Palūkanų norma ir investiciniai sprendimai

I. PALŪKANŲ NORMA

PALŪKANŲ NORMA IR RIZIKA

Palūkanos gali būti apibrėžtos kaip pinigų sąnaudos (arba kaina). Laisvosios ekonomikos sąlygomis kapitalas pasiskirsto per kainas, tai yra per piniginių lėšų paklausos ir pasiūlos sąveiką. Skolintojo kapitalo kaina yra palūkanos, kurias moka firma, o savininkų nosavybės atveju investuotojai tikisi gauti dividendų ir pajamų dėl kapitalo padidėjimo. Palūkanos skiriamos į realias ir nominalias palūkanas:• Nominalios – faktiškai sumokėta palūkanu suma padalinta iš paskolos pagrindinės sumos.• Realios – nominalios palūkanos minus infliacijos procentas, t.y. pakoreguotos pagal infliacijos lygį. Tobulame pasaulyje (jeigu nebūtų infliacijos ir netirkumo tikimybės) pinigų kaina galėtų būti nustatoma tiktai lėšų taupytojų pasiūlos ir jų skolintųjų paklausos sąveiką. Pusiasvyra suformuotų realiąją palūkanų normą. Lėšų pasiūlai sumažėjus arba jų paklausai padidėjus, realioji palūkanų norma padidėja. Palūkanų normos riziką galima būtų apibrėžti kaip riziką, kad banko grynosios pajamos iš palūkanų sumažės arba net taps neigiamomis, jei rinkoje pakis palūkanų norma. Iškart reikia pažymėti, kad neigiamas palūkanų normos pokyčio poveikis gali būti tiek jai rinkoje pakilus, tiek ir nukritus.Palūkanų normos rizikos valdymas tradiciškai yra vienas iš svarbiausių aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto uždavinių, kadangi palūkanų riziką galima apibūdinti kaip pagrindinę banko finansinę riziką. Šis teiginys nėra neginčytinas, tačiau bankai labiau negu kiti rinkos dalyviai jaučia palūkanų normos pokyčius rinkoje. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad didžioji dalis jų gaunamų pajamų bei padaromų išlaidų yra būtent palūkanų pajamos ir išlaidos.Palūkanų normos pokyčių rinkoje tiksliai numatyti niekas negali, o palūkanų normos rizikos, kaip ir bet kurios kitos finansinės rizikos valdymas susiduria su ta pačia dilema, t.y. pelno ir rizikos santykio problema. Jeigu bankas nori apsidrausti nuo galimų nuostolių pakitus palūkanų normai rinkoje, tai jis tuo pačiu mažina ir savo galimybes gauti papildomą pelną.

RINKOS PALŪKANŲ NORMAS LEMIANTIEJI VEIKSNIAI

Nominalioji palūkanų norma. Tai bet kokio skolos vertybinio popieriaus patvirtinita palūkanų norma. Nominalioji palūkanų norma susideda iš nerizikingos palūkanų normos ir keleto rūšių rizikos priemokų, atspindinčių prognuozuojamą infliacijos tempą, įsipareigojimų neįvykdymo riziką, skolos mokėjimo terminų riziką ir vertybinio poprieriaus prekingumo (arba likvidumo) riziką. Šiuos veiksnius ir jų ryšį galima apibendrinti taip:

i=rf+LP+DP+MP.

i – nominalioji palūkanų normar – realioji plaūkanų normarf – berizikė palūkanų normaIP – infliacijos priemokaLP – likvidumo priemokaDP – įsipareigojimų neįvykdymo rizikos priemokaMP – skolos mokėjimo terminų rizikos priemoka.

Ryšys tarp nominaliosios palūkanu normos ir laukiamo infliacijos tempo vadinamas Fišerio efektu.

Infliacija. Tai perkamosios galios pasiketimas; tai atspindi kainų lygis. Jei piniginių lėšų tiekėjai skolinimo laikotarpiu prognozuoja didesnį infliacijos tempą, perkamoios galios nuostoliams kompensuoti jie prašys didesnės palūkanų normos. Perkamosios galios mažėjimas daro spaudimą, kad didėtų palūkanų norma.

Likvidumo priemoka. Nors palūkanų normos lygį nustato paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, tačiau tam tikros firmos palūkanų normą dar lemia ir jos likvidumas. Jei firmos laukiamieji veiklos rezultatai neaiškūs, skolos kaina didėja. Skolos kainą didina kiekviena papildoma paskola, nes firmos gebėjimas grąžinti skolą imant papildomą paskolą mažėja. Didėjant bendrovės skoloms, palyginti su nuosavybe, didėja ir bankroto tikimybė. Didelis turto likvidumas reiškia, kad jis gali būti nesunkiai parduotas, u nedideliais nuostoliais. Toks turtas vadinamas didelio prekingumo turtu. Siekiant, kad vertybiniai popieriai būtų nupirkti, jei jie nėra per daug likvidūs, galima patenkitnti investuotojų reikalavimą pridėti likvidumo priemoką. Likvidumo priemoka yra vertybinių popierių vertės padidėjimas, palyginti su likvidesniais. Vyriausybės obligacijos yra paklausios, todėl joms nereikia gauti jokios arba nedidelę likvidumo priemoką, ir atvirkščiai.

Įsipareigojimų neįvykdymo rizikos priemoka. Įsipareigojimų neįvykdymo rizika vadiname ir kredito rizika. Rizika atsiranda dėl to, kad skolininkas gali negebėti padengti įsiskolinimų – palūkanų ir grąžinti pagrinidines skolas. Jei skolos negrąžinimo tikimybė yra didelė, investuotojai už obligacijas reikalauja papildomos palūkanų normos. Žinotina, kad vyriausybės išledžiamos oblogacijoms nereikia beveik jokios rizikos priemokos.

Skolos mokėjimo terminų rizikos priemoka. Skolos mokėjimo terminai taip pat turi įtakos vertybinių popierių pajamingumui. Tai ypač būdinga obligacijoms. Pvz.: 3 mėn. galiojimo trukmės iždo kupiūrų palūkanu norma skiriasi nuo 6 męn. kupiūrų palūkanu normos. Jų palūkanų norma skiriasi ir nyo 5 metų galiojimo trukmės iždo vekselių, ir nuo 30 metų trukmės iždo obligacijų.Ryšys tarp vertybinių popierių pelningumo (palūkanų norma) ir įsiskolinimo dengimo terminų vadinamas palūkanu laikotarpio struktūra.Taigi svarbiausieji rinkos nominaliosios palūkanų normos veiksniai yra realioji (tikroji) palūkanų norma (tai ir yra grynoji palūkanų norma), infliacijos priemoka, likvidumo priemoka, įsipareigojimų nevykdymo rizikos priemoka ir skolos mokėjimo terminų rizikos preimoka.

PASKOLŲ PALŪKANŲ NORMOS

Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma, kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau.

Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. . Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų – įtakoja vidines investicijas.

Kodėl mokamos plaūkanos?Atsakymas slypi prielaidoje, kad žmonės teikia pirmenybę šiandieniniam vartojimui, o ne atities vartojimu. Tai vadinama primenybe laikui. Jie labiau nori turėti dabar visas savo lėšas, o ne jų dalį. Todėl, jei trumpai jie turi tų savo lėšų atsisakyti, tai toks jų poelgois turėtų būti kompensuotas, kad skatintų atiduoti lėšas kietims kontroliuoti ir siekti savų tikslų.

II. INVESTICINIAI SPRENDIMAI

INVESTICIJŲ FINANSAVIMO SPRENDIMAI

Investicijų finansavimo sprendimus lemia piniginių lėšų panaudojimas. Šios sąvokos turinys apima visų rūšių kapitalo pirkimą, pardavimą ar jo išlaikymą. Norėdamas padaryti bet kokį sprendimą, finansų vadovas pirma turi atsakyti sau į daugelį klausimų. Pvz.: Ar verta jam pirkti naują, kompiuterizuotą bulvių griežinėlių gamybos mašiną? Ar nereikėtų pradėti gaminti naujų giminiškų prekių serijos? Gal derėtų parduoti senuosius gamybinius pastatus? O gal vertėtų nusipirkti veikiančią bendrovę? Ar statyti naujus sandėlius? Gal geriau būtų investuoti pinigus į paklausius vertybinius poperius, o ne laikyti juos banke? Kapitalą galima investuoti ir į vadinamąjį žmogiškąjį faktorių ir pagausinti žmogaus psichines savybes. Pvz.: jūs nusprendžiate savo liaką ir pinigus skirti mokslui koledže. Šios ir panašios investocijų formos kapitalą grąžintų būsimu jūsų atlyginimu.

Sprendžiant finansavimo uždavinį, visada atsižvelgiama į tai, kiek investicijoms reikia piniginių lėšų. Ar firma turėtų tenkintis vien verslo uždirbtais pinigiais? Ar reikėtų paieškoti piniginių lėšų išorėje? Išorėje suirnktos piniginės lėšos gali būti skolnito kapitalo (banko paskola) arba obligacijų pavidalo. Lėšų galima surinkti ir išleidžiant naujas akcijas.Tinkamai išspręsti finansavimo uždavinį itin svarbu, nes įvairių rūšiųkapitalo kainos yra skirtingos. Antai jei forma skolniasi pinigų, ji privalės mokėti palūkanas. Už akcinį kapitalą mokami dividendai. Mokėti dividendus nėra privaloma, tad kai kurios firmos jų niekada nemoka. Be to, skolinto kapitalo palūkanos dažnai taikomos mokesčių lengvatos, o dividendams mokesčių lengvatų nėra.

INVESTAVIMO SPRENDIMŲ PRIĖMIMO TAISYKLĖS

Firmos, norėdamos nustatyti, ar siūlomieji investicijų projektai priimtini, pasitelkia įvairias finansinio kapitalo planavimo metodikas. Svarbiausias ir paprasčiausias rodiklis, padedantis priimti sprendimą, yra investicijų atsipirkimo laikotarpio trukmė. Šis rodiklis yra pagrįstas nediskontuotais pinigų srautais. Sudėtingesni yra grynosios dabartinės vertės ir vidinės pajamų normos metodai. Naudojant šiuos metodus ir sprendžiant pingų srautų reikšmingumą, terminus ir rizikos lygį, pinigų srautai diskontuojami.

Atsiprikimo laikotarpio trukmė (PBP). Atsipirkimo laikotarpio trukmė – tai metų, per kuriuos firma atgauna pirminį, į projektą įdėtą kapitalą, skaičius.Atsipirkimo laikotarpio problemos. • Pinigų srautai analizuojami tik iki atsipirkimo laikotarpio pabaigos.• Ignoruojama terminuotoji pinigų vertė. Šią problemą galima išspręsti diskonuojant pinigų srautus. Tačiau kapitalui atsipirkus, pinigų srautai ir toliau ingnoruojami.Nors kapitalo atsipirkimo metodas turi keletą rimtų trūkumų, tačiau jis neabejotinai teikia naudingos informacijos apie tai, kiek laiko investuotieji pinigai išbus projekte. Jei svarbiausias bendrovės vadovybės siekimas yra įdėtus pinigus kuo greičiau kompensuoti ir reinvestuoti į kitą, galbūt pelningesnį projektą, tada atsipirkimo laikotarpio metodas yra labai naudingas.

Grynoji dabartinė vertė (NPV). NPV – tai paprastai dabartinė visų pinigų srautų, įskaitant ir pradinė investiciją, vertė. Projketas pasirenkamas, jei grynoji dabartinė vertė yra teigiama, o tai reiškia, kad iš investicijos prognozuojama gauti pinigų srautus didesnius už grynąją investicijos vertė.

Vidinė pajamų norma (IRR). IRR yra tokia diskonto norma, kuriai esant grynoji dabartinė vertė prilyginama nuliui.Grynosios dabartinės vertės ir vidinės pajamų normos rodiklius skaičiuoja dauguma finansinių kalkuliatorių.Projektai gali turėti daugiau negu vieną pajamų normą. Taip yra dėl to, kad vidinės pajamų normos sprendimas yra pagrįstas daugianare n laipsnio lygtimi. Jei pradinės išlaidos yra vieninteliai iš visos serijos neigiami pinigų srautai, o visi kiti yra teigiami, tada visi kiti (išskyrus vieną) sprendimai yra arba neigiamas, arba įsivaizduotinas skaičius, ir dėl to jokios problemos nėra. Bet problema iškyla tada, kai teigiami ir neigiami ženklai pinigų srautų eilutėje kaitaliojasi daugiau kartų. Kadangi ženklas kaitaliojasi, sprendimų gali būti daug.

Prieštaravimai tarp vidinės pajamų normos ir grynosios dabartinės vertės. Jei yra keli vienas nuo kito nepriklausomi projektai, grynosios dabartinės vertės ir vidinės pajamų normos sprendimai duoda tą patį „priimti / atmesti“ sprendimą. Tačiau kai yra tarpusavyje išskirtiniai projektai prieštaravimai atsiranda dėl to, kad pasirinktųme tik vieną projektą.

Kuris geresnis? Turint nepriklausomus projektus, tiek grynoji dabartinė vertė, tiek ir vidinė pajamų norma tinka mūsų tikslams, tai yra didina iki aukščiausio laipsnio firmo kapitalo vertę. O ši vertė padidėja NPV dydžiu, panaudojus teigiamą grynąją dabartinę vertę turinčius projektus arba panaudojus tokius projektus, kurių vidinė pajamų norma yra didesnė už kapitalo kainą.Turint nepriklausomus projektus, grynosios dabartinės vertės ir vidinės pajamų normos rodikliai visada duoda tą patį sprendimą. Tačiau prieštarvimų galimumas išlieka įvertinant tarpusavyje išskirtinius projektus. Nors, praktiškai pasirenkant projektus, dažniau naudojamas IRR rodiklis. Mat šis lengviau suvokiamas. Tačiau NVP rodiklis geriau atitinka firmos tisklus – didinti tirto vertę iki aukščiausio laipsnio.

Grynosios dabartinės vertės rodiklis parodo tam tikram projektui finansuoti naudotiną kapitalo kainą, taip pat nustato, ar projektas turėtų būti pelningas. Pavyzdžiui, kokį projektą pasirinkti, naudojant grynosios dabartinęs vertės metodą, priklauso nuo kapitalo kainos. Pirmenybė teikiama projektui, kuris turėtų labiau padidnti firmos turto vertę. Antra vertus, vidinės pajamų normos rodiklis, nepriklausomai nuo kapitalo kainos pasikeitimo, įgalina iš pat pradžių pasirinkti alternatyvius projektus. Kartotinės vidinės pajamų normos tikriausiai būna tais atvejais, kai pinigų srautų ženklo pasikeitimas įvyksta investavimo horizonte.Apskritai vidinės pajamų normos rodiklis visiškai tinka investicijų sprendimams ir yra procentais išreikšta pajamų norma. Daugelis ne finansų srities vadovų šiam rodikliui teikia pirmenybę. Tačiau akcininkams ypač patrauklus grynosios dabartinės vertės rodiklis, nes jis tiesiogiai įvertina investicjų naudą. Dėl to dauguma finansų srities mokslininkų geriausiu pelningumo matu laiko grynosios dabartinės vertės rodiklį.

ĮVADAS

Svarbiausias ir likvidžiausias visose prekybos operacijose naudojamas kapitalas (turtas) yra pinigai. Finansiniu kapitalu laikomi skolų savininkų nuosavybės vertybiniai popieriai, turintys teisę pretenduoti į bendroves turtą ir būsimą pelną. Darbe pateiksiu palūkanų normas, jų riziką, lemiančiuosius veiksnius, taip pat šiek tiek paskolų palūkanų normas ir investicijų finansavimo sprendimus. Palūkanų norma finansų rinkoje – tai skolintų pinigų kaina. Kai skolintų pinigų paklausa, palyginti su pasiūla yra didesnė, palūkanų norma yra aukštesnė. Ir atvirkščiai. Norint priimti optimalias finasinius sprendimus, būtina kruopščiai išnagrinėti firmos finansų struktūrą, t.y. parinkti tinkamiasia paskolų ir savininkų nuosavybės derinį. Nepriklausomai nuo to, ar finansiniai sprendimai daromi dėl investicijų ar jų finansavimo, ar susiję su abiem šiais klausimais, turi būti analizuojama dar du veiksniai: laukiamas pelnas ir rizika.Valstybės investicinio proceso skatinimo politika yra viena svarbiausių valstybės ekonominės reformos dalių. Garantuoti valstybės tolesnį ekonominį plėtojimą bei didinti ekonominį aktyvumą galima tik skatinti tiek vidaus, tiek užsienio investicijas į ekonomiką, sudarant palankesnes teisines ir ekonomines sąlygas ir laiduojant glaudų valstybės investicijų programų, nacionalinio biudžeto lėšų, skolinto kapitalo ir privačių investicijų ryšį. Taigi investicijų sprendimai lemia piniginių lėšų naudojimą, tai yra visų rūšių kapitalo pirkimą, pardavimą ir naudojimą. Tuo tarpu tai, kaip bus įsigyjama lėšų investicijoms, lemia finansiniai sprendimai. Šiame referate pateiksiu investicijų finansavimo sprendimus, pagal kurias taisykles priimti tinkamą sprendimą ir pabandysiu išsirinkti geriausią, pelningiausią, patogiausią sprendimą.

LITERATŪRA

A. RASTENIENĖ „Mikroekonomika“ II dalis

CYRIL PAT OBI „Verslo finansų pagrindai“

J. AKUTIS,A. STEPANOVAS,L. ŠEČKUTĖ,S. ZAICEV,V. PETRAŠKEVIČIUS „Ekonomikos teorija“

www.moku.lt