politinis vadovavimas ir ekonomika

Įvadas

Ekonomikai pereinant į rinkos santykius ir įgyvendinant ekonominę reformą Lietuvos Respublikos socialinėje ir gamybinėje sferoje, pradėjo formuotis naujo pobūdžio santykiai. Ekonominės reformos įgyvendinimas turėjo tiesioginės įtakos ekonominei šalies būklei ir gyvenimo lygio kitimui. Be to, Lietuvos geoekonominė ir geopolitinė padėtis sudarė objektyvias prielaidas reikštis išoriniams veiksniams didesniu ar mažesniu laipsniu, o tai veikė socialinę ekonominę būklę ir jos kitimą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo valstybėse, energijos išteklių, žaliavų ir medžiagų kainų artinimas prie pasaulinių kainų lygio sukėlė didelius ūkio šakinės struktūros, produkcijos beei paslaugų savikainos pokyčius ir lėmė gyvenimo lygio nuosmukį.
Todėl šio darbo tikslas – kiek galima išsamiau atlikti ūkio makroekonominę analizę ir įvertinti socialinę ekonominę būklę, t.y. panagrinėti itin aktualią ekonominės “duobės” efekto problemą; sukurto produkto vartojimą bei kaupimą, jo nuosmukį; kapitalinius įdėjimus ir reprodukcinę jų sudėtį; ūkio, (taip pat pramonės) šakinės struktūros pokyčius ir prioritetų formavimąsi gamybos nuosmukio sąlygomis, darbo jėgos perskirstymą tarp ūkio šakų; pagrindinių fondų prieaugio mažėjimą ir jų šakinės struktūros sąstingio būklę; eksporto persiorientavimo į Vakarų šalių rinkas prrocesą; mažmeninės prekių apyvartos nuosmukį ir prekių vidaus rinkos sumažėjimą, darbo užmokestį ūkio šakose ir minimalaus gyvenimo lygio, vartojimo krepšelio pokyčius bei tendencijas ir kt. Taip pat būtina aptarti ir politinio vadovavimo pasekmes, bei perspektyvas Lietuvos ekonominei reformai. Šiam tikslui pa

asiekti Lietuvos ekonominė reforma bus lyginama su kitų Pabaltijo šalių, bei Rytų Europos šalių ekonominėmis reformomis, pasitelkiant į pagalbą statistinius makroekonominius rodiklius.

Darbui buvo naudota ši literatūra: “Baltijos ir Rytų Europos šalių ekonomikos reformos palyginamoji analizė” (Lietuvos informacijos institutas,1994), “Lietuvos kelias į rinkos ekonomiką” (Lietuvos ekonomikos institutas, 1991), N.Balčiūno “Lietuvos ūkio makroekonominė analizė” (lietuvos informacijos institutas, 1994), G.Nausėdos “Pajamų politika ir ekonomokos stabilizavimas” (1994), M.Čeikauskienės “Lietuvos ekonominė ir socialinė raida” (Lietuvos informacijos institutas, 1994), V.Navicko “Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos” (1999), A.Šimėno “Ekonomikos reforma Lietuvoje” (1996), J.Veselkos “Kaip sukurti pasiturinčią ir saugią Lietuvą?” (1997), V.Geralavičiaus “Rusijos krizės atgarsiai Lietuvoje”(Pinigų studijos, 1998 Nr.4), statistinė informacija internete.

1. Ekonomikos reformų politinės problemos ir makroekonominių reformos priemonių apžvalga Rytų Europos šalyse

1.1 Ekonomikos reformų politinės problemos
Vertinti ekonomikos reformas nėra taip paprasta. Ekonomikos reformos metu numatomi svarbūs vyriausybės pokyčiai, kuurie savo ruožtu pakeičia ekonominę piliečių ir firmų elgseną. Šiuos pokyčius būtina suderinti ir panaudoti juos valstybės vaidmeniui mažinti, privataus sektoriaus bei rinkos vaidmeniui didinti.
Atsižvelgiant į politines ir istorines realijas, ekonomikos reformos atskirose Rytų Europos ir Baltijos šalyse rodo, kad jos retai būna sklandžios, juo labiau, kad vyriausybių politiką keičia politikos veikėjai, reformų sėkmę ir nesėkmes dažnai taip pat lemia politika. Ekonomikos reformos yra pasaulinio pobūdžio, bet jos turi skirtingus reformų paketus.
Vyriausybės, vykdydamos reformas, siekia šių svarbiausių tikslų :
· gerinti vi

isuomeninį ekonominį sektorių;
· ugdyti privatų sektorių, kuriant naujų darbo vietų;
· didinti išteklių paskirstymo efektyvumą;
· mažinti kapitalo nutekėjimą ir pritraukti užsienio investicijas;
· skatinti eksportą;
· mažinti skolas ir palūkanų už jas mokėjimus;
· didinti finansų sektoriaus efektyvumą.
Šiems tikslams įgyvendinti vyriausybės pasitelkia tam tikrus instrumentus. Kiekvienu konkrečiu atveju ekonomikos reforma nėra vienareikšmis procesas, nes viename jos sektoriuje reformos vykdomos greitai, kitame – lėtai, o trečiame – gali iš viso nevykti.

Sėkmingam ekonomikos reformų vykdymui reikalingos šios keturios prielaidos:
· šalies aukščiausioji vadovybė turi norėti vykdyti ekonomikos reformą;
· reikia sudaryti plačią socialinę reformų šalininkų bazę;
· kurioje nors srityje reikia greitos sėkmės (sumažinti būtiniausių prekių deficitą arba infliaciją);
· senus įstatymus keisti naujais, liberalesniais.

Reformoms vykdyti reikia stabilaus ekonominio klimato. Ypač svarbu sustabdyti infliaciją, o tam būtina sumažinti finansų deficitą. Kai infliacijos tempai dideli, rinkos mechanizmai negali veikti tiksliai ir efektyviai. Pradiniame stabilizacijos etape reikia imtis tam tikrų priemonių, kurios pradėtų keisti politiką rinkos likime. Bet svarbiausias tikslas – stabilizuoti ekonomiką, kitus tikslus atidedant ateičiai.

1.2 Makroekonomikos reformos priemonės
Remiantis pasaulinio patyrimo praktika, galima išskirti bendrus bruožus, būdingus sėkmingoms reformoms:
· sugebėjimas greitai išnaudoti ekonomikos krizės metu atsirandančias palankias progas kapitaliniams įdėjimams;
· atitinkamas politinis vadovavimas, žvelgiant į ateitį ir susitaikantis su laikinu nepopuliarumu;
· kompetentinga ir vieninga ekonominė komanda, ypač jei komandos lyderis užima atsakingą postą visuomenėje.

Reformų patyrimas leidžia teigti, jog nuo politinio vadovavimo daug priklauso ekonominių reformų įgyvendinimo sėkmė, ypač re

eformų pradinėje, eksperimentinėje fazėje. Kitas svarbus dalykas – reikia imtis greitų ir ryžtingų ekonominės politikos veiksmų, kai susiklosto palankios politinės sąlygos. Kad ekonomikos reforma būtų sėkminga, reikia sumanaus politinio vadovavimo ir kompetentingo ekonomikos valdymo.

Dabartiniame atskirų šalių ūkio reformos etape ekonomikos stabilizavimas labai priklauso nuo valstybinių institucijų dalyvavimo ekonominiame gyvenime pobūdžio, ūkinės veiklos reguliavimo metodų, nuo galimybių atsirasti rinkos institucijoms bei plėtotis rinkos santykiams. Tikslinga išvardinti visoms valstybėms būdingas klaidas, turėjusias įtakos ekonomikos destabilizavimui, gyvenimo lygio smukimui, lėtai rinkos santykių plėtrai:
1) nenuoseklus ir neefektyvus įstatyminės ir normatyvinės bazės, reguliuojančios tiek valstybinių ekonominių institucijų, tiek valstybinių bei privačių ūkinių organizacijų veiklą, kūrimas;
2) per didelė valstybinio sektoriaus globa bei per daug “švelni” biudžetinė politika;
3) makrolygio ekonominių sprendimų, palankių tik tam tikroms administracinėms biurokratinėms grupuotėms, priėmimas;
4) privataus verslo plėtojimo ribojimas;
5) biurokratizmas, vilkinimas, korupcija priimant ekonominius sprendimus .

Mažiausią įtaką šios klaidos turėjo Vengrijos, Lenkijos, buvusios Čekoslovakijos ekonomikai, be to šiose šalyse buvo palankesnės socialinės – ekonominės sąlygos.

Svarbus ekonomikos stabilizavimo veiksnys buvo tas, kad dauguma Rytų Europos šalių savo ekonominėje politikoje pradėjo daugiau dėmesio kreipti į struktūros reformas.

Atskirai reikėtų pakalbėti apie antiinfliacinių priemonių programas ir jų realizavimo mechanizmą. Kapitalo šalyse antiinfliaciniame reguliavime pirmenybė tiekiama netiesioginiams metodams, kuriais remiantis antiinfliacinės paskatos formuojamos tiesiogiai tarp verslininkų. Besivystančios šalys labiau orientuojasi į tiesioginio poveikio priemones.

Užsienio šalių pa
atyrimas infliacijos stabilizavimo ir reguliavimo srityje rodo, kad svarbiausios nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas. Tai reiškia, kad antiinfliacinių veiksnių bei svertų – struktūrinės konversijos, biudžetinių – finansinių bei kreditinių piniginių reguliavimo priemonių – veikla daugybė tiesioginių ryšių, kurie daro įtaką atitinkamų priemonių bendram efektyvumui; kiekvienos atskirai paimtos priemonės antiinfliacinis potencialas nedidelis ir ribotas.

2. Trumpa ekonominių reformų apžvalga Rytų Europos ir Pabaltijo šalyse.

Ekonomikos pertvarkymas, pradėtas Rytų Europos šalyse, o kiek vėliau ir Baltijos valstybėse, yra neprecedentinis, unikalus tiek savo apimtimi, tiek poveikiu kitoms šalims. Komandinės ekonominės valdymo sistemos deformavimas pirmoje reformos stadijoje nusmukdė gamybą visose reformų paliestose nagrinėjamose šalyse.

Bendrasis vidinis produktas ryškiai sumažėjo visose šalyse, o ypatingai Lietuvoje. Bendram gamybos smukimui turėjo įtakos tokie veiksniai, kaip prekybos sumažėjimas artėjant prie pasaulinių kainų, buvusių TSRS šalių tarpusavio prekybos žlugimas, senos komandinės valdymo sistemos griuvimas, laiku neatliktos struktūrinės reformos, “kieta” valstybių finansinė politika, socialiniai neramumai. Nors gamyba smuko, bet nedarbo problema nebuvo tokia ryški, kokios galima buvo tikėtis. Siekiant išsaugoti darbo vietas, buvo atidėliojama privatizuoti valstybės turtą, daugelyje šalių sumažėjo darbo užmokestis. Infliacijos pobūdis atskirose šalyse buvo skirtingas. Finansinės padėties pablogėjimui daugelyje šalių didelę įtaką turėjo nesubalansuota mokesčių politika.

Baltijos valstybėse buvo galima įžvelgti panašių ekonomikos bruožų kaip ir Rytų Europos šalyse – gamybos smukimas ir spartus kainų didėjimas. Be to, Baltijos šalyse nebuvo pakankamai aiškios ekonomikos reformos programos. Svarbus veiksnys gamybos sumažėjimui buvo prekybinių santykių su buvusia TSRS nutraukimas.

Baltijos valstybės liberalizavo kainas per 1991 m., dėl to išaugo infliacija. Didėjant kainoms sumažėjo darbo užmokestis. Nors ekonominė veikla ir smuko, biudžetai buvo teigiami visose trijose valstybėse. Taip atsitiko dėlto, kad sparčiai didėjant infliacijai, valstybinės pajamos padidėjo labiau negu išlaidos. Kol Baltijos valstybės buvo rublio zonoje, jos negalėjo vykdyti savarankiškos finansinės politikos. Ši problema buvo išspręsta 1992 m. įvedus savo valiutą.

Ekonomikos reformos pagrindiniai etapai Baltijos valstybėse pateikti 1 pav.
1 pav. Ekonomikos reformos eiga Baltijos valstybėse
Valstybė Kainų liberalizavimas Pinigų politika ir institucijos Finansų reformos Privatizavimas
Latvija Daugelis kainų laisvos nuo 1992 m. Pinigų reforma, numatyta 1992 m. Nebuvo skirtumo tarp centrinio ir komercinių bankų veiklos Nauja mokesčių sistema įvesta 1991m. PVM- 1992 m. sausio mėn. Privatizavimo kliūtys pašalintos, bet pats procesas sustojo
Lietuva Po keleto etapų kainos buvo laisvos 1991 m. Talonų sistema įvesta 1991 m., bet iš dalies panaikinta 1992 m. pradžioje Pinigų reforma numatyta 1992 m. (1992.10.01 įvesti tarpiniai pinigai – talonai, o 1993.05.25 nacionalinė valiuta –litas.)Nėra jokio finansų kontrolės mechanizmo Pajamų ir pelno mokesčiai įvesti 1990m. PVM mokestis įvestas 1992 m. gruodžio mėn. Privatizavimas vyksta mokant investiciniais čekiais ir grynaisiais. Numatyta baigti 1992 m., bet pažanga lėta
Estija Dauguma kainų liberalizuotos 1991 m. Energijos ir maisto kainos buvo laisvos 1992 m. pradžioje Pinigų reforma atlikta 1992 m. birželio mėn. Pajamų mokestis už eksportą ir PVM įvesti 1991 m., reforma tęsiasi Daug smulkių įmonių privatizuota, didesnės laukia sprendimų dėl restitucijos ir pilietybės

Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad Baltijos šalių ekonominių reformų eiga yra panaši. Tačiau kiekvieną iš šių valstybių ekonomikos reformos procesai, įtakoti tos šalies politinio vadovavimo, paveikė skirtingai, bei nulėmė tos šalies ekonominį išsivystymo lygį.

3. Ekonomikos reforma Lietuvoje

3.1 Trumpa ekonomikos reformos apžvalga.

Dabar Lietuvoje vykstanti ekonomikos reforma – tai 1990 m. pradėtų reformų tęsinys, jų plėtojimas, bei gilinimas.

1990 m. paskelbus nepriklausomybę, lietuvoje teko kurti teisines-ekonomines sąlygas, kurios padėtų pagrindus ekonomikos santykių formavimuisi ir plėtojimui. Pagrindinis vykdomų reformų tikslas – pakeisti komandinės ekonomikos principu organizuotą ekonomiką į rinkos (pasiūlos-paklausos) principais veikiančią ekonomiką. Kuriant rinkos ekonomiką pirmiausia reikėjo atlikti šiuos pagrindinius darbus:
1) Sudaryti sąlygas privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis.
2) Įvesti savo nacionalinę valiutą ir normalizuoti finansinius piniginius santykius.
3) Įvykdyti kainų reformą.
4) Transformuoti tarptautinius ekonominius santykius.
Sąlygos privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis buvo kuriamos šiais būdais:
· Privatizuojant valstybinį turtą. Valstybinio turto privatizavimas – tai valstybei priklausančio turto pardavimas ar kitoks įstatymiškai nustatytas jo perleidimas privatiems asmenims. Privatizuojami gali būti tiek atskiri valstybės turto objektai, tiek ištisos įmonės arba jų dalys. Lietuvoje galima skirti du valstybės turto privatizavimo etapus: pirmasis – turtas buvo privatizuotas už investicinius čekius (1991-1995 m.), antrasis – turtas privatizuojamas už tikrus pinigus. Šis etapas tęsiasi ir dabar. Privatizacija Lietuvoje vyko sparčiai. Pirmajam etapui buvo parengta įstatyminė bazė, sukurtos privatizavimo institucijos ir struktūros. Per šį etapą buvo privatizuota apie 2/3 valstybei priklausiusio turto., 95 proc. numatytų privatizuoti butų, 85 proc. numatyto privatizuoti žemės ūkio turto. Tai rodo, jog numatyta privatizavimo programa buvo įvykdyta. 1995 m. buvo priimtas naujas Valstybės turto privatizavimo įstatymas, realiai įsigaliojęs tik po metų. Šis įstatymas suteikė vienodas teises tiek Lietuvos tiek užsienio piliečiams privatizuojant valstybinį turtą. Per antrąjį privatizavimo etapą (nuo 1996 m. rugpjūčio mėn.) parduota 615 valstybės objektų už 2,41 mlrd.Lt. Tame tarpe ir “Lietuvos telekomo” privatizavimas.
· Grąžinant nusavintą nuosavybę buvusiems jos savininkams. Turėtos nuosavybės grąžinimas – gana sudėtingas procesas: buvo nusavinta beveik visa žmonių turėta privati nuosavybė, todėl ir jos grąžinimo mąstai yra dideli, sunku nustatyti paveldėtojų teises.
· Privataus verslo formavimasis – pati natūraliausia privačios nuosavybės atsiradimo prielaida. Privataus verslo esmė yra ta, kad kiekvienas žmogus gali savarankiškai verstis vienokia ar kitokia komercine-ūkine veikla, naudodamas privačią nuosavybę. Pirmajame reformų etape priimti įstatymai buvo palankūs daugeliui privačių įmonių atsirasti. Šiuo metu daugiausia įsteigta individualių įmonių ir uždarųjų akcinių bendrovių, nes jų teisinės verslo organizavimo formos yra patogiausios.
Nacionalinės valiutos įvedimas – viso finansų ūkio tvarkymo pagrindas. Nacionalinė valiuta Lietuvoje buvo įvesta per du etapus. 1992 m. rudenį buvo įvesti tarpiniai pinigai – talonai, o 1993 m. dabartiniai pinigai – litai. Įvedus talonus buvo pradėta iš esmės mažinti šalį užgriuvusią hiperinfliaciją, aiškesnė tapo mokesčių sistema.
Kainų liberalizavimas – tai perėjimas nuo valstybės reguliuojamų kainų prie rinkos ekonomikos laisvų arba ribotai kontroliuojamų kainų. Rinkos ekonomikos sąlygomis kainos svyruoja priklausomai produktų, paslaugų paklausos ir pasiūlos rinkoje. Lietuvoje pirmiausia buvo liberalizuojamos paslaugų, maisto produktų ir pramonės prekių kainos. Liberalizuojant kainas buvo nustatyta ir tam tikra finansinė parama mažai pajamų gaunantiems gyventojams. Kai kurioms kainoms išliko valdžios kontrolė,kad konkurencijos neturintys gamintojai jų per daug nepadidintų (pvz. elektros energijos ar telefono pokalbių tarifų). Šiuo metu Lietuvos valdžia kontroliuoja 16 proc. vartojimo krepšelio kainų.
Lietuvos tarptautinių ekonominių ryšių nustatymas – labai svarbus ekonominės reformos uždavinys. Tarpvalstybinės prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartys yra tarptautinių ekonominių ryšių plėtojimosi pagrindas. Todėl pirmiausia buvo pasirašytos tarpvalstybinės sutartys, sudarančios Lietuvos įmonėms palankias tarptautinės prekybos sąlygas, laisvai pasirenkant prekybos partnerį su kuriuo tarpusavyje nustatomos prekybos sąlygos. Lietuva sudarė daug laisvos prekybos, arba palankaus prekybos režimo, sutarčių su daugeliu pasaulio valstybių. Pasirašytos ekonominio pobūdžio sutartys, skatinančios Lietuvos įmonių tarptautinį verslą.

3.2 Ekonominės “duobės” efektas Lietuvos ūkyje ir pramonėje.
Lietuvai pereinant į rinkos santykius, susidarė objektyvios sąlygos ekonominiam nuosmukiui reikštis ir susiformuoti “ekonominės duobės” efektui, kuriam būdingas visuotinio bendrojo produkto, kaupimo ir kapitalinių įdėjimų akivaizdus nuosmukis, trukdantis atkurti ūkį ir jį pertvarkyti.
Lietuvoje ekonominės duobės efektas reiškėsi visame ūkyje, t.y. buvo visaapimantis. (žr. 2 pav.. ).

2 pav. Lietuvos ūkio bendrojo vidinio produkto kitimo tempai (1989 m. – 100 %)

1989 m. 1990 m. 1991 m. 1992 m.
1. Ūkis iš viso2. Pramonė3. Žemės ūkis ir miškų ūkis4. Statyba5. Transportas ir ryšiai6. Prekyba ir viešasis maitinimas7. Informacinis aptarnavimas ir skaičiavimų paslaugos8. Kita gamybinio pobūdžio veikla9. Negamybinė sfera 100100100100100100100100100 96,7102,388,590,884103,911,474,699,4 8499,780,349,676,769,6103,474,765,7 52,450,564,537,760,233,377,486,588,7

Pats didžiausias ekonomikos nuosmukis Lietuvoje įvyko 1991 – 1992 m. Viso ūkio bendrasis visuotinis produktas sumažėjo 1991m. 13,1%, o kai kuriose ūkio šakose – net 10-40 %. Todėl Lietuvos ūkyje sukurtas bendrasis vidutinis produktas 1992 m. sudarė tik 52,4 % 1989 m. lygio. Lemiamas viso ūkio nuosmukis įvyko 1992 m. pirmame pusmetyje, kai pramonės nuosmukis sudarė 57,3 %, arba sumažėjo daugiau nei du kartus.
Taip pat sparčiai sumažėjo ir prekybos bendrojo vidinio produkto nuosmukis. Kitų ūkio šakų bendrojo vidinio produkto sumažėjimas irgi buvo gana didelis ir sudarė 15 – 30 %. Lemiamas ir itin didelis gamybos nuosmukis Lietuvos pramonėje įvyko per 1992 m. tris mėnesius, kai gamybos lygis sumažėjo beveik du kartus ir sudarė 45,5 %, t.y. pramonės ir viso ūkio nuosmukio lygiai visiškai suartėjo.
1991 – 1992 m. ekonominis nuosmukis iš esmės suformavo “duobės” efektą ir priartėjo prie “duobės” dugno. Tačiau įvykęs BVP ( bendro vidinio produkto) sumažėjimas ūkyje 1993 m. pirmą ketv. ( apie 1/5 palyginti su 1992 m. 4 ketvirčiu) ir parduotos produkcijos ženklus sumažėjimas šalies pramonėje 1994 m. pradžioje ( apie 1/5 palyginti su 1993 m. ketv.) dar neleidžia teigti, kad Lietuvoje jau pasiektas “duobės” dugnas. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos ūkio BVP ( pramonėje parduotos produkcijos) nuosmukis paprastai įvykdavo 1-ą ketvirtį, po to (po 6-9-12 mėnesių) išryškėdavo šių rodiklių stabilizavimosi ir net didėjimo požymiai, t.y. gamybos nuosmukis Lietuvos ūkyje pasidarė “laiptuotas”

3 pav. Lietuvos ūkio bendrojo vidinio produkto kitimo tempai (procentais)

1991 m. 1992 mėn.

6 mėn. 9 mėn. 12 mėn.
ūkis iš visoI. Gamybinė sfera1. Pramonė ir elektros energetika2. Žemės ūkis ir miškų ūkisžemės ūkis ir medžioklė miškų ūkis ir miško paruošos3. Statyba4. Transportas ir ryšiaitransportas ryšiai5. Prekyba ir viešasis maitinimas6. Informacinis aptarnavimas ir skaičiavimų paslaugos7. Kita gamybinio pobūdžio veiklaII. Negamybinė sfera1. Švietimo, sveikatos apsaugos, poilsio ir kultūros paslaugos, socialinis draudimas ir kt. veikla2. Mokslo paslaugos3. Komunalinės, socialinės ir asmeninės paslaugos4. Finansinis tarpininkavimas ir valstybinis draudimas5. Nekilnojamojo turto ir komercinės veiklos aptarnavimo paslaugos6. Sąlyginė bankų produkcija 86,9....97,590,790,7.....54,691,3..........6792,8100,266,1........................ 58,855,542,785,585,3131,190,572,167,786,656,654,246,592,758,247,585,7100100100 63,260,654,876,476,1122,77667,46286,157,45352,590,472,579,386,785,9194,6100 62,357,950,780,480,2109,476,178,575,5127,447,974,9115,8135,276,635,567,8212,378,1161,1

Visoms Centrinės ir Rytų Europos buvusioms socialistinėms šalims, bandančioms pereiti į rinkos ekonomiką, buvo būdingas visuotinis ir gilus ekonominis nuosmukis, kurį galima apibūdinti kaip sisteminį ekonominės “duobės” efektą. Pažymėtina, kad kiekvienoje šalyje ekonominės “duobės’ efektas reiškiasi skirtingai.
Pagal turimus statistinius duomenis, Lietuvos ūkio ir pramonės ekonominė “duobė” buvo pati giliausia, palyginti su kaimyninėmis šalimis, bandančiomis pereiti į rinkos ekonomiką.

3.3 Kaupimas ir vartojimas
Vartojimas ir kaupimas yra pagrindinės bendrojo vidinio produkto (BVP) dalys. Socialinės ekonominės krizės sąlygomis itin svarbus kaupimas ir vartojimas bei jų pokyčiai, juo labiau, kad paskutiniais metais Lietuvos ūkio bendrajam produktui buvo būdingas akivaizdus nuosmukis. Apibendrinant atliktą vartojimo ir kaupimo analizę 1992 – 1998 m. galima teigti :
· didėjant (BVP ) nuosmukiui, kaupimui buvo būdinga šuoliško mažėjimo tendencija, dėl kurios kaupimas sumažėjo net 5,1 karto ir 1992m. sudarė tik 19,6 % 1998 m. lygio.
Pagrindinių fondų prieaugiui, kaip kaupimo daliai, taip pat buvo būdinga lavinos pobūdžio mažėjimo tendencija, dėl kurios per keletą metų jis sumažėjo net 6,6 karto ir 1992m. sudarė tik 15,2 % 1989 m. lygio. Toks spartus pagrindinių fondų prieaugio mažėjimas ženkliai pakeitė ir kaupimo fondo struktūrą, t.y. pagrindinių fondų prieaugio dalis sumažėjo 1,3 karto ir 1992 m. sudarė 72,6%, o apyvartinių lėšų – padidėjo 3,8 karto ir sudarė 27,4 %. Dėl to per keletą metų kaupimo fondų struktūroje įsisvyravo pagrindinių fondų prieaugio ir apyvartinių lėšų prieaugio suartėjimo tendencija, kuri mažino Lietuvos ūkio investicinį pajėgumą ir silpnino jo finansinę būklę dėl atsiskaitymų sutrikimų.
Galima teigti, kad BVP šuoliškai smuko daugiausia dėl labai didelio kaupimo mažėjimo. Dėl to kaupimo lygis Lietuvos ūkyje 1992 m. pasiekė kritinę ribą, palyginti su esamais gamybiniais pajėgumais ir buvusiu kaupimo lygiu 1989m. Be to, kaupimo mažėjimas sukėlė pagrindinių fondų prieaugio šuolišką sumažėjimą ir Lietuvos ūkis ėmė prarasti kaupimo funkciją, o jo investicinis pajėgumas tapo minimalus. Taip buvo galima tik palaikyti gamybinius pajėgumus Lietuvos ūkyje, o ne vykdyti reprodukciją.

3.4 Struktūriniai Lietuvos ekonomikos pokyčiai
Istoriniai 1990 m. įvykiai Lietuvoje stipriai įtakojo šalies ekonomikos struktūros pokyčius. Lietuvos įmonėms atsivėrė galimybė įsilieti į tarptautinę ekonomiką. Dėl šios priežasties teko nutraukti daugelio įmonių gaminamų nekonkurentabilių gaminių, pertvarkyti pačias įmones ir gaminti paklausą turinčią produkciją vidaus ir užsienio rinkoms. Vienų produktų gamybą teko sustabdyti arba sumažinti, o kitų plėsti bei didinti, gaminant šalies bendrą vidaus produktą. 1991-1994m. Lietuvoje sukurto BVP sumažėjimą (60 proc.) pirmiausia lėmė tai, jog ankstesni ekonominiai ir prekybiniai ryšiai buvo nutrūkę, o nauji dar nespėjo susiformuoti.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai vienas iš pagrindinių Lietuvos ūkio būklę atspindinčių rodiklių, parodantis visų gatavų prekių ir paslaugų pagamintų ūkyje per vienerius metus, piniginę vertę. Lietuvos BVP pokyčius atspindi 4 pav., kuriame atspindėti ir kiti Lietuvos ekonominiai rodikliai.
4 pav. Pagrindiniai santykiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai.
Ekonominiai rodikliai 1993 1994 1995 1996 1997 1998
1. BVP mlrd.Lt. veikusiom kainom 16,9 24,1 31,6 38,3 42,8
1.1Augimas palyginamosiomis kainomis -16,2 -9,8 3,3 4,7 6,1 4,7
2.Nacionalinio biudžeto deficitas, proc.nuo BVP 1,8 -1,8 -1,8 -2,5 -1,1 -1,5
3.Vidutinė metinė infliacija, proc. 410,2 72,2 39,6 24,6 8,9 3,1
4.Užsienio prekybos balansas, proc. nuo BVP -7,6 -6,0 -11,8 -9,8 -10,6 -11,7
5.Einamosios sąskaitos balansas, proc. nuo BVP -3,1 -2,1 -10,2 -9,2 -10,3 -13,0
6.Tiesioginės užsienio investicijos (metinis prieaugis), proc.nuo BVP 1,17 0,74 1,20 1,93 3,70 8,38
7.Užsienio skola, proc. nuo BVP 11,9 11,7 13,9 15,2 14,6 15,8
8.Realaus darbo užmokesčio metinis didėjimas, proc. -39,0 14,2 3,2 4,1 13,9 16,2
9.Nedarbo lygis 4,4 3,8 6,1 7,1 5,9 6,4

4 pav. pateikti duomenys rodo, jog nuo 1995 m. iki 1998 m. vidurio Lietuvos bendrasis vidaus produktas stabiliai augo, tačiau jau 1998 m. trečiajame ir ketvirtajame ketvirčiuose BVP augimo tempas sulėtėjo. BVP smukimą 1998 m. III ir IV ketvirčiuose bei 1999 m. I ketvirtyje lėmė pridėtinės vertės sumažėjimas žemės ūkio (-10,8 proc.), apdirbamosios pramonės (-9,1 proc.), elektros, dujų ir vandens tiekimo (-8,2 proc.), statybos (-11,3 proc.) ir transporto, sandėliavimo bei ryšių (-21,8 proc.) veiklose, dėl ekonominės ir finansinės krizės Rusijoje. Tačiau pridėtinė vertė, sukurta paslaugų sferoje, išskyrus transporto, prekybos ir švietimo veiklas, ir toliau auga. Visa tai turi įtakos BVP struktūros pasikeitimui – BVP struktūroje sparčiai didėja paslaugų dalis.
Struktūrinių pasikeitimų Lietuvoje perspektyvos siejamos su pramonės vaidmens ekonomikoje didinimu. Tai galima pasiekti didinant pramonės efektyvumą ir konkurencingumą. Lietuvos pasirinktos pramonės sruktūros pertvarkymo ir plėtros strategijos esmė – pramonės plėtra panaudojant esamą potencialą, tiesiogines užsienio investicijas, bei regionų vaidmenį. Pramonėje praktiškai užbaigtas nuosavybės transformacijos procesas ir sukurtos prielaidos kokybiškai naujai pramonės politikai įgyvendinti. Privataus kapitalo dalis, 86 proc. pramonės produkciją gaminančiose įmonėse, sudaro apie 70 proc. Didžioji pramonės produkcijos dalis (90 proc.) gaminama apie 2500 uždarose akcinėse bendrovėse.

Lietuvos pramonės struktūros politika pradedama orientuoti ne į šakinius, bet į produktų plėtros prioritetus.

Šiuo metu pramonės dalis bendroje šalies ūkio sukurtoje pridėtinėje vertėje sudaro apie 24 proc. Iš Jų išgaunamoji pramonė (kasyba ir atvira gamyba) – 0,5 proc., apdirbamoji pramonė – 19,4 proc., dujų ir vandens tiekimo – 4,1 proc.

Pagal parduotos produkcijos struktūrą didžiausią dalį sudaro maisto produktų ir gėrimų pramonė – 28 proc., naftos perdirbimo pramonė – 20,2 proc., drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas – 8,1 proc., mašinų ir įrengimų pramonė – 2,6 proc.

Pramonės produkcijos konkurencingumas dar nėra pakankamas, tačiau jis nuolat didėja. Jei 1995m. parduotos užsienyje pramonės produkcijos dalis visoje parduotoje produkcijoje sudarė 42,5 proc., tai 1996m. –49,4 proc., 1997m. – 51,8 proc., 1998m. –54,6 proc. Eksporto apimtis į ES auga sparčiau, nei bendrai auga eksportas.

Mažą pramonės konkurencingumą lėmė pereinamojo laikotarpio sunkumai: įmonių apyvartinių lėšų stygius, nepakankamai racionalus išteklių panaudojimas, paveldėtos pasenusios technologijos ir su tuo susijusios didelės gamybos sąnaudos, įmones palietusios reformų socialinės problemos.

3.5 Darbo jėgos struktūriniai pokyčiai ir darbo užmokestis
Vykdant ekonominę reformą iškyla didesnio ar mažesnio masto nedarbo problema. Remiantis 1989 – 1998 m. atlikta darbo jėgos pokyčių ir ūkio šakinės struktūros analize galima suformuluoti tokius pagrindinius teiginius:
· daugelyje Lietuvos ūkio šakų susiformavo akivaizdi darbo jėgos mažėjimo tendencija, dėl kurios darbuotojų skaičius šakose sumažėjo nuo 0,1 iki 2 kartų, be to įsigalėjo plataus masto paslėptasis nedarbas;
· statyboje, skaičiavimo ir informaciniame aptarnavime bei skaičiavimų paslaugų srityje darbuotojų skaičiaus mažėjimas buvo lavininio pobūdžio;
· teigiami darbo jėgos prioritetai susiformavo prekyboje bei viešajame maitinime, kreditavime bei valstybiniame draudime ir transporte bei ryšiuose ( darbuotojų skaičius padidėjo 1,5 karto ). Šios šakos akumuliavo kitų Lietuvos ūkio šakų darbuotojų skaičiaus sumažėjimą:
· spartus darbo jėgos perskirstymo procesas vyko tarp antraeilių ir trečiaeilių ūkio šakų;
· ypač sparčiai mažėjo darbuotojų skaičius moksle ir moksliniame aptarnavime;
· gana stichiškas ir neparengtas darbo jėgos perskirstymo procesas vyko tarp ūkio bei pramonės šakų, susiformavo neperspektyvūs darbo jėgos prioritetai, pramonės potencialas nuolat mažėjo ir susiformavo aukštas paslėptojo nedarbo lygis beveik visose ūkio šakose.
Iš 4 pav. pateiktų duomenų matome, jog nedarbo lygis Lietuvoje auga įgydamas grėsmingą pagreitį. Užsiregistravusių bedarbių tarpe didėja kvalifikuotų, ieškančiųjų darbo, asmenų. Nedarbo lygio augimui didelę reikšmę turėjo ir ekonominė-finansinė krizė Rusijoje. Daugeliui Lietuvos įmonių, eksportuojančių produkciją į Rusiją ir kitas NVS šalis, vėluoja apmokėjimai, sumažinti arba sustabdyti prekių užsakymai. Dėl šios priežasties daugeliui darbuotojų vėluoja atlyginimai, dauguma firmų yra priverstos atleisti savo darbuotojus.

3.6 Infliacijos pokyčiai. Pinigų ir fiskalinė politikos tendencijos.
Pinigų politika – tai visuma veiksmų, pinigų reguliavimo priemonėmis užtikrinančių stabilų nacionalinės valiutos kursą (santykį) kitų valiutų atžvilgiu. Pinigai per kainas išreikšdami prekių bei paslaugų vertę, patys įgyja tam tikrą vertę prekių bei paslaugų ir kitų valiutų atžvilgiu. Norint, kad ši vertė būtų kiek galima stabilesnė arba keistųsi nacionalinės valiutos naudai, būtina prisilaikyti tam tikrų ekonomikos reguliavimo taisyklių.
Viena iš svarbiausių – infliacijos mažinimas. Infliacija – tai vartojamų prekių ir paslaugų kainų didėjimas, kuris atsiranda dėl per didelio išleistų į apyvartą pinigų kiekio arba dėl to, kad kainas valdžia didina administraciniais sprendimais. Infliacija yra vienaip ar kitaip susijusi su šiomis problemomis:
1. Mažėja gamybinės investicijos ir smunka gamyba;
Lėtai vyksta ūkio struktūrinis persitvarkymas;
2. Mažėjant investicijoms nekuriamos naujos darbo vietos;
3. Neefektyviai panaudojamas daiktinis ir žmogiškasis kapitalas;
4. Blogėja plačiųjų gyventojų sluoksnių gyvenimo sąlygos, didėja skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių visuomenės grupių.
5. pav. Infliacijos pokyčiai Lietuvoje 1992-1998 m.

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998
Realusis darbo užmokestis 14,2 3,2 4,1 13,9 16,2
Paskolų litais palūkanų norma 88,3 29,8 23,9 16,0 11,9 12,6
Infliacija (12mėn.) 382,7 1162,6 188,7 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4

Iš pateiktų duomenų matome, jog Lietuvoje infliacija buvo didžiausia 1992 m. tokį infliacijos šuolį įtakojo tai, jog Lietuvoje dar cirkuliavo Rusijos rubliai, kurių išleidimą reguliavo Rusija. Tad Lietuva reaguodama į Rusijoje vykdomą pinigų politiką, buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Priešingu atveju, sukelta infliacijos banga būtų visiškai sugriovusi mūsų ekonomiką.
1992m. spalio 1 d., įvedus tarpinius pinigus – talonus, jau buvo galima šalies rinką apsaugoti nuo rublio antplūdžio.
Mažinant infliaciją Lietuvoje didžiausią vaidmenį atliko 1993m. birželio 25 d. nacionalinės valiutos – lito įvedimas, bei susiformavusi Lietuvos bankų sistema, užtikrinusi reikiamą pinigų kiekį apyvartoje. Savos valiutos įvedimas Lietuvoje buvo ištęstas, iškilo daug spausdinimo nesklandumų, kas, be abejo, gadino Lietuvos įvaizdį pasaulio akyse. Nacionalinės valiutos įvedimas Lietuvai sekėsi prasčiausiai iš visų trijų Pabaltijo šalių. Tai rodo, jog mūsų šalyje nebuvo tam tinkamai pasiruošta.
Vertinant Rytų Europos masteliais, Lietuva, Latvija ir Estija, ne taip sėkmingai kovojo su infliacija, tačiau aukštą infliacijos lygį visose trijose Pabaltijo valstybėse pavyko pažaboti.
Su pinigų politika glaudžiai siejasi fiskalinė politika, kurios tikslas užtikrinti subalansuotą šalies biudžetą. Siekiant šio tikslo turi būti surinkti numatyti mokesčiai (biudžeto pajamos), o biudžeto išlaidos turi būti pagrįstos, kad būdamos per didelės neslėgtų mokesčių mokėtojų.
6. pav. Nacionalis biudžetas 1993-1998 m. (išreikštas proc. nuo BVP).

1993 1994 1995 1996 1997 1998
Pajamos 23,3 23,0 23,8 20,9 21,1 21,4
Išlaidos 22,3 25,8 25,7 23,7 22,3 22,9
Balansas 1,0 -2,7 -1,9 -2,8 -1,1 -1,5

Iš pav. pateiktų duomenų matyti, kad 1994-1998 m. Lietuvos biudžeto išlaidos didesnės už pajamas. Toks biudžetas vadinamas deficitiniu. Matome, jog nacionalinio biudžeto deficitas linkęs mažėti, tačiau negalima teigti jog artimiausiu metu jis vsiškai išnyks. Fiskalinė politika tampriai susijusi su politiniu vadovavimu, tad kokį biudžetą Lietuva turės ateityje, labai priklausys nuo Lietuvos politikų.
Siekiant subalansuoti Lietuvos biudžetą, labai svarbu surasti optimalų pajamų piniginės ir fiskalinės politikos derinį. Galima išskirti dvi ekonomikos stabilizavimo strategijas, kuriose pajamų politikai tenka skirtingas vaidmuo.
1. Pajamų politika derinama su ekspansine pinigine ir fiskaline politika. Pajamų didėjimo kontrolė čia turi pakeisti nykstančią “pinigų iliuziją”. Infliacine pinigine politika skatinamas gamybos ir užimtumo didėjimas, tuo tarpu tiesioginis įsikišimas į pajamų susidarymo arba panaudojimo procesą turi garantuoti, kad ekspansiniai monetariniai impulsai nesukeltų spartaus darbo užmokesčio bei kainų kilimo. Ši neokeinsistinė stabilizavimo strategija buvo išmėginta daugelyje Vakarų Europos šalių, JAV ir buvo populiari iki 8 – o dešimtmečio pabaigos.
2. Pajamų politika papildo restrikcinę piniginę ir fiskalinę politiką. Pajamų politikos priemonėmis siekiama palaipsniui mažinti ūkinių subjektų pajamų pretenzijas antiinfliacinio proceso metu. Mėginant pažaboti infliaciją vien tik globalinėmis priemonėmis, ūkiniai subjektai, remdamiesi savo patirtimi, įkalkuliuotų į pajamų reikalavimus pernelyg didelius laukiamos infliacijos tempus. Sulėtėjus kainų kilimui, padidėtų realus darbo užmokestis ir smuktų gamyba ir užimtumas. Taigi laikantis griežtos piniginės ir fiskalinės politikos, likviduojama infliacija, o pajamų politika yra savotiškas amortizatorius, apsaugantis ūkį nuo ryškių užimtumo svyravimų. Ši strategija neprieštarauja nuosaikiųjų monetaristų teiginiams. Bene žymiausias praktinis pavyzdys yra Brazilijos stabilizavimo politika 1964 – 1973 m., taip pat Lenkijos ekonominė politika 1990 – 1991 m.

3.7. Lietuvos užsienio prekyba
Lietuvos užsienio prekyba – tai viena iš ekonomikos sričių reformų metais patyrusi daugiausia permainų. Ekonomikai pereinant į rinkos santykius susidarė naujais principais grindžiama prekyba su užsienio valstybių ūkiniais subjektais. Prievartinė, sovietiniais metais gyvavusi prekybos sistema buvo pakeista ekonomine. Šis pasikeitimas buvo nelengvas kai kuriems prekių gamintojams. Daugelio gaminių gamybą, dėl žemo jų kokybės lygio ar blogų jų vartotojiškų savybių, teko sumažinti arba visai nutraukti. Tokie gaminiai neturėjo paklausos nei šalies rinkoje, nei kitose valstybėse.
Lietuva nuo pat reformų pradžios vykdo atviros užsienio prekybos politiką, t.y. pasisako už laisvus prekių judėjimo tarp šalių principus. Lietuva, sudarydama sutartis su kitomis šalimis, siekia, jog sutartyse būtų kiek galima mažiau apribojimų įvežti į Lietuvą ir išvežti iš Lietuvos į kitas šalis įvairiausią produkciją. Šiuo metu Lietuva, norėdama apsaugoti Lietuvos žemdirbius nuo užsienio konkurencijos, importo muito mokesčiais riboja žemės ūkio, bei maisto produktų įvežimą į Lietuvos rinką. Taip pat ribojamas alkoholinių gėrimų, bei tabako gaminių įvežimas į Lietuvos rinką. Importo mokesčiai šiems gaminiams įvesti dėl dviejų priežasčių: 1) ribojant nepageidaujamų produktų vartojimą, 2) ginant vietinius šių produktų gamintojus. Lietuvoje muito mokesčių eksportuojamai produkcijai (išskyrus neapdorotą medieną ir žaliavinę odą) šiuo metu nėra. Muitų kiekį, bei rūšis arba kitokias prekybos sąlygas su viena ar kita šalimi, lemia tarpvalstybinės prekybos sutartys. Jos dažniausiai būna arba laisvos prekybos arba didžiausio palankumo prekyboje.
Laisvos prekybos sutartis Lietuva yra sudariusi su Europos sąjunga, Europos laisvos prekybos organizacija (ELPA), Pabaltijo šalimis (Estija, Latvija, Lenkija), bei kitomis šalimis (Čekija, Slovakija, Turkija, Ukraina, Vengrija). Laisvos prekybos sutartys sudaromos remiantis Europos Sąjungos (ES) ir Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) principais. Tai reiškia, jog Lietuvos prekyba su kitomis valstybėmis grindžiama visuotinai pripažintomis tarptautinės prekybos taisyklėmis.
Su kaikuriomis Rytų šalimis, tarp jų ir Rusija, Lietuva yra sudariusi palankaus režimo prekyboje sutartis. Šiose sutartyse yra daugiau prekybos santykių suvaržymų, bei didesni muitų mokesčiai nei laisvos prekybos sutartyse.
Reformų laikotarpiu iš esmės pasikeitė Lietuvos eksporto ir importo kryptys, bei georgafija. Jei sovietiniais metais tik mažiau kaip 8 proc. produkcijos buvo parduodama ne TSRS respublikoms, tai nuo 1991 m. 13 proc. eksporto sudarė ne į Rytų valstybes. Nuo 1996 m. Vakarų ir Centrinės Europos šalys sudaro didžiausią dalį Lietuvos užsienio prekybos apyvartos.

7. pav. Užsienio prekybos apyvartos struktūra, proc.

1993 1994 1995 1996 1997 1998
Eksportas, proc. nuo BVP 68,1 48,0 44,9 44,5 40,3 44,8
Importas, proc. nuo BVP 76,5 55,7 60,5 57,8 58,9 69,3
Eksportas 100 100 100 100 100 100

Į ES 17,0 25,7 36,4 32,9 32,5 36,0

Į NVS 57,0 46,7 42,3 45,5 46,4 38,4
Importas 100 100 100 100 100 100

Iš ES 18,6 26,4 37,1 42,4 46,5 49,7

Iš NVS 67,2 50,3 42,0 32,9 29,3 24,7

Prekybiniai ryšiai su NVS šalimis, kaip matyti iš 7 pav., vis dar tebėra svarbūs mūsų šalies ūkiui. Eksportas į NVS šalis 1998 m. sudarė apie 38 proc., tame tarpe 20 proc. į Rusiją, kur didžiausią eksportuojamos produkcijos dalį sudaro žemės ūkio ir maisto produktai, tekstilės gaminiai ir baldai. Būtent šią produkciją gaminančios pramonės šakos turi ir artimiausioje ateityje turės skaudžių padarinių dėl finansinės ir ekonominės krizės Rusijoje. Neigiamas dalykas yra ir tai, jog Lietuva importuoja iš Rusijos naftą, dujas, bei kitus šaliai svarbius produktus.
Svarbiausi Lietuvos užsienio prekybos partneriai iš Vakarų yra Vokietija, Italija, Danija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija. Lietuva taip pat sėkmingai prekiauja su Lenkija, Latvija, Estija. Ypatingai galima išskirti Vokietiją, kuri yra svarbiausia mūsų šalies partnerė Vakaruose.
Pagal prekių grupes Lietuvos eksporte didžiąją dalį užima mineralinių produktų, chemijos pramonės produkcijos, bei tekstilės eksportas. Maisto produktų, medienos dirbinių, mašinų, bei mechaninių įrenginių eksportas mažėja, didėjant importui. Į ES šalis daugiausia eksportuojamos prekės, kurių gamyba reikalauja kvalifikuotos darbo jėgos, o dėl mažesnių darbo kaštų prekės gali konkuruoti ES rinkose (tekstilė ir jos dirbiniai, chemijos pramonės produkcija, mediena ir jos dirbiniai, mašinos ir mechaniniai įrengimai). ES rinkoje sėkmingai konkuruoja Lietuvos pieno įmonių produkcija, tačiau dėl ES taikomų griežtų veterinarijos reikalavimų, mėsos ir paukštienos eksportas yra labai nedidelis.
ES importo į Lietuvą struktūra rodo, kad daugiausia įvežama pramonei modernizuoti reikalingos įrangos ir technologijų, taip pat žaliavų, kurios perdirbamos Lietuvoje. Nemažą dalį įvežamų plataus vartojimo prekių Lietuva reeksportuoja.
Viena iš problemų, su kuriomis susiduria Lietuvos eksportuotojai – tai mūsų šalyje pagamintos produkcijos konkurencingumas. Lietuvai sunku įsiskverbti į išsivysčiusių šalių rinkas, kur prekių pasiūla ir taip jau didelė. Tačiau pagal statistikos duomenis, Lietuvos gamintojai suranda vis daugiau galimybių parduoti savo produkciją Vakarų rinkoje.
Aktuali Lietuvos užsienio prekybos problema – neigiamas užsienio prekybos balansas, rodantis jog Lietuvos importas viršyja eksportą. Ši situacija tiesiogiai veikia šalies mokėjimų balanso einamosios sąskaitos būklę – didina jos deficitą.

8 pav. Užsienio prekybos ir einamosios sąskaitos deficitas

1993 1994 1995 1996 1997 1998
Užsienio prekybos deficitas 7,8 6,0 11,8 9,8 10,6 12,6
Einamosios sąskaitos deficitas 3,1 2,1 10,2 9,2 10,2 13,0

Iš 8 pav. pateiktų duomenų matome, jog kiekvienais metais Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas auga, t. y. mūsų šalis, palaikydama ekonominius ryšius su užsieniu, daugiau pinigų išleidžia pirkdama prekes, negu gauna už parduotą produkciją. 1998 m. statistikos duomenimis šalies einamosios sąskaitos deficitas siekia net 13 proc. Pasiekus 16 proc. einamosios sąskaitos deficitą gali iškilti rimtų ekonominių problemų, o Lietuva yra netoli šios ribos. Kad išvengti šių problemų, Lietuvos vyriausybė turi remti šalies gamintojus, eksportuojančius pagamintą produkciją: subsidijuoti eksportuojamą produkciją, vykdyti eksporto draudimą, bei remti naujų rinkų paiešką.
Lyginant visų trijų Pabaltijo šalių užsienio prekybą, reikia pažymėti, jog Estija greičiausiai, bei labiausiai sugebėjo savo užsienio prekybą perorientuoti į Vakarus.

4. Išvados ir rekomendacijos
Galima teigti, kad tų sunkumų ir menkų rezultatų priežastys, kurias patiria valstybės, bandančios padaryti kai kurias reformas, yra dalinis tų reformų pobūdis ir nevykęs politinis vadovavimas. “Pagrindinė sąlyga, kad reformos pavyktų yra tai, kad būtų sudaryta kompleksinė programa, kuri būtų įgyvendinta absoliučiai visa, protingai panaudojant pagrindinius laisvosios rinkos principus.”
Ši programa remiasi nuosavybės teisių pripažinimu ir gynimu, nepriklausomos teisėtvarkos sistemos sudarymu, vyriausybių monopolijų panaikinimu, algų ir kainų kontrolės panaikinimu, vyriausybės kontrolės sumažinimu ekonomikoje, konvertuojamos valiutos įvedimu, valstybinių įmonių privatizavimu, tarptautinės prekybos kliūčių pašalinimu ir užsienio kapitalo investavimu.
Akivaizdu, kad pirmaeilis ūkio stabilizavimo programos uždavinys turi būti infliacijos sustabdymas. Be to vyriausybė privalo :
· pagerinti gamybos veiksnių ir produktų lokaciją, skatinti kaupimą bei gamybines investicijas;
· pašalinti užsienio prekybos disproporcijas, palengva integruojant Lietuvą į pasaulio ekonomikos sistemą;
· susigrąžinti gyventojų pasitikėjimą ekonomine politika, kuris buvo prarastas ankstesniųjų vyriausybių; Pramonės plėtros politikos įgyvendinimui būtina suformuoti perspektyvią pramonės struktūrą:
· Plėtojant mokslui ir aukštos kvalifikacijos darbui imlią veiklą, siekiant, kad ne mažiau kaip 30 proc. visos pramonės produkcijos būtų gaminama mašinų gamybos, elektronikos, elektrotechnikos ir kitose modernių technologijų srityse.
· Remiant perspektyvios produkcijos gamybą tradicinėse pramonės šakose.
· Plečiant vartojimo prekių gamybą, mažinant jų importą.
Įgyvendinant eksporto plėtojimo strategiją, veikti šiomis kryptimis:
· Valstybinėmis eksporto skatinimo priemonėmis (siekiant palankesnio su užsienio valstybėmis rėžimo, informuoti šalies eksportuotojus apie tarptautinėse sutartyse tekiamas lengvatas, bei keliamus reikalavimus; įgyvendinti žemės ūkio ir maisto produktų rėmimo programą);
· Užtikrinant lietuviškų prekių kokybę;
· Sukuriant informacinę sistemą apie prekybos sąlygas užsienio rinkose.
· Taikant marketingo eksporto rėmimo priemones (gerinant prekių įvaizdį, organizuojant eksportuotojų dalyvavimą parodose ir mugėse; įmonėms sudarant ir vykdant individualias rinkotyros programas).

Siekiant šių tikslų reikia atsižvelgti į Lietuvos ekonominės ir politinės padėties specifiką.

Pastarųjų metų patirtis parodė, kad vyriausybės ekonominė politika yra nelabai veiksminga jeigu atsisakoma įmonininkų, verslininkų, žemdirbių, profsąjungų ir kitų interesų grupių paramos. Tai trukdo rasti optimalius sprendimus. Be to, vienašališkai priimti nutarimai bei dekretai sunkiau įgyvendinami. Ūkio sanavimo nuostolių paskirstymas visoms visuomenės grupėms yra svarbi jų bendradarbiavimo prielaida. Dabartiniame Lietuvos ekonominės raidos etape, galėtų būti perspektyvi kooperacinės pajamų politikos idėja.

Anksčiau minėtų stabilizavimo koncepcijų teorinė analizė ir taikymo rezultatai leidžia padaryti išvadą, kad pajamų politikos derinimas su restrikcine pinigine bei fiskaline politika yra tinkamesnis būdas ūkinei pusiausvyrai grąžinti.

Įvedus nacionalinį piniginį vienetą – litą, išliko jo konvertavimo problema. Alternatyviniai variantai – fiksuotas arba “plaukiojantis” valiutos keitimo kursas. Manau, jog, šiuo metu Lietuvai tinkamesnis “plaukiojantis” kursas. Todėl reikėtų susilaikyti nuo daugiašalių susitarimų dėl fiksuoto arba “plaukiojančio” tam tikrose ribose valiutos kurso. Be abejonės fiksuotas kursas turi ir teigiamų pusių. Vyriausybė paskelbia kursą, kuriuo kiekvienas gali pirkti arba parduoti bet kokį kiekį valiutos. Gyventojai labiau tiki vyriausybės ketinimais stabilizuoti ekonomiką. Valiutos kurso fiksavimo antiinfliacinis efektas gali būti labai didelis. Tačiau pastovus kursas ( šiuo metu būdingas Lietuvai ) turi ir galimų trūkumų:
1. Jeigu nacionalinė valiuta realiai pervertinama, vidaus rinkoje geresnėje padėtyje atsiduria importinės prekės, pablogėja eksporto sąlygos.
2. Ūkio stabilizavimo laikotarpiu kainoms sparčiai kylant labai sunku išlaikyti fiksuotą nacionalinių pinigų keitimo į laisvai konvertuojamą valiutą kursą. Tenka apriboti keitimą arba įvesti “plaukiojantį” kursą. Tai neigiamai atsiliepia gyventojų ūkinės raidos prognozėms.
3. Fiksuoto kurso įgyvendinimas neįmanomas be didelių laisvai konvertuojamos valiutos atsargų, Jeigu nacionalinė valiuta pervertinama ir nepavyksta iš karto sustabdyti infliacijos, stabilizavimo fondas greitas atsiduria valiutos spekuliantų rankose.
4. Nacionalinių pinigų keitimo į infliacines valiutas ( pvz. Rusijos rublį ) kurso fiksavimas gali sukelti infliacijos “importą”. Spartesnis kainų kilimas užsienyje per atvežamas žaliavas, medžiagas bei gatavus gaminius tada perkeliama į konkrečią šalį. Be to, Centrinis bankas, mėgindamas “išgelbėti” užsienio valiutą nuo nuvertėjimo, turėtų išleisti į apyvartą papildomą pinigų kiekį. Tai pablogintų materialinę padėtį šalyje.
Taigi “plaukiojantis” valiutos kursas netrukdo Centriniam bankui vykdyti nepriklausomą politiką ir reguliuoti pinigų kiekį atsižvelgiant į nacionalinius interesus, todėl gali būti rekomenduojamas Lietuvai.
Vykdydami ekonomines reformas, turime rūpintis ne vien tik ekonomikos klausimais. Kad ir ką veiktume ar leistume veikti ekonominės politikos srityje, turime neišleisti iš akių politinės įvykių eigos. Lietuvos analitikai ir užsienio ekspertai labai prieštaringai vertina dabartinę ekonominę ir socialinę Lietuvos padėtį. Tokį vertinimų poliariškumą pirmiausia lemia ekonomikos vystymosi proceso suvokimas ir vertinimas kodėl ir kaip vystosi ekonomika. Juo labiau, kad tuo pačiu metu vyksta ardomasis ir kuriamasis procesai; senos ekonominės sistemos spartesnis ardymas ir naujos, veikiančios visai kitais principais lėtesnis kūrimas. Todėl norint objektyviai vertinti Lietuvos ekonominę bei socialinę būklę reikia sisteminiu požiūriu išanalizuoti šiuos prieštaringus procesus ir padaryti teisingus sprendimus, vykdant ekonomines ir socialines reformas.

Naudotos literatūros sąrašas :

1. Baltijos ir Rytų Europos šalių ekonomikos reformos palyginamoji analizė. Lietuvos informacijos institutas.- Vilnius. 1994.
2. Lietuvos kelias į rinkos ekonomiką. Lietuvos ekonomikos institutas.- Vilnius. 1991.
3. Balčiūnas N. Lietuvos ūkio makroekonominė analizė”. Lietuvos informacijos institutas – Vilnius. 1994.
4. Nausėda G. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas.- Vilnius. 1994.
5. Čeikauskienė M. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Lietuvos informacijos institutas.-Vilnius. 1994.
6. Navickas V. Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos.-Vilnius. 1999.
7. Šimėnas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje.-Vilnius. 1996.
8. Veselka J. Kaip sukurti pasiturinčią ir saugią Lietuvą?-Vilnius. 1997.
9. Geralavičius V. Rusijos krizės atgarsiai Lietuvoje.- Pinigų studijos. 1998 Nr.4.
10. Informacija internete: www.urm.lt, www.ekm.lt, www.finmin.lt.

Leave a Comment