Pinigai, bankai, monetarinė sistema

TURINYS

Įvadas 3
1. Pinigų istorinė raida 4
1.1. Pinigai – tai prekės 4
1.2. Metalinių pinigų atsiradimas 4
1.3. Popieriniai pinigai 5
1.4. Banko pinigai 5
1.5. Netikri pinigai 6
2. Lietuvos pinigų istorija 6
3. Kaip atsirado euras 9
3.1. Euro banknotai 10
4. Bankų istorijos raida 11
5. Pagrindiniai Lietuvos bankų uždaviniai, funkcijos bei teisės 15
6. Monetarinė politika, jos įgyvendinimo principai ir priemonės 16
Išvados 18
Naudota literatūra 19ĮVADAS
PINIGAI – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.
Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis:
 Grynuosius pinigus arba valiutą (banknotai, monetos);
 Čekius;
 Komercinius vertybinius popierius;
 Indėlius (iki pareikalavimo);
 Terminuotuosius indėlius;
 Taupomuosius indėlius;
BANKAS – tai finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, ku urių pagrindinės funkcijos:
 Saugoti indėlius ir lėšas;
 Juos teikti;
 Taip pat teikti daug kitų finansinių paslaugų;
Vienos bankų rūšys yra skirstomos pagal veiklos pobūdį ir funkcijas, o kitos pagal teisinę formą.
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami šie bankai:
 Centrinis emisijos bankai;
 Komercijos bankai;
 Investicijų bankai;
 Taupomieji bankai;
 Specialieji bankai;
 Užsienio prekybos bankai;
Pagal teisinę formą yra šios bankų rūšys:
 Akciniai bankai;
 Kooperacijos bankai;
 Municipaliniai ir komunaliniai bankai;
 Valstybiniai bankai;
 Mišrieji bankai;
 Tarpvalstybiniai bankai;
MONETARINĖ SISTEMA – tai mainai naudojant pinigus. Šioje ekonomikoje yra galimi labai sudėtingi bei daugiašaliai sandėriai tarp begalės dalyvių.

1. PINIGŲ ISTORINĖ RAIDA

Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi at tspindys, kuri apima kelis etapus, pagal kuriuos yra išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys:
I. Pinigai – tai prekės;
II. Metalinių pinigų atsiradimas;
III. Popieriniai pinigai;
IV. Banko pinigai;
V. Netikri pinigai arba indėliai;

1.1. PINIGAI – TAI PREKĖS.
Prekių mainuose viena svarbiausiu priemonių yra pinigai. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama ki

itų reikalingų prekių bei paslaugų.
Pinigai ta prasme, kaip mes juos suprantame šiandien, atsirado ne iš karto. Istorikai negali tiksliai nurodyti, kada tai buvo. Žiūrėdami į pinigus, kaip j tam tikrą ūkio evoliucijos padarini, tegalime teigti, jog jie, kaip ir kalba, papročiai atsirado gaivališkai, neišvengiamai visose tautose tam tikroje ūkio ekonominės raidos pakopoje, plėtojantis prekių mainams, o šie galėjo atsirasti tik jau esant privačiai nuosavybei
Amžiams bėgant, pinigai keitėsi ir kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą, mainų priemonės vaidmenį atliko daug visokiu daiktu, nelygu kokios buvo tautos ekonominės gyvenimo sąlygos. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai vartojamos ir labiausiai tinkamos parduoti pagrindinio verslo prekės. Pavyzdžiui, gyvulių augintojams tokia prekė būdavo gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žvejams – žuvys, žemdir¬biams – grūdai ir pan.
Apskritai pi irmieji pinigai būdavo tokie, koks buvo tos tautos verslas: galvijai odos, ginklai, papuošalai, kviečiai, rugiai, ryžiai, arbata, tabakas ir kt. Reikia pažymėti, kad pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas kuris daiktas, o daugybė daiktų, kurių savitarpio vertės santykius paprastai nulemdavo vietiniai papročiai. Pavyzdžiui, senovės Vokietijoje 6 kiaulės buvo lygu vienam jaučiui, o suaugęs vergas – vienam arkliui. Kad gyvuliai buvo pinigai, patvirtina tai, jog daugelyje tautų žodžiai „pinigai” ir „gyvuliai” yra bendros kilmės: lotynų kalbos žodis „pecus” reiškia gyvulį, o žodis „pecunia” -p
pinigus’.

1.2. METALINIŲ PINIGŲ ATSIRADIMAS.
Tai buvo antrasis pinigų atsiradimo raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus buvo pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius svorį ir prabą.
Taigi pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Manoma, kad jie pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, Babilonijos žemėse apie 2500 m. prieš Kristaus gimimą. Tuo laiku Mažosios Azijos ir Egipto gyventojai mainydavo auksą, sidabrą ir varį į prekes bei paslaugas. Pirmieji metaliniai pinigai neturėjo .mums įprastos monetų formos, o buvo gabalų, juostų, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių pavidalu. Manoma, kad pirmąsias monetas pradėjo kaldinti Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. prieš Kristų (dabartinėje Turkijos teritorijoje). Pinigai buvo kaldinami iš vario bei jo lydinių. Pinigai galėjo atsirasti, įsigalėti ir įgauti savo tikrąją – monetos – formą tik valstybėje, esant jos nustatytai tvarkai. Monetos iš pradžių ūkio ekonomikoje buvo naudojamos kaip mainų tarpininkai. Vėliau, kai pinigų standartas tapo auksas, žmonės ėmė ieškoti tinkamesnių priemonių mainams vykdyti, vertei išsaugoti ir kainai nustatyti.
Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.
Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi savų trūkumų. Dėl šių priežasčių buvo iš

šleisti metalo pakaitai – popieriniai pinigai.1.3. POPIERINIAI PINIGAI
Popierinių pinigų prototipas – 100 m.pr.Kr. Kinijoje naudoti odiniai pinigų ženklai. Jie buvo daromi iš baltųjų elnių odos. Kai kailiai pasidarė nepatogūs apyvartai, nuo jų atpjautas gabalas (jį paženklinant valstybės ženklais) buvo teisės į patį kailį ženklas. Kad eiliniai kinai negalėtų patys pasigaminti tokių pinigų ženklų, jų laikymas privatiems asmenims buvo uždraustas, o baltieji elniai buvo suginti į vieną valstybės parką.
Popieriaus panaudojimo pinigų gamyboje pirmumas, kaip ir paties popieriaus gamybos išradimas, priklauso Kinijai. 650 m. pirmą kartą buvo išleisti popieriuje spausdinti pinigai. Vėliau juos perėmė Persija (1294 m.), Japonija (1337 m.). Europoje pirmą kartą popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose XVI a., o JAV – XVII amžiuje.
Popieriniai pinigai yra pinigai todėl, kad:
 Už juos visuomet galima įsigyti prekių;
 Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, t.y. paverčia
juos ekonomine, o ne paprasta preke, ribodama jų kiekį.
Valstybė popierinius pinigus pripažįsta įstatymine mokėjimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir grąžinant skolas. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė.
Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes:
 būti stabilūs, portatyvūs (lengvi, patogūs, nedideli);
 patvarūs (geros kokybės popierius);
 vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės);
 turi būti dalūs, , deramai apsaugoti nuo klastojimo.
Jie išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yr
ra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta.
Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai. Žmonės visuomet buvo tikri, kad banknotus galima iškeisti į auksą. Pirmieji banknotai buvo išleisti 1661 m. Stokholme, kiek vėliau – Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX ir XX a. banknotai paplinta visame pasaulyje. Žinoma, per šimtmečius keitėsi banknotų leidimo į apyvartą pagrindai, jų ryšys su auksu, kol jie iš aukso kvitų virto visų prekių bei paslaugų kvitais. Tai išlaisvino tauriuosius metalus nuo “piniginio darbo” ir įgalino juos naudoti racionaliau: juvelyriniams, techniniams, medicinos poreikiams tenkinti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelio šalių vyriausybės ėmė reikalauti, kad centriniai bankai spausdintų banknotus padidėjusioms vyriausybės išlaidoms padengti. Šie banknotai jau nebeturėjo jokio ryšio su prekėmis ar auksu, todėl po karo banknotai virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais.
Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą.1.4. BANKO PINIGAI.
Banko pinigai, t.y. negrynieji arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius.
Indėlis arba depozitas – tai pinigai, patikėti finansiniam tarpininkavimui, atidarant čekinę, taupomąją arba kitą sąskaitą. Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į tam tikrą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekio pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.
Banko pinigai – indėliai turi nemaža privalumų, palyginti su popieriniais pinigais. Patogu siųsti paštu bei patikrinti išmokėtas sumas. Dabar jau prasideda elektroninių pinigų era, todėl vietoj čekių plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.
Kreditinė kortelė – tai banko ar kitos prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.1.5. NETIKRI PINIGAI.
Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja prasme; pavyzdžiui, vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos.
Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas praranda visas palūkanas arba jų dalį. Terminuoti indėliai ne tokie likvidūs kaip taupomosios sąskaitos, bet jie taip pat gali būti panaudoti kaip gryni pinigai arba pasibaigus terminui pervesti į einamąją sąskaitą.
Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone atsiskaitant už prekes ir paslaugas.
Išskiriami šie pagrindiniai šiuolaikinių popierinių pinigų bruožai:
 tai valstybės, komercinių bankų ir taupymo įstaigų skoliniai įsipareigojimai;
 skoliniai įsipareigojimai sėkmingai atlieka pinigų funkcijas tol, kol jų perkamoj i galia santykiniai pastovi;
 pinigų vertė nėra susieta su fiksuotu tauriųjų metalų kiekiu, ją sąlygoja prekių ir paslaugų kiekis, kurį už tuos pinigus galima nupirkti rinkoje;
 valstybė atsako už piniginio vieneto vertės stabilizavimą (tam tikslui ji kontroliuoja pinigų pasiūlą).
Tarp pinigų ir kainų lygio visuomet yra tam tikras sąryšis, t.y. pinigų vertė yra atvirkščiai proporcinga kainų lygiui. Pavyzdžiui, jeigu visų prekių bei paslaugų kainų lygis padvigubėja, tai pinigų vertė sumažėja du kartus, ir atvirkščiai. Vadinasi, pinigų kaina yra atvirkščiai proporcinga pinigų kiekiui. Jeigu vyriausybė išleidžia per daug grynų pinigų, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė krenta. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje 14 000 markių Anglijos rinkoje buvo vertinamos 20 šilingų, o už tas pačias markes kaip popierių, svėrusį 29 svarus2, galima buvo gauti 50 šilingų.
XIX a. antroje pusėje pasaulyje buvo masiškai pereinama prie aukso standarto.

2. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA

Pinigų atsiradimas Lietuvoje turi savo istoriją. Lietuviškų pinigu užuomazgų turime ieškoti gilioje senovėje, kai juos mūsų protėviams atstodavo gintaras, voverių ir kiaunių kailiai, medus, vaškas, įvairūs papuošalai. Tačiau, plėtojantis mainams ir užsienio prekybai, tokie pinigai negalėjo atlikti visų pinigų funkcijų, ir juos pakeitė sidabro lydiniai, svetimos monetos. Manoma, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje. Tačiau šių dienų prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.
Lietuviai, iki pradėjo gaminti savus pinigus, vartojo svetimas monetas. Įvairiais laikais buvo vartojamos labai įvairios monetos, nelygu kokie buvo politiniai bei prekybiniai anų laiku lietuviu santykiai su kitomis tautomis. Mūsų senovinius prekybinius santykius su graikais ir romėnais paliudija ir jų pinigai – varinės, sidabrinės ir auksinės monetos, randamos įvairių Lietuvos vietovių archeologinėse iškasenose. Jokių kitokių l, II ir III amžiaus monetų archeologinėse iškasenose nerasta. Ketvirtuoju amžiumi, kaip pažymi prof. V.Jurgutis, prasideda tamsus Lietuvos pinigų istorijos laikotarpis, kuris baigiasi aštuntajame amžiuje. Kokia buvo mūsų proseniu mainymo ir mokėjimo priemonė nuo IV iki IX a., sunku ką nors tikro pasakyti. Galimas daiktas, kad kaip

pinigai vartojami kapoti sidabro gabalai, kurie įsigalėję vėlesniais laikais virto mūsų metaline kapu sistema; gali būti, kad tais laikais pinigų funkcijas atlikdavo gausūs Lietuvoje ir pageidaujami Pietų bei Rytų kraštuose brangiųjų žvėrelių kailiai, todėl vėlesniais laikais susikūrė kailių grivinų6 sistema. Šią hipotezę lyg ir patvirtina IX ir X a. kilusi plati ir gyva mūsų prekyba su arabais. Už gaunamus žvėreliu kailius arabai mokėjo Rytų kraštų prabangos prekėmis, brangiaisiais metalais, ypač sidabro monetomis, kurios buvo kaltos įvairiuose Rytų kraštų miestuose. .Arabu prekyba, davusi Lietuvai daug pinigų, ką geriausiai Įrodo archeologinėse iškasenose gausiai randamos arabų monetos, kaip staigiai atsirado, taip lygiai staigiai ir nutrūko. Istorikų nuomone, po 1012 metų nė vienas arabų pinigas nepateko prekybos keliais i Europą. Vėlesniųjų laikų arabų monetos buvo atgabentos j Lietuva jau Vytauto laikais atvykusių totorių. Tačiau dėl žmonių nepasitikėjimo arabu pinigai mūsų krašte greitai išnyko: vienos monetos dingo žemėje, kitos sutirpo auksakalio puode.
Arabų pramintais keliais netrukus į Lietuvą pradeda eiti ir Europos pirkliai, nes kaip rodo mūsų iškasenos, pasirodo vokiečiu, skandinavu ir Bizantijos pinigai. Vokiečiu ir skandinavu monetos rodo aktyvia Lietuvos prekybą su Vakaru Europa, o Bizantijos monetų radiniais vargu ar begalima Įrodyti mūsų tiesioginius prekybinius ryšius su Konstantinopoliu. Žinoma, nereikia manyti, kad Lietuva visuomet tiesiogiai prekiavo su visais tais kraštais ir miestais, kuriu monetų randama jos žemėse. Tokių monetų lietuviai galėjo gauti iš įvairių prekybos tarpininkų. Tai buvo ne tik skandinavai ir vokiečiai, bet ir žydai, rusai, lenkai.
Ne tik rusams ir lenkams tarpininkaujant, bet ir dėl tiesioginių karinių ir prekybiniu santykių su kryžiuočiais, pradedant XIII a., vis dažniau į Lietuvą patenka vokiečių pinigų. Nuo XII a. vidurio kryžiuočiai turėjo savas monetas, paženklintas kryžiumi, skydu su kryžiumi arba riteriu su skydu, tačiau tokiu pinigu mūsų archeologinėse iškasenose beveik nerandama. Galima manyti, kad lietuviai tais ar kitais sumetimais nerodė palankumo savo priešų kryžiuočių monetoms, nors militaristinis vienuolių ordinas gerai suprato ekonominę bei kultūrinę prekybos reikšme ir dėjo nemažai pastangų pinigų prekybai išplėtoti.
Didelis pagrindas yra manyti, kad tais laikais slavų pavyzdžiu ir lietuviams pinigais buvo žvėrių kailiai. Arabų prekyba kiekvienai kailių rūšiai suteikė palyginti pastovę vertę ir savotišką techninį vardą. Toks techninis kailių valiutos terminas buvo ir grivina. Grivinos Lietuvoje, kaip ir slavų kraštuose, buvo kailines ir metalines. Metalinės grivinos buvo ne tik žiedą, ar lazdelės, bet ir ant grandinėlės ar virvutes suvarstytos monetos kurioms tokiu atveju buvo pritaisomos auselės.
Kurių žvėrių kailiai pas mus buvo laikomi pinigais ir kokio svorio buvo mūsų kailiu grivinos nieko tikro negalima pasakyti. Ar mūsų kailių griviną sudarydavo tam tikras kailiu svoris ar tam tikras kailių skaičius dar galutinai neaišku. Kad lietuviai vartojo kailiu grivinas ir jom?, mokėdavo duokles, mini ir žinomas XVI a. italų keliautojas ir istorikas Aleksandras Gvanjinis , keliavęs po Lietuvą ir davęs jos platų aprašymą, bei žemaičių vyskupijos kanauninkas Strijkovskis. Kad lietuviai turėjo kailių pinigus, patvirtina ir kai kurie ilgai išsilaikę lietuvių papročiai. Iš Lietuvos prekybos su rusais piniginės sistemos duomenų galima manyti, kad kailinių pinigų sistema pas mus labiausiai buvo įsigalėjusi XI, XII ir XIII amžiuje. Vėlesnį laiku piniginę kailių sistemą nustelbia vis labiau įsigalintys sidabro pinigai

Vėlesniais lakais šalia žodžio „kapa” pradedama vartoti ir rusų rublį. Vytauto ir Jogailos rūmą, vedė sąskaitybą kapomis arba rubliais. Mūsų senovės kapos šių dienų prasme dar nebuvo monetos, tai buvo, kaip pažymi Vytauto aktas, tik sidabro gabalai. Senoj, mūsų grivina, kapa, pamažu įgijo savitą išvaizdą ir savo pastovų svorį. Kapos buvo kalamos, jei ne visai iš gryno sidabro, ta, bent iš tokio metalų lydinio, kuris ir dabar kasdieninėje žmonių kalboje vadinamas grynu sidabru, atseit turi 80 – 90 proc. gryno sidabro, todėl ir pačios kapos buvo laikomos gryno sidabro pinigais. Kapa savo forma, svoriu ir grynojo metalo kiekio pastovumu buvo stambus pinigas, todėl labai tiko stambesniąja prekybai, ypač tarptautinei.
Pirmieji lietuviški pinigai – Lietuvos banko laikinieji banknotai – buvo šešių nominalų: 1, 5, 20 50 centų ir 1, 5 litų. Šie pinigai spausdinti Berlyne. Netrukus, 1922 m. lapkričio 16 d., juos

pakeitė. Prahoje išspausdinti nuolatiniai 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2, 5, 10, 50, 100 litu banknotai 1924 m. Lietuvos bankas išleido 500 ir 1000 litų banknotus. Nuo tada lietuviški popieriniai pinigai buvo spausdinami tik Londone. 1925 m. Lietuvos Respublikoje pradeda kursuoti 1, 2, 5, 10, 20, 50 nominalų metaliniai centai ir 1, 2, 5 – sidabriniai litai, kaldinti Anglijos monetų kalyklose. 1, 2 ir 5 centų monetos buvo kaldinamos iš bronzos, o 10, 20 ir 50 centu – iš vario ir aliuminio lydinio. Ekspertu Londone buvo chemijos profesorius R. Juodakis, dėstęs Lietuvos universitete ekonomistams prekių mokslą. Monetų projektus sukūrė skulptorius Juozas Zikaras (1881-1944). 1936 m. bronzinės ir sidabrinės monetos buvo pradėtos kaldinti Kauno „Spindulio” kalykloje, kur taip pat buvo kaldinama ir 10 litų vertės sidabrinė moneta su Vytauto atvaizdu. 1938 m. išleidžiamos 10 litu vertės monetos Lietuvos Nepriklausomybės XX – čiui paminėti.
Lietuvoje buvo įvestas vadinamasis aukso monometalizmas, t.y. pinigu sistema, kurioje visuotiniu ekvivalentu ir cirkuliacijos pagrindu laikomas vienas metalas, dažniausiai auksas. Pinigų vertės pagrindą sudarė auksas, nesvarbu ar apyvartoje buvo auksinės monetos, ar banknotai, kurie buvo padengti auksu ir laisvai keičiami j auksą. Auksas, kaip materialinė gėrybė, turi savo vertę ir, aišku, buvo numatyta, kad neribotai pinigai gali būti kalami tik iš aukso. Kiekvienas Lietuvos pilietis turėjo teisę pristatyti Valstybės iždui aukso monetoms kalti, o už aukso monetų nukalimą buvo imamas atlyginimas. Aukso pinigai buvo kalami 50 litų monetomis ir jos buvo laikomos tinkamos apyvartai, kol nustodavo daugiau kaip 5/1000 savo svorio (tų monetų svoris buvo 8,3592 gramo, iš jų gryno aukso – 7,5231 gramo).
Sidabrinių ir metalinių pinigu – monetų kalimas buvo apribotas, įstatymas numatė, kad Valstybės iždas bronziniu bei vario ir aliuminio pinigu gali išleisti i apyvartą po 4 litus kiekvienam gyventojui, o sidabrinių pinigų – iki 12 litų. Neapribotas buvo tik auksiniu pinigu kiekis, bet apyvartoje jų, rodos, ir nebuvo.
Be to niekas negalėjo būti verčiamas vario ir aliuminio bei bronziniais pinigais imti daugiau kaip 15 Lt, o sidabrinėmis 10 Lt monetomis – daugiau kaip 600 litų, 5 Lt monetomis – daugiau kaip 400 litų, 2 Lt monetomis – daugiau kaip 200 litų. Tik Valstybės iždas visus mokėjimus turėjo imti neapibrėžtomis sumomis.
Teisę kalti metalinius pinigus turėjo tik Valstybės iždas. Popierinius pinigus – litus (banknotus) buvo leista spausdinti ir teikti į apyvartą Lietuvos bankui. Tačiau įstatymas reikalavo, kad ne mažiau kaip’/., apyvartoje esamos banknotų sumos būtu padengta auksu, o likusioji suma – lengvai realizuojamomis vertybėmis. Prie tokių vertybių pirmiausia buvo priskiriama tvirta užsienio valiuta, už kurią kiekvienu momentu buvo galima pirkti aukso, taip pat tie vekseliai, kuriuos Lietuvos bankas gaudavo skolindamas pinigus. Banknotai buvo Lietuvos banko pasižadėjimas visuomenei, o už paskolintus pinigus gautieji vekseliai buvo visuomenės pasižadėjimai bankui. Kai skolininkas išperka savo vekseli, tai kartu jis grąžina bankui ir tą banknotu suma, kurią šis buvo paleidęs j apyvarta, išduodamas paskola, ir gaudamas vekseli.
Kiekvienos pinigų sistemos tikslas – išlaikyti pastovius pinigus. Reikia pasakyti, kad auksu padengta valiuta yra pastovesnė nei nominalioji popierinė valiuta. Šitas teiginys yra paremtas gyvenimo praktika ir pavyzdžiais.
Nepriklausomoje Lietuvoje litas išlaikė savo auksini paritetą, nes buvo keičiamas i auksą ir juo buvo padengtas valiutos įstatymo nustatytu santykiu. O pinigu vertės pastovumas turi didžiausią reikšmę visam valstybės ūkiui.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo nutrauktas Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimas ir lietuviškų pinigų kursavimas. Valdžios įsakymu 7941 m. kovo 25 d. litas buvo išimtas iš piniginės apyvartos ir (Vestas rublis Lito banknotai buvo sudeginti, dauguma monetų išvežta j Maskvą, o 15 mln. litų 1941 m. pagrobė vokiečiai.
19.90 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjo aktyvus rengimasis lito grąžinimui. 1991 m. lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigu išleidimo Įstatymas ir sudarytas Lito komitetas.
Ruošiantis įvesti savo valiutą, Lietuvos bankui didelę paramą teikė Vakarų valstybių bankų

specialistai. Palyginti per trumpą laiką užsienyje buvo išspausdinti litai (banknotai) ir nukaldintos monetos, t.y. techniškai pasirengta įvesti nacionalinę valiutą.
Sumažėjus Lietuvos Respublikos pramonės, žemės ūkio produkcijos gamybai, didė¬jant rublio infliacijai, vis labiau komplikavosi ekonominė padėtis, todėl įvesti litą Lietuvoje 1992 m. buvo netikslinga, nes jis taip pat kaip ir rublis, būtų nuvertėjęs. Todėl, atsiribojant nuo rublio, buvo nuspręsta įvesti laikiną valiutą – talonus, nes litą „kompromituoti” nenorėta. Rubliai į laikinuosius pinigus – talonus buvo keičiami santykiu 1:1. Nuo 1992 m spalio 1 d. pradėjo cirkuliuoti talonai, ir Lietuva išėjo iš rublio zonos. Taip buvo įgyven¬dintas pirmasis Lietuvos stabilios pinigų sistemos kūrimo etapas, apsisaugota nuo rublio infliacijos tiesioginės neigiamos įtakos bei nacionalinių pajamų išsiurbimo į užsienį.
Tęsiant valstybės monetų kaldinimo tradicijas, 1990 m. Lietuvos Respublikos vyriau¬sybės nutarimu įsteigiama Lietuvos monetų kalykla (LMK) (žr. 7 priedą). 1992 m. spalio mėn. pradedama kaldinti apyvartines, o nuo 1993 m. – ir progines monetas. 1995 m. Lietuvos monetų kalyklos steigėjo funkcijas perėmė Lietuvos bankas.
Nauji Nepriklausomos Lietuvos pinigai – litai buvo įvesti 7993 metu birželio 25 d., keičiant laikinuosius pinigus – talonus į litus santykiu 100:1. Taigi Lietuva vėl atgavo prieškarinėje Lietuvoje pasaulio pasitikėjimą jau turėjusi piniginį vienetą – litą, kuris tapo teisėtu valstybės piniginiu vienetu.
Lietuvos valstybės pinigų istorinė raida buvo ilga, sunki, bet tvirtai grista. Kaip vystysis pinigu sistema ateityje, priklausys nuo mūsų visų ir ateities kartų.3. KAIP ATSIRADO EURAS
Euro istorija prasidėjo daugiau kaip prieš pusę šimtmečio: po Antrojo pasaulinio karo (1939-1945 m.) politikai ėmė ieškoti, kaip galėtų ilgam laikui užtikrinti taiką Europoje. Jau tada britų valstybės vadovas Winstonas Churchillis siūlė sukurti „Jungtines Europos valstijas”.
1946. Kas turėtų pradėti? Churchillis buvo įsitikinęs, jog turi suartėti abi priešiškos Vokietijos ir Prancūzija.
1952. Pagal Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumanno planą dėl anglių ir plieno įkurta Europos Bendrija, prie kurios, be Prancūzijos ir Vokietijos, prisidėjo Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas.
1958. Tos pačios šešios šalys įkūrė Europos Ekonominę Bendriją (EEB). Pagal „Romos sutartis” turi būti sukurta Europos rinka visų rūšių prekėms ir paslaugoms. 1967. Sujungus jau esančias bendrijas atsirado Europos Bendrija (EB), kuri sudarė Ministrų tarybą ir komisiją. Po metų panaikinti muitai šešių EB šalių viduje. 1973. Didžioji Britanija, Airija ir Danija tapo EB narėmis, vėliau prisijungė Graikija (1981), Portugalija ir Ispanija (1986) bei Austrija, Suomija ir Švedija (1995).
1979. Pirmųjų tiesioginių rinkimų j Europos parlamentą metais Vokietijos ir Prancūzijos iniciatyva įvesta Europos valiutos sistema (EVS). Atsirado savotiškas buhalterinis euro pirmtakas-ECU (EuropeanCurrencyUnit).
1987. „Vieningos Europos aktas” iki 1992 metų numatė sukurti vieningą vidaus rinką. Be laisvos prekių cirkuliaci¬jos, kiekvienas EB pilietis galėjo nekontroliuojamas važinėti i kitas EB šalis.
1990. Europos ekonominės ir valiutos sąjungos (EEVS) narės palengvino pinigų cirkuliaciją tarp EB šalių – pirmosios pakopos startas.
1992. Pasirašant Mastrichto sutartį dėl Europos Sąjungos (ES) nustatyta, kad iki 1999 metų bus įvesta bendra valiuta.
1993. Atsirado Europos vidaus rinka, kurioje gali laisvai cirkuliuoti prekės, paslaugos ir žmonės. Kiekvienas ES pilietis gali laisvai pasirinkti savo gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje.
1994. Antrosios EEVS pakopos startas: pradėjo dirbti Europos ekonomikos institutas (EEI)

kaip Europos centrinio banko pirmtakas, kuris, be kitų dalykų, atsakingas už euro banknotų sukūrimą.
1997. Pasirašyta Amsterdamo sutartis. Stabilumo ir augimo paktas turi užtikrinti euro stabilumą nuo Valiutos sąjungos įkūrimo pradžios.
1998. Pradėjo veikti Europos centrinis bankas (ECB). Pagal atskirų šalių nacionalinės ekonomikos duomenis nustatyta, kas gali įeiti į Valiutos sąjungą. Parenkant šalis vadovautasi suartėjimo kriterijais.
1999. Trečiosios EEVS pakopos startas: euras įvestas į negrynųjų pinigų mokėjimo apyvartą.
2001. Sausio 1 dieną euro zona išsiplėtė, apimdama ir Graikiją. Nuo rugsėjo 1 dienos visos dalyvaujančios šalys gauna eurus. Iš pradžių Vokietijos Federacijos bankas aprūpino savo filialus 2,5 milijardais naujų banknotų ir 15 milijardų monetų. Bankai, prekybos įmonės ir automatų valdytojai galėjo iš anksto įsigyti eurų, kad oficialiai juos įvedus jie turėtų pakankamai grynųjų pinigų.
2002. Nuo sausio 1 dienos išduodami euro banknotai ir monetos, Vokietijos markė dar pusę metų galios kaip mokėjimo priemonė. Birželio 30 dieną valiutas bus baigta keisti ir liks tik euras.
2003 Lietuvoje taip pat vietoj Jungtinių Amerikos dolerių įvesti eurai.
Euro banknitai yra profesionalaus konkurso rezultatas. Jiems reikėjo nurodyti, kokio dydžio turėtų būti banknotai ir kokios spalvos jie būtų praktiškiausi.3.1. EURO BANKNOTAI
Penki eurai
Mažiausias banknotas kariu yra ir pats neryškiausias, nes pagrindinė jo spalva – pilka. Jame pavaizduoti vartai reprezentuoja klasiką, tai yra graikų ir romėnų antiką. Kartu jie simbolizuoja Europos Sąjungos atvirą bendradarbiavimo dvasią.
Dešimt eurų
Raudona – būdingiausia naujosios dešimtinės spalva. Apvalios romaniškojo stiliaus vartų arkos atstovauja ankstyvųjų viduramžių epochai.
Dvidešimt eurų
Mėlynoji dvidešimtinė vaizduoja gotikos epochą, kurią galima atpažinti iš smailėjančių langų ir tilt o kolonų atramų arkų. Langas kartu simbolizuoja vieningą XXI amžiaus Europą.
Penkiasdešimt eurų
Oranžine spalva nudažyti renesanso, epochų kaitos iš viduramžiui naujuosius amžius laikotarpio, elementai penkiasdešimtinėje. Ši epocha prasidėjo Italijoje ir po 1500 metų apėmė visas Europos šalis;
Šimtas eurų
Būro šimtinė savo ryškia žalia spalva aiškiai skinasi nuo mėlynosios Vokietijos markės šimtinės. Baroko stiliaus vartai simbolizuoja šiai epochai būdingą gyvenimo džiaugsmą.
Du šimtai eurų
Dviejų šimtų eurų kupiūroje, kuri vaizduoja „architektūrą iš geležies ir stiklo”, dominuoja gelsvai rusvi tonai. XXa. pradžios geležinkelio tiltas simbolizuoja Europos tautas jungiančius kelius.
Penki šimtai eurų
16×8,2 centimetrų formato penkių šimtų eurų kupiūra yra džiausiąs pinigas. XX a. pabaigos moderniosios architektūros simboliai pavaizduoti violetine spalva.

4. BANKŲ ISTORIJOS RAIDA

Bankai yra svarbiausia stambiausiu kredito įmonių rūšis. Pats žodis „bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco “, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graiku kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigu keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trappezitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.
Šių laikų bankas, kaip jau matėme anksčiau, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus,
reguliuoja pinigu cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Todėl, norėdami geriau išsiaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai bankai – finansų tarpininkai, pažvelkime i bankininkystės istoriją.
Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptu. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Senovės piemenų tautos, pavyzdžiui, hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus (kreditorius), bet dar neturėjo bankų sistemos, kiek panašesnės j mūsų laikų. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai -saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komerci.nis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigu mainymu, reikala¬vo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatinga reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėšdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos j knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaita. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp pačiu indėlininkų, tai reikėdavo tik nurašyti iš vienos sąskaitos i kitą, neperduodant pačių pinigu. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija ir dėl to patys tokie bankai buvo pavadinti žiro (ital. g/ra – apyvarta, cirkuliacija) bankais Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai čekiais.
Žiras (endorsement) – raštiškas kliento pavedi¬mas bankui pervesti tam tikrą sumą iš jo einamo¬sios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laiku Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiuta, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką; taip buvo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Mediči)’, šeima, kuri vienu metu valdė

Florencija ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.
Bankrotas (bankruptcy) – tai situacija, kai korporacija ar asmuo juridiškai pasiskelbia negalintys sumokėti savo skolų.
Platesne prasme bankrotas” yra tokia situacija, kai juridinis ar fizinis asmuo nesugeba sumokėti savo skolų ir patiria finansinį krachą. Tokios sąlygos susidaro, kai asmens ar firmos įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą. Dėl to jie, parduodami pagrindinį kapitalą, negali atsiskaityti už visus susikaupusius įsipareigojimus ir skelbia bankrotą. Kai kuriose šalyse bankrutuojančioms firmoms suteikiama galimybė, teisiškai prižiūrimoms, pertvarkyti savo struktūrą ir mėginti tęsti veiklą, kad grąžintų skolas. Tai panašu į sudaužyto automobilio taisymą, užuot vežus ji sąvartynan. Panašiai ir verslas dažnai gali atsigauti jĮ reorganizuojant teismo nustatyta tvarka. Toks būtinas firmos pertvarkymas, t.y. sanavimas, yra numatytas JAV bankroto įstatymo vienuoliktuoju straipsniu , o kitose šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, – administravimu , paskiriant įgaliotinį ir suteikiant jam teisę tvarkyti bankrutuojančios firmos turtą. Tai suteikia firmoms galimybę reorganizuotis bei tapti pelningomis. Priešingu atveju, jeigu firma negali rasti kito sprendimo, tai ji bankrutuoja, ir įstatymas pasirūpina turimo pagrindinio kapitalo likvidavimu. JAV tai apibūdinama septintuoju straipsniu, o Anglijoje – atgavimu. Tada jos turtas yra parduodamas ir gautomis pajamomis (pinigais) bandoma apmokėti kreditoriams kuo daugiau skolų.
Lietuvoje bankroto procedūra nustato įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992 m. rugsėjo 15 d. Įstatymo numatyta teismo procedūra leidžia patenkinti kreditorių reikalavimus keliais būdais (taikos sutartis, įmonės pertvarkymas arba sanavimas). Jei šios priemonės nesėkmingos, įmonė panaikinama. Naujas bankroto Įstatymas, priimtas 1995 m. liepos 20 d., įgalino valstybinį Lietuvos banką pradėti bankų ir kitų finansų institucijų bankroto procedūrą. Bankroto bylą gali iškelti vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismas arba gali. būti taikoma neteisminė bankroto procedūra. Kreditoriams pateikus pareiškimą, teismas gali pradėti įmonės bankroto procedūrą, reikia, kad būtų bent viena šių aplinkybių: įmonė negali gražinti paskolos arba grąžinti kredito sutartyje numatytais terminais; jos turto nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; įmonės turtas netinkamai naudojamas. Jei teismas nusprendžia pradėti bankroto procedūrą, skolininkas ir žinomi kreditoriai turi būti įspėti ir paskirtas įmonės administratorius, kuris proceso metu eina įmonės valdytojo pareigas. Turi būti sušauktas kreditorių susirinkimas, jame parinktos tinkamiausios jų ieškinio patenkinimo priemonės ir sutvarkyti kiti su procesu susiję reikalai. Jei įmonė pertvarkoma, turi būti parengtas planas ir per tris mėnesius nuo bankroto bylos pradžios įteiktas teismui. Teismas gali atmesti įmonės pertvarkymo planą, jei jis pažeidžia kreditorių interesus arba kaip nors kitaip neatitinka keliamu tikslų. Sanavimas vykdomas prisidėjus valstybei arba trečiajai šaliai, pavyzdžiui, investuotojui, kurie imasi priemonių, kad būtų išvengta bankroto (antai paremiant finansiškai arba pakeičiant valdyba). Sanavimui atlikti skiriama 18 mėnesių (teismas gali pratęsti šį laikotarpį 6 mėnesiams). Jei kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti nė vienu iš šių būdų, teismas nusprendžia įmonę panaikinti.
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m, su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes.
Mūsų laikų terminas bankrotas yra susijęs su viduramžiu Italijos tvarka, atėjęs iš italų kalbos ir reiškia tradiciją, kai nebegalinčio išsimokėti kreditoriams bankininko darbo stalas būdavo sulaužomas ir įis jau nebegalėdavo tęsti savo veiklos. Šiuo metu bankrutuojančios korporacijos gali pasirinkti – arba tuoj pat likviduoti savo turtą, arba joms dar leidžiama gražinti skolas prižiūrint teisininkams.
Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti

vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokesti ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akciniu firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija Ir privačių banku išstūmimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m.. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Banku koncentracija reiškiasi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentracija palengvina.
Ilgoje bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė, sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito nepriklausomu bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis didelių bankų paslaugomis. Pagal šią sistemą provincijų arba kiti smulkesnieji korespondentiniai bankai laiko indėlius, daugiausia indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miesto, finansų centro, korespondentiniuose bankuose, dažnai keliuose. Šie indėliai būna nedideli, paprastai jų suma, pavyzdžiui, JAV, neviršija 3 procentų visų indėlių sumos. Miesto bankai atsilygina už tuos indėlius teikdami provincijų korespondentiniams bankams daug paslaugu, kurias centrinė didelio banko būstinė teikia savo filialams. Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.
Holdingo bendrovė (holdingcorporation (company) – akcinė korporacija, superkant! vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtu jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba keliu kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Bankininkystėje kartais tai padeda apeiti griežtus bankininkystę reglamentuojančius įstatymus. Nors bankininkystė yra šaka, turinti daug firmų ir žemą koncentracijos lygi, tačiau ir toliau lieka nepakankamos konkurencijos problema. Filialu steigimo suvaržymai bankininkystėje nyksta, nes keičiasi įstatymai, tačiau ir bankai randa galimybių aplenkti įstatymus. Pavyzdžiui, JAV daugelyje valstijų, kur bankams neleidžiama turėti filialų, galima organizuoti holdingo bendrovę, turinčią kontrolinius keleto bankų akcijų paketus. Todėl dažnai bankas gali naudoti holdingo bendrovę, pavesdamas jai veikti kaip banko filialui kitoje valstijoje. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito padaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra „glaudžiai susijusios” su bankininkyste53, pavyzdžiui, tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės ir kt.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius vertybinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Taigi nieko nuostabaus, kad beveik visus JAV šalies didžiausius bankus valdo holdingo bendrovės ir kad daugiau nei trys ketvirtadaliai visų komerciniu bankų aktyvų
priklauso bankams, susijusiems su holdingo bendrovėmis. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma. Nebankiniai holdingo bendrovės aktyvai paprastai yra labai nedideli.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV , Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra penkiasdešimt tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai; be to, dalyvauja dar trys šimtai bankų iš įvairių šalių. Beveik penki šimtai užsienio bankų įsteigė savo skyrius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiausia jų yra Manhatene vienas iš tokio komercinės bankininkystės inter.nacionalizavimo padariniu yra tai, kad dabar yra daug didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Mat atsiradę užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dali ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą -įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančiu indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsieninė bankininkystė, dar vadinama ofšorine bankininkyste, – tai bankininkystė, kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas.
Užsieninė bankininkystė susitelkia finansinių lengvatų rajonuose, tokiuose kaip Londonas, Liuksemburgas, Honkongas, Singapūras, Panama, Bahamų ir Kamanų salos. Taip pat užsieninę bankininkystę veikia palankaus apmokestinimo rajonai. Firmos ir investuotojai perkelia savo pajamas į palankaus apmokestinimo rajonus, norėdami pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais. Ir krovininių laivų savininkai dainai registruoja savo laivus Liberijoje arba Panamoje, norėdami pasinaudoti švelnesniais įstatymais. Taip ir investuotojai užsieninius indėlius įsigyja pirmiausia todėl, kad už juos mokamos daug didesnės palūkanos negu už vietinius indėlius; ir jų visiškai pakanka papildomoms išlaidoms, nepatogumams ir rizikai kompensuoti. Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos
Kad veikla būtų „glaudžiai susijusi” su bankininkyste, ji turi atitikti nors vieną iš šių reikalavimų:
1) daugelis bankų turi verstis šia veik/a pakankamai ilgą laiką;
2) priimti indėlius arba skolinti;
3) teikti daugiau paslaugų, pavyzdžiui, parduoti gyvybės draudimo polisus, kai skolininko mirties atveju skola bankui yra panaikinama;
4) dirbti tai, ką bankai gerai išmano, pavyzdžiui, apdoroti duomenis.
ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi šio tipo bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai apribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais, tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmo¬kestinamosiose sąskaitose. Paminėti ir Londono, Liuksemburgo, Singapūro bei Honkongo bankai, kuriems netaikomas nacionalinis reguliavimas. Taigi, baigiant bankininkystės istorijos apžvalgą, galima teigti, kad bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigu kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

5. PAGRINDINIAI LIETUVOS BANKO UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS BEI TEISĖS

Pagrindiniai banko uždaviniai
 parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymu ir valiutinių santykių srityje;
 reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
 vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
 nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Lietuvos bankas atlieka šias pagrindines funkcijas bei teises:
 leidžia i apyvartą Respublikos pinigus;
 organizuoja nacionalinės valiutos piniginiu ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;
 nustato piniginiu ženklu kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius, susidėvėjusių ir sugadintu piniginių ženklų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką;
 informuoja visuomenę apie išleidžiamus ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus;
 sudaro reze.rvinius piniginiu ženklu fondus, nustato piniginių ženklu ekspertizės tvarką;
 nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;
 saugo Lietuvos Respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus:
 nustato nacionalinės valiutos keitimo i kitą valiutą sąlygas;
 « perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
 organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;
 kartu su Finansų ministerija organizuoja kasini valstybės biudžeto vykdymą;
 nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymu ir kreditavimo operacijų tvarką;
 reguliuoja kreditu paklausą ir pasiūlą;
 kartu su Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;
 atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;
 duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais;
 duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;
 teikia ir ima paskolas;
 leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
 konsultuoja šalies Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais;
 negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;
 sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami šie bankai:
 Centrinis emisijos bankai;
 Komercijos bankai;
 Investicijų bankai;
 Taupomieji bankai;
 Specialieji bankai;
 Užsienio prekybos bankai;
Pagal teisinę formą yra šios bankų rūšys:
 Akciniai bankai;
 Kooperacijos bankai;
 Municipaliniai ir komunaliniai bankai;
 Valstybiniai bankai;
 Mišrieji bankai;
 Tarpvalstybiniai bankai;

6. MONETARINĖ POLITIKA, JOS ĮGYVENDINIMO PRINCIPAI IR PRIEMONĖS

Monetarinė politika įgyvendinama trim pagrindinėmis priemonėmis:
 Atviros rinkos operacijomis;
 Komercinių bankų diskontavimu;
 Rezervo normos reglamentavimu;

Atviros rinkos operacijos – tai svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė ir centrinio banko vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.
Diskonto norma – tai centrinio banko speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams.
Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervų dydžio, kurį centrinis bankas privalo turėti grynaisiais.

Kad monetarinė politika būtų efektyvi, ji turi turėti šiuos politikos privalumus:
 Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, ji gali keistis greičiau. Centrinis bankas kasdien gali numatyti vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą atviroje rinkoje.
 Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniais sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones, nesivaikant trumpalaikių poveikių. Ji yra daug konservatyvesnė nei fiskalinė.
 Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas, kuris pabrėžia tai, kad pasiūlos pasikeitimai – esminis veiksnys, nustatant ekonomikos aktyvumo lygį.

Monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotumai:
1. Ciklinis asimetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrigti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, tačiau nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kurie ateina į ekonomiką dėl to, kad CB superka obligacijas,

gali būti panaudojami paskoloms padengti. Taigi tokie procesai galimi, tačiau ciklinis asimetriškumas labiausiai tikėtinas depresijos metu. Normaliu . laikotarpiu perteklinių rezervų didėjimas lemia kreditų augimą ir pinigų pasiūlos didėjimą.

2. Pinigų apyvartos greičio pasikeitimai. Pinigų pasiūlos kiekis, padaugintas iš apyvartos greičio, sudaro bendrą pinigų kiekį. Jeigu pinigų pasiūla 150 mlrd.Lt, tai bendras pinigų kiekis bus 600, kai jų apyvartos greitis – 4, ir 450 mlrd.Lt, jei apyvartos greitis – 3 apyvartos per metus. Dž. Keinso šalininkai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.

3. Investicijų tipas. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas. Kaip jau aptarėme, elastingos pinigų paklausos kreivės ir neelastingos investicijų paklausos kreivės derinimas reiškia, kad tam tikras pinigų pasiūlos pasikeitimas nesukels didelio investicijų pokyčio ir didelio pusiausvyros BVP pasikeitimo.

Kadangi tiesioginiai mainai yra nepatogus, todėl atsiranda natūrali tendencija kokį nors daiktą laikyti pinigais. Vienas pavyzdys – tai kolonija Kvebeke, kur lošimo kortos buvo naudojamos vietoj pinigų. Neišvengiamo pinigų atsiradimo istorijos pavyzdžiu gali būti taip pat II Pasaulinio karo belaisvių stovykla. Ekonominiai ryšiai tokioje stovykloje buvo primityvus, prekių kiekis buvo labai ribotas. Tačiau kai kurių prekių buvo galima įsigyti. Maisto produktų davinius tiekė vokiečių prižiūrėtojai. Periodiškai buvo gaunamos Raudonojo Kryžiaus siuntos. Tokias siuntas gaudavo kiekvienas belaisvis; joje būdavo sūrio, džemo, margarino ir cigarečių. Nerūkantieji gautas cigaretes mainydavo į ki¬tas prekes. Taip atsirado sąlygos mainams.
Iš pradžių prekyba buvo labai primityvi, be aiškaus vaizdo apie įvairių prekių santykines vertes. Štai, kad ir toks atvejis. Belaisvis, pra¬dėjęs vaikščioti aplink stovyklą tik su viena konservų dėžute ir penkiomis cigaretėmis, kartais parsinešdavo pilną daiktų dėžę. Tiek daiktų įsigyti belaisviui pavyko todėl, kad jis pirko prekes, kur jos buvo pigios, ir pardavi¬nėjo ten, kur jos buvo brangios. Po tam tikro laiko prekių santykinės kainos tapo stabiles¬nės. Visos kainos buvo išreiškiamos cigaretė¬mis. Pavyzdžiui, viena konservų dėžutė kai¬nuodavo dvidešimt cigarečių. Pastarosios tapo ne tik kainų matu, bet buvo naudojamos kaip visuotinė mainų priemonė (tarpininkas), t.y. cigaretės buvo naudojamos prekėms pirkti. Taip cigaretės tapo belaisvių pinigais.
Tai buvo natūrali revoliucija.
Kadangi monetarinėje politikoje vyko daugiašaliai mainai tarp begalės dalyvių, tai perkamoji galia buvo ne prekės, bet pinigai 1 paveikslas.

IŠVADOS

Pinigai – tai mainų priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams, apskaitos vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir įvedama apskaita, taupymo priemonė, tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas, ir mokėjimo priemonė, kai už paslaugas ir prekes užmokami pinigai daug vėliau negu prekės ar paslaugos gaunamos.
Nors pinigų istorinė raida buvo ilga ir sunki, bet aš manau kad tvirtai pagrįsta, nes be pinigų šiais laikais gyvenimas yra neįsivaizduojamas. Juk pinigai yra svarbiausias dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime – kur beeitume, kur bevažiuotume, ką bepirktumėte, ką bedarytumėte – visą laiką yra reikalingi pinigai. Be pinigų nė vienas žmogus negalėtų šiais laikais gyventi, nes jų reikia visur: perkant prekes ar paslaugas, einant į kiną ar koncertą, važiuojant atostogauti, taip pat įmonėse ar firmose darbininkams išmokėti algas, sergant ir t.t.
Pinigai.nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kurio dėka tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau. (filosofas Davidas Hume)
Pinigai – tai teisės į prekes ar paslaugas, materialines ar kultūrines gėrybes. (Anonimas)
Mūsų dienų politikos. ratas – ekonomika, ekonomikos ratas yra pinigai. (Vladas Jurgutis)
Bankas – tai finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas.
Mano nuomone bankas šiais laikais užima svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Juk mes negalėtume įsivaizduoti savo gyvenimo be jo ir pinigų, nes juk kiekvienas iš mūsų jame laiko pinigus ar indėlius, iš banko gali gauti paskolas ar kreditus, susimokėti mokesčius, pervesti pinigus į kito sąskaitą to prireikus, jis taip pat perveda algas, dabar dažniausiai į kreditines korteles, išmoka pinigus ir t.t. Aš tai negalėčiau savo gyvenimo įsivaizduoti be banko pagalbos, nes jo pagalba visada susimoku mokesčius, gaunu paskolas, jis taip pat perveda pinigėlius ar algas į mano asmeninę sąskaitą ar kreditinę kortelę.
Mes pragyvename iš to, ką gauname, bet gyvename tuo, ką duodame. (Anonimas)
Bankai virsta mūsų ūkio širdimi, kuri traukia į save ir vėl išmeta mūsų ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus. (Vladas Jurgutis)
Bankininkas – yra toks žmogus, kuris skolina skėtį, kai šviečia saulė, tačiau nori atsiimti, kai pradeda lyti. (Markas Tvenas)
Bankas, kaip svarbi visuomenės ūkio įmonė, turi būti galingas ir tvirtas ne svetimais pinigais, bet savininkų sudėtais kapitalais. (Vladas Jurgutis)
Gamta tik tam sukūrė žmogų, kad skolintų ir imtų paskolas. (Fransua Rablė)
Monetarinė politika – tai mainai tarp daug dalyvių arba daugiašaliai sandėriai tarp dalyvių, kurie nori pirkti ar parduoti prekes ir paslaugas.
Kadangi anksčiau vietoj pinigų mainams buvo vartojamos įvairios prekės ar paslaugos, todėl tendenciją atsirasti pinigams jos ir sudarė, dėka šių mainų žmonės po truputį išrado pinigus, kuriais galėjo prekes ar paslaugas nusipirkti.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Snieška V., Baumilienė V., Dapkus M., „Makroekonomika“. –Kaunas: Technologija, 2002;
2. Milde G., Missfelder P., „Pinigai“.- Kaunas: Spindulys, 2001;
3. Mayer t., Duesenberry., „Pinigai, bankai ir ekonomika“.-Vilnius: Alma litera, 1995;
4. Wonnacott P., Wonnacott R., „Makroekonomika“.- Vilnius: Poligrafija ir informatika, 1998;
5. www.pinigai.lt
6. www.bankai.lt
7. www.monetarinė.politika.lt

Leave a Comment