nedarbo problemos lietuvoje

Turinys

Įvadas..............................3
1. Nedarbo sąvoka..............................4
2. Nedarbo priežastys..............................5
3. Nedarbo tipai..............................8
4. Natūralus nedarbo lygis..............................9
5. Socialinės – ekonominės nedarbo pasekmės......................9
6. Nedarbo mažinimo priežastys.............................11
7. Nedarbo ir užimtumo valstybinis reguliavimas....................15
Išvados..............................16
Literatūros sąrašas..............................17Įvadas
Mano rašto darbo tema – nedarbo problema Lietuvoje. Nedarbas yra viena svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Todėl šiame darbe pabandysiu patyrinėti nedarbo sąvoką, nedarbo priežastis, jo tipus bei kokias pasekmes sukelia nedarbas.

Mokslininkų požiūris į nedarbą kaip problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Diidžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių išeikvojimą, jau nekalbant apie žmonių asmenines bėdas. Todėl nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose ir vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio. Nedarbas buvo reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais. Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.

Vėliau pradėjo formuotis naujas požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna beedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi problema.

Rašydamas darbą naudojausi įvairiais literatūros šaltiniais:V.Snieškos knyga apie makroekonomiką, Wonnacott’ų bei A. Jakučio veikalais.

Dirbdamas naudojau šiuos tyrimo metodus: analitinį aprašomąjį, bei si

isteminį-loginį.1. Nedarbo sąvoka
Ekonominėje literatūroje reiškiniui, kai žmonės neturi darbo bet jo aktyviai ieško apibūdinti vartojama nedarbo sąvoka. Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis. Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, turime apibrėžti darbo jėgos sąvoką. Kadangi dažniausiai darbingi gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai, tai darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą. Vienas svarbiausių darbo rinkos rodiklių yra bendrasis nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis.
Be to čia svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis ir užimtumo lygis.
Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės ( darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skkaičiaus santykis. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – tai gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 16 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar
r tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo birža skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį. Pvz., 1999m. pagal darbo biržos duomenis nedarbo lygis buvo 8,4 %, o pagal Statistikos departamento duomenis – 13,0 %.
Be to nedarbo lygis pradėjo iškart augti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir perėjus prie rinkos ekonomikos. Nedarbas ypač pradėjo augti įvykus Rusijos ekonominei krizei, nes mūsų rinka tuomet labai priklausė nuo Rusijos rinkos. Dabar nedarbo lygis Lietuvoje siekia virš 12 %.

Taigi nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas.2. Nedarbo priežastys
Nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą sukeliančios priežastys.
Remiantis neoklasikine rinkos teorija, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Realaus darbo užmokesčio nelankstumas – tai jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad subalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.
Darbuotojai bedarbiais tampa ne todėl, kad jie nori rasti da
arbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai tiesiog laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį. Bent jau to reikalauja rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Todėl kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Taigi ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:
1) minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas;
2) profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;
3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčių sistemų įvedimą;

1) Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai. Minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yr

ra žemas, nes a) paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas; b) paaugliai firmose labai dažnai “nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį.
Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymų, nes lankstaus darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.

2) Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolinė profsąjungų valdžia darbo rinkoje. Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas. Be to profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, kad ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pa.kelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje. Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungoms, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Ekonomistu nuomone, nedarbo lygis yra stabilesnis šalyse, kur profsąjungų judėjimas yra centralizuotas arba visiškai decentralizuotas.

3) Dar viena nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir , akivaizdu, firmų pelnas. Skatinančio darbo užmokesčio teorijoms bendra tai, kad jos teigia, jog firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka žymiai didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo už-mokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą.

Dž. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis efektyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ir investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas.

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.

Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių yra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamos visose išsivysčiusiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Tas santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio darbo. Pakeitimo rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas. Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant gaunamo darbo užmokesčio mažėja. M.okslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindinis rodiklis, paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis. Jei pats pakeitimo rodiklis nedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukme vaizdą keičia.

Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą. Ši problema gan aktuali mūsų šalies ekonomikoje.3. Nedarbo tipai
Skiriami trys nedarbo tipai: migracinis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas.
Migracinis nedarbas – nedarbas atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Jis atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas.
Struktūrinis nedarbas – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis.. ekonomikos plėtojimąsi, augimą visada lydi struktūriniai pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, ekonominių ryšių spartus plėtojimasis. Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės – minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsąjungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl ko dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, itin moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatymo nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.
Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi (susidaro recesinis tarpsnis). Šis nedarbo tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu.

4. Natūralusis nedarbo lygis

Išanalizavus nedarbo tipus, aptarsiu visiško užimtumo problemą. Kadangi migracinis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo negali būti. Bet galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Taigi visiškas užimtumas – tai darbo išteklių panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik migracinis ir struktūrinis nedarbas.
Taigi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama natūralaus nedarbo lygio sąvoka. Natūralus nedarbo lygio sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį realiai egzistuojantį. Natūralus nedarbo lygis – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šioms sąlygoms gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Natūralusis nedarbo lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvira.
Natūralaus nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį. Tai jau ciklinis nedarbas. Bet galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Lietuvoje nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika.

5. Socialinės-ekonominės nedarbo pasekmės

Žmogus ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai, o ekonomistai nesugeba (nepraktiškai neįmanoma) nesugeba išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir panašiai. Pavyzdžiui, JAV atlikti nedarbo fizinių ir protinių tarpusavio nepriklausomybės analizės rezultatai – bauginantys. Nedarbui išaugus 1proc., savižudybių padaugėja 920 atvejų, mirties dėl širdies ligų – 21tūkst. (tai sudaro 2 proc. bendro skaičiaus), žmogžud.ysčių – 648, psichinių sutrikimų – 4543, nusikaltimų – 3440 atvejų.

Pasak prof. T. Kotlo nuomone, nedarbą galima kaltinti ne tik už nesantaiką šeimoje, už mažėjantį natūralųjį gyventojų prieaugį ,bet ir už tai, „dantys kenčia nuo karieso“ Vokietijos medikų duomenimis, vieneri metai be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.

Dar viena nedarbo priežastis ir pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas bei pagrindinio pragyvenimo šaltinio praradimas. Praradus darbą žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas.

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.

Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamos kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinė darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja BVP, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą, pasieksime norimus rezultatus rinks ekonomikos sąlygomis.

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės, neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, ir žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiau 3 dešimt., vakarų Europos valstybėse. Jie parodo, kad nedarbo psichologiniai padariniai siejasi su ekonominėmis, gyvenimo sąlygomis ir skurdu.

Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių , nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę, psichinę ir emocinė būklę.

Pirmiausia netekęs darbo žmogus išgyvena šoką, kartais net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti.

Antras etapas – streso išgyvenimą pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti butą, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimas. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad nedarbas yra laikinas, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti.

Trečias pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis greitai susirasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos situacija.

Paskutinis, ketvirtas – tai paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus įsitvirtina „ bedarbio“ vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia ką nors keisti.

Šie laikotarpiai tęsiasi skirtingai, gali užtrukti nuo keleto dienų iki ištisų mėnesių. Tai priklauso nuo šeimos materialinės padėties, santykių šeimoje, asmeninių žmogaus savybių.

Tais atvejais, kai žmonės ilgą laiką nedirbo arba dar nepradėjo dirbti, mažiau išreikštos psichologinės reakcijos, būdingos streso išgyvenimui. Tačiau ilgą laiką neįsidarbinus būtina keisti savo požiūrį į profesines. galimybes, susitaikyti su žemu pragyvenimo lygiu, sumažinti siekius.

Patirties praradimas nedarbo atveju taip pat turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi įgytieji sugebėjimai, žinios.

Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą po kiekvienos darbo pertraukos.6. Nedarbo mažinimo priežastys
Kaip žinia, galima išskirti dvi pagrindines nedarbo mažinimo grupes:

1) Didinančias darbo pasiūlą,

2) Didinančias darbo paklausą.
Darbo pasiūla gali būti padidintas:

1) Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2) Ruošiant reikalingų profesijų žmones. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t. y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvinti vyriausybės išmokų bedarbiams naštą.

3) Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo ieškojimo trukmę. Kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas.

4) Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

Priemonės didinančios darbo paklausą:

1) Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.

2) Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t. y. infliaciją).

3) Papildomų darbo vietų kūrimas plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmone ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindinio nedarbo mažinimo šaltiniu.

4) Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.

6.1 Nedarbo pasekmių nagrinėjimas siaurąja prasme

Siaurąja prasme apibrėžiant darbo rinko politikos esmę, skiriami du jos aspektai:

Pirmasis – pasyvioji darbo rinko politika, kai valstybinėmis priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, nedarbo atveju nustatomos kompensacijų mokėjimo sąlygos, formos, dydis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo.

Antrasis – aktyvioji darbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis, diferencijuotomis pagal socialines grupes, regionus, ūkio šakas, selektyviai reguliuojamas paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje santykis.

Nagrinėjant nedarbo pasekmes siaurąja prasme pirmausią kategoriją „ darbo ištekliai“ būtina įasmeninti, antra , pažymėtina, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų. Nors bedarbių pašalpos išsivys.čiusiose šalyse dabar kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi griežtas išlygas, o išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.

6.2 Šalies BNP nuostoliai dėl nedarbo.

Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma.

Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai.

Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Tai reiškia, kad eliminuojamos visos turto perpardavimo (automobilių, namų ir t.t.) operacijos. Šių prekių vertė jau atsispindėjo nacionaliniame produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų prieaugis įeina į BNP.

Antra, BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.

Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmenims žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimo lygiui daugelis įmonių ir firmų gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ir vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu. Jei visuminis metinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies įmonių ir firmų tais metais pagamintų visų, o ne vien baigtinių prekių ir paslaugų, verčių suma, būtų neišvengiamas dalies prekių vertės pakartotinis, keliskartinis suskaičiavimas. Kartotiniai skaičiavimai padidintų nacionalinį produktą tarpinio produkto dydžiu. Pavyzdžiui, anglis, nupirkta individualaus namo krosniai kūrenti, yra baigtinis produktas; anglis, kuri bus sunaudota kaimo mokyklai šildyti, yra tarpinis produktas. Į BNP jos vertė paklius ne tiesiogiai, o per to kaimo gyventojams teikiamų švietimo paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės ( darbo priemonės ) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.

Kartoninių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami BNP, sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę.

Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kaina.

Trečia, kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos ( dažniau ) yra kuriamos ir teikiamos vartotojui bei jų pirkimo – pardavimo ( pavyzdžiui, valstybės biudžeto lėšomis teikiamas nemokamas švietimas, kiti nemokami patarnavimai piliečiams, įskaitant ir policijos, gaisrininkų, ginkluotojų pajėgų paslaugos). Dabar tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis (taigi indėlis į BNP) apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ekonomistai pripažįsta, kad tai išeitis, bet ne ideali.

Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, žinoma, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, „ šešėlinės „ ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį.

Penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos – vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių naudojimo..7. Nedarbo ir užimtumo valstybinis reguliavimas
Pagal Dž. Keinso teoriją, pati rinka užimtumo problemos išspręsti negali. kadangi nedarbo priežastis yra nepakankama bendroji prekių ir paslaugų paklausa, todėl, norėdama sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių bendrąją paklausą. Tai galima pasiekti, mažinant mokesčius (jų sąskaita įmonėse kuriant naujas darbo vietas) ir didinant vyriausybės išlaidas (teikiant valstybinių užsakymų firmoms, subsidijų atskiroms darbuotojų grupėms, skatinant viešųjų darbų organizavimą).
Lietuvoje užimtumo politiką formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža.
Daugumoje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptys yra šios: 1) užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas; 2) darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas; 3) pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas; 4) aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas; 5) nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacinės sistemos darbo tobulinimas.
Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti dvejopa: aktyvi ir pasyvi. Pasyvi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų praradimą. Svarbiausia pasyvios politikos priemonė yra bedarbio pašalpos. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes.
Aktyvi politika – tai įvairių ekonominių priemonių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo matą panaudojimas. Ji gali daryti poveikį 1) darbo jėgos paklausai; 2) darbo jėgos pasiūlai; 3) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui.
Lietuvoje naudojamos ir pasyvios ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, vis didesnį dėmesį skiriant aktyvioms.Išvados
Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkias psichologines pasekmes. Darbo netekimą sąlygoja įvairūs veiksniai: neturėjimas aukštos kvalifikacijos, ekonomikos nuosmukis, didėjantis gyventojų skaičius ir kt. Šios nedarbo problemos labai blogina pragyvenimo lygį. Vyriausybė stengiasi padėti bedarbiams išmokėdama jiems bedarbio pašalpą, Lietuvos darbo birža rengia valstybines ir kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas, kurias tvirtina valstybės valdymo organai arba savivaldybės. Užimtumo programos finansuojamos iš atitinkamų biudžetų.
Apibendrinant, norėčiau pastebėti, kad siekiant mažinti nedarbą Lietuvoje, būtina naudoti priemones, kurios padėtų:
1) plėtoti gamybos ir eksporto augimą, nes tai skatina ir paslaugų sferos plėtimą, didina užimtumą;
2) legalizuoti paslėptą užimtumą. Todėl reikia pagerinti verslo aplinką: mažinti pelno, patentų ir kitų mokesčių tarifus, taikyti lengvatas. tai skatintų naujų firmų, taigi ir darbo vietų, kūrimą;
3) didinti darbo jėgos mobilumą. Lietuvoje labai dideli nedarbo lygio regioniniai skirtumai, kurių viena iš priežasčių – nežymi teritorinė migracija. Darbo jėgos mobilumą galėtų padidinti lengvatinės paskolos gyvenamajam plotui įsigyti;
4) kurti teigimą įdarbinimo įstaigų įvaizdį. daugelis bedarbių ir darbdavių į minėtas įstaigas nesikreipia, nesitiki sulaukti realios pagalbos;
5) sudaryti sąlygas psichologinei bedarbių paramai. Ta galėtų būti bedarbių klubai, kuriuose bendradarbiaudami bedarbiai nebūtų vieniši.

Literatūros sąrašas:

1. Jakutis A. ir kiti. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999.
2. Snieška V. ir kiti. Makroekonomika. Kaunas, 2001
3. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas, 1994.

Leave a Comment