus. 7.Eksporto draudimas: a)vidaus dr- vyriausybė padengia stambių kapitalinių investicijų į eksportinės gamybos plėtimą dalį rizikos; b)užsienio draudimas- valst padengia dalį politinės ir komercinės rizikos. 8.Laisvų prekybos zonų kūrimas- tai geografinės sritys kur prekės g.b. imp-mos ir eks-mos laisvai nuo muitų tarifų. 9.Dvigubo apmokestinimo išvengimo sistemų kūrimas: a)atleidimo sistema- pajamos apmokestinamos tik vienoje šalyje ir atleidžiamos nuo mokesčių kitose; b)kredito sist- leidžia mokesčius, sumokėtus vienoje valst, panaudoti kaip kreditą prieš mokesčių mokėtojo įsipareigojimus kt valst; c)dedukcijos sist- leidžia mokesčių mokėtojui atimti mokesčius sumokėtus vienoje šalyje iš apmokestinamo pelno kt valst. Dažniausiai yra skatinamas eksp, nes siekiama turėti teigiamą mokėjimų balansą.

4.Tarptautiniai integraciniai procesai. Neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Dabar ji suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Ekonominę integraciją galima apibrėžti kaip rinkų jungimąsi ir grupės nepriklausomų valstybių ekonominės politikos koordinavimą, unifikavimą. Šiuo metu įv. lygio integraciniai procesai yra apėmę pasaulio šalis, tame tarpe ir Lietuvą. Jų įtaka įv. ekonominio gyvenymo sritims neabejotina. Pasaulyje egzistavo ir egzistuoja daug įv. ekonominių alijansų. Vieni iš žymiausių yra: Azijos laisvos prekybos sutartis (AFTA), Azijos Ramiojo vandenyno ekonominė kooperacija (APEC), naftos eksporto šalių organizacija (OPEC), Centrinės Amerikos bendroji rinka (CACM), Europos laisvos prekybos asocijacija (EFTA), Šiaurės Amerikos laisvosios rinkos susitarimas (NAFTA). Jungimosi į alijansą pagr. priežastys: 1. Pasaulinė prekyba smarkiai išsiplėtė. Nuo 1985 m. jos kasmetinis augimas buvo 10%. 2. Kilo didelis susidomėjimas integracija, tapo naudinga šalims jungtis į stambesnius susivienijimus, kadangi išnyksta prekybos barjerai, išauga rinkos, firmoms atsiranda naujos galimybės, geriau tenkinami pirkėjų poreikiai. Tokiu būdu pagerinama didesnė regiono ekonominė būklė. 3. Investicinės veiklos suintensivėjimas, užsienio kapitalo pritraukimas į vietines rinkas. Kasmetinis užsienio investicijų augimas per pastaruosius 10 metų buvo 2 kartus didesnis nei prekyba. 4. Laisva prekyba, mokslo ir technologijų tobulėjimas paskatino tarptautinių finansinių operacijų pagausėjimą. Atsirado naujos veiklos galimybės. 5. Šešeriopas per pastaruosius 20 metų multinacionalinių kompanijų išaugimas. Motyvai kurie verčia investuoti svetimoje šalyje, gali būti šie: 1. Noras plėsti pardavimo rinkas. Integraciniai procesai, suvienodindami veiklos sąlygas visose valstybse, kurias ji apima, sukuria ir atitinkamos apimties rinką. Tokia rinka tampa labai patrauklia investicijoms tiek iš vidaus tiek ir iš išorės. 2. Noras didinti veiklos efektyvumą. Atsiradus galimybei nevaržomai prekiauti tarp skirtingų šalių, atsiranda galimybė surasti tokį pirkėjų segmentą ir jį aptarnauti, kurio poreikius užsienio šalies firma gali geriausiai patenkinti. Veiklos efektyvumo augimas pasiekiamas orientuojant veiklą į tam tikras vartotojų grupes. 3. Noras stiprinti savo strateginę poziciją, o tuo pačiu užimti geresnę padėtį konkurentų atžvilgiu. Integracija sudaro galimybes sukurti tokią strateginę padėtį, kuri užtikrina konkurencingumą ne tik integracinėje grupuotėje, bet ir už jos ribų. 4. Noras rasti pigesnių, naturalių išteklių. 13. Prekybos organizacija biržose. Prekyba biržoje sutelkta operacinėje salėje, kurioje brokeriai sudaro sandorius. Didžioji dalis skirta skubiai prekybai, likusi grynųjų pinigų sandoriams. Sandoriai sudaromi jamose arba žieduose, kurie skirti prekybai viena preke. Jamoje gali būti vykdoma ir prekyba keliomis prekėmis. Jama-šešių laiptelių arba aštuonkampė patalpa. Ji gali atlikti prekės pristatymą nustatytą mėnesį. Biržų sesijos laikais nustatomos biržos vadovybės. Sandorių sudarymas prasideda ir baigiasi tuo pačiu laiku. Kt. biržose prekyba skirtingomis prekėmis su skirtingais pristatymo terminais praeina skirtingu laiku. B. Funkcionavimo laikas nustatomas, kad jos galėtų greitai reaguoti į įvykius, vykstančius kt biržose. Operacinis laikas prasideda ir baigiasi garsiniu signalu. Sandorių pasirašymas iki ir po signalo kategoriškai uždraustas. Biržos sesijos laiku pirkėjai ir pardavėjai turi būti ribose audiovizualinio kontakto. Pirkimo ir pardavimo pasiūlymas turi būti pasakytas garsiai, kad visi esantys jamoje, turėtų vienodą galimybę priimti pasiūlymą. Sandorį būtina sudaryti su pirmu asmeniu , kuris priėmė pasiūlymą. Kai to pačiu metu pasiūlymas priimamas tarp dviejų ir daugiau asmenų, sandoris pasidalijamas tarp jų, jeigu objektu yra ne vienas kontraktas. Šalia kiekvienos jamos yra pakyla, kur pasiskirstę stebėtojai, b darbuotojai. Jie seka kainas. Kainų pasikeitimas yra registruojamas, įvedamas į kompiuterius ir pranešamas darbuotojams, aptarnaujantiems kainų lentelę operacinėje salėje. Sandorių pasirašymas vyksta tarpininkaujant brokeriams, kurie veikia pagal instrukcijas, gautas iš klientų. Perdavimo forma ir instrukcijos gali būti labai skirtingos. Instrukcijos perduodamos žodžiu arba raštiškai. Instrukcija turi apibrėžti prekės kokybę, kainą, o taip pat sandorio realizavimo terminą. Kaina apibrėžiama nustatant jos aukščiausią ir žemiausią ribas. Šiuo atveju kaina max priartės prie tos dienos kotiruotės. Po sandorio sudarymo kiekvienas brokeris savo kortelėje užsirašo kainą, kokybę, pristatymo mėn, prekės tipą, firmos pavadinimą, po pavedimo kuriuo įvykdytas sandoris, antrojo brokerio inicialus, dalyvaujančio sandoryje. Biržos nariai atsiskaito tarp savęs netiesiogiai, o per biržos kliringą. Kiekvienas sandoris, sudarytas biržos sesijos laiku žodine forma, tikrinamas darbuotojų, pristatytų susitariančių šalių, ir iki 12.00 sekančios darbo dienos patvirtinamas rašytiniu kontraktu, pristatytu pardavėjo.

5.Ekonomines integracijos ES aspektai. Ekonominė integracija – segmentuotų ekonomikų ribų panaikinimas. Skirtingi ekonominės integracijos tipai gali būti nustatomi pagal rezultatų suvienijimo plotį ir gylį, t.y. integracija g.b. skirtingo gylio ir pločio. Laisvos prekybos zonos sukuriamos tarp grupės šalių, tarp kurių prekyba vyksta laisvai, t.y. betarifinių apribojimų ir kvotų. Laisvos prekybos zonos yra santykinai silpna ekonominės integracijos forma. Jose dalyvaujančios šalys pačios sprendžia, kokius tarifus ir kvotas uždėti šalims, esančioms už laisvos prekybos zonų. Muitų sjunga yra ne tik laisva prekyba tarp šalių – narių, bet ir bendri išoriniai tarifai, t.y. visos šalys-narės nustato tuos pačius tarifus šalims, nepriklausančioms muitų sąjungai. Vieningoje prekių rinkoje visi prekybos apribojimai rinkos viduje yra panaikinami. Ji kaip ir muitų sąjunga, turi bendrus išorinius tarifus. Bendra rinka apima vieningą prekių rinką ir turi laisvą gamybos faktorių ir finansinių išteklių judėjimą. Todėl bet kuris bendros rinkos šalies pilietis gali gauti darbą, įkurti verslą, laikyti pinigus bankuose bei investuoti į vertybinius popierius bet kurioje bendrosios rinkos šalyje be kieno nors pritarimo. Monetarinė sąjunga atspindi aukštesnį integracijos lygį. Silpnoji monetarinės sąjungos pusė – fiksuotas valiutos kursas, kas reiškia tam tikrą valiutos kurso kainą. Ekonominė sąjunga yra monetarinė sąjunga, kurioje ekonominė narių politika plačiai suderinta. Ekonom. Sąj. tolesnėje integracijoje didesne dalimi dalyvauja fiskalinė politika. ES turi pilnai išvystytą muitų sąjungą, kuri turi svarbiausius vieningos prekių rinkos ir bendros rinkos elementus. Monetarinis bendradarbiavimas pastoviai auga, yra bendra valiuta euro. Kadangi tam tikros sektorinės politikos yra bendrų sprendimų rezultatas, ir kadangi makroekonominė politika turi būti vis labiau koordinuota su monetarinės sąj kurimu, ES taip pat turi ekonominės sąj elementų. Ekonominė integracija ES turi tiek politinį, tiek ekonominį pagrindą. Politinis – ES mėgina sukurti taiką Europoje, o ekonominis – rinkos ekonomikos suriša kartu prekybą ir žmonių bei kapitalo judėjimą. Integracija į ES turi nepertraukiamą gilėjimą. Taip bendradarbiavimas tarp šalių tampa vis glaudesniu. ES integracija taip pat ir platėja su eiliniu narystės plėtimu. Gilėjimas reiškia, kad vis daugiau klausimų yra svarbūs bendradarbiavimui. 22. Pirmosios prekybos paslaugomis liberalizavimo nuostatos. “Bendrasis susitarimas dėl paslaugų prekybos” (General Agreement on Trade in Services – GATS) yra pirmasis daugiašalių taisyklių rinkinys, apimantis tarptautinę prekybą paslaugomis. GATS 29 straipsniai apima visus paslaugų sektorius. Susitarime išdėstomi bendri įsipareigojimai, kurių turi laikytis visi nariai. Taigi Susitarimas apima visas paslaugas, kuriomis prekiaujama tarptautiniu būdu. Tai apima visus įvairius būdus, kuriais galima teikti tarptautines paslaugas. GATS apibrėžia 4 iš jų: 1)Paslaugos, teikiamos iš vienos šalies į kitą (tarptautiniai telefoniniai skambučiai); 2)Vartotojų arba firmų naudojamos paslaugos kitoje šalyje (turizmas); 3)Užsienio kompanijos, įsteigiančios filialą paslaugoms teikti kitoje šalyje (užsienio bankai įsteigiantys filialus šalyje); 4)Individualus keliavimas iš savo šalies teikti savo paslaugas kitoje šalyje (modeliai, konsultantai). Pagal minėtąjį Susitarimą bus liberalizuotas bankų, draudimo, transporto ir kitų paslaugų teikimas. Susitarime taip pat aptarti darbo jėgos klausimai. Susitarimas apibrėžia žmogaus teises laikinai pasilikti šalyje tam, kad jis galėtų teikti paslaugas. Reikėtų paminėti ir tai, kad Susitarimas taip pat apibrėžia tai, kad jis nėra taikomas žmonėms, ieškantiems pastovaus įsidarbinimo ar pilietybės gavimo sąlygų. Kol kas dar nesusitarta dėl audiovizualinės ir kino filmų produkcijos liberalizavimo, dėl kai kurių finansinių paslaugų ir laivininkystės. Šalys narės turi priimti specialius įsipareigojimų sąrašus prekybai paslaugomis. Įsipareigojimai garantuoja šalies rinkos atvirumą išvardintuose sektoriuose, taip pat išvardina rinkos atvirumo apribojimų ir nacionalinio statuso apibrėžimus. Pavyzdžiui, jei Vyriausybė įsipareigojo leisti užsienio bankams veikti jos vietinėje rinkoje, tai, pagal Susitarimo apibrėžimus, susiduriame su rinkos atvirumo įsipareigojimu. Jei Vyriausybė riboja licenzijų skaičių, tai susiduriame su rinkos atvirumo ribojimu. Jei užsienio bankui leidžiama įkurti tik vieną filialą, kai tuo tarpu vietiniams bankams leidžiama steigti daugiau filialų, tai susiduriame su nacionalinio statuso išimtimi, nes nacionalinis statusas – tai toks reikalavimas, kai reikalaujama, kad prekėms (šiuo atveju paslaugoms) patekus į šalies narės rinką, jos būtų traktuojamos ne mažiau palankiai, negu lygiavertės vietinės gamybos prekės.

6.Produktų rinka. Tarptautinei produktų ir prekių prekybai priklauso žemės ūkio produkcija, gyvulininkystės, miškų ūkio, žuvies ir jūrų pramonės produktai, o taip pat iš jų pagaminti pusfabrikačiai ir tam tikri gatavi produktai. 1999 metais pasaulinė prekyba palyginus su 1998m. padidėjo 3%. Didžiausia dalis teko V. Europos šalims, Azijos valstybėms bei Š. Amerikai. Pagrindines pozicijas pasaulinėje produktų rinkoje užima grūdiniai ir jų perdirbimo produktai: sėmenys, augalinė alyva, daržovės, vaisiai, mėsa ir t.t. dauguma maisto prekių ir produktų prekyba pasaulinėje rinkoje vykdoma prekybos biržose, o tokių prekių kaip kviečiai, kava, cukrus, kai kurios sėmenų rūšys ir kt. kainos ne biržos prekyboje orientuojasi biržų kotiruotėje. Kai kurios prekės parduodamos aukcionuose, kuriuose nustatomos pasaulinės kainos. Maisto produktų pasaulinių kainų nustatymui taikomos pagrindinių importuojamų ar eksportuojamų importo ar eksporto kainos. Pvz: Londono rinkoje kainos nustatomos riešutams, medui, Paryžiaus didmeninėje rinkoje – daržovėms ir vaisiams. Daugumai maisto produktų kainoms būdingas didelis įvairių faktorių nestabilumas (oro sąlygos, pasiūlos ir paklausos sezoniškumas ir pan.). Įvairių prekių kainų svyravimai metų eigoje gali pasiekti 100%, o mėnesio eigoje 10-13%. Pasaulinių kainų dinamika labai priklauso nuo užsienio prekybos politikos: tarifinio ir netarifinio reguliavimo, subsidijų ir pan. Esant dideliam maisto produktų, taip pat ir žaliavų kainų svyravimui, tarptautiniame lygyje imamasi priemonių rinkai stabilizuoti. Tarptautiniuose prekybiniuose susitarimuose dalyvaujantys eksportuotojai ir importuotojai eksporto kvotų, buferinių atsargų pagalba bando reguliuoti kainas kavai, kakavai, cukrui ir kt. Asocijuotos šalys – eksportuotojos reguliuoja reguliuoja kainas tokiems produktams kaip pipirai, bananai ir pan. 15. Skirtumo sandoriai, sandoriai su premijomis, sandoriai su opcionais. Skubių (fjučerinių) sand atveju, spekuliacinio charakterio kontragentai, pasinaudojant kainų svyravimais biržų prekėms, pasikliauja pelno gavimu, skubių kontraktų pirkimo-pardavimo pagalba ir taip stengiasi suformuoti nustatytą biržų kotiruočių tendenciją. Kadangi šalys nenumato šalys nenumato realių prekių pardavimo, sand likvidacija slypi skirtumo, esančio tarp fjučerinės kainos ir spot kainos, išmokėjime, sand realizacijos dieną. Todėl spekuliacinių operacijų atmaina vadinama skirtumo sand. Kiekviena iš šalių turi teisę savo nuožiūra bet kurią dieną įvykdyti sandorio likvidaciją, sudarant atvirkštinį sand. Prieš terminą vienašališka sandorio likvidacija gali vykti išmokant skirtumą tarp fjučerinės kainos ir faktinės f kainos, kuri yra likvidacijos dieną. Vienašališkos sandorio likvidacijos rezultate, susidaro sąlygos įvykdyti skirtingas spekuliacines op. Priklausomai nuo kainų kaitos Brokeriai žaidžia arba kainų pakilimu arba kritimu. Kurie žaidžia kainų pakilimu-buliai, o kritimu-meškos. Buliai perka nustatytos kokybės skubius kontraktus, sau sudarydami ilgą poziciją. Taip organizuojami didelių partijų prekių supirkimai, atsižvelgiant į stabilius pasiūlymus, priveda prie didėjančių kainų biržoje. Ta situacija vadinama “xossa”. Kada kainų augimas pasiekia laukiamą lygį, buliai kontraktus realizuoja pelningai. Meškos žaidžiančios kainų kritimu, parduoda skubius kontraktus, kas sąlygoja pasiūlymų augimą biržoje. Tai iššaukia kainų sumažėjimą. Situacija-baisu. Sandoriai su premijomis. Sand su premijomis sudaro tai, kad viena iš šalių turi teisę atsisakyti nuo savo įsipareigojimų, ir už tai sumoka kiati šaliai sąlygotą premiją. Sand su premija galima apibrėžti kaip sutartį, pagal kurią viena iš šalių pasižada sumokėti kitai numatytą sumą už suteiktą pasirinkimo teisę įvykdyti arba neįvykdyti sand pilnai arba kurią nors jo dalį. Premija sumokoma priklausomai ar apsinaudojo atitinkama šalis savo teisėmis ar ne. Sandoriai su opcionais. Sand su opcionais tai atmaina sand su premijomis. Perkamas opcionas, t.y. standartinis šios rūšies sandorių kontraktas, parduodant ar perkant duotos kokybės prekes, nustatytu laiku ir kaina, apibrėžtą sandorio sudarymo dieną. Opc pirkėjas prisiima sau įsipareigojimą išmokėti nustatytą premiją pardavėjui ir neprivalo pirkti ar pristatyti prekes. Yra tokie opc tipai: 1) “call”-pirkėjas gauna teisę pareikšti arba apie prekių pirkimą, rba atsisakyti nuo pirkimo. 2) “put”-pirkėjas gauna teisę pareikšti apie prekių pardavimą, arba atsisakyti nuo pardavimo. 3)dvigubas opcionas-ar įvykdys prekių pirkimą ar pardavimą. Sprendimas priimamas priklausomai nuo kainų pasikeitimo dydžio bei linkmės ir nuo opc tipo. Call opc pirkėjas laukia kol kainos pakil iki tokio lygio, kuris žadės jam pelno gavimą po premijos ir komisinių išmokėjimo. “put” laukia kainų kritimo.

7. Grūdinės kultūros. Gyvi gyvuliai, mėsos, pieno produktai. Grūdinės kult. – kviečiai, rugiai, miežiai, kukurūzai ir kt. yra populiariausios pr. pasaulinėje rinkoje. Jos naudojamos kaip pašarai gyvuliams, perdirbamos pramonės žaliava. Todėl gr. kult. rinka turi nemažą įtaką maisto ir žemės ūkio prod. rinkos plėtrai. Gr. kult. sudaro apie 17proc. pasaulinės prekybos žemės ūkio prod. rinkos plėtrai. 2000m. pasaulinė prek. grūdais sudarė 857 mln. t. Daugiausia prekiaujama miežiais. Šioms gr. kult. tenka 2/3 visų gr. kult. prekybos. Kviečiai sudaro apie 20proc. pasaulinės prek. žemės ūkio produktais. Stambiausia kviečių gamintoja yra Kinija. Žymesnės šalys importuotojos yra Japonija, Brazilija, Alžyras, Iranas, Indonezija. Kiti pagr. gamintojai yra ES šalys (jų tarpe pirmą vietą užima Prancūzija); Indija, JAV, Rusija. Stambiausi eksportuotojai JAV, Kanada, Argentina, taip pat ES šalys. Gr. kult. rinkos prognozavimu bei tos rinkos tam tikry laipsniu reguliavimo užsiima tarptautinė kult. taryba TGKV. Pasaulinės gr.kult. kainos daugiausiai formuojasi JAV rinkoje. Tarpt. ryžių rinkai būdingas specifiškumas, susijęs su ryžių gamyba bei vartojimu. Ryžiai vieni iš pagr. maisto prod. Azijos ir kt. šalyse. Jie pasaulinėj prekyboj sudaro dideles apimtis. Azijos šalims tenka 90proc. pasaulinės ryžių gamybos bei suvartojimo. Daugiausia ryžių išauginama Azijoje (92proc.), Kinijoje, Indijoje, Vietname ir kt. Esant didelei ryžių paklausai šių prod. kainos Azijos šalyse pakankamai stabilios. Stamb. ryžių eksportuotojai Tailandas, JAV, Vietnamas, Indija, Pakistanas. Pagr. import.: Iranas, Saudo Arabija, Brazilija, Senegalas. Be gr.prod. pasaulinėj rinkoj prekiaujama duonos prod. (duona, makaronai, vafliai, džiūvėsiai) bei miltų gaminiais (miltai, skaldyti ryžiai). Duonos rinka susiformavo per paskutinį XXa. ketvirtį, esant maisto pramonės diversifikacijai, kurios dėka galima šios prekių grupės plati nomenklatūra bei kainų įvairovė. Stamb. eksport. Vokietija, o import. Japonija. Pasaulinė pr. stambiais raguočiais apima 5mln. galvų per metus, kiaulių – 9-10mln, o avių – 15mln. Gyvuliais prekiauja visos šalys, tačiau pagr. eksport. yra JAV, ES šalys bei Kanada. Pr. gyvais gyv. turi regioninę reikšmę, daugiausia ji išplitus JAV ir ES šalyse. Pagr. regionai mėsinių arklių ir arklienos realizavimui yra Italija, Pranc., Beneliukso šalys ir Austrija. Pasaulinėje mėsos rinkoje prekiaujama ir paukštiena: vištomis, žąsimis, kalakutias, balandžiais, fazanais ir kt. Skirtingai paruošiama kiauliena, jautiena, ožkiena, švieži, atžaldyti bei užšaldyti mėsos gaminiai. Pagr. jautienos tiekėjai yra Australija, Brazilija, Argentina, N.Zelandija, Urugvajus, o taip pat ES šalys, JAV, kiaulienos – Danija, Beneliukso šalys, Kanada, ėriukų mėsos – N.Zelandija ir Australija, o vištienos – ES šalys ir JAV. Mėsos kainos rinkoje labai svyruoja priklausomai nuo kokybės, pateikimo sąlygų ir kt. veiksnių. Kasmetinė pieno prod. apimtis viršija 11 mln. tonų. Labiausiai išplėtota sūrių, svieto, pieno miltelių prekyba. Pagr. tiekėjai ES šalys ir N.Zelandija.

8. ŽŪ žaliavų rinka (miško pr., medvilnė, vilna, kaučiukas). Pasaulinės pr. žaliavos eksportas 2000m. sudarė 116 mln.JAV dol arba 1,9 proc. viso pasaulinio eksporto. ŽŪ žaliavų rinkai priklauso medvilnė, vilna, kaučiukas bei piško pr. Miško pr. 1983-1993m. pasaulinė apvalių miško medž. gamyba išaugo nuo 3044,9 iki 3484,4 mln.m3, faneros nuo 44 iki 48,3 mln.m3, medžio drožlių plokščių – nuo 39,9 iki 51,6 mln.m3, gero medžio plokščių – nuo 16,5 iki 19 mln.m3, popieriaus ir karotono – nuo 177 iki 253,3 mln.m3. Per tą patį laikotarpį pjaunamos medienos sumažėjo nuo 441,8 iki 432,4mln.m3. Didž. miško pr. gamintojai: *apvalių miško medž.: JAV, Kinija, Indija, Brazilija, Kanada, Rusija; *pjaunamos medienos: JAV, Kanada, Rusija, Japonija, Kinija; *faneros: Jav, Indonezija, Kanada, Rusija; *Medžio drožlių plokščių: Vokietija, Jav, Kanada, Rusija, Prancūzija; *gero medžio plokščių: Jav, Kinija, Rusija, Japonija; *popieriaus ir kartono: Jav, Japonija, Kinija, Kanada, Vokietija, Suomija ir Pranc. Spartus miško pr. tiekimas vyksta Kinijoje ir Jav. Medvilnė pagr. pr. pasaulinėje tekstilės pluošto rinkoje. Ji sudaro apie 50proc. visos tekstilės pluošto rinkos. Daugiausia med. pagaminama Kinijoj, Jav ir Indijoj. Pagr. med. eksport. yra Jav, Uzbekistanas, Australija, Pakistanas, Turkmenistanas. Stamb. import. – Rusija, Korėjos Resp., Japonija, Indonezija ir ES šalys. Pagr. med. pasaulinės prek. centras yra Niujorko birža bei tarpinė rinka Liverpulyje. Medvilnės kainos priklauso nuo pakl ir pasiūl santykio, nuo vyriausybiniomedvilnės eksp bei impor reguliavimo, nuo naujų stambių pardavėjų bei pirkėjų įėjimo į rinką bei nuo gamtinių sąlygų. Med. rinka skirstoma į trumpo pluošto, vidutinio pluošto ir plono pluošto rinkas. Pasaul. rinkoj gali būt parduodamas ir iškedentas med. pluoštas. Vilna viena iš brang tekstilės žaliavų. Paklausa vilnai sudaro 5proc. tekstilės rūšių paklausos. Labiausiai paplitus prek vilna forma – aukcionai. Australijos aukcionuose klasifikuojamos vilnos rūšys. Pasaul prek praktikoje visos vilnos rūšys skirstomos į: aukščiausios kokybės; l.geros kok; geros kok; vidutinės kok; žemos kok. Pagr vilnos gamintojai yra Pietų pusrutulio šalys: Australija, N.Zelandija, Argentina, Urugvajus, NVS šalys. Kaučiukas – žaliava gumos gamybai. Skiriamas natūralus ir sintetiniai kaučiukas. Natūr gaunamas iš kaučiukinių augalų, o sintetinis – polimerizuojant monomerus. Natur kauč paklausa pasaul rinkoje, o taip pat ir jo kainos yra stabilios. Nors dirbtinio kaučiuko gamyba išaugo, tačiau jis negali visiškai pakeisti natūr kauč. Tai liečia aviacinių padangų, sanitarinių guminių produktų gamybą. Natūr ir sintet paklausos santykis yra atitinkamai 30 ir 70proc. Beveik 70proc pasaul sintet kauč gamina 7 galingiausios pasaul valstybės bei Rusija. Daugiausia sintet kauč vienam gyv kilogramais pagaminama Taivane, Belgijoj, Olandijoj ir Japonijoj. Iš sintet kauč gaminama daugiau nei 50 000 pavadinimų gaminių. Daugiausia sunaudojama auto padangų gamybai. Pasaulinių natūr kauč centru laikoma Pietvakarių Azija. Didž natūr kauč gamintojas iki 1898 buvo Malaizija, nuo 1993 – Tailandas, Indonezija. Šioms šalims tenka apie 4/5 visos natūr kauč gamybos. Pastaruoju metu plečiasi kauč plantacijos Vietname, kambodžoje ir Laose. Tikimasi, kad ateityje didž natūr kauč tiekėju taps Indonezijos Sumatros sala. Pagr natūr kauč prikėjai yra išsivysčiusios šalys, taip besivystančios Azijos šalys.

9. Kuro rinka (nafta, benzinas, gamtinės duojos, anglis). Pasaul kuro rinka apima prek anglimis, koksais ir briketais, nafta, naftos prod; gamtinėmis dujomis bei elektros energija, tačiau didž reikšmę turi prek nafta, naftos prod, gamtinėmis dujomis bei akmens anglimi. Svarb vieta pasaul kuro gamyboje bei suvartojime tenka naftai (40proc), dujoms (23proc); angliai (31proc). Nafta svarb pasaulio energetinis išteklius. Pasaul prek 1994-1995m. sudarė 1,91proc, 1997 – 36proc visos pasaulyje vartojamos energijos. Kasmet poreikis naftai vidutiniškai padidėja 1,3-1,5proc. Išžvalgytos naftos atsargos pasaulyje nuolat didėja, jų užteks 40metų. Stambiausi gamint Saudo Arabija, Jav, Iranas, Meksika ir NVS šalys. Daugiau kaip pusė perdirbtos naftos naudoj kurui, auto pramonėj ir elektros energ gamybai, sintet audinių, kaučiuko ir plastmasės gamybai. Du trečdaliai visų pasaul naftos atsargų sukaupta Persijos įlankoje. 1997m. pramoniniu būdu naftą siurbė apie 90 pasaul šalių. Didž naftos gavėja yra Saudo Arabija ir daug. jos eksportuotoja. Svarb SA pirkėjai Japonija, P.Korėja, Pranc, Vokiet, Jav. 10 didž naftos vartotojų – Jav, Japonija, Rusija, Vokietija, Kinija, Italija, Prancūzija, Meksika, D.Britanija, P.Korėja. Šių valstybių dalis pasaul naftos gavyboje viršija vos trečdalį. Prie 10 didž naftos import galima priskirti Jav, Japoniją, Vokietiją, P.Korėją, Italiją, Pranc., Singapūrą, Oland., Ispa., Indiją. šioms šalims tenka 85proc pasaulinio naftos impor ir tik 15proc visos gavybos. Naftos kainos nustatomos tarpt naftos ir Niujorko NYMEX biržoje. Naftos kainos rinkoj priklauso nuo eko vystymosi tempų visame pasauly ir atskiruose regionuose, nuo valiutos svyravymų, politinių įvykių, mokslinio techn vystymosi ir kt. Su nafta glaudžiai susijusios naftos perdirbimo ir naftos chemijos pramonės šakos. Benzinas svarb naftos perdirbimo produktas. 1996m. pasaul pagaminta 820 mln t benzino. Daug pagaminama Jav, Japonijoje, Kinijoje ir Rusijoje. Didž benzino eksport – Rus, Kanada, Meksika, Venesuela, Oland, Pranc ir Saudo Arab. Tarp daug auto kurą import valstybių galima išskirti – Pranc, Jav, japoniją, Vokietiją. Gamtinės dujos – natūr dujos, esančios uolienose, vandenyje, atmosferoje. Esant dabartiniam gavybos lygiui išžvalgytų dujų atsargų užtektų 62 metams. Beveik pisė išžvalgytų gamt dujų sutelkta NVS šalyse. Europai tenka tik 4proc pasaulio išžvalgytų gamt dujų išteklių. Pasaul dujų rinka palyginti su naftos yra daug siauresnė. Prek dujomis tenkina apie 20proc pasaulio dujų poreikio, o tuo tarpu nafta – net 50proc pasaulio naftos poreikio. Didž dujų export – Rus, Kanada, Alžyras, Olandija, Indonezija, o import – Jav, Vokietija, Ukraina, Japonija, Italija, Pranc. Gamtinės dujos vis dažniaus pakeičia naftą ir anglis įv ūkio šakose. Jos naudojamos kaip kuras šiluminėms elektrinėms ir žaliava chemijos pramonei. Anglis – labiausiai paplitusi kuro rūšis. Anglies atsargos didesnės už naftos ir dujų atsargas kartu paėmus. 1998m. išžvalgytos anglių atsargos sudarė 2000 mlrd tonų, tai užtektų 500 metų. Daugiau nei 96proc visų anglies atsargų yra sukaupta dešimtyje pasaul šalių: Rus, Jav, Kinijoj, Australijoj, Kanadoje, Vokietijoje, PAR, D.Brit, Lenkijoj, Indijoj. Anglis kasama atviruoju ir uždaruoju būdu. Pasaul rinkoj dėl anglies kainų vyksta kova, geriausią padėtį užima valstybės, anglį išgaunančios atviru būdu (PAR, Australija). Svarb export – Australija, JAV, PAR, taip pat Kolumbija, Indonezija, Venesuela, Kinija, Lenkija, Rus. Pagr import – Japonija ir ES šalys.

10. Pasaulio rinkos prekių struktūra. Tarpt. Organ. sistemizuoja ir klasifikuoja prekes, kurios yra tarpt.prekybos objektai. 1983 m. buvo paskelbta harmonizuota prekių aprašymo ir kodavimo sistema HCDCS. Prekių klasifikacija atliekama pagal požymius: prekės kilmė, medžiagos rūšis, iš kurios pagaminta prekė, prekės paskirtis, cheminė prekių sudėtis. Pirmi 2 sk. reiškia prekės grupę, 4 – prekės poziciją, 6 – subpoziciją. Ši harmonizuota sistema yra pagrindas deryboms PPO ir susieta su JTO klasifikavimo sistema. 1986 m. buvo parengta ir paskelbta SITC klasifikacinė sistema. Čia prekės buvo skirstomos pagal žaliavos rūšį, prekės apdirbimo laipsnį, prekės paskirtį, vietą tarptautinėje prekyboje. SITC yra dešimtainė kodavimo sistema, kur 1sk rodo prekinį skyrių, 2sk – prekės grupę, toliau pogrupis, pozicija, subpozicija. Yra 9 skyriai, 67 grupės, 261 pogrupiai, 1033 pozicijos, 3118 subpozicijos. Tarpt. Prekybos statistikai naudojamas Padidintų ekonominių grupuočių prekių klasifikatorius CBEC. CBEC remiasi į HCDCS ir SITC įtrauktomis prekėmis. Čia visos prekės suskirstytos į 7 grupes pagal jų paskirtį, o kiekvienos grupės viduje pagal apdirbimo lygį. Keletas prekių sujungti į grupes pagal pramoninio ar asmeninio vartojimo principus, o keletas pagal naudojimo laiką. CBEC paaiškinto šios reikšmės: 1) žaliavinės prekės – ž.ū., miškin., žūklės, medžioklės prekės bei naud.iškasenos, kurių kaina pakinta nedaug jas apdirbus; 2) pusfabrikačiai – produktai, reikalaujantys tolesnio apdirbimo arba įtraukti į kitų prekių sudėtį; 3) gatavi dirbiniai – visi pramoniniai dirbiniai, skirti asmeniniam vartojimui ir naudojimui bei kapitaliniai įrengimai pramonei, ž.ū., ir pan. Gatavi dirbiniai g.b. trumpal.vartojimo, skirti pramonei (suvartojimo laikas <1m.) ir ilgalaikio vartojimo(>1m., skirti pramonei, valst. bei privačioms įmonėms). Taip pat išskiriamos trumpal.vartojimo prekės (<=1 m.), vidut.naudojimo prekės (1-3 m., sąlyginai maža kaina), ilgal.vartojimo (>3 m. ir jei brangio prekės 1-3 m.). Tarpt prekybos struktūroje (1970-1992 apibendrinimas) dominuoja perdirbimo pramonės produkcija (70-75% eksporto), toliau pramoninės prekės (apie 10%), kuras (10-20%), rūdos ir metalai (3-8%), kas liko ž.ū. žaliavos (1-2%). 11. Pasaulinės kainos. Egzistuoja keletas kainų tam pačiam produktui arba produktų grupei arba tos pačios kokybės prekėms toje pačioje apyvartos sferoje (imp, exp) pagal vienodas bazines pristatymo sąlygas. Pagal tai skiriamos: 1) kainos pagal paprastus komercinius sandorius apmokant: a) konv.valiuta; b) nekonv. arba ribotai konv. valiuta. 2) kliringo kainos; 3) kainos pagal valstybinės pagalbos programas ir t.t. Kad kaina būtų pasaulinė, ji turi atitikti tokius reikalavimus: 1) reguliarumas; 2) atskiras komercinis charakteris (t.y. nesusiję su prieš tai buvusiais kontraktais); 3) laisvas politinis – prekybinis rėžimas (t.y. nevaržomos); 4) vykdomos laisvai konv valiuta. Pasaulinėje prekyboje naudojamos 2 pagr kainų rūšys: 1) atsiskaitomosios, t.y. nustato eksportuotojai individualiai pagal įvairias metodikas; 2) biuleteninės arba skelbiamosios, t.y. skelbiamos specialiuose info šaltiniuose (laikraščiai, žurnalai, katalogai, kainoraščiai), jos atspindi pasaulinių kainų lygį (skirstomos: biuletenių kainos, biržų kotiruotės, aukcionų kainos, faktinių kontraktų kainos, didelių firmų pasiūlymai). Biuleteninės kainos – bazinės kainos (nustatomos dar ir incoterms pagalba), t.y. nuo jų prasideda derybos. Jos atspindi išsivysčiusių šalių didmeninės vidaus ir tarpt.prekybos kainas. Bazinės kainos nustatomos atsižvelgiant į bazines pristatymo sąlygas, kurios nurodo ar įtraukiamos į kainą transportavimo išlaidos ar ne. Atsižvelgint į kainodaros ypatumus išskiriamos 2 pagr prekių grupės: 1)perdirbimo pramonės produkcija;2) žaliavos. Jų tarpt kainų nustatymas skiriasi. (1) kainas nustato dideli gamintojai ar eksportuotojai 2 metodais: a) pilnų išlaidų ([sum visos išlaidos + norimas pelnas] / gaminių kiekis = vieneto kaina); b) tiesioginių išlaidų – paskaičiuojami keletas kainų variantų bei kiek kiekvienu atveju preliminariai bus parduota, iš laukiamų įplaukų dydžio išskaičiuojamos tiesioginės išl. Taip nustatomas antkainis – pelno marža 1 vnt ir visam prognozuojamam pardavimų dydžiui. Galutinės kainos tikslinamos pagal nuolaidų ir antkainių sistemą, priklausomai nuo rinkos konjunktūros. Mašinų ir įrenginių kainoms dar svarbu išskirtinės kainos, t.y. kainos našumo vienetui, galingumui ir pan. Nustatant kainas žaliavoms(2) pagr vaidmenį vaidina pasiūlos ir paklausos santykis rinkoje. Kainas gali nustatyti eksportuotojai (pvz.: grūdams JAV ,Kanada), biržų kotiruotės (Londono metalų birža), aukcionai (Sankt-Peterburgo kailių). Didelę reikėmę turi šalių eksportuotojų sąjungos (OPEC). Tas visai nebūdinga apdirbamos pramonės produkcijai.

xxx. Prekių biržos(B). B – nuolat veikianti prekyvietė, kurioje pardavėjas, pirkėjas ir B tarpininkas susitinka sandorio sudaryti. Tai taip pat ir didelis info centras apie prekes. B būna viešos ir privačios. Privačios labiau paplitę, jos organizuojamos aukcionų forma, bet savo nariams neišmoka dividendų. Čia nariai gauna monopolines teises, kuriomis naudojasi sudarant sandorius. B institutas kuriasi narystės principu. Nariai yra fiziniai asm, pristatantys įmones, besikreipiančias į B-as. Prekyb organ finansuoja narystės pirkimą ir palaiko kandidatą. Finansiniai reikalavimai skiriasi prikl nuo narystės tikslo – jei narystė naudojama sau, tai aukšti reikalavimai, o jei naudojama organ interesams, tai nelabai svarbu finansai. Daugumoje B yra skirtingos narystės kategorijos, priklausomai nuo taisyklių ribojimo lygio. Narių sk g.b. apibrėžtas B įstatuose ar nustatomas direktorių tarybos. Narystės kaina prikl nuo B aktyvumo. B dalyviai, kaip ir B nariai, gali sudaryti sandorius, bet negauna nuolaidų ir nerenka B vadovybės. Brokeriai samdomi tarpininkauti sandorių sudaryme, veikia 3-ių asm vardu bei sąskaita, gauna komisinius(proc nuo prekių kainos). Turi laikytis nustatytų B įstatuose sąlygų, išlaikyti egzus. Brokerio f-jas dažnai atlieka B nariai ar dalyviai. Toks tarpininkavimas dažnai būtinas dėl atstumo ir pan. Kviestiniai svečiai PB užima paskutinę grupę, gali sudaryti sandorius su narių ir brokerių pagalba. Didžiausią įtaką turi tarpt prekių B, kuriose yra nusistovėjęs prekių asortimentas. Todėl būtina žinoti, kuriose B kokios prekės yra ir kuriose konkrečių prekių kainos t dažniausiai naudojamos kontraktams. Žinomiausios tarpt prekių B: * Londono metalų B LME (plienas, aliuminis, varis, alavas, švinas, cinkas, nikelis, sidabras) * Londono tauriųjų metalų luitų B LBM (auksas, sidabras, jų monetos) * New York merkantilinė birža Nyme x (platina, paladis, nafta, naftos pr, skystos gamtinės dujos) * Prekių B New York – Comex (varis, cinkas, auksas, sidabras), * New Yorko prekių B – NYCE (medvilnė, apelsinų sultys) * Londono tarpt naftos B IPE (nafta, naftos pr, gamtinės dujos) * Londono prekių B LCE (kava, kakava, cukrus, kviečiai, bulvės) * Čikagos prekybos taryba – CBOT arba CBT (auksas, sidabras, aliejus, grūdai, sojos miltai ir kt.) * Kavos, cukraus ir kakavos birža JAV – CSE * Roterdamo B Londono aukciono rinka – arbata; medvilnės – New York, kavos – N.Y., cukraus N.Y. * Metal Exchange Corporation (spalvotieji metalai). 12.Biržų prekės (BP). B apyvartoje tradiciškai pasireiškiančioms prekėms priklauso:1)augalininkystės produktai (grūdai, aliej kult, cukr, kkv, kava, arb, prieskon, medvil, apel sult, kaučiuk);2)gyvulininkystės prod (šviež ir šaldyta mėsa, kiaulės, broileriai, skrandukai, kiaušiniai, lydyti taukai, šeriai, odos, vilnos, žuvies miltai);3)energetinės medž, taip pat ch medž (nafta, benzinas, tepalas, acetonas, spirit);4)metalai, dirbiniai, pusfabrikačiai iš jų. Biržų prekės skiriasi nuo žaliavų prekių tuo, kad jos turi bendrų bruožų, charakterizuojančių jas, kaip biržų prekybos objektus: 1) BP t b vienodos (pakeičiamos) 2) BP t atitikti standartus 3) BP neturi greit gesti 4) PB paklausa ir pasiūla t turėti masinį charakterį 5) BP pasiūla dažniausiai viršija pakl ilgą laikotarpį 6) pakl ir pasiūl lengvai prognozuojama. Standartas plačia prasme – prekės pvz su kuriuo lygina mos panašios prekės. Duoto pvz konkrečios charakteristikos t.b.aiškiai apibrėžtos. Vartotojui standartai užtikrina prekių kokyb, svorį, išvaizdą. Standartizuotą prekę galima parduoti ar pirkti tik naudojantis pavadinimais ir rūšių numeriais. Prekių B naudojami standartiniai kontraktai su kiekybės standartais, sandorio charakteriu. Aukščiausio standarto prekių tiekėjas, payginus su nurodytu standartiniam kontrakte, gauna priemoką – žemiausio – mažesnę kainą. Prekėms nustatomos 3 tipų kainos (kotiruotės): 1) pardavėjo 2) pirkėjo 3) sandorio faktiška kaina. G.b. išskiriamos pradžios, vidurio ir pab sesijos kainos. Tai leidžia B prekybos dalyviams orientuotis trump kainų pasikeitimo tendencijose. Kotiruotės nustatomos rūšiai, kuri buvo priimta stand kontrakte. B vadovybė nustato min prekių realizacijos dydį B-oje. Pvz, rugių (amer) min 5000 bušelių, vario (London) min 25 t. NY PB 25 000 svarų vario.

14. Biržų operacijos. Egzistuoja keletas biržos operacijų atmainų ,kurios skirstomos: 1) pagal sandorio įgyvendinimo rezultatą. 2) pagal sandorio realizacijos laiką. Pagal sandorio įgyvendinimo rezultatus išskiriami realūs ir spekuliatyviniai sandoriai. O taip pat draudiminės operacijos, apjungiančios abi formas, pagal periodo tęsimąsi, tarp sandorio sudarymo momento ir jo realizacijos momento-esami ir skubūs sandoriai. Sandoriai su realiomis prekėmis. Realūs sandoriai sudaromi su tikslu perduoti pardavėjo prekės nuosavybės teises vartotojui už nustatytą piniginį ekvivalentą. Grynieji sand (spot), numato prekių perdavimą nedelsiant po sandorio sudarymo. Pristatymas vyksta atitinkamų dokumentų perdavimu. Apmokėjimas vyksta sudarant sand arba sekančią dieną. Skubūs sand, vadinami forvardiniais numato prekių pristatymą vėlesniu laiku, negu grynaisiais sandoriais. Jiems priskiriami: 1) prekių atvežimo sand, pakrovimas iki sand sudarymo ir atvežimas į nurodytą vietą. 2) prekių pakrovimo sand, pardavėjas įsipareigoja pakrauti ir išsiųsti prekes iki to laiko kuris nurodytas sand. 3)prekių pristatymo sandoris, pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes į nurodytą vietą iki nustatyto termino. Skirtingų biržų taisyklės numato min it max realizavimo terminus forvardiniuose sand. Paprastai tai 3 mėn. laikotarpis, nors kai kuriuose biržose nustatomi 14, 17. 24 mėn terminai.. Forvardinių sand kainos skiriasi nuo grynųjų sand kainų, kas surišta su realizacujos dieną numatomais kainų nukrypimais, lyginant su kainomis, kurios buvosandorio sudarymo dieną. Jeigu skubaus sand prekių kaina aukštesnė negu “spot” kaina, kuo vėlesnis apmokėjimo laikas, tuo aukštesnė kaina, tai šis skirtumas vadinamas kontango. Esant stabiliai situacijai, forvardinių sand kainos pakyla virš grynųjų sand kainų. Kai prekės kaina terminuotu sandoriu žemesnė nei spot kaina, be to kaina tuo žemesnė, kuo vėlesnis apmokėjimo laikas, tai šis skirtumas vadinamas “backwardation”. Neatidėliotinų sandorių kainų pakilimas virš forvardinių, byloja prekių trūkumą. Operacijao su realimis prekėmis sudaro nedidelę dalį biržos apyvartos. Realizuojant prekes per biržą, pardavėjui atsiranda papildomos išlaidos: komisinių išmokėjimas, užmokestis už prekių draudimą ir jų saugojimą kai būna biržos sandėlyje. Transporto išlaidos yra didesnės realizuojant per biržą. Pirkėjui yra naudingiau gauti prekę tiesiogiai iš gamintojo. Biržų prekių gamintojai stengiasi prekes parduoti tiesiogiai vartotojams dėl aukštesnių kainų, taip pat, kad stambūs prekių pristatymai į biržą gali iššaukti kainų mažėjimą, ypač rinkos pusiausvyros atžvilgiu. Realių prekių sand sudaromi per biržas min apimtimis, iškilus sunkumams realizuojant produkciją tiesiogiai vartotojams. Fjučerinės operacijos. Grynų atsiskaitymų sandoriai ir forvardiniai sandoriai pateikia sand su realiomis prekėmis, tuo laiku, kai visi spekuliacinio charakterio sand vadinami fjučeriniais, kurie sudaromi su tixlu ne realių prekių tiekimiui, odėl pelno gavimo, esant kainų skirtumui. 38. Finansiniai prekybos politikos metodai (Lietuvje). Subsidijos. Būna vidaus ir užsienio . Valstybė remia pr exp į užsienį ir netiesioginę imp diskrimanaciją.Vidaus subsidijos LT taikomos žū produkcijai supirkti, o vėliau tą produkciją perparduoti. 1995 metų nutarimas skelbė 1995 metų derliaus augaliniakystės produkcijos minimalias ribines supirkimo kainas ir nustatė subsidijas, mokamas prie min ribinės supirkimo kainos. Subsidijos buvo mokamos iš Nacionalinės žū veiklos programos priemonėms finansuoti 1995 skirtų lėšų. 1999 m Nacionalinės žū veiklos programos priemonėms finansuoti buvo skirta 67,7 proc visų ŽŪ ministerijai skirtų lėšų, daugiau negu pusė jų – žū produkcijai supirkti pagal kvotas ir jos exp subsidijuoti. Dempingas Antidempingo, kompensacinės priemonės nėra įprastiniai prekybos politikos instrumentai, tačiau pasaulinė praktika rodo, kad jos vis dažniau taikomos ne tik kovoti su nesąžininga konkurencija bet ir kaip papildoma rinkos apsaugos priemonė. LT ekon tampant vis atviresnei, iškyla būtinybė ginti LT gamintojus nuo nesąžiningos užsienio konkurencijos, nes užsienio gamintojams ypač palankios sąlygos sužlugdyti LT gamintojus ir užimti rinką. Antidempingo įst tikslas – sudaryti sąlygas ginti LT gamintojus nuo nesąžiningos pr exportuotojų konkurencijos, kai įvežamų pr kainos yra žemesnės už panašių pr kainas exportuojančioje šalyje ir tuo daroma materiali žala LT gyventojams. Numatytos apsaugos nuo dempingo priemonės, kur pagrindinė – antidempingo muitas. Įst suderintas su GATT reikalavimais.

16. Arbitražiniai sandoriai. Norint išvengti per didelių svyravimų biržoje, kylančių iš spekuliantų veiklos, numatomi apribojimai: dienos eigoje nustatomos kainų pasikeitimo ribos; apribojama mėnesio eigoje perkamų ar parduodamų prekių kokybė. Šiuos apribojimus galima apeiti, o riziką sumažinti, vykdant arbitražinius sandorius, kurie sudaromi tuo pat metu pirkimui ir pardavimui: 1)vienos rūšies prekių skirtingose biržose; 2)tų pačių prekių skirtingų rūšių, vienoje ar skirtingose biržose; 3)skirtingų, bet artimų viena kitai pagal kilmę, gamybos procesą ar paskirtį (pavyzdžiui, cinkas ir alavas) prekių, vienoje ar keliose biržose. Pirmo tipo sandoriai turi prasme, jeigu kainų skirtumas tarp šių biržų didesnis, negu šio sandorio įvykdymo išlaidos (transporto išlaidos, saugojimo išlaidos ir t.t.). Antru atveju, spekuliantai panaudoja skirtumą tarp skirtingų rūšių, tų pačių prekių, kainų, iššauktą ne gamybos išlaidų skirtumo, o sutrikus rinkos pusiausvyrai. PVZ.:greitai išaugus kurios nors rūšies biržos prekės paklausai ir, to rezultate, esant neproporcingai dideliam kainų augimui, sudaromas skubus sandoris tos rūšies pardavimui ir tuo pačiu laiku kitos rūšies pirkimui, kainomis, kurios pasikeitė iki mažiausio laipsnio. Spekuliantas spėja, kad sandorio laiku, per didelis pasikeitimo kainų lygio skirtumas tarp duotų rūšių sumažėja, ir likviduojant sandorius galima gauti nustatytą pelną. Trečiu atveju, jeigu sutrikus rinkos pusiausvyrai, didėja skirtumas tarp atitinkamų biržų kotiruočių prekių, tai sudaromas skubus prekių pirkimo sandoris, kurio kaina apmokama priklausomai nuo kitų prekių, tuo pačiu laiku sudarant skubų sandorį kitos prekės pardavimui, su santykinai aukšta kaina. Spekuliantų, vykdančių arbitražines operacijas veikla padeda atstatyti rinkos pusiausvyrą, o likviduojant panašius sandorius, tuo pačiu atneša jiems pelną. „On Call“ sandoriai. „On Call“ sandoriai sudaromi prekių pristatymui ateityje ir atsiskaitant būsimo periodo kotiruotėmis. Sudarant „On Call“ sandorį trumpai pristatomi kontrakto objektai (prekė, jos rūšis, kokybė„On Call“ sandoriai sudaromi prekių pristatymui ateityje ir atsiskaitant būsimo periodo kotiruotėmis. Sudarant „On Call“ sandorį trumpai pristatomi kontrakto objektai (prekė, jos rūšis, kokybė, pristatymo laikas, apmokėjimo sąlygos ir t.t.) Kontrakte pažymima, kad kaina bus nustatoma biržų kotiruočių lygyje, laisvai, vienos iš šalių, išrinktą darbo dieną, ankstesnę pristatymo dieną. Kontrakte taip pat aptariamas paskutinis kainų paskelbimo laikas. Kaip taisyklė, kaina nustatoma pagal fjučerinių sandorių kotiruotes, bet galima naudoti ir „spot“ kainas. Kainų paskelbimo teisę gali gauti bet kuris iš kontragentų, priklausomai nuo derybų rezultato. Pirkėjas stengiasi gauti šią teisę, kada laukia kainų kritimo, o pardavėjas – kada laukia jų pakilimo.

17. Aukcionai. Aukcionai yra vienas iš tarptautinės prekybos būdų. Aukcionai specializuojasi individualaus pobūdžio prekių realizacijoje. Jie vyksta vieną ar keletą kartų per metus, dažniausiai įprastu kiekvienam aukcionui metu. Aukcionuose pardavėjų siūlomos prekių partijos (lotos) yra skirstomos pagal kokybę, iš kiekvienos partijos yra paimamas pavyzdys, lotai duodamas numeris. Tada yra išleidžiamas katalogas, kuris yra išsiuntinėjamas potencialiems klientams, atvykstantiems į aukcioną iš anksto, kad galėtų apžiūrėti prekes. Sandėriai aukcionuose yra vykdomi arba paaukšintomis, arba pažemintomis kainomis („olandiškas aukcionas“). Paaukštintos kainos sandoriai aukcione yra vykdomi balsų arba gestų pagalba. Pirmuoju atveju aukciono vedėjas paskelbia lotos numerį ir pradinę kainą, po to klausia: „kas daugiau?“ Pirkėjai kelia kainą ne mažiau nustatytos sumos (0,01-0,025% pradinės kainos). Jei po tris kartus kartojamo klausimo:“Kas daugiau?“ kaina toliau nebėra keliama, prekių partija laikoma parduota tam, kuris paskutinis nustatė kainą. Kitu atveju, pirkėjai duoda aukciono vedėjui ženklą pakelti kainą iš anksto nustatyta suma. Prekes įsigyja pirkėjas, kuris pirmasis pasako „taip“. Tarptautinėje prekyboje susidarė susidarė gana apibrėžta prekių, parduodamų aukcionuose, nomenklatūra (pavyzdžiui, brangieji kailiai, arbata, gėlės, antikvariniai daiktai). Aukcioninės prekybos privalumas yra tas, kad galima parduoti didelį prekių kiekį per trumpą laiko tarpą, nustatyti prekių paklausą duotu momentu. Pardavimų vietos parinkimas priklauso nuo konjunktūrinio išdėstymo, siekiant kuo didesnių pardavimo kainų. Viešieji aukcionai tęsiasi 4-5 dienas. Aukciono vedėjas keičiasi kas 1.5-2 valandas. Iš kairės ir iš dešinės aukciono vedėjui sėdi jo padėjėjai, kurie atsakingi už tam tikrus aukciono salės sektorius. Aukciono metu nurodant pradinę kainą, aukciono vedėjas orientuojasi į kainos limitą, kuris specialios komisijos yra nustatomas iš anksto vertinant prekes. Pardavėjai nenustato kainų, jie tik pristato prekes. Kainos yra nustatomos, remiantis rinkos konjunktūros, prekių paklausos ir pasiūlos tyrimais. Sandėriams pasibaigus, buhalterinis ir finansinis skyriai pateikia visus reikalingus dokumentus. Katalogai su pažymėtomis parduotomis prekėmis yra siunčiami į buhalteriją, kur pirkėjui yra išrašoma sąskaita ir specifikacija, kurioje nurodomi lotų, kurias jis nusipirko aukcione, numeriai. Priklausomai nuo apmokėjimo, transportavimo skyrius pristato prekes, vadovaudamasis pirkėjo instrukcijomis.

18. Sandėriai. Vienas iš labiausiai paplitusių šiuolaikinės prekybos mašinomis ir įrengimais būdų yra užsakymų vykdymas per tarptautinius sandėrius. Sandėriai – tai pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metodas arba ranga, kur pirkėjas (užsakovas) paskelbia konkursą pardavėjams (rangovams) dėl prekių, kurios turi iš anksto nustatytas technines ekonomines charakteristikas. Palyginęs gautus rezultatus, užsakovas pasirašo pirkimo-pardavimo kontraktą arba rangos sutartį su tuo pardavėju (rangovu), kuris pasiūlė pačias geriausias sąlygas pardavėjui (užsakovui). Sandėrio pagalba yra perkami įvairūs įrengimai, krovininiai automobiliai, garvežiai, laivai ir kt. Transporto priemonės, ryšių priemonės, laboratoriniai įrengimai ir aparatūra ir t.t. Specialistų vertinimu, įrengimų tiekimo užsakymų ir kapitalinės statybos vertė gauta sandėrių pagalba sudaro 1/3 bendros mašinų įrengimų eksporto vertės išsivysčiusiose šalyse. Šiuolaikinėje traptautinėje prekyboje naudojami kelių rūšių sandėriai, kurie skiriasi vienas nuo kito dalyvių pritraukimo būdais ir skelbiamais rezultatais. Atviri sandėriai. Juose gali dalyvauti visos norinčios firmos. Paprastai jie vyksta paskelbiant užsakymus sąlyginai nesudėtingiems įrengimams ir paslaugoms, kuriuos gali pasiūlyti kitos firmos. Atviri sandėriai su išankstine kvalifikacija vyksta dviem turais. Pirmame ture dalyvauja visi norintys oferentai. Jie pateikia tenderiniam komitetui medžiagą, patvirtinančią jų kompetenciją ir patirtį, išpildant tam tikrus užsakymus. Pateiktoje medžiagoje išvardijami objektai, kurių statyboje jie dalyvavo ir pirkėjų bei užsakovų atsiliepimai ir įvertinimai. Po to vyksta firmų atranka – perkvalifikavimas. Antrame ture dalyvauja tik tos firmos, kurias atrenka komitetas, remdamasis pristatytos medžiagos apie oferentus analize. Paprastai atviruose ir su kvalifikacija sandėriuose dalyvauja iki keleto dešimčių firmų. Apie atvirų sandėrių sudarymą pirkėjai (užsakovai) paskelbia laikraščiuose arba specialiuose žurnaluose, todėl tokie sandėriai vadinami viešaisiais. Apie stambius sandėrius pranešama prieš 2-4 mėnesius iki jų sudarymo, apie įprastus – prieš 1-1,5 mėnesio, o apie nedidelius – kartais tik prieš 20 dienų. Skelbimuose apie atvirus sandėrius trumpai pranešama tik pagrindiniai duomenys: organizacijos, kuri sudarys sandėrį, pavadinimas; tenderio numeris, kokie ir kiek bus perkama įrengimų; pateikiamų pasiūlymų pobūdis ir tvarka; adresas, kur galima gauti visą reikalingą informaciją. Sandėrio sudarymo dieną, dalyvaujant visiems konkurso dalyviams, komiteto vadovai paskelbia pasiūlymų paketą, išvardina firmas arba konsorciumus, pateikusius pasiūlymus. Tokie sandėriai vadinami viešaisiais. Viešuosiuose sandėriuose komiteto sprendimas apie laimėjusį pasiūlymą ir informacija apie kitų dalyvių pasiūlytas kainas paskelbiama spaudoje. Uždari sandėriai. Kvietimas dalyvauti tokiuose sandėriuose išsiunčiamas žinomiems tiekėjams ir rangovams, turintiems pakankamai didelį autoritetą pasaulinėje rinkoje. Uždarieji sandėriai paprastai naudojami tiekiant šiuolaikiškus brangius, techniškai sudėtingus įrengimus, atliekant sudėtingus rangos darbus, reikalaujančius aukštos kvalifikacijos. Nėra vykdomas viešas pasiūlymų paskelbimas, dalyvių sąrašas ir jų siūlomos sąlygos. Sprendimas dėl laimėjusio pasiūlymo neskelbiamas, o pranešamas laimėtojui konfidencialia forma. Tokie sandėriai nėra viešieji ir vadinami tenderomis. Vienetiniai sandėriai. Tai sandoriai sudaromi dalyvaujant tik vienam oferentui arba tais atvejais, kai aplinkybės apsunkina paprasto kontrakto sudarymą. Pirkėjai, nusprendę sudaryti sandėrį, sudaro tenderinį komitetą, į kurio sudėtį įeina techniniai ir komerciniai ekspertai, administracijos atstovai. Tenderinio komiteto pirmininku paprastai yra paskiriamas perkančios organizacijos atstovas. Tenderinis komitetas atlieka visą organizacinį sandėrio sudarymo darbą. Jie skelbia apie sandėrį, pateikia dalyviams jo sąlygas, analizuoja pateiktus pasiūlymus ir apsprendžia nugalėtoją. Pardavėjai, nusprendę dalyvauti paskelbtame sandėryje, perka tenderinių komitetų pateiktas sąlygas. Sandėrio sąlygų kaina yra tam tikro sutartinio dydžio ir gali būti nuo 10 iki keleto šimtų dolerių, tačiau ji nepadengia jų sudarymo išlaidų. Sandėrio sąlygos susideda iš 2 dalių: 1) bendroji dalis, kuri dažnai yra tokia pati daugeliui įrengimų, perkamų sudarant sandėrius duotoje šalyje; 2) specialioji dalis, kurioje pateikiami visi būtiniausi duomenys apie perkamą įrengimą. Sandėryje be pateikto sandėrio sudarymo numerio, vietos, dienos ir valandos nurodoma: 1) perkamų įrengimų pavadinimas ir kiekis arba numatomo statyti objekto pobūdis, jo galingumas ir našumas; 2) visos pagrindinės techninės ir ekonominės charakteristikos ir informacija apie tai, kokia papildoma techninė ir aiškinamoji dokumentacija turi būti pridedama prie pasiūlymo; 3) pagrindinės komercinės ir techninės sąlygos, tame tarpe tiekimo terminai, mokėjimo sąlygos ir užstatas, bazinės tiekimo sąlygos, kainų fiksacijos metodai; 4) arbitražo sąlygos, baudos, garantijos, galimybė pateikti alternatyvinį pasiūlymą ir reikalavimus, susijusius su techniniu įrengimų aptaqrnavimu.

19. GATT veiklos apžvalga. GATT (Bendras susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) yra daugiau nei 140 pasaulio valstybių, vykdančių apie 90 proc. pasaulio prekybos, įpareigojanti sutartis. Sutartis sukuria verslui saugią aplinką, kurioje vyksta prekybos liberalizavimas, investuojama, kuriamos naujos darbo vietos. Ši sutartis prisideda prie ekonominės pažangos ir plėtros visame pasaulyje. GATT pirmtake laikoma Tarptautinės prekybos organizacijos Chartija, sukurta 50-ies šalių, kuri turėjo būti specializuota JT agentūra, apimanti pasaulinės prekybos tvarkos, nedarbo, prekių susitarimų, konkurencijos, investicijų ir kt. klausimus. 1946 m. 23 valstybės steigėjos, siekiant paspartinti prekybos vystymą bei sustabdyti įsigalėjusią protekcionistinę politiką, pradėjo tarpusavio dėrybas dėl tarifų. Buvo priimta tūkstančiai tarifų nuolaidų, kurios pradėtos vadinti Bendruoju susitarimu dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT). Nustojus egzistuoti Tarptautinės prekybos organizacijos Chartijai, GATT liko vieninteliu daugiašaliu dokumentu, reglamentuojančiu tarptautinę prekybą. Aukščiausias PPO organas – Susitariančiųjų šalių posėdis, šaukiamas kartą per metus. Atstovų taryba yra įgaliota veikti tarp posėdžių tiek einamaisiais, tiek skubiaisiais klausimais. Taryba renkasi 9 kartus per metus ir svarsto tokius klausimus: dvišalių prekybinių ginčų sprendimas, naujų narių priėmimas, darbo grupių ataskaitų išklausymas. PPO komitetai sprendžia svarbius besivystančiųjų šalių reikalus, seka padėtį šalyse, kuriose mokėjimo balanso reguliavimui taikomi prekybos apribojimai, sprendžia muitų klausimus bei prižiūri PPO biudžetą. Darbo grupės sudaromos tokiems klausimams kaip pareiškimų dėl priėmimo į PPO, dvišalių susitarimų atitikimo PPO reikalavimams nagrinėjimas. Ginčus tarp šalių sprendžia kolegijos. PPO sprendimai priimami konsensusu, o ne balsuojant (balsavimas taikomas išimtiniais atvejais, kuomet šalys turi po vieną balsą, o nutarimai priimami balsų dauguma). GATT sekretoriatas aptarnauja nuolat veikiančius GATT organus bei teikia techninę pagalbą besivystančioms šalims. GATT biudžetas formuojamas iš šalių narių įnašų, kuris yra proporcingas šalies prekybos daliai su kitomis GATT narėmis. Viena pagrindinių GATT funkcijų – daugiašalių derybų (raundų) rengimas. Pirmieji raundai buvo skiriami deryboms muitų, tarifų mažinimo klausimais. Prekybos liberalizavimo klausimai svarstomi ir tolesniuose raunduose. Pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama netarifinėms priemonėms. Raundų privalumai: 1)nuolaidų siekimas iškart keliai klausimais;2)nuolaidos labiau priimtinos, kai išsiaiškinami jų politiniai ir ekonominiai privalumai;3)svarbesnis mažų šalių vaidmuo derybose nei dvišaliuose susitarimuose;4)visapusiškos reformos galimybė pasauliniu mastu; Daug dėmesio skiriama besivystančių šalių poreikiams ir problemoms. GATT sekretoriatas teikia pagalbą visose srityse, padeda įgyvendinti priimtus nutarimus bei teikia informaciją visais dominančiais klausimais. Pagr. Datos: 1947 m. Ženeva. GATT steigimas, dėrybos dėl muitinių tarifų mažinimo. 1949 m. Ansi. Pakeitimai 5000-uose tarifų. 1950 m. Torkvėjus. Pakeisti tarifai, jų lygis sumažėjo 25 proc. 1955-56 m. Ženeva. Tarifų mažinimas. Apmokymo kursai tarpt. prekybos klausimais. 1960-62 m. Dilono raundas. Tarifų mažinimas. Derybos dėl EEC steigimo. 1964-67 m. Kenedžio raundas. Tarifų mažinimas. Antidempingo priemonės. 1973-79 m. Tokijo raundas. Subsidijų, importo licencijavimo, muitų vertinimas, antodempingas. 1986-93 m. Urugvajaus raundas. Rinkų atvėrimas. PPO sukūrimas.Tarifiniai ir netarifiniai susitarimai.///Ginčų sprendimas, konsultavimas, tarpininkavimas yra esminės GATT veiklos sritys. Kiekviena šalis gali kreiptis į GATT, jei jai atrodo, kad kitų šalių elgesys jos atžvilgiu yra neteisingas. Veiksminga ginčų sprendimo priemonė – dvišalės konsultacijos. Jei konsultacijų nepakanka įtraukiama GATT kolegija, kurią sudaro trys ekspertai iš šalių, nesuinteresuotų ginčo objektu. Kolegija Tarybai pateikia ataskaitas bei rekomendacijas dėl bylos sprendimo. Jeigu Taryba priima Kolegijos ataskaitą, tuomet ginče dalyvaujančios šalys veikia Tarybos psrendimu. Pagal daugelį susitarimų reikalaujama, kad šalys pateiktų komitetams informaciją apie įvedamus antidempingo ar kompensacinių muitų įstatymus, naujus techninius standartus, neigiamai veikiančius prekybą, naujus importo licencijavimo susitarimus. Svarbiausias GATT prižiūrimosios veiklos etapas – prekybos politikos priežiūros mechanizmo sukūrimas (Urugvajaus raundas). Toks mechanizmas leido atlikti prekybinės politikos tyrimus, kurių tikslas – aiškesni prekybos politikos klausimai, jų aptarnavimo kokybė, poveikio pasaulinei ekonomikai įvertinimas.

20. PPO įkūrimas, struktūra, veiklos principai ir sritys. PPO įsteigta 1995 m. sausio 1 d. Būstinė Ženevoje. Pagrindinės funkcijos: 1)valdo PPO narių prekybinius susitarimus; 2)yra prekybinių susitarimų forumas; 3)tvarko prekybinius pasitarimus; 4)kontroliuoja nacionalinę prekybos politiką; 5)teikia techninę pagalbą ir mokymą besivystančioms šalims; 6)kooperuojasi su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. PPO – vienintelė organizacija reguliuojanti prekybą tarp šalių. PPO veiklos pagrindas – narių susitarimai (taisyklės, pagal kurias įsipareigojama vykdyti prekybą), kurie yra tarptautinės komercijos pagrindas. Sutartis pasirašo vyriausybės, tačiau tikslas – pagelbėti eksportuotojams ir importuotojams vykdyti savo veiklą. Pagrindiniai tikslai: kliūčių prekybai šalinimas, taisyklių aiškumas ir nuspėjamumas, prekybinių susitarimų formumas, pagalba šalims priimant sprendimus. PPO tokiu pavadinimu pradėjo veikti tik 1995 m., tačiau organizacija daug senesnė. Istorijos pradžia – GATT (įkurta kartu su kitomis “Bretton-Woods” institucijomis). Šalia GATT veikė ir Tarptautinės prekybos organizacijos Chartija, kuri nustojo veikusi, kai Havanos konferencijoje kai kurios šalys atsisakė ją ratifikuoti. PPO ir GATT turi keletą skirtumų: GATT sukurtas laikinam egzistavimui, nebuvo ratifikuotas narių parlamentuose, nebuvo kuriamos sąlygos sukurti GATT kaip organizaciją. PPO susitarimas yra pastovus, nariai ratifikuoja sutartis. PPO turi narius, o GATT turėjo tik sutartis sudarančius partnerius. GATT veikla sukoncentruota į prekes, kai PPO apima ir prekybą paslaugomis, išradimais, intelektualiais produktais. Pagrindiniai veiklos principai. Siekiant supaprastinti sutarčių reguliavimą, priimtos bendros prekybos taisyklės: 1)Prekyba be diskriminacijos. Visos šalys lygios teikdamos nuolaidas. Didžiausio palankumo statusas – galimybė pasinaudoti geriausiomis prekybos sąlygomis. 2)Nacionalinė apsauga. Vienodų prekybos sąlygų sudarymas tiek vietinėms, tiek importuojamoms prekėms. 3)Laisva prekyba. Prekybos barjerų (muitų mokesčių, importo draudimų ir kvotų) mažinimas. Prekybos liberalizavimas – didelis privalumas, tačiau jis reikalauja priežiūros. PPO sudaro sąlygas susipažinimui su pasikeitimais. Besivystančioms šalims duodamas ilgesnis laiko tarpas įsipareigojimams atlikti. Įsipareigojimai – prekybos barjerų mažinimas, išlaikymas pastoviais. 4)Sąžiningos konkurencijos skatinimas. Leidžiama taikyti subsidijavimo, dempingavimo politiką, tad reikia užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Numatoma kaip elgtis tarptautinės konkurencijos iškraipymo atvejais. 5)Vystymo skatinimas ir ekonominė reforma. Besivystančioms šalims reikia daugiau laiko nutarimams įgyvendinti., joms taip pat reikia specialios pagalbos. PPO įrodė, kad besivystančios šalys sugeba vykdyti liberalią prekybos politiką ir jų nereikia atleisti nuo GATT sąlygų. Struktūra. PPO valdoma jos narių vyriausybių. Šalys priima sprendimus įvairių komitetų ir tarybų pagalba, kurių dalyviai yra visi PPO nariai. Aukščiausias PPO organas – Ministrų konferencija (kas 2 metus), joje priimami visi su daugiašale sutartimi susiję susitarimai. Antrame lygyje – Bendroji Taryba (Bendroji Taryba, ginčų sprendimo organas, prekybos politikos tikrinimo organas). Ji atsakinga Ministrų konferencijai. Šios tarybos lygyje, Ginčų sprendimo organas turi du padalinius. Tai yra ginčų sprendimo grupė ir apeliacinis organas. Trečią lygį sudaro trys tarybos (prekių, paslaugų ir intelektualios nuosavybės), kurios tvarko atskiras prekybos sritis ir atsiskaito Bendrajai Tarybai. Užsiima prekyba ir vystymu, aplinka, regioniniais prekybos susitarimais. Yra darbo grupė atsakinga už investicijas, konkurencinę politiką, vyriausybinius įsigijimus ir prekybinius įrengimus. Specifinė veikla – žemės ūkis, įėjimas į rinką, antidempingo priemonės. Kiekviena taryba turi savo dalinius organus (komitetus), kurie sudaro ketvirtą struktūros lygmenį. Komitetai, darbo grupės – prekybos ir aplinkos, prekybos ir vystymo. Šalutiniai organai – prekybos civiliniais lėktuvais komitetas, Vyriausybės įsigijimų komitetas, tarptautinės pienininkystės taryba ir t.t. Organizacinėje struktūroje žymūs pokyčiai vyksta labai retai, ypač retai aukščiausiuose lygiuose. Egzistuoja neformalios organizacijos PPO viduje ir išorėje, kurios ir be balsavimo teisės turi svarbų vaidmenį susitarimams. Nuo Urugvajaus raundo veikia sistema, kuri vadinama Žaliuoju kambariu, kuris apsiima spręsti labiausiai diskutuotinas problemas.

21. Svarbiausių PPO susitarimų apibūdinimas (tarifai, žemės ūkis, tekstilė). PPO susitarimai apima prekes, paslaugas ir intelektualią nuosavybę. Susitarimai pagrįsti liberalizavimo principais (naikinti tarifus, atverti rinkas, speciali pagalba besivystančiom šalim). PPO renkama informacija apie įvestus antidempingo, kompensacinių muitų įstatymus, naujus techninius standartus, neigiamai veikiančius prekybą. PPO priimamus sprendimus galima suskirstyti į tris grupes: 1)Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos bei Bendrasis susitarimas dėl prekybos ir paslaugų; 2)Specialūs susitarimai ir papildymai, susiję su specifinei sričiai būdingais reikalavimais; 3)Individualių šalių susitarimai, kurie apima šalies detalizuotą įsipareigojimų sąrašą, pagal kurį atitinkamiems užsienio produktams ar paslaugų tiekėjams leidžiama įsilieti į tos šalies rinką. Kita nepaminėta susitarimų grupė taip pat svarbi. Ji apima “Susitarimų dėl prekybos politikos peržiūrėjimo”, taip pat keturis “daugiašaliu” susitarimus, kurie patvirtinti ne visų narių. Tai Vyriausybės tarpininkavimo, Civilinės aviacijos, Pienininkystės, Galvijų mėsos susitarimus. Tarifai. Urugvajaus raundo rezultatas – 22 500 psl. kiekvienos šalies įsipareigojimų (muitų tarifų mažinimo) leidinys dėl specifinių prekių ir paslaugų kategorijų. Tarifų mažinimas nuo 1995 m. – 92 proc. informacinių technologijų, 40 proc. pramoniniams produktams. Muitų reformos sąlygoja didesnį rinkos apsaugos laipsnį prekybininkams ir investuotojams. Anksčiau žemės ūkio produkcijai taikytos kvotos ir importo apribojai pakeisti tarifais, kurie taip pat ribojami. Žemės ūkis. “Žemės ūkio susitarimo” tikslas yra prekybos reformavimas žemės ūkio sektoriuje ir didesnis žemės ūkio politikos orientavimas į rinką. Šis susitarimas pagerino importuojančių ir eksportuojančių šalių saugumą. Naujos taisyklės ir įsipareigojimai apeliavo į: rinkos prieinamumą; vietinį rėmimą – subsidijos ir kitos programos; eksporto subsidijas ir kitus metodus. Vyriausybei leidžiama remti savo žemės ūkį, tačiau tik tokia politika, kuri lemtų mažesnį prekybos deformavimą. Besivystančios šalys neturėjo riboti subsidijų ar tarifų, priešingai nei išsivysčiusios valstybės. Žemės ūkyje kvotos keičiamos tarifais, kurie palaipsniui mažinami (išsivysčiusios per 6 m. – 36 proc., besivystančios – 10 m. 24 proc.), taip pat numatyta stipriai mažinti subsidijas bei pasirašyta nauja sutartis dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo žemės ūkyje. Tekstilė. Nuo 1995 m. PPO “Susitarimas dėl tekstilės ir drabužių” pakeitė daugiašalę tekstilė sutartį – MFA. Pagal jį, visiškai panaikinamos kvotos, dėl ko importuojančios šalys negalės daugiau diskriminuoti eksportuotojų. Tad visiškai panaikinus kvotas, naujasis susitarimas bus nebereikalingas. Kvotų naikinimas vyks 4 etapais, kad importuotojai ir eksportuotojai galėtų palaipsniui prisitaikyti. Kiekvienam etapui nustatomas produktų procentas, kuris integruojamas (naikinamos jam galiojusios kvotos) tame etape. 1 etapas (1995-97 m.) – 16 proc. produktų, 2 etapas (1998-01 m.) – 17 proc., 3 (2002-04 m.) – 18 proc., 4 (2005 m.) – 49 proc. Susitarimas taip pat konstatuoja, kad importų kiekis turėtų kasmet augti ir šis plėtimosi tarifas turėtų didėti kiekviename etape. Bet kurioje sistemoje, kur kvotos dar yra nustatytos individualioms eksportuojančioms šalims, eksportuotojai gali bandyti išsisukti nuo kvotų transportuojant produktus per trečiąsias šalis arba fiksuojant deklaracijas dėl produktų kilmės šalies. Tad Susitarimas taip pat įtraukia nutarimus, sprendžiančius tokius atvejus. 23. Intelektualine nuosavybe. Idejos ir zinios yra labai svarbi prekybos dalis. Isradejai turi teise buti apsaugoti nuo ju isradimus, dizainus ar kitus kurinius naudojanciu zmoniu. Si teise yra zinoma kaip “Intelektualines nuosavybes teise”. Sias teises gina PPO “Susutarimas del intelektualines nuosavybes teises aspektu, susijusiu su prekyba”(TRIPS). Sis susitarimas isigaliojo nuo 1995 metu sausio 1 dienos, issivysciusioms salims buvo suteikti vieneri metai tam, kad ju istatymai butu pritaikyti pagal TRIPS susitarima. Besivystanciom salims ir pereinamajai ekonomikai buvo suteikti penkeri metei, o maziausiai issivysciusiom salims – vienuolika metu. TRIPS susitarimas apima tokias sritis: -autorine teises; -prekiniai zenklai (iskaitant paslaugu zenklus); -geografiniai zenklai; -pramoninis dizainas; -patentai; -topografijos; -neatsklaidziama informacija. TRIPS susitarimas apima penkias problemas: 1)Kaip pagrindiniai prekybos sistemos principai ir kiti tarptautiniai intelektualines nuosavybes susitarimai tiri buti taikomi; 2)Kaip suteikti adekvacia intelektualines nuosavybes teisiu apsauga; 3)Kaip salys turetu priversti sias teises vykdyti savo teritorijoje; 4)Kaip vesti derybas del intelektualines nuosavybes tarp PPO nariu; 5)Kokie turi buti priimti spec. tarptautiniai susitarimai to periodo metu kai nauja sistema dar tik pristatoma

24. PPO kooperacija su tarptautinemis organizacijomis. Nuo pat savo isikurimo pradzios PPO bendradarbiauja su ivairiomis tarp vyriausybinemis organizacijomis, besidominanciomis jos veikla. Daugelis organizaciju turi turi stebetojo statusa viename ar daugiau PPO komitetu. Tarptautinis valiutos fondas. Bendradarbiavimas tarp PPO ir TVF buvo sustiprintas pasirasius susitarima Singapure, kuriame buvo akcentuojami trys pagrindiniai dalykai: 1)Buvo padetas pagrindas PPO Ministerijos mandato islaikimui tam, kad butu pasiektas didesnis bendradarbiavimas globalineje ekonomikoje. 2)Susitarimas pateikia komunikavimo rysiu modelius; 3)Susitarimas suderino stebetojo statusa kiekvienos is siu organizaciju sprendimu priemimo organizavime. Sio susitarimo pagrindu PPO suteikiamas stebetojo statusas Fondo kasmetiniame susirinkime, TVF valdybos susirinkime, kai yra svarstomi prekybos klausimai. Tokias pacias teises turi ir TVF-as PPO sprendimu organizavime. Susitarimas taip pat garantuoja geresni priejima kiekvienai organizacijaiprie kiekvienos informacijos ir duomenu. Pasaulio bankas. 1997 metais balandzio menesi Pasaulio bankas su PPO pasirase Susitarima, kuris sustiprino ju kooperacija bei bendradarbiavima. Sis susitarimas akcentavo tris pagrindinius dalykus, lygiai tuos pacius kaip ir susitarimas tarp PPO ir TVF (todel dar karta ju nerasysiu). Kalabant apie PB reikia pamineti, kad 1997 metais PPO ir Pasaulio Banko Ekonomikos Vystymosi Institutas pradejo bendra projekta, kuriam naudojamso informacines technologijos. Siuo projektu norima padeti Vyriausybes oficialiems asmenims, akademikams, zurnalistams ir verslo lyderiams gauti informacijа susijusia su prekyba ir vystimusi. Jungtiniu Tautu Prekybos ir Pletros Konferencija (UNCTAD). Rysys tarp PPO ir UNCTAD visada buvo svarbus. Jis visuose abieju organizaciju lygiuose yra gerinamas tokiose srityse, kaip tyrimai, prekyba ir investavimas, prekyba ir konkurencija, prekyba ir aplinka ir kt. Pagrindinis PPO ir UNCTAD bendradarbiavimo tikslas yra besyvystancio pasaulio – ypac maziausiai issivysciusiu saliu – integravimas I globaline ekonomika. Tarptautinis Prekybos Centras UNCTAD/PPO (ITC). Tarptautinis prekybos centras buvo ikurtas besivystanciu saliu prasymu, norint padeti joms remti savo eksporta. ITC teikia informacija ir pataria apie eksporto rinkasir marketingo metodika, o taip pat padeda sukurti eksporto skatinimo ir marketingo paslaugas bei parengti personala toms paslaugoms teikti. 1996 metais buvo priimta bendra ITC/UNCTAD/PPO “Integruota technine remimo programa atrinktose silpnai issivysciusiose ir kitose Afrikos salyse”. Programos tikslas yra atrinktu Afrikos saliu dalyvavimo daugiasaleje Prekybos sistemoje stiprinimas. 28. Eksporto muitas. Tai l.reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos l.pigios lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėj rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų. Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes ir kt vertybes. Jie dažniausiai skaičiuojami kaip procentas nuo prekės kainos. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais: a)norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą; b)turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą; c)norint priversti pagerinti t.t. išvežamųjų prekių gamybą. Ekstremaliomis sąlygomis eksp muitai taikomi: 1)norint karo metu sulaikyti pačiai šaliai reikalingus išteklius/prekes; 2)kai infliacijos metu bijoma, kas tvirtos valiutos šalys pasinaudos šalies kainų žemu lygiu ir išpirks tiek prekių kad šalyje susidarys prekių trūkumas su visais padariniais: brangumu, socialine ir politine suirute. Eksp muitas daugiausia naudojamas besivystančių šalių pereinamosios ekonomikos metu. Pagr muito funkcijos: 1)Fiskalinė f-ja – taip renkami pinigai į valstybinį biudžetą einamosioms šalies finansinėms operacijoms atlikti. 2)Suliginimo f-ja leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms. Jei vyriausybė nusprendžia apriboti eksportą, tai: Mažos šalies atveju pasaulinė kaina bei paklausa nekinta, jos prekybos sąlygos išlieka nepakitusios. Įvedus ekp muitus, vėl padidėja vidaus vartojimas (nes kainos sumaž), sumažėja gamyba, eksp apimtis t.p. mažesnės. Valstybė tai ką praranda kompensuoja eksp muitų surinkta suma. Didelės šalies atveju būtina nustatyt optimalią muito sumą, kad būtų galima padengti gamybos sumažėjimo sąlygojamus nuostolius, nes kainos ir paklausos svyravimai stiprioje šalyje paveikia pasaul rinką (pasaul kainos didėja).kraštutinis eksp muitas embargas taikomas dažn politiniais sumetimais. Vykdant ekonomines reformas ir augant šalies BVP, eksp muitai mažėja ir ilgainiui visai nebenaudojami.

25. Prekybos politikos (PP) instrumentai. Prekybos politika (PP) apima ne tik prekybos, bet ir kt. sričių klausimus (ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.). Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis. Tarptautinės prekybos (TP) apribojimai g.b. tarifiniai- muitais formuojami apribojimai ir netarifiniai- kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai. Protekcionizmo naudojimo priežastis ta, kad naudojantis TP reguliavimo instrumentais galima apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui. Pagrindinė valstybės užduotis TP srityje: 1)padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinti jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje; 2)riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje. Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti rinką nuo užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta eksporto skatinimui. Taigi tarifiniai PP instrumentai –jų labai mažai, bet užima svarbią vietą: muitų mokesčiai- svarbiausias iš tarifinių tarptautinės PP instrumentų ir tarifų kvotos yra nukreipti į importo reguliavimą, bet kartais apmokestinamas ir eksportas (praktikoje pasitaiko retai). Netarifiniai: a)kiekiniai-1)kvotos nukreipti importo reguliavimui; 2)licencijos-tiek importo tiek eksporto; 3) laisvas susitarimas-eksporto reguliavimui; b)paslėpti: 1) valstybės užpirkimai, 2) reikalavimai, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai, 3) techniniai apribojimai, 4) mokesčiai ir rinkliavos – visi nukreipti į importo reguliavimą; na, o c) finansiniai: 1) subsidijos, 2) kreditavimas, 3) dempingas – nukreipti eksporto reguliavimui. Skirtingos šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį tad sunku nustatyti kokį tai vidurkį (ypač naudojant netarifinius prekybos metodus). Valstybės PP gali pasireikšti kaip: protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas arba laisva prekyba. Dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki PP. Bet visgi apibrėžti kada jau prasideda protekcionizmas ir kada pereinama į laisvą prekybą – beveik neįmanoma. Tad visi minėti teiginiai svyruoja tarp 2-jų kraštutinumų. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį g.b. nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti kokius tai prekybos apribojimus, valstybė turėtų apsvarstyti bendrą jų įtaką šalies PP ir numatyti galimą prekybinių partnerių atsaką. Įvertinant PP veiksmų efektyvumą, naudą reiktų nustatyti ar bus ekonominė nauda ūkio šakai ar įmonei, kiek bus sukurta ar išsaugota darbo vietų, kaip pakis biudžeto pajamos, vidaus kainų augimas, vartojimas, kaip įtakos konkurenciją, kaip reaguos prekybos partneriai ir pan.

26. Muitai ir jų rūšys. Muitas – pagal muito tarifą nustatytas privalomas mokestis, kuriuo apmokestinamos ekspor-mos ir impor-mos prekės. Muito tarifas – tai prekybos politikos ir vyriausybės reguliavimo šalies viduje rinkos, sąveikaujančios su pasauline rinka, instrumentas, kuris yra susistemintas ir suderintas su prekių nomenklatūra. Muitų tarifai ir kvotos yra valst prek politikos pagr instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarpt normų. Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, import ar eksport prekę, jis atsiranda kaip imp, exp dalis. Muito mokesčiai vykdo f-jas: 1)fiskalinė. Taikytina imp ir exp mokesčiams, nes pinigai eina į valst biudžetą; 2)protekcinė. Tik imp prekių, siekiama apsaugoti vietinių gamintojų prekes.; 3)balansavimo. Exp prekėms, kurių exportas valst nepageidaujamas ar kainos nacional rinkoje žemesnės nei pasaulinėj. H. Džordžas muitus skiria į: 1) fiskalinius; 2) apsaugomuosius. Kuo daugiau bus siekiama apsaugos f-jos, tuo mažiau bus gaunama pajamų. Muitų rūšys: 1) draudžiamieji. L.aukšti tarifų muitai, exp į tokią šalį neįmanomas. Žlugdo prekybą. 2) nedraudžiamieji. Mažesni tarifai, nežlugdo prekybos, bet ją nuolat silpnina. Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai g.b.: 1)advalioriniai. Tai proc nuo prekės kainos. Privalumas- palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Trūkumas- visada reikia žinoti prekės kainą.; 2)specifiniai. Tam tikra suma už prekės vnt. Naudojama standartizuotoms prekėms, bet nebėra galimybių manipuliuoti kainomis; 3)mišrūs. Čia dalis kaip proc nuo prekės vertės, o kita dalis – pinigų suma, tenkanti prekės vnt. Pagal tarpt prekybos operacijas muitų tarifai g.b.: 1)importo. Imp prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje; 2)eksporto. Exp prekėms, labai reti tokie muitai. 3)tranzito. Tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Pagal savo pobūdį muitai g.b.: 1)sezoniniai. Naudojami operatyviam TP reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms. 2)antidempingo. Naudojama, kai prekės įvežamos ir išvežamos iš šalies žemesne kaina nei analogiškos ir jei g.b. padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas nelegalus. 3)kompensaciniaitaikomi imp prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos. Šių muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti šalies ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Pagal kilmę muitai g.b.: 1) autonominiai- įvedami valst. 2) konvenciniai – įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu; 3) preferenciniai – taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Nustatomi pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Pagal tarifų tipą muitai g.b.: -pastovūs – muito suma nustatoma valst organų ir nekinta; -kintami – muito suma gali kisti valst organų apibrėžtom situacijom. Pagal skaičiavimo būdą: -nominalūs – nurodomi muitų tarifuose; -efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus pagrindinėms ir šalutinėms dalims. Išskiriami dar keli muitai, kurie g.b. taikomi atsižvelgiant į ūkio intersus ir tarifų struktūrą: 1) specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų įmonių, šalių veiksmus; 2) fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valst pajamas; 3) protekciniai – apsaugot vietinius gamintojus; 4) išlyginamieji – prekės apmokestinamos norint išlygint importinių ir savos gamybos produkcijos kainas; 5) retorsiniai – taikomi apmokestint prekes šalių, kurios l padidina muitus savo prekėms. Siekiant apsaugoti vietinius gatavos produkcijos gamintojus ir stimuliuoti žaliavų ir pusfabrikačių įvežimą naudojama tarifo eskalacija. Tai prekių apmokestinimo lygio augimas jos apdirbimo lygio dydžiu. Didelis muitų rūšių skaičius tik patvirtina jų svarbą ir naudojimo sudėtingumą TP. Muitų įvedimas valst turi įvairią įtaką.

27. Ekonominis muitų vaidmuo. Importo tarifo poveikis konkrečios šalies eko unikalus ir labai priklauso nuo to ar šalis eko požiūriu maža ar didelė. Jei šalyje pakitusi pakl t.t. import prekei turi įtakos tos pr kainai pasaul rinkoj. Samuelsonas (1989) išskiria 3 muitų efektus: 1. vietiniai gamint, saugomi muitų, gali plėsti gamyba; 2. vartot susiduria su aukštesnėmis kainomis ir mažina vartojimą; 3. valstybė gauna muitų mokesčius. Muitų įtaka mažos šalies eko. Šalis, kuri savo ruožtu pakeitusi paklausą importo pr iš esmės neįtakoja šios pr pasaulinės kainos, tarpt eko-je vadinama maža šalimi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus 3 etapus: kada pr gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai. Importo muitų įvedimas sukelia 2 rūšių efektą: nepaskirstymo (įplaukų ir perskirstymo ef) ir nuostolio efektą (apsaugos ir vartojimo ef). Įplaukų ef pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų pr apmokestinimo. Tačiau iš kt pusės padidėja pr kaina, ir vartot daugiau sumoka už pr, kurios kainos dalis nukeliauja i biudžetą, kaip PVM. Perskirstymo ef pasireiškia, kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams konkuruojantiems su importuojamomis pr. Jei muito nebūtų, laisvos prek sąlygomis vartotojai už pr sumažėtų mažiau. Susumavus abu ef, bendra perpaskirstymo ef suma duoda teig ef valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartot išl pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prek sąlygomis. Apsaugos ef parodo eko šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamint konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų pr gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai nuostolinga palyginus su kainoms, už kurias galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Apsaugos ef pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviom gamybos atžvilgiu pr nei užsienietiškomis. Vartojimo ef pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumaž, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir pr kaina buvo žemesnė. Muitų įtaka didelės valstybės eko. Eko stiprios valstybės įvestas imp muitas gali turėti įtakos pasaulinei t.t. prod kainai. Didelei šaliai muito įvedimas yra vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio pigesnių prekių. Pasireiškia tos pačios 2 eko ef grupės: perpaskirtytas ir nuostolių efektas. Vartojimo, perskirstymo ir apsaugo ef pasireiškia lygiai taip pat kaip ir mažos šalies atveju. Esminis skirtumas – įplaukų perpaskirstymo ef. Importuotojas į didesnę šalį, susidūręs su importo muitu, priverstas sumažinti pr kainą, tuo pačiu pagerindamas didelės šalies prek sąlygas. Pr kaina vidaus rinkoje įvedus muitą išauga mažiau nei kad mažoje šalyje. Įplaukų ef didelėje šalyje skyla į 2 dalis: 1.vidinių pajamų ef – įplaukų perpaskirstymas iš vietinių gamint į didelės šalies biudžetą; 2. prekyb sąlygų ef – įplaukų perpaskirstymas iš importuotojų į didelės šalies biudž. Taigi didelės šalies importo muito įvedimas sumažino importuojamos produkcijos apimtiss, kas sąlygojo ir pasaulinės šios prekės kainos kritimą. Tuo pačiu prek sąlygų ef sumuojasi į bendrą įplaukų ef užsienio gamint sąskaita. O vidinių įplaukų ef savo indėlį į bendrą įplaukų efektą perpaskirstant išteklius iš vietinių gamintojų į valstybės biudžetą mažiau veikia nei muito įvedimas. 29. Muitai paslaugų sektoriuje. XX a. pr. paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi. Nuo 9 dešimtmečio iškilo opus klausimas – tarpt prekybos paslaugomis liberalizavimas. Pasirodo paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transp, draud), yra labai apmokestintos muitais bei kt apribojimais. Vidinės subsidijos šalies paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. O importo tarifai savo ruožtu yra geriau nei importo kvota. Dažn pasireiškia kiekiniai paslaugų importo apribojimai, kurie g.b.: 1) prekybos paslaugomis apribojimas. Pvz, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks aprib iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus. 2) kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Pvz, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija. 3) filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Kai norima apsaugoti nestiprius ietinius paslaugų tiekėjus. 4) paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar pan pobūdžio kitur (jų šalyje). Pvz, gydytojas turi išlaikyti t.t. testus kad galėtų praktikuoti JAV. 5) paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažn pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalį). Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems. Pastangos liberalizuoti paslaugų tarpt prekybą sprendžiamos tarpt org lygiu (GATT). Paskutiniu metu paplito vis didesnė rinkos orientacija su tarifais, nei su kiekinėmis apribojimo priemonėmis.

30. Muitai ju tarifu formavimo principai. LR muitų politika įforminama 2įst.blokais: 1)reglamentuojančiais apmuitinimo tvarką, metodologiją;kt.su muitų politika susijusius aspektus. Šio bloko problemos – tarptautinių susitarimų objektas,g.b. reguliuojamos įvairiomis sutartimis. 2)įst.,reglamentuojančius muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas ir pan. Šio bloko įst.reguliuojami klausimai yra LR vidaus reikalas. Dažniausiai paplitęs objektas – muitų tarifai. LR siaurą pritaikymą turėjo ir turi išvežamų prekių muito mokesčiai. Uždėti išvežamoms pr.muitai sumokami užsienio šalių vartotojų. Svarbu numatyti, kad tokie muitai nesumažintų užsienyje pabrangintų pr.vartojimo. Svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. Jų f-jos: 1)fiskalinė (valst.siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų); 2)soc.-ekonominė (valst.siekia per muitus tenkinti soc.-ek. Interesus). Muitų politiką reglamentuoja LR mutinės kodeksas, mutų tarifų įst., kt. Norminiai aktai. Muitas – mokestis už importuojamas prekes į LR muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamas prekes. Muito mokesčio subjektai – jur.,fiz. Asmenys, objektai – per LR sieną įvežamos/išvežamos prekės, išskyrus nuo muitų atleidžiamas prekes. Prekių eksporto ir importo tvarkos privalo laikytis visi ūkio subj., eksportuojantys/importuojantys/gabenantys tranzitu per muitų teritoriją prekes, taip pat atliekantys ir kt. prekių gabenimo nustatytas procedūras: laikinojo pr.įvežimo, išvežimo, laik.pr.įvežimo/išvežimo perdirbti, eksportuotų/importuotų pr.grąžinimo atvejais. Taikomi šių rūšių muitai: 1)bendrieji – siekiama reguliuoti užs.prek. ir gauti pajamų į valst. biudžetą. 2)specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kt.valst. ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu. Normas ir mokėjimo sąl.nustato įstatymai. 3)antidempingo – kai į importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių pr.kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valst. rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala LR vietinei pramonei. Tokios žalos grėsmė – reali kliūtis kurti vietinę pramonę. 4)kompensaciniai – kai importuojamos pr., kurių gamybai ar eksportui tiesiogiai ar ne buvo naudojama užsienio valst.subsidija ir gali būti padaryta žala LR interesams. Muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. 5)protekciniai – apsaugos – importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Pagal muitų taikymo pobūdį tokios grupės: 1)Nuolatiniai – nepriklauso nuo metų laikotarpio; 2)Sezoniniai – priklauso. Gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai. Svarbus šio mokesčio elementas – muitų tarifas. Vyr.,formuodama muitų politiką,siekia užtikrti prekių gabenimo ekonominį reguliavimą bei vidaus rinkos apsaugą. LR muitų tarifas, tai susistemintas mokesčių (kuriais apmokestinamosišvežamos, įvežamos ir gabenamos tranzitu per LR prekės ar kt.vertybės ) normų rinkinys. Apskaičiavimo metodus bei tarifų struktūrą tvirtina Vyr. Dar vienas tarifinių apribojimų instrumentas – tarifinės kvotos. 1)vertybinės (advaliorinės) – nurodomos procentais nuo prekės muitinės vertės (dažniausiai taikomos); 2)specifinės (kiekybinės) – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūraliam matavimo vienetui. 3)mišriosios – viena dalis nurodoma procentais nuo prekės mutinės vertės, kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės matavimo vienetui. Abi dalys sudedamos arba taikoma didesnioji dalis. Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė – pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, parduotas eksportui į LR teritoriją. Importo muitų normos priklauso nuo valstybių, iš kurių kilusios prekės. Autonominės normos yra didžiausiosir taikomos valstybėms, su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai – prekybiniai susitarimai. Konvencinė muito norma taikoma prekėms, kilusioms iš valst.ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi Tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą (JAV, Baltarusija). Mažiausios – preferencinių muitų normos, taikomos valst.,su kuriomis LR sudariusi laisvos prekybos sutartis (ES, kaimynėms). Muitai sumokami muitinėje. Jur.asm. gali sumokėti muitinio patikrinimo metu arba pavedimu per 10d. Muito efektui (našumui) įtakos turi tokie veiksniai: gyventojai, muitų tarifai, jų administravimas, importuojamų prekių apimtis bei pobūdis, krašto geografinė padėtis.

31. Kiekybiniai prekybos pol. metodai. Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos politikos reguliavimo forma, nustatanti prekių, kurias galima eksportuoti arba importuoti, kiekį ir nomenklatūrą. Šie apribojimai g.b.naudojami nusprendus vienos šalies Vyr.ar taptautinių susitarimų pagrindu, koordinuojančių prekybą t.t.nustatytomis prekėmis. Šiuo metu išsivysčiusios šalys mažiau taiko kiekyb. Apribojimus, nes jie daro neigiamą įtaką prekiaujant ž.ū. produktais, tekstile, plienu ir kt.,kurių eksportu suinteresuotos besivystančios šalys. Juos draudžia PPO. Kiekybiniams apribojimams priklauso kvotiravimas, licencijavimas ir ,,laisvanoriškas” eksporto apribojimas. 32. Kvotiravimas. Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma – kvota arba kontingentas (norint apibrėžti sezoninę kvotą). Kvota- netarifinė kiekybinio apribojimo priemonė, nustatanti prekių exp/imp normą, išreikštą natūriniais mato vnt ar pinigais tam tikram laikotarpiui. Kvota lygi 0 vad. embargo. Aukštenė kvota nei galimas exp/imp nėra apribojimas, tik priemonė kontroliuoti vieų ar kt prekių judėjimą. Kvota dažnai atspindi tą faktą, kad vietiniams gamintojams tais metais bus garantuota tam tikra vietinės rinkos dalis. Pagal apimtį kvotos skiriamos į: 1)globalines – apibrėžtom prekėm tam tikram laikotarpiui, nepriklausomai šalies. 2)individualios – kiekvienos šalies kvota, nustatyta globalinės kvotos ribose. Suteikia privilegijas toms šalims, su kuriomis yra glaudūs polit., ek., arkt ryšiai. Dažnai jos yra sezoninės. Pagal kryptingumą: 1)Eksporto – užkerta deficitinių vidaus prekių išvežimą; 2)Importo – norint apsaugoti vietinius gamintojus, sumažinti bedarbystę, sureguliuoti paklausą ir pasiulą šalies viduje, taip pat kaip atsakymas į kitų vyriausybių diskriminacinę prekybos politiką. Įvedus tokią kvotą, sumažėja vidinės pasiūlos prekių kaina bei vidaus paklausa, bet padidėja pasaulinė kaina ir vidaus gamyba. Kvotas nei tarifus lengviau įvesti esant ypatingoms situacijoms, nes tar reikia peržiūrėti. Kita vertus, kvotos g.b.vidaus rinkos monopolizavimo priežastimi. Kaip apsaugos priemonė kvota yra daug veiksmingesnė už tarifus, ypač kai importo paklausa neelastinga. Licenzijavimas. Tai valstybės leidimas impotuoti /exportuoti nustatytą prekių kiekį. G.b.sudedamoji kvotiravimo dalis arba individualus valstybės reguliavimo instrumentas. Pirmu atveju lic. – dokumentas, patvirtinantis, kad galima įvežti prekes gautos kvotos ribose; antru – įgauna šias formas: 1)vienkartinė lic.; 2)generalinė – be sandėrių apimties apribojimų. Galioja 1m. 3)globalinė – į bet kurią pasaulio šalį per t.t.laikotarpį nesant apimties ar vertės apribojimų; 4)automatinė- leidimas, išduodamas tuoj pat po paraiškos gavimo iš exp/imp, kuris negali būti atidėtas valst.organų. Lic. Paskirstymo mechanizmai: Aukcionai – pardavimas konkurso keliu (ekonomiškiausia priemonė). Aiškių pirmenybių sistema – vyr. Lic.paskyrimas konkrečioms firmoms proporcingai jų impoto už praėjusį periodą dydžiui. Naudojamas palaikyti tas firmas, kurios dėl kvotų įvedimo privestos mažinti pr.imp. Lic. Paskirstymas ne kainų pagrindu – lic.išdavimas firmoms, kurios pademonstruoja sugebėjimą imp/exp efektyviausiu keliu. Reikalauja didelių sąnaudų, sukčiavimo tikimybė. Išsivysčiusios šalys lic.taiko kaip dokumentą, patvirtinantį imp teisę įvežti prekes nustatytos kvotos ribose. ,,Laisvanoriški” exp apribojimai. Tai kiekybinis exp apribojimas, pagrįstas vieno iš prekybos partnerių įsipareigojimu apriboti, arba, blogiausiu atveju, neplėsti exp apimties, priimtos oficialaus tarpvyriausybinio arba neoficialaus susitarimo metu dėl kvotų nustatymo prekių ekspotui. Juos įveda vyr., esant stambesnės importuojančios šalies politiniam spaudimui, grąsinančiu vienašališko apribojimo taikymu, jeigu bus atsisakyta “laisvanoriškai” apriboti exp, kuris atneš nuostolius vietiniams gamintojams. Praktikoje tokie apribojimai taikomi kaip prekybos politikos priemonė išsivysčiusioms šalims konkurncinėje kovoje. Jie taikomi pagrindinių šakų, esančių krizinėje padėtyje, produkcijai. Exp apimtis nustatoma atskiroms prekių grupėms t.t. laikotarpiui. Bendras ek.efektas importuotojui, naudojant exportuotojui “laisvanoriškus” exporto apribojimus, yra neigimas, nors netekimų dydis sumažėja importuojant analogiškas prekes iš šalies, kuri neuždeda tokių apribojimų prekių exportui.

33. Paslėpti prekybos politikos metodai. Svarbų vaidmenį tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina paslėpti prekybos politikos metodai, sudarantys įvairius muitinius barjerus, iškylančius centrinių valst organų ir net vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis šių metodų ir yra ryškiausias tarptautinės prekybos suderintų principų pažeidimas. 4 dažniausiai naudojami metodai: techniniai barjerai, vidaus mokesčiai ir rinkliavos, valstybiniai užsakymai, reikalavimai naudoti vietinius komponentus. Techniniai barjerai gali užkirsti kelią importuojamoms prekėms, pareikalauti brangaus jų papildomo apdorojimo, padidinti kainą ir sumažinti konkurentabilumą lyginant su nacionalinėmis prekėmis. Techn barjerai – tai paslėpti prek politikos metodai atsirandantys dėl nacionalinių, techninių, administracinių ir kitų normų ir taisyklių, sudarytų taip, kad sukliudyti prekių įvežimą iš užsienio. Labiausiai paplitę techniniai barjerai – reikalavimai laikytis nacionalinių standartų, gauti importinės produkcijos kokybės sertifikatus, specifinis prekių įpakavimas ir markiravimas, nustatytų sanitarinių-higieninių normų laikymasis. Šalys nustato šiuos standartus taip, kad būtų savos šalies produkcijos pardavimo galimybė, ir blokuotųsi užsieninės prekybos produkcijos realizavimas. Techn barjerai ne visada gali būti taikomi kaip apribojimo priemonė. Jų įvedimas g.b. skirtas rūpintis gyventojų saugumu. Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – paslėpti prek politikos metodai, nukreipti importinių prekių vidaus kainos padidinimui ir tuo pačiu jų konkurencingumo sumažinimui vidaus rinkoje. Juos gali įvesti centr ir vietiniai vyriausybės organai. Mokesčiai, uždedami importinėms prekėms, yra įvairūs ir gali būti tiesioginiai (PVM, akcizo, prek mok) arba netiesioginiai (muitinio apiforminimo, registracijos, uosto mok). Vidaus mokesčiai yra diskriminaciniai tik tuo atveju, jeigu jie yra uždedami tik importinėms prekėms, nes vietinių gamintojų prekės nėra apmokestinamos. Vidaus mokesčiai praktikoje naudojami ne visada. Tačiau, jei vidaus mokesčių neutralios sąlygos palyginti su užsienio prekyba yra vykdomos, iškyla dvigubo apmokestinimo problema, t.y. duotų prekių konkurentabilumas sumažėja. Visų yra priimta, kad mokesčiai renkami tik importuojančioje šalyje, o apmokestinimas negali būti didesnis nei analogiškų nacionalinių prekių apmokestinimas. Bet tuo pačiu eksporto prekės negali būti atleistos nuo mokesčių didesniu dydžiu nei jos būtų nusiųstos į vidaus rinką. Be to grįžta tik netiesioginiai mokesčiai, o tiesioginiai – ne. Skirtumas tarp muito mokesčio ir vidaus mokesčio – muito mokestis imamas tik nuo import prekių, kai prekės kerta muitinės teritoriją, o vidaus mokestis imamas ir nuo import prekių, ir nuo nacionalines gamybos prekių. Mokesčių sistema daugumoje išsivysčiusių šalių sudaryta taip, kad faktinis import prekių apmokestinimas padidinamas ir visa vidaus apmokestinimo sistema diskriminuoja import prekes. Yra naudojamos ir kompensacinės rinkliavos. Jos g.b. naudojamos vietoj muitų arba kartu su jais. Joms charakteringa beveik automatinis pasikeitimas. Kompensacinės rinkliavos kinta pasaulinių kainų kitimo dydžiu, tačiau priešinga linkme. Tuo jos skiriasi nuo muitų, kurios išlieka pastovios jiems veikiant Beveik automatinis kompensacinių rinkliavų kitimas iškyla kaip barjeras, neleidžiantis įsiskverbti užsienio prekėms į vidaus rinką. Valstybiniai užsakymai arba valstybės atpirkimo politika – paslėptas prekybos politikos metodas, reikalaujantis iš valstybės organų ir įmonių pirkti tam tikras prekes tik iš nac. firmų, nežiūrint netgi į tai, kad tos prekės gali būti brangesnės už importines. Pvz yra nacionalinio saugumo reikalavimai. Reikalavimai naudoti vietinius komponentus – paslėptas valst prek politikos metodas, įstatymiškai nustatantis produkto sudedamąsias dalis, kurios turi būti pagamintos nacionalinių gamintojų, jeigu toks produktas skiriamas parduoti užsienio rinkoje. Paprastai reikalavimai naudoti vietinius komponentus yra naudojami besivystančiose šalyse importo pavadavimo politikos ribose, kuri siūlo importuojamų prekių gamybos nacionalinės bazės sukūrimą ir išvystymą, su tikslu vėliau atsisakyti nuo jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybės naudoja reikalavimus naudoti vietinius komponentus, norėdama išvengti gamyboje pigios darbo jėgos iš besivystančių šalių ir tuo pačiu išlaikyti užimtumo lygį. Apribojimo poveikis importui akivaizdus.Vyriausybei įvedus reikalavimus naudoti vietinius komponentus produkcija tampa brangesnė (nes išauga produkcijos gamybos išlaidos) ir sumažėja prekių apimtis. Paslėpti prekybos politikos metodai parodo įvairius muitinius barjerus, kuriuos įveda prekyboje centriniai valdžios ar vietiniai organai. Daugelis šių metodų yra ryškiausias užsienio prekybos suderintų principų pažeidimas.

34. Finansiniai prekybos politikos metodai (subsidijos). UP praktikoje plačiai naudojami eksporto išplitimo metodai, kurių didžioji dalis pagrįsta tiesioginiu ar netiesioginiu vyriausybės garantavimu ir nacionalinių eksportuotojų subsidijavimu. Finansavimas sumažina eksport prekių vertę ir tuo pačiu padidina jų konkurentabilumą pasaulinėje rinkoje. Eksportą finansuoja vyriausybė iš valst biudžeto, ir iš visų galimų tarpvyriausybinių institucijų (bankų, fondų), taip pat ir iš privataus sektoriaus – pačių eksportuotojų ir aptarnaujančių juos bankų. Rutininį eksporto-importinių operacijų finansavimą ir kreditavimą suteikia apyvartinio kapitalo bankai konkrečių komercinių sandorių sudarymui, o finansavimas, kaip prek politikos metodas, numato diskriminaciją prieš užsienio org nacionalinių gamintojų ir eksportuotojų naudai. Labiausiai paplitę finan prek politikos metodai yra subsidijos, kreditavimas ir dempingas. Subsidijos. Jeigu vyriausybė mano, kad yra būtinybė skatinti nacionalinių gamintojų eksportą, tai ji gali suteikti jiems subsidijas iš biudžeto. Subsidija – piniginis išmokėjimas su tikslu paremti vietinius gamintojus ir netiesioginę importo diskriminaciją. Valstybės subsidijos yra naudojamos daugelyje išsivysčiusių valstybių gamyboje ir ž. ū. Jų pagalba valstybė remia prekių eksportą į užsienio rinką, leisdama nacionaliniams gamintojams parduoti prekes eksportui žemesnėmis kainomis. Pagal išmokėjimą subsidijos skirstomos į: 1)tiesioginės – tiesioginės išmokos eksportuotojui po eksporto operacijos užbaigimo, sumai, lygiai skirtumui tarp išlaidų ir gautų pajamų. Tiesioginės subsidijos suteikia gamintojui dotacijas prieš jam įeinant į užsienio rinką. Tiesioginės subsidijos yra uždraustos PPO; 2)netiesioginės – eksportuotojų rėmimas, mažinant mokesčius, sudarant lengvatines draudimo sąlygas ir suteikiant lengvatinius kreditus. Netiesioginė subsidijavimo forma pagal savo galutinį ekonominį efektą priveda prie tų pačių rezultatų, kaip ir tiesioginis subsidijavimas. Subsidijos gali būti suteiktos prekių gamintojams, konkuruojantiems importu, ir prekių, parduodamų eksportui, gamintojams. Abiem atvejais subsidija gamintojams yra negatyvus mokestis, nes jį išmoka vyriausybė, o nėra išskaičiuojamas iš jų pelno. Suteikiant subsidiją atsiranda du ekonominiai efektai Dalis subsidijos patenka efektyvesnių nacionalinių gamintojų žinion duotų prekių gamintojo pertekliaus forma. Apsaugos efektas, parodantis tiesioginius netekimus ekonomikai, iškyla todėl, kad gaunantys subsidiją neefektyvūs vietiniai gamintojai vis dėlto gauna galimybę parduoti savo prekes. Subsidijos prekių, konkuruojančių su importu, gamintojams ekonomiškesnis yra importo apribojimo metodas lyginant su importo tarifu ar kvota. Subsidija gamintojams, palyginus su tarifu ir kvota, užtikrina importo apribojimą, tačiau mažesnių netekimų sąskaita nacionalinei ekonomikai. Subsidijos gali įgyti vidaus ir užsienio subsidijų formas. Vidaus subsidija – labiausiai užmaskuotas finans prek politikos ir diskriminacijos prieš importą metodas, numatantis biudžetinį prekių, konkuruojančių su importinėmis, gamybos finansavimą šalyje. Subsidijuojamų prekių kaina sumažėja subsidijos dydžiu, išauga vidaus gamyba ir sumažėja importas. Eksporto subsidija – finans netarifinis prek politikos metodas, numatantis tiesioginius mokėjimus arba mokesčių nuolaidas, kuriuos vyriausybė daro savo šalies firmoms, sudarydama sąlygas joms mažinti savo eksporto kainas. GATT jis yra laikomas „nesąžiningos“ prekybos apraiška. Eksporto subsidijos suteikiamos apsaugoti šalies produkciją užsienio rinkoje su tikslu praplėsti gamybą ekonomikos importo pasikeitimo sektoriuje. Eksporto subsidijos skirstomos į: 1) tiesioginės subsidijos yra tiesiogiai valstybės išmokamos eksportuotojui 3 formomis: • tam tikros sumos, proporcingos eksportui, išmokėjimas; • eksportuotojui grąžinamas skirtumas tarp vidaus ir pasaulinės kainų, jeigu pirmoji yra aukštesnė; • valstybės kai kurių eksportuotojų išlaidų finansavimas. 2) netiesioginės subsidijos teikiamos įvairių lengvatų pavidalu su tikslu sumažinti eksportuotojo išlaidas ir gauti jiems papildomas pajamas kitose srityse: • mokestinės lengvatos; • valstybinis kreditavimas. Principinis skirtumas tarp importo tarifų ir eksporto subsidijavimo – importo tarifas priveda prie importinių prekių, o eksporto subsidija – prie eksporto prekių vidinės kainos padidėjimo. Įvedus tarifą, pagerėja šalies prek sąlygos, sumažėja jos importo kainos ir atitinkamai padidėja vietinių prekių, konkuruojančių su importinėmis, pasiūla, tuo pačiu sumažėja importo paklausa. Įvedus eksporto subsidiją, įvyksta atvirkštinis efektas: blogėja šalies prekybos sąlygos, kyla jos eksporto kaina, bet tuo pačiu kyla ir eksporto pasiūla ir mažėja eksportuojamų prekių vidinė paklausa. Importo tarifas pagerina šalies prekybos sąlygas kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija blogina šalies prekybos sąlygas kitų šalių naudai. Abi prekybos politikos priemonės iškreipia vidines kainas ir šalies, naudojančios šias prekybos politikos priemones, vartojimo struktūrą.

35. Eksporto kreditas ir dempingas. Dažnai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas per eksporto kreditavimą. Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis UP politikos metodas, numatantis finansinę valstybinę pagalbą nacionalinėms firmoms eksporto plėtojimui. Eksporto kreditavimas gali įgyti šias formas: 1)subsidijuoti kreditai nacionaliniams eksportuotojams – juos suteikia valst bankai už žemesnę nei rinkos palūk normą; 2)valst kreditų užsienio importuotojams forma esant būtinai sąlygai pirkti prekes tik šalies, suteikusios tokį kreditą, firmose; 3)nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimas, į kuriuos įeina komercinės rizikos (import nesugebėjimas apmokėti už tiekimą) ir politinės rizikos (netikėti vyriausybės veiksmai, neleidžiantys import-jui įvykdyti savo įsipareigojimų eksport-jui). Pagal teikimo terminą eksporto kreditai: 1)trumpalaikiai –1 m.; naudojami vartotojiškų prekių ir sūrio eks kred; 2)vidutinės trukmės –1-5 m; mašinų ir įrengimų eks kred; 3)ilgalaikiai – >5 m; investicinių prekių ir didelių projektų eks kred. Organizacinė suteikiamų eksporto kreditų forma labai sudėtinga. Tokia agentūra gali būti skyrius, esantis vyriausybės ministerijoje, savarankiška organizacija ministerijos teisėmis ar privati firma, dirbanti vyriausybės kontrolės žinioje. Neretai nacionalinės eksporto kreditavimo agentūros bendradarbiauja finansuojant eksportą iš daugiau nei vienos šalies, koordinuojant politiką ir pasikeičiant informacija apie paskolos gavėjus. Stambiausi eksporto kreditavimo agentūrų susivienijimai yra: 1)Eksporto kreditinė grupė – vyriausybės atstovų ir eksporto kreditavimo agentūrų grupė, ji reguliuoja vidutinės trukmės eksporto kreditų suteikimą 2 ir > m. 2)Bern’o sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – eksporto kreditavimo agentūrų patariamasis organas, tarnaujantis kaip info pasikeitimo vieta trumpalaikio eksporto kredito srityje. Kreditavimas nėra labai populiarus UP. Dažnai kreditų suteikimas yra pagalba užsienio šalims plėtoti nacionalinių prekių eksportą. Šiaip jis įgyvendinamas per eksporto subsidijavimą. Dempingas – prekių eksportavimas už mažesnes negu savikainos kainas (prekės pardavimas kitos šalies rinkoje už kainą, žemesnę nei vidaus rinkos kaina, tikslu pašalinti konkurentus ir užkariauti jos rinką, tuo padarant materialinę žalą tos šalies panašios prekės gamintojams). Dempingas yra trumpalaikis atsakas į šalies ekonomikos nuosmukį arba kaip ilgalaikė strateginė priemonė prasiskverbti į eksporto rinkas. Abiem atvejais dempingas yra laikomas „neteisinga“ prekyba ir jį draudžia tarpt prek susitarimai (GATT). Dempingas g.b. vykdomas atskirų firmų išteklių sąskaita ir valstybės subsidijų eksportuotojams sąskaita. Dempingas gali įgyti šią formą: 1)sporadinis dempingas – laikinas perteklinių rezervinių prekių išpardavimas užsienio rinkoje mažesnėmis kainomis; 2)grobikiškas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas su tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas; 3)pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne nei reali kaina; 4)atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas lyginant su tų pačių prekių pardavimo kainomis vidaus rinkoje; 5)abipusis dempingas – priešpriešinė dviejų šalių prekyba tomis pačiomis prekėmis sumažintomis kainomis. Dempingo pagrindas yra rinkos situacija, prie kurios paklausos elastingumas kainai vidaus rinkoje yra žemesnis nei užsienio. Būtinos sąlygos dempingui įgyvendinti: 1)prekių paklausos elastingumo skirtumai skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, negu paklausa užsienyje; 2)netobulos konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatyti ir diktuoti kainas; 3)rinkos segmentavimas, t.y. gamintojo sugebėjimas atriboti vidaus rinką, kur jis parduoda prekes aukštomis kainomis, nuo užsienio rinkos, kur jis parduoda prekes mažesnėmis kainomis. Dempingas yra uždraustas. Svarbiu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas mažesnėmis nei gamybos išlaidos kainomis. Antidempingo mokestis (muitas) – laikina rinkliava skirtumo dydžiu tarp kainų, pardavus prekes vidaus ir užsienio rinkose, įvesta importuojančios šalies su tiksli neutralizuoti dempingo pagrindu negatyvias „nesąžiningos“ kainų konkurencijos pasekmes. Antidempingo mokesčio tarifą paprastai nustato vienu iš šių būdu: 1)kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės realiai parduodamos eksportuojančių ir importuojančių šalių rinkose. Jeigu prekės yra gaminamos tik eksportui ir neparduodamos šalies-eksportuotojos rinkoje, tai jų kaina šalies-importuotojos vidaus rinkoje sulyginama su kitos trečios šalies prekių kaina vidaus rinkoje; 2)kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės turėjo būti parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria jos realiai parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje. Potenciali prekių pardavimo kaina eksportuotojo rinkoje yra suma tarp gamybos kaštų, bendrų kaštų, pardavimo pelno vidaus rinkoje ir įpakavimo vertės, ir prekių transportavimo į importuojančią šalį.

36. Kiekybiniai prekybos politikos metodai (Lietuvoje). Siekdama sureguliuoti ekon veiklos su užsieniu padarinius LR vyriausybė jau nuo 1991m reglamentavo pr ir pasl įvežimo ir išvežimo tvarką. LT prekybos plėtojimą bei netarifines užsienio prekybos reguliavimo priemones koordinuoja Ūkio ministerija. Kiekybiniai (Lietuvoje): 4: 1)Prekių muitinis įvertinimas. Praktikoje, importuojant pr, buvo nurodoma sumažinta jų kaina, todėl 1996m. birželį Vyriausybė priėmė nutarimą “dėl importuojamų pr kainų jų muitiniam įvertinimui”. Jo paskirtis kovoti su nesąžiningu deklaravimu. Kainos buvo rekomendacinės, bet muitininkai galėjo reikalauti papildomo pr muitinės vertės nustatymo. Nuo 1998 vertinimas vykdomas remiantis Muitinės kodeksu, suderintu su PPO. 2)Minimalios importo kainos. Yra ne tik priemonė, turinti lygiavertį poveikį kiekybiniams apribojimams ir pažeidžia visas LT laisvos prekybos sutartis bei PPO nuostatas, bet ir sudaro sąlygas apskritai eliminuoti konkurenciją ir faktiškai neribotai ginti gamintojus. Didelė problema jos neviešumas. 3)Kvotiravimas. Ribotas pr kiekis, kurį galima imp ar exp. Kvota naud: apsaugoti gamintojus nuo užsienio konkurencijos ir užkirsti deficitinių vidaus rinkos pr išvežimą. LT kvotas tvirtina LR Vyriausybė, o išduoda žemės ir miškų ūkio ministerija. Jau 1991m galima buvo išvežti iš LT kvotiruojamas žaliavas, medž, produkciją, maisto ir nemaisto pr, kultūros ir meno vertybes tik turint kvotą ir licenziją. 1992 trūkstant maisto pr, buvo nustatytos kvotos tam tikriems maisto produktams, mainant juos į žaliavas. 1997m nustatytos kvotos importuojamoms be muito pr; veliau – neišpilstytų alkoholinių gėrimų ir jų žaliavos importo kvotos. LT pr, kurios įtrauktos į valstyb užsakymą, exp kvotos nustatymo pagrindas – valstyb užsakymo apimtis. Produkcijos perviršis nėra kvotiruojamas. Kvotiruojamų pr sąrašas siaurėja, nes LT stodama į PPO turi riboti ir atsisakyti kvotų. 4)Licenzijavimas. Pasaulyje labai naudojamas, LT nėra populiarus (atvejai susiję su strateginių pr importu, narkotinėmis medž, radio-elektronine įranga, ginklais ir kt pr, kurių importo licenzijavimas nesusijęs su gamintojų apsauga). 1991m eksporto ribojimas licenzijų pagalba, dėl barterinių mainų su TSRS šalimis, valstyb nuosavybės vyravimo ir blokados. Maistiniai ir nemaistiniai alkoholio tirpalai gali būti imp tik su Valstyb tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos išduotom licenzijom. Taikant automatinio licenzijavimo sistemą nuo 1999 pagal žū ministerijos licenzijas buvo imp: jautiena, kiauliena, žuvys, javai, grikiai, krakmolas, cukrus, kt. Licenzijas naftos prod išduoda Energetikos ministerija, tabakui – Valstyb tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba (suderinus su Ūkio, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Finansų ministerijomis). Priklausomai nuo pr rūšies, licenzijas exp išrašo: ŽŪ, Sveikatos apsaugos, Miškų ūkio, Energetikos Ministerijos, Valstybinė veterinarijos tarnyba. 37. Paslėpti prekybos politikos metodai (Lietuvoje). Paslėpti: (per 8 nepriklaus m naudoti tokie): 1)Techniniai barjerai (reikalavimai laikytis nacional standartų, gauti prod sertifikatus, spec įpakavimas ir ženklinimas, nustatytų sanitarinių ir higieninių normų laikymasis). Labiausiai paplitęs – pr įpakavimas ir ženklinimas. Nuo 1998 m galioja naujo pavyzdžio tabako ir alkoholio banderolės, patvirtintos Finansų ministerijos. Turi būti klijuojamos taip, kad nebūtų galima atplėšti pakuotės jų nesuplėšius, naudoti pakartotinai. Techniniai, sanitariniai ir fitosanitariniai reikalavimai derinami su ES, tačiau kaip prekybą ribojanti priem yra antraeilis – svarb yra apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų. 2)Vidaus mokesčiai ir rinkliavos (PVM, akcizai, žyminiai mokesčiai) LT taikomi kaip papildomos saugos priemonė. Akcizo mokestis (1999m įsakymu) yra imamas už: vyną (stiprumas iki 13 ir 13-18 proc), šampaną, alų, cigaretes, variklių benziną, reaktyvinių variklių kurą, žibalą, šokoladą, kava, bižuteriją, elektrą, cukrų. PVM: už alų, tabako gam, cukrų, benziną, tepalus, žibalą. Taikomas 18 proc PVM, yra ir pr, kurioms netaikomas. Žyminis netaikomas plačiai. 3)Valstybiniai užsakymai nuo 1990 metų. tai valstybės poreikių produkcijai tenkinimo priemonė. Apmokėjimą garantuoja valstybė. Pereinamuoju laikotarpiu tai viena iš racionaliausių ryšių tarp ūkinių subjektų organizavimo formų. Užsakymo apimtį, sudėtį ir vykdytojus tvirtina Vyriausybė. Paslėpti apribojimai plačiai taikomi per nepriklausomybės laikotarpį, dabar mažinama, nes draudžia PPO. Vis dar taikomi: ribotas įpakavimas ir ženklinimas, PVM, valstybiniai užsakymai.

39. Lietuvos prekybos politikos raida. Lietuvoje užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonomiką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų prekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios SSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik sudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais. Iki ekonominių reformų pradžios Lietuvos užsienio prekybą vykdė valstybinės įstaigos, ji buvo griežtai reguliuojama kvotomis ir licencijomis. Dėl to reikėjo iš naujo kurti visą užsienio prekybos sistemą, atsisakant centrinio planavimo. Dėl šio sisteminio pasikeitimo po keleto metų užsienio prekyba buvo liberalizuota ir prasidėjo prekybos srautų persiorientavimas, atspindintis šalies santykinius pranašumus. Lietuvos užsienio prekybos politika buvo liberalizuojama įgyvendinant tiek vienašales, tiek ir sutartines priemones. 1993 m. priimtas naujas prekybos įstatymas ir panaikinti dar likę kiekybiniai eksporto apribojimai. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai kai kuriems vietiniams žaliavų produktams (kailiams ir medienai). Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Sparčiai didėjantis eksportas ir importas buvo tiesioginis Lietuvos ekonomikos atvėrimo ir prekybos kliūčių šalinimo rezultatas. Kitos tendencijos, apibūdinančios Lietuvos prekybos srautų raidą, – tai ES ir Baltijos šalių dalies didėjimas ir NVS dalies mažėjimas Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje. Nors NVS santykinė reikšmė Lietuvos eksporte sumažėjo, NVS, ypač Rusija, ir toliau lieka svarbus importo šaltinis. Nuo 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas sumažėjo. Kartu 1999 m. Lietuvos eksportas į ES ir toliau didėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos krizė ir sumažėjusi paklausa (eksportas į Rusiją nuo 1998 m. rugpjūčio sumažėjo beveik 70%). Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos. Užsienio prekybos struktūros pasikeitimai liberalizavus išorės ekonominius ryšius buvo susiję ne tik su pardavimų geografija (prekybos partnerių kaita), bet ir su gaminių struktūros pokyčiais. 1998 m. Lietuvos santykinis pranašumas buvo gaminant gamtos ištekliams ir darbo jėgai imlią produkciją – drabužius, mineralines trąšas, naftos produktus, elektros srovę, medieną ir baldus. Nors tai paskatina daryti išvadą, kad vėl išryškėjo prieškario prekybos specializacijos bruožai, prekybos struktūrai ne mažiau svarbi yra ir paskutiniųjų 50 metų ūkio raida. Būtent dėl pastarosios priežasties šiuo metu, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ir mineralinių trąšų pramonės gamyklų svarba eksportui ir visos šalies ekonomikos augimui yra santykinai didelė. Lietuvos užsienio prekybos režimo spartus liberalizavimas atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas rinkos ekonomikai ir šalies ekonomikos plėtrai. Liberalus Lietuvos prekybos režimas buvo esminis ekonominio šalies atsigavimo veiksnys. Situacija, susidariusi pirmaisiais sisteminių ekonominių ir politinių reformų metais, kartais vadinama nepaprastosios politikos laikotarpiu, kuriam buvo būdinga stipri visuomenės parama ekonominės reformos priemonėms. Visuomenės parama sukūrė galimybę politikams ignoruoti siaurų grupių interesus ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Be to, reformų pradžioje keičiamos „žaidimo“ taisyklės ir institucinė ekonominės politikos formavimo ir įgyvendinimo struktūra sumažino anksčiau buvusių įtakingų ekonominių grupių įtaką. Šios galios netekimo mastas Lietuvoje priklausė nuo ekonominių reformų eigos, ypač nuo privatizacijos ir nuo valstybės dalyvavimo įmonių veikloje mažinimo. Įmonių ir valstybės institucijų ryšiai išliko stiprūs ten, kur reformos vyko palyginti lėtai. Viena vertus, tai sukūrė daugiau galimybių ekonominių interesų grupėms daryti spaudimą siekiant apsaugos nuo konkurencijos, kita vertus, tai sustiprino politikų paskatas reguliuoti ekonomikos funkcionavimą. Tai iliustruoja visą dešimtmetį įv. formomis teikta valstybės parama žemdirbiams ir k.kurioms maisto pramonės įmonėms.

40. Lietuvos stojimas į PPO. Narystė PPO (iki 1995 m. – BSTP) buvo svarbus prekybos politikos reformų ir ekonomikos atvėrimo elementas. LT ir kitos 2 Baltijos šalys nebuvo BSTP narės. Todėl joms teko derėtis dėl prisijungimo prie šios sutarties. 1992 m. rugsėjo mėn. LT buvo suteiktas BSTP stebėtojos statusas, kuris 1995 m. pakeistas PPO stebėtojos statusu. Stojimo derybos prasidėjo 1994 m., o 1994 m. spalio mėn. LT pateikė memorandumą dėl UP politikos režimo. 1995 m. PPO sudaryta darbo grupė surengė pirmąjį susitikimą su LT delegacija. Nuo tada stojimo derybos vyko lygiagrečiai dviem lygiais – daugiašaliu ir dvišaliu, derantis su atskiromis PPO šalimis. Po 6 derybų metų LT liko vienintele šalimi, kuri yra sudariusi Asociacijos sutartį su ES, tačiau nėra PPO narė. Tai nulėmė daugelis veiksnių, susijusių su vidaus ir išorės aplinka: LT vidaus politika, ypač interesų grupių įtaka, ir ekonominių reformų eiga, dariusios įtaką jos derybų strategijai, bei derybinės kai kurių PPO narių pozicijos. Pirmiausia, teisės normoms suderinti su PPO nuostatomis reikėjo nemažai išteklių, o ypač patirties šiose srityse. Viena vertus, po Urugvajaus derybų raundo gana smarkiai padidėjo daugiašalių prekybos taisyklių paketas, apimdamas ne tik tolesnį importo muitų mažinimą, bet ir kitas sritis. Kita vertus, LT institucijos turėjo mažai patirties tose srityse, kurias reikėjo reformuoti. Bendrųjų daugiašalių prekybos principų perėmimas buvo palyginti paprastas ir visiškai atitiko ekonominių reformų principus. Tačiau viso PPO taisyklių paketo perkėlimas ir įgyvendinimas vykstančių ekonomikos reformų sąlygomis buvo nemažai laiko reikalaujantis veiksnys. Antra, turbūt svarbiausios užsitęsusių ir sunkių stojimo į PPO derybų priežastys yra LT vidaus politika ir jos nulemta LT derybininkų pasirinkta derybų strategija. Jau derybų pradžioje paaiškėjo, kad 1 iš sunkiausių klausimų bus paramos ž.ū. sektoriui priemonės, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones. Trečia, procesą komplikavo ir kai kurių ž.ū. produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija. Derybų metu ypač daug dėmesio susilaukė LT ž.ū. politikos priemonės. Jas kritikavo JAV, taip pat Australija ir kt. šalys, priklausančios Cairns grupei. Viso derybų proceso metu jos kėlė daug reikalavimų dėl LT ž.ū. Ketvirta, tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių, taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas. Dėl vidaus politikos priežasčių LT pasirinko merkantilistinę strategiją – aukštą pradinį apsaugos lygį ir laipsnišką jo mažinimą. Anksčiau išvardyti veiksniai apribojo LT derybininkų manevro laisvę mėginant suderinti šalies vidaus veikėjų reikalavimus su užsienio partnerių reikalavimais, ir dėl to stojimo į PPO procesas užsitęsė. Derybų procesas ir jo rezultatų pateikimas LT visuomenei taip pat rodo, jog, kad ir kaip būtų paradoksalu, aukštesnio rinkos apsaugos lygio išsaugojimas pateikiamas kaip siektinas rezultatas stojant į organizaciją, kurios pagrindinis tikslas yra liberalizuoti pasaulio prekybą. Tikėtina, jog taip siekiama paramos PPO narystei užsitikrinimo šalies viduje. Nors, pasibaigus 2000 m. pirmam pusmečiui, dar buvo kelios neišspręstos problemos, daugiausia dėl paramos ž.ū. priemonių, LT jau taiko visas PPO taisykles arba yra įsipareigojusi priimti jas įstojusi į šią organizaciją. Šios taisyklės apima prekybą paslaugomis, muitinės įvertinimą, komercines apsaugos priemones, intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, techninius barjerus prekybai, sanitarines ir fitosanitarines priemones, viešųjų pirkimų taisykles ir t. t. Narystė PPO reiškia, kad LT naudosis didžiausio palankumo šalies statusu (MFN) ir nacionaliniu režimu (nediskriminavimo principu) prekiaudama su kitomis PPO narėmis, netaikys kiekybinių prekybos apribojimų, įšaldys importo muitų lygius ir vidaus paramos žemės ūkiui lygį, nebesubsidijuos ž.ū. produktų eksporto. Stojimo į PPO procesas jau suteikė naudos šalies ekonomikai- paskatino LT institucijas panaikinti priemones, ribojančias prekybą ir diskriminuojančias iš užsienio įvežamus produktus. Buvo panaikintos minimalios importo kainos, suvienodinti žyminiai mokesčiai už licencijas importuoti ir užsiiminėti didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bei naftos produktais, panaikintas abipusiškumo principas teikiant kai kurias paslaugas, panaikintos vietos įmonėms teiktos lengvatos atleidžiant jas nuo akcizo mokesčio. Narystė PPO turėtų padėti greičiau sukurti stabilią ir atvirą verslo aplinką, kadangi derybų metu Lietuvos institucijos įsipareigoja įšaldyti ir vėliau mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą. Šie su naryste susiję įsipareigojimai yra svarbūs tuo, kad ateityje jie apribos galimybes didinti importo muitus, vykdyti diskriminacinę politiką netarifinėmis apsaugos priemonėmis ir mėginti reguliuoti prekybą.

41. LT dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose. Nors LT jau beveik 6 m. derasi dėl stojimo į PPO sąlygų, per tą laiką buvo pasirašyta nemažai dvišalių laisvosios prekybos sutarčių ir sukurta gana giliai integruota trijų Baltijos šalių laisvosios prekybos erdvė. Šiuo metu LT yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su 27 šalimis. ES jau tapo didžiausia prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė LT eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 proc LT UP bendros apyvartos. Iš ES kilusi ir didžioji dalis (daugiau kaip 60 %) tiesioginių užsienio investicijų LT. Pagrindinės LT ir ES dvišalės prekybos sutartys: Prekybos ir bendradarbiavimo sutartis92 05 11, Laisvosios prekybos sutartis 94 07 18 ,Asociacijos (Europos) sutartis95 06 12. Trišalės prekybą tarp Baltijos šalių liberalizuojančios sutartys buvo tiesioginis ES politikos rezultatas. ES suteikė konkretų turinį trišalėms sutartims, išspręsdama Baltijos šalių bendradarbiavimo kolektyvinio veiksmo problemą, ir sustiprino paskatas plėtoti trišalį bendradarbiavimą, susiedama jį su Baltijos šalių integracijos į ES raida. 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašyta trišalė Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartis, neapėmė prekybos ž.ū. produktais. Sutartyje dėl netarifinių barjerų prekybai panaikinimo tarp trijų Baltijos šalių yra tiesioginės nuorodos į ES taisykles ir integracijos į ES bendruosius principus. Visos trys sutartys tarp Estijos, Latvijos ir LT pasirašytos po to, kai tiesiogiai joms pritarė ES. Nors dalyvavimas daugiašaliuose, dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose padėjo LT įtvirtinti liberalų prekybos režimą, kai kuriais atvejais, ypač ekonomikos nuosmukio metu po 1998 m. krizės Rusijoje, darant įtaką vidaus politikos veiksniams, padidėjo rinkos apsauga nuo importuojamų produktų. Šių vidaus politikos veiksnių neigiamą poveikį galima sumažinti padidinus UP skaidrumą, politiką formuojančių institucijų atskaitomybę, apribojus šakinių ministerijų balso teisę priimant su jų atstovaujamos srities apsauga susijusius prekybos politikos sprendimus bei suteikiant daugiau galios tokioms institucijoms kaip Konkurencijos taryba. Taip pat svarbus yra švietimo apie laisvosios prekybos naudą vaidmuo, kadangi šiuo metu daugelis prekybos politikos formuotojų nesuvokia pagrindinių tarptautinės prekybos naudą grindžiančių principų (pvz., santykinio pranašumo dėsnio). Ateityje narystė ES taps svarbiausiu veiksniu, darančiu įtaką LT UP-os politikos režimui. Pastaraisiais metais integracija į ES buvo svarbiausias veiksnys liberalizuojant LT prekybą su daugeliu Europos šalių. Bendras narystės ES ekonominis poveikis LT prekybiniams santykiams su trečiosiomis šalimis tikriausiai nebus didelis. LT, kaip ir ES, taiko santykinai mažus konvencinius muitus, nors ir tikėtinas tam tikras prekybos iškreipimas dėl apsaugos lygio padidėjimo, ypač prekiaujant ES „jautriais“ laikomais ž.ū. produktais ar tekstilės prekėmis. Kol kas sunku prognozuoti ES bendrosios rinkos taisyklių, susijusių su gaminių kokybės standartais, sertifikavimo procedūromis ir t. t., taikymo LT poveikį prekybai su trečiosiomis šalimis. Šios taisyklės gali atlikti netarifinių barjerų vaidmenį LT prisijungus prie bendrosios rinkos. Šioje srityje LT būtų naudingas abipusio prekių kokybės standartų pripažinimo susitarimų tarp ES ir Rusijos, numatytų Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimas. Tuo tarpu „keturių laisvių“ tarp ES ir Lietuvos įgyvendinimo procesą gali apsunkinti kai kurių bendrosios rinkos teisės normų, pavyzdžiui, ES acquis aplinkos apsaugos ir socialinės politikos srityse, taikymas LT. ES bendrosios prekybos politikos įgyvendinimas darys įtaką prekybos apsaugos priemonių naudojimui ir preferencinių prekybos nuostatų taikymui. Lietuvai teks atsisakyti laisvosios prekybos režimo prekiaujant pramoninėmis prekėmis su Ukraina. Kartu ji prisijungs prie preferencinių sutarčių, kurias ES yra sudariusi su daugeliu prekybos partnerių. Tai sukurs papildomų galimybių LT įmonėms. LT narystė Europos Sąjungoje taip pat pakeis UP politikos institucinę struktūrą. Atsakomybė už UP politikos kūrimą ir įgyvendinimą bus perduota ES institucijoms. Tai tikriausiai paveiks šalies interesų grupių galimybes daryti įtaką prekybos politikai, nors tokio pasikeitimo padariniai kol kas sunkiai prognozuojami. Dalyvavimas ES institucijų darbe ir socializacija su ES šalių politiniu elitu turbūt taip pat turės įtakos LT prekybos politikos formuotojų įsitikinimams. Apibendrinant pažymėtina, jog tokie išorės veiksniai, kaip narystė PPO ir ES, ateityje turės didžiausią įtaką UP politikos procesui LT. Tačiau politiniai sprendimai, ypač tokiose su prekyba susijusiose srityse, kaip konkurencija, produktų ir procesų standartų reguliavimas, bus įgyvendinami valstybės lygiu ir priklausys nuo vidaus politikos ir institucinės struktūros.

Leave a Comment